Erdvevaiksta

18

Badas Džiupiteris. Jis buvo tik išprotėjęs senis, nesiskiriantis nuo tūkstančių kitų po prieglaudas klajojančių išprotėjusių senių, tačiau jame buvo kažkas grėsmingai pažįstama, grėsmingai, nes tai buvo taip klaidinga ir ne vietoje, ir neįmanoma. Spoksodama į jo raukšlėtą veidą, pajutau palengvėjimą, kad mano atmintis mane nuvylė. Badas Džiupiteris kažką man priminė, tačiau nežinojau ką ir dėl neaiškios priežasties tuo džiaugiausi.

Surasti jį padėjo Solvas, laišku atsakęs į mano rašytinį užklausimą. Jis nė žodeliu neužsiminė apie Lamaną ir tarsi visiškai nesidomėjo, kuo užsiimu.

Badas Džiupiteris turėjo būti netoli devyniasdešimties, svėrė apie du šimtus aštuoniasdešimt kilų, kalbėdavosi pats su savimi bei, pasak šalia buvusios slaugės, vos pasitaikius progai pasišalindavo ir braukdavo į miesto centrą.

— Jis tikras blogiukas, — tarė ji. — Visada toks buvo. Praleido čia jau trisdešimt metų, bet taip ir liko absoliučiai nepatikimas. Ar ne taip, Badai?

— Užsikimšk.

Džiupiteris neturėjo dantų. Jis buvo tikras džiūsna, bet ne todėl, kad jį prastai maitino, o todėl, kad niekaip negalėjo nustygti vietoje. Priminė garde uždarytą lenktynių žirgą. Tuziną kartų nukepėstavo prie lango pažvelgti, kas vyksta lauke. Retsykiais stabtelėdavo už kito gyventojo ir dirstelėdavo pro jo petį į piešimo stalą.

— Tikras mėšlas, — tarė jis kartą, ir žmogelis rankomis uždengė savo darbą bei užsimerkęs laukė, kol kritikas pasitrauks. — Visi čia mėgina mane pribaigti, — pareiškė Džiupiteris, kreipdamasis į mane. — Tu tuo tiki?

— Ne, — tariau, bet jis jau užmiršo savo klausimą.

— Su juo netgi negali pabendrauti, — pasiskundė slaugė. — Jis toks iškaršęs, kad net graudu. Jei nemaitinčiau šaukštu, taip ir sėdėtų alkanas.

— Iš kur jis čia pateko?

— Tai jokia paslaptis. Badas baigė aukštąją ir išgarsėjo transmutavimo srityje. Jis pirmasis logiškai paaiškino, kaip tai veikia. Manau, kad galima būtų pavadinti jį pionieriumi. Visos bibliotekos pilnos įvairiausių žinių apie jį, tačiau nutyli, kad įkopęs į šeštąją dešimtį kvanktelėjo, ir tuo jo nauda baigėsi. Nuo tada važiuoja tiktai žemyn.

Gailaudama, kad tik be reikalo sugaišau laiką, palikau prieglaudą ir ėmiau ieškoti kitų vedlių į mano paslapties įminimą. Pavyzdžiui, Ektrio.

Jo nebuvo nei Džersyje, nei Bostone, nei Vašingtone. Iš jo sekretorės stalo užrašų gavau informaciją, kad jis veterinarų suvažiavime Tulsoje. Iš ten Ektris patraukė į mažą eksperimentinę kliniką Trentone. Žinau, nes tuo metu jau jį sekiau.

Jis su dar vienu vyru bei moterimi darbavosi imunologijos srityje ir turėjo daugybę narvų, prikimštų pelių, žiurkių, žiurkėnų bei jūros kiaulyčių. Bent jau apie tokį darbo pobūdį skelbė klinikos fasadą puošianti iškaba. Paieškojusi aplinkui žiedų, bet nė vieno neaptikusi, įsitaisiau miškelyje ir ėmiau stebėti. Retsykiais prisėlindavau slapstydamasi žolėje ir užmesdavau žvilgsnį pro langą. Aplink pastatą želiantys tankūs krūmai bei medžiai neleido jiems manęs pastebėti, tuo tarpu aš galėjau šnipinėti iki soties.

Tačiau viską gadino viena nepalanki aplinkybė — jie visiškai nedirbo su žiedais ir netgi neiškišdavo nosies pasidairyti po dangų. Kadangi nevyko nieko įdomaus, aš jau ruošiausi pasipiktinusi pasiduoti, bet vieną vidurdienį Ektris išėjo laukan, nešinas dviem vienodais lagaminėliais, ir pasuko tiesiai į mano slėptuvę miškelyje. Elgdamasi kaip viena pažįstama indėnė, atsitraukiau ant pirštų galų ir pasislėpiau lapų krūvoje, sukeldama tiek triukšmo, kad net nuostabu, kaip jis nieko neišgirdo.

Miškelio proskynoje buvo žiedų kanalas. Ektris stabtelėjo netoli jo kantriai lūkuriuodamas, ir miškas beregint prisipildė benamių. Ko gero, jie susirinko iš girtuokliams skirtų kamerų, pakelės griovių, apleistų pastatų, labdaros įstaigų, senelių namų ir taip toliau. Visi vidutinio amžiaus ar vyresni. Kai kurie buvo tikri kretenos, klipytuojantys tarp medžių ant netvirtų kojų. Iš miškelyje užsiglaudusios pašiūrės jie išsitraukė sudedamas kėdes, susėdo ant jų ir laukė savo eilės. Išsiėmęs iš lagaminėlių instrumentus, Ektris ėmė vaidinti okulistą, tikrindamas jų akis, vienam kitam įlašindamas vaistų, tardamas keletą padrąsinimo bei paguodos žodžių. Neatrodė pakankamai piktavalis, kad man tiktų.

Tūnojau visiškai arti ir girdėjau jį klausinėjant, ar jie mato žiedus. Bent kokius nors žiedus. Penktasis pacientas, visiškas seneliukas, sukriokė, kad akies kampeliu regi kažką mėlyną. Ektris įlašino jam dar vieną kitą lašiuką, ir seniokas pareiškė, kad mato žiedą ryškiau nei anksčiau. Pasak jo, šis buvo didelis bei apskritas ir pakankamai platus, kad į jį galėtų įžengti žmogus.

Žiedų matymas šiems žmonėms buvo lyg vizualus kontaktas su kažkuo visiškai peržengiančiųjų suvokimo ribas. Kadangi jų protus valdė asmeninio pralaimėjimo nuotaikos, jų aklumas galėjo būti išgydomas logika bei akių praplovimu.

Ar alkoholio arba narkotikų, arba ir abiejų kartu prisotintas žmogaus kūnas mutuotų į sloką? Nežinojau, tačiau mėginau išsiaiškinti. Dauguma žiedų kanale buvo keturių ar penkių mėlio arba žalumos atspalvių, o tai reiškė, kad Ektrio mokiniai mutuodavo į keturias ar penkias Gotlando arba Vandenų pasaulio vietas. Ratu apėjusi juos mišku, pasiekiau vietą, kur kanalas dingo jiems iš akių, išsirinkau per plauko dalelę tamsesnį už kitus mėlyną žiedą ir žengiau į jį. Spalvos skirtumas buvo menkutis, tačiau aš nusileidau už kelių kilometrų nuo pageidaujamo tikslo.

Suradau vieną iš reikiamų vietų tiesiog vingiais prabėgusi karštu planetos paviršiumi. Galiausiai priėjau statų šlaitą, iškilusį virš lygumos, kur trys inkščiantys gotai šliaužiojo aplink ir stebėjo, ką jiems rodo jų vadovė. Kuo aiškiausiai prieš įžengiant šie žmonės buvo prisotinti vien tik ryžto. Aplinkui kiek akys užmatė nepastebėjau nė vieno sloko. Kurį laiką tysojau ant uolos ir stebėjau, kaip mokytoja supažindina savo mokinius su lavos duobėmis, dervos tvenkiniais, sieros lietumi bei labirintais.

Kai vėl sugrįžau į mišką Trentono pakraštyje, Ektrio nebesimatė. Dauguma jo klausytojų šiuo metu trynėsi kituose matmenyse. Kėdės vėl gulėjo sudėtos pašiūrėje ir užrakintos, o atsilikėliai kėblino tarp medžių link apirusio kelio, vedančio į apirusį miestą. Jie buvo padugnės, atstumtieji, nepritapėliai, nieko nedirbantys, nemokantys mokesčių bei nebalsuojantys. Jų namai buvo tokie pat beviltiški, kaip ir jie patys, nusiaubti kambariai apleistuose pastatuose, drėgni rūsiai po senoviniais mediniais karkasais, mauzoliejai, pradvisę seniai pamirštų numirėlių kvapais. Jiems tiko viskas, kas turi stogą bei grindis; vieta, kur galima permiegoti, sandėliukas, leidžiantis pasislėpti nuo atsitiktinio marodieriaus, kurio perkepusios smegenys vertė jį arba ją siautėti po apleistą miestą.

Dviejose ar trijose vietose ant kampo stovėjo maisto dalytuvai, siūlantys pigius, neparduodamus, dalykus, tokius, kaip virti kopūstai, pupelės, duona, vaisiai. Nors aparatams reikėjo energijos, valdžia tvirtino, kad verta išlaikyti pasaulio padugnes gyvus. Tokių maisto dalytuvų buvo visoje šalyje, ir visoje šalyje gatvėse gulėjo pūvantys kopūstai, pupelės, duona bei vaisiai.

Ėjau pro apgadintas iškabas, aptrupėjusius takus, gatves ir pastatus, sekdama paskui Ektrio padugnes, o tiksliau paskui vieną jų, traukiančią į miestą. Ji įsmuko į plyšį betone ir dingo. Žengusi iš paskos, radau molio tunelį, vedantį žemyn į seną vandentiekio vamzdį, kuris baigėsi žemėje išraustame urve. Skubiai atsitraukiau, ketindama pasiieškoti kito sekimo objekto. Bet kas, gyvenantis drėgname urve, negalėjo būti sveiko proto, ir nors iš padugnių aš daug nereikalavau, visgi norėjau bent truputėlio logikos.

Vos spėjus iškišti galvą iš skylės, mano kaklą apsivijo kažkieno ranka ir išlupo mane į sutemas.

— Ką tu čia veiki? — sugergždė balsas. — Nejau nežinai, kad mes, padugnės, neįsileidžiame į savo prašmatnų miestąjokių vaikiščių.

— Ar norint tapti padugne, privalu būti purvinu ir pradvisusiu? — sugebėjau prašvargžti.

— Jokių vaikiščių, — pakartojo balsas, tačiau gniaužtas atsileido. Šis tipas nebuvo jaučiantis kartėlį ar praradęs iliuzijas koledžo profesorius, ar dar koks nors pabėgėlis iš pasaulio elito gretų. Ko gero, jis tapo padugne dar gerokai iki įsiliejant į jų gretas. Atsainiai iškrapštęs iš mano kišenių apie dešimt dolerių bei smulkius, spyrė man į uodegą, pasiųsdamas miesto ribos kryptimi.

Tai, ką pamačiau pakeliui pasipainiojusioje betoninėje aikštelėje, negalėjo būti stovyklavietės sueiga, nors išoriškai ją priminė. Sėlindama tarp akmenų luitų, pasistengiau prislinkti kuo arčiau. Susikūrę laužą, jie sėdėjo aplink ratu, o vienas stovėdamas samprotavo apie mutavimo sukeliamus nepatogumus. Pirma: jie negalėjo gerti ir vartoti narkotikų. Antra: darydami kažką padoraus, jie negalėjo likti padugnėmis. Trečia: mutavimas tebuvo kita bėgimo nuo bjaurios realybės forma, o juk tą patį galima pasiekti pasitelkus butelaitį, tabletes bei švirkštą.

Iš savo vietos pakilo dar vienas ir užginčijo, kad žiedvaikšta visiškai neprimena narkotikų poveikio, kad tai talentas, o juk visi žino, ką darai su talentu — bent jau jį išmėgini.

Vėl atsistojo pirmasis kalbėtojas ir pareiškė, jog Ektris, ko gero, dirbo valdžiai, o visas šis reikalas tėra dar viena gudrybė, siekiant juos detoksikuoti ir įkišti į labdaringai išlaikomas palatas.

Po šių žodžių žmonės sušneko be eilės ir visi vienu metu. Netrukus pasigirdo ir riksmai. Dar neprasidėjus rimtoms peštynėms, nusėlinau tuo pačiu keliu atgal, užmačiau dangumi lekiantį žiedą ir persikėliau į Vandenų pasaulį.

Ko gero, pataikiau nusileisti Kisko pamėgtoje teritorijoje, o gal jis tiesiog jautėsi aktyvus, tačiau aplink mane susiformavo augantis sūkurys, kuris kito nuo balto iki juodo, nuo įnirtingo iki tykaus, nuo triukšmingo iki tylaus. Kartais, kai pamėgindavau prasiveržti pro kūliais virstančią vandens sieną į ramesnę vietą, mane įtraukdavo juodi verpetai ir sukdavo savo karuselėje. Nebuvau tikra, ar visi tamsšešėliai sūkuriai buvo Kisko vizitinės kortelės, tačiau girdėjau jį šėlstantį bei klykiantį kažkur tolumoje, vis dar pamišusį, pasimetusį ir tarsi vaikas žaidimų aikštelėje besisupantį į vieną ar kitą matmeninio tarpdurio pusę. Vis dėlto supratau, kad jis nežaidžia. Tada aš nežinojau, ką jis veikia, ar daro pažangą, ar regresuoja stengdamasis išsigelbėti, ir ar suvokia bent kokią nors realybės dalelę.

Daugybė detalių vertė manyti, jog jis mane pažino. Man iš paskos sekiojo jo šešėlis, kuris šiek tiek keitė mano aplinką, keldamas sūkurius Vandenų pasaulyje ar sudarydamas tamsius judančius lopinius Gotlande. Net ir dabar jis persekiojo mane vandenyje ir neleido ramiai paplaukioti, įsiropščiau į tuščią kriauklę tikrindama, ar sūkuriuojantis vanduo gali mane išjos išmesti, ir jam tai nesunkiai pavyko. Vienu metu sugebėjau nudreifuoti į ramią vietelę tarp plūduriuojančių kalnų bei jūros dumblių, bet jau po penkių minučių vandens audra vėl mane susirado ir pradėjo svaidyti į visas puses.

Kai jau buvau soti tokios mankštos, susiradau mėlyną žiedą ir persikėliau į Gotlandą. Ant akivaizdžiausio status šlaito, kokį tik galėjau rasti, išraižiau žinutę: TAI VISAI NEJUOKINGA!

Likusią dienos dalį nesilioviau pykusi ant Gorvyno. Lamana nepasirodė, ir aš galėjau įsivaizduoti, kaip eksperimentuotojas trumpam ją įkalina norėdamas paaiškinti, kaip neapdairiai ji pasielgė jam sutrukdydama.

Kadangi nemėgau nieko neveikti, tai užšokau ant Bandito nugaros ir patraukiau su juo bei Komo įjos tikrąją tėvynę. Vieta pasirodė tokia stulbinanti, kad net nulipau nuo arklio ir atsistojau ant iš esmės vienintelio lygaus ir tvirto žemės lopinėlio visoje apylinkėje. Aš pati visiškai nepasikeičiau, užtat mano arklys virto aptakiu, sparnuotu gražuoliu. Komo mutavo į žavingą, ilgakaklę gazelę primenančią būtybę su sparnais bei mažomis kojytėmis, kurios puikiai tiko lakstyti planetą dengiančiomis aštriomis keteromis bei uolų smailėmis. Po blyškiu dangumi tarsi begaliniai pinučiai vienas po kito rikiavosi mažučiai velėnos lopinėliai. Taip ir nesužinojau, ar kur nors galėjai rasti lygios žemės. Keli kilometrai žemiau keterų viršūnių laikėsi tirštas, nesisklaidantis ir nejudantis melsvas rūkas. Tačiau Komo su Banditu visiškai nesuko dėl nieko galvos, tik skraidžiojo po dangų, retkarčiais grakščiai nusileisdami ant siauro rėžio pasiganyti. Jie priminė didžiulius vabzdžius pamišėliškame pasaulyje.

Nors ir jaučiausi pakankamai patogiai, sėdėdama greta žiedo, pro kurį įžengėme, ši vieta nebuvo skirta žmonėms. Paskutinį kartą pažvelgusi į Banditą, grįžau namo. Jis atseks paskui mane, kai tik pajus tokį norą.

Olgerė pranešė, kad man skambino iš Žvalgybos Detektyvų agentūros. Perskambinau jiems. Po šitiek laiko jie galų gale turėjo man adresą. Vienoje Memfio padugnių miesto pašiūrėje galėjau rasti Vytį.

Apimta prieštaringų jausmų, iškeliavau jo ieškoti. Man atrodė paradoksalu, kad išdavikai išoriškai gali atrodyti visai žmoniški, kaip tie iš pažiūros sveiki moliūgai, kurių vidus visiškai tuščias. Kadangi niekada anksčiau neteko lankytis Memfyje, mėlynu žiedu persikėliau į Gotlandą ir išėjau iš jo pro geltoną, kuris, mano žiniomis, turėjo pristatyti mane į Pietų Kentukį, o tada, vadovaudamasi savo aštriausiąja akimi, pasirinkau Gotlande kitą žiedą, šiek tiek tamsesnį už pirmąjį. Šis perkėlė mane į Kolumbą, esantį toliau nuo numatytojo tikslo, tad supratau, jog reikalingoji spalva turi būti šviesesnėje zonoje. Po kelių minučių atsidūriau gatvėje už keturiasdešimt mylių nuo Memfio. Kadangi jau buvau soti žiedų iki kaklo, įsėdau į autobusą.

Vytis buvo visiškai nugalėtas šio pasaulio. Kaltomis akimis ir įdubusiais skruostais, įžeidžiai perkreipta burna ir pažeista psichika, besiblaškančia kaukolėje kaip užspeista į kampą žiurkė, jis atrodė nustebęs, tačiau patenkintas mane matydamas.

— Man reikėjo mesti darbą dar prieš palūžtant, — pareiškė jis.

— Nes palūžęs darai dalykus, už kuriuos niekada nesiliauji mokėjęs.

— Gal tu mokėjai, tačiau žmogus, kuriam buvai skolingas, nieko negavo, — tariau.

— Koks žmogus? Apie ką tu kalbi? Nesvarbu, pasaulis yra kelyje į užmarštį. Nejau nesupranti? Tamsos Amžiai — kokia nesąmonė. Tai gyvenimo pabaiga. Šiuo metu nėra šviesų ir šilumos, paskui neliks maisto. Vaikai eina šunkeliais. Aplink vieni nusikaltimai. Mums derėtų atsisakyti ryte išlipti iš lovos.

— Kaip visada, šneki nelabai suprantamai.

— Tu dar nespėjai atbukti. Palūkėk. — Tiesiame žvilgsnyje kyštelėjo jo senasis aš. — Kaip tau pavyko išgyventi? Kas nutiko kitiems? Kaip čia buvo, kad tavęs nesutrynė kankinimų ratas?

— Eime.

— Kur?

— Tu jau žinai.

— Laukan? — paklausė Vytis. — Aš ten nebevaikštau. Negaliu atlaikyti slegiančios grėsmės. Kiekvieną sykį, išvydęs švariai apsirengusį atklydėlį, virstu paranojiku. Man atrodo, kad jis ruošiasi mane pribaigti, arba kėsinasi atimti tai, ką vertinu, arba svarsto, kaip paversti mano gyvenimą pragaru.

Man kilo įtarimas, kad jis galėjo palūžti daugiau nei vienu aspektu.

— Manai, kad tai aš užsiundžiau ant tavęs Benediktą Arnoldą[4]? — paklausė jis. — Ko gero, tu mėgini mane prajuokinti, nors, kiek pamenu, šitai tau nebūdinga. Taip, aš gerai prisimenu dramblienę, trypiančią mano lytines liaukas, tačiau nenoriu apie tai galvoti, o juo labiau kalbėti. Ne dėl to, kad ji moteris. Net jeigu man, kaip daugumai vaikinų, patinka retkarčiais pabūti šovinistišku, aš suvokiu, jog yra moterų, kurios jau šešerių tampa sportininkėmis ir užsiaugina tokį raumenyną, apie kokį galiu tik pasvajoti. Esmė ta, kad ji tuo mėgavosi. Galima sakyti, ji atkalbėjo mane nuo gyvenimo. Parodė, kokia netikusi yra žmonių rasė. Su kiekvienu gumbu įkalė man po rūsčią etikos pamoką, dauguma kurių susitraukė iki netikėto atradimo, kad etikos išvis nėra, na, nebent tokiuose dar nelabai ką suprantančiuose vaikučiuose kaip tu. Taigi aš tiesiog nuo visko nusišalinau ir niekada nebegrįžau. Kažkur turiu šeimą, su kuria visiškai nesimatau, tad kodėl turėčiau rūpintis trimis žmonėmis, su kuriais dirbau purviną darbą.

— Mačiau negyvus Derono bei Kisko kūnus po to, kai dramblienė baigė su jais bendrauti, — pasakiau. — Per kažkokį stebuklą Kiskas buvo atgaivintas. Belieki tiktai tu.

— Nori pasakyti, vietoj atpirkimo ožio? Man nesvarbu, kuo tu mane kaltini. Esu toks akivaizdus nevykėlis, kad būtų kvaila mėginti tai neigti. Tačiau aš to nedarysiu, nes jau atsisakiau visko, kas man bent kiek svarbu. Padariau tai ne visai apgalvotai, tačiau supratau, jog tai suteikia tam tikrą saugumą bei paguodą, kurių anksčiau neturėjau. Kai nėra ką prarasti, nebelieka ir praradimo kančių.

Vytis neprieštaraudamas įsėdo su manimi į traukinį, tarytum nematydamas į jį spoksančių keleivių. Buvo klaikiausiai atrodanti padugnė, kokią man teko regėti. Paaiškino, jog retkarčiais skusdavosi tik tam, kad ant veido nesiveistų parazitai, mat negalįs pakęsti niežulio. Ko gero, buvo netekęs penkiasdešimt kilų, o nuo jo skudurų sklido baisus dvokas. Visos kelionės metu Vytis nė sykio nepažvelgė pro langą.

— Man nesvarbu, — tarsteldavo jis laikas nuo laiko. — Kam tai rūpi? Kuriems galams?

Nusivežusi jį į fermą, nupirkau naujus drabužius, įteikiau skustuvą ir parodžiau, kur vonia.

Vėliau vidury ganyklos pastačiau kėdę ir paprašiau jo ten atsisėsti.

— Darai klaidą, — pareiškė Vytis.

— Kokią?

— Visapusišką. Tu žvelgi į pasaulį ne pro tą teleskopo galą. — Jis be baimės apsidairė. — Koks sumanymas? Ką aš ten turėsiu veikti?

— Būsi taikinys.

Jis toliau dairėsi.

— Kuriam galui? Aš ničnieko nematau.

— Net ir visų tų žiedų?

— Kur?

— Tiesiai prieš tave.

— Tu gi žinai, kad aš nematau žiedų. Galiu pastebėti šiek tiek blyškių linijų ir tiek.

— Tai daugiau, nei iš tavęs tikėjausi. Šiaip ar taip, būčiau dėkinga, jeigu tu tiesiog ten sėdėtum.

— Nesu pernelyg smalsus, bet pasakyk man, koks viso to tikslas.

— Kažkur M yra Kiskas. Noriu, kad jis išlįstų ir su tavim atsiskaitytų.

— Ir tau nusispjauti, ką jis man padarys.

— Visiškai.

Tikriausiai tai buvo beviltiškas sumanymas. Aš nesimėgavau mintimi apie išdaviko kančias ar net sunaikinimą, tačiau akivaizdu, kad jis priklausė Kiskui. Bent jau taip šį reikalą supratau aš.

Vytis tris dienas prasėdėjo lauke. Manau, kad galop visai nukvako, nes pradėjo kikenti ir prunkšti, tarytum pralinksmintas kažkokio asmeninio pokšto. Kiekvieną vakarą saulei leidžiantis jis ateidavo pavalgyti, permiegodavo svetainėje ir auštant sugrįždavo ant kėdės. Ne kartą man pareiškė, kad siekia patenkinti mano lūkesčius ir viliasi, jog man pavyks jį pribaigti, nes buvo pavargęs nuo gyvenimo, jei galima taip pavadinti šį dalyką.

Trečiąjį vakarą nežinia iš kur pasirodė Kiskas, primenantis plonytę vaiduoklio uodegą ir skleidžiantis liūdną nuobodį. Rūko juostos neskubėdamos užpildė orą aplink kėdę, ant kurios visiškai tiesiai sėdėjo Vytis. Jis spoksojo išsproginęs savo blausias mėlynas akis ir nutaisęs baimės bei netikėjimo grimasą, tačiau nesuriko ir nepakilo nuo kėdės.

— Kodėl turėčiau būti nubaustas už prasikaltusią sąžinę? — garsiai paklausė melsvai pilko jį supančio oro. — Aš netgi nežinau, kodėl jaučiuosi kaltas. Tiesiog, taip yra. Iš pradžių man išdygo pieniniai dantys, po to aš keletą colių paaugau, po to užsiauginau truputį daugiau plaukų, o galiausiai ir prasikaltusią sąžinę. Prisiekiu, tai blogiausia, ką padariau gyvenime.

Debesys susispietė arčiau jo ir sutirštėjo.

— Apgailestauju, kad sergi, bose, — tarė Vytis. — Apgailestauju, kad mudu iš viso gimėme.

Kol jis sėdėjo, gergždžiančiu balsu kalbėdamas į rūką, jam nutiko kažkas neįprasta. Jo kūnas neteko tvirtumo, veidas pasidarė sutrikęs, o lūpos ištarė:

— Kaip pasakysi.

Ir tada jis dingo. Lyg mirktelėjus akiai ar pervertus knygos puslapį, realybė išsyk pasikeitė, pasislinko per žingsnį ar parseką, ir Vytis pranyko nuo kėdės, stovinčios mano valdose esančiame lauke. Vaiduoklis pasiėmė jį su savimi.