Erdvevaiksta

10

Surasti senus Krofo kolegas nebuvo taip lengva, kaip tikėjausi. Nusprendžiau pradėti savo paieškas nuo Orfijos, kadangi ji buvo ypatingas dieglys Apio šone. Atrodė, kad ji iš visų jėgų pasistengė jį paniekinti ir tapo jo atviro keršto taikiniu.

Bent taip sakė Krofas. Jis tiksliai nežinojo, kas sukėlė šią tarpusavio antipatiją, tačiau tai kažkaip siejosi su profesiniu pavydu. Galiausiai susiklostė tokia padėtis, kai, ištikus dažniems įniršio priepuoliams, niekas nebegalėdavo tverti greta Apio ar jį nuraminti, juo labiau Orfija. Ypač tai išryškėjo prieš pat paimant juos į nelaisvę. Ar Apį irgi pagrobė kartu su kitais? Ne, bet tai dar nieko nereiškė, ries buvo ir daugiau žmonių, kurių nelietė.

Krofas žinojo tiktai Orfijos adresą Burgoine, tačiau nenumanė, ar ji naudojosi profesiniu, namų ar tikruoju vardu. Žmonėms taip patinka jų anonimiškumas.

Kai galiausiai prisikasiau prie universiteto įrašų, paaiškėjo, kad jie riboti ir neinformatyvūs. Tiksliau, perknisti ir paploninti. Apie Orfiją neradau nieko, ko nebūtų pasakojęs Krofas.

Svarsčiau apie šią problemą, grąžindama formą Banditui, nujodinėdama jo lašinius, kimšdama vitaminais, kol ant glotnaus žirgo kailio pasirodė nežymios dėmės, dildydama kanopas ir tepalais įtrindama kojas. Netgi Gūgsė numetė kiek svorio ir tapo guvesnė. Laisvūnė atsivedė kitą kačiukų vadą, įkvėpusią Olgerę perskaityti man paskaitą apie populiacijos pertekliaus blogąsias puses. Liepiau jai nesivaržyti ir po atjunkymo pašalinti kiaušides.

Gorvynas atrodė manimi nepatenkintas, netgi žengė taip toli, kad užsiminė pakviesiąs įstatymo sergėtojus, jeigu aš ir toliau praleidinėsiu pamokas.

— Pripažįstu, kad nesu genijus, bet argi neišlaikiau visų egzaminų ir neįteikiau daugumos užduočių? — paklausiau.

— Tai visai kas kita. Kiekviena organizacija turi savas taisykles, ir ten, kur vyrauja paklusnumas, reikalai klostosi gerokai sklandžiau.

— Aš nesu reikalas. Be to, jūs pardavėte Gropą, tad čia nebeliko nieko įdomaus.

— Beždžionė tam ir buvo auginama, beje, kaip ir visi kiti mano gyvūnai. Kaip manai, kodėl mes čia taip patogiai gyvename? Iš vyriausybės šiais laikais nieko neišpeši. Ir prašau nekalbėti apie gyvulius kaip apie asmenis.

— Jei prisiminsime pravaikštas, tai iš tiesų jums visiškai nerūpi, ar aš čionai, ar ne.

— Iš tikrųjų? — nusistebėjo Gorvynas savo įmantriausiu būdu, nors metė į mane keistą žybčiojantį žvilgsnį.

— Tai tik į gera, nes esu nerami siela ir nepakenčiu suvaržymų. Kadangi nesiveliu į bėdas, tai nebus ir atgarsių. Jums nėra ko pergyventi.

Šįkart jis nemandagiai atšovė:

— Apie tai spręsiu aš. Geriau pasistenk, kad nepagaučiau tavęs keliaujančios per žiedus mano pastato viduje, nes įkalinsiu tavo kambaryje.

Aplankiau mažytį miestuką Meine, kur, Krofo manymu, vaikystėje gyveno Orfija. Ką nors pasakyti man galėjo tiktai persenusi vidurinės mokyklos mokytoja, kuri kažkaip sugebėjo gyvuoti iš savo socialinės paramos.

Ji buvo vardu Flava ir suposi medinėje kėdėje lyg žinodama, kad netrukus abidvi sustos visiems laikams. Be to, mano manymu, tai buvo kasdienė jos mankšta. Ji taip makalavosi verandoje su tuo savo supamuoju krėslu, kad tiesiog negalėjau neatkreipti į ją dėmesio. Kadangi buvo storai padengta kelio dulkėmis, man pasidarė smalsu, kiek laiko ji jau čia sėdi.

— Niekas neprisimena Orfįjos, nes ji išvažiavo iš čia būdama dar visai jaunutė mergaitė, — tarė Flava. — Kadangi esu seniausia miestelio gyventoja, tai ir mano atmintis siekia toliausiai. — Ji ištiesė ranką, taikydamasi sugriebti manąją. Po kelių mėginimų pasidaviau ir leidau jai įsikibti.

Kadangi iškilo kažkokių bėdų, Orfįjos tėvai pasiėmė ją bei vyresnįjį broliuką ir išsikėlė kitur. Kokių bėdų?

— Ar seniau, ar dabar, koks gi skirtumas? — pareiškė Flava, mirkčiodama prigesusiomis akimis. — Aplink tiek nelaimių, kas čia gali visas prisiminti? Nors iš tikrųjų nė nežinau. Orfija buvo gera mokinė, kandi kaip botago kirtis ir žingeidi. Ko gero, viskas dėl to, kad ji sužalojo kitą mokinį. Lyg ir gerokai jį pritvatijo, nors mačiau jį kitą dieną po tariamo įvykio ir, galiu prisiekti, nepastebėjau nė menkiausios žymelės. Iškart po to Orfija su šeima išsikėlė. Aišku, gali būti, kad šie du įvykiai neturi nieko bendro. Mano atmintis jau ne tokia patikima.

Ji papasakojo man, kaip miestelis išgyveno permainų metą, kol pasiekė dabartinę būseną.

— Vadinamasis pastarojo amžiaus pabaigos geras gyvenimas atėjo iki šių vietų tik prieš keletą dešimtmečių, tačiau vienintelis jo rezultatas — daugumos miestelio žmonių pagedimas. Iki tol patys pakankamai užsidirbdavome pragyvenimui ir turėjome tiek lempų bei anglies, kiek reikėjo. Naujoji energija atėmė iš mūsų didžiąją gyvenimo dalį, nes pavertė mus storais, tingiais ir niekam tinkamais. Užuot rūpinęsi, kaip susirasti ką nors vakarienei, sukome galvas, kaip prastumti kiekvienos dienos minutes bei valandas.

— O dabar ar geriau? — pasidomėjau.

Ji suspaudė mano ranką ir paragino prieiti arčiau, tačiau neatrodė įsižeidusi, kai atsisakiau tą padaryti.

— Jei žmogiškos būtybės laimingos, energija ir patogumai neturi jokios reikšmės. Šis miestelis yra netvirtas bešeimininkis turtas, nes jo žmonės mano, kad negali nugyventi savo gyvenimo be valdžios pasufleravimo. Visi laukia, kada vėl įsižiebs šviesos.

— Jiems teks ilgokai palūkėti.

— Bet ar tai privers juos liautis? Visa esmė — gauti ko nors užkrimsti ir susirasti vietą permiegoti. Galima tai padaryti šiuolaikiškai, tačiau yra ir senų paprastų būdų.

Prieš pasišalindama palinkau prie jos bei leidausi pabučiuojama į skruostą. Jos lūpos buvo plonytės kaip popierius ir gležnos. Kaip ir miesteliui, joms grėsė nuskrieti su pirmu smarkesniu vėju.

Bent jau sužinojau, kuo vardu buvo berniukas, kurį Orfija tariamai kėsinosi pribaigti. Karstonas. Nei jis, nei jo šeima čia nebegyveno, tačiau aš atkasiau seną bibliotekininką, kuris man pasakė, jog Karstonas persikėlė į netoliese esantį Stilvelą. Tad patraukiau į Stilvelą, kur išgirdau, kad Karstonas persikėlė į šiaurę. Kur? Galiu pamėginti pasiklausti pas jo pusseserę, gyvenančią geltoname name miestelio pakraštyje, tačiau šiuo metu ji Kalifornijoje ir grįš tik po mėnesio ar net daugiau. Kur Kalifornijoje? Niekas nežinojo adreso.

Grįžusi į Mutatą, pasikviečiau Tedvarą aplankyti mano fermos Niu Džersyje. Vietoj neigiamo atsakymo jis švystelėjo į mane dvidešimt svarų sveriantį žodyną. Klibikščiuodama koridoriumi į savo kambarį, apsvarsčiau visus privalumus ir pranašumus, išryškėsiančius tuo atveju, jeigu niekada daugiau nebekviesiu jo kur nors keliauti ar netgi vengsiu būti greta.

Po dienos ar dviejų, skaitinėdama laikraštyje skelbimus, aptikau vieną, privertusį mane loštelėti: SKUBIAI SUSITIKIME ANTRADIENIO VIDURDIENĮ PEORIJOJE. Buvo pirmadienis, tad vyliausi, jog pražiopsojau tik praeitos savaitės skelbimą. Kitą dieną stryktelėjau per mokyklos langą į Vandenų pasaulį ir patraukiau tiesiai į kukurūzų lauką. Krofas nepasirodė. Kitą antradienį — taip pat.

Kai nutariau vykti į Atlantą jo ieškoti, jis jau gulėjo po velėna. Pasak vieno iš jo kaimynų, niekas nėra apsaugotas nuo plėšikų. Būtent tai ir tapę Krofo mirties priežastimi, kai jį užpuolė grasūs tipai, mėgstantys laužyti žmonių kaulus. Tie, kas tai padarė, dirbo labai tyliai. Jie įsigavo į butą išėmę visą langą, po to mirtinai uždaužė šeimininką ir pasišalino, susirinkę vertingus daiktus. Gal norėčiau aplankyti jo kapą? Jeigu auka ir palikusi kam nors žinią, kaimynas nieko apie tai nežinojo. Visą senio turtą susirinkusi dukterėčia, gyvenanti Virdžinijoje. Argi ne tragiška, kaip kai kurie talentingi ir garsūs žmonės netenka sveiko proto ir virsta paprasčiausiomis padugnėmis? Paaiškėjo, kad seniokas turėjęs banke pinigų. Tiksliau, keliuose bankuose skirtingomis pavardėmis. Dukterėčia buvusi gerokai tuo nustebinta.

Nukeliavau į savo fermą Džersyje, pasiėmiau Banditą bei Gūgsę ir pabėgau į miškų ramybę. Pasilikau ten, kol baigėsi šunų maisto skardinės, ir senoji skalike pamėgino vaikytis triušius. Kadangi jai nepavyktų pasigauti net vėžlio, parvedžiau ją atgal pas Olgerę.

Kodėl jie nužudė Krofą? Juk jis darė tai, ko jie norėjo, nesipainiojo akyse ir gyvavo kaip menkysta.

— Nutariau būti su tavimi griežtas, — pareiškė man Gorvynas.

— Kiek tau dabar, penkiolika? Iki pilnametystės dar toli, vadinasi, neturi jokių teisių.

— Tai neatrodo labai demokratiška ar krikščioniška.

— Aš kalbėjau abstrakčiu požiūriu. Gavau pranešimų, kad tu lakstai po teritoriją, nardai į žiedus ir vos ne mirtinai gąsdini žmones.

— Kokius žmones? — nusistebėjau. — Niekas net nesiartina prie šios vietos. Ar pastebėjote, kokios apleistos atrodo našlaičių prieglaudos? Tai todėl, kad rūpinimasis jų įnamiais yra visuomenės pareiga, o mes puikiai žinome, kaip visuomenė žiūri į savo pareigas.

— Jeigu čia būtų našlaičių prieglauda, seniai būčiau perkėlęs tave į kardomąjį kalėjimą. Nuo šiol tau draudžiama be leidimo palikti mokyklos valdas. Tik padaryk tai, ir mano geriausios sargūnės nedelsiant paseks tau iš paskos.

— Pavyzdžiui, kas?

— Padarenka su Mikala.

Matyt, mano burna gerokai atvipo, nes jis liepė ją užčiaupti.

Nuėjau ieškoti savo senųjų draugių.

— Kartą jus jau nužudė dėl reikalų, susijusių su manimi, — pasakiau. — Nejau jūs niekad nepasimokote?

— Liaukis sau pataikavusi, — atkirto viena iš jų. — Tai neturėjo nieko bendro su tavimi, be to, ne tavo reikalas, ką mes veikiame.

Atrodė, kad jos puikios sveikatos, gerai atsiganiusios, vilkėjo naujais drabužiais ir vaikščiojo pasitikinčia veido išraiška. Užuodžiau papirkimą.

— Jūs parsidavėte, — pareiškiau.

— Kam?

— Būtent tai ir norėčiau žinoti.

— Mes dirbame tiktai Gorvynui. Jei turi dar klausimų, kreipkis į jį, nes mums atrodai neišauklėta bei vaikėziška. Džiaugiamės, kad kartą mums padėjai, ir anksčiau ar vėliau už tai atsidėkosime. O tuo tarpu net nemėgink bėgti, nes priminsime tau uodegą.

— Jūs išpliurpėte Gorvynui visą tiesą apie mane, ar ne taip?

— Tu nuolat tai kartoji. Kam gi rūpi tavo išsigimimo laipsnis?

Dalykas tas, jog jos buvo pernelyg bukos, kad užsidirbtų pragyvenimui iš tikro darbo. Bukos bei tingios. Ir nedėkingos.

Vėliau Gorvynas man pasakė, kad vėl jas pasamdė, nes buvo geros sargūnės, o jų išvaizda — tikras privalumas. Kartais atvykdavo valdžios ar pramonės žmonės susitikti su kandidatais, ir buvo visai ne pro šalį turėti personale išvaizdžių žmonių.

— O kodėl niekad niekas nesusitinka su manimi? — pasidomėjau.

— Tu nepilnametė.

— Taip pradeda visi kandidatai. Su kiekviena diena aš senstu.

— Man uždrausta tave kam nors siūlyti.

— Kas uždraudė?

— Nepilnamečių teismas. Tu esi beturtė, fiziškai neįgali dėl savo amnezijos, o taip pat…

— Tiek to.

Kartais Gorvynas leisdavo man pagelbėti savo betiksliuose eksperimentuose. Bent jau dauguma jų man atrodė betiksliai. Jis buvo tikras sausuolis, be humoro jausmo ir atlaidumo klaidoms. Tai tapo nelaiminga jo savybe, nes pats darė daugiau klaidų nei kuris nors kitas mano pažįstamas žmogus. Gorvynas buvo grubus, karštakošis, nekantrus, be vaizduotės, lengvatikis ir netgi tam tikru būdu sadistiškas, nes per jėgą grūsdavo pergąsdintus eksperimentinius subjektus į žiedus, kai jie nenorėdavo paklusti, kitus talžydavo plaštaka ar atimdavo jų atlygį. Vis dėlto dažniausiai jis būdavo tiesiog absurdiškas.

Gorvynas turėjo mažą laboratoriją, glūdinčią krūmokšnyne netoli žiedų kanalo valdos pakraštyje, tad beveik visada galėdavo dirbti vienumoje. Nebent įsibraudavau aš. Siekiant išvengti pagrindinio žiedų srauto, mažas betoninis pastatas buvo suręstas kiek atokiau nuo kanalo, nes eksperimentams visiškai pakako ir tų žiedų, kurie nuklysdavo nuo pagrindinės srovės bei prasiskverbdavo pro sieną vidun. Dauguma jų buvo maži bei lėti, o tai atitiko Gorvyno poreikius.

— Ar žinojai, kad gyvūnai, kaip ir mes, ne visi mato žiedus? — paklausė jis.

— Koks santykis?

— Manau, kad juos mato apie penkiolika procentų žmonių ir apie šešiasdešimt procentų gyvūnų. Neapsiribojant šiltakraujais. Teko regėti gerą akį turinčių gyvačių, taip pat žuvų, varlių, netgi vabzdžių. Tai fiziologijos klausimas ir mažai kuo susijęs su protu. Faktas, kad smegenys ir pora akių pajunta žiedą, automatiškai pradeda visas kitas mutavimo proceso stadijas. Pavyzdžiui, tu matai žiedą, nes tavo kūnas ir protas sugeba susijungti su žiedais mutavimo procese. Jei negali jo matyti, tai tik todėl, kad judu abudu nesate priderinti vienas prie kito, neturite nieko bendro, nejaučiate tarpusavio traukos ar dar kas nors. Štai kodėl žiedai nuolat skvarbo nesuvokiančius organizmus, jų nepaveikdami. Nėra artimumo.

Gorvynas ne per daugiausiai pažeidinėjo įstatymus, nes daugumą į kitus matmenis pasiųstų būtybių sugrąžindavo atgal. Iš tikrųjų buvo draudžiama kam nors primetinėti tokias keliones, kadangi vyravo nuomonė, jog tikrovė yra pakankamai nepatikima ir be papildomų nežinomųjų. Niekas nenumanė, kas nutiktų tarpmatmeninei pusiausvyrai, jei eksperimentuotojams būtų leista kaišioti tenai viską, kas pakliuvo. Buvo manoma, jog žmogiškieji keliautojai nedaro jokios žalos, kadangi sugrįždavo į M-1 ir taip atstatydavo status quo. Bet kuriuo atveju Gorvynas puikiai mokėjo gaminti pakinktus, kurie nemutuodavo į kažką stipriai besiskiriančio nuo originalo, ir netgi turėjo vabzdžių tinklelį, kuris grąžindavo juos atgal gyvus bei sveikus.

Jis turėjo veiksmingą monitoringo sistemą, susidedančią iš jautrių elementų, registruojančių kambario atmosferos pokyčius. Patys žiedai buvo pernelyg svetimi ar nežymūs, kad juos aptiktum, tačiau instrumentai pajėgdavo užfiksuoti jų spalvą. Pirmoji elementų eilutė ant žemos, drūtos, juodos mašinos registruodavo spalvą bei dydį, kita eilė šiuos duomenis įvertindavo ir apie tai pranešdavo, tad Gorvynas visą laiką pakankamai gerai žinojo, kas yra kambaryje ir kurioje jo vietoje.

— Pasakysiu tau vieną dalyką, kurio, lažinuosi, nežinai, — pareiškė jis. — Mano aparatas rodo, kad yra ir kitokių žiedų, ne tik žalių, mėlynų bei geltonų. Jie gali būti ir juodi, rudi, raudoni, pilki bei balti. Tačiau žmonės bei gyvūnai jų nemato.

— Argi? — paklausiau prisimindama, kaip vyras, vardu Deronas, išvadino mane melage, nes tvirtinau mačiusi kitus žiedus. — O kaip visas tas neorganinis šlamštas, kurį ten kemšate? Jis gi neturi akių.

— Čia galioja visai kitokios taisyklės. Vienas šlamštas gali praeiti kartu su gyvais organizmais, kitas sugeba tai pats. Pavyzdžiui, mano instrumentai rodo, kad šio kambario kampe yra mažytis mėlynas žiedas. Jei pasiimtum šį vabzdžių tinklelį ir žengtum pro jį, tavo drabužiai pradingtų ir vėl atsirastų tik tau sugrįžus, o tinklas taptų moliniu rutuliu, galinčiu sutalpinti bet kokį skraidančių padarėlių skaičių. Tačiau įmetus jį vieną, jis virs skalūno gabalu.

— O kas nutinka mano drabužiams?

— Teoriškai jie lieka “pragaro prieangyje” arba mirties zonoje, egzistuojančioje tarp matmenų. Drabužiai nemutuoja, tad įveikia tik dalį kelio. Žinoma, aš tikiuosi, kad vertini mano aiškinimus tiktai kaip nuomonę. Yra žmonių, atlikusių kur kas daugiau eksperimentų už mane. Nukeliauk į šiaurę ir aptiksi begalę pasišventėlių, didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrusių šio klausimo tyrinėjimams. Aš gi visu tuo domiuosi tik paviršutiniškai. Tiesiog tai mano hobis.

Nusprendžiau, kad žinių šiai dienai man jau per akis, tad, pabėgusi iš likusių pamokų, persikėliau į Vandenų pasaulį, pasislėpiau tuščioje kriauklėje ir užmigau.

Mane pažadino galvoje aidintis žvangėjimas. Paaiškėjo, kad mano kriauklė trankosi į metalinę siją. Atsitiktinai vėl aptikau šią metalinę pabaisą, o gal ir pasąmoningai pasirinkau tinkamos spalvos žiedą.

Kadangi buvau tokia mažytė, man sunkiai sekėsi aprėpti sijos kontūrus. Visgi, dažnai stabčiodama pailsėti, per kitas kelias valandas sugebėjau ištirti gan didelę teritoriją. Šen bei ten iš metalo kyšojo išsilaipinimo platformos, o šalia laisvai plūduriavo tinklai. Jie buvo tušti, tad nė nestabtelėjusi yriausi toliau, jeigu galima taip pasakyti — kylančiu kursu. Vandenų pasaulyje niekaip nesugebėjau atskirti šiaurės nuo pietų, o rytų nuo vakarų.

Toliau judėdama besidrumsčiančiu vandeniu, galiausiai pasiekiau kažką panašaus į žaliojo matmens lubas. O iki tol galvojau, kad ši vieta bekraštė. Čiuopiant lubos atrodė tokios kietos ir metališkos, tokios šaltos ir bejausmės, jog nežinojau, ką ir begalvoti. Staiga prasidėjo vibracija, ir po manimi ėmė formuotis sūkuriai.

Smūgiai kitoje sienos pusėje ar jos viduje buvo reguliarūs, kaip ritmingą dunksėjimą sukeliantis transporto priemonės judėjimas per vienodais tarpais kelyje paklotus latakus. Kai prispaudžiau prie šalto paviršiaus savo kaktą, man pasirodė, jog girdžiu tuksenimą.

Aš taip įnikau klausytis garsų, jog pastebėjau būrį plaukūnų tik tada, kai jie atsidūrė visiškai šalia. Jie praplaukė penkiais metrais žemiau, pernelyg arti, kad pamėginčiau sprukti. Nugara prisiplojau prie Vandenų pasaulio lubų kietumos ir stengiausi nedreifuoti. Tai nebuvo lengva, kadangi pastovūs dundesiai iš aukščiau stengėsi nublokšti mane šalin.

Jei būčiau buvusi normalaus dydžio, jie būtų susekę mane tą pačią akimirką. Bent jau taip maniau. O kad manęs nepastebėjo, galėjo būti susiję ir su didžiuliu staiga ant manęs kritusiu šešėliu. Visa penkiukė plaukė labai tingiai, tarsi išsirengę į popietinį pasivaikščiojimą, tačiau aš žinojau, jog tai žvalgai, medžiojantys tokius šnipelius kaip aš. Taip pat įtariau, kad jie dirbo kaulalaužei psichei, vardu Erma.

Visi penki buvo dideli bei stiprūs ir galėjo greitai mane sutvarkyti, bet, kadangi nesitikėjo iš mažų įsibrovėlių jokios grėsmės, tai vykdė savo apžiūrą gerokai žemiau saugomos sienos. Jų žvilgsniai buvo nukreipti į apačią, tad kai praplaukė po manimi bei dingo iš akių, pasijutau kaip tikras laimės kūdikis. Prabėgo dar daug laiko, kol išdrįsau pajudėti. Jie tikrai turėjo mane pamatyti. Nesupratau, kaip galėjo pražiopsoti.

Tęsdama savo tyrinėjimą, ištisas valandas šniukštinėjau aplink bei kaišiojau visur nosį, kol supratau, jog virš manęs ne plokščia siena ar lubos, o didžiulis apskritas vamzdis.

Man nepavyko visko užbaigti per vieną dieną. Tris savaites po keletą popietės valandų plaukiojau Vandenų pasaulyje, kol išsiaiškinau, kur veda vamzdis. Paaiškėjo, jog tai tas pats senas pažįstamas, kurį regėjau Gotlande, tik tiek, kad čia buvojo pradžia. Paremtas ant plūduriuojančių sijų, jis nėrė pro didelį mėlyną žiedą.

Tikrai nusivyliau suvokusi, kad Erma nesiskyrė nuo visų kitų nusikaltėlių. Ji norėjo aukso puodo vaivorykštės gale. Prilygo bet kuriam alchemikui, svajojančiam mėšlą paversti auksu. Vandenų pasaulio skystis vamzdžiu keliavo į Gotlandą, kur virsdavo tiršta, rūgštiška medžiaga, o šioji savo ruožtu pasirodydavo Žemėje dar kitu pavidalu. Ilgai netruko, kol suvokiau, kokia toji elementų kombinacija. Juoda, tiršta ir reta, ji reiškė skirtumą tarp civilizacijos bei Akmens amžiaus. Erma iki kaklo skendėjo naftoje.

Kiekvieną kartą, kai pasirodydavau Mutate, tučtuojau prisistatydavo Patė su Mike ir imdavo mane grizinti.

— Kuo aš kalta, kad matau žiedus geriau už jus, — teisinausi.

— Nesąmonė, — tarė viena jų. Manau, kad Mikė. Ji turėjo mažą apgamėlį pačiame kaktos viduryje. — Tik sėkmė leidžia tau taip greitai dingti, kai mes nematome. Mūsų pareiga — priversti tave sėdėti pamokose. Nejau tau nerūpi, kad galime netekti darbo?

— Neypatingai.

Už šią pastabąjos uždėjo man odinius pakinktus ir lyg kokį šunelį tampė po mokyklos teritoriją, retsykiais dar ir spirtelėdamos man į uodegą.

— Pasvarstyk apie tai, — tarė Patė. — Ir pasistenk suprasti, kad mūsų pragyvenimas svarbiau už tavo išdidystę. Nuolat ir nepaliaujamai kartok sau šią mintį, kol ji prasimuš pro tavo storą kaukolę.