Erdvevaiksta

16

Tai buvo didelis egzempliorius, kurį aiškiai suerzino mūsų įsibrovimas į jo teritoriją. Savo nepasitenkinimą padaras pademonstravo sprogstamu spiegesiu, nuaidėjusiu per visą labirintą. Kaip ir tikėjausi, Lamana sustingo, išvydusi bei išgirdusi mūsų taikinį, tad greitai užsiropščiau akmenimis, suverstais greta tunelio, ir atkreipiau į save visą sloko dėmesį.

Šis galando dantis į nulūžusį stalagmitą, styrantį iškart už akmenų, kuriais užkopiau, tad dabar abudu buvome aukščiau Lamanos. Atsainiai patraukiau prie siauro tunelio, vedančio į kalno viršų, pasirengusi apsisukti ir pulti, jeigu slokas savo auka pasirinktų mano mažesniąją partnerę. Tačiau tikriausiai jis jau turėjo nurodymus, susijusius su milžiniška gote, tad nedelsdamas metėsi man įkandin.

Vos tik įsitikinau, jog jis persekioja būtent mane, iškart pailginau savo šuolius, kad nuviliočiau nuo jau gerokai atsilikusios Lamanos. Tunelio gale buvo šešių metrų aukščio skardis, stūksantis tiesiai virš putoto tvenkinio. Viršuje, kairėje bei dešinėje bėgo nuožulnūs takai, vedantys į dešiniau atsiveriantį amfiteatrą, esantį vienu ar dviem metrais aukščiau tamsių putų lygio.

Per keletą minučių įveikusi tunelį, didžiausiu greičiu išpuoliau į kairįjį taką. Slokas nuskriejo man iš paskos, tuo tarpu Lamana pasirinko dešinįjį ir nudūmė į amfiteatrą. Netrukus aš pakankamai sulėtinau tempą, kad dantimis kalenanti pabaisa galėtų labiau prie manęs priartėti. Kai mus beskyrė vos keli žingsniai, aš staigiai sustojau ir užpakalinėmis kojomis žiebiau jai į srėbtuvę. Atšokęs nuo kalno šlaito, slokas pūkštelėjo į telkinį. Šiek tiek vangokai jis pamėgino išsiropšti į amfiteatrą, tačiau ten jau tykojusi Lamana nuspyrė jį atgal. Kol jis pasirengė dar vienam bandymui, aš irgi jau stovėjau ant telkinio krašto. Mudvi su partnere tol spardėme jį kaip futbolo kamuolį, kol išsekinome veik iki sąmonės netekimo.

Tais atvejais, kai šalia pasipainiodavo žiedas, į kurį nenorėdavai įžengti, paprastai pakakdavo mirktelėti, paprieštarauti ir užsimerkus pralaukti, kol jis praskries pro šalį. Kai mudvi su Lamana išvilkome sloką iš labirintų į paviršių, ore buvo tiek žiedų, kad teko luktelėti, kol jų grupelė pasitrauks toliau. Išsirinkome didelį geltoną su pakankamai pigmento, kad būtume garantuotos, jog atsidursime tikrai Žemėje, bet tuo metu, kai jau rengėmės įžengti į jį kartu su savo belaisviu, smogė žemės drebėjimas ar sūkurys. Geltona sfera šoktelėjo į viršų ir nutolo, o mums po kojomis prasiskyrė žemė. Tą pačią akimirką, kai išgirdau Lamanos riksmą, visai greta pamačiau kitonišką žiedą. Niekaip nebegalėjome jo išvengti, bent jau aš su ja. Slokas įkrito į bedugnę ir pradingo nepavojingoje kunkuliuojančios lavos upėje, tačiau mudvi su partnere stačia galva įpuolėme į uždraustą pilką žiedą.

Pirmiausia pastebėjau, kad turiu sparnus. Kita man blykstelėjusi įkvepianti idėja buvo troškimas keliauti namo. Mano kūnas liko beveik toks pats, tik tiek, jog sudarė maždaug vieną dešimtąją tikrosios masės, o tai reiškė, kad svėriau tris kilus ir buvau keturių centimetrų ilgio. Savo išvaizda labiau priminiau vabzdį, nei žmogų. Taip pat atrodė ir Lamana, taip pat ir visi apačioje nusidriekusiame žaliame slėnyje esantys skraidūnai. Vien jau šio fakto būtų pakakę ilgalaikiams apmąstymams, tačiau kai išvydau gigantišką rupūžišką būtybę, riogsančią veiklos centre tarsi akmeninis Buda, mano protas visiškai išsiderino.

— Nešdinkimės iš čia, — tariau Lamanai, kai susidūrėme ore.

— Aš negaliu skraidyti, — ištarė ji, išplėtusi akis. — Netgi nepakenčiu aukščio. Ką aš čia veikiu?

Galima tiktai spėti, ką būtume nusprendusios likusios vienos, kadangi iš slėnio pakilo porelė dalykiškų sparnuotų gyventojų ir atplasnojo prie mūsų.

— Grįžkite prie darbo, — tarė vienas jų. Tai buvo jaunas vyriškis, apsirengęs plonyčiais šortais, batais ir juosalu aplink šonkaulius. — Kodėl jūs nuogos? — paklausė susiraukdamas. — Ką jūs sau manote?

Šis miniatiūrinis žmogutis turėjo dailų, bet nuožmų veidą, o jo sparnai augo iš menčių. Jie buvo odos spalvos ir sudaryti iš plėvėmis sujungtų raiščių. Išskėsti plevėsavo tarsi vėliavos ir laikė jį ore.

— Juos nuplėšė mums bedirbant, — pasakiau nerimaudama, ar pakaks tokio paaiškinimo.

— Šekit paskui mane, — tarė moteris. — Pasirūpinsiu, kad jums išduotų naujus.

Nejaučiau jokio noro artintis prie rupūžės ir pastebėjau, kad mūsų palyda taip pat stengėsi laikytis gerokai jos užnugary, kai skridome į vadinamąjį atsargų sandėlį. Tai buvo kauburys, padarytas iš medžiagos, primenančios tuščiavidurį žalią stiklą. Arba skraidūnai kalbėjo mūsiškai, arba mano smegenys buvo taip paveiktos, kad galėjau susikalbėti jų kalba. Ir dar keli dalykai man pasirodė nesvetimi. Pavyzdžiui, kai mūsų eskortas atnešė mums drabužius, žinojau, kad pirmiausia aunami batai, po to juosiamas šonkaulių juosalas, o galiausiai maunami šortai. Taip turėjo rengtis erkių medžiotojai.

— Judvi kažkaip keistai atrodote, — pareiškė moteris, spoksodama į mus. — Vargu, ar man kada nors teko matyti geltonplaukių. O iš kokios šalies atvyko jūsų draugužė? Jos visai kitokia kaulų struktūra.

— Tai todėl, kad mes iš visiško užkampio, — tarė Lamana. — Laukinio krašto. Nepaprasto.

— Ko čia stypsote ir žioplinėjate? Grįžkite prie erkių medžioklės.

Vis dar nebuvau tikra, ar jos kalba nėra panaši į anglų. Manau, kad stovėdamos su suskleistais ir paslėptais sparnais, mes atrodėme kaip visiškai normalios moterys. Sparnai buvo tokie plonyčiai bei lankstūs, kad suskleisti sudarydavo tik nedidelius pūpsnius ant nugarų. Tačiau su mumis esanti moteris nepriminė Žemės gyventojos. Tiesiog savo kilme ji skyrėsi nuo manęs bei Lamanos. Jos ausys buvo nepakankamai atsikišusios, nosis per ilga ir per siaura, dantys per smulkūs, akys pernelyg apskritos. Ilgi tamsūs ir banguoti plaukai dryksojo ant krūtinės. Nenuostabu, kad ji taip į mus spoksojo. Kol ten stovėjome, iš dirvos išsirausė mėlynas skarabėjas ir pamojo mums čiuptuvėliais. Buvo pakankamai didelis, kad savo žnyplėmis nurėžtų mūsų kojų pirštus, tačiau svetimoji išsitraukė iš juosmeninio dėklo ginklą ir paleido tris greitus šūvius, ištaškydama jį į tuziną gabalų.

Aiškiai matėsi, kad skraidūnams galėjo sukelti keblumų beveik viskas, kas ropojo. Tuzinai daržininkų greta sandėlio stumdė mažytes šienapjoves, maitojančias aukštą žolę bei viską, kas joje lindėjo. Tolumoje į dangų kilo didelis, žalias, žėrintis gumbas. Tai buvo miestas. Tai buvo namai.

Kadangi mudvi su Lamana nelabai norėjome kur nors judintis, atsargų prižiūrėtoja pasikvietė skraidūną, kuris palydėjo mus į darbo vietą. Nors atrodė, kad pirmiausia suvirpėjo mano sparnų galai, visgi judesys prasidėjo nuo mano menčių, ir pora plėvėtų galūnių išsiskleidė it akordeonai. Iškėlusi juos tiek, kiek pajėgiau ištiesti, keletą kartų energingai sulapsėjau ir grakščiai, bet be jokio entuziazmo pakilau į orą.

Tolimas miestas, atsargų sandėlis bei slėnis liko apačioje, ir viską nustelbė glotas Dinglas, didžiausias padaras visoje planetoje. Šlykštus bei liūdinantis, jis priklausė prie taikingų būtybių, ir skraidūnai galėjo džiaugtis jį turėdami, aišku, jei tik atsitiktinai neįskrisdavo į jo akiratį. Šimtai sparnuotų žmonių darbavosi prie Dinglo išorės, palaikydami jo sveikatą. Mudvi su Lamana užsiėmėme vietas ant tuščių pastolių, pritaisytų priėjo sprando. Čia buvo pakankamai pavojinga, nors ne tiek, kiek ant snukio ar galvos.

Mūsų pastolius laikančios virvės tvirtinosi prie gumbų, styrančių iš gloto odos iškyšų. Gumbai buvo dideli kaip rieduliai, o ant jų ataugų galėjome pasikabinti savo strėlines. Ataugomis naudojomės ir laipiodamos arba laikėmės už jų tarp šūvių. Antiseptiko bei žaizdų sandarinimo maišai karojo pasiekiami ranka.

Plotas, kuriame darbavomės, sudarė apytikriai šimtą penkiasdešimt kvadratinių metrų. Rezultatus skaičiavo elektroninių signalų sistema. Kiekviename darbo plotelyje ant gloto kūno buvo įmontuoti prietaisai, kurie supypsėdavo, kai erkė pasiekdavo savo tikslą. Po pirmojo pyptelėjimo sekdavo kitas, kai žaizdą jau pagydydavo ir užsandarindavo. Visi signalai atsispindėdavo ekrane, esančiame atsargų pastate. Daugybę drausminių nuobaudų skirdavo priklausomai nuo to, kiek laiko užtrukdavo pakenktos vietos sutvarkymas. Greita erkių medžiotojų komanda užsitarnaudavo dosnių liaupsių. Toks buvo jų atlygis.

— Užuot žaidusios šį žaidimą, turėtume dairytis geltono žiedo! — sušuko Lamana.

— Kas sako, jog tai žaidimas? — atsiliepiau, pasukdama galvą antros valandos kryptimi.

Ji čiupo strėlę iš greta kabančios strėlinės, įstatė ją į lanką, pastvertą nuo pastolių, staigiai pasisuko ir iššovė tą pačią akimirką, kai priešas jau taikėsi pietauti. Strėlė pataikė į išsipūtusią parazito pilvo dalį, ir šioji sprogo. Nuo mūsų pozicijos iki pat žemės nuaidėjo bendradarbių skraidūnų šūksmai, išreiškiantys nuomonę apie juos pašventinusį nepageidaujamą dušą.

— Jie mums už tai atkeršys, — tarė Lamana, beveik nepastebimai linktelėdama vienuoliktos valandos kryptimi. Atėjo mano eilė griebtis ginklo bei iššauti, ir aš pastebėjau, jog galiu pakankamai įgudusiai naudotis keistuoju lanku. Žinoma, strėlė pataikė erkei į pilvą, ir visi vėl sušlapo.

Erkės buvo keleto rūšių sparnuoti parazitai, nuolat gyvenantys glotų skleidžiamame aromate. Nuo gumbuotojo begemoto be perstojo kilo pilkas rūkas, kuris dvokė skraidūnams, tačiau masino erkes, tad šios per visą savo būdravimo laiką nepaliaujamai leisdavosi žemyn, pakibdavo ore, po to pikiruodavo ir nerdavo šalin. Dauguma jų buvo blyškiai geltonos spalvos ir maždaug trylikos centimetrų ilgio, turėjo permatomus sparnus, juodas galvas, išsprogusias akis, ilgą siurbtuką bei daugybę kojų. Jos visiškai neprotavo, todėl nepalikdavo glotų ir neprisirišdavo prie kokio nors kito šeimininko.

Vienai iš erkių pavyko prasiveržti ir iškąsti nemažą kąsnį iš Dinglo sprando. Kai Lamana suvarpė ją strėlėmis, aš pakilau su kibiru bei plaušine šluota ir apšlaksčiau žaizdą antiseptiku. Nesunkiai susitvarkiau su šiuo darbu, nes aplinkui netrūko erkių medžiotojų, kurių veiksmus galėčiau pamėgdžioti. Greitai prigrūdusi į žaizdą kamšalo, kuris iškris susiformavus šašui, sugrįžau prie pastolių ir į kovą.

Kažkas iš tupinčiųjų ant Dinglo pakaušio netaikliai iššovė ir pataikė į vienos rubuilės pilvą. Ant mūsų visų pasipylė atmatos. Lamanai apdrėbė sparnus, ir ji jau buvo bekrentanti žemyn, tačiau aš spėjau greitai užsiropšti į viršų ir ją nutverti. Nuvaliau ją su šluota, o po to kurį laiką laidėme gerkles dėl prasto šūvio viršuje.

Man bebaigiant doroti vieną storulę, staiga pratrūko visuotinis pavojaus signalas, toks garsus, kad net išleidau iš rankų lanką. Visi, buvę ant, aplink ar apie Dinglą, metė savo darbus ir pakilo į orą. Elektroninis zondas, įtvirtintas gloto skalpe, nuskenavo padaro smegenis ir perspėjo, jog jis rengiasi liuoktelėti.

Signalas visada pasigirsdavo labai nelauktai, ir aš nebuvau jam pasirengusi, bet net ir tokiu atveju sugebėjau skleisdama sparnus stryktelėti į viršų bei tolyn. Šiek tiek aukščiau manęs tupėjęs kitas skraidūnas padarė tą patį, tačiau jo šuolis buvo pernelyg energingas ir nunešė į Dinglo regos lauką. Skraidūnas spėjo tik suklykti, kai iššovęs didelis raudonas liežuvis nusinešė jį į pražūtį.

Pirmasis gloto šuolis tą dieną buvo įspūdingiausias vaizdas, kokį teko matyti, ir aš vos nepamiršau darbuotis sparnais. Dingias galėjo pasisukti ir suliežti pakankamai skraidūnų, kad pasisotintų visai popietei, tačiau jis buvo visiškai bukas ir tiktai atliko keletą negrabių milžiniškų šuolių skersai lauko, po to vėl sustingo vietoje. Dauguma pastolių nulakstė kartu su visais kibirais, plaušinėmis šluotomis bei strėlių pilnomis strėlinėmis. Keli šimtai šių daiktų atsidūrė po glotu, o šis tupėjo nemirksėdamas, didžiai neprotingas ir būtinas pasaulio ramybei — bent jau tai jo daliai, kurioje gyvena skraidūnai.

Žmonės sugrąžino išbarstytą įrangą atgal į vietas ir patys sugrįžo prie darbo, užkopdami arba užplasnodami iki atitinkamų gumbų, ataugų bei iškyšų. Po šuolio darbo krūvis padidėjo, nes visos erkės pamanė, kad jų šeimininkas palieka teritoriją, ir sugarmėjo žemyn, ketindamos dykai pasijodinėti bei galutinai jį sudoroti.

Mudvi su Lamana įsitaisėme senojoje vietoje ir pradėjome vieną po kitos laidyti strėles. Sprendžiant iš mūsų signalizacijos skleidžiamų pypčiojimų, dienos gale mes vargiai turėsime kuo pasigirti.

Tartum būtų dar maža, likus maždaug valandai iki darbo pabaigos mus užpuolė būrys speksų. Tuo metu oras jau vėso, tad žinojome, jog įsibrovėliai veikė nerimtai, mėgindami mus tik paerzinti, ir jiems tai pavyko. Kadangi nepasižymėjo ypatingu sumanumu, tai tik visiškai atsitiktinai atlėkė iš mums nepatogios pusės, užpuldami iš Dinglo užnugario.

Suskambo naujas pavojaus signalas, ir mes, skraidūnai, pasirengėme gloto ėjimui. Vietoj arklio žąslų jo skruostuose buvo įtvirtinti elektroniniai inkarai. Per vieną iš jų paleistas elektros smūgis priversdavo glotą nusigręžti iš skausmo. Netrukus jis taip ir padarė, vėl išblaškydamas skraidūnus, jų įrangą bei erkes. Išvydus speksus, jo liežuvis žaibo greičiu šovė lauk ir grįžo vidun, semdamas padarus ištisais pulkais. Kai galų gale priešas suvokė, kad jų gretos ryškiai praretėjo, visa rikiuotė iširo ir prasidėjo asmeniniai išpuoliai.

Vienas iš speksų dūrė geluonimi arčiausiai manęs esančiai skraidūnei į nugarą, paralyžiavo ją ir nusinešė, ketindamas paslėpti ir sudėti kiaušinėlius. Kitas, tūžmastingai bei grėsmingai dūgzdamas, atskriejo link manęs, ruošdamasis tą patį padaryti su mano kūnu. Jis buvo dvigubai už mane didesnis, ilgas ir raudonodis, pilkais sparnais, milžinišką švytuoklę primenančia galva, išsprogusiomis akimis bei raudona ir nuolat besiseilėjančia burna. Geluonį turėjo trumpą, tačiau pakankamą. Jį išvydusi, aš atatupsta pasitraukiau ore ir visa įsitempiau. Staiga vieną jo akį perskrodė strėlė ir išlindo per kitą. Padaras iškart išleido kvapą ir dingo iš akių. Virš pat manęs kabojo Lamana, o jos lankas bei strėlės buvo pasirengę pasirūpinti bet kuo, išdrįsusiu pernelyg prie mūsų priartėti. Pirmą kartą gyvenime aš visiškai atsitraukiau, puoliau už savo draugės ir ėmiau budėti toje mūšio lauko pusėje, tuo tarpu ji klojo speksus tokiu pat greičiu, kokiu jie puolė.

Tačiau galiausiai visus priešus sutriuškino Dinglas, ir tai nenuostabu, kadangi tokia ir buvojo paskirtis. Kiekviename iš šešių miestą supančių laukų tupėjo po suaugusį glotą, ir visi jie tarnavo kaip agresyvūs sargybiniai, atbaidantys speksus bei kitus nedraugiškai nusiteikusius padarus.

Buvo pasiųsta eskadrilė, kad surastų kitamanę, paralyžiavusią ir pagrobusią skraidūnę. Netrukus jie pargabeno ją netekusią sąmonės, tačiau kitaip nesužalotą. Iki ryto nuodų poveikis turėtų išsisklaidyti.

Nepamenu, kada dar būčiau turėjusi tokią ilgą bei sunkią darbo dieną, tačiau saulei nusileidus pastebėjau, kad tikrasis skraidūnų darbas tiktai prasideda. Tuo metu glotai, erkės, speksai ir kiti vabzdžiai eidavo miegoti, o skraidūnai atverdavo savo miestą ir gyvendavo žmogišką gyvenimą.

Kone svirduliuodamos iš išsekimo, mudvi su Lamana numėtėme amuniciją į krūvą greta atsargų sandėlio ir nusekėme paskui kitus skraidūnus į miestą.

— Nematau aplinkui nė vieno žiedo, — tarė Lamana. Skridome greta ir kiek atokiau nuo mūsų partnerių.

— Keistai jaučiuosi, — pareiškiau. — Visa tai atrodo taip jauku ir pažįstama.

— Štai tau ir pamoka, kokia stipri yra kūno įtaka. Tačiau protas turėtų būti stipresnis. Kitaip tariant, nešdinamės iš čia.

— Tamsoje? Kai nematyti nė vieno žiedo?

Miestas buvo tikra kauburių pažiba, išvarpyta angų, kurios nuožulniai kilo, o po to vingiavo į, per bei aplink vidų. Čia nebuvo tokio dalyko, kaip asmeninė nuosavybė. Netgi gyvenamąsias patalpas kas rytą užimdavo nauji gyventojai, o senieji įsikurdavo kur nors kitur. Atėjo sargybiniai ir pranešė mudviem su Lamana, kad pagal grafiką pirmąsias šešias nakties valandas turėsime miegoti. Jaučiausi už tai dėkinga, nes vargu ar būčiau galėjusi būdrauti dar bent sekundę ilgiau.

Mano vienviečiame kambariuke buvo gultas, rašomasis stalas bei vonios kambarys. Korėta gulto medžiaga luposi plonais sluoksneliais, ir aš nuplėšiau viršutinį, taip pasidarydama naują, švarią lovą. Tarpduryje stabtelėjęs darbininkas nukreipė į lubas feną primenantį aparatą, kuris atgaivino orą. Tada pasirodė kitas aparatas ir susiurbė dulkes. Rašomąjį stalą atstojo sienoje įtvirtinta lentyna, ant kurios gulėjo vienintelis apdaras. Paimdama jį, įjungiau sienoje esantį varikliuką. Lentyna pakilo į viršų ir dingo, o vietoje jos pasirodė kita lentyna, ant kurios gulėjo kitas drabužis. Buvo ir panašiu principu valdoma maža bibliotekėlė: perskaitai ar pasklaidai knygą, tada ją išsiunti, o tau pristatoma kita.

Man niekaip nesisekė užmigti, tad perverčiau keletą knygų. Laimei, jose netrūko iliustracijų, nes skraidūnų rašmenys buvo praktiškai neiššifruojami. Kita vertus, jų fotografijos buvo ryškios ir suprantamos, tad pavyko šį bei tą sužinoti apie savo aplinką bei jos gyventojus.

Skraidūnai taip pat lengvai galėjo pasistatyti ir požeminį miestą, tačiau tai būtų nepraktiškas sprendimas, kadangi juos kankino klaustrofobija. Netgi dabar nedirbantis kauburio personalas protarpiais pašokdavo iš miegų. Jų sapnuose lankėsi vaiduokliai, o grėsmingi garsai virpino jų pasąmonės sieneles. Gyventojai buvo užėmę tik mažą miesto dalį, kadangi skraidūnai visada ręsdavo per didelius statinius. Tūkstančiai vienviečių kambariukų miesto centre stovėjo tušti. Tiesą sakant, manasis irgi buvo arti tuščios teritorijos, tačiau aš galėjau prisiekti, kad apleistuose kvartaluose kažkas vyko. Pasitikslinusi vienoje kitoje knygoje, galiausiai nutariau, jog girdimi garsai tėra mano vaizduotės vaisius.

Mieste buvo pilna įvairiausių fabrikų, maisto perdirbimo blokų, sudėtingų mechanizmų ir jokių etikečių su kainomis. Skraidūnai jautėsi patogiai, tenkindamiesi pačiais paprasčiausiais poreikiais — maistu, pastoge bei darbo partneriais. Jie buvo tvarkingi, malonūs, darbštūs žmonės.

Kai skraidūnai nurimo, sienos miegamosiose patalpose liovėsi švytėti. Iš pradžių buvusios ryškiai žalios, jos pastebimai priblėso ir neteko savo intensyvumo, kol galiausiai vos begalėjau įspanginti tolimąją koridoriaus sieną. Arkinė anga dabar atrodė mažesnė, ir mano įsisiautėjusi vaizduotė išbaidė visus miegus.

Man paskaudo sparnus, tad pasiverčiau ant dešiniojo šono. Tačiau akys tebeliko prilipusios prie tarpdurio, nes įsivaizdavau, kaip ištisos speksų armijos plūsta iš tuščios miesto šerdies.

Triukšmas aplinkui dar labiau sustiprėjo ir tapo grėsmingesnis, toks juntamas, kad, viską pamiršusi, sutelkiau į jį visą savo dėmesį. Regis, mano bendranuomininkai nepasižymėjo aštria klausa, tuo tarpu manoji liko tokia pat, kaip ir anksčiau. Pasidarė smalsu, ar Lamana, gulinti gretimame kambarėlyje, taip pat klausosi tų garsų.

Persiverčiau ant kito šono, bet sparnus tebemaudė. Galiausiai atradau, kad patogiausia miegoti ant pilvo, tad taip ir įsitaisiau, pasukusi galvą į koridoriaus pusę. Dar po kiek laiko jau nebepajėgiau sutramdyti savo smalsumo bei augančio įtarumo, tad išsliūkinau iš kambarėlio. Nenustebau išvydusi Lamaną, su domesiu spoksančią į tunelį, kuris vedė tiesiai į miesto centrą.

— Prisiekiu, jie visi kurti, — tarė ji man. — Kaip kitaip jie gali nekreipti dėmesio į visą šį triukšmą?

Aišku, būtent dėl šios priežasties speksai sugebėjo prasigauti į neapgyvendintas miesto dalis. Tiesiog niekas jų negirdėjo. Jie po vieną prasėlino pro Dinglą, susirado apleistą įėjimą kauburio viršuje ir prasibrovė į centrą. Ten buvo pakankamai patogu, o darbo pajėgoms sumigus, galėjai pasiimti maisto iš aruodų bei sandėlių. Susirinkus pakankamam skaičiui, jie paprasčiausiai nužygiuos į priekį, iki nejautros sugils skraidūnus, sukraus visą krūvą kiaušinėlių ir pavers kauburį speksų perykla.

Mudvi su Lamana nusliūkinome koridoriumi, kuris, atrodė, niekada nesibaigs, ir kuris staiga tapo tamsus kaip giliausia duobė. Kažkur priekyje pasigirdo sausas bruožiantis garsas, kai kažkas gremėzdiškas perkėlė savo svorį į kitą vietą, ir mudvi išsyk sunerimome, nes žinojome, kad tokio garso negalėtų sukelti joks žmogus. Jis vėl pasigirdo, o po jo pasigirdo žemas veriantis antenos zvimbimas.

Dar prieš išvysdamos ant sienos kuprotą, gumbuotagalvį šešėlį, jau žinojome, kad priešas greta. Tyliai sekėme paskui vienišą egzempliorių, kuris nevikriai tolo nuo atviro aruodo. Jam pakako erdvės ir skrydžiui, tačiau jis nedrįso, kadangi sparnų lapnojimas galėjo įspėti sunerimusius miegalius.

Mudviem su Lamana pasirodė, kad, sekdamos paskui padarą, įveikėme ne vieną kilometrą, kol galiausiai priėjome aukštą sieną, išvarpytą daugybės arkinių angų. Kitoje sienos pusėje buvo didžiulė poilsio ir pramogų zona, iš kurios dabar sklido tiesiog kurtinantys garsai. Speksai jau nebesirūpino savo keliamu triukšmu, kadangi rengėsi įsiveržimui. Parke jų buvo tūkstančiai, ropinėjančių vienas ant kito, kartais net šešiais aukštais. Jie visi beveik nuoširdžiai stengėsi laikytis tylos, tačiau aiškiai netvėrė savo kailyje, sujaudinti minčių apie artėjantį mūšį. Be abejonės, speksai tikėjosi paimti į nelaisvę didžiąją dalį miesto gyventojų, prarasdami tik tuos kelis nemiegančius ir netoli kauburio įeigų dirbančius skraidūnus, kurie paspruktų vos nuaidėjus pavojaus signalui.

Mudvi su Lamana aplenkėme juos maždaug dešimčia minučių. Užpuolikų jau seniai susirinko pakankamai, kad galėtų pradėti puolimą, tačiau per savo kvailumąjie suvokė tai tik tada, kai nebeliko laisvos vietos. O kai galų gale speksai nutarė, kad jų pajėgos jau gali įveikti priešą, jų vadai susiginčijo dėl tikslaus įsiveržimo laiko. Nelaukdamos, kol jie apsispręs, mudvi su Lamana pakilome ir nuskridome link artimiausio pavojaus signalo.

Šis taip garsiai užkaukė, jog skraidūnus tikrąja žodžio prasme išmetė iš gultų bei darbo vietų. Marios sparnuotų žmonių nėrė į koridorius ir nuskubėjo prie laukan vedančių angų. Tačiau ne visi paliko miestą.

Daugybė apsiginklavo ir nužygiavo pasitikti priešo. Koridoriuose ant lentynų gulėjo tolimai kovai skirti lankai bei strėlės, o artimai — liepsnosvaidžiai. Susigriebiau jų tiek, kiek galėjau panešti, ir užsiėmiau vietą koridoriuje netoli savojo kambariuko. Vienas iš speksų taip netikėtai atzvimbė tiesiai į mane, kad vos spėjau išsisukti nuo jo duriamojo ginklo. Išgirdau, kaip šlumštelėjo kažkieno pakirstas.

Mano veiklos taisyklės buvo nesudėtingos: ropojančius degink, skrendančius pavaišink strėle. Netrukus mes sustabdėme speksų puolimą šiame koridoriuje, nes jų krūva taip greitai išaugo, kad gyvieji vargiai pajėgė pro ją prasibrauti. Neskubėdami atsitraukėme ir įsitvirtinome kitame koridoriuje, kur priklojome tokią daugybę, jog mūsų veiksmai tapo tiesiog automatiški. Atkakliai pleškinome bei laidėme strėles, tuo tarpu speksai plūdo regis neišsenkančiomis ordomis, taip užkimšdami koridorių, kad nebepajėgdavo pajudėti. Jiems tektų gerokai paplušėti, kad išvalytų kelius į laisvę.

Vos per kelias valandas palikę savo statytą miestą, skraidūnai suformavo danguje spiečių ir patraukė į pietus. Speksai vis dar mėgino išsigauti lauk. Jų kūnai blokavo išėjimus, tad kai patekėjusi saulė pašvies į šešių miegančių glotų akis, didžioji dalis užpuolikų dar tebelindės viduje.

Auštant nebebus kam pasiųsti skausmo impulsų į glotų žandikaulius, ir pabaisų dėmesį patrauks ryškiai žalias kupolas, kurį jos turėjo saugoti. Milžiniškais dryksniais prisiartinę prie žėrinčio objekto, jie sutūps aplink ir tikrąja žodžio prasme sulaižys iki nebūties. Kauburys nebuvo padarytas iš tikro stiklo, o jei net ir būtų, raukšlėti liežuviai per trumpą laiką tiesiog nutrintų jį nuo žemės paviršiaus. Vėliau milžinai ims klaidžioti laukais, kol prisistatys kiti skraidūnai ir nuspręs, jog čia puiki vieta miesto statybai.

— Tenai! Pažvelk!

Skridau prieš save, mintyse atgaivindama mūšį ir tikėdamasi daugiau, kai į mano sąmonę prasiskverbė Lamanos žodžiai. Apimta aršaus nusivylimo, pastebėjau grupelę geltonų žiedų, striuoksinčių per kamuolinį debesį. Su žvarbiu liūdesiu prisiminiau, kas esu.

— Nagi! — tarė ji, lyg skaitytų mano mintis. — Nedvejok ir galvok tik apie viena. Tu nori grįžti į Žemę!

Tačiau aš nenorėjau, netgi tada, kai atitrūkau nuo eskadrilės ir nusekiau paskui Lamaną link debesies. Mano draugai, mano darbas, mano ginklai, mano ateities pasaulis — ko visa tai verta, jeigu negaliu tuo mėgautis?

Leisdama sparnams nešti mane link artimiausio geltono žiedo, jaučiau aiškią antipatiją šalia esančiai indėnei. Tą akimirką ji buvo nepageidaujama ir nereikalinga, panašiai, kaip mano sąžinė, kuri neprašyta liepdavo kištis ne į savo reikalus. Galėjau likti skraidūne ir, ko gero, būčiau mėgavusis savo egzistavimu tol, kol jis tęstųsi, iš dalies todėl, kad buvo taip lengva prisitaikyti prie šios visuomenės, o iš dalies todėl, kad čia, šiame pasaulyje, galėjau pamiršti kitą, daug sudėtingesnį.

Jei būčiau pasakiusi Lamanai, kad man reikia atostogų ir aš dar kiek pasiliksiu šiuose kraštuose, ji būtų permaniusi mano racionalizaciją ir atskaičiusi man paskaitą. Sąžinė buvo pilna dyglių, ir, ko gero, aš truputį kraujavau, kai palikau žalių kauburių bei sparnuotų būtybių matmenį.

Mano problemos pernelyg dažnai užgriūdavo mane puokštėmis, ir ši diena buvo viena iš tokių. Transmutavau pilna apgailestavimo, kad palikau įdomų gyvenimą, ir išsyk mane apėmė dvigubai didesnis susirūpinimas, nes procesas įvyko ne taip, kaip privalėjo. Sprendžiant iš žiedo, turėjau nukristi greta Lamanos ant nepavojingo Žemės lopinėlio, esančio kažkur vakarinėje JAV pakrantėje. Nei Lamana, nei aš nebuvome pasirengusios erdvės bei sąmonės deformacijai, kuri dvidešimt ar trisdešimt sekundžių vyko aplink mus ir mumyse, kol tvyrojome pakibusios tarp realybių. Trumpam mudvi patekome į keistą karuselę, kuri virtuliavo tarp pasaulių, ir atrodė, kad netrukus taps nevaldoma. Tada mudvi įsitaisėme tiktai šiek tiek kvaitinančiame pasaulyje.

Galėjau prisiekti, kad lengvai prisilietėme prie Žemės, o po to buvome fiziškai pastvertos ir nutrenktos kitur.