Erdvevaiksta

19

Nukeliavau į Stilvelą Meine pasitikslinti, ar Orfįjos vaikystės pažįstamo Karstono pusseserė grįžo iš Kalifornijos. Pasirodo, ji jau buvusi ir pranešusi, jog Karstonas gyvena Niujorke.

Atvykau duotu adresu pernelyg daug nesitikėdama, todėl pirmieji jo žodžiai mane šiek tiek pribloškė.

— Kaip gyvuoja tavo mama?

Vadinasi, aš visgi turėjau šeimą.

Jis gyveno eiliniame bute daugiaaukščiame pastate, iškilusiame virš tankiai apgyvendinto miesto. Dangus už langų buvo pilkas nuo anglies dulkių, virstančių iš fabriko kamino kitoje upės pusėje. Mudu susėdome svetainėje, įsitaisę ant baldų, pagamintų iš kartono, polistirolo bei pigaus audinio. Tai anaiptol nereiškė, kad Karstonas skurdžiai gyveno. Anot jo, jis dirbo buhalteriu besiplečiančiame verslo koncerne, tad supratau, jog gauna gerą algą. Tiesiog šiais laikais beveik viskas buvo daroma atmestinai.

Gretimame kambaryje kažkas tyliai ir nelabai įgudusiai skambino pianinu. Karstonas buvo stambus ir pliktelėjęs, draugiškas ir nesivaržantis bei pernelyg nenustebintas mano apsilankymo.

— Ši šalis darosi panaši į dingusį be žinios asmenį. Tarsi visi vienu metu būtų išėję pasivaikščioti. O tu labai į ją panaši, — tarė jis, kai aš atsargiai įsitaisiau artimiausioje kėdėje. — Galiu drąsiai tai pareikšti, kadangi paskutinį kartą mačiau Orfijątada, kai abu buvome maždaug tavo amžiaus.

Jis prisiminė kadaise Meine nutikusią bėdą, nes pats buvo asmeniškai su ja susijęs. Kai tai įvyko, Orfijos tėvai susikrovė daiktus ir išvyko, nuliūdindami Karstoną, nes tuo metu jis buvo aistringai ją įsimylėjęs.

— Bent iki tos dienos, kai išsmukome į M, — tarė jis blankiai ir gana liūdnai šypsodamasis. — Tais laikais pasaulis buvo kitoks, ir žmonės neužsiiminėjo žiedvaikšta taip beatodairiškai kaip dabar. Kiek žinojome, mes su Orfija ir jos broliu buvome vieninteliai mutuoliai mieste, tačiau niekada nemutuodavome. Nė kartelio. Mūsų tėvai bei mokytojai dažnai aiškindavo, kad nedera to daryti, kaip nedera vartoti narkotikų ir žiūrėti pornografijos. Didžiąją laiko dalį jie elgdavosi su mumis, lyg būtume truputį išsigimę. Tad mes tik mąstėme ir skaitėme apie tai bei žvalgėmės į žiedus, tačiau nieko nesiėmėme. Išskyrus Sonį — ir aš iki šiol manau, kad jis nuolat mutuodavo, o po to meluodavo apie tai netgi mums. Sonis visada garsėjo beprotiškais poelgiais. Bet kuriuo atveju, mudu su Orfija nutarėme vieną dieną imti ir tai išbandyti. Jautėme tokį jaudulį, kad net negalėjome apsispręsti, kurį žiedą pasirinkti. Prie upelio, kur mes mėgdavome žaisti, buvo didelis kanalas. Tą dieną tuoj po pietų mudu pabėgome iš pamokų ir susitikome ten, kur visa apylinkė buvo nuklota žiedais. Supranti, tai priminė krikštą, nors žinojome, kad mūsų tėvai bei visi kiti prieštarautų tam, ką ketinome padaryti. Šitai prislopino mūsų entuziazmą ir vertė nervintis, tačiau nepakeitė apsisprendimo.

Karstonas trumpam nutilo, susiraukė, po to šyptelėjo.

— Ji to nenorėjo, nė trupinėlio, ir ne daugiau už mane išmanė, ko tikėtis. Be abejo, mes skaitėme knygas ir žinojome, jog transmutuosime į gotus, taip pat matėme juos bei Gotlandą vaizduojančius piešinius, tačiau visa tai atrodė taip netikra. Jei būtume pasirinkę bet kurį kitą žiedą, mūsų gyvenimai galėjo pasukti kitu keliu. Tada Orfija su šeima tikriausiai nebūtų išsikraustę, o tu galėjai būti mano dukra. Mes pasirinkome žiedą, kuris atsivėrė pačiame stataus šlaito pakraštyje, ir kartu nužengėme per kraštą, iš gryno siaubo įsikirtę bei įsikibę vienas į kitą, ieškodami bent kokios nors atramos ir negalvodami apie perskaitytus patikinimus, jog kritimas ar slydimas beveik negali sužeisti goto.

Jis vėl trumpam nutilo.

— Normaliomis aplinkybėmis tas krytis mums galėjo baigtis be pasekmių, tačiau Orfija kažkaip nesėkmingai mutavo ir tapo pabaisiškai didžiulė, daug didesnė už normalią, dviejų šimtų kilų ar daugiau, ir kol bandė nusitverti manęs, o aš jos, savo nagais tiesiog suraižė mane į gabaliukus. Kai pasiekėme stataus šlaito dugną, aš jau buvau įsitikinęs, jog mirštu. Orfijai teko nuvilkti mane iki geltono žiedo ir prastumti pro jį. Labiausiai mus pritrenkė tai, kad vieną akimirką raičiausi agonijoje ir mirtinai kraujavau, o kitą tapau sveikut sveikutėlis. Aš tiesiog puoliau į isteriją, viską išpliurpiau ir apkaltinau Orfiją padarius tai tyčia. Mano tėvai apkaltino jos tėvus išperėjus žudikišką išsigimėlę, ir visas šis dalykas tapo gerokai išpūstas.

Jis papurtė galvą tiek kreipdamasis į mane, tiek ir į savo paties mintis.

— Štai kaip viskas buvo. Tėvai ją išsivežė, ir daugiau aš jos nebemačiau. Manau, kad jie palaikė ją nenormalia ir panoro drauge išsikapstyti iš nesmagios padėties, kuri galėjo dar labiau pablogėti.

Pasak Karstono, jos pavardė buvo Kint ir ji turėjo šviesius garbanotus plaukus, mėlynas akis bei panašius į mano veido bruožus.

— Tai aš tapau jos bėdų priežastimi, — pareiškė jis. — Toji pirmoji transmutacija turėjo būti laimingas atsitiktinumas, ir galiu lažintis, kad vėlesniais kartais ji mutuodavo į normalaus dydžio gotę, nesiskiriančią nuo visų kitų.

— Ar jūs niekada nebuvote nukeliavęs su ja į Vandenų pasaulį? — paklausiau.

— Aš bijojau vandens ir nesitikėjau, kad būsiu ten saugus. Iki šiol nesu lankęsis tame matmenyje. — Jis gūžtelėjo ir atrodė savikritiškas. — Manyje žūsta talentas, ir tai tęsiasi visą gyvenimą. Esu per silpno charakterio. Pasitenkinu tiktai vienu pasauliu.

Kaip ir pernelyg daug kitų žmonių, pagalvojau, prisimindama vieną kitą individą, kurie kažin ką atiduotų už regėjimą, leidžiantį jiems nukeliauti į kitas planetas.

Karstonas nebegalėjo suteikti man daugiau informacijos, tačiau nesilioviau jo klausinėjusi, ir jis atsakinėjo kiek pajėgdamas, net ir po to, kai pokalbis jį nuvargino. Išeinant jis paspaudė man ranką ir pareiškė viliąsis, kad surasiu Orfiją. Jis akivaizdžiai taip galvojo, kaip akivaizdžiai kentėjo nuo protarpinių kaltės keliamų skausmų dėl to, kas nutiko prieš dešimtmečius.

Orfija ir Mailsas (Sonis) Kintai. Apie juos nebuvo jokių duomenų nei apygardos teismo rūmuose, nei netgi gyventojų surašymo knygose. Aktų registre teradau įrašus apie jų turto pardavimą bei įsigijimą, tačiau nieko daugiau. Kadangi demografinė statistika ir informacija apie žemę bei turtą buvo įrašyta kompiuteriuose, o taip pat mikrofilmų pavidalų padėta ilgalaikiam saugojimui, ir kadangi nė viename iš jų neradau Orfijos bei Sonio, tapo aišku, jog kažkas padėjo daug pastangų ir pinigų, kad švariai nutrintųjų pėdsakus.

Atsidūriau ne visai ten, kur pradėjau. Paaiškėjo, kad galiu turėti motiną bei dėdę. Aišku, taip iš tikrųjų jų neturėjau, bent jau tol, kol Apis ar dar kas nors laikė juos paslėpęs arba kol jie savo noru nesirodė akyse. Kuris spėjimas teisingesnis?

Mįslės nesibaigė. Kitą rytą išėjau į fermos kiemą, ketindama susirasti Gūgsę bei išsivesti pasivaikščioti, ir pamačiau ją žaidžiančią su šunyčiu, kuris buvo toks panašus į ją, kad galėjai palaikyti miniatiūrine kopija. Turėjo tokias pat dailias ausis, rudai baltą kailį, trumputę uodegą bei terjero snukį. Buvo maždaug šešių mėnesių amžiaus.

— Ji įžengė į dvigubą mėlyną žiedą, pasipainiojusį prie daržinės, o grįžo vedina šituo, — paaiškino Olgerė.

Ir vėl ta pati dainelė.

— Ką tu turi galvoje, kalbėdama apie dvigubą mėlyną žiedą? Tokių dalykų nebūna.

— Kaip įdomu, vadinasi, yra sričių, kur ir tu neką tenutuoki, — tarė ji. — Tačiau tas daiktas ten buvo, o Gūgsė pakliuvo į jį prieš savo valią, kai, užsivijusi voverę, išnėrė iš už kampo. Prieš dingdama tespėjo tiktai viauktelėti. Jos nebuvo gal minutę, o po toji grįžo su šiuo jaunikliu.

Mes nuėjome iki atitinkamo daržinės kampo, kur nesimatė visiškai jokio žiedo.

— Taip ir maniau, — pareiškiau. — Čia nėra jokių žiedų. Niekada nebūna.

— Jis vis dar čia, — užginčijo Olgerė. — Praktiškai prieš pat tave, blausiai mėlynas bei rožinis, kaip blėstantis laužas. Gal tai pragaras. Bent jau man jį primena.

— Paimk abu šunis ir įstumk juos ten.

— Ką? Kodėl turėčiau tai daryti?

— Padaryk. Gūgsė yra mano, todėl aš prisiimu visą atsakomybę už tai, kas gali jai nutikti.

Metusi į mane pasipiktinusį žvilgsnį, Olgerė pakėlė abu gyvulius ir švystelėjo juos į orą. Staiga jie pradingo. Mes laukėme ir laukėme, kol, vizgindama uodegą, Gūgsė vėl grįžo į gyvenimą.

— Per tave ji neteko mažylio, — papriekaištavo Olgerė. — Sakyk, ką tu įrodei?

— Akivaizdžiai nieko, nebent kad šunytis nepriklausė šiai aplinkai, todėl jo čia nebėra.

— Bet tai jos pačios vaikas. Tiesiog iš akies luptas.

— Tu gi žinai, kad ji nepagimdė to šunyčio.

— Tai iš kur jis atsirado?

— Abejoju, ar panorėsi įžengti į žiedą ir pati tai išsiaiškinti.

Tą popietę straksėjau per pažįstamą teritoriją Gotlande ir užtikau uoloje išraižytą žinią. Buvo pakankamai didelė, tad niekaip negalėjau jos pražiopsoti: ŽALI DVIGUBI ŽIEDAI. Susierzinusi atsitūpiau ant užpakalinių kojų ir penkias minutes spitrijausi į žodžius. Neabejojau, kad juos man parašė Kiskas, tačiau maniau, kad mažiausia, ko galiu iš jo tikėtis, tai pokalbio apie ką nors protinga. Man jau nusibodo kalbos apie dvigubus žiedus. Olgerė ir toliau graužė mane dėl Gūgsės bei jos šunyčio, be to, gerai prisiminiau, kad ir Lamana buvo juos minėjusi, tad kuo daugiau apie juos girdėjau, tuo labiau jaučiausi iškritusi iš pašvęstųjų rato.

Kam Kiskui prireikė rašyti man apie juos? Tiesą sakant, kam jis išvis apie ką nors galėtų rišliai rašyti? Jis neišlindo iš M pas Vytį, o įsitraukė pastarąjį ten, kur pats tūnojo.

Pietaujant Olgerė gal penkiasdešimtąjį kartą prabilo apie tą patį.

— Kaip tu gali sėdėti ir kimšti skrandį, kai aš kalbu apie žmogiškos būtybės galą?

— Ta prasme, apie mirusįjį, ar ne? Na, aš nemanau, kad Vytis yra miręs, nors ir tikėjausi kažko panašaus. Pamaniau, kad Kiskas, pajutęs jo vilionę, išlįs iš M jo pasiimti, ir tokiu būdu vėl pasveiks.

— O dabar?

— O dabar aš nežinau, kur yra bent vienas iš jų ir kas iš viso vyksta.

— Pirmyn. Toliau žaisk žmonių gyvybėmis.

— Kai kas žaidė su manąja. Tiesą sakant, jie vis dar tai daro.

Paskambinau Solvui, ir pokalbio metu jis mandagiai paklausė, kur yra jo dukra. Iš kur gi man žinoti? Gorvynas buvo pagiežingas, tačiau nelaikiau jo pavojingu. Taip, jis galėtų supainioti Lamaną ar netgi jos atsikratyti, bet tiktai laikinai. Taip, visai galimas daiktas, kad ji seka pėdsakais ar kokiu nors įkalčiu. Galų gale, jis turėtų pažinoti savo atžalą geriau už mane. Taip, tai stebina, kad niekur Nevados valstijoje negalima rasti Gorvyno rūmų. Taip, Gorvynas retkarčiais sumeluodavo apie daugybę dalykų.

Vis dar nebuvo jokių su jais susijusių dokumentų. Remiantis prieinama informacija, Tedvaras, Gorvynas, Ektris, Orfija, Krofas ir trys ar keturi kiti pastarojo paminėti asmenys galėjo iš viso negimti. Šitai Solvui irgi nepatiko.

— Tai įprasta praktika, — tarė jis, aiškiai meluodamas. — Pirmas dalykas, kurio griebiasi nusikaltėlis, tai puola naikinti visus pėdsakus. Apis ištrynė viską, kas galėtų atvesti iki jo.

— O kaip Erma?

— Nors vardas bei išorės apibūdinimas turėtų padėti ją susekti, mums iki šiol nepavyko to padaryti. Tai reiškia, kad ji yra antrojo plano žaidėja. Pamiršk ją. Pamiršk apie viską. Grįžk prie savo įprastų žaidimų, o žudikus bei pamišėlius palik man. Arba dar geriau, atvyk į kliniką ir leisk mano kompanionams dar sykį pamėginti pralaužti tavo sąmonės bloką.

Visa tai vyko antradienį. Iki ketvirtadienio pasijutau nuobodžiaujanti bei nesitverianti savame kailyje, tad nutariau priimti pasiūlymą. Mutavau per paprastą žiedą, tikėdamasi nusileisti ant tako priešais pastatą. Vietoje to maždaug trims sekundėms atsidūriau užpakaliniame Gorvyno kieme, pakankamai ilgam, kad spėčiau pažinti tą vietą ir pasijusti suglumusi. Mačiau geležinius vartus bei už jų stūksantį namą, ir tarsi pastebėjau kažką artėjantį taku link manęs. Tada nukeliavau kitur, bet ne savo pačios noru, o kažkokios nežinomos jėgos įgeidžiu. Tik fi-i-it. Vieną akimirką stovėjau Gorvyno valdose, o kitą nuplaukiau per akliną erdvę ir nužengiau ant betoninio takelio greta Solvo pastato.

— Gal jums vertėtų pamiršti apie mane ir pradėti rūpintis Lamana? — paklausiau, susitikusi jį viduje.

— Dėl mano dukters nėra ko jaudintis. Ji vykdo mano pavedimą.

Šie žodžiai privertė mane trumpam netekti amo.

— Jūs ją radote? Stebiuosi, kad ji neužsuko pas mane.

— O kodėl turėtų tai daryti?

— Maniau, kad jos darbas — sekti mane.

— Be to, ji gera draugė, ką?

— O kaip dėl to atsitikimo, apie kurį jums pasakojau? Ar kas nors galėjo pagaminti aparatą, kuris nustvertų mane mutuojančią ir nusodintų ten, kur aš nenoriu?

Tačiau jis neatsakė nei į šį, nei į kitus klausimus…

Chameleone atrodė patenkinta, kad vėl tapau jos kaline, o iš visapusiškų paruošos darbų susidarė įspūdis, jog ketina mane paaukoti tarsi kokį atnašaujamą gyvulį. Ji mane tapšnojo, glėbesčiavo ir bučiavo, gąsdino ir meilikavo, akino savo sidabrinėmis akimis, tačiau siena mano sąmonėje tik šiek tiek pasislinkdavo, o po to vėl tvirtai atsistodavo į savo vietą.

— Susikoncentruok į dvigubus žiedus, — liepė gydytojas Oregonas. — Pamėgink pamatyti juos mintyse. Pasišnekėk apie juos su senąja moterimi.

— Kad tas galvojimas ir kalbėjimas yra betikslis dalykas. Galiu stengtis kiek noriu, vis tiek nieko iš to neišeis.

— Tau tik atrodo, kad neišeis.

— O jūs juos matote? — paklausiau.

— Aš nematau iš viso jokių žiedų, tačiau Lamana ir jos šeima juos mato, taip pat ir dvigubus.

— Jūs buvote ją sutikęs? Kur ji?

— Dirba. Tuoj pat sutelk dėmesį į užduotį. Leisk Chameleonei tau padėti.

Iš pradžių raukšlėtoji seniuke pamėgino apsvaiginti mane narkotikais ir iškamantinėti, o kai tai nedavė jokių rezultatų, panaudojo televizinius vaizdus, mėgindama įvesti į hipnozinį transą. Siena mano galvoje kiek pakito, tačiau nesusilpnėjo, tad Chameleone atsistojo prieš mane ir pamėgino apkvaitinti savo antgamtiškomis akimis. Turiu ją įvertinti ir pasakyti, kad jai pakako galios daryti su žmogaus psichika praktiškai bet ką, jei tik tos psichikos prieš tai nelietė tas, kas lietė manąją.

Galiausiai visi iškėlė rankas ir išleido mane, dar kartą parodę duris ir pažėrę geriausių linkėjimų.

Nepatenkinta ir prastai jausdamasi, nukeliavau į poilsio namus sveikstantiems pasimatyti su Tedvaru. Kurį laiką jis šnekėjo visiškai normaliai, šiek tiek papasakojo man apie savo dienotvarkę bei gydymo procesą, bet netrukus jį užvaldė senoji niūrioji nuotaika, ir jo ūpas tėkštelėjo ant žemės.

— Aš visiškai nerūpiu Gorvynui, — pasiskundė jis. — Jis man tiesiai šviesiai tai pareiškė. Kiekvieną sykį, kai prisipažindavau jį mylįs, jis tiktai nusijuokdavo. Jis niekam nieko nejaučia.

— Tu tik be reikalo save kankini, — pareiškiau. — Pasistenk nusiraminti. Bus protingiau, jeigu neskubėsi su išvadomis.

— Kaip aš galiu nusiraminti? Argi nesupranti, kad mane drasko į gabalus mano gyvavimo kančia. Padėk man. Nežinau, ką gali nuveikti, bet padėk man.

Vėliau raumeningasis sanitaras pamėgino mane nuraminti.

— Kaip mes galime jam padėti, kai nežinome, kurią jo vapalionių dalį priimti už gryną pinigą? Kiekvieną dieną jis darosi vis labiau neracionalus. Paklausyk mano patarimo ir palik jį ramybėje. Vis tiek jis tavęs nemėgsta. Tu užkimbi ant jo jauko greičiau už bet ką kitą.

Susimąsčiusi išėjau… Deja, Tedvaras buvo kvanktelėjęs ir toks jau liks. Kaip senis Badas Džiupiteris. Tada prisiminiau, kad reiktų išsiaiškinti tikrąjį jo vardą.

Seniai ketinau tai patikrinti, ir labai blogai, kad taip ilgai atidėliojau. O gal ir gerai padariau, nes tai, ką išsiaiškinau, buvo visiška beprasmybė. Pasklaidžiusi bibliotekoje jau pažįstamą tomą, permečiau akimis biografinius duomenis greta Bado fotografijos ir apstulbau. Aišku, Badas buvo tik pravardė. Tikrasis Džiupiterio vardas buvo Aptonas. Kadaise jis garsėjo tarp žiedų tyrinėtojų, keliavo su paskaitomis, pirko namus Japonijoje, Egipte bei Aliaskoje, kol sulaukęs penkiasdešimt dvejų visiškai susipyko su protu. Dabar žinojau, kad Krofas klydo bent jau dėl vieno. Beveik kiekvienas, kurį pažinojau, kažkaip siejosi su mano bėdomis.

Ši žinia prastai mane paveikė, pernelyg prislėgė mano sielą, sukrėtė mane taip, kad dar labiau susipainiojau. Mutavau į Gotlandą, ketindama pailsėti saugioje vietoje, tačiau neįsitikinau, ar ten tikrai saugu. Nekreipdama dėmesio į tai, kur nusileidau, dykinėjau ir lengvabūdiškai elgiausi, pamiršdama pasirūpinti savo sveikata bei gerove, kol galiausiai nuklydau pernelyg arti uždraustos teritorijos ir netyčia užsišokau ant priešo.

Slokas pasitaikė didelis ir greitas, tad supratau, kad, norint nuo jo pasprukti, man teks gerokai paprakaituoti. Tačiau iš pradžių pernelyg nepergyvenau, nes kažkur manyje kirbėjo mintis, jog esu vikriausias padaras visuose pasauliuose.

Kvailiausiai pasielgiau, sumaniusi su juo pažaisti, o kai galiausiai to pasigailėjau, buvojau per vėlu; beliko pasileisti akmeniniais koridoriais, nuogąstaujant dėl savo gyvybės. Žinojau, kad jis manęs ieškojo, bet man net į galvą nešovė, jog galėjo laukti pasirodant būtent pro šias aukštas arkas. Bet kokiu atveju, išsmukusi iš urvo, aš ėmiau kvailioti, landžiodama po įtrūkius, duodamasi aplink stalaktitus bei ropšdamasi įjuos, kol galų gale suvokiau, jog slokas net negalvoja užsiimti kitais reikalais, nes aš tapau vieninteliu jo reikalu.

Jis nepasidavė ir atkakliai laikėsi prilipęs prie mano uodegos, nors tikrai nuoširdžiai stengiausi jo atsikratyti. Labiau atitrūkusi plačiuose labirintuose, aš tučtuojau netekdavau įgytos persvaros, kai prasidėdavo vingiai bei posūkiai. Jis geriau už mane atlikdavo trumpus šuolius, vikriai nukirsdavo kampus, jam geriau sekėsi žemi šuoliai, ir netrukus jau girdėjau jo dantų kaukšėjimą, kai patikėjo, jog mane pagaus.

Galiausiai suvokiau, kad man gali nepavykti laimėti šių lenktynių, ir pajutau gaudynių įtampą. Nors spėjau, kad slokas irgi turėtų pradėti jausti nuovargį, iš garsių jo pasvarstymų, kaip bus linksma pataršyti mano kūną, taip tikrai neatrodė. Aš nuo pat pradžių dariau klaidas. Užuot pasukusi į didelius pažįstamus labirintus, pasirinkdavau tuos, kurie tik atrodė daug žadantys, kol paaiškėdavo, jog jie perdėm siauri bei vingiuoti. Greiti įpuoliai į koridorius ir greiti išpuoliai iš jų buvo vienintelis mano persekiotoją gaišinantis dalykas, kai turėdavo nuspręsti, kur aš pasukau.

Kitas mano pasirinktas labirintas, užuot platėjęs, ėmė siaurėti, ir aš įtariau, kad vietoj amfiteatro galiu atsidurti aklavietėje. Iš tikrųjų jis baigėsi įtrūkiu, užkištu dviejų gočių kūnais, ir aš iš karto atkreipiau dėmesį į jų panašumus. Abi maždaug penkiasdešimties kilų svorio, vienodų galvos bei kūno bruožų, vienodos formos letenų, abiejų uodegos susiraitę ties galiuku, ir netgi žaizdos gerklėse visiškai identiškos. Taigi čia gulėjo mirtinai nukraujavusios dvynės.

Dabar jau žinojau, kas nutiko Padarenkai su Mikala, tačiau šios žinios niekuo negalėjo pagelbėti mano dabartinėje situacijoje. Skubiai atsitraukusi iš įtrūkio, prasmukau pro siaurą skylę, kurią slokas įveikė žymiai greičiau, ir pasinešiau link iš pažiūros didelės arkinės angos.

Kitoje jos pusėje stūksojo šlaitas, pernelyg aukštas bei status, kad galėčiau į jį įkopti, tuo tarpu kairėje bei dešinėje kilo ištisinės uolos. Neįtikėtina, tačiau pati save įvariau į aklavietę. Ir ne tik tai. Čia netgi buvo nepakankamai erdvu, kad galėčiau laisvai manevruoti, ir tai suteikė pranašumą slokui, kuris artėjo pliaukšėdamas ir tekšėdamas it pamišėliškas vikšras.

Keistas dalykas, bet kai priešas išniro iš tunelio ir rengėsi pulti, aš patyriau eilę dezorientuojančių pojūčių ar mažų sukrėtimų. Jis lėkė į priekį, susivydamas ir išsivydamas kaip motorizuota spyruoklė, jo dantys kaukšėjo, o tamsus kailis žvilgėjo raudonoje šviesoje. Pastebėjęs mane, atsišliejusią į statų šlaitą, slokas pasuko į dešinę ir užlėkė siena į viršų, aiškiai ketindamas pakilti virš manęs, o po to dryktelėti man ant galvos. Bent jau taip jis taikėsi padaryti, kai staiga jį irgi užklupo dezorientacijos procesas, patupdęs mane ant užpakalinių kojų ir privertęs kaukšėti žandikauliais. Ši išprotėjusi būtybė, kuri klykčiojo ir tarsi musė lakstė siena pirmyn atgal man virš galvos, buvo man nesvetima. Aš ją pažinojau. Nors kita vertus, aš jos nepažinojau.

Pamiršusi apie bėgimą ir baimę, tiesiog tupėjau ir stebėjau, kaip padaras blaškosi man virš galvos, kol galiausiai paskutinį kart suspiegęs tėškėsi prieš pat mane į žemę. Pirmą kartą gyvenime regėjau ramų gyvą sloką. Šis milžinas it koks baleto šokėjas stypsojo ant savo uodegos galiuko, linguodamas pirmyn atgal, o jo tamsios akys su akivaizdžiu smalsumu spoksojo į mane.

— Gropai? — sugebėjau iškriokti. — Gropai, čia tu?

Jis pažino mane, taip kaip aš pažinau jį. Jį supanti aura buvo nesupainiojama, ne beždžionės aura, tačiau toji, kuri perteikė man jo dvasią. Lygiai taip pat sėkmingai galėjo stovėti prieš mane savo beždžioniškuoju pavidalu.

Kurį laiką jis liūdnai čiauškėjo, paskui, man dar nespėjus krustelėti, greitai apsisuko, eikliai nuskuodė tuneliu ir dingo.

Drebėdama bei išsekusi, nusvirduliavau tuneliu ir patraukiau link įtrūkio, kuriame gulėjo negyvos Patė su Mike, tačiau, pasukusi už kampo, sustojau kaip įbesta. Visa vietovė tiesiog knibždėjo slokais. Tyliai atsitraukiau į tuščią koridorių, prasmukau virš jų ir pasigavau žiedą, turėjusį nugabenti mane pas Solvą.

Jeigu ne didžiulis nuovargis, tai, kas nutiko per kitas kelias sekundes, galėjo sukelti man dar didesnį išgąstį.

Vos spėjusi įžengti į geltoną žiedą, kufis turėjo pristatyti mane ant šaligatvio šalia klinikos, aš vėl pasijutau neskubiai plėšiama į dalis, ir po akimirkos atsidūriau ant purvino žemės lopinėlio greta grupelės triukšmingų mechanizmų. Visur draikėsi juodi dūmai, o dangus buvo persunktas stipraus naftos kvapo.

Kažkas suriko: “Čiupk ją!” — tačiau aš jau skriejau kalvos šlaitu žemyn. Deja, iš to buvo maža naudos, kadangi tą patį padarė ir moteris raudona suknele. Nepaisant savo dydžio, ji judėjo kaip žaibas ir, per kelias sekundes prisivijusi, ne per švelniausiai stvėrė mane už sprando.