Erdvevaiksta

14

Tedvaro gydytojas mane patikino, kad tol, kol negalima nustatyti, kur yra berniuko šeima, jam geriau likti ligoninėje, vaistais kontroliuojant jo beprotybę. Be jų jis galėjo prikrėsti daug žiaurybių. Kad ir kaip būtų liūdna, gydytojas nematė realios vilties pasveikti. Toks jau buvo šis negalavimas.

Atrodo, šnipinėjimo, sąmyšio bei žudynių verslas užsidarė, nors, mano nuomone, tik laikinai. Ektrio Džersio fermoje nebebuvo, taip pat jis nedėstė Bostone ir nedėliojo popierėlių bei nesmaigstė adatėlių Vašingtone. Net nenumaniau, kur jis galėtų tūnoti. Lamana užsiminė mačiusi dvi šviesiaplaukes dvynes, šalinėjančias mano valdos pakraščiais, ir aš išsirengiau į Padarenkos bei Mikalos medžioklę, tačiau nesėkmingai.

— Kažkoks durnių laivas, — tarė Lamana. Sėdėjome ant mano fermos tvoros ir stebėjome besiganantį Banditą.

— Tik tavęs nepaėmė, — atsakiau. — Klausyk, ką Solvas tikisi sužinoti, liepęs tau mane stebėti?

— Jis nieko man neaiškina, tiktai įsakinėja ir dukart per mėnesį įteikia čekį.

— Tu dirbi…

— Niu Meksiko valstijai, kam gi daugiau?

— Tu dirbi Solvui, o jis dirba Vašingtonui. Tiesiog visai atsitiktinai jį iš visų pusių supa Niu Meksiko valstija. Kodėl nenori nulėkti pažvelgti į vamzdžius bei naftą?

— Tai nebūtų protingas žingsnis, — atsakė ji.

— Vienas žmogus man sakė girdėjęs, jog yra ir daugiau mutuolių, galinčių pasikviesti žiedus. Nemanau, kad jis kalbėjo apie tave. Jo vardas Krofas ir kadaise jis garsėjo savo tyrinėjimais.

— Aš pati asmeniškai pažįstu tris tokius žmones kaip mes. Tai mano šeimos nariai. Gal dar kartelį papasakok man apie drimbą. Ar ji tikrai mėgino tave pagauti?

— Geriau pakalbėkime apie lėktuvą. Tiksliai nežinau, kuri tai buvo diena, gal devintoji nuo tavo pasitraukimo, tačiau aš įdėmiai jį stebėjau, ir man pasirodė, jog pilotas atskrido tikrai ne tam, kad pasigrožėtų kalnu. Manau, jog jis ieškojo toje teritorijoje kažko ypatingo, ir nustebo radęs tai ant uolos. O po to labai skubiai pasišalino.

— Iš kur kas nors galėjo sužinoti, kad ten esi?

— Negalėjo, nebent tu jiems pasakei.

— Nesakiau.

— Beje, — tariau, — jei kada rastum laiko, paieškok žmogaus vardu Badas Džiupiteris. Kadaise jis dirbo su žiedais.

— O ką? Ar jis kaip nors susijęs su vamzdžiu?

— Nežinau. Kol kas aš tiesiog smalsauju.

Netrukus ji atsiprašė ir nuėjo į namą atsigerti, nors, mano nuomone, skubėjo pranešti Solvui apie lėktuvą. Man tai labai tiko, nes ir pati buvau pasirengusi eiti į M, tik tiek, kad mano kelias vedė į Gotlandą.

Išilgai didelės, žemėmis apneštos uolos sunkiai išraižiau vieną iš savo galbūt įdomių bei gydančių žinučių: SUSIKONCENTRUOK Į VIRTIMĄ MAŽU. AR NEBŪTŲ MALONU GRĮŽTI NAMO?

Ant plačiausio rasto labirinto sienos užrašiau: NEIŠSIPLĖSK. MĄSTYK SIAURIAU. MĄSTYK APIE NAMUS.

Spėjau, kad skaidresnėmis akimirkomis Kiskas būdavo normalaus dydžio gotas, tačiau nuslydus į silpnaprotystę, jo masė išsiplėsdavo, kol jis tapdavo panašus į didelį debesį. Dažnai girdėdavau jo klyksmą, kai tai nutikdavo. Šis klaikus bei sukrečiantis riksmas aidėdavo visur, kur bepasukdavau. Kiskas dreifuodavo į žiedus ir iš jų, tačiau ne visas, nes kitaip jau būtų sugrįžęs namo. Į kitus matmenis prasiskverbdavo tiktai jo dalys, tad jis vilkdavosi per realybę kaip dujos, truputėlis šen, truputėlis ten. Atrodė, lyg mėgintų parkeliauti namo iškart per visur.

Nežinojau, ar Kiskas matė mano pranešimus ir ar ką nors protingai suvokė, tačiau jis rijo dri, kuriuos suguldydavau ant žemės arba palikdavau kaboti ant atbrailos, ar paslėpdavau labirintų įtrūkiuose, ar netgi numesdavau greta nedažnai pasitaikančio žiedų kanalo.

Nusprendžiau, kad metas imtis Gorvyno paieškų. Jau traukdama link Mutato, pakeliui pastebėjau Patę su Mike, ir tai mane sutrikdė. Jos neturėjo manęs atsekti. Nebuvo tokios jau geros.

Šoktelėjusi į Peoriją, pasislėpiau tarp kukurūzų ir pritūpusi keletą minučių lūkuriavau, kol jos pasirodė ant gerokai tolėliau esančio lygios žemės lopinėlio. Dvynės iškart pasuko tiesiai į mano slėptuvę ir sukrito už nežymios pakilumėlės, mėgindamos mane perlaukti. Nužingsniavau — beje, jos irgi — skersai kukurūzų lauko, kirtau kelią ir panirau į juosmenį siekiančią išdžiūvusią žolę. Atrodo, dvynės tiksliai žinojo, kur esu, nors buvau įsitikinusi, kad jos vis dar manęs nemato. Jų gudrysčių repertuare atsirado kažkokia naujovė. Per naktį dvynės tapo neklystančiomis sargūnėmis.

Kai kada man pasisekdavo pagimdyti gerą mintį, ir būtent tokia tuo metu mane aplankė. Pasikvietusi mėlyną žiedą, dingau į M pakankamai ilgam, kad rasčiau geltoną įėjimą gatvėn Kentukyje, kur Krofas turėjo butą. Užsukusi į pigią užkandinę, užsisakiau nealkoholinį gėrimą ir, įsitaisiusi prie stalelio, ėmiau laukti. Dvynės buvo nevikrios ir nelabai nuovokios, tad net nusistebėjau, kaip galėjau pagalvoti, kad jos puikiai dirba savo darbą. It spuogas bei jo atspindys jos išdygo gatvėje, puikiausiai matomos iš užkandinės, o aš išsyk nėriau pro užpakalines duris į Vandenų pasaulį.

Jos nepersekiojo manęs nei tenai, nei Gotlande, tačiau kiekvieną sykį, kai kyštelėdavau galvą į normalią erdvę Žemėje, dvynės kaipmat prisistatydavo su savo gelsvomis garbanomis, didelėmis mėlynomis akimis ir radijo imtuvu kažkur savo kišenėse. Bent jau taip turėjo būti, o aš, be abejo, nešiojausi savo kūne prietaisą, kuris skleidė signalus, padedančius joms mane sekti.

Palikusi ant rašomojo stalo savo fermos kambaryje raštelius Olgerei bei Lamanai, prašapau Gotlande, ketindama nesirodyti, kol neišspręsiu bent keleto savo problemų. Didžiai prislėgtu protu bei nerimstančia sąžine šmižinėjau labirintais. Užuot paguldžiusi Kišką į ligoninę, kur jam būtų kuo nors padėję, įgrūdau jį į M, kur jam visai ne vieta, ir dabar jis jautėsi blogiau, nei Skrajojantis Olandas, kuris bent jau žinojo, kas jam darosi.

Sielvartavimas nė trupučio nepadėjo, bet aš vis tiek tai dariau, o sykiu lankiau senas geras vietas, norėdama įsitikinti, ar jose liko bent kiek džiaugsmo. Retkarčiais regėdavau Kišką, plaukiantį kaip debesėlį, kuris iš dalies norėjo keliauti šen, iš dalies ten, kol tarsi koks voratinklis išsidriekdavo virš viso kraštovaizdžio. Mačiau jį, pajuodusį bei išretėjusį, iš paskutiniųjų besistengiantį nesiartinti prie žiojinčio žalio žiedo, tačiau išdrikęs rūko pakraštys buvo tarsi įsiurbtas ar pats įnėrė vidun, ir tada matmenys virpėdami bei siūbuodami puolė dėl jo varžytis. Priėjo iki to, kad jis sukeldavo vandens bei vėjo sūkurius, savo galia beveik prilygstančius tiems, kurie atsirasdavo dėl prakišto pro matmenų angas vamzdžio veiklos.

Man atrodė, kad aš kažkokiu būdu pasigavau truputėlį jo šešėlio, kuris nuolat sekė mano pėdomis. Jei išlįsdavau į savo normalų Žemės pasaulį, šešėlis jau tįsodavo už manęs, jei plaukdavau Vandenų pasauliu, kartu su manim vilkdavosi tamsus prielipas. Gotlande jis buvo didesnis bei atkaklesnis, besiilsintis virš manęs, kai stabtelėdavau, ir staigiai neriantis žemyn, kai mesdavausi bėgti. Prisiminiau tą dieną Vandenų pasaulyje, kai priešo komanda vos neužklupo manęs prie vamzdžio ir nustebino nepastebėdama. Gal Kiskas buvo man daugiau nei šešėlis.

NESIVARGINK MĖGINDAMAS MANE APSAUGOTI, GELBĖKIS PATS, parašiau ant didelio labirinto sienos. Mano manymu, jis tik įnirtingai veikė apgraibomis, siekdamas nusitverti ko nors materialaus, tačiau tai bent jau reiškė, kad jis dar nėra miręs. Žinoma, jei Kiskas ir toliau taip klaidžios, tai gali ką nors nutraukti matmenų viduje, todėl jeigu padėtis nesikeis, teks imtis kažko drastiško. Tik nežinojau ko.

Didžiojoje Gotlando šachtoje karaliavo visiška ramybė. Atrodė, kad priešas rūpinosi saugumu tik tol, kol buvo padarytos vamzdžių sandūros, ir dabar jiems nusispjauti, kas į jas spokso. Mačiau dvi sandūras, viena priešais kitą, ir spėjau, kad į pastarąją buvo perkelti prietaisai bei ginklai. Tą dieną, kai pamėginau įsigauti į senąją ir atsidūriau skysčio sraute, aš tiesiog prašokau taikinį. Dabar gi negalėjau įsibrauti į skyrių su prietaisais, kadangi durys buvo užvirintos.

Galvodama, kad šioje vamzdžio vietoje mechanizmai reguliavo skysčio tėkmę, o gal ir tirštumą, įvertinau savo atstumą bei žiedo spalvą, pasikviečiau vieną iš tuščiuose koridoriuose plūduriuojančių sferų ir atsargiai pamėginau įžengti į antrąją sandūrą.

Paaiškėjo, kad jie gerokai mane aplenkė ir įklojo kažkokią atspindinčią medžiagą, todėl, keliaudama pro mėlyną žiedą, nesusitelkdavau jame pakankamai ilgam, o tiksliau tik prabėgom pamatydavau geltonąją jo vidinio pakraščio pusę, kuri tučtuojau grąžindavo mane ten, iš kur startuodavau. Iš pradžių nesupratau, kas darosi, ir mėginau patekti į nišą per keletą skirtingų panašaus atspalvio žiedų. Tai priminė bandymą pramušti plytų sieną. Pati niša arba metalinė alkūnė, ar sandūra, ko gero, buvo nudažyta kažkuo ypatingu, nors kai tupėdama šachtoje ją apžiūrinėjau, nepastebėjau nieko neįprasta. Nusprendžiau, kad greičiausiai bus apdorota vidinė cilindro sienelė. Bet kokiu atveju kelias vidun buvo užkirstas. Pamaniusi, kad atkakliai mėgindama prasiskverbti pro veidrodišką konstrukciją, galiu įstrigti sienelėje, pasidaviau ir patraukiau kitur, ketindama patikrinti, ar priešininkai nepridarė dar kokių nors akibrokštų.

Kadangi vamzdis tęsėsi ištisus kilometrus ir mano tyrinėjimai būtų gerokai užtrukę, grįžau namo pasižiūrėti, kaip gyvuoja Lamana. Kai atsidūriau savo kambaryje, buvo beveik vidurnaktis, tad nekeldama triukšmo kritau tiesiai į lovą.

— Mes nesunkiai sugavome dvynes, — tarė ji man pusryčiaujantį

Žavėjausi, kaip lengvai ji įsitrynė į šeimą, lyg būtų to paprašyta arba pateikusi savo pastovaus buvimo logišką paaiškinimą ar priežastį. Nė truputėlio neabejojau, kad jeigu aš nesielgsiu kaip dera, ji suriš man rankas bei kojas ir nugabens pas Solvą. Didžiausia problema buvo ta, jog nežinojau, kur baigiasi tas deramumas ir su kuo išvis j į valgo. Žinojau tiktai tiek, kad Lamanai patiko mano draugija.

— Jos nėra labai įgudusios vengti uodegos, — pridūrė ji.

— Taigi?

— Kaip ir nujautei, viena iš jų turėjo imtuvą, gaudantį iš tavęs sklindantį signalą. Labai modernu.

— Kur jis dabar?

— Policijos rankose.

— Arba kišenėse. Aš tikėjausi, kad įteiksi jį man, suprasdama, kaip tai asmeniška.

— Deja, Solvo požiūris buvo kiek kitoks.

— Vadinasi, širdies gilumoje jis — fašistas. Koks jo rangas FTB?

— Galėjau tau pasakyti, kad dvynių net akyse nemačiau, — tarė ji.

— Kur jos?

— Paleidome.

— Sek mane, jeigu jau tokios tavo pramogos, — pareiškiau. — Esi tokia pat negarbinga mano atžvilgiu, kaip visi likusieji.

Mirksėdama savo didelėmis juodomis akimis, Lamana paklausė:

— Ar tai gražios draugystės pabaiga?

— Net nesuvokiau, kad iš viso tokia buvo. Ei, gal paliksi bent vieną iš šių blynų?

Nesirūpindama, ar kas žino, kur keliauju, aš visomis išgalėmis verčiau nuobodžiauti bet kokią uodegą, kai traukiniu nuvažiavau į Mutatą, išlipau miestelyje ir toliau nužingsniavau pėsčiomis. Pagalvojau, kad mane sekusieji neprivalo taip kankintis kaip aš, nes, vos suvokę, kur keliauju, gali žiedu persikelti į mokyklą. Tačiau jie negalėjo būti tikri, ko iš tikrųjų aš iš jų laukiu.

Bet tai nesvarbu. Vos atsidūrusi Mutate, ėmiau aiškintis, kur galėtų būti Gorvynas. Deja, jokio tolesnio adreso. Gal man galėtų ką nors pasakyti Tedvaro ligoninėje. Tačiau žinojau, kad nieko ten nepešiu, nes jau klausiau. Kalbant apie Gorvyno laboratorijos įrangą, tai, pasak naujosios direktorės, ši kurį laiką gulėjo sandėlyje, po to buvo perduota patraukliosioms dvynėms, kad šios iškištų ją aukcione. Vėliau jos paspruko su visais pinigais, tad nebeliko kam persekioti bėgančiųjų iš pamokų, o tai, beje, jai priminė, kad mano vieta trisdešimtajame aukšte, o ne kur noriu.

Aš prastai vertinau mokyklos apsaugą, ypač po to, kai vidury šviesios dienos mane pagrobė tiesiog viename iš koridorių. Mintyse kūriau planus, kaip galėčiau susekti Gorvyną ir patikrinti, ar jis nepakliuvo į bėdą, taip pat aplankyti Tedvarą, netgi pamėginti suieškoti Vytį, išsiaiškinti, kokioje skylėje tūno Ektris, pabandyti nustatyti, ar Solvas su Lamana buvo dori įstatymų sargai, ar korumpuoti — laukė tuzinas dalykų, kurių ketinau griebtis po to, kai pasiimsiu keletą mano kambaryje likusių smulkmenų.

Jie laukė manęs ne mano gyvenamosiose patalpose, ir teisingai darė, nes tikrai nekelčiau ten kojos matydama, jog durų bumbulas išplėštas iš savo vietos kaip nusuktas butelio kaklelis. Pakako vienintelio žvilgsnio, kad mane apimtų pesimistinė nuotaika, nes galėjau prisiminti tiktai vieną pažįstamą, kuri taip nerūpestingai elgėsi su daiktais.

Ji tuoj pat atlėkė koridoriumi, o jos mėgstama kelius siekianti plona berankovė suknelė, išmarginta raudonomis gėlėmis, plaikstėsi aplink jos medžio kamieno storio kojas. Erma turėjo mažas rudas akutes, mažą nosį bei burną, trumpus rudus plaukus ir pakankamai raumenų, kad susidorotų su visais, drįstančiais beatodairiškai su ja nesutikti. Nors bėgo triukšmingai, kaip tankas, ji taip greitai įveikė mus skyrusią erdvę, kad užspeitė į kampą man dar nespėjus paklebenti artimiausių durų.

Atrodo, ne tik Padarenka su Mikala turėjo radijo įrangą, nustatančią mano buvimo vietą, kitaip klausimas apie Solvo dorą jau būtų atsakytas. Iš visų žmonių, kurie pageidautų manęs be jokios aiškios priežasties, atiduočiau pirmenybę bet kuriam kitam, tik ne šiai karvei, kuri pripuolusi čiupo mane už sprando.

— Sušvinkusi blusele, — sukriokė ji. Nuo fizinės įstangos Erma suputodavo ir dvokdavo kaip ožka. Viena jos problemų buvo ta, jog neįvertindavo savo pačios jėgos, tad vos manęs neprismaugė, kai, pritėškusi prie sienos ir taip laikydama, aiškino, kad jeigu galėtų rinktis, tai į mane nė nepažvelgtų, o juo labiau nesiteptų rankų.

Akies kampučiu pastebėjusi koridoriumi artėjančius du vyrus, tuščiai vyliausi, jog tai mano draugai, tačiau netrukus paaiškėjo, jog jie yra Ermos parankiniai, o mane rengiamasi pagrobti. Ji net nepasivargino užkimšti man burnos, tiktai prispaudė mano veidą prie savo pilvo ir taip laikė, kol nusileidome liftu į pirmą aukštą. Jei ten ir budėjo kokios nors sargybinės, tai jų stebuklingai nesimatė. Spėjau, kad jos papirktos arba sumuštos, tačiau bet kokiu atveju man nebus iš to jokios naudos.

Nemaniau, kad tai didelė nelaimė, kai mane visiškai vieną nutrenkė ant žemės lopinėlio kažkur Ramiajame vandenyne. Geriau jau tai, nei būti nužudytai. Erma tylėdama sėdėjo greta manęs brangiame mažame reaktyviniame lėktuvėlyje, kuris labai priminė mano matytąjį nuo drimbos kalno. Abu vyriškiai pradingo lakūnų kabinoje, ir daugiau jų neberegėjau. Prabėgus kelioms valandoms nuo starto iš lėktuvo stogo išlindo sudedamos mentės; virtęs sraigtasparniu, jis nusileido ant smėlio kalvelės, ir mane tikrąja žodžio prasme ištrenkė pro duris.

— Pažiūrėsim, kaip dabar pašokinėsi, — tarė Erma. — Liksi čia, kol susimilsiu ir būsiu pasirengusi tavim užsiimti. Beje, gali nevargti ieškodama žiedų. Jei per pastaruosius penkiasdešimt metų bent vienas įlėkė į šią teritoriją, tai jis buvo neįžiūrimas.

Kiekvieną dieną sala parūpindavo man kokoso riešutų, papajų bei sūroko vandens iš telkinio, o saulė stengėsi sučirškinti mane gyvą. Mano nosis nusilupo bent dešimt kartų, kol galiausiai oda sukietėjo ir įdegė. Tuo tarpu ieškojau būdo pasprukti ir svarsčiau, kiek laiko prireiks Solvui su Lamana prisistatyti pas mane ir pasidomėti, kodėl aš čia. Nebent jie jau žinojo. O galbūt jie nepajudins nė piršto. Gal jiems pakako, jog kol kas aš pririšta vienoje vietoje.

Buvau pernelyg įsiutusi ir pasipiktinusi, kad imčiausi statyti lūšnelę, nors ir taip vargu ar kas būtų pavykę, nes vijoklių storis siekė šešis colius, o aplink nesimatė nė vieno aštresnio akmens. Kiekvieną dieną maždaug tuo pat metu mane permerkdavo iki mėlynių pliekiantis lietus, o aš be perstojo naršiau po dangų, ieškodama žiedo pavidalo gelbėjimo valties. Deja, viskas, ką pastebėjau, tai kažkokie atspindžiai tolumoje, ne žiedai, o maži dalinių diskų žybsniai, primenantys vaizdinius, atsirandančius stipriai pasitrynus akis.

Saulė ir besilupanti nosis, o drabužiai tokie nudrengti, kad galiausiai liko tik trumpiausioji šortų dalis — žodžiu, virtau pačia tikriausia sudužėle. Kiekvieną dieną plumpindavau į kalvelės viršūnę patikrinti, ar niekas nepertraukia monotoniško vandens horizonto, kiekvieną popietę pašliauždavau po uola ir pramiegodavau patį karščio protrūkį, vakare gulėdavau ant ramaus kranto ir ilgai svarstydavau, kad likau be giminės ar draugo, o kiekvieną naktį sapnuodavau Kišką, išprotėjusį ir pasimetusį M.

Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kaip klydo Erma, ir kad retkarčiais danguje matomi daliniai diskai buvo senieji gerieji žiedai. Taip retai juos pastebėdavau vien todėl, kad jie buvo skaidrūs kaip vanduo arba, Ermos žodžiais tariant, praktiškai neįžiūrimi. Tik ypatingas mano regėjimas leido man matyti jų pakraščių daleles, tačiau nebuvau tikra, kad tai tokia jau palaima. Net ir atsidūrus pačioje beviltiškiausioje padėtyje, bandymas žengti į paslaptingus matmenis buvo pernelyg pavojingas dalykas.

Žiedų detektoriai negalėjo užfiksuoti skaidrių rutulių, nes šie neturėjo spalvos. Kažkaip žinia, jog Erma ir kiti jos padermės atstovai nėra tobuli, suteikė man pasitikėjimo, tad atradau savyje pakankamai drąsos, kad bent jau pamėginčiau patyrinėti tuos danguje esančius daiktus. Tysojau ant smėlio ir spoksojau į viršų. Šen bei ten šmėstelinčios vos matomos lenktos linijos atrodė it ultraploni lęšių apvadų krašteliai. Panašūs į greitai besisukančias vandenines monetas, jie trumpam pasirodydavo ir vėl pradingdavo. Kartai jie nerdavo prie pat žemės, kur smėlio bei žolės fone tapdavo visiškai neįžiūrimi.

Kaip paaiškėjo, tai buvo visai ne žiedai ir neatsiverdavo į jokius matmenis. Greičiau visi sudarė vieną koridorių, kuris galėjo būti realybės šerdimi, ir kur prasidėdavo visa ko kelionė. Jie nesiskyrė nuo paprastų žiedų tuo, kad galėjau juos pasikviesti, tačiau negalėjau valdyti jų judėjimo, o įžengti įjuos turėdavau šonu.

Jaučiausi, lyg būčiau patekusi į stiklo koridorių ar deimantą, kurio gardelės pamėgdžiojo bei visur atspindėjo mano atvaizdą. Mano fizinė prigimtis liko nepakitusi. Išvargusi, saulėje įdegusi Darilė įžengė į tylos ir žėrinčių sienų apsuptį, kur vyko niekad nesiliaujantis judėjimas ir kur atrodė, jog lekiu per begalybę. Paviršius po mano kojomis buvo gerokai įkaitęs, tad visos kelionės metu vėpsojau bei nuolat šokčiojau. Tiesa, taip iš tikrųjų aš niekur nėjau; tiesiog visa, ką mačiau, siejosi su laiku bei erdve, tad atrodė, lyg būčiau ten, kur viskas vyko.

Stovėjau ant platformos, kuri skriejo per Visatą ir atskleidė man statistiką: begalybė padauginta iš amžinybės reiškė daugiau pasaulių bei erdvės, nei mano protas galėjo įsivaizduoti. Milijonai ir milijardai žiedų mano regos lauke buvo tik mažytė nematomų legionų dalelė. Mažiausias žiedo atspalvio skirtumas reiškė skirtingos prigimties pasaulius, viena papildoma pigmento molekulė reiškė tarpdurį į planetą, kurios vienintelis ryšys su bet kuria kita galėjo būti jos orbitinis kelias apie tą pačią žvaigždę. Spalvų spektro variacijos buvo gan žymios, ir visas jas pamačiau, pradėjusi keistą kelionę per stiklo koridorių.

Išeiti iš šios stulbinančios vietos galėjai tiesiog žengdama žingsnį atgal. Išpuoliau iš matmens kaip trupinėlis, nusviestas nuo besisukančios monetos, ir nudribau ant salos-kalėjimo smėlio, likdama ten gulėti įspoksojusi į dangų, tarsi šis būtų freska, nutapyta ant tikrojo dangaus. Kosmose vyko tokie dalykai, apie kuriuos mes mirtingieji net nesapnavome.

Netrukus įsitikinau, jog nesvarbu, kuriuo skaidriu žiedu beįsibraučiau, kitoje pusėje mane pasitikdavo lygiai toks pats vaizdas. Greita kelionė per išorinę tikrovę buvo puiki bei nuostabi, ir man patiko žiūrėti į visus tuos žiedus, tačiau besikartojanti pramoga neištraukė manęs iš salos ir negrąžino prie žmogiškųjų reikalų.

Aišku, aš apsvarsčiau galimybę iškeliauti per vieną iš sferų, nerdama į ją nuo platformos, ir netgi mėginau pasikviesti kelias pas save, tačiau jos manęs negirdėjo, o gal negalėjo atsiliepti. Galimas daiktas, kad man stovint ant platformos, aplinkinė erdvė deformuodavosi, arba aš pati buvau netinkamoje erdvės vietoje. O gal mano kūną nuo žiedų skyrė milijonai šviesmečių, paversdami mūsų bendravimą neįmanomu.

Kad ir kokia būtų priežastis, tai nepadėjo pakeisti mano padėties, kuri nuolat blogėjo, nes silpau nuo savo dietos. Galiausiai kasdien besikartojančio maisto sukeltas nuobodis tapo postūmiu pabėgti, tad žvelgiant iš šio taško maistas atrodo visai geras. Tačiau iki pabėgimo jis buvo tikrai prastas. Springau, maukdama kokosų pieną, arba jaučiau, kad nuo dar vieno papajos kąsnio išpus visi mano dantys. Žandikaulius maudė nuo pernelyg lengvo darbo, liežuvis maištavo, trokšdamas padirginimo, ir jeigu greitai negausiu kokio nors įvairesnio maisto, visas pasaulis gali eiti velniop.