Erdvevaiksta

22

Lauke buvo tamsu, nors į akį durk. Danguje nesimatė nė žvaigždelės.

— Aplinkui visiškai nėra žiedų, — pastebėjo Lamana. — Kokia čia vieta?

— Gorvynas negalėtų eksperimentuoti su manimi, neturėdamas žiedų kanalo, — pareiškiau. — Susiraskime jį, kad galėtum iš čia ištrūkti.

Tačiau mums niekaip nesisekė jo aptikti. Nors klupinėdamos apsukome ratą apie rūmus, nepastebėjome jokių žiedų, o tai reiškė, jog kanalas turėjo būti viduje.

— Kaip manai, kiek metų šiam pastatui? — paklausiau.

— Gal kokie šimtas penkiasdešimt?

— Gorvynas turėjo sugaišti daug laiko ir pakloti krūvą pinigų, kol jį įsigijo. Rūmai yra pastatyti aplink žiedų kanalą. Kadangi, tupėdamos požeminiame kalėjime, nepastebėjome nė vieno žiedo, tai jų srautas turėtų plūsti kažkur viršuje. Galbūt viename iš galinių miegamųjų.

— Aš nenoriu ten grįžti, — tarė Lamana.

— Aš irgi. Bet kokiu atveju, vis tiek negaliu mutuoti. Mane pasigaus M-griebiklis naftininkų barakuose.

— O jeigu mutuotume susikibusios rankomis?

— Kartą mus jau sučiupo kartu. Ne, nieko neišdegs.

— Tada eime pėsčiomis.

Apyaušriu mus prisivijo Tedvaras.

— Sakei, kad man padėsi! — suklykė jis man.

Nelygi vietovė jį visiškai nuvargino. Drabužiai ties keliais bei alkūnėmis karojo skutais, pats buvo visas apibraižytas ir apdaužytas, o akių žvilgsnį galėjai įvardinti kaip laukinį. Tačiau jis atkakliai stengėsi nepasiduoti.

— Negalėjau likti tenai vienas, — pareiškė Tedvaras. — Aš jo nekenčiu! Žinau, kad atsibudęs ir neradęs jūsų, jis tiesiog pašėls.

— Gerai žinai, kad Gorvynas nenori mano draugijos, nes aš jam patinku, — pasakiau.

— Kam tai rūpi? Man jau nebe. Tačiau tu žadėjai man padėti.

— Kokiu būdu? Juk pats puikiai supranti, jog tavo vieta ligoninėje.

— Ne! Gorvynas sakė, kad galėtum tai padaryti. Kartą šaipydamasis iš manęs pareiškė, jog man tereikia tik kelionės į M.

— Kodėl manai, kad tai kaip nors susiję su manimi?

— Nes tu nuolat neišeini jam iš galvos! Esi raktas į jo sėkmę!

Jis kalbėjo ne per protingiausiai, tačiau tuo metu tai visiškai nestebino. Kad ir koks jautėsi suirzęs, nemėgino mūsų pulti. Tikriausiai žinojo, kad mes tik nutrenktume jį į artimiausią griovį ir nužygiuotume toliau bėjo. Manau, kad Tedvaras gailėjosi nepasiėmęs iš arsenalo vieno iš įmantriųjų Gorvyno ginklų.

— Kur mes traukiame? — paklausė jis sėdėdamas ant uolos ir markstydamasis prieš saulę.

Aplink mus driekėsi pilkiausias dykumos plotas, kokį tik mačiau ar įsivaizdavau, be jokio medelio ir net be horizontą darkančių kalnų.

— Panašu į Mirties slėnį, — pareiškė Tedvaras.

— Visos dykumos yra vienodos, — atsiliepė Lamana. — Ir nesitikėk, kad tau ištroškus aš suuosiu šulinį su vandeniu.

— Aš jau ištroškęs!

— Turbūt pastebėjai, kad žemė nuožulniai leidžiasi ta kryptimi, kuria keliaujame? — paklausiau. — Tikriausiai atrodė savaime suprantama pasiduoti ton pusėn, ar ne?

— Bent jau man, — tarė Tedvaras. — Norėjau jus surasti, tuo tarpu sprunkantiems šis kelias lengviausias ir logiškiausias.

— Atsipeikėjęs Gorvynas pagalvos lygiai tą patį.

— Jis visada atsibunda brėkštant. — Tedvaras atsistojo ir pažvelgė ton pusėn, iš kurios atėjome. — Žinau, kad esu pamišęs, bet jis priverčia mane pasitempti. Tačiau kai tampa tykus ir išsiblaškęs, tada geriau nesimaišyti jam akyse.

— Kai mačiau jį paskutinį kartą, buvo labai tykus ir išsiblaškęs, — tarė Lamana.

Mes bėgome, kol užteko kvapo, o tada tęsėme kelionę pėsčiomis. Dykuma liko sterili bei nesvetinga, tačiau bent jau išeidinėjome iš zonos, kur neplūduriavo joks žiedas. Kai pastebėjau keletą, pakibusių toli danguje, stabtelėjome kelioms minutėms aptarti strategijos. Tuo metu saulė jau plieskė iš pačių aukštybių.

Norėjau, kad Lamana su Tedvaru keliautų link žiedų, tuo tarpu pati ketinau pasukti į kitą pusę.

— Kodėl manai, kad Gorvynas mus vysis būtent žiedų kryptimi? — paklausė Lamana. — Jis gi žino, jog nemutuosi.

— Nebus tuo tikras. Aš gi galiu ir supanikuoti.

— Kokios kvailystės, — įsiterpė Tedvaras. — Nejau pamiršai, kad jis visada žino, kur esi už M ribų? Pats man užsiminė, jog turi krypties nustatymo prietaisą, gaudantį tavo skleidžiamus signalus. Pasak jo, Žemėje nėra tokios vietos, kur galėtum nuvykti bėjo žinios.

Nejau tas manyje esantis prietaisas niekada nesuirs?

— Tai ką mums daryti, ką daryti? — sudejavau. Man dar nespėjus susičiaupti, pasigirdo artėjančio bagio ūžimas. — Kol kas jis dar gana toli, tačiau netruks nė penkiolikos ar dvidešimt minučių, kad mus pasivytų. Ar galite pateikti kokią nors protingą priežastį, kodėl turėtumėte būti su manimi, kai tai įvyks?

— Kaip aš galiu palikti tave likimo valiai? — piktai tarė Lamana. — Esu už tave atsakinga!

— Nejaugi? Beje, kaip manai, ar būtum man naudingesnė laisvėje, ar uždaryta gretimoje kameroje?

Nuo tos akimirkos, kai išgirdome bagį, Tedvaras nepratarė nė žodžio. Dabar spoksojo į dykumą, lyg automobilyje sėdėtų ne žmogus, o vaiduoklis. Nors vis dar jo nematėme, variklio gausmas nuolat stiprėjo. Staiga Tedvaras atitrūko nuo mūsų ir pasileido link žiedų. Lamana nenoriai pasitraukė nuo manęs ir metėsi ta pačia kryptimi.

— Atsivesiu savo tėvą! — šūktelėjo ji. — Atsivesiu visus!

Ji nuskuodė paskui Tedvarą.

Nuskubėjau link žemės iškilumų, vildamasi pasimesti tarp žemų šlaitų ir uolėtų kopų. Norėdamas mane sugauti, Gorvynas pirmiausia turėjo mane pamatyti. Nesitikėjau, kad tai jam bus labai sunki užduotis, tačiau nemačiau visiškai jokio reikalo atžygiuoti pas jį ir pati atsiduoti į jo rankas.

Žemė darėsi vis labiau tokia, kokios pageidavau, vilnijanti kaip skalbimo lenta, palankesnė man, nei žmogui bagyje. Girdėjau, kaip jis darbavosi man užnugary, skindamasis kelią į keteros viršūnę ir nerdamas žemyn kitoje jos pusėje, kur jau laukė dar viena kalvelė. Mane nuolat pasiekdavo vangiu ir monotonišku balsu košiami keiksmai. Sykį, kai mašina pasviro pavojingu kampu, grasindama apsiversti, Gorvynas išskriejo lauk ir turėjo vėl rabždintis vidun. Tuo tarpu aš, pamiršusi alkį bei troškulį, skuodžiau gelbėdama gyvybę. Žinojau, kad jeigu jis kada nors užmaus man tą laidų karūną, tapsiu ne mažiau pamišusi už jį.

Be abejo, buvo patenkintas mano kūnan implantuotu siųstuvu, tačiau, ko gero, nepagalvojo apie imtuvą, kurį Lamana su Solvu konfiskavo iš Padarenkos su Mikala. Nors gal netgi nežinojo, kas šiam nutiko. Atvirai tariant, net ir aš pati buvau apie jį pamiršusi. Bet tai buvo tik į gera, kadangi, nesitikėdama pagalbos, neišgirdau lėktuvo keliamo triukšmo ir negaišau laiko svarstymams, kaip į tai sureaguos Gorvynas. Jei jis galėjo sekti mane visame pasaulyje, tai panorėjęs tą patį galėjo padaryti ir Solvas.

Turbūt Gorvynas tarsi žebenkštis nuolatos dirsčiodavo sau per petį. Bet kokiu atveju, bagio riaumojimas nesutrukdė jam išgirsti lėktuvo ūžimo. Kai klupinėdama skyniausi kelią per seklią griovą, variklis staiga nutilo. Vildamasi, kad mašina apvirto, užsiropščiau ant keteros bei pažvelgiau atgal, ir tada išgirdau antrąjį variklį.

Nežinojau, kieno tai lėktuvas, tačiau Gorvynas neliko jam abejingas, tad greičiausiai jis nepriklausė jo draugams. Norėdamas išsiaiškinti, kas jį pilotuoja, turėjo stabtelėti ir pasižiūrėti. Visgi šis planas galėjo pridaryti jam kur kas daugiau nemalonumų nei man.

Berods, jis irgi taip pagalvojo, nes vėl užvedė bagį ir skubiai nusikasė ta kryptimi, iš kurios atvyko.

Paaiškėjo, kad man nėra jokio reikalo rodyti lėktuvui kokius nors ženklus. Tereikėjo paėjėti iki artimiausio lygaus plotelio, palaukti, kol lėktuvas virs sraigtasparniu, ir stebėti, kaip jis nusileidžia.

— Mano duktė? — paklausė Solvas. Aišku, vietoj susirūpinimo jis demonstravo orumą bei akmeninę veido išraišką.

— Ji mutavo, ir aš tikiuosi, kad šiuo metu yra namie. O jūs man melavote žinąs, kur ji.

— Žinoma, tai buvo pirmasis kada nors ištartas melas. — Stebuklų stebuklas, jis nusišypsojo.

Buvau apstulbinta, kai sraigtasparnis nugabeno mane į artimiausią miestą su pūpsančiais stogais ir ultramandagiais rudaodžiais gyventojais. Atrodė, jog aš Kaire. Tikrajame, o nėjo natūralaus dydžio makete.

Veikiausiai manyje esanti elektroninė juostelė jau nebebuvo tokia efektyvi, nes Solvas sugaišo net kelias dienas, kol lokalizavo silpstančio signalo šaltinį.

Iš jo sužinojau ir keletą kitų dalykų. Pavyzdžiui, grupelė jo žmonių sekė žmogbeždžionių tiekėjus, nes būtent jos virsdavo slokais. Sugrąžintos iš M į Žemę, jos vėl pasidarydavo romiais primatais. Tereikėjo nusivesti beždžionę į M, ir ji tapdavo tavo aršiu tarnu, be to, įgydavo daugiau proto, nei turėjo savo gimtajame matmenyje.

Ilgą laiką spoksojusi į spalvotas korteles, išsirinkau vieną mėlyną ir apsakiau Solvui, kur jis galėtų rasti dvynių kūnus, bei tiksliai nupasakojau ertmę, kur jos slypėjo. Netrukus jo žmonės grįžo su naujienomis. Dvynės liko nepasiekiamos dėl didžiulės slokų bei priešiškai nusiteikusių gotų koncentracijos. Patei su Mike teks dar kurį laiką pabūti mirusiomis.

Tuo tarpu, nepaisant didžiulio dykumą šukuojančių persekiotojų skaičiaus, Gorvynui pavyko pabėgti.

— Kaip manai, kur jis patraukė? — paklausė manęs Solvas, tačiau man niekada nepavykdavo permatyti mano pamišusio pažįstamo, tad taip jam ir pareiškiau.

Solvas kartu su manimi reaktyviniu lėktuvu išskrido namo.

— Nesirūpink, — tarė jis. — Dėl nieko. Tačiau dar kurį laiką nemutuok.

Jis kiek padvejojo prieš pratęsdamas.

— Kiekvienas turi savo viršininką. Manasis uždraudė uždaryti tave, iki viskas pasibaigs, antraip be dvejonių būčiau tą padaręs. Tu esi tas medus, kuris priviliojo pirmąsias tikrąsias muses, tad tau leista tęsti.

— O kas toliau?

— Nemutuok, ir viskas bus gerai. Mes juos susemsim. Tik gaila, kad negali mums pasakyti, kur yra naftininkų barakai.

Jo patarimas nemutuoti nebuvo nei blogas, nei geras. Jeigu mutuočiau, mano paskirties tašku taptų naftininkų barakai, tuo tarpu bastydamas! po Žemę, bet kada galėjau įkliūti į priešų nagus. Taigi kad ir ką bedaryčiau, visą laiką man grėsė tam tikras pavojus, kurio galėjau išvengti nebent atsisėdusi į kalėjimą. Gal Solvui taip neatrodė, tačiau jis niekad nebuvo sutikęs Ermos.

Spėjau, kad nutupdęs lėktuvą ant Amerikos žemės, jis mutavo į Niu Meksiką. Tuo tarpu aš autobusu nusikapsčiau iki artimiausios stoties ir nusipirkau bilietą į rytų ekspresą.

Krofo dukterėčia neatrodė nustebusi mane matydama, o gal net ir apsidžiaugė. Buvo plepi ir gerai nusiteikusi, tad papasakojo man apie žemės drebėjimą, užklupusį ją vakar artimiausiame prekybos centre. Ji buvo įsitikinusi, jog atėjo pasaulio pabaiga.

— O kokia man iš jų nauda? — tarė ji. — Tai tikras niekniekis. Gali drąsiai juos pasiimti, nors neįsivaizduoju, kam tau jų reikia. Tik nesakyk, kad tavo metų mergaitė važinėja motociklu.

— Ar girdite sraigtasparnį?

— Na, taip, turbūt girdžiu. Atrodo, kad jis tiesiai virš namo.

Tuo metu, kai užsidėjau ant akių motociklininko akinius, į paradines duris ėmė daužytis sunki ranka, ir tai buvo tik į gera, nes atitraukė nuo manęs moteriškės dėmesį ir apsaugojo ją nuo sukrėtimo, kurį galėjo patirti man išnykus.

Kaip šmėkla prapuoliau į tokią visišką nežinią, kad galbūt net praradau šiek tiek savo tvirtumo. Sunku buvo pasakyti. Nors kietumo pojūtis išliko, judėjau taip lengvai ir greitai, kad nenorėjau gaišti save tikrindama. Atrodė, kad pamatyti, reiškia patikėti. Visatoje, per kurią keliavau, niekas nestovėjo vietoje. Maži materijos gabalėliai turėjo tokią pat reikšmę, kaip ištisi pasauliai, nes aš galėjau juos atpažinti bei suvokti jų paskirtį.

Planetos čionai sukosi taip greitai, kad priminė plokščius diskus, krintančius it nesibaigianti domino kauliukų virtinė. Iš visų pusių švytinčios vaivorykštinės spalvos — tiek pastelinės, tiek ir ryškios — skriejo pro mane kaip trapių šviesos gabalėlių surinkimo linija. Žemė priminė mane gaubiančią besisukančią monetą, kuri plykstelėjo man virš galvos ir dingo, kai ant manęs dribtelėjo Gotlando diskas, netrukus užleidęs vietą Vandenų pasauliui. Manęs nepalietė nė mažiausia planetų dalelė. Gal jos pernelyg greitai judėjo, o gal mano molekulės pernelyg mitriai išsisukinėjo, o gal aš vietoje žmogaus tapau kažkuo kitu.

Mačiau, kaip realybė nusileidžia tarsi krapnojantis lietutis, išsisklaido kaip sujudintos dulkės, iššauna lauk iš nematomo pabūklo ir pasklinda, kol materialių daiktų užkratas virsta netvarkingai judančia minia. Ne kūrėja, bet ir ne įsibrovėlė, aš dreifavau per chaosą, sutikdama su teiginiu, kad kartais geriau priimti situacijas tokias, kokios atrodė, ir niekada nesirūpinti jų tikrumu. Jeigu galėjau išnagrinėti mažytę dalelę negalimybės, tai kodėl man to nepadarius, ir jeigu akinius užsidėjau visų pirma tam, kad pabėgčiau nuo priešų, ar tai reiškė, kad aš nieko daugiau nebesiimsiu?

Tikriausiai mano pasąmonė buvo pernelyg aktyvi, nes negalėjau greitai apsispręsti, kur patraukti pirmiausia. Tai, kad žinojau kelią visur, būtų per švelniai pasakyta. Sūkuriavau erdvėje kaip mažytis tornadas, tuo tarpu mano mintys iš pradžių lėkė vienur, po to kitur, o aš pati dairiausi aplinkui.

Mačiau Lamaną su Tedvaru Niu Meksiko klinikoje. Gydytojas Oregonas stovėjo už Tedvaro kėdės, o Chameleone akino berniuką savo deimantinėmis akimis. Jie buvo saugūs, tad pažvelgiau kitur ir netgi krustelėjau per milimetrą ar du, bet ne daugiau, nes būčiau peržengusi ribas, kuriose norėjau likti. Keliais žingsniais galėjau įveikti didžiulius atstumus. Dabar tiktai šiek tiek palinkau į priekį, atidžiai įsižiūrėdama į keistą planetą, kurioje savanoriškai save įkalino Orfija Kint bei dujos partneriai.

Už žalio dvigubo žiedo buvo įprasta nedidukė oazė, vedanti į žemės plotelį, gaubiamą kažko panašaus į kamuolinį debesį. Debesies viduje, skaidriame plote, stovėjo du vyrai ir šviesiaplaukė moteris. Planeta netiko gyventi ir netiks dar ištisus amžius, tad oazė įsibrovėliams tapo tarpustote, kur jie galėjo likti nepaliesti ir nepakitę. Visa trijulė tvyrojo nežinioje. Nugrimzdę į gilią komą, kurią sukėlė debesis, jie stovėjo atsipalaidavusiomis pozomis ir laukė. Kad ir kas nutiktų už jų mažytės tikrovės ribų, jie taip stypsos tol, kol kas nors ateis ir ištrauks juos lauk. Trys miegantieji gražuoliai, kurių paskutinė mintis, ko gero, buvo apie trokštamą juos pažadinsiantį prisilietimą. Pažvelgusi į moterį, pajutau nepageidaujamą apmaudo proveržį.

Užuot įžengusi į dvigubą žiedą, nusukau savo žvilgsnį ieškodama mažiau grėsmingų objektų, ir pamačiau Kišką su Vyčiu. Nustebusi atkreipiau dėmesį, kad jie labai primena mane.

— Labas, vaikeli, — tarė Kiskas. — Kas nutiko? Gal liežuvį prarijai?

— Mažų mažiausiai! — šūktelėjau. — Ar ši būsena yra jūsų pamišimo pasekmė?

— Ne, tokia galimybė visą laiką slypėjo mano galvoje, tik aš jos nemačiau. Kaip sakoma, niekas nėra toks aklas ir taip toliau.

— O kaip įgijote tokį ypatingą regėjimą?

— Pavydi, kad man nereikia akinių? — paklausė jis.

— Tam tikra prasme. — Mostelėjau į Vytį. — O kaip jis? Tik nesakykit, kad irgi įgijo superregėjimą.

— Jums leidus, aš pats kalbėsiu už save, — pareiškė Vytis. — Jeigu atidžiau įsižiūrėtum, tai pamatytum, kad aš nuolat lipu bosui ant kulnų. Viską daro jis, o aš tik atkartoju jo žingsnius, nes kad ir kur būčiau, nedaug ką tegaliu matyti.

— Spėju, kad jau senų seniausiai galėjot išsinešdinti iš M, — kreipiausi į Kišką. — Sakykit, kodėl to nepadarėt?

— Nes ilgą laiką mano protas buvo išsiderinęs. Tačiau aš nemažai stebėjau ir manau, kad atėjo metas viską sutvarkyti.

Šnairuodama į Vytį, tariau:

— Galėjau tavimi pasitikėti, ar ne? Tai vien tik Derono darbelis?

— Pasielgei taip, kaip turėjai pasielgti, ir tuo padarei man paslaugą. Grįžimas prie darbo tapo būtent tais vaistais, kurių man trūko. Be to, mes viską sužinojome apie Deroną.

Stovėjome beveik tikrąja to žodžio prasme vidury niekur ir kalbėjomės, kol galiausiai, atkreipę vienas kito dėmesį, kokie esame neįprasti, patikimi bei neįkainojami, perėjome prie rimtų dalykų. Paaiškėjo, kad Kiskas trokšta įsigauti į vamzdį toje Gotlando vietoje, kur užtikau nematomą skydą.

— Mes niekaip negalime patekti į vidų, — tarė jis. — Tas skydas mūsų nepraleidžia.

— Ir tai viskas, kas kelia jums nerimą? — paklausiau ir nuvedžiau juos tiesiai į reikiamą vietą. — Šią alkūnę jie pritaisė vėliau, — pasakiau rodydama vidinę vamzdžio atkarpos dalį. — Pro ją teka nafta, tuo tarpu toje kitoje atkarpoje jie laiko aparatūrą bei ginklus. Įtariu, kad ten apstu sargybinių.

— Ką gero mes galime ten nuveikti gotų kailyje? — paklausė Vytis.

— Tada įženkite nepasikeitę, — patariau.

Kiskas pavydžiai pažvelgė į mane.

— Tu gali tai padaryti? Gali šitaip save valdyti?

— Manau, kad taip. Užsidėjusi šiuos akinius.

— Tačiau įžengę žmogišku pavidalu, mes iškepsime ten kaip kiaušiniai, — tarė Vytis.

— Tiesiog pamėgdžiokite mano veiksmus, — paliepiau. — Likite man už nugaros ir apsaugai pasiimkite su savimi dalį erdvės. Matote? Paimkite ją į rankas.

— Tai tolygu mėginimui sugriebti rūką!

— Švelniau, — patariau. — Ištieskite rankas ir jų nejudinkite. Jaučiate? Ji lengva, bet ji yra. Dabar įsikibkite į ją. Paskleiskite aplink savo kūną. Supratote? Gerai, tuomet ženkime vidun.

Buvome užfiksuoti vos įžengę. Vienas jų urgzdamas ir niurnėdamas stebėjo raudoną švieselę ir tuo pat metu mėgino taip pasitaisyti krūtininį dėklą, kad galėtų paleisti pirmąjį šūvį. Po teisybei, nė nesudvejojo net dėl to, jog pasirodėme žmogiškais pavidalais. Kur kas labiau baiminosi bausmės, kurijų laukė, jeigu bus sulaikyti. Kiekvienam gotui grėsė ilgas poilsis už grotų, todėl jie tikrai greitai sureagavo, kai Kiskas, Vytis ir aš įskriejome pro jų skydą ir stačiomis nusileidome ant sektoriaus grindų, lyg turėtume savo įprastus kūnus. Tuo tarpu slokai suvokė tik tiek, kad juos puola nepažįstamieji. Ilgainiui jų laukė mutavimas į savo mažiau protingas pirmaprades formas ir grąžinimas į zoologijos sodus, laboratorijas bei džiungles, iš kur ir buvo surinkti.

Priešų komandą sudarė po lygiai gotų bei slokų, iš viso šešiolika ar aštuoniolika, ir kiekvienas nusitvėrė savo šaudyklės, kapoklės ar kuokos anksčiau, nei mes spėjome sujudėti. Tačiau tai neturėjo reikšmės, nes niekas negalėjo mūsų paveikti. Nors atrodėme materialūs, buvome visai kitame erdvės lauke. Vis dėlto mes nepraradome ryšio su jų matmeniu, šiam reikalui panaudodami mus supančią keistąją materiją. Vieną po kito atiminėjome jų ginklus ir mėtėme pro metalines sienas, kurios lygiai sėkmingai galėjo būti pagamintos iš oro. Viskas priklausė nuo požiūrio. Egzistavo daugybė mąstymo bei judėjimo būdų, ir mes galėjome rinktis. Pavyzdžiui, jeigu aš norėjau paimti ginklą ir pasiųsti jį skrieti kiaurai pertvaros, man tereikėjo nusitaikyti juo išilgai miriadų akivaizdžių takų ar kelių, kiaurai skrodžiančių 3-M materiją. Kadangi jo kelyje nieko nebuvo, ginklas įskrisdavo į sieną ir išlįsdavo kitoje pusėje.

Visgi tai neišgąsdino slokų su gotais. Galbūt mintyse regėdami Žemės kalėjimų vizijas, jie energingai mesdavosi ant mūsų, tačiau, kiaurai pralėkę mūsų kūnus, apsidaužę bei prisitrenkę išsitiesdavo ant grindų arba palei sienas. Jie niekaip nenurimo, tad galiausiai liovėmės kreipę įjuos dėmesį ir užsiėmėme jų aparatūros mygtukais bei skalėmis. Prie kiekvieno paliesto objekto palikome truputį savo slėpiningos kelioninės atmosferos, tad jų pozicijos liko užantspauduotos.

Pagrindinio vamzdžio reguliatoriai, siurbliai bei manometrai liovėsi veikti, o užsitrenkusios hermetiškos durys nutraukė Vandenų pasaulio turinio plūsmą. Bent jau kuriam laikui naftos tėkmė sustojo. Be abejonių, Gorvynas kažkur turėjo įrengęs avarinę dubliuojančią įrangą, kuri galėjo atidaryti duris ir vėl pradėti siurbti. Paskutinis dalykas, kurį padarėme išeidami, tai uždėjome antspaudą ant visų sienų bei durų.

— Matai, kaip tai daroma? — tarė Vytis.

Jis mosikavo rankomis, lyg vaikydamas nuo savęs kažką nematoma. Bent jau taip turėjo atrodyti slokams su gotais, tačiau aš mačiau skaidrią materiją, tvirtai priglundančią prie pertvaros. Mudu su Kisku padėjome jam sutvarkyti likusią patalpos dalį, po to išlindome lauk ir viską uždarėme antspaudu.

— Tai turėtų juos sulaikyti, kol atsiųsime įstatymo sergėtojus, — tarė Kiskas. — Tučtuojau pranešiu apie tai Solvui. O taip, aš jį pažįstu. Į vakarus nuo Misisipės nėra didesnio ir geresnio vyriausybinio skyriaus. — Jis nusipurtė nuo rankų dulkes. — Ką gi, vienas geras darbas padarytas. O ko imsimės toliau?

Jis negalėjo palikti 4-M, kaip pavadino dabartinę savo gyvenamąją vietą, o po to tikėtis vėl sugrįžti.

— Papuoliau čia tik per laimingą atsitiktinumą, — pareiškė, kai mes dreifavome ir stebėjome, kas dedasi toje mažoje realybės dalelėje. — Mano protas buvo toks suskaldytas, kad sugebėjau įsmukti į šį matmenį. Atrodė, jog esu pusės centimetro pločio, tad jaučiausi lyg praslydęs po durimis. Tačiau buvimas čia tapo gera terapija, ir netrukus šios vietos nelogiškumas privertė 3-M realybę atsigręžti savo teisingąja puse. Viskas vėl ėmė atrodyti normalu.

— Po kiek laiko galėjot išsmukti lauk? — pasidomėjau.

— Praėjus kelioms savaitėms nuo įžengimo, tačiau aš to nedariau. Grįžęs į Žemę, nedaug ką galėjau nuveikti, tad likau ir stebėjau, kad ko nors nenutiktų čionai. Tiesa, retkarčiais man dar užeidavo silpnaprotystės priepuoliai, ir aš kiek pašėliodavau, bet šiuo metu esu visiškai sveikas.

Patraukėme į Gorvyno rūmus ir visai nesunkiai juos suradome, kadangi dideli ir maži dalykai plaukė pro mūsų tiriamą žvilgsnį taip lėtai arba taip greitai, kaip mes pageidavome. Tarp visų atmintinų bei užmirštinų daiktų, į kuriuos atkreipiau dėmesį, pastebėjau rūmus ir pasiūliau patikrinti, ar Solvo žmonės arba Egipto policija jau išvedė iš rikiuotės Gorvyno aparatūrą. Aš pati tuo abejojau. Solvas norės ją išsaugoti, kad vėliau galėtų ištyrinėti.

Aplink namą stovėjo sargyba, tačiau viduje viskas liko kaip buvę, tad mes įplaukėme į solidžiai užrakintą laboratoriją, užantspaudavome visą mechaniką ir dar kartą patraukėme į vakarus. Panorėjusi jau žinočiau, kaip surasti šią vietą. Virš dykumos tvyrojo melsva miglelė, kurią lengvai galėjau atpažinti, užsidėjusi Orfijos Kint sukurtus akinius. Bus lengva rasti čionai vedantį žiedą.

Vėlų vakarą sustojome poilsio ant slidžios žemės virš naftininkų barakų Pensilvanijoje. Vamzdis vis dar liejo juodąjį auksą į žemiau esančią talpą, o tai reiškė, kad arba tekėjo naftos likučiai, arba Gorvynas pasinaudojo kitu energijos šaltiniu ir tęsė gamybą. Jis jokiu būdu negalėjo pašalinti antspaudo, kurį uždėjome Gotlande esančioje sandūroje.

— Leiskit man kai ką pamėginti, — tariau ir pabandžiau pakviesti mėlynąjį žiedą, kuris drebėjo ir vibravo, laikomas metalinio vamzdžio. Kviečiau labai atsargiai, ir nors žiedas neatskriejo iki manęs, jis kilstelėjo keletą metrų į viršų, atplėšdamas vamzdį nuo rezervuaro ir šliūkšteldamas jo turinį barakų pusėn. Iš jų pasipylę darbininkai išsyk pakliuvo į potvynio srautą. Gal tuzinas neteko lygsvaros, ir juos nunešė į slėnį, kur, išsikapstę iš srovės, dvėsuodami bei žiopčiodami drybsojo ant permirkusios žemės.

— Pamėgink dar, — pasiūlė Kiskas. — Truktelėk dar sykelį.

Pabandžiau, tačiau vamzdis įstrigo negilioje žemės įduboje, ir

žiedas nepajėgė jo pakelti.

— Man reikia Lamanos, — tariau. — Ji mano bičiulė bei agentė ir…

— Mes žinome, — pareiškė Vytis. — Atmink, kad mes tave stebėjome.

— Ak, pažiūrėkit, kas išlindo iš barakų, — atkreipė dėmesį Kiskas.

Vytis linktelėjo.

— Žinai, taip iš tikrųjų mes jį regime pirmą kartą nuo mūsų klajonės pradžios.

Ko gero, didžiąją savo gyvenimo dalį Deronas buvo agresyvaus būdo. Galbūt psichoanalizė atskleistų jo bailumo priežastį, o gal ir ne, tačiau vos nusitvėręs ginklo, jis jį panaudodavo dėl menkiausios priežasties. Šiandien pasirinko seną policininkų revolverį, kuris šaudė taip triukšmingai, jog tie, kurie nepakliuvo į naftos srautą, tiesiog suakmenėjo iš išgąsčio. Nors gal juos taip paveikiau aš su savo dviem bičiuliais, abejingai stovintys vidury purvyno ir gaubiami migloto švytėjimo.

Jų baimę padidino tai, kad Deronas pyškino tiesiai į mus be jokių pasekmių. Buvęs draugužis stovėjo pernelyg toli, kad mus atpažintų, o kadangi mes pakildavome ne daugiau kaip per kelis centimetrus nuo žemės ir vėl nusileisdavome, jis palaikė mus tikrais taikiniais. Traukdamasis į šalį nuo atsiskyrusių naftos upelių, peršokdamas per kitus ar juos perbrisdamas, Deronas šaudydamas ėjo link mūsų, kol galiausiai atsidūrė pakankamai arti, kad galėtų gerai į mus įsižiūrėti.

Jis nekreipė į mane didesnio dėmesio, tik nuslydo žvilgsniu, tačiau kai pažino už manęs esantį garbanių bei paskutiniojo iš mūsų trijulės veidą, staiga sustojo ir sureagavo. Derono pirštai atsileido, ir ginklas tekštelėjo ant žemės.

Kiskas neketino palikti 4-M, bet, matyt, jį pernelyg greitai užvaldė skausmingos mintys apie praeitį, ir troškimas įsikibti į išdaviką staiga tapo nepergalimas. Degdamas didžiuliu noru, jis metė viską, kas jį laikė už Žemės ribų, klupdamas žengtelėjo į priekį ir griuvo kaip ilgas ant stovyklos žemės. Vyčiui beliko pasekti jam iš paskos, ir jau po akimirkos abudu tysojo greta, žvelgdami į mane.

— Neketinau palikti tavęs vienos, — tarė Kiskas.

— Galiu grąžinti tave atgal, — pasakiau ir pamėginau, tačiau kad ir kaip stipriai traukiau, jis negrįžo.

— Manau, kad iš tikrųjų aš nenoriu grįžti, — pareiškė jis. — Ten buvo puiki vieta gydytis, bet dabar turiu reikalų čionai.

— Gerai, tada bent jau leisk tave pastūmėti per žingsnį į priekį.

Šypsodamasi Deronui, pakėliau jo numestą ginklą. Jis bailiai suklykė ir kiek kojos neša pasileido į slėnį.

— Čiupkime jį, — tarė Vytis, stverdamas mano įteiktą ginklą.

— Tu jo nepanaudosi, — perspėjo Kiskas.

— Prieš jį? Ne, bet panaudosiu prieš bet ką, kas mėgins įsikišti. Deronui teks viską išprakaituoti kameroje, kol įstatymas paskirs jam, ko nusipelnė.

Jiems nebereikėjo manęs, ypač po to, kai įskriejau į barakus, surinkau visus ginklus ir sumečiau į naftos rezervuarą. Sielojausi, kad čia nebuvo nei Ermos, nei Gorvyno. Paskutinis dalykas, kurį padariau pasitraukdama, tai paskandinau didžiausiuose naftos srautuose tiek elektroninės įrangos, kiek pajėgiau, o visu kitu neleido pasinaudoti 4-M antspaudas.