Erdvevaiksta

4

Gulėjau lovoje bei klausiausi jų niautynių. Vytis šaukė, o tai pastarosiomis dienomis tapo beveik įprasu reiškiniu.

— Pats ją girdėjai! Ji netgi neprisimena apie žiedų kanalus. Tai įrodo, kad jai tikrai amnezija. Nuo kada mes išnaudojame ligotus vaikus?

— Norėjai pasakyti — protingus vaikus, — tarė Deronas.

— Jeigu ji tau nepatinka, tai užsičiaupk! O tu, Kiškai, ką manai darąs? Ką mes čia kuriame?

— Labdaringą damučių draugiją, o gal tu nežinojai? — pasigirdo šaižus atsakymas. — Kiekvieną mielą dieną padedame nevisaverčiams ir tvarstome sužeistuosius. Atodvasčio akimirkomis patariame pasimetusiems. Mes pasitraukiame iš savo kelio, kad netyčia nenumintume nuostabiems žmonėms trapių kojų pirštų.

— Tačiau serganti…

— Ar mes kare, ar pramogų parke? Nuo kada aš turiu ginčytis su savo paties žmonėmis? O pats kaip manai, ką mes čia kuriame?

— Tai neteisinga.

— Tai eik ir surask man teisingą žmogų. Būtent to visų pirma aš tave ir siunčiau. Tikrai neliepiau atvesti apsisnargliavusios mergičkos.

— Kad daugiau nieko nebėra. Kiekvienas mutuolis yra griežtai apskaitytas. Išskyrus ją, rinka tuštutėlė. Aš perverčiau laikraščius, bet nieko juose neaptikau — nei skelbimų, nei pažadų atsilyginti. Tad abejoju, ar kas nors jos pasiges.

— Dėl to padėtis čia tampa dar liūdnesnė, ir tai labai gerai matyti iš tavo veido. Tačiau mums tai tik į naudą. Mutuolio ryklė tenkinasi tiktai mutuolio skoniu, tiesa? Argi ne tuo tu mus laikai? Burna, ryjančia vaikus?

Šioje vietoje ginčas nutrūko, bet tik tam kartui. Jeigu Vytis tomis dienomis buvo triukšmingas, tai Kiskas — beveik nuolat piktas. Jam nepatiko, kad negali iškvosti mano smegenų, pasitelkęs pentotalo injekcijos.

— Kokia čia velniava su tavimi? — bambėjo jis savo pačiu abejingiausiu būdu, o aš sėdėjau priešais kaip apsisnargliavęs vaikėzas. — Gal man atsivežti specialistą, kuris ištirtų tą tavo trombą. Aišku, jeigu tai nėra dar viena pasakaitė. Tik nesivargink atsakyti, nes gali vėl prasilenkti su tiesa. Ir kaip tu tą naktį pasprukai? Tebuvo vienas šansas iš milijono, kad tas žiedas įskries į kambarį, ir visgi tai įvyko. Būčiau dėkingas, jeigu išgirsčiau paaiškinimą.

— Deronas nėra toks jau geras matematikas.

— Kaip man įkinkyti tave į darbą, kai išlieki tokia nepriklausoma?

— Kitaip tariant, jūs ieškojote marionetės, o gavote tikrą gyvą žmogų.

— Šok ant Bandito ir nusisuk sprandą. Eik pažaisti su vilkais ir užsikrėsk pasiutlige. Žvelgdamas į tave, aš nebejaučiu jokio malonumo.

Galėjau tiktai spėti, kam buvau jam reikalinga, mat vos teikdavosi atsakyti į klausimus, ypač manuosius. Su žiedų kanalais mane smulkiau supažindino Deronas. Paaiškėjo, jog tai daugumos mutuolių naudojamas metodas, leidžiantis negaišti laiko, lūkuriuojant atitinkamos spalvos žiedo. Kanalai plukdė įvairiausių atspalvių bei formų apskritimų srautus ir buvo aptinkami daugelyje vietovių. Jie beveik nekeisdavo vietos, ir vieną tokį kanalą galėjai aptikti į rytus nuo rančos esančiame miestelyje.

— Ir kuriems galams aš visa tai tau aiškinu? — tarė man Deronas. — Juk vis tiek neketini bendradarbiauti. Trainiojiesi čionai tiktai dėl gyvulių bei Kisko.

— O kaip priversdavai dirbti mano pirmtakus?

— Pasitelkdamas hipnozę, smegenų plovimą arba vaistus — viską, kas geriausiai suveikdavo. Tavo atveju pirmieji du metodai nieko nedavė, o nuo trečiojo tu užmiegi.

— Fiziologinis neatitikimas? — pasidomėjau.

— Bet ne pastovus. Manau, kad tu tikrai ligonė. Rentgenas rodo aiškų darinį svarbioje tavo smegenų srityje. Geriausiu atveju jis laikui bėgant išsisiurbs. Jeigu tai vyks palaipsniui, sugrįši į normalią savo būseną, kad ir kokia ji būtų. Bet jeigu darinys pajudės iškart visas, tau galas.

Jis nusivedė mane parodyti žiedų kanalo.

— Mano akimis, čia tik tuščia erdvė, tačiau šią vietą man nurodė daugybė mutuolių. O tu ką matai?

— Tai beveik trijų metrų aukščio srautas, — pasakiau. — Dauguma žiedų yra mažyčiai, tačiau keli tiesiog didžiuliai. Visi jie juda daugiau ar mažiau tiesia linija gal dešimties kilometrų per valandą greičiu. Tarp jų yra raudonų, žalių, mėlynų, rudų, pilkų ir daugybė bespalvių.

— Man jau bloga nuo tavo melagysčių, — pareiškė Deronas. — Kodėl tau neapsiribojus tam tikrais dienos periodais? Sunku tai kęsti nuolatos.

— Kaip pasakysi, — sutikau nė per nago juodymą nesuvokdama, kas jį taip priešiškai nuteikė.

Man atrodė labai keista, kad dauguma žmonių negali pamatyti žiedų. Miestelio žmonės kirsdavo srūvantį kanalą, tarsi šio visiškai nebūtų. O ar aš pati esu dariusi ką nors panašaus? Dabar, kai man kilo šis klausimas, pamačiau, kad neturiu į jį atsakymo. Kas nutiktų? Ar būčiau perkelta į M-1 ir M-2 keliomis porcijomis, o gal kelios aš atsidurtų keliose tų kitų matmenų vietose, o gal vienas iš jų pasigrobtų visas mane?

— Sunku pasakyti, — atsakė Deronas, kai jo paklausiau. — Tai yra, aš nežinau. Tiesa, girdėjau kelis atvejus apie nuklydusius į kanalą vaikus. Visi jie atsidūrė M-1 ar M-2 vientisi ir sveikutėliai. Kaip man aiškino, juo geresnis mutuolio regėjimas, tuo lengviau jis valdo žiedus. Tas, kuris mato juos neaiškiai, nelabai gali pasipriešinti jų vilionei. Tokie yra gyvuliai.

Tą vakarą Deronas mėgino joti Banditu ir, tėškęsis į vandens statinę, susilaužė ranką. Instruktuodamas Vytį, kaip ją atstatyti bei sugipsuoti, jis visus pietus prasėdėjo kivirčingai nusiteikęs.

— Ar jai būtina taip šniurkščioti? — paklausė.

— Ji peršalusi, — tarė Vytis.

— Kodėl tau jos neįsivaikinus?

— Man reikėjo pridėti į gipsą nuodingosios gebenės. Vos tik jo atsikratysi, aš sumalsiu tau žandikaulį. Ir dar vienas dalykas. Jei nukentės bent vienas to arklio plaukelis, sulaužysiu antrąją tavo ranką bei abi kojas.

Tuo tarpu aš drybsojau ant kilimo priešais šaltą židinį, tyrinėjau žemėlapius, žiedus bei labirintų planus ir gausiai prakaitavau. Kadangi dėl mano peršalimo išjungė kondicionierius, viduje buvo beveik trisdešimt laipsnių šilumos.

— Čia pernelyg daug darbo, — pareiškiau.

— Kokia man iš tavęs nauda, jei net nenori susipažinti su tau paskirta užduotimi? — tarė Kiskas. Netgi sėdėdamas minkštoje kėdėje, jis sugebėjo atrodyti įsitempęs bei nedraugiškas.

— Norėjau pasakyti, kad man nėra ko sukti sau galvos tais žemėlapiais. Jūs tik parodykit spalvą ir pasakykit, ką daryti.

Švystelėjęs man mėlyno žiedo fotografiją, jis tarė:

— Perbėk tunelį, kurį rasi kitoje šiojo pusėje.

— Ir tai viskas? — ėmiau stotis.

— Ne dabar. Ryte. — Jis pasitrynė akis.

Aš išsišiepiau.

— Po gero nakties miego. Kai būsiu pailsėjusi.

Ne mutuoliai nuolat pamiršdavo, kad keliaudami mes keičiame kūnus.

— Deronas neklydo. Tu protinga. Eik dabar, eik rytoj, eik velniop. Liepsiu jam nuvežti tave prie kanalo.

— Man nereikia kanalo.

— Aš negaliu laukti ištisą savaitę.

— Jei nebūtumėt išjungęs aliarmo signalų, tai žinotumėt, kad lauke yra apie šimtą žiedų.

— Jis turi būti tinkamo atspalvio. Kaip tu gali atpažinti reikiamą spalvą vien tiktai pažvelgusi į žiedą? Tu to negali.

— Turiu gerą akį. Ne, nelydėkit manęs laukan, nes aš nepakelsiu sielvarto jūsų veide.

— Protinga, protinga — tačiau saugokis. Jeigu nori gyventi…

— Neturėčiau iš viso eiti?

Kai po dešimties minučių grįžau į namelį, jis supyko.

— Kas yra? Ko gero, aš buvau teisus? Tau nepavyko rasti reikiamos spalvos. Nuostabu. Laikantis tokio tempo, tavo treniruotės užtruks mažiausiai dešimt metų.

— Nesuprantu, ko jūs siuntate. Padariau, ką liepėt, tai ko dar norit?

— Kur gi ne. Nukeliavai į tam tikrą M-2 vietą, nes vos per kelias minutes susiradai kieme tinkamą žiedą, o tada pralėkei reikiamu tuneliu ir grįžai man raportuoti.

— Būtent.

— Spėju, kad tas tunelis buvo spalvotas, o jo sienos nukarstytos sidabriniais cechinais.

— Jis buvo raudonas ir visas rumbuotas, o savo forma priminė smėlio laikrodį.

Kiskas triskart sumirksėjo ir švystelėjo man dar vieną nuotrauką.

— Aišku, laukiu tavęs po dešimties minučių.

Grįžau po devynių. Jis užfiksavo laiką savo laikrodžiu ir išklausė, kaip apibūdinu trumpą platų koridorių su dešinėje nupiešta balta rodykle.

— Pakaks, — nusprendė Kiskas. — Marš į lovą.

Kitą dieną jis privertė Deroną ištirti mano akis.

— Kas jam darosi? — paklausiau. — Kodėl jis visad toks įtarus?

— Be abejo, tai niekaip nesusiję su tavo regėjimu, — paaiškino Deronas. — Ir jis tą žino. Mes visi žinome. Čia kaltas kažkoks dalykas, slypintis tavo galvoje. Galbūt tai galima paaiškinti tavo fotografine spalvų atmintimi. Tačiau šis atsakymas netinka kitoms mįslėms, pavyzdžiui, kaip tu susirandi reikiamą žiedą, nesinaudodama kanalais. Ar galiu tikėtis, kad artimiausiomis dienomis man apie tai papasakosi?

Kai nieko neatsakiau, jis pasidomėjo:

— Ar visada galėdavai tuo naudotis?

— Neprisimenu, — džiugiai atšoviau.

Sužinojus, kad mano šios dienos užduotis — tunelis, pažymėtas dešimtuoju numeriu, Vytį ištiko tikras priepuolis. Aš pati net neįsivaizdavau, kas tai tokio.

— Tujos netgi neparengei! — aprėkė jis Kišką. — Nejau negalima prieiti prie to palengva, kaip su kitais? Jeigu jau taip trokšti jos nusikratyti, pavėžėk kokiu užmiesčio keliuku ir ištrenk lauk. Ji bent jau niekuo ne blogesnė už katę!

— Ji jau pasirengusi. Geriau eik, pasikrapštyk prie generatoriaus. Jis veikia taip pat prastai kaip ir tu.

— Aštuntasis tunelis!

— Dešimtasis. Reikšminga kiekviena valanda.

Prieš imdamasi darbo, išklausiau keletą Kisko pamąstymų. Jis pasikartojo sakydamas, kad jam nepatinka, jog teisybės vaistai greičiau užčiaupia man bumą, nei ją atveria, nes iki tol tai buvo vienintelis jo bendravimo būdas su užduotį atlikusiais pionieriais. Jų atsakymai į paprastus tiesius klausimus nebuvo labai patikimi, nes jie nesunkiai galėjo praleisti kokią nors smulkmeną.

— Labai apgailestauju, tariau. — Tačiau kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie pratisą plepėjimą tiesiai iš pasąmonės, mano galvoje tarsi užsitrenkia kažkokios durys. Gal taip yra iš tikrųjų. Žinote, jeigu taip manimi nepasitikite, kad net negalite pasakyti, ko man ieškoti Matmenyje, aš greičiausiai imsiu ir tai pražiopsosiu. Pradedu galvoti, jog būtų geriausia, jeigu atiduotumėte man Banditą, Gūgsę bei kates ir tartumėte sudie.

Išsimirksėjęs, išsitrynęs akis ir nusibraukęs nuo veido kelis griausmingus žvilgsnius, jis sutiko apibūdinti keletą orientyrų, kuriais tą popietę turėčiau pasidomėti Gotlande.

Tai, ką išgirdau, manęs visiškai netenkino.

— Turiu apskaičiuoti atbrailos aukštį dešimtojo tunelio gale bei virš jo esančio tunelio įeigos perimetrą? — Spoksojau į jį tol, kol nusuko savo akis į šalį. — Mes vėl sugrįžome į išeities tašką, o jūs vis dar ničnieko man nepasakėte. Sužinojau tiktai tiek, kad man nereikia rūpintis kraštovaizdžio ypatybėmis, nes tai, ką turėčiau pamatyti, bus taip pastebima, jog tikrai nepražiopsosiu. Ką gi. Iki pasimatymo.

Keliuku nužingsniavusi už daržinės, apžvelgiau virš pelkės kybančių žiedų maišalynę ir pasišaukiau vieną pas save.

Grįždama iš Gotlando, stabtelėjau daržinėje pasižiūrėti, kodėl Laisvūnė — taip aš pavadinau mamą katę — kelią tokį triukšmą. Ji tol purkštavo bei niurnėjo, kol nuvijau šalin didelį švilpiką ir prisėdau pažaisti su kačiukais. Buvo šilta ir tyku, tad netrukus prisnūdau.

Mane pažadino beprotiškas Derono šauksmas. Jis stovėjo visai šalia ir atrodė nustebęs bei susierzinęs. Netrukus atkurnėjo Vytis, jam iš paskos — Kiskas, Laisvūnė ėmė kniaukti, o jie stvėrė mane ir nusitempė į namelį it kokią iš pamokų pabėgusią mokinukę.

Kodėl aš miegojau daržinėje? Kodėl visų pirma užėjau tenai? Gal visas šis reikalas man atrodo nerimtas? Į šitą galiu neatsakyti, tačiau kodėl iš karto neprisistačiau? Šitaip urmu į mane svaidomi klausimai užčiaupė mane geriau, nei bet kokie teisybės vaistai. Nejau aš nesuvokiu, kad jie pamanė, jog esu nebegyva? įdomu, kodėl jie taip pagalvojo? Todėl, kad negrįžau!

— O kodėl man kas nors turėjo nutikti? — užblioviau, kai pasitaikė galimybė. Ten nebuvo nieko daugiau, tik tunelis, atbraila, o virš jos kitas tunelis, kuriame gulėjo tik krūvos juodų akmenų.

— Tu neturėjai ten lįsti! — suklykė Vytis.

Kiskas liepė Deronui nuvesti Vytį šalin, o tada mudu įsitaisėme svetainėje ir aptarėme mano kelionę. Užtikrinau jį, kad abu tuneliai buvo neįdomūs ir netgi nykūs.

— Be to, šiek tiek erzino kažkur virš galvos kliokiančių krioklių keliamas triukšmas, — patikslinau.

Tai jį sudomino.

— M-2 yra daugybė krioklių, o kai kurie iš jų tiesiog milžiniški, todėl tame matmenyje niekur nebūna visiškos tylos, — paaiškinau.

Į kitą jo klausimą atsakiau, kad triukšmas iš tikrųjų buvo garsesnis tolimajame antrojo tunelio gale. Sėdėjau kėdėje perkryžiavusi kojas ir rankomis pasirėmusi smakrą.

— Kodėl išsyk nepasakėt, kad labiausiai jus domina triukšmas? Manot, kad tai dar kažkas be krioklių, ar ne? Pažadu tai iššniukštinėti, kai tik pajodinėsiu Banditu, pramankštinsiu Gūgsę ir pašersiu Laisvūnę. Spjaukit į tuos kvailus tunelių tikrinimus po vieną, siekiant susivokti, ar žinau, ką darau. Tiesiog, nueisiu ir išsiaiškinsiu, iš kur tas triukšmas.

Sprendžiant iš to, kaip giliai susivarė krumplius į akis, jas gerokai perštėjo.

— Visai priimtina mintis, — tarė, nežiūrėdamas į mane. — Vis dėlto nenorėčiau, kad eitum už šachtos. Dar ne šį kartą. Aišku?

— Tikiuosi, kad atpažinsiu šachtą vien ją pamačiusi. Gerai, neisiu užjos.

Visą likusią popietę Vytis neatstodamas tąsėsi man įkandin.

— Aš tiktai rūpinuosi, kad būtum patenkinta. Juk tai nieko blogo, ar ne? Norėjau pasakyti, jog toks mano darbas. Esu tavo slaugė, netgi žindyvė.

— Vadinasi, į mane žiūrima kaip į vaiką. Klausyk, Virtonai, tai, kad nerandu savo gimimo liudijimo, dar nieko nereiškia. Kaip žinai, aš gerokai vyresnė, nei atrodau.

— Nevadink manęs šitaip. Geriau jau Vyčiu. O kelionę į šachtą įsakau atšaukti. Vietoj to tu įsėsi į autobusą ir išsinešdinsi iš čia. Ši vieta ne tau.

— Kiek jūsų trijulė jau spėjo sukišti į šią mėsmalę?

— Apie ką čia pliauški?

— Argi nerėkei, kad žudote vaikus?

Negražus jo veidas nuraudo, o balsas pakilo.

— Kaip drįsti taip kalbėti? Niekas nežudo jokių vaikų!

— Jūs siunčiate juos su užduotimi į M-2, iš kur jie nebegrįžta. Kaip kitaip tai pavadinsi?

Vytis sudejavo.

— Nekreipk į tai dėmesio. Čia tik įprasti Kisko juokeliai. Jis nesitiki, kad, pasiekusi šachtą, sugrįši atgal. Jis nori, kad tai padarytum, nes jam reikia informacijos, tačiau nesitiki jos gauti. Aš taip pat. Lauk manęs saulei leidžiantis kelio gale, ir aš nuvešiu tave į autobusų stotelę.

Prieš saulėlydį buvau M-2, vaikydamasi ir pati vaikoma slokų. Man siaubingai nesinorėjo lįsti į tą tunelį. Visų pirma, jis buvo pernelyg siauras. Įveikusi vos tris metrus, žinojau, kad tai ne mano išgalėms, tad atsitraukiau iki pat Žemės, ketindama susirasti ką nors tinkamesnio. Materializavusis už rančos daržinės, nuskuodžiau per lauką, vydamasi mažesnį apskritimą, beveik idealiai atitinkantį pirmąjį. Šį kartą aptikau Gotlande keliolika tunelių, į kiekvieną kurių būtų pralindę trys mano dydžio gotai. Angos lygia eile rikiavosi viena šalia kitos, ir aš įrisnojau į daugmaž viduriniąją, kadangi ji man labiausiai patiko.

Viduje viešpatavo toks didžiulis triukšmas, jog nieko daugiau nesigirdėjo, todėl atidžiai žiūrėjau tiek į priekį, tiek į užnugarį. Prabėgusi penkiasdešimt metrų, įveikiau lankstą ir sustingau vietoje. Už kelių metrų slokas taršė goto likučius. Jis balansavo ant savo apatinės smailės kaip storas apvalus akordeonas ir, ištiesęs kaklą prie maitos, kaukšėdamas dantimis draskė ją į gabalus.

Atsargiai atsitraukiau ir palikau tunelį. Antrasis, kurį išmėginau, buvo siauresnis bei tiesesnis, todėl galėjau matyti bent ketvirtį mylios į priekį. Kelias atrodė saugus, tad pasileidau greitais šuoliais.

Iš pažiūros viskas buvo tvarkoje, ir aš pramogavau, nejausdama jokios grėsmės, kol staiga pajutau, kaip pastyra mano sprando gaurai. Nestabdydama ir neprarasdama pusiausvyros, atlikau patį grakščiausią arklišką spyrį savo karjeroje. Remdamasi priekinėmis letenomis, leidau savo didžiuliam svoriui trumpam virstelėti į priekį, o tada pasvirau atgal ir švystelėjau savo didžiulėmis pėdomis, stipriu spyriu pasiųsdama kažką link tunelio lubų.

Su pasitenkinimu nužvelgiau sąmonės netekusį sloką. Ko gero, pramiegos kiaurą naktį. Uolienoje virš manęs buvo gili niša, kurioje ir tykojo šis padaras. Laimei, tobulai sureagavau, ir mano kojos pagavo bei nubloškė jį anksčiau, nei jis spėjo dryktelėti man ant kupros.

Slokai nešvytėjo protu, o gal tai buvo trūkumas tų, kurie jiems įsakinėdavo. Jie tūnojo nesunkiai aptinkamose nišose, išsidėsčiusiose kas ketvirtis mylios. Kol pasiekiau šachtą, spėjau pribaigti šešis baisuolius. Keturių atsikračiau gana paprastai. Nustačiusi nišos vietą, tyčia stryktelėdavau po ja ir staigiai atšokdavau, tad slokas mesdavosi ant jau dingusios nugaros. Dar jam nenusileidus, aš jau sėdėdavau ant jo apžargomis, nasrais gniauždama kaklą. Likusius du padarus suspardžiau iki sąmonės netekimo.

Nežinau, kodėl mane apstulbino šachtos įranga, kadangi net ir nepavojingasis Gorvynas sugebėjo transmutuoti paprastus daiktus į šarvus ar anestezuojančius ginklus.

Įrengimai buvo neaprėpiami, kaip ir pati šachta. Žinodama, kad bent jau laikinai už mano nugaros nieko nėra, priguliau ant iškyšos ir ėmiau stebėti maždaug du šimtus slokų bei gotų, besidarbuojančių šiame atvirame fabrike. Viską nustelbianti įranga priminė variklį su dvigubais grąžtais, dingstančiais dviejose kalno sienose. Būdama mažiau supratinga, pagalvočiau, jog tai patranka.

Atrodė, kad gotai viską darė laisvanoriškai. Bent jau kiek mačiau, niekas jų nevertė ir nespaudė. Santarvėje su slokais jie darbavosi prie mažų mechanizmų, sumontuotų išvalytoje teritorijoje, arba landžiojo pirmyn atgal po didžiulį variklį, šveisdami, tepdami, tikrindami mazgus, grąžindami monstrą į veikiančią būseną ar tiksliau gerindami arba palaikydami šią būseną, mat griozdas aiškiai veikė. Visa aplinka drebėjo bei virpėjo, atsiliepdama į čia generuojamą ir atpalaiduojamą galią.

Pakaitomis skaičiavau mechanizmus bei personalą ir dairiausi pro savo petį, kol koridoriumi atžygiavo būrys slokų, ieškančių to, kas atjungė jų sargybinius. Jie pastebėjo mane beveik tuo pat metu, kaip ir aš juos, tačiau pasirodė pernelyg lėti ir tiktai perskrodė orą toje vietoje, kur ką tik gulėjau. Stryktelėjusi ant atbrailos, kyšančios tiesiai virš tunelio angos, aš pritūpiau ir vieną po kito nušlaviau juos į šachtą.

Netrukus visi slokai bei gotai jau ropštėsi kopėčiomis pas mane. Kai jie paliko šachtos dugną, aš liuoktelėjau žemyn ir, pasiekusi dešinėje kasinėjimų pusėje esantį grąžtą, nurūkau viršutine jo dalimi.

Keli slokai išlindo pro milžiniško variklio duris, o pavieniai atstovai nusivijo mane metaliniu vamzdžiu. Svarstydama, ko toliau griebtis, pastebėjau žalią žiedą, didžiuliu greičiu išlendantį iš kalno sienos. Paderinusi žingsnius ir judėdama lygiagrečiai su juo, stryktelėjau į šoną ir bloškiausi per jo centrą. Tuo pat metu vienas gotas nušoko nuo žemos atbrailos ir pasekė mano pavyzdžiu.

Į Vandenų pasaulį įžengiau tik sekunde anksčiau už jį, tačiau to pakako, kad įsikibčiau į kriauklę ir įnerčiau jos vidun. Aš ir kriauklės gyventojas, rausva kirminiška būtybė, kartu stebėjome, kaip iš mėlynos spurgos išvirto vyriškos lyties plaukūnas. Jis apsidairė, pasirengęs pulti, tačiau, nematydamas nė gyvos dvasios, ėmė greitai sukiotis į visas puses, atidžiai žvalgydamasis. Kadangi kriauklė plūduriavo prieš pat jo nosį, jis pastūmė ją į šoną.

Visai šalia pasirodė jūros dumblių gniutulas, tad atsisveikindama pamojavau išgąsdintam kirminui ir pakeičiau slėptuvę. Kol plaukūnas sutrikęs dairėsi, gerai įsidėmėjau jo veidą. Jeigu dar kada nors jį pamatysiu, bent jau galėsiu atpažinti. Ir tai antras pagal svarbą dalykas, kurį apmąstysiu radusi laisvo laiko. O pirmuoju buvo kirminas kriauklėje. Kiek galėjau prisiminti, Vandenų pasaulyje neturėjo būti jokios gyvybės, išskyrus florą ir mutuolius.

Tai tiek apie draugus bei kompanionus. Vytis buvo vienintelis iš trijulės rančoje, nenorėjęs, kad vykčiau į šią savižudišką misiją. Tik tai, kad dydžiu lenkiau visus aplinkinius, išgelbėjo mane nuo sloko skrandžio.

Jaučiausi prislėgta. Jaučiausi nekenčiama ir atstumta. Nutariau, kad man reikia atostogų, taigi, užuot grįžusi į rančą, patraukiau į Paryžių. Tai buvo visai lengva. Kadangi jau teko tenai lankytis, puikiai žinojau, kokius žiedus pasirinkti.

Ant mano galvos kūpsantis Vyčio duotas stetsonas traukte traukė žmonių žvilgsnius. Mutuolė visada išeidavo iš M vilkėdama tuo pačiu, kuo ir įžengdama. Su savo kaubojiška apranga čionai atrodžiau šiek tiek ne vietoje. Sukrapščiusi kišenėje turėtus pinigus, nusipirkau japonišką pižamą bei šliures, ir nuo tol niekas nebekreipė į mane dėmesio.

Voltero bulvaras neatitiko savo reputacijos, suformuotos daugiausia tų, kurie regėjo tik atvirukus ar kelionių lankstinukus. Iš tikrųjų gatvė buvo turistams skirtas anachronizmas, mat jiems patikdavo priminimas, jog kadaise panašiai atrodė ir visa likusi miesto dalis, o iš esmės — ir daugumos kitų miestų gatvės. Iš vidaus pastatai buvo sustiprinti šiuolaikiniu plienu bei plastiku, tuo tarpu iš išorės irstančias plytas ir sienų apkalą retkarčiais apipurkšdavo stipriais skaidriais klijais, kad nebyrėtų ant šaligatvio. Visa tai gožė aplinkui dunksantys dangoraižiai. Gatvės gyventojai lindėdavo šiuose aptriušusiuose pastatuose tiktai darbo valandomis, o temstant skubėdavo į savo modernius butus. Jų specialybė buvo gyvenimas darbo vietoje.

Bastilija jau kadai virto griuvėsiais, o jos vietoje riogsanti bjauri raudona konstrukcija buvo visiškai dirbtinė. Tačiau turistams nerūpėjo, kad ji nėra autentiška, ir jie nesiliaudavo lankęsi Paryžiuje tik todėl, kad viskas, kas verta dėmesio, yra nukopijuota ir perstatyta daugelyje kitų pasaulio vietų. Atodūsių tiltas buvo ir Čikagoje, Londono Taueris styrojo Sibiro tundroje, o plastikinė piramidė darkė Oahaus kraštovaizdį.

Pasisotinusi vaizdais, nutariau paeksperimentuoti, tad susiradau žiedų kanalą purvinos upės pakrantėje ir akiplėšiškai į jį įbridau. Kanalas buvo gana erdvus. Atsiradęs tarytum iš niekur pačiame brūzgynų viduryje, jis keletą jardų plūdo upės krantu ir pranyko į nebūtį greta medžio. Kad ir kas nutiktų, norėjau sužinoti, ar galiu būti išskaidyta į tuziną dalių ir atsitiktinai paskirstyta M-1 ir M-2 vietovėse. Aš net nepagalvojau, kaip išsipainiočiau iš tokios situacijos, jeigu tai tikrai įvyktų.

Jausdama, kaip žiedams plūstant pro šalį, mane čiupinėja šimtas mažų pirštelių, galiausiai ėmiau nervintis. Mintyse nuolat jiems kartojau, kad nenoriu įjuos įžengti, tačiau jie akivaizdžiai troško manęs. Raudonas žiedas šastelėjo artyn tarsi praviri nasrai, ir aš, persigandusi, kad jis nepaisys mano norų, pabrukau uodegą ir šuoliais pasileidau iš kanalo.

Tai tiek apie draugus bei atostogas. Po valandos ar kiek daugiau klumpinau dulkėtu keliu į rančą. Paradiniame priebutyje miegojusi Gūgsė neprabudo net man prisėdus šalia. Ilgai ten rymojau, žvelgdama į tamsų horizontą, kol galiausiai kažkas stumtelėjo duris ir išėjo laukan. Kiskas nepratarė nė žodžio, tik stovėjo spoksodamas į mane lyg į šmėklą.