Erdvevaiksta

15

Vakarinėje salos dalyje buvo nedidelė įlankėlė, kur leisdavau savo rytus, įsitaisiusi mažame uolų šešėlyje paskendusiame užkaboryje. Greta telkšojo nedidelis tvenkinys, kurį juosė miniatiūrinis paplūdimėlis. Už kelių aukštų riedulių triukšmavo vandenynas, tuo tarpu telkinėlis išlikdavo tykus, ramus bei skaidrus. Vieną dieną jo vanduo buvo neįprastai perregimas, ir pačiose gelmėse aš išvydau kažką panašaus į didelį jūros moliuską ar austrę. Tučtuojau šokau į vandenį, pasinėriau penkis metrus ir iškart grįžau į paviršių. Keletą sekundžių giliai paalsavusi, šįkart panirau maždaug aštuonis metrus, tačiau vėl stabtelėjau ir pasukau atgal.

Nors man pasinėrus vanduo liko skaidrus, aš nežinojau, kaip apskaičiuoti telkinio gylį, tad drybsojau ant smėlio ir keletą minučių giliai kvėpavau, ruošdamasi dar kartą nerti ir priartėti prie dugno. Pasiekusi maždaug dvylikos metrų gylį, staiga stabtelėjau dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, pasiekiau savo maksimumą, o antra, po manimi gulėjo stulbinantis objektas. Tai, kas iš paplūdimio aukščio priminė moliuską, iš tikrųjų buvo mėlynas žiedas. Nebegalėjau ilgiau pasilikti ir jį patyrinėti, tad, makaluodama rankomis bei kojomis, perskrodžiau telkinį ir su paskutinėmis oro atsargomis išnėriau į paviršių.

Turėjau problemą, mįslę, paslaptį, iššūkį ir galimą kelią iš salos. Tysodama ant smėlio ir klausydamasi mūšos, mėginau mintyse nupiešti jo schemą. Žinojau, kad dvylika metrų gilyn ir atgal buvo mano riba, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai prieš tai kvėpuočiau. Atrodė, kad žiedas guli dar kokiais penkiais metrais giliau, tad, norėdama jį pasiekti, turėsiu nunerti į tokį gylį, kur automatiškai pradės didėti azoto kiekis kraujyje, o tai reiškia, jog, įveikusi trylika ar keturiolika metrų, turėsiu ryžtis peržengti negrįžtamą ribą. Atsidūrusi užjos, jau nebegalėsiu saugiai pakilti į paviršių. Maloni mintelė, ypač kai pagalvoji, kaip netiksliai apskaičiavau pradinį tariamojo moliusko gylį. Kas, jeigu vandens iškreiptas vaizdas vertčia mane galvoti, jog žiedas yra septyniolikos metrų gylyje, kai iš tikrųjų šis gylis siekia penkiasdešimt metrų? O jeigu įveikus šešiolika metrų žiedas pasitrauks?

Baimė buvo keliautoja autostopu, kuri nekibdavo prie manęs, kol neatsidurdavau padėtyje be išeities, ir galbūt pasąmonėje aš taip ir planavau, tačiau tai buvo nesvarbu, nes mintis apie gyvenimą saloje iki gyvos galvos pasirodė pakankamai atstumianti, kad pažadintų mano nutrūktgalviškumą. Vanduo buvo vėsus ir skaidrus, aš pati jaučiausi, lyg turėčiau plaučiuose oro visai savaitei, tad atsisveikinau su gražiais, tačiau steriliais žiedais danguje, o ypač su kokosais bei papajomis. Joks nususęs garlaivis ar prašmatnus reaktyvinis lėktuvas neketino prisistatyti ir ištraukti manęs iš šios stotelės, o jeigu pasilikčiau dar ilgiau, tai vieną dieną mane aplankytų Erma ir nusuktų man galvą.

Vienintelis dalykas, kurį palikau paplūdimyje, tai mano ligtolinis gyvenimas, ir dabar su kiekvienu turimu jėgos lašeliu veržiausi į nežinią. Metrams plaukiant pro šalį ir čiupinėjant savo pirštukais, darėsi vis tyliau, o ausyse didėjo slėgis. Nors ir nesijaučiau gelmių mėgėja, norėjosi niūniuoti, nes vėl tapau savarankiška ir pati atsakinga už tai, kas nutiks. Be to, optimizmas saugojo nuo tos keliautojos autostopu, kuri stovėjo užkulisiuose ir šiepėsi, puoselėdama negerus ketinimus bei laukdama, kol rimtai susimąstysiu apie savo daromą beprotybę.

Nors niekada anksčiau negirdėjau apie povandeninius miražus, leisdamasi vis giliau, ėmiau apie juos svarstyti. Tiko bet kas, kas nuvytų baimę, nors ši mintis nebuvo pati protingiausia, kadangi sužadinta vaizduotė galėjo pernelyg ją išpūsti. Skausmas krūtinėje taip sustiprėjo, kad net perėjo į stuburą. Man nutirpo pėdos, degė šlaunys ir skaudėjo nosį, nes ji veržėsi imtis savo įprasto darbo. Pamaniau, jog tai tikra nelaimė, kad smegenys išliko šviesios ir suvokė viską, kas vyko viduje bei aplink. Mano skaičiavimais, gylis jau pasiekė dvidešimt keturis metrus ir toliau didėjo, o kūnas pradėjo priešintis jam siunčiamiems įsakymams.

Negrįžtama riba jau laikė mane savo valioje, jos gniaužtai buvo negailestingi, atimantys viltį bei pasitikėjimą, o vandens sienos lūkuriavo vos už vieno įkvėpio. Viena iš aktyvesnių mano minčių buvo stačiai juokinga: blogai, kad nesu mano motina, aukšta, stipri ir kur kas labiau patyrusi, nes tada galėčiau įveikti dar bent keturiasdešimt metrų; jos plaučiai buvo kaip delfino.

Su manimi jau buvo baigta, ir nors siekiau žiedo, žinojau, kad jis žymiai per toli, mažas spinduolis, kuris atrodė toks didelis iš maždaug trisdešimt metrų aukščiau. Siekimas negalėjo sužeisti, o judėjimas slidžios gyvatės maniera negalėjo pakenkti, ir aš, pagalvojusi, kad galėčiau išeiti iš gyvenimo aktyviai, paskutinį kartą spurtavau, ketindama vėliau leisti vandeniui tekėti kur jis nori.

Dar sykį dryktelėjau pirmyn ir slystelėjau į šoną, lyg jau būčiau pasiekusi žvilgų mažą apskritimą. Man pavyko, žiedas tikrai buvo ten, kur reikia, ir, sunkiai atsidususi, persikėliau iš telkinio į Gotlandą. Paskutinę akimirką man pasirodė, kad tamsus draugiškas rūko gabalėlis suteikė reikiamą nedidelį postūmį.

Kiek pamenu, tikėjausi nusileisti ant galvos, tačiau iš tikrųjų visiškai nenusileidau, tiktai nuplaukiau per sierą bei juodą debesį tarsi koks pripūstas balionas, ir tai buvo toks pat geras mano apibūdinimas, kaip ir bet koks kitas. Išnykus mirties vandens gelmėse grėsmei, dėl nieko nebesukau sau galvos, nors mano naujasis fizinis būvis gerokai stulbino. Buvau didžiulė, tačiau visiškai lengvutė gotė. Tai, kad įžengiau su azoto pertekliumi kraujyje, sujaukė normalią transmutacijos eigą ir pakeitė jos pobūdį. Buvau plūduriuojantis erdvėje ir niekad nenusileidžiantis gotės gumulas, lengva ir vieniša esybė, plaukianti virš lavos duobių, dervos upių, kalnų keterų bei sprunkančių dri.

Raudonas lietus spausdavo mane arčiau žemės, besiveržiančios dujos mesteldavo link dangaus, netgi nedidelis pažeme dvelkiantis vėjelis lakdino mane it dulkes. Buvau blaškoma menkiausio švelnių veiksnių įgeidžio, o kartą pakliuvau po kriokliu, kur ilgą laiką straksėjau aukštyn žemyn, kol galiausiai mane švarutėlę ištrenkė lauk. Tučtuojau lengvas vėjelis priplakė prie stataus šlaito ir braižydamas užvarė iki pat viršūnės, kur naujas šuoras privertė nuvirtuliuoti link kitos kietos sienos.

Galiausiai pramokau naudotis savo menku svoriu kaip balastu, tad nesunkiai išvengdavau kliūčių, panaudodama vėjo gūsius savo naudai ir išsisukdama nuo kalnų keterų bei smarkaus lietaus zonų.

Kurį laiką pramogavau, manipuliuodama savotiška savimi, ir netgi mėgavausi pojūčiais, tačiau galiausiai prisiminiau ateities planus, susiradau tinkamą žiedą, pasikviečiau jį ir pasitraukiau iš valdų.

Pirmas dalykas, kurio ėmiausi, tai išsinuomojau kitą sodybą Džersyje. Ketinau nesiartinti prie savo fermos, kol galėsiu ko nors griebtis prieš Ermą. Mano naujasis namas buvo senas, aptriušęs ir netgi sausakimšas po to, kai į jį įsikėlė Lamana. Pirmąsias kelias dienas ji stovyklavo pievoje už namo, neatsakinėdama į jokius klausimus ir gamindamas! maistą ant atviros ugnies, kol galiausiai leidau jai valgyti virtuvėje ir miegoti ant sofos.

— Žinai, kartais mes baisiai užsiėmę, todėl ir neatvykome tavęs ieškoti, — tarė ji, nors tai buvo aiški netiesa, kadangi keletą pastarųjų savaičių ji visiškai nepaleido manęs iš akių.

— Dalykas tas, kad jūs tiksliai žinojot, kur esu, ir nutarėt, jog taip bus geriau.

Gūžtelėjusi Lamana atsakė:

— Dalykas tas, kad aš atsitiktinai išmečiau iš rankų imtuvą ir sudaužiau jį į penkiasdešimt šipuliukų. Mano tėvas norėjo tą patį padaryti su manimi. Tai labai specializuotas instrumentas, ir mūsų ekspertai visą tą laiką jį taisė. Kur tu buvai?

— Niekur. Beje, kodėl tu taip apsirengusi?

Ji pasitaisė galvajuostę bei dviem pirštais perbėgo per prie jos pritvirtintą plunksną.

— Ar niekad tau nesakiau, kad esu gera žvalgė ir pėdsekė?

— O zomšiniai šortai, palaidinė bei blauzdinės apsaugo nuo plėšikiškų baltų akių?

— Tam rūkau pypkę ir deginu ožkos ausis.

— Esi išprususi labiau už mane. Kam tu visa tai darai?

— Nes mano mamai patinka būti indėne. Nes visi mano dėdės nešiojasi savo mažus kukurūzinius krepšelius ir smirdančias pypkes. Ir jie taip pat išprusę. Žinai, tai mano reikalas. Rūpinkis savaisiais.

— Gerai.

— Ką pagalvotų kuris nors iš tavo priešų, išvydęs mane besiartinančią su tomahauku?

— Persigąstų labiau, nei pamatęs gotą.

— Ko gero. Beje, mano tėvas kalbėjosi su ekspertu apie tą tavo kūne slypintį elektroninį daikčiuką. Jis nėra tavo galvoje.

— Kas tai nustatė?

— Rentgeno spinduliai aiškiai tai parodytų. Tas daiktas, kuris yra tavo galvoje, ten ir priklauso.

— Ir kokia išvada?

— Tai ne prietaisas. O kraujo krešulys per tiek laiko būtų pakitęs.

— Tada kas ten?

— Ekspertas norėtų padaryti nuotrauką.

— Jei bus padaryta dar viena nuotrauka, mano smegenys galutinai iškeps. Geriau pasakyk, kur yra radijo siųstuvas ir kas jį ten įkišo?

— Ko gero, jis sunkiai prieinamoje vietoje. Greičiausiai, mentėje.

Man panižo nugarą.

— Iš kur tu tiek daug žinai? — paklausiau.

Siutau nuo minties, kad kažkas pavertė mane vaikščiojančiu pėdsaku. Koks skirtumas, ar mane seks pėdsekys šuo, ar žmogus su prietaisu? Visas šis reikalas žlugdė mano pastangas būti nepriklausoma ir gyventi pačiai sau.

— Tai negali būti tiesa, — staiga pareiškiau. — Man amnezija. Aš nieko negaliu prisiminti.

— Tu per mažai skaitai. Amnezija neišlieka taip ilgai, kaip tavo atveju. Kažkas tave užkerėjo. Jie pažvelgė giliai tau į akis, suspaudė tavo mažą protelį, kol jis pasidarė ne didesnis už pupelę, ir tada išplovė tavo atmintį. Ji sugrįš, kai ateis laikas.

— Nori pasakyti, kad aš užhipnotizuota?

— Ir tai padarė kažkas tikrai nusimanantis.

Tą popietę nuvykome į Pitsburgą pažiūrėti didžiulio žemės drebėjimo, kuris priminė dūmuose bei ugnyje skendintį gilų slėnį. Dar negreitai paaiškės, ar kas nors išgyveno tame neapmatomame krateryje.

Drebėjimas netoli Topekos buvo panašus, tačiau įvyko atviruose laukuose ir niekas nežuvo. Šiurpą kelianti kiaurymė priminė rudąjį matmenį, kur viskas iro ir smuko į vidų.

— O jeigu tai vyksta visoje Visatoje? — tariau Lamanai, kai stovėjome minioje netoli didžiulės įdubos krašto ir žvelgėme į suskeldėjusią žemę.

Virš galvos sukiojosi pora policijos lėktuvų ir kažko lūkuriavo. Gal juos labiausiai dominau aš? Nelaukdama, kol tai paaiškės, paraginau Lamaną paėjėti su manimi link autostrados, kur pasiruošę laukė įvairiausi žiedai.

— Ar Solvas ketina ko nors dėl ko nors imtis? — paklausiau. — Jei tie žiedai nebus numauti nuo tų vamzdžių…

— Pažanga yra lėtas dalykas, ypač kai nežinai, kas tavo priešai. Būk kantri.

— Sutinku bent jau iš dalies. Nesuprantu, kaip man taip pasisekė atsitiktinai pasirinkti policijos nuovadą, kurioje įsitaisiusi jūsų gauja.

— Mes ne gauja, o tavo pasirinkimas galbūt nebuvo toks atsitiktinis. Kažkas išvalė tavo praeities prisiminimus. Gali būti, kad jie paliko ir keletą užuominų, tokių, kaip Niu Meksikas, kurios apsireikštų reikalams pakrypus į blogąją pusę.

— Dar daugiau manipuliacijų! Nežinau, ar tai turi kokią prasmę, ar ne. Jeigu tu ne gaujos narė, tai kas tada?

— Narė šeimos, kuri jau seniai sukasi įstatymų vykdymo versle. Mes jau tyrinėjome žemės drebėjimų šaltinius, o kai tu atėjai su istorija apie naftą, supratome, jog tai teisingas pėdsakas.

Šiek tiek vėliau sėdėjome Gotlande greta kunkuliuojančios dervos duobės, o Lamana vėpsojo į mane, lyg būčiau didesnė išsigimėlė, nei buvau. Ir be žodžių supratau, kąji galvoja. Tai buvo pirmas kartas, kai ji mane regėjo M. Šiurpiai šiepdamasi, linksmai pavaikiau ją po labirintus bei amfiteatrus, kol pasiekėme atvirą į parką panašią teritoriją, kur retkarčiais apsilankydavo Kiskas. Vietovė buvo nusėta stačiakampiais akmenimis, kurie priminė iškylų stalus, o aplink juos žemėje matėsi po keturias negilias įdubas. Ilsėdamasi vienoje iš jų, parodžiau Lamanai, kaip tai patogu ir kaip nesunku šiek tiek kilstelėjus pasidėti priekines letenas ant stalo.

Su nerimu įsivaizdavau praeitus laikus, kai parkas buvo pilnas drybsančių aplink stalus ir švenčiančių gotų.

Grįžome namo, sugulėme ant Žemės kalvelės ir gėrėjomės žvaigždėmis.

— Įdomu, kas tie dvigubi žiedai? — tarė ji.

Pamaniau, kad juokauja, todėl nuleidau klausimą negirdomis.

— Kaip manai, ar tiesa, kad žiedai atsiveria į tas viršuje esančias saulių sistemas? — paklausiau.

— Man regis, visi taip galvoja.

— Nuo to tai netampa tiesa.

— Užtat puikus paaiškinimas, kol kas nors sugalvos geresnį. Galaktikos dreifuoja viena kiaurai kitą, ir iš to kyla daugybė galimybių, ypač jei kai kurios sudarytos iš medžiagos ne visiškai tapačios mūsiškei.

— Taip, po milijardo metų pasaulis bus kitoks, — tariau.

— Visa mūsų Galaktika bus kitokia, nes iki to laiko kirsime kitus žvaigždžių masyvus. Tačiau kokio galo dėl to pergyventi? Kol mūsų smegenys neišsivystys, mes niekada neturėsime atsakymų. Turime tapti protingesni.

— Visais atžvilgiais. Pavyzdžiui, kaip man iškrapštyti Kišką iš M?

— Bet koks atsakymas į šį klausimą būtų tiktai spėlionė. Kadangi jo protas anomalus, tai ir jo tikrovės nėra normalios.

— Kartais matau M-2 koją ar leteną, bet ne daugiau, — pasakiau. — Retkarčiais išryškėja jo galva arba nugara, tačiau visa kita tėra tik debesis. Žinau, kad tai jis, nes jaučiu tai, tačiau jis tik rėkia arba dejuoja, tad nežinau, ar suvokia mano buvimą.

Galvojant apie tai būdavo tik dar blogiau, tad stengiausi to nedaryti, tačiau mano protas nuolat nusprūsdavo nuo naujų dalykų ir grįždavo prie senųjų. Kiek jam pavyko išsaugoti savo atminties ir ar žinojo, kaip vamzdžiai bei jais tekanti nafta veikė pasaulius? Kai kurie aukščiausi Gotlando šlaitai smuko ir dubo, tuo tarpu Vandenų pasaulyje plaukiojantys kalnai, uolos bei jūros dumblių sankaupos greitai keliavo į niekur. Visur formavosi sūkuriai, tad apie ramų pasiplaukiojimą galėjai tik pasvajoti. Žmonės skundėsi valdžiai, o ši jiems patardavo tupėti namuose.

— Beje, Ektris neužsiima niekuo įtartinu, — tarė Lamana. — Patikrinome visas vietas, kur jis dirba, savaitę stebėjome jo namus, ir sužinojome tiktai tiek, jog jis ramus bei švarus.

— Nieko nesuprantu, — pasiskundžiau. — Mano priešai elgiasi kaip angelėliai, tuo tarpu draugai visai neskuba į pagalbą.

— Sakau, ką žinau. Solvas nori, kad pasitartum su jo pažįstamais medikais.

— Kol tupėsiu uždaryta palatoje, negalėsiu lakstyti aplink ir visus nervinti?

— Tu puikios nuotaikos, — pastebėjo ji. — Galėčiau ją kiek pabloginti. Olgerė man sakė, kad Banditas tiesiog neatsiklijuoja nuo žiedų. Skraidžioja po visą Visatą.

— Idiotas! — sušukau ir, ją palikusi, nuėjau paklaidžioti vienumoje. Neturėjau šeimos, niekuo negalėjau iki galo pasitikėti, o dabar dar mano arklys liovėsi manęs laukęs ir ėmėsi būtent tokių pramogų, kurias aš jam uždraudžiau.

Daug netruko, kol apsisprendžiau atsiduoti į Solvo ir jo medikų rankas. Galų gale kas man beliko, kol Erma gali kada tik užsigeidusi užsukti pas mane į svečius? O kad ji dar nepasirodė, kėlė nemažą nerimą. Bent jau keletą dienų nekvaršinsiu sau tuo galvos.

Ligoninės, kurioje mane paguldė Solvas, personalas buvo indėnai, kurie jautė didžiulį pasitenkinimą, neįsileisdami į savo veidus jokių žmogiškų emocijų.

— Jūs manęs neapmausite, — pasakiau mažai būtybei, kuri prižiūrėjo, kad nedingčiau išjos akiračio ilgiau nei minutei. Ko gero, šimto metų amžiaus, ji taip atkakliai mane stebėjo, jog pasijutau tą patį daranti su ja. — Ketinate sulaukti, kol užmigsiu, ir mane nuskalpuoti.

Ji vadinosi Chameleone ir buvo tiesiog neįtikėtina.

— Įtariu, jog nekalbate angliškai, ispaniškai, indėniškai ar kaip nors kitaip žmoniškai, — pasakiau. — Jei norite išgirsti mano nuomonę, tai jūs vogčiomis išsėlinote iš raukšlėto pilko žiedo. Galite į jį sugrįžti kada tik panorėjusi.

Chameleone leido laiką lėkdama per kambarį, kad pažvelgtų pro dvidešimto aukšto langą, po to mesdamasi prie mano lovos pataisyti antklodės, o vėliau dirstelėdama į vonios kambarį, kad įsitikintų, ar po paskutiniojo pasižvalgymo ten neapsireiškė kas nors svetimas.

— Jūs kvanktelėjusi, — pareiškiau. — Prisėskite. Nejudėkite. Pabūkite ramiai bent dvidešimt sekundžių.

Įėjo gydytojas Oregonas, ir aš kreipiausi į jį:

— Kodėl turiu gulėti lovoje, jeigu nesergu?

Jis buvo senas akmenveidis iš amžių glūdumos.

— Čia ligoninė, ar ne? Kurgi daugiau turėtum būti, jei ne lovoj^e?

Apkaltinau savo priešistorinę prižiūrėtoją esant driežų giminės. Sykį sugriebiau ją už rankų, kai krapštėsi prie mano patalų, ir nustebau pajutusi, kad po plonyte oda slypi tvirti raumenys.

— Aš jums patinku, ar ne? — paklausiau, bet ji tik pažvelgė į mane savo gervuoginėmis akimis ir kyštelėjo keletą apvilktų dantų, tokių baltų bei lygių, jog pagalvojau apie ryklį.

Kambarys buvo didelis, su viena lova bei daugybe elektronikos kampe. Pasak gydytojo Oregono, įranga neleido mano signalams sklisti už pastato ribų. Kad ir kokia kietuole save laikė Chameleone, neketinau visą laiką drybsoti lovoje, tad vieną vakarą atsikėliau pasižvalgyti pro langą. Jai išsyk tai nepatiko, todėl be žodžių išreiškė savo nepasitenkinimą, kai gestais paprašiau atnešti man kėdę. Ji puikiai niūniavo, dejavo, švilpavo, niurnėjo, netgi urzgė, ir tuo metu jau žinojau, kad tylėdavo tik tada, kai užmerktomis akimis gulėdavau lovoje.

Jie ištyrė mane keistu aparatu, kuris priminė Gorvyno laidų karūną, nes vertė mane svaigti, tačiau tuo panašumas ir baigėsi. Stovėjau įsispyrusi į metalinius batus priešais porą aukštų stiklo lakštų, kurių viename matėsi raudona mano kūno schema. Iš schemos sklido sonarinis signalas, kuris prasiskverbdavo pro kurią nors mano kūno dalį ir tai, ką rasdavo, pavaizduodavo antrajame stiklo lakšte. Jei abu skirdavosi, kopija tapdavo purpurinė. Procesas vyko gana greitai. Mane vaizduojanti figūra per keletą minučių užaugdavo ant tuščio stiklo, pradedant nuo apatinių galūnių, ir visą tą laiką tekdavo stovėti metaliniuose batuose bei stengtis įveikti svaigulį.

— Kairėje esanti schema atitinka normalų tavo ūgio ir svorio žmogų, — paaiškino gydytojas. — Dešinioji rodo nuokrypius nuo normos. Kaip matai, yra keli nesutapimai.

Vėliau jis man papasakojo, kad dublikatorius labai praversdavo diagnozuojant sužeidimus bei ligas, nes parodydavo pažeistas vietas. Manyje jie aptiko ne vieną elektroninį prietaisą, kurių negalėjo pašalinti, kadangi tai buvo neįprastai siauros centimetro ilgio juostelės. Anot Oregono, greičiausiai jos buvo įšvirkštos į mano kraują, o po to nukeliavo ir pasislėpė kairiojo širdies skilvelio sienelėje. Šie prietaisai nieko nežalojo ir jau pradėjo irti, o tai reiškė, kad netrukus nustos veikti ir taps nekenksmingi. Kalbant apie mano galvą, turėjau šiek tiek papildomo audinio neliestiname taške, ir jis nebuvo nei mechaninis, nei traumos pasekmė. Tiesiog, tai įgimtas dalykas.

— Nėra ko pergyventi, — paguodė gydytojas Oregonas. — Retkarčiais tokie dalykai pasitaiko. Taip gamta išbando kažką naują. Panašiai nutiko ir tada, kai žmonės pirmąsyk išvydo žiedus. Mes esame įsitikinę, kad būtent dėl šios priežasties tu transmutuoji į tokius neįprastus pavidalus. Ko gero, tai išlikimo mechanizmas.

Siurprizai pylėsi visą gulėjimo ligoninėje laiką, tačiau labiausiai išsigandau, kai iškiliausia jų psichiatrė pamėgino pralaužti mano atminties bloką. Paaiškėjo, jog tai tas pats gabalėlis raukšlėtos odos, kuris kiauras dienas nenuleido nuo manęs savo ereliško žvilgsnio.

Kai ji prisiartino prie manęs, įsitaisiusios specialiai atneštoje patogioje kėdėje, aš nusikvatojau, o tada Chameleone nukreipė į mane plačiai atmerktas tamsias akis ir pademonstravo, kaip moka keisti jų spalvą iš juodos į skaidrią. Gal jai patiko pramogauti stulbinant žmones, o gal ir ne, tačiau po šio pirmojo vėjavaikiškumo pasireiškimo sėdėjau ramiai ir nebeišspaudžiau jokios šypsenėlės. Gal kiek ir vėpsojau, tačiau žvelgiau į situaciją mirtinai rimtai. Niekada gyvenime neregėjau, kad kas nors pakeistų akių spalvą. Vėliau svarsčiau, kad tai neįmanoma, ir nutariau, jog tikriausiai ji mane užhipnotizavo. Niekad taip ir neišsiaiškinau.

Chameleone lengvai tarsi plunksnele palietė mano veidą, sykiu meiliai bei valdingai, lyg būtų gyvybiškai suinteresuota už jo slypinčia mąstymo savybe.

— Aš neprisiminsiu, — pasakiau.

Spoksodama į mane, ji išniūniavo pašaipią gaidelę. Dar ir dar kartą paglostė man kaktą, ir aš po truputį atsipalaidavau, leisdama jai iki valios žaisti raganaujančią gydytoją. Iš niūniavimo galėjau atspėti jos savijautą. Iš pradžių buvo įžūli, po to rimta, atsidavusi, netikinti, susierzinusi, atkakli ir galiausiai susitaikiusi su pralaimėjimu. Jos skaidrios akys dirbo kaip dvyniai deimantiniai grąžtai, įsirėmę į mano psichiką ir mėginantys kiaurai ją praurbti.

Jeigu jai būtų pavykę, tikrai būčiau apsidžiaugusi. Aš nesistengiau atsilaikyti ir nesipriešinau, tačiau tarp mano akių bei pakaušio riogsojo tvirta siena, ir tą dieną ji neketino pasiduoti ar leistis peržvelgiama. Siena taip stipriai laikėsi savo vietoje, kad Chameleone niekaip nesugebėjo jos pergalėti, nors kartą seanso metu lyg ir pajutau nežymų krustelėjimą. Žinojau, kada ji suvokė pralaimėjusi ir su tuo susitaikė, stebėjau, kaip jos neįprastos akys patamsėjo ir tapo senos, suvokiau jos nuotaiką, nors veido nepalietė joks išraiškos virpuliukas. Ji liūdėjo, ir galutinis jos paglostymas buvo kupinas gailavimo.

— Aš galiu pasirūpinti savimi, — pasakiau mėgindama ją nuraminti. — Puikiai išsiverčiu, tikrai.

Buvau jiems dėkinga, kad, sužinoję, ką norėjo apie mane sužinoti, nemėgino toliau manęs laikyti. Pakvietę kada nors sugrįžti ir toliau pratęsti mano neįprastų gabumų tyrinėjimus, jie be jokių konsultacijų tikrąja šio žodžio prasme parodė man paradines duris, ir aš noriai bei nekantriai nukulniavau takučiu.

— Gal nori pasigauti sloką ir įsitempti į gimtąjį M, kad pamatytum, koks jis yra iš tikrųjų? — pasiūliau Lamanai, kuri, ko gero, niekada gyvenime nebuvo išbalusi ir dabar taip pat to nepadarė.

— Nemanau, kad sugebėtum man paaiškinti, kodėl įmanoma įtraukti ką nors negyvą iš M ir jį atgaivinti? — paklausiau, kai žingsniavome keliu.

Jau įsitikinau, kad jeigu ji nežinojo atsakymo, tai bent jau galėjo protingai spėti. Kaip ir Deiderės vaikai, ji buvo labai protinga.

— Kiek tai siejasi su geltonais žiedais, kūnai yra vienas kito dalis ir keičiami į pradines formas. Neklausk, kodėl koks nors Pirmajame esantis negyvas ar aklas padaras negali praeiti pro jokį žiedą. Tačiau spėju, kad taip yra todėl, jog Pirmasis mums yra tikresnis matmuo. Manau, kad jeigu Antrajame ar Trečiajame rastum vietinį, atitemptum jį čionai, nužudytum ir grąžintum atgal į M, jis prisikeltų. Žinoma, man neteko sutikti tenai jokių čiabuvių.

Galvodama apie kriauklinius kirminus, paklausiau:

— Kodėl?

— Tikimybė. Esu mutavusi gal į šešis ar septynis skirtingus pasaulius, bet tai lašas jūroje. Galėčiau nukeliauti į milijoną ir nerasti nė vieno gyvenamo. Jų tiek daug.

— Tačiau mes arčiau Antrojo bei Trečiojo, todėl dauguma žiedų čionai yra tam tikro žalios ar mėlynos spalvos atspalvio, — pasakiau.

Mes ėjome, kalbėjomės ir ieškojome danguje lėktuvų, tuo pačiu ruošdamosi medžioklei. Kaip Danielis Būnąs[3], kuris nerado jokio vertesnio užsiėmimo, rengėmės susikauti su grizliu.