Erdvevaiksta

24

Buvo tokia pat diena, kaip ir bet kuri kita, kai užsidėjau akinius ir išsiruošiau ištraukti Orfijos Kint bei jos miegančių partnerių. Sunku buvo nuspėti, kokia vieta virs toji planeta. Galimas daiktas, jog po kelių erų giliose pelkėse kepumėsis milžiniškos reptilijos, o gal sausumos masyvai niekada nesusiformuos, ir pasaulis liks liepsnojančių dujų kamuoliu. Tai galėjo turėti reikšmės tik pasauliui, kuris dar nepradėjo egzistuoti. Šiuo metu stovėjau mažoje oazėje žalio dvigubo žiedo viduje ir svarsčiau, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, jei nebūčiau pastebėjusi akinių, gulėjusių kartoninėje dėžutėje Krofo dukterėčios namuose. Kas būtų nutikę, jei vyras, vardu Trandlas, nebūtų išsigandęs ir persiuntęs savo įsipareigojimų Krofui? Kas, jeigu Erma nebūtųjų pribaigusi?

Be akinių negalėčiau pamatyti dvigubo žalio žiedo, kuris atvedė čia šią trijulę, o su jais turėjau saugotis, kad nenudreifuočiau kur nereikia. M-4 priminė tūkstantį angų vingiuojančiame įkalinančiame koridoriuje. Iš anksto numatyto kurso laikymasis buvo daug pastangų reikalaujantis darbas.

Atsinešiau su savimi kartį lenktu galu, ko nebūčiau galėjusi padaryti be akinių. Man jos visai nereikėjo, tačiau jaučiau neabejotiną nenorą prisiliesti prie bet kurio iš jų. Darbuodamasi kartimi kaip kokia žvejė, užkabinau už kaklo vyriškį, kurio vardas tikriausiai buvo Folgėjus, šiek tiek truktelėjau ir stebėjau, kaip jis plaukia iš savo ūkanotos aplinkos link manęs. Jis ėmė mirksėti bei trūkčioti pirštus, o aš tol tęsiau savo veiksmus, kol jis pralindo pro žiedą ir dingo Žemėje.

Po to atėjo eilė vyrui, vardu Basinas. Orfija liko paskutinė, o tada aš nusekiau paskui juos namo, tyčia nusileidusi gerokai atokiau. Pirmas dalykas, kurį padariau, tai nusiėmiau akinius ir padėjau juos ant žemės. Kai Kintų moteris pajudėjo link jų ar manęs, nedvejodama pasitraukiau atatupsta. Man jų nereikėjo. Dėl manęs, jie galėjo sutrūnyti.

— Kur Trandlas? — paklausė Basinas žiovaudamas, tačiau mėgindamas atrodyti budrus. — Tai jis turėjo mus išlaisvinti.

Prisimerkęs bei kasydamasis savo praplikusią galvą, sumurmėjo:

— Kokia velniava čia vyksta?

— Jis negyvas, — paaiškinau. — Jį jau senokai pribaigė Apio ginklanešė.

Orfija Kint nusišypsojo man ir žengė arčiau, o aš vis traukiausi, tad mudvi sukome ratus kaip pora atsargių kovotojų.

— O kaip Apis? — paklausė Folgėjus. Jis buvo aukštas bei liesas ir stengėsi nuslėpti sutrikimą.

— Jo nebėra, — tariau. — Jis, Badas Džiupiteris ir Tedvaras grįžo per mėlyną žiedą.

— Tedvaras? Nori pasakyti, kad jų buvo ttys? — Dabar Folgėjus atrodė visiškai prasiblaivęs, dalykiškas ir truputį sunerimęs.

— Nori pasakyti, kad viskas sutvarkyta?

— Taip, viskas dabar policijos priežiūroje.

— Darile, kas tau? — paklausė Orfija. — Ar nematai, kad noriu prie tavęs prieiti?

— Atrodo, ji kažkokia nesava, — tarė Basinas.

— Eikš ir pabučiuok mane, — tarė Orfija. — Jei būčiau žinojusi, kad tu įpainiota į šį reikalą, tikrai būčiau nusirovusi plaukus.

— Meluoji, — tariau atsitraukdama.

Staiga ji išsigando.

— Manai, kad aš tyčia įvėliau tave į pavojų?

— Kodėl gi ne? Gal aš ir tavo kūno, tačiau esu tau žmogus iš praeities, tarsi kokia nepageidaujama giminaitė.

— Jai stogelis pavažiavo, — pareiškė Basinas. — Sakiau, kad jos vaizduotė pernelyg išbujojusi. Jai tai buvo per didelis potyris.

— Viena yra tikra, — tarė Folgėjus. — Ji mūsų neprisimena, tačiau mes galime tai sutvarkyti.

— Nieko nedarykit, — perspėjau, pasiruošusi šokti prie čia pat esančio mėlyno žiedo. Pažvelgiau į Orfiją. — Atleisk. Maniau, kad man pakaks drąsos įžengti su tavimi pro dvigubą mėlyną žiedą ir padėti manęs atsikratyti. Žinau, kad esu kažkas panašaus į Gorvyną ir Tedvarą. Esu tavimi vaikystėje. Pasidalinai į dvi ir pasiuntei mane kaip katalizatorių, užvedantį visus įvykius.

— Pasamdžiau žmogų, kad nuvežtų tave pas dėdę, ir norėčiau sužinoti, ką tu čia veiki!

— Ko gero, kraustosi iš proto, — tarė Basinas.

— Tu esi mano kūnas ir kraujas! — suriko Orfija.

— Be abejo, — tariau. — Mes to paties kūno bei kraujo, labiau, nei bet kurie kiti du žmonės šiame pasaulyje, bet man tai nerūpi. Noriu gyventi, kad ir koks tas gyvenimas būtų.

Nekreipdama dėmesio įjos veido išraišką, šonu žengtelėjau į žiedą. Turėjo būti kokia nors vieta, kur galėčiau apsistoti ir jaustis jeigu ne laiminga, tai bent jau patenkinta. Aplink mane driekėsi pasauliai, ir aš pati galėjau rinktis tarp jų.

Kadangi buvau nelabai išranki, įsikūriau stovyklavietę pažįstamame Gotlando labirinte. Jie ilgai nedrumstė man ramybės, o po to atsiuntė pas mane Kišką, įtariu, kad jis pats pareiškė tokį norą.

— Jūs man nieko neskolingas! — suurzgiau nesukdama sau galvos, ar jis teisingai mane suprato. Tačiau Kiskas akivaizdžiai žinojo, ką noriu pasakyti, arba nutarė likti tolerantiškas bet kam ir viskam, ką pasakysiu ar padarysiu.

Mūsų pokalbio metu jis turėjo tą pranašumą, kad buvo pasibalnojęs nosį garsiaisiais Orfįjos akiniais ir stovėjo prieš mane savo žmogiškuoju pavidalu.

— Šiandien tu tikra kietakaktė, — pareiškė jis. — Tavo vaizduotė niekad nebuvo normali, tačiau šį kartą muši visus rekordus.

— Jūs ja pasitikite? — išraižiau uoloje.

— Ji to verta ir, atrodo, pasitiki manimi. Gal tu tiesiog užsičiaupk ir minutėlę manęs paklausyk. Visų pirma, tą dieną, kai patekai į avariją, buvai užhipnotizuota ir miegojai. Tave vežė pas Sonį. Ektrį. Na, žinai. Tą vyruką. Nepamiršk, kad skirtingiems savo darbams jie pasirenka skirtingus vardus.

Be garso sudejavau.

— Gorvynas įsidarbino Mutate, tikėdamasis tave surasti, tačiau tu praradai atmintį, ir jis pagalvojo, kad gal Ektrio vaizdas ją nors kiek išjudins. Jis ypač nekentė tavo motinos, pavydėjo jai ypatingų M gabumų ir to, kad ji tęsė Bado Džiupiterio darbą. Ektris jau buvo apklaustas, norint įsitikinti, kad jis menkai tenutuokia apie Orfijos darbą ar kur ji slepiasi. Jei būtum sėkmingai pasiekusi jo namus, jis, ko gero, būtų nuvežęs tave pas gydytoją, kad šis pamėgintų išsiaiškinti, kodėl tu nieko neprisimeni, o po to būtų laukęs, kol pasirodys Orfija. Gorvynas tyčia pasiuntė pranešimą apie tave per Ektrio biurą Vašingtone, o kadangi tuo metu nebuvo nei Ektrio sesers, nei dukterėčios, kurios abi atsparios tiesos vaistams, jis pats atvyko užmesti į tave akį. Tarp kitko, tau buvo įteigtas pohipnozinis nurodymas kilus grėsmei susisiekti su Solvu Niu Meksike.

— Akiniai? — iškriokiau, bet netgi nuo šios pastangos man suskaudo gerklę.

— Jų galia dar nėra galutinai išaiškinta. Tai nustatys tik eksperimentai. Jie buvo Trandlo rankose, ir jis turėjo kas šešios savaitės aplankyti prieglobsčio planetą. Taip pat turėjo pakišinėti užuominas rytų pakrantės policijai bei politikams, kol dori įstatymų sargai primins uodegą Apiui bei jo komandai. Beje, tokiu būdu aš irgi į visa tai įsivėliau. Tiesiog jie norėjo padaryti viską, kad tik akiniai nepakliūtų į pamišėlio rankas. Visgi Apiui nebūtų sunku rasti bent vieną žmogų iš keturių, tačiau kur kas labiau tektų pavargti, ieškant vieno vienintelio. Būtent todėl likusi trijulė nutarė pasislėpti. Apis arba Gorvynas padarė ne vieną klaidą. Visų pirma, kadaise kartu su juo universitete dirbęs senas techninės priežiūros darbuotojas atpažino jį ir pasakė Orfijai bei kitiems, jog tai persikūnijęs Badas Džiupiteris. Siek tiek pašniukštinėjus paaiškėjo, kad jis beveik visiškai teisus. Kita klaida buvo ta, kad jis pernelyg daug laiko sugaišo su tavimi. Tu nepakankamai apie viską žinojai. Mėgindama tave apsaugoti, tavo motina ištrynė visas žinias iš tavo galvos. Taip pat ji nuteikė tave prieš draugus ir pašalino gebėjimą matyti dvigubus žiedus.

— Krofas? — išraižiau ant uolos.

— Jis niekada nebuvo kaip reikiant į tai įsivėlęs. Būtent Krofas netyčia nuvedė Ermą pas Trandlą. Žinodamas, kur yra Trandlo vasarvietė Vermonte, nuvyko tenai mėgindamas surinkti daugiau informacijos. Trandlas išsigando ir išvarė jį nieko nepasakęs. Spėdamas, kad Erma bei Apis jau žino, kur jį rasti, Trandlas puolė į neviltį ir kartu su visokiu šlamštu persiuntė akinius Krofui. Jis taip ir nespėjo susisiekti su Krofu bei perduoti jam nurodymų, kadangi Erma jį pribaigė. Vėliau Derono įsakymu ji nužudė ir Krofą, mat šis mėgino tau padėti.

— Argi Trandlas neturėjo savo rankoje siųstuvėlio?

— Ko gero, jis jo atsikratė panašiai, kaip tu padėjai tą padaryti Krofui. Beje, Orfija bei kiti prieš pasislėpdami mėgino surasti Krofą ir jam padėti, tačiau šis pasitraukė į M ir pradingo.

Nieko neparašiau, tad Kiskas kiek patylėjęs tęsė:

— Žinai ką? Aš jau baigiu užkimti, o visas šis reikalas be galo painus. Visada gali praleisti artimiausius metus ar dvejus, klausydamasi tavo artimųjų paaiškinimų.

Nors ir ilgai užtrukau, bet surašiau savo atsakymą ant stataus šlaito: AŠ NETURIU JOKIŲ ARTIMŲJŲ IR LIKUSĮ SAVO GYVENIMĄ KETINU PRALEISTI KAIP ATSISKYRĖLĖ.

— Taip, taip, — tarė jis. — Ei, tai man primena, kad turiu įrašą, kurį privalau duoti tau išklausyti. Folgėjus būtų padaręs tai anksčiau, bet tu per greitai išsinešdinai.

Jis pamaigė savo atsineštos dėžutės mygtukus, ir netrukus iš jos pasigirdo trys balsai, vienas po kito. Visi jie ištarė tą patį ir, ko gero, daug į tai sudėjo, nes po jų žodžių nutiko keli gerokai sukrečiantys dalykai.

— Darile, prisimink, — tarė Basinas.

— Darile, prisimink, — tarė Folgėjus.

— Darile, prisimink, — tarė Orfija Kint.

Kažkas mano galvoje taip netikėtai subyrėjo, kad vos nenugriuvau, nors ir pakankamai tvirtai stovėjau ant keturių kojų. Senoji Chameleone mėgino pašalinti tą sieną mano smegenyse ir tikrai stengėsi, bet jai nepavyko, nes nežinojo teisingos formulės. Kokia ji buvo? “Darile, prisimink”, — ištarta Basino, Folgėjaus ir Orfįjos, būtent tokia seka.

Tad aš viską prisiminiau ir grįžau namo, kad pasimatyčiau su mama bei išklausyčiau jos paaiškinimų.

Po to gyvenimas visiškai pasikeitė ir nebuvo nė trupinėlio nemalonus. Aš nutariau išlaikyti fermą, o Olgerė sutiko ją prižiūrėti, nors aš beveik kasdien praleisdavau ten nemažai laiko ir gerokai maišiausi po kojomis. Vieną dieną mus apstulbino Banditas, apsireikšdamas su didžiąja Komo bei dviem mažyliais. Jų pasaulyje vaikučiai yra žavūs, tačiau mano pievelėje juos galima apibūdinti tik kaip motinos kūno atplaišas. Juokingiausia, kad mano arklys žiūri įjuos kaip į savo atžalas, nepaisant to, kokiame matmenyje tuo metu jie būtų.

Kai aplankiau dėdę Sonį, jo šunys vos nenulaižė man visos odos. O juk kadaise jie mane taip pergąsdino, kad net privertė sprukti į M.

Nutariau užaugusi tapti agente, o Kiskas su Lamana žada mane pamokyti, kai atvyksiu per vasaros atostogas Mutate.

Ir dar vienas juokingas dalykas. Puiku būti šeimos dalimi ir jaustis norima bei reikalinga, tačiau retkarčiais, prisiminusi anas dienas, pajuntu nostalgijos dieglius. Tada niekam manęs nereikėjo, tačiau buvau laisva kaip paukštė.