Erdvevaiksta

11

Galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad visą tą laiką, kai pažinojau Gorvyną, niekada jo nemėgau. Jis buvo gudrus, protingas, manieringas, šaltas, pedantiškas, diktatoriškas, kaprizingas ir keistas paukštelis. Tačiau jis buvo ir vienintelis žmogus mieste, arba, kitaip tariant, neturėjau daugiau su kuo pasikalbėti. Dvynės tikros kvėšos, Tedvaras nuolat kuo nors į mane svaidydavo, vos tik priėjo priartėdavau, tuo tarpu kiti mano amžiaus mokiniai priklausė vyriškajai giminei ir vertino mane tik kaip pašalietę. Iš pradžių, man einant pro šalį koridoriumi, jie laidydavo grubias pastabas, tačiau liovėsi, kai ėmiau išradinėti įvairius svaidomus daiktus, tokius, kaip rašalo kamuoliukai, medaus balionai, dvokiančios bombos ir panašiai. Pagarsėjau kaip perkarusi vargeta, kuri viską priima labai rimtai.

Kai kalbėdavausi su Gorvynu, jis klausydavosi manęs, nutaisęs niekinančią išraišką, ir nuolat globėjiškai murmčiojo. Beveik visi mano pažįstami sutikdavo, kad jis truputėlį pričiuožęs. Direktoriaus kėdė jam atiteko dar palyginti neseniai. Kartais beveik visus mokinius jis išnuomodavo pramonei, kitoms mokykloms ar privatiems asmenims, kuriems prireikdavo mutuolių. Gorvynas atidžiai juos kontroliavo, siųsdamas sargūnes patikrinti, ar jie gerai prižiūrėti ir ar nepatiria šiurkštaus elgesio, pasistengdavo, kad laiku sugrįžtų atgal, tačiau nemanau, kad darydavo tai iš širdies. Jeigu mes visi kristume negyvi, jis tučtuojau patrauktų į savo laboratoriją eksperimentuoti.

Gorvynas siųsdavo mane į M rinkti dri ir kirminų kriauklių, kad galėtų ištirti jų normaliuosius analogus ir patikrinti, kaip juos paveikė apsilankymas kitame matmenyje. Iš visų mano matytų bei girdėtų transmutacijų, vėžlio virtimas M aplinkoje į kriauklėje lindintį kirminą buvo pats neįdomiausias. Ar šis gyvūnėlis nukeliautų į Gotlandą, ar į Vandenų pasaulį, jis netapdavo niekuo kitu, išskyrus kirminą kriauklėje, o skirtumas tarp abiejų kaitų buvo labai nežymus. Vienas turėjo tvirtą išorę, galinčią atlaikyti aukštos temperatūros ir agresyvių elementų poveikį, o kitas — tokią pat tvirtą išorę, galinčią sugerti ir panaudoti vandenį. Kirminiškoji dalis atrodė visiškai tokia pati, nors jų vidaus organų veikla turėjo iš esmės skirtis.

Gorvynas pareiškė, kad, pasak nuogirdų, tas pat ištikdavo ir arklį, kuris, įžengęs į bet kurį matmenį, virsdavo sparnuotu Pegasą primenančiu organizmu. Tačiau jis negalėjo to patikrinti, nes dėl apmažėjusios populiacijos arkliai brangiai kainavo, o ypač dideli žiedai retai nusileisdavo ant žemės.

Eksperimentai man atrodė betiksliai, nors šią nuomonę pasilaikiau sau. Mano protarpinis dri parankioj imas negalėjo suteikti Gorvynui norimų žinių, kadangi jis neturėjo galimybių ištirti juos prieš permainą, tačiau jam pačiam atrodė, kad visiškai pakanka ir tos informacijos, kurią išpešdavo iš mano sugrąžintų triušių, voverių, skunkų, vėžlių ir kitų padarų. Kai paklausdavau, ar rado juose kokių nors nuokrypių, Gorvynas išvydavo mane į pagrindinį pastatą ir liepdavo Patei su Mike lydėti mane į ir iš pamokų. Jis buvo tikrai pričiuožęs.

Suminkštėjo tik tada, kai sutikau, kad pririštų mane prie savo mechaninės keistenybės ir įrašytų mano smegenų bangas. Daikčiukas priminė praėjusių laikų mirties bausmių vykdymo kėdes, buvo šaltas, metalinis ir smirdėjo akumuliatorių rūgštimi. Atlikdamas paruošiamuosius veiksmus, Gorvynas raukėsi ir piktai dėbčiojo.

— Puikiai žinau, ką darau, beje, kaip visada, — tarė jis, pririšdamas mano rankas bei kojas.

— Jūs ruošiatės mane pribaigti, — pareiškiau. — Žinau, kad manęs nemėgstate.

— Tu apsigalvojai? Tik pasakyk, ir grįši į pagrindinį pastatą.

— Diržai pernelyg veržia. Koks čia daikčiukas?

— Laidų karūna. Ji nepakenks.

— Ar tai visiškai teisėta?

— Ne visai. Nori pasitraukti?

— Taip.

— Per vėlu.

Nebuvo jokios prasmės vėliau klausti, ką jis sužinojo iš eksperimento ir ar iš viso ką nors sužinojo. Manau, kad jis beveik nuolatos meluodavo.

— Buvo įdomu, nes karūną panaudojau tik antrą kartą, o tavo smegenų veikla niekuo nesiskiria nuo nemutuolio. Tuos pačius rezultatus būčiau gavęs ir su normaliu monitoriumi.

— Nuo tavo karūnos man ėmė ūžti galvoje ir atrodė, kad viskas joje vartosi bei slydinėja.

Maždaug po savaitės apsisprendžiau apsilankyti policijos nuovadoje Niu Meksike. Atrodė, kad ji pakankamai toli nuo mano įprastų takų, tad jeigu būčiau nemielai priimta, jiems būtų nelengva vėl mane susirasti.

Leitenantas Solvas atrodė nuobodžiaujantis bei apsnūdęs ir, ko gero, palaikė mane pamišėle. Man galvoje netilpo, kad toks slunkius, kaip jis, galėtų būti nedorėlis. Tai buvo apkūnus, gumą čiaumojantis indėnas su tokiomis didelėmis bei tamsiomis akimis, kad net ėmė išgąstis. Jos Buvo bedugnės ir nieko man neišdavė apie už jų slypintį protą. Gerai pasvarsčiusi, jau nebegalvojau, kad Solvas visame kame toks lėtas.

Pirmiausia jis panoro sužinoti mano pavardę bei adresą, piktai susiraukė, kai kluptelėjau ties abiem, atsidrėbė kėdėje ir žiovaudamas klausėsi mano pasakojimo apie naftą. Jo akyse nešmėstelėjo nė šešėlis, veide nekrustelėjo nė raumenėlis, ir tai mane įtikino, kad apeidama čionai tiktai sugaišau laiką. Arba buvo korumpuotas, arba netikėjo nė vienu mano žodeliu.

— Tikiuosi, ateity nebus sunku tave surasti, — tarė jis, toliau daužydamas mano iliuzijas apie anonimiškumą. — Iš tavo pasakojimo aišku, jog esi nepilnametė mutuolė, tad jeigu reikės su tavimi pasikalbėti, susisieksiu su Mutatu. Arba tu ten gyveni, arba jie žinos, kur tave rasti. Beje, ar matei bent lašelį naftos, trykštančios iš to vamzdžio?

— Kam man to reikia? Moku prie vieno pridėti vieną.

— Tas didžiules struktūras, esančias kituose matmenyse, turėjo matyti daugybė keliautojų.

— Nebūtinai, — paaiškinau. — Man nepavyko aptikti jokių M ribų. Kad ir kokį didelį objektą įkištumėte į begalybę, tai vis tiek tebus lašas jūroje, ar ne? Be to, tie pavieniai atklydėliai, kurie pernelyg priartėja Vandenų pasaulyje, yra sugaudomi tinklais ir nužudomi. Gotlande įsibrovėliais pasirūpina slokai.

— Kaip tokia jaunutė bei mažutė labai jau daug žinai. Gal tikiesi apkvailinti seną kvailį, gal seki man puokštę sapnų, o gal viskas, ką sakai, yra tiesa. Koks buvo pulsacijos dažnis, kai pridėjai ausį prie vamzdžio Vandenų pasaulyje? Kiek kartų per minutę, tavo manymu?

Greitis, su kuriuo jis mėtėsi nuo žemiausios pavaros prie aukščiausios, privertė mane sumirksėti.

— Nepamenu. Ji buvo lėta. Kuo lėtesnė, tuo daugiau naftos, ar ne? Ir didesni žemės drebėjimai visiems mums likusiems.

— Norėčiau sužinoti pavardes visų policininkų, su kuriais bendravo tavo draugas.

Pasakiau jam dvi ar tris Krofo paminėtas, kur jie dirbo ir viską, ką galėjau apie juos prisiminti.

Vos spėjau iškelti koją pro duris, paskui mane nutykino kažkoks šešėlis. Išsyk apsisukau ir grįžau į Solvo kabinetą.

— Tik uodegos man ir betrūksta, — tariau. — Jei viskas, ką pasakiau — tiesa, tikrai nepatrauksiu daugiau dėmesio, nei jau padariau. Tie žmonės, apie kuriuos pasakojau, yra pavojingi.

Jis mostelėjo rankele ir šyptelėjo. Iš tikrųjų, tai tik smulkmena.

— Norėjau, kad saugiai sugrįžtum namo. Bet jeigu prieštarauji, manyk, kad to nebuvo.

Ir visgi buvo, be to, dabar sekti ėmėsi kita žmogysta. Visai tuo neapsidžiaugiau, nes, norint jos atsikratyti, prireikė daugiau gudrybių, nei žinojau. Manau, kad atkakliai mane kontroliuodamas, Solvas norėjo kažką tuo pasakyti, tačiau neišmaniau, ar man jaustis ramiau, ar dar labiau susirūpinti.

Patė su Mike nė perpus neprilygo mano naujajai uodegai, įžengusi į dangoraižio vestibiulį, liftu pasikėliau į dvidešimtą aukštą, pradariau langą ir nėriau pro jį lauk, gerokai išgąsdindama keletą šios scenos stebėtojų. Tikėjausi, kad tai atbaidys mano persekiotoją nuo tolesnių veiksmų. Nusileidusi į M-2, užšuoliavau rūkstančia kalva, tačiau vos pasiekus jos viršūnę man pasirodė, kad iš to paties žiedo išniro gotė ir nusekė mano pėdomis.

Negalėjau tuo patikėti, bet vis dėlto puoliau kalvele žemyn ir pritūpiau už uolų. Nors laukiau su didesne kantrybe nei įprastai, niekas neprisiartino. Jokia gotė nepertraukė horizonto linijos, nepasirodė jokia Solvo darbuotoja, kad mane apšviestų. Pamaniusi, kad gal ji slepiasi, užropojau į kalvos viršūnę ir apsidairiau. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios.

Dabar šiek tiek supratau, ką jautė Krofas, neturėdamas pas ką eiti. Jis norėjo atsikratyti savo žinių užkrautos atsakomybės, aš taip pat. Nepaisant to, šiuo metu jis gulėjo šešios pėdos po žeme, o aš, atrodo, sekiau dar karštais jo pėdsakais. Ko gero, viskas, ko pasiekiau, tai užsiundžiau ant savęs pačios naują priešą.

Stovėjau ant šlaito Gotlande ir stebėjausi, ar mano akys nemeluoja. Ar tikrai paskui mane per žiedą atsekė mergina, kuri gotės pavidalu dabar tūnojo viename iš miriadų žemiau esančių plyšių bei įtrūkiu?

Galiausiai supykau. Atsargiai slapstydamasi, pasikviečiau žalią žiedą, greitai įžengiau į jį, nėriau artimiausian dumblių gniutulan kaip į priedangą ir atsigręžiau į matmens įeigą. Nebuvau tuo tikra, tačiau man pasirodė, kad iš pradžių šiek tiek apsiblausė spalva, po to greta manęs tarytum kas sujudėjo, o tada už kokių septynių metrų materializavosi plaukūnė.

Ji buvo maždaug metro ir trijų ketvirčių ilgio, penkiasdešimties kilų svorio, turėjo gelsvai rudą odą, juodus plaukus, dailius veido bruožus ir panašias į Solvo akis. Neradusi, ko ieškojo, ji trumpam stabtelėjo, tuo tarpu aš ir jūros dumblių gniutulas neatkreipdami dėmesio praplaukėme pro šalį. Plaukūnė pasidavė apie dvidešimt metrų į visas keturias puses, po to vėl sugrįžo į pradinę poziciją, visą tą laiką dairydamasi, žvalgydamasi, ieškodama aiškiai prapuolusios priešininkės. Kažkas jos povyzoje ir žvilgsnyje sakyte sakė, kad ji ne tik sutrikusi, bet ir susižavėjusi bei patenkinta. Ji puikiai mutuodavo ir, ko gero, nedažnai sutikdavo ką nors, ko negalėtų pagauti.

Netrukus plaukūnė pademonstravo dar daugiau savo sugebėjimų. Pašmaižiojusi aplinkui ir neužtikusi manęs, ji pasikvietė mėlyną žiedą, klaidžiojantį jos kairėje, ir nustebino ne tik tuo, kad yra dar kažkas, galintis įsakinėti matmenų tarpduriams, bet ir tuo, kaip greitai tai padarė. Aš niekada nemėginau varinėti žiedų dideliu greičiu, tačiau ši Solvo išpera vaikė juos it dūmų kamuolius. Nespėjau nė mirktelėti, o ji jau išmovė iš Vandenų pasaulio, priversdama mane susimąstyti, ar dabar nėra pats geriausias metas pasipustyti padus.

Dvejojau tiek ilgai, kad pergalėjau ją lūkuriavimo žaidime. Plaukikė įšovė atgal į vandenį taip arti mano slėptuvės, kad net krūptelėjau. Aš ir dumbliai nudreifavome su dar didesniu užsidegimu, bet ji, ko gero, pamanė, kad judėjimą sukėlė staigus jos atsiradimas, ir nebandė atidžiau tuo pasidomėti.

Nusižiūrėjusi pažįstamą mėlyną žiedą, pasikviečiau j į, nėriau į Gotlandą, užšokau ant stataus šlaito, pakankamai žemo man, bet pernelyg aukšto normalaus dydžio gyvūnui, ir pritūpiau, turėdama atsargoje tik sekundės dalelytę. Indėnė tarsi šmėkla įskriejo per miglotą tarpdurį, nusileido kaip alyva sutepta spyruoklė ir sustingo. Buvau tikra, kad ji nematė, kaip palikau Vandenų pasaulį, tačiau tikriausiai pastebėjo man iškeliaujant susidariusią nedidelę erdvės deformaciją. Bet kokiu atveju, buvo nelyginant greita demone ir nepanaši į jokią kitą mano regėtą mutuolę. Taip pat ji buvo ir nekantri, blaškėsi ant karštos žemės, rūsčiai žvelgė iš pradžių viena kryptimi, po to kita, urzgė ir apskritai elgėsi kaip kas nors nesuprantantis, kas vyksta.

Buvo pernelyg mitri, kad galėtum su ja žaisti, o manęs laukė kiti reikalai, tad nulapatavau kalno ketera, kol, užtikusi geltoną žiedą, persikėliau į Mutatą.

Per tą laiką kažkas subombardavo mano kambarį, rašalu aptaškė sienas, purvais apdrabstė drabužius, pripildė vonią ir sumetė į ją mano batus bei knygas, prikišo į lovą vabalų ir taip toliau. Negaišdama nė akimirkos, nudundėjau koridoriumi, spyriu atlapojau Tedvaro duris ir, negailėdama niuksų, ištempiau jį iš vonios kambario į svetainę.

Jis ištrūko ir nulėkė už sofos.

— Man bloga nuo tavęs! — suklykė. Raudoni plaukai buvo išsitaršę, akys paklaikusios. Spiegdamas griebė knygas nuo lentynos ir svaidė į mane. — Tu dvokianti kiaule! Viskas turi būti tavo, ar ne?

Kaip triušis liuoktelėjau per sofą ir kojomis apsivijau jo sprandą. Kartu drėbėmės ant grindų, ir jis, atsidūręs apačioje, stipriai trinktelėjo galvą. Iš karto ėmė kūkčioti, tačiau aš nesustodama toliau jį kūliau, tvatinau alkūnėmis, keliais velėjau jo šonus.

— Man nesvarbu, kuo tu užsiimi! — suspiegė Tedvaras. — Nelįsk priėjo! Jis ne tavo, o mano!

Siejo žodžiai taip mane sudomino, jog trumpam lioviausi daužyti niekadėją, ketindama po to, kai sužinosiu, kojis toks tulžingas, pratęsti su dar didesniu įkarščiu.

Tuo metu jis buvo visiškai apsvaigęs. Veidas paraudo, akys išsprogo, jis seiliojosi ir bliovė iš visos širdies, o netrukus sužinojau, kodėl manęs taip nekentė ir darkė mano kambarį.

— Tu viską sugriovei! — tarė veriamai žiūrėdamas į mane, kaip į kokią raguotąją. — Mes jau buvome besutarią! Tu bjauri skretena! Užmušiu tave, jei dar priėjo lįsi! Tu jam nereikalinga eksperimentams ir neturi teisės! Aš tinku jam ne blogiau už tave! Jis ne tavo, o mano tėvas!

Visą likusią dienos dalį man skaudėjo galvą. Vienas iš dalykų, kurių negalėjau pakęsti, tai kieno nors emocinės traumos. Pakako tąsymosi ir su savosiomis. Pasirodė kelios slaugės ir nunešė besispardantį bei klykiantį Tedvarą į izoliatorių, o aš patraukiau krautis daiktų. Ši žinia mane gerokai apstulbino. Nė nenuraukiau, kad jis Gorvyno sūnus.

Tą patį vakarą švystelėjau lagaminą pro langą ir mutavau žemyn į mokyklos teritoriją. Man iš paskos sekė Patė su Mike, tačiau aš nekreipiau į tai dėmesio. Atėjus laikui, be vargo jų atsikratysiu. Ant Tedvaro rašomojo stalo liko raštelis, kuriame jo atsiprašiau ir paaiškinau, kad nė nemėginau paveržti jo tėvo meilės jausmų.

Buvau jau beveik prievažos gale, kai išgirdau klyksmą ir pažvelgiau į žiedų kanalo pusę. Su vienu iš žiedų dėjosi neįprasti dalykai. Kadangi buvo per toli, kad ką nors įžiūrėčiau, priėjau arčiau, o tada paleidau iš rankos lagaminą ir įsispitrijau apimta siaubo. Didelis rudas žiedas paliko kanalą ir strakaliojo ant žolės. Iš jo kyšojo Tedvaras, bejėgiškai vartydamasis kažkokiame sūkuryje.

Būdama pakankamai arti, ištiesiau ranką, norėdama jį sugriebti, tačiau žiedas metėsi į šalį. Pasikviečiau jį, bet, mano nuostabai, jis nesustojo. Tedvaro spiegesys darėsi vis aštresnis. Nemanau, kad jis mane matė ar girdėjo ir ar ką nors suvokė, išskyrus jį apglėbusį siaubą. Žiedas traukė jį vidun, ir, nors pats to nematė, vaikinas grimzdo vis giliau. Dar akimirka, ir Tedvaras nuskęs rudajame matmenyje.

Niekuo negalėjau jam padėti. Patė ir Mikė bėgo sykiu su manimi nesuvokdamos, kas čia vyksta, ir, ko gero, galvodamos, jog krečiu kokį nors keistą pokštą. Jos negalėjo matyti rudų žiedų. Tuo tarpu šis, nepaklusdamas mano įsakymui, pakilo aukštai į dangų ir kybojo virš manęs pakankamai ilgai, kad pamatyčiau, kaip Tedvarą galutinai įsiurbia vidun. Po to neskubėdamas paliko mokyklos teritoriją.

Sako, kad šis įvykis taip prislėgė Gorvyną, jog jis užsirakino viršutinio aukšto bute ir atsisakė su bet kuo matytis. Policija trainiojosi po apylinkę, šniukštinėdama kokių nors įkalčių. Kadangi savižudybė buvo neteisėtas dalykas, jie ieškojo informacijos, galinčios išsklaidyti gandus, jog Tedvaras mėgino pakelti prieš save ranką, pasinaudodamas tėvo laboratorijos įranga.

Nei jie, nei kas nors kitas nieko nenusimanė toje įrangoje, tuo tarpu Gorvynas nerodė noro išeiti iš izoliacijos ilgesniam laikui, nei trunka paviršutiniškas pokalbis, tad pareigūnai tik uostinėjo ir spėliojo, pateikdami žiniasklaidai savo asmenines versijas. Berniukas tiesiog išdykavo, krapštydamasis prie tam tikros labai sudėtingos įrangos, kuri neturėjo nieko bendra su jo dingimu. Buvo pasiųsti ieškotojai į Gotlandą ir Vandenų pasaulį, tačiau jie pasiekė tik pakraštinius plotus netoli įeigų į mokyklos teritoriją. Pareigūnai abejojo, kad pavyks rasti Tedvarą. Kaip ir kiti bėgliai, jis sugrįšiąs namo, kai bus tam pasirengęs.

Nukeliavusi į rudąjį matmenį, vėl išgirdau jo klyksmą. Teko gerokai pavargti, kol ten patekau, o ir pati mintis man visai nepatiko, tačiau niekas nieko daugiau nesiėmė. Tedvaras negrįžo namo, o norinčių pamėginti jį sugrąžinti neatsirado. Jie sakė, kad mutuoliai keliauja savo rizika. Kaip tai teisinga ir kiek Tedvarui iš to naudos.

Negalėjau priversti Gorvyno išeiti iš savo kambarių, jis neatsiliepė telefonu, niekas nerodė noro užsiimti šiuo reikalu, tad, prabėgus savaitgaliui, susitaikiau su neišvengiamybe ir išsiruošiau daryti, kas mano galioje.

Mano akys buvo aštrios kaip visada, tad kai atsistojau greta žiedų kanalo mokyklos teritorijoje ir ėmiau ieškoti reikiamos spalvos, beveik išsyk ją pamačiau — padūkusią ir beprotiškai besielgiančią persmaugtą sferą. Ji buvo purvinai rudo atspalvio, dviejų metrų skersmens, turėjo plonytį vainiką ir juodą it anglis branduolį. Šiame žiede nesimatė nieko viltingo. Užuot plaukęs lygiai kaip kiti žiedai, jis trankėsi ir valkiojosi, šiek tiek svyravo, staigiai mesdavosi į šalį ar netgi įlinkdavo, prarasdamas savo apskritumą. Man dingtelėjo, kad, ko gero, matmuo uždaro savo krautuvėlę ir baigia verslą, nutraukdamas darbą, atsiribodamas ir automatiškai atmesdamas visus keliautojus. Ši mintis pasirodė ne itin maloni. Tarkim, aš mutuočiau į tuklų organizmą, o tada paaiškėtų, kad matmenį sudaro dvi besusiveriančios sienos? Tarkim?

Mano įėjimas nepriminė įprasto įsibrovimo, nes žiedas sprukdavo nuo manęs kaip šešėlis arba nusigręždavo savo anga į kitą pusę, aiškiai liepdamas traukti kur nors kitur, tik ne į jo prieglobstį. Kadangi aš bet kokiu atveju negalėjau tiesiogiai matyti neįprastų spalvų žiedų, tai man užteko ir to, kad jis rodo savo apvado kraštą. Patė su Mike sutrikusiais bei nerimastingais balsais šaukė man iš už nugaros:

— Ką tu ten darai, kvaišele?

— Jai pavažiavo stogelis. Visada buvo pavažiavęs. Ei, tu, liaukis sukinėtis, lyg tupėtum ant kiaušinių. Kas tau pasidarė?

Pasisukau nugara į rudąjį apvadą, siekiau už savęs, paliečiau jį ir pajutau gąsdinantį šaltį. Ko gero, aš pavirsiu pingvine.

— Merginos, nors jūs normalios, tačiau aklos, — atsišaukiau. — Nejau nematote šio žiedo? Jis lygiai toks pat, į kokį įšoko Tedvaras.

— Lipk lauk iš kanalo, — liepė Patė. — Tau jau visai smegenėlės suskydo. Patikėk manim, kad ir kokį žiedą pasirinktum, mes minsime tau ant uodegos. Net nesvajok, kad tau pavyks pasprukti, kai esame visai greta.

Čiuopdama, liesdama, tyrinėdama prisiartinau prie trūkčiojančio apvado, kuris dabar buvo palyginti ramus, vos besisūpuojantis, ir aš pagalvojau, kad jis nebesijaudino, nes manė, kad pasitraukiau. Anksčiau niekada nemaniau žiedus turint proto ar sąmoningumo, tačiau dabar rimtai apie tai susimąsčiau, ruošdamasi prasmukti į jį iš šono. Visą laiką akies kampučiu neišleidau jo iš regos lauko. Darėsi vis šalčiau, o aš vis plačiau šiepiausi dvynėms.

— Dabar jūs mane matote, o dabar… — tariau ir kuo greičiau iškeliavau, ne tiek norėdama apstulbinti jas savo dingimu, kiek stengdamasi suspėti įsiskverbti į žiedo vidų, kol jis dar nuo manęs nepabėgo. įžengiau su aiktelėjimu, po kurio sekė dejonė, nes likau ta pati šiltamėgė džiūsna, tuo tarpu mane supantis pasaulis gerokai pasikeitė.

Planeta merdėjo. Tai truko jau gana ilgai, o jos medžiaga be perstojo iro. Keitėsi planetos forma, jos masė vienur susitraukė, tuo tarpu kitur išsipūtė, ji nebesusitvarkė pati su savimi, tad pūpsojo išsikišusi iš savo vietos erdvėje. Ilgainiui ėmė irti vis daugiau kietųjų dalių, tad eroms bėgant planeta virto dviem stūksančiais stačiais šlaitais, kuriuos skyrė apytiksliai trijų šimtų metrų tarpas. Pačiame tarpe visiškai ir absoliučiai nieko nebuvo. Matmuo perskilo ir netrukus nugarmės į vakuumą.

Paskutinė silpna karščio ar energijos žara slypėjo pernelyg giliuose atskirtų šlaitų kloduose, kad pajėgtų įšildyti orą, o tai, jog nemutavau į kitą gyvybės formą, buvo galima paaiškinti tiktai galios trūkumu. Pasaulis buvo pernelyg senas ir susidėvėjęs, kad atliktų savo darbą. Akimirksniu atsidūriau ant begalinio trapaus uolinio piršto, supama rudo oro ir čaižoma žvarbaus vėjo. Susmukusi ant kelių, apsivijau save rankomis ir ėmiau dairytis. Mane supo grynas liūdesys. Visur jį jaučiau kaip uždėtą sunkią ranką. Žiedas manęs nenorėjo, negalėjo iki galo manęs priderinti, ir visgi buvau čia, o mano pasirodymas beveik išsunkė tą energijos likutį, kuris gaminosi jo širdyje.

Taip mąsčiau, klūpodama ant to mažyčio iš planetos likusio lopinėlio. Jos rezervai buvo tokie pavojingai maži, kad galėjo nepajėgti išlaikyti manęs bei berniuko, įkliuvusio tarp stačių šlaitų. Man pavyko įslinkti pakankamai netoli, kad nusileisčiau ant vienos iš dviejų uolų, tuo tarpu Tedvaras papuolė į tokį stiprų sūkurį, jog jo impulsas nubloškė jį į tarp šlaitų esančią tuščią erdvę. Dabar jį savo gniaužtuose laikė kita jėga ir nepaleis tol, kol pasaulis visiškai neteks galios.

Planeta eikvojo savo blėstančią energiją, kad išlaikytų jį vietoje ir neleistų nuskrieti šalin. Tad ten jis ir kybojo, tuo tarpu po juo ir aplink jį sukosi tamsus sūkurys, kuris galėjo būti pati matmens dvasia. Tedvaras nepaliaujamai klykė, nes žinojo, kas jis ir kur yra.

Tykiai ir atsargiai, kaip dar niekada gyvenime, atsitraukiau per užnugary esantį geltoną žiedą ir radau savo senąją pažįstamą Žemę tokią, kokią palikau. Kaip neįtikėtinai keista suvokti, kad už kelių rankos siekių, bet tuo pačiu ir už milijonų šviesmečių danguje, tarp dviejų beišsikvepiančio pasaulio puselių kybojo Tedvaras.

Pagauta impulso, norėjau tučtuojau sprukti, bet nebuvau tokia kvaila, tad tik kilstelėjau ranką ir šypsodamasi pamojavau Patei su Mike, vis dar tebespoksančioms į tuščią erdvę, kur dingau ir vėl pasirodžiau. Sekama jų, nerūpestingai nuėjau šalin, įžengiau į Mutatą, liftu pasikėliau į trisdešimtą aukštą, įėjau į savo butą ir joms prieš pat nosį nesmarkiai trinktelėjau durimis. Dvynės išsyk suprato, jog ketinu išeiti pro langą. Išgirdau, kaip jos nudundėjo koridoriumi, bandydamos mane aplenkti, tačiau aš vėl išsmukau pro duris ir nuskuodžiau į kitą pusę. Atidariusi langą tolimajame pastato pakraštyje, pasikviečiau mėlyną žiedą ir įpuoliau į Gotlandą.