Erdvevaiksta

3

Salsvas nesutarimų kvapas užtvindė rąstų namelį lygiai stipriai, kaip ir pušų spyglių, kalnų oro, medžio dūmų bei ant elektrinės viryklės verdančių mano pusryčių aromatai.

— Ašaros niekuo tau nepadės, — tarė Vytis, įdėmiai dėbsodamas į mane. Ko gero, stebėjosi mano prasta nuotaika. Atrodė, kad jis niekaip negalėjo apsispręsti, ar iš manęs šaipytis, ar geriau vengti. — Mes čia suryjame po vieną vaikiščią per dieną, — pareiškė. — Nesileisk apkvailinama, šiame pasaulyje yra ir žvėrių.

Ypač gerai jaučiau jo žvilgsnius, metamus į kabantį ant sienos žiedų pavojaus signalą. Jų buvo kiekviename namelio kambaryje, po vieną paradiniame ir užpakaliniame prieangiuose, o dar trys — prie užtvaro.

— Įdomu, kas nutiktų įjojus į M-2 raitomis ant arklio? — paklausiau ir pastebėjau, kaip jis staiga blykstelėjo. Įtariau, kad nuo pat mūsų susitikimo akimirkos jo kraujospūdis laikėsi pakilęs, pulsas padažnėjęs, o antinksčiai virto mažulyčiais geizeriukais. — Ko gero, išbandysiu tai su Banditu, — pareiškiau. — Pirmiausia permesiu tave per balną ir tvirtai pririšiu, o tada šuoliais pasileisime kiaurai per seną gerą mėlyną spurgą. Zinai, tokią namo dydžio. Beje, girdėjau, kad kuo žiedai didesni, tuo toliau tenka kristi anapus.

— Ar tai įrodyta? — Jau supusryčiavęs vieną minkštai virtą kiaušinį bei gabalėlį skrudintos duonos, Vytis kovojo su nevirškinimu bei pasipiktinimu, o aš tuo tarpu šlemščiau kiaušinienę, dešreles, sviestainius, želė, sultis ir pieną.

— Ar ten, iš kur atsiradai, tave marino badu? — pasidomėjo jis. Kai ant kiaušinienės drėbtelėjau gervuogių želė, jo veido bruožus perkreipė skausminga išraiška. — Ir išvis, iš kur tu atsiradai?

— Iš po kopūsto, iš kur gi kitur? Kertu lažybų, jog galėčiau pranešti keletą tau nežinomų dalykų. Pavyzdžiui, kad mano smegenyse įstrigęs trombas. Be to, ar žinai, kad man amnezija? Tiesa, retkarčiais aš šiek tiek perdedu, tačiau dabar sakau gryniausią tiesą. Jei tavo bosas būtų įžvalgesnis, jis nebūtų vėlęsis į sandėrį su tuo agentu. Tai grynų gryniausias sukčius.

— Kokia dar amnezija? Vaikuti, ką tu čia tauziji?

— Kuo tu vardu? — paklausiau.

— Sakiau jau tuziną kartų. Virtonas.

— O aš — Darilė.

— Puiku, vaikeli.

— Puiku, Vyti. Taigi, kaip jau minėjau, esu ambulatorinė ligonė, tačiau tai viskas, ką apie tai žinau. Pakanka mane stipriau krestelėti, ir galiu užgesti kaip tas žalias žiedas, įnėręs į šio namelio vidų.

Jis stryktelėjo ant kojų ir patikrino sieninę pavojaus sireną, netgi patekšnojo per ją ir prikišo savo ausį. Skalė švytėjo blyškiai rausva spalva. Aplinkui nebuvo jokio žiedo.

— Galbūt aš blogai tave įvertinau, — tarė jis. — Galbūt reikėjo tave apsvaiginti ir uždaryti į narvą.

— Nepamiršk apie mano trombą.

— Tai tu nepamiršk. Jis gi tavo galvoje, ne mano. — Vytis pažvelgė į mane kiek pravira burna, tačiau jo blausiai mėlynos akys liko ramios. — Ir kokio galo tu rieti tokias pasakas? Juk esi puikiausios formos. Pripažink tai.

Arklidėse gyveno sena skalike, vardu Gūgsė, kuri turėjo mane sumedžioti, jei kartais sumanyčiau pasprukti. Ši mintis truputėlį stebino, tačiau Deronas patikino, kad, nepaisant viso jai rodomo draugiškumo, Gūgsė tikrai nepamirš savo dresuotės. Tiesą sakant, pareiškė jis, kuo geriau skalike mane pažins, tuo lengviau jai bus sekti mano pėdsakais.

Deronas kažkuo priminė šnipinėjantį profesorių, kurio didžiausias pomėgis — apsirengti nešvariais drabužiais ir eiti vartyti šieno arba mėginti prajoti su Banditu. O gal jo profesija buvo šnipinėjantis kaubojus, kuris leidžia savo atostogas, knaisiodamasis po universiteto atmatas. Jeigu Vytis buvo vidutinio ūgio ir kresno sudėjimo, tai Deronas — aukštas bei liesas. Pirmąjį galėjai permanyti, antrojo — nė iš tolo.

— Mano buvusi žmona apkaltino mane nepažinumu, — tarė jis man vėliau tą rytą, įsikirtęs į tolį savo primerktomis rudomis migdolo formos akimis. — Ji pareiškė, kad neturiu cinkelio. Kai paklausiau, ką tai reiškia, atšovė, jog į šią sąvoka įeina visi kasdieniai dalykai.

Jis užsiropštė ant Bandito, pasėdėjo pusę minutės, nusidaužė purvą ir didžiule skrybėle nudulkino džinsus.

— Kadaise psichiatras patarė man pasidaryti vaiką arba ką nors įsivaikinti.

— Tik nežiūrėk į mane. Tavo buvusi žmona teisi. Esi šaltas kaip varlė.

— Aš žiūriu į tave visai nešališkai. Abejoju, ar Kiskas turės iš tavęs kokios nors naudos. Esi nepažabojama laisvūnė, kaip ir jo arklys.

Atrišau tuo metu ramiai stovėjusį gyvulį ir vos suturėjau pagundą numesti nuo gyvulio nugaros nepageidautiną svorį.

— Ar žinai, kodėl negali juo jodinėti? — paklausiau.

— Nagi, pasakyk.

— Tu jo bijai.

Sugniaužusi juodus šiurkščius karčius, stryktelėjau ant plačios nugaros ir basomis kojomis stipriai sumygau šonus. Perliuoksėję visas pasitaikiusias tvoras, pasinešėme per sodria žole apaugusią lygumą. Spirčiojau arkliui iki mėlynių, o jis mėgavosi kiekviena akimirka, šokčiodamas tarsi sunkvežimis be amortizatorių. Dar keli mygtelėjimai, dar keli riktelėjimai, ir vėl skriejome su vėju, ir atrodė, kad tai žemė lekia link mūsų, o ne atvirkščiai.

Turėjau stiprias kojas ir žinojau, kur grybštelėti šį subjektą, kad jį pristabdyčiau. Vienintelis dalykas, į kurį reagavo arklys, buvo keliais įjį įsirėmęs tvirtai sėdintis jojikas. Iš kur tai žinojau? Gerai, kad niekas nepaklausė, nes nesumočiau, ką atsakyti. Bet kokiu atveju, vos sumažindavau spaudimą, Banditas tučtuojau įsilėkdavo kaip greitasis traukinys. Kažkur toli iš užnugario mus pasiekdavo skalikės amsėjimas. Vargšė Gūgsė. Už šios dienos pastangas jai teks pasitenkinti tik dulkių skoniu.

Išsidrėbiau kalvos viršūnėje, traukiau į save gaivų orą ir prakaitavau it kulis[1]. Banditas ganėsi greta, pririštas prie ilgo vijoklio. Praėjo visa valanda, kol jis pravėso. Saulė baudėsi mane apžilpinti, vabzdžiai stengėsi suėsti gyvą, o sieloje vyravo ramybė. Iš pradžių prisirijau obuolių, po to aptikau graikinį riešutmedį bei tvirtą uolą, atsirinkau keletą tuzinų upokšnio išskalautų akmenėlių, kimšau gervuoges, žemuoges, laukinius obuoliukus ir kramčiau sasafro žievę.

Tą arklį greičiau reikėjo pavadinti Orlėkiu, nes jis visada lakstydavo it ant sparnų. Aptikę seną kalnų kelią, didžiuliu greičiu uždūmėme į viršų ir dar greičiau nudundėjome žemyn. Tuo metu aplinkui jau tirštėjo prieblanda, o saulė ruošėsi netrukus dingti iš akių. Slėnį kertančiu keliu atvinguriavo automobilis, pasuko link mūsų namelio ir padidino greitį. Mudu su Banditu iššokome iš kalnų kelio tiesiai prieš jo nosį, ir mano ristūnas, išreikšdamas savo nepasitenkinimą įsibrovėliu, atsistojo piestu bei ėmė mataruoti priekinėmis kanopomis. Akies kraštu pastebėjau, kaip vairuotojo vietoje sėdintis tamsiaplaukis akmenveidis vyriškis, stengdamasis mūsų išvengti, staigiai suktelėjo vairą ir įsirėžė į tankius krūmus.

Banditas parodė jam savo riebų pasturgalį, ir mes paršuoliavome atgal į rančą, lydimi žmogaus, kuris aiškiai buvo čia bosas. Tą vakarą gulinėjau lovoje ir klausiausi, kaip jie kivirčijasi.

Kisko tonas buvo stingdantis ir kupinas pašaipos.

— Tai bent turime specialistėlius. Du suaugę vyrai nesugeba kelias dienas prižiūrėti paprasčiausios mergiščios. Gal man reikėtų paieškoti jums kokio lengvesnio darbelio? Arba gal aš tiesiog spjausiu į jūsų įsipykusius snukelius ir pasiųsiu šunims šėko pjauti.

Vytis su Deronu atsakydami kažką burbtelėjo. Paprastai kiekvieną sykį, kai Kiskas būdavo piktas ar sarkastiškas, jie įjungdavo atbulinę pavarą. O taip nutikdavo beveik nuolat.

— Manau, kad tu nerimauji labiau, negu reikia. Juk ji sugrįžo, ar ne? — Atrodo, tai buvo Vyčio balsas, bet negalėčiau garantuoti. Tiesą sakant, man tai visai nerūpėjo.

— Žinoma, nes ji prisipūto žalių vaisių ir nenorėjo likti viena bei ligota šiame dideliame ir žiauriame pasaulyje. Tačiau ką darysite, kai ji pabėgs kitą kartą? Pasiųsite jai žinutę? Vaikeli, maldaujame, sugrįžk, kitaip mūsų sėdynės kentės pirmutinės? Kai apie tai pagalvoju, man net skrandį sutraukia. Be to, norėčiau, kad tas šuo būtų ištrenktas iš namelio ir gyventų ten, kur jam ir priklauso — arklidėse.

Įėjo Vytis ir išsivedė Gūgsę, bet aš neprieštaravau, nes tą akimirką labiausiai troškau numirti. Mano pilvas išsipūtė kaip melionas ir tvilkė it karšta plyta.

Sirgau tris dienas. Kol Kiskas trynėsi rančoje, padėtis darėsi vis labiau kivirčinga. Kai supratau, kad visgi išgyvensiu pasivaišinimą laukiniais vaisiais, kiek atsipalaidavau ir grįžau prie savo labiau netvarkingų įpročių. Dienų dienas dykinėjau ir neatsakinėjau į klausimus bei nerodžiau pasiryžimo užsidirbti pragyvenimui. Už šias pastangas Kiskas uždarė mane narvan, kurį Vytis su Deronu sumeistravo iš medienos ir pakabino paradiniame prieangyje.

— Jums nederėjo to daryti, — pareiškiau. — Ir dar būtent tuo metu, kai jau ėmiau galvoti, kad galėtume sutarti.

— Žinoma. Man irgi taip pasirodė. Kaip Sokratas su savo mylimu troškulio malšintoju. — Kiskas buvo ramus, visada toks, tačiau jo akys žėrėjo. Kai kada jis jas pasitrindavo. Boso plaukai buvo tokie juodi ir garbanoti, kad priminė godžius pirštukus, gniaužiančius jo galvą. Pečiai buvo pernelyg platūs, dantys — pernelyg ilgi, protas — pernelyg įžvalgus.

Supdamasi pirmyn atgal ant virvės kabančiame narve, paklausiau:

— Ką jūs norite tuo pasakyti?

— Tai susiję su pilimis bei karaliais ir tuo, kas čia įsakinėja.

— Įsakinėti nesunku, bet jeigu nėra kas klauso?

Jis nusišypsojo.

— Pagavai mintį?

— Galiu išeiti iš čia kada tik panorėjusi.

— Bet kurią akimirką?

— Kaip spjūvis pro tarpdantį.

Jis liovėsi šypsotis.

— Jeigu dar bent kartelį be leidimo prisiliesi prie arklio, aš paleisiu jam kulką į galvą.

Prireikė kelių minučių, kol tai suvirškinau.

— Nejodinėsiu juo be leidimo, — galiausiai ištariau.

— Matai? Mes sutariame vienu klausimu po kito.

— Jums reikėjo nusipirkti kokį nors kitą to vergų kvartalo gyventoją. Aš esu pagiežinga.

— Ketini suvesti su manimi sąskaitas už tai, kad tave užrakinau?

— Ne, už grasinimą gyvuliui, kuris nepadarė jums nieko blogo. Jūs galite mane užrakinti, tačiau negalite išlaikyti po raktu.

— Pažiūrėsim, — šiurkščiai tarė jis. — Kalbant apie grasinimus, tai tol, kol darysi tai šitaip iškalbingai ir įtikinamai, liksi ten, kur esi. Gyvensi narve kaip beždžionė. Maitinsies kaip gyvulys. Įsisavink šią pamoką, mutuole. Mano vardas Kiskas. Tu dirbi man arba teks gyventi kaip gyvuliui. Dėl manęs gali tupėti čionai visą savo likusį gyvenimą.

— Yra toks dalykas, kaip įstatymas.

— Pamiršk tai. Aš esu įstatymas.

Tą vakarą mane aplankė Vytis.

— Nešdinkis, — pareiškiau. — Žinau, jog jis tave atsiuntė, kad mane suminkštintum.

— Nuo kada įmanoma suminkštinti akmenį? Tiesiog, atnešiau purškalo nuo vabzdžių, kad rytoj turėčiau kam sušerti pusryčius.

— Jis papurškė iš balionėlio, ir aš pasiskundžiau, kad dalis pateko man ant veido. — Jei bendradarbiausi su mumis, mes tave puikiai išdresuosime. Deronas gerai išmano savo darbą. Kimši rinktinį maistą, galėsi jodinėti tuo pamišėliu iš arklidžių ir laikyti šunį savo kambaryje. Tau galėjo pasiūlyti daugybę kur kas blogesnių darbų.

— Katras iš jūsų yra žiedų ekspertas? Tu ar Deronas?

— Nė katras, bet jis išmano daugiau už mane. O ką?

— Yra vienas dalykas, kurio neprisimenu. Užduok jam nuo manęs klausimą.

— Be abejo.

— Jei asmuo yra sužeidžiamas M-2, grįžta į M-1, o po to vėl į M-2, ar jis materializuosis su tais pačiais sužeidimais?

— Paklausiu jo. — Vytis dvejojo. — Ką reiškia — negali prisiminti? Kaip galėjai užmiršti tokį dalyką?

— Aš jau tau sakiau. Jeigu netiki, kad man amnezija, tai niekuo negaliu padėti.

Jis pasišalino, bet po kelių minučių sugrįžo.

— Deronas sako, kad žaizdų nebebus. — Vytis pažvelgė į mane pro medinius skersinius. Ant jo susirūpinusio veido žaidė šviesos atspindžiai. Atrodė panašus į šunį. — Ką tu rezgi? — paklausė. — Gal ruoši dar daugiau nemalonumų?

— Perduok Kiskui linkėjimus.

Paslaptis slypėjo žiedų spalvose, o ne kokiame nors ypatingame velėnos taške. Pavyzdžiui, norėdama pakliūti į savo senąją stovyklavietę M-2, turėjau susirasti tam tikro atspalvio mėlyną žiedą. Grįžus į Mutatą, užduotis nė kiek nepalengvėtų, kadangi žiedo padėtis neturėjo visiškai jokios įtakos. Kalbant apie dangų už mano narvo ribų, tai jame dabar matėsi kur kas daugiau spalvotų žiedų nei dieną, o vienas toks mėlynas mano tyliu pasiūlymu pakeitė kursą ir stabtelėjo aptvaro pavojaus signalo veikimo zonoje. Netrukus namo viduje pasigirdo grumdymosi garsai, ir pro duris kartu išpuolė Vytis su Deronu.

— Čia viskas ramu, bose! — užbaubė Vytis, švystelėjęs žibintuvėliu į sieninį pavojaus signalą. — Per pusę mylios nėra jokio pavojaus!

O man tarė:

— Klausyk, nematau, ko čia žvengti. O gal nori, kad tave išsitemptume ir išvelėtume šonus?

— Aš noriu į tualetą.

— Niekuo negaliu padėti. Nematysi laisvės, kol nepradėsi gražiai elgtis.

Susigūžiau kampe ir ėmiau verkšlenti.

— Liaukis, — tarė jis.

— Tu į ją reaguoji, — pastebėjo Deronas.

— Tiesiog užčiaupk savo išsimokslinusią srėbtuvę.

— Tu ne toks kvailas, kad apie ką nors pagalvotum du kartus. Nesuprantu, kaip šitoji tave užkabino. Ji blogiausia iš visų mano matytų.

Vytis tik dėbtelėjo į jį ir grįžo atgal. Deronas dar kurį laiką pašaipiai spitrijosi į mane.

— Tu siunti, nes aš žinau, kaip suvaldyti Banditą, — pareiškiau.

Jis nieko neatsakė, tik dar kartelį nusišiepė ir nusekė Vyčio pėdomis.

Danguje spingsinčios šviesos priminė spalvotus mėnulius su padūmavusiais vainikais. Jų buvo per mažai, kad užtemdytų žvaigždes, tačiau užteko, kad sukeltų Kalėdų įspūdį. Kai kurios žemai kybančios šviesos priminė žvakes ir toldamos bliksėjo bei purslojo arba dūmijo ir nerangiai šoko kaip saulės zuikučiai ant sienos. Toji, kuri sukėlė sąmyšį, jau seniausiai spėjo pranykti.

Gulėjau narvo kampe ir laukiau geros progos, stebėdama, ar nepasirodys kas nors naudingas. Kadangi buvau tikra nepasėda ir man trūks plyš reikėjo kokio nors užsiėmimo, pradėjau siūbuoti narvą. Šis girgždėjo tartum surūdiję varteliai, ir retsykiais iš namelio atsklisdavo prislopintas burblenimas. Galiausiai visi trys išvirto laukan. Kiskas visas spirgėte spirgėjo, tačiau, kai paliepė Vyčiui su Deronu įboginti narvą vidun, jo balsas skambėjo šaltai. Aniedu ėmė niurzgėti, kad narvas netilps pro duris, o jis patikino savo geriausiu budelio balsu, kad tikrai tilps, ir šis tilpo.

Vytis palaukė už vonios kambario durų, o kai aš pernelyg ilgai užgaišau, atlapojo jas kojos spyriu, čiupo mane ir įgrūdo atgal į narvą, dabar jau pastatytą mano miegamojo viduryje.

Vos tik jie vėl kietai sumigo, žiedų pavojaus signalas pratrūko iš naujo.

— Tu niekaip negali liautis, — tarė man Kiskas. Žėrinčios jo akys buvo primerktos ir pavojingos.

Deronas tyrinėjo sieninį pavojaus signalą.

— Kažkur už lango yra žiedas.

— Kokia tikimybė, kad jis ar kuris nors kitas įskries į namą ar netgi į šį narvą?

— Maždaug viena iš milijono. Mes tuščiai pergyvename.

— Išjunk pavojaus signalus. Grįžkime į lovą. Esant tokiai tikimybei, galiu visiškai ramiai miegoti.

Jie nuėjo gulti, o aš, sulaukusi, kol namelyje įsiviešpataus mirtina tyla, pasišaukiau žiedą ir nėriau į M-2. Žiedas buvo ne tokio mėlynumo, kokio norėjau, bet pakankamo, kad ištrauktų mane iš narvo bei namelio ir perkeltų kuo toliau nuo trijų akmenširdžių žmogystų. Viską apskaičiavau kuo tiksliausiai. Pavirtusi ant briaunos, mėlynoji spurga dideliu greičiu įlėkė vidun, todėl atrodė, kad ji tiesiog rieda grindimis. Buvo pakankamai didelė, tad man beliko ramiai sėdėti ir leisti jai mane apgobti. Po toji toliau nuskriejo per namą ir, ko gero, pakilo į dangų, tuo tarpu aš nusileidau ant karštos Gotlando uolos.

Aišku, išsirengusi į šią kelionę, gerokai rizikavau. Kai pastarąjį kartą pasitraukiau iš planetos, buvau itin prastos būklės. Dar sėdėdama narve labiausiai pergyvenau dėl to, kad Deronas gali klysti, ir aš sugrįšiu tokia, kokia iškeliavau. Laimei, tai neįvyko. Mano dviejų šimtų kilų masė buvo sveika ir pilnavertė, tad iš to džiaugsmo nesustodama pralėkiau penkiasdešimt mylių.

Kadangi niekada neklysdavau dėl žiedų bei mutavimo, tai žinojau, jog ši vieta nėra mano mėgstamiausių nusileidimo zonų sąraše. Aš dažnai atsidurdavau nepažįstamoje M-2 teritorijoje, todėl tikėjau, kad planeta yra neaprėpiama. Bet kokiu atveju, šiose vietose neturėjau maisto atsargų ir negalėjau susirasti jokių įdomesnių užsiėmimų.

Po kelių dienų jaučiausi nebetverianti savo kailyje, prastos nuotaikos, o kažkokia sumaištis įsimetė net į mano sielą. O gal skrandį? Pagavau save besuklūstant, ar nepasigirs senos kvailos skalikės amsėjimas bei arklio kanopų dunksnojimas. Ar čia kur nors galėjai rasti gaivų vėją, vešlų vaismedžių sodą, tokių skanių žalių obuolių, nuo kurių būdavo taip bloga? Beveik jutau prakaito skonį ant karščio pliekiamo savo žmogiškojo kūno viršutinės lūpos. Nepažinau namų ilgesio, bet jįjaučiau.

Bandydama atsikratyti nuobodulio, paslėpiau ledo duobėse kelis dri, pasiturškiau juodos dervos ežere, pralėkiau ištisas mylias labirintais, kol galiausiai lioviausi apsimetinėjusi ir susmukau greta kunkuliuojančio vulkano pagedėti. Manęs nė kiek neįkvėpė mintis persikelti į M-3. Tiesa buvo ta, kad visiškai netroškau apaugti žvynais ir plūduriuoti bekraščiame vandenyne. Atrodė, kad praradau gyvenimo skonį. Jeigu ir turėjau kokį norą, tai pajodinėti arkliu bei pabučiuoti šunį…

Kai priartėjau keliuku prie namelio, Kiskas krovė savo automobilio bateriją. Jis loštelėjo, lyg gavęs elektros smūgį iš rankoje laikomo kabelio. Galiausiai nusisuko ir vėl ėmėsi savo darbo, nekreipdamas į mane dėmesio. Kai atsidūriau girdimumo ribose, tarė:

— Ketinu padaryti tau paslaugą ir liepti išsinešdinti. Suteikiu pačią geriausią progą, kokią tik kada nors turėsi gyvenime. Grįžk ten, iš kur bebūtum atvykusi. Pasislėpk po kopūstu ar eik velniop, tiktai išsimėžk iš šios rančos.

Vėliau jis man parodė priklydusią katę, užvaldžiusią daržinės kampą. Kartu su ja gūžtoje gulėjo šeši juodi kačiukai, primenantys mažulyčius gotus. Kol sėdėjau ir juos stebėjau, mąsčiau apie Kišką. Ar jis visą laiką žinojo, kad aš sugrįšiu? Ar galėjo būti toks protingas, kad suvoktų, kokia stipri trauka slypėjo arklyje, šunyje ir užmiesčio lopinėlyje?