SAVAEIGIAI KELIAI

— Gal tu vis dėlto praleisi vakarą su mumis? — neryžtingai pasakė Ženia.

— Teisybė, — tarė Seila. — Pabūkim drauge. Kur vienas eisit tokiu liūdnu veidu?

Kondratjevas palingavo galvą.

— Ne, ačiū, — atsakė jis — Verčiau pabūsiu vienas.

Seila jam šypsojosi meiliai ir kiek liūdnai, o Ženia kramtė lūpą ir žvelgė į šalį.

— Nereikia manim rūpintis, — tarė Kondratjevas. — Man sunku, kai manim kas rūpinasi. Ligi pasimatymo.

Jis pasitraukė nuo pterokaro ir pamojavo ranka.

— Tegu eina, — pasakė Ženia. — Viskas teisingai. Tegu eina vienas. Laimingai, Sergejau Ivanyčiau, tu žinai, kur mus galima rasti.

Jis nerūpestingai, pirštų galais palietė mygtukus prietaisų lentoje, net nežiūrėdamas į prietaisų lentą. Kairiąja ranka buvo apkabinęs Seilą per nugarą. Jis gražiai atrodė. Durelių neužtrenkė, mirktelėjo Kondratjevui ir taip staiga paleido pterokarą, kad durelės užsitrenkė pačios. Pterokaras šoktelėjo į padangę ir nuskriejo viršum stogų. Kondratjevas patraukė prie eskalatoriaus.

„Gerai, — pamanė jis, — pasinersim į gyvenimą. Zenka sako, kad šiame mieste negalima paklysti. Pažiūrėsim.“

Eskalatorius judėjo be garso ir buvo tuščias. Kondratjevas pažvelgė aukštyn. Viršum galvos buvo pusiau permatomas stogas; ant jo krito pterokarų ir malūnsparnių šešėliai. Matyt, tos mašinos priklausė šių namų gyventojams. Rodos, mieste kiekvienas stogas — tai nutūpimo aikštelė. Kondratjevas pažvelgė žemyn. Ten buvo erdvus ir šviesus vestibiulis. Vestibiulio grindys lygios ir blizgančios kaip ledas.

Pro Kondratjevą, kaukšėdamos kulniukais, laipteliais prabėgo dvi jaunutės mergaitės. Viena jų — mažytė, su balta palaidinuke ir ryškiai mėlynu sijonu, — prabėgdama dirstelėjo jam į veidą. Jos nosis buvo strazdanota, plaukai ant kaktos siekė antakius. Kondratjevas kažkuo patraukė jos dėmesį. Staiga ji sustojo ir, kad nepargriūtų, įsitvėrė į turėklą. Paskui ji pasivijo draugę, ir jos nubėgo tolyn, o apačioje, jau vestibiulyje, abi atsigręžė. „Taip, — pamanė Kondratjevas. — Prasideda.“

Jis nusileido į vestibiulį (merginų jau nebebuvo), pamėgino koja grindis — ar neslysta. Pasirodė — neslysta. Vesti biulyje abipus durų buvo didžiuliai Jangai, ir pro juos buvo matyti, kad gatvėje labai daug žalumynų. Miestas skendėjo žalumynuose — Kondratjevas šitai matė, skrisdamas pterokaru. Žalumynai buvo užpildę visus tarpus tarp stogų. Kondratjevas apėjo vestibiulį, pastovėjo prie toršerinės kabyklos, ant kurios kabojo vienintelis šviesiai violetinis apsiaustas. Atsargiai apsižvalgęs, pačiupinėjo medžiagą ir patraukė link durų. Ant prieangio laiptelių jis sustojo. Gatvės nebuvo.

Tiesiai nuo prieangio per tankią aukštą žolę ėjo išmintas takas. Už dešimties žingsnių jis dingo krūmuose. Anapus krūmų plytėjo miškas — išlakios tiesios pušys sumišai su žemaūgiais, matyt, labai senais ąžuolais. Į dešinę ir į kairę ėjo švarios mėlynos namų sienos.

— Neblogai! — tarė Kondratjevas ir patraukė šnervėmis oro.

Oras buvo labai grynas. Kondratjevas susidėjo rankas už nugaros ir ryžtingai žengė takeliu. Takelis jį išvedė į gana platų smėlėtą kelelį. Kondratjevas padvejojęs pasuko į dešinę. Keleliu vaikščiojo daug žmonių. Jis net įsitempė, manydamas, kad proproanūkiai, jį išvydę, tuojau liausis šnekučiavę, pamirš kasdienius savo rūpesčius, sustos ir nenuleis nuo jo akių. Gal net ims jį klausinėti. Bet nieko panašaus neatsitiko. Kažkoks senyvas proproanūkis, prasilenkdamas jį kumštelėjo ir tarė: „Atsiprašau, atleiskite… Ne, ne, ne tau sakau.“ Kondratjevas dėl visa ko nusišypsojo. „Kas nors atsitiko?“ — išgirdo jis silpną moterišką balsą, aidintį, atrodė, iš senyvo proproanūkio gilumos. „Ne, ne, — tarė proproanūkis, geraširdiškai linktelėjęs Kondratjevui. — Aš čia netyčia užkliudžiau vieną jaunuolį!“ — „A, — tarė moteriškas balsas, — tuomet klausyk toliau. Aš pasakiau, kad projektas man visai nerūpi ir kad tu taip pat nesutiksi…“ Senyvas proproanūkis nutolo, ir moteriškas balsas pamažu nutilo.

Proproanūkiai lenkė Kondratjevą ir ėjo jam priešais. Daugelis jam šypsojosi, kartais net linktelėdavo. Tačiau niekas nesprogino į jį akių ir nelindo klausinėti. Teisybė, apie Kondratjevą kurį laiką keistai sukiojosi kažkoks juo daakis vaikinas — susikišęs rankas į kišenes, — bet kai Kondratjevas pagaliau ryžosi jam linktelėti, jaunuolis, matyt, nusiminęs, atsiliko. Kondratjevas pasijuto laisviau ir ėmė dairytis ir klausytis.

Proproanūkiai atrodė, apskritai imant, labai paprasti žmonės. Pagyvenę ir jauni, aukšti ir maži, gražūs ir negražūs. Vyrai ir moterys. Tik nebuvo labai senų. Ir iš viso nebuvo sukriošusių ir ligotų. Ir nebuvo vaikų. Ir šioje žalioje gatvėje proproanūkiai elgėsi labai ramiai ir laisvai, tarytum namie būtų priiminėję senus savo bičiulius. Negalima sakyti, kad jie visi būtų nesitvėrę džiaugsmu ir laime. Kondratjevas matė ir susirūpinusių, ir pavargusių, protarpiais net niūrių veidų. Vienas jaunas vaikinas sėdėjo šalikelėje tarp peržydėjusių kiaulpienių, skynė jas vieną po kitos ir piktai pūsčiojo. Buvo matyti, kad jo mintys skraido kažkur toli ir kad šios mintys toli gražu nėra linksmos.

Proproanūkiai rengėsi paprastai, ir visi skirtingai. Vyresnieji vyrai dėvėjo ilgas kelnes ir laisvas striukes su atviromis apykaklėmis, moterys — taip pat kelnes arba dailaus kirpimo ilgas sukneles. Beveik visi vaikinai ir merginos vilkėjo trumpas plačias kelnes ir baltas arba spalvotas palaidines. Buvo, beje, ir dabišių, pasipuošusių purpuriniais arba auksiniais apsiaustais, vilkimais, Kondratjevo supratimu, ant trumpų šviesių… palaidinių.

Mieste viešpatavo tyla. Šiaip ar taip, nebuvo girdėti jokių mechaninių garsų. Kondratjevas girdėjo tik žmonių balsus ir kartais — iš kažkur — muziką. Dar šnarėjo medžių lajos, ir protarpiais pasigirsdavo slopus praskrendančio pterokaro burzgimas. Matyt, oro transporto mašinos skraidė labai aukštai. Žodžiu, Kondratjevui čia buvo ne visai viskas svetipia, nors, vaikščiodamas po didžiulį miestą, jis negalėjo atsistebėti takeliais ir smėlėtais keleliais, kuriais eidamas drabužiais kliudai krūmų šakeles. Beveik tokie pat prieš šimtą metų buvo priemiesčių parkai. Kondratjevas čia būtų buvęs visai kaip savas, jeigu nebūtų jautęsis toks niekam netikęs, dar labiau netikęs, be abejo, negu bet kuri iš tų auksinių ar purpurinių dabišių su striukais sijonukais.

Jis aplenkė vyrą ir moterį, einančius už parankės. Vyras pasakojo:

— …šioje vietoje įsijungia smuikas — ta-lia-lia-lia-a! — O paskui laiba ir švelni choriolos gaida — ti-i-ta-ta-ta… ti-i-i!

Jis traukė įsijautęs, nors ir nelabai muzikaliai. Moteris žiūrėjo į jį kiek abejodama.

Salia kelio stovėjo du nebe jauni žmonės. Juodu tylėjo. Staiga vienas niūriai tarė:

— Vis tiek šitai pasakoti berniukui jai nereikėjo.

— Dabar jau vėlu, — atsiliepė antrasis, ir juodu vėl nutilo.

Priešais Kondratjevą lėtai ėjo trejetas — aukšta blyški mergina, didžiulis senyvas negras ir susimąstęs, išsiblaškęs, besišypsantis vaikinas. Mergina kalbėjo smarkiai mosikuodama suspaustu kumšteliu:

— Spręsti klausimą reikia alternatyviai. Arba — tu menininkas rašytojas, arba — tu menininkas sensualistas. Trečio atvejo nebūna. O jis įmantrauja erdvės santykiais. Tai technika, o ne menas. Jis stačiai abejingas ir savim patenkintas amatininkas.

— Maša, Maša! — priekaištaujamai sububeno negras.

Vaikinas išsiblaškęs šypsojosi.

Kondratjevas pasuko į šoninį takelį, praėjo gyvatvorę, margą nuo didelių geltonų ir mėlynų gėlių, ir sustojo kaip įbestas. Priešais jį buvo savaeigis kelias.

Apie nuostabius savaeigius kelius Kondratjevas jau buvo girdėjęs. Juos tiesti buvo pradėta jau seniai, ir dabar jie ėjo per daugelį miestų, sudarydami nenutrūkstančią išsišakojusią kontinentinę sistemą nuo Pirėnų iki Tianšanio ir nuo pietų per Kinijos lygumas ligi Hanojaus, o Amerikoje — nuo Jukono uosto ligi Ugnies Žemės. Ženia apie šiuos kelius pasakojo neįtikėtiniausių dalykų. Jis sakė, kad šie keliai neva nevartoją energijos ir nebiją laiko; jie patys atstatą suirusius savo ruožus; jie lengvai kylą į kalnus ir tiltais pereiną per prarajas. Pasak Zenios, šie keliai egzistuos ir judės amžinai, ligi tol, kol švies Saulė ir bus sveikas Žemės rutulys. Be to, Ženia sakė, kad savaeigiai keliai — tai, teisybę sakant, ne keliai, o srautas, kurį sudarąs kažkoks vidurkis tarp gyvosios ir negyvosios gamtos. Ketvirtoji valstybė.

Kelias tekėjo už kelių žingsnių nuo Kondratjevo šešiais lygiais pilkais srautais. Tai buvo vadinamieji Didžiojo Kelio ruožai. Srautai judėjo skirtingais greičiais, vieną nuo kito ir nuo gatvių žolės skyrė verško aukščio balti barjerai. Kelio ruožuose sėdėjo, stovėjo, ėjo žmonės. Kondratjevas prisiartino ir neryžtingai pastatė koją ant barjero. Ir tuomet, pasilenkęs ir įsiklausęs, jis išgirdo Didžiojo Kelio balsą: girgždesį, krebždėjimą, šlamesį. Kelias iš tiesų šliaužė. Kondratjevas galiausiai pasiryžo ir peržengė barjerą.

Kelio paviršius buvo minkštas, kaip karštas asfaltas. Kondratjevas truputį pastovėjo ir perėjo į antrą ruožą.

Kelias tekėjo nuo kalvos, ir Kondratjevas dabar jį matė ligi pat mėlyno horizonto. Jis blizgėjo saulėje kaip gudroninis plentas.

Kondratjevas ėmė žiūrėti į namų stogus, praplaukiančius viršum pušų viršūnių. Ant vieno stogo blizgėjo milžiniškas įrenginys iš kelių didžiulių kvadratinių veidrodžių, kuriuos laikė plonos ažūrinės konstrukcijos. Ant visų stogų stovėjo pterokarai — raudoni, žali, auksiniai, pilki. Šimtai pterokarų ir malūnsparnių kybojo viršum miesto. Kelio kryptimi, ilgai užstodamas saulę ir dusliai švilpdamas, praskrido ir dingo už miško trikampis oro laivas. Toli ūkanotoje dumsoje buvo neaiškiai matyti kažkoks įrenginys — lyg koks stiebas, lyg televizijos bokštas. Kelias tekėjo lygiai, netrūkčiodamas. Žali krūmai ir rudi pušų kamienai linksmai bėgo atgal; protarpiuose tarp šakų rodėsi ir nyko dideli stikliniai pastatai, šviesūs kotedžai, atviros verandos su blizgančiais margais stogais.

Kondratjevas staiga suprato, kad kelias neša jį į Sverdlovsko apylinkes. „Na, ir tegu, — pagalvojo jis. — Na, ir gerai.“ Tur būt, šis kelias gali nunešti bet kur. Į Sibirą, į Indiją, į Vietnamą. Jis atsisėdo ir apkabino rankomis kelius. Sėdėti buvo ne per minkščiausia, bet ir ne per kieta. Priešais Kondratjevą trys jaunuoliai sėdėjo turkiškai sukryžiavę kojas, pasilenkę prie kažkokių įvairiaspalvių kvadratė lių. Jie tikriausiai sprendė geometrinį uždavinį. O, gal būt, žaidė. „Kam reikalingi šie keliai?“ — pagalvojo Kondratjevas. Vargu ar kam šautų į galvą mintis va taip važiuoti į Vietnamą arba į Indiją. Labai mažas greitis… ir labai kieta. Juk yra stratoplanų, didžiulių trikampių laivų, pterokarų, pagaliau… Kokia gi iš to kelio nauda? Ir kiek tikriausiai atsiėjo! Jis ėmė prisiminti, kaip buvo tiesiami keliai prieš šimtmetį — nesavaeigiai, o patys paprasčiausi, be to, ir nelabai geri. Didžiuliai pusiau automatiniai kelio klotuvai, gudrono smarvė, kaitra ir suprakaitavę, nusiplūkę žmonės apdulkėjusiose kabinose. O į Didįjį Kelią įdėta begalė darbo ir proto, kur kas daugiau, žinoma, negu į Transgobinę magistralę. Ir viskas, matyt, dėl to, kad būtų galima kur nori nulipti, kur nori sėsti ir šliaužti, niekuo nesirūpinant, skainiojant pakelėj ramunes. Keista, nesuprantama, neracionalu…

Stikliniai aukštai viršum pušų viršūnių staiga baigėsi; priešais išdygo gigantiška pilko granito uola. Kondratjevas atsistojo. Ant uolos viršūnės, ištiesęs ranką viršum miesto, palinkęs į priekį, stovėjo Leninas toks pat, koks kadaise stovėjo ir dabar tikriausiai stovi Leningrade, aikštėje prie Suomijos stoties. Leninas tiesė ranką viršum šio miesto ir šio pasaulio, viršum žėrinčio ir gražaus pasaulio, kurį jis matė prieš, du šimtmečius… Kondratjevas stovėjo ir žiūrėjo, kaip didžiulis monumentas tolsta mėlynoje dumsoje viršum stiklinių stogų.

Pušys darėsi žemesnės ir tankesnės. Salia kelio staiga trumpam atsivėrė plati laukymė, kurioje būrys žmonių, apsivilkusių kombinezonais, plušėjo apie kažkokį sudėtingą mechanizmą. Kelias pralindo pro siaurą pusapvalį it arka tiltelį, praslinko pro rodyklę su strėle, ant kurios buvo užrašyta: „Matrosovas — 15 km. Geltonasis Fabrikas — 6 km“ ir dar kažkas, bet Kondratjevas nebespėjo visko perskaityti. Jis apsidairė ir pamatė, kad ant kelio juostos žmonių sumažėjo. Juostos, bėgančios į priešingą pusę, buvo iš viso tuščios. „Matrosovas — tikriausiai gyvenvietė. O Geltonasis Fabrikas? Pro pušų kamienus šmėstelėjo ilga veranda, pristatyta staliukų. Prie staliukų sėdėjo žmonės, jie valgė ir gėrė. Kondratjevas pasijuto alkanas, bet padvejojęs nusprendė kol kas pakentėti. „Grįždamas atgal“, — pamanė jis. Buvo labai smagu jausti sveiką stiprų alkį ir galėti bet kurią akimirką jį numalšinti.

Pušys praretėjo, ir iš kažkur išniro plati autostrada, nutvieksta vakaro saulės spindulių. Ja lėkė eilės baisių mašinų su dviem, trim, netgi aštuoniom važiuoklėm ir iš viso be važiuoklių, bukanosių, su didžiuliais kėbulais vagonais, uždengtais ryškiai dažyta plastmase. Mašinos važiavo priešinga kryptimi, į miestą. Matyt, kažkur netoli autostrada nėrė po žeme ir ėjo daugiaaukščiais tuneliais. Įsižiūrėjęs Kondratjevas pastebėjo, kad mašinose nėra kabinų, nėra žmonėms vietos. Mašinos ėjo nenutrūkstamu srautu, dusliai gausdamos, maždaug dviejų trijų metrų atstumu viena nuo kitos. Pro mašinų tarpus Kondratjevas pamatė keletą tokių pat mašinų. Jos važiavo priešinga kryptimi. Paskui pakelėse vėl išniro brūzgynai, ir autostrada dingo iš akių.

— Vakar vienas sunkvežimis nusprūdo nuo plento, — kažkas pasakė Kondratjevui už nugaros.

— Ogi todėl, kad nutraukta jėgos kontrolė. Rausia naujus aukštus.

— Nemėgstu tų raganosių.

— Nieko, greitai baigsim konvejerį, tuomet bus galima uždaryti plentą.

— Seniai laikas…

Priekyje pasirodė dar viena veranda su staliukais.

— Lioša! Lioška! — šūktelėjo nuo vieno stalelio ir pamojavo ranka.

Vaikinas ir mergina priešais Kondratjevą taip pat pamojavo, perėjo į lėtąją juostą ir nušoko ant žolės prie verandos. Cia pat nušoko dar keletas žmonių. Kondratjevas buvo taip pat bešokąs, bet pastebėjo stulpą su rodykle: „Geltonasis Fabrikas — 1 km“. Ir jis pasiliko.

Kondratjevas nušoko prie posūkio. Tarp kamienų buvo matyti neplatus išmintas kelelis, einantis į didelę kalvą. Kalvos viršūnėje saulėlydžio fone krito į akis nedidelių pastatų kontūrai. Kondratjevas neskubėdamas patraukė kelėliu, laimingas jausdamas po kojomis purią žemę. „O juk lyjant čia turi būti purvo“, — pamanė jis. Beeidamas jis pasilenkė ir nusiskynė žolyne didelę baltą gėlę. Gėlės lapeliais bėgiojo mažos skruzdėlytės. Kondratjevas numetė gėlę ir paspartino žingsnį. Netrukus jis užkopė ant kalvos viršūnės ir sustojo prie milžiniškos daubos, kuri, kaip jam pasirodė, plytėjo ligi pat horizonto.

Kontrastas tarp ramios švelnios žalumos po mėlynu vakaro dangumi ir to, kas atsivėrė dauboje, buvo toks stulbinantis, kad Kondratjevas pasitraukė atbulas. Daubos dugne kunkuliavo pragaras. Tikras pragaras — su kraupiais melsvai baltais žybsniais, besirangančiais oranžiniais dūmais, kunkuliuojančiu tąsiu skysčiu. Kažkas ten pamažu pūtėsi ir tvinko, nelyginant pūlinga votis, paskui sproginėjo, purkšdamas ir svaidydamas pliūpsnius oranžinės liepsnos, gaubėsi įvairiaspalviais dūmais, garavo, liepsnojo, kibirkščiavo ir vėl pamažu tvinko ir sproginėjo. Įsisiautėjusios materijos sūkuriuose švysčiojo skaroti žaibai, kūrėsi ir bemat nyko keisčiausios neaiškios formos, sukosi viesulai, šokčiojo mėlyni ir rausvi vaiduokliai. Kondratjevas lyg pakerėtas ilgai žiūrėjo į šį nepaprastą reginį. Paskui pamažu atitoko įr ėmė pastebėti kai ką daugiau.

Pragaras buvo begarsis, taisyklingos geometrinės formos. Be jokio garso siautėjo kibirkštys ir. dūmai, pro kažkokią dangą neprasiskverbė nei vienas liepsnos liežuvis, nei vienas dūmų kamuolys. Įsižiūrėjęs Kondratjevas pamatė, kad platus, iki horizonto plytintis pragaras uždengtas vos pastebimu permatomu gaubtu, kurio kraštai užlieti betonu — jei apskritai tai buvo betonas, — ir kad juo išklotas visas daubos dugnas. Paskui Kondratjevas suprato, kad šis gaubtas yra dvigubas ir, galimas daiktas, net trigubas, nes ore po gaubtu protarpiais žybčiojo plokščios atšvaistės — matyt, žybsnių atspindžiai nuo viršutinio gaubto vidinio paviršiaus. Dauba buvo gili, jos stačios lygios sienos, išklotos glotnia pilka medžiaga, buvo mažių mažiausiai šimto metrų gylio. Didžiulio gaubto „stogas“ buvo ne daugiau kaip penkiasdešimt metrų viršum daubos dugno. Matyt, tai ir yra Geltonasis Fabrikas, kuris užrašytas rodyklėse. Kondratjevas atsisėdo ant žolės, susidėjo rankas ant kelių ir ėmė žiūrėti į gaubtą.

Saulė nusileido, pilkais daubos šlaitais ėmė šmėkščioti įvairiaspalviai atšvaitai. Netrukus Kondratjevas pastebėjo, kad kunkuliuojančioje pragaro virtuvėje chaosas yra pažabotas. Dūmuose ir ugnyje tolydžio pasirodydavo kažkokie taisyklingi ryškūs šešėliai — čia nejudrūs, čia nepaprastai greitai slenkantys. Gerai juos įžiūrėti buvo sunku, bet vienu protarpiu dūmai staiga išsisklaidė, ir Kondratjevas gana aiškiai pamatė sudėtingą mašiną, panašią į ilgakojį vorą. Mašina šokinėjo vietoje, tarytum stengdamasi ištraukti kojas iš klampios ugnies masės, arba minkė šią verdančią masę ilgomis blizgančiomis savo galūnėmis. Paskui po ja kažkas plykstelėjo, ir ji vėl apsigaubė oranžiniu dūmų debesiu.

Viršum Kondratjevo galvos praburzgė nedidelis malūnsparnis. Kondratjevas pakėlė akis ir palydėjo jį žvilgsniu. Malūnsparnis skrido viršum gaubto, paskui staiga vikstelėjo į šalį ir it akmuo smigo žemyn. Kondratjevas aiktelėjo, bet malūnsparnis jau stovėjo ant gaubto „stogo“. Rodėsi, jis nejudėdamas pakibo viršum liepsnos liežuvių. Iš malūnsparnio iššoko mažas juodas žmogeliukas, pasilenkė, atsiremdamas rankomis į kelius, ir ėmė žiūrėti į pragarą.

— Pasakyk, kad grįšiu rytoj rytą! — kažkas sušuko Kondratjevui už nugaros.

Šturmanas atsigręžė. Netoliese, paskendę vešliuose alyvų krūmuose, stovėjo du dailūs vienaaukščiai nameliai su dideliais nušviestais langais. Langus ligi pusės buvo užgožę krūmai, ir ryškių mėlynų keturkampių fone buvo matyti ploni, ažūriniai vėjelio siūbuojamų šakų siluetai. Pasigirdo kažkieno žingsniai. Paskui žingsniai sustojo, ir tas pats balsas šūktelėjo:

— Ir paprašyk mamą, kad ji praneštų Achemtui!

Vieno namelio langai sutemo. Iš kito namelio sklido kažkokia liūdna melodija. Žolėje straksėjo žiogai, mieguistai čirškė paukščiai. „Šiaip ar taip, šiame fabrike man nėra kas veikti“, — pagalvojo Kondratjevas.

Jis atsistojo ir pasuko atgal. Valandėlę klaidžiojo tarp krūmų, ieškodamas kelio, paskui jį surado ir patraukė tarp pušų. Kelias neryškiai baltavo po žvaigždėtu dangum. Netrukus Kondratjevas pamatė priekyje melsvą šviesą, dujines lempas ant rodyklės stulpo ir kone tekinas pasileido prie savaeigio kelio. Sis buvo tuščias.

Kondratjevas, šokinėdamas kaip kiškis ir šūkčiodamas: „Op! Op!“ — užbėgo ant ruožo, judančio link miesto. Juostos blausiai švytėjo po kojomis, kairėje ir dešinėje pro šalį skriejo tamsūs krūmų ir medžių ruožai. Toli priešais padangėje žioravo melsva pašvaistė — ten buvo miestas. Kondratjevas staiga pajuto žvėrišką alkį.

Jis nulipo prie verandos su staliukais, kur stovėjo rodyklė: „Geltonasis Fabrikas — 1 km“. Verandoje buvo šviesu, triukšminga ir skaniai kvepėjo. Visi staliukai buvo užimti. „Pavakarieniauti čia nesitikėk“, — nusivylęs pamanė Kondratjevas, bet vis dėlto užlipo laipteliais ir sustojo ant slenksčio. Proproanūkiai gėrė, valgė, kvatojo, kalbėjo, rėkavo ir netgi dainavo.

Ilgakojis proproanūkis, sėdintis prie artimiausio stalelio, timptelėjo Kondratjevui už rankovės.

— Sėskitės, sėskitės, drauge, — pasiūlė jis atsistodamas.

— Ačiū, — sumurmėjo Kondratjevas. — O kaip jūs?

— Nieko! Aš jau pavalgiau, ir apskritai nesirūpinkit.

Kondratjevas droviai atsisėdo ir pasidėjo rankas ant kelių. Priešais jį sėdėjo didžiulis tamsiaveidis vyras. Kažką labai skaniai valgydamas iš gilios lėkštės, jis pakėlė į Kondratjevą akis ir neaiškiai paklausė:

— Na, kaip ten? Traukia?

— Kas traukia? — paklausė Kondratjevas.

Visi prie stalo sužiuro į jį.

Tamsiaveidis vyptelėjo, kažką nurijo ir tarė:

— Jūs iš Anjudino?

— Ne, — atsakė Kondratjevas.

Kresnas vaikinas, sėdintis iš kairės, džiaugsmingai tarė:

— O aš žinau, kas jūs! Jūs šturmanas Kondratjevas iš „Taimyro“!

Visi pagyvėjo. Tamsiaveidis tuojau pakėlė dešinę ranką delnu aukštyn ir prisistatė:

— Moskvičiovas. Johanas. Dabar Ivanas.

Jauna moteris, sėdinti iš dešinės, tarė:

— Zavadskaja. Jelena Vladimirovna.

Kresnasis vaikinas, mostaguodamas po stalu kojomis, tarė:

— Besevičius. Meteorologas. Saša.

Mažytė išblyškusi mergaitė, įsispraudusi tarp meteorologo ir Johano Moskvičiovo, linksmai sučiauškėjo, kad ji esanti Marina.

Eksšturmanas Kondratjevas atsistojo ir linktelėjo.

— Aš jus taip pat neišsyk pažinau, — pasakė tamsiaveidis Moskvičiovas. — Jūs gerokai pasitaisęs. O mes štai čia sėdim ir laukiam. Belieka tik sėdėti ir valgyti sacivi. Šiandien mums pasiūlė dvylika vietų maisto produktų tankeryje, — manė, kad nesutiksim. O mes juokais ėmėm mesti burtus, o tuo tarpu į tankerį pasikrovė grupė iš Vorkutos. Svarbiausia — žaliūkai vaikinai! Į dvylika vietų vos sutilpo dešimt žmonių, o likusieji penki pasiliko čia, — jis netikėtai nusikvatojo, — sėdi ir valgo sacivi!.. Beje, gal suvalgyti dar vieną porciją? Ar jūs jau vakarieniavote?

— Ne, — atsakė Kondratjevas.

Moskvičiovas išlindo iš už stalo.

— Tai atnešiu ir jums.

— Prašom, — dėkingai tarė Kondratjevas.

Ivanas Moskvičiovas nuėjo, sprausdamasis tarp staliukų.

— Išgerkite vyno, — pasiūlė Zavadskaja, pastūmėdama Kondratjevui savo stiklinę.

— Ačiū, negeriu, — mechaniškai atsakė Kondratjevas. Bet tuojau prisiminė, kad jis nebe astronautas ir kad astronautu niekad nebebus. — Atleiskit. Mielai.

Vynas buvo kvapnus, silpnas, skanus. „Nektaras, — pamanė Kondratjevas. — Dievai geria nektarą. Ir valgo sacivi. Seniai beragavau sacivi..

— Skrisite su mumis? — sučiauškėjo Marina.

— Nežinau, — tarė Kondratjevas. — Gal būt. O kur?

Proproanūkiai susižvalgė.

— Mes skrendam į Venerą, — pasakė Saša. — Suprantat, Moskvičiovas įsigeidė paversti Venerą antrąja Zeme.

Kondratjevas pastatė stiklinę.

— Venerą? — nepatikliai paklausė jis. Juk jis gerai žinojo, kas yra toji Venera. — Ar jūsų Moskvičiovas yra buvęs Veneroje?

— Jis ten dirba, — tarė Zavadskaja, — bet tai nesvarbu. Svarbu, kad jis negavo planetolaivių. Mes laukiam jau tris dienas.

Kondratjevas prisiminė, kaip jis trisdešimt tris dienas sukosi apie Venerą pirmosios klasės planetolaivių, nesiryždamas išsilaipinti.

— Taip, — tarė jis. — Tai baisu — šitaip ilgai laukti…

Paskui jis pasibaisėdamas pažvelgė į išblyškusią Mariną ir vaizdavosi ją Veneroje. „Radioaktyvios dykumos, pagalvojo jis. — Juodosios audros.“

Grįžo Moskvičiovas ir trinktelėjo ant stalo padėklą, pristatytą lėkščių.

— Sit, — pasakė jis. — Valgykite, drauge Kondratjevai. O štai ir sacivi — pažįstat? Cia, jeigu norite, padažas. Gerkite štai šitą… Stai ledas… Pegovas vėl kalbėjosi su Anjudinu, planetolaivį žada rytoj šeštą valandą.

— Vakar muips taip pat žadėjo planetolaivį šeštai valandai, — tarė Saša.

— Ne, dabar iš tiesų. Grįžta astronautai. D-kosmolaiviai — tai jums ne maisto produktų tankeriai. Šeši šimtai žmonių vienu reisu, poryt jau būsime vietoje.

Kondratjevas sriūbtelėjo iš bokalo ir ėmė valgyti. Kaimynai prie gretimo staliuko ginčijosi. Iš visa ko sprendžiant, visi jie buvo savanoriai, išskyrus Moskvičiovą, ir visi jie skrido į Venerą. O Moskvičiovas atstovavo Veneros senbuviams, kuriuos alino sunkios gamtos sąlygos. Jo padėtis buvo visai aiški. Jis tiekė Žemei septyniolika procentų energijos, aštuoniasdešimt penkis procentus tauriųjų metalų ir gyveno kaip šuo, tai yra ištisus mėnesius nematydamas mėlynos padangės ir savaičių savaites laukdamas eilės pagulėti oranžerijoje ant žolės. Dirbti tokiomis sąly gomis, be abejo, buvo nepakeliamai sunku, su tuo Kondlatjevas visiškai sutiko.

Savanoriai taip pat su tuo sutiko ir labai norėjo skristi į Venerą, bet jie turėjo visai skirtingų tikslų. Pavyzdžiui, cyplė Marina, kažkokių sunkiųjų sistemų operatorė, į Venerą skrido todėl, kad Žemėje sunkiosioms jos sistemoms buvo per maža vietos. Ji nebenorėjo iš vienos vietos į kitą stumdyti namelių ir rausti fabrikams daubų. Ji norėjo statyti miestus pelkėse, troško audrų, požeminių sprogimų. Kad paskui žmonės sakytų: „Šiuos miestus statė Marina Cerniak!“ Šitiems jos norams nebuvo galima prieštarauti. Su Marina Kondratjevas taip pat visai sutiko, nors manė, kad Marinai vertėtų dar truputį paūgėti ir specialiomis treniruotėmis labiau priprasti prie pelkių, audrų ir požeminių sprogimų.

Meteorologas Saša buvo įsimylėjęs Mariną Cerniak, bet svarbu buvo ne tik meilė. Kai Marina trečią kartą paprašė jį liautis krėtus pokštus, jis pasidarė labai protingas ir logiškai įrodė, kad mes. Žemės gyventojai, iš esmės imant, turim tik dvi išeitis: jeigu Veneroje taip sunku dirbti, tai reikia arba visai iš ten pasitraukti, arba padaryti taip, kad Venera netrukdytų dirbti. Tačiau ar galim iš ten pasitraukti, kur kartą jau esam įkėlę koją? Ne, negalim! Juk egzistuoja didžioji žmonijos misija, egzistuoja Žemės gyventojo pareiga su visomis iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis. Kondratjevas sutiko net su juo, nors ir gerokai įtarė, kad jis toliau krečia pokštus.

Tačiau netikėčiausių minčių turėjo Jelena Vladimirovna Zavadskaja, ketindama skristi į Venerą. Pirma, ji buvo Pasaulio Tarybos narė. Kategoriškai nesutiko, kad tokiomis sąlygomis toliau dirbtų Moskvičiovas ir dvidešimt tūkstančių jo draugų. Ji taip pat kategoriškai nesutiko, kad pelkėse būtų statomi miestai, kad vyktų požeminiai sprogimai ir dygtų nauji kapai, ant kurių juodi vėjai suoktų legendas apie didvyrius. Trumpiau tariant, ji skrido į Venerą, norėdama atidžiai susipažinti su vietos sąlygomis ir imtis reikiamų žygių Venerai dekolonizuoti. Pasak jos, Žemės gyventojo misija yra svetimose planetose statyti automatines gamyklas. Moskvičiovas visa tai žinojo. Zavadskaja kybojo viršum jų kaip Parkos žirklės, gresiančios visoms jo perspektyvoms. Be to, Zavadskaja buvo chirurgė embriomechanikė. Ji galėjo dirbti be kabineto, bet kokiomis sąlygomis, ligi juosmens įsibridusi į pelkę, — tokių chirurgų Žemėje buvo dar labai mažai. O Veneroje jie buvo nepakeičiami. Ir Moskvičiovas tylėjo, tikriausiai tikėdamasis, kad ateityje viskas kaip nors susitvarkys. Priėjęs išvadą, kad Zavadskajos sistema absoliučiai nenuneigiama, Kondratjevas atsistojo ir tyhai išėjo į prieangį…

Naktis buvo tyli ir šviesi. Viršum juodo, beformio miško masyvo žemai kabojo ryški balta Venera. Kondratjevas ilgai į ją žiūrėjo ir galvojo: „O gal pamėginti tenai? Vis viena kuo — žemkasiu, kokiu nors vairuotoju arba sprogdintoju. Juk negali būti, kad aš niekam netikęs..

— Žiūrite? — pasigirdo iš tamsos balsas. — Aš štai taip pat žiūriu. Palauksiu, kol ji pasislėps, ir eisiu gulti. — Balsas buvo ramus ir pavargęs. — Žinot, vis galvoju ir galvoju.“ Užveisti Veneroje sodų… Pragręžti mėnulį didžiuliu grąžtu. Šiaip ar taip, mūsų egzistavimo prasmė — eikvoti energiją… Ir, žinot, pagal išgales eikvoti ją taip, kad ir pačiam būtų įdomu, ir kitiems naudinga. O Žemėje dabar sunku eikvoti energiją. Mes visko turim ir esam labai galingi. Prieštaravimai, jeįgu norite… Žinoma, ir dabar yra daug žmonių, kurie dirba visomis išgalėmis, — tyrinėtojai, pedagogai, gydytojai, profilaktikai, meno darbuotojai. Agrotechnikai, asenizatoriai… Jų visuomet bus daug. Bet šit ką daryti kitiems? Inžinieriams, operatoriams, gydantiems gydytojams… Žinoma, kai kurie pereina į meną, bet juk dauguma ieško mene ne prieglobsčio, o įkvėpimo. Pats suprantate — nuostabūs jauni vaikinai… Jiems maža vietos! Jiems reikia sprogdinti, keisti, statyti… Ir statyti ne namą, o mažių mažiausiai pasaulį — šiandien Venerą, rytoj Marsą, poryt dar ką nors… Stai ir prasideda tarpplanetinė Žmonijos ekspansija — didžiųjų akumuliatorių išlydis… Ar sutinkate su manim, bičiuli?

— Sutinku, — atsakė Kondratievas.

Загрузка...