Vidurdienis, XXII amzius

NAKTIS MARSE

Rudas smėlis po kraulerio ratais staiga įslūgo. Piotras Novagas įjungė atbulinę eigą ir šūktelėjo Mandeliui: „Šok!“ Krauleris pradėjo trūkčioti, žerdamas smėlio ir dulkių debesis, ir, iškėlęs paskuigalį, klimpti gilyn. Novagas išjungė variklį ir išsirito iš kraulerio. Jis parpuolė keturpėsčias ir ėmė sparčiai repečkoti šalin. Smėlis po juo slūgo ir smego skradžiai, bet Novagas vis dėlto nusigavo iki tvirtos vietos ir, parietęs po savim kojas, atsisėdo.

Jis pamatė Mandelį, klūpantį kitame duburio pakrašty, ir garo gaubiamą kraulerio paskuigalį, kyšantį iš smėlio duburio dugne. Kad šitaip gali atsitikti „Driežo“ tipo krauleriui, teoriškai numatyti buvo neįmanoma. Bent jau čia, Marse. Krauleris „Driežas“ buvo lengva, greita mašina — penkiavietė atvira platforma su keturiomis autonominėmis vikšrinėmis važiuoklėmis. Bet štai jis pamažu grimzdo į juodą skylę, kurioje blizgėjo riebus gilus vanduo. Vanduo garavo.

— Kiaurymė, — kimiai tarė Novagas. — Nepasisekė. Ir pasitaikyk tu man…

Mandelis atgręžė į Novagą veidą, iki akių uždengtą deguonies kaukės.

— Taip, nepasisekė, — pasakė jis.

Vėjo visai nebuvo. Garo kamuoliai iš kiaurymės kilo statmenai į juodai violetinę padangę, nusėtą didelėmis žvaigždėmis. Žemai vakaruose kabojo saulė — mažas ryškus skritulys viršum kopų. Nuo kopų per rausvą lygumą driekėsi juodi šešėliai. Buvo visiškai tylu, tik čiužėjo į duburį tekanlis smėlis.

Na, tiek to, — tarė Mandelis ir atsistojo. — Ką darysim? Jo ištraukti, žinoma, negalima. — Jis linktelėjo į kiaurymės pusę. — O gal galima?

Novagas pakratė galvi.

Ne, Lazari Grigorjevičiau, — pasakė jis. — Mudu jo neiš trauksim.

Pasigirdo pratisas gurgesys, kraulerio paskuigalis nugrimzdo, ir juodame vandens paviršiuje vienas paskui kitą iškilo ir sprogo keli purslai.

— Taip, matyt, neištrauksim, — pasakė Mandelis. — Reikia eiti, Piotrai Aleksejevičiau. Vieni niekai — trisdešimt kilometrų. Per kokias penkias valandas nueisim.

Novagas žiūrėjo į juodą vandenį, jau apsitraukusį plonu raštuotu ledeliu. Mandelis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Aštuoniolika dvidešimt. Vidurnaktį būsim ten.

— Vidurnaktį, — pakartojo Novagas, lyg abejodamas. — Kaip tik vidurnaktį.

„Liko trisdešimt kilometrų, — pagalvojo jis. — Dvidešimt kilometrų reikės eiti tamsoje. Teisybė, turim infraraudonuosius akinius, bet vis tiek prasti mūsų popieriai. Ir atsitik tu man šitaip… Krauleriu būtume nuvažiavę dar su šviesa. O gal grįžti į Bazę ir paimti kitą kraulerį? Iki Bazės keturiasdešimt kilometrų, visi krauleriai bus išsivažinėję, ir į plantacijas nusigautumėm tik rytoj rytą, kai jau būtų per vėlu. Ak, kaip negerai susiklojo!“

— Nieko, Piotrai Aleksejevičiau, — pasakė Mandelis ir patapšnojo sau per klubą, kur po kailiniais maskatavo dėklas su pistoletu. — Nueisim.

— O kur įrankiai? — paklausė Novagas.

Mandelis apsidairė.

— Aš juos išmečiau, — pasakė jis. — Aha, va kur jie…

Jis žengė kelis žingsnius ir paėmė nedidelį lagaminėlį.

— Va jie, — pakartojo jis, kailinių rankove šluostydamas nuo lagaminėlio smėlį. — Einam?

— Einam, — pritarė Novagas.

Ir iuodu leidosi eiti toliau.

Perėję lygumą, užsiropštė ant kopos ir vėl ėmė leistis žemyn. Eiti buvo lengva. Netgi penkiapiidis Novagas drauge su deguonies balionais, apšildymo sistema, kailiniais drabužiais ir auliniais batais, kurių padai buvo švininiai, čia svėrė tik keturiasdešimt kilogramų. Nedidukas ir liesas Mandelis žingsniavo lyg pasivaikščiodamas, nerūpestingai mosuodamas lagaminėliu. Smėlis buvo kietas, susigulėjęs, ir jame beveik nežymu pėdsakų.

— Už kraulerį iš Ivanenkos gausiu pipirų, — tarė ilgai tylėjęs Novagas.

— Kuo jūs čia dėtas? — atsakė Mandelis. — Iš kur galėjot žinoti, kad čia kiaurymė? O vandens vis dėlto suradom.

— Vanduo mus surado, — pataisė Novagas. — Bet už kraulerį vis vien bus pipirų. Žinote, kaip Ivanenka: „Už vandenį ačiū, o mašinos jums daugiau nepatikėsiu.“

Mandelis nusijuokė:

— Nieko, viskas baigsis gerai. Ne taip jau bus sunku ištraukti kraulerį… Žiūrėkit, koks gražuolis!

Netoli ant kopos keteros, atgręžęs į juos baisią trikampę galvą, tupėjo mimikrodonas — dviejų metrų ilgio smėlio spalvos žvynuotis, nubertas rudais šlakais. Mandelis sviedė į jį akmenėlį, bet nepataikė. Žvynuotis tupėjo išsikėtęs, nejudėdamas, nelyginant koks akmuo.

— Gražus, išdidus ir šaltakraujis, — tarė Mandelis.

— Irina sako, kad jų labai daug plantacijose, — prisiminė Novagas. — Jinai juos kartais šeria…

Daugiau nesikalbėdami, juodu paspartino žingsnį.

Kopos baigėsi. Dabar jie ėjo druskožemio lyguma. Švininiai padai skardžiai kaukšėjo į įšalusį smėlį. Baltos besileidžiančios saulės spindulių nužerti, blizgėjo dideli druskos lopai; aplink tuos lopus, pašiaušę ilgus dyglius, geltonavo kaktusų gumbai. Sių keistų augalų — be šaknų, be lapų, be stiebų — lygumoje buvo labai daug.

— Vargšas Slavinas, — prabilo Mandelis. — Tikriausiai nerimauja.

— Aš taip pat nerimauju, — burbtelėjo Novagas.

— Bet juk mudu gydytoiai, — tarė Mandelis.

— Ir kas iš to? Jūs chirurgas, aš terapeutas. Esu tik vieną kartą gyvenime priiminėjęs ligonius, o tai buvo prieš dešimt metų geriausioje Archangelsko poliklinikoje, ir man už pečių stovėjo profesorius…

— Nieko, — nuramino Mandelis. — Aš priiminėjau kelis kartus. Tik nereikia jaudintis. Viskas bus gerai.

Mandeliui po kojomis pasipynė dygliuotas gumbas. Mandelis vikriai jį paspyrė. Gumbas nuskriejo nuožulnų ilgą lanką ir nuriedėjo, šokčiodamas ir laužydamas dyglius.

— Smiigis, ir kamuolys lėtai rieda vartų link, — pajuokavo Mandelis. — Man neramu dėl ko kita: kaip vystysis vaikas sunuižėjusio svorio sąlygomis?

— Dėl to esu visai ramus, — piktai atkirto Novagas. — Jau kalbėjau su Ivanenka. Galėsim įrengti centrifugą.

Mandelis pagalvojo.

— Gera idėja, — pritarė jis.

Kai jie lenkė paskutinį druskožemio lopą, kažkas skardžiai sušvilpė, dešimt žingsnių nuo Novago aukštai į padangę pakilo gumbas, nuskriejo per gydytojus ir nukrito į druskožemio centrą.

— Ak, — sušuko Novagas.

Mandelis nusijuokė.

— Kas per biaurybė! — proverksmiais tarė Novagas. — Kas kartą, kai einu per druskožemį, kuris nors biaurybė…

Jis pribėgo prie artimiausio gumbo ir nevikriai jį paspyrė. Gumbas dygliais prikibo prie jo kailinių skverno.

— Biaurybė! — burbtelėjo Novagas, atplėšdamas gumbą pradžioje nuo kailinių, o paskui ir nuo pirštinių.

Gumbas šleptelėjo ant smėlio. Ir kas jam darbo. Jis taip ir gulės — nė nekrustelėdamas, siurbdamas ir kaupdamas savyje praretintą Marso orą, o paskui staiga jį išleirs — kurtinamai sušvilps ir lyg raketa nulėks dešimt — penkiolika metrų.

Mandelis iimai sustojo, pažvelgė į saulę ir dirstelėjo į laikrodį.

— Devyniolika trisdešimt penkios, — sumurmėjo jis. — Saulė nusileis po pusvalandžio.

— Ką jūs pasakėt, Lazari Grigorjevičiau? — paklausė Novagas.

Jis taip pat sustojo ir atsigręžė į Mandelį.

— Ožiuko mekenimas privilioja tigrą, — tarė Mandelis. — Prieš saulės laidą garsiai nekalbėkit.

Novagas apsidairė. Saulė buvo jau visai žemai. Už nugarų lygumoje druskožemio lopai išblėso. Kopos patamsėjo. Rytų padangė pasidarė tokia juoda, kaip kiniškas tušas.

— Taip, — pasakė Novagas apsidairydamas, — garsiai kalbėti neverta. Sako, ji turi labai gerą klausą.

Mandelis sumirksėjo apšarmojusiomis blakstienomis, pasilenkė ir išsitraukė iš dėklo šiltą pistoletą. Spragtelėjo spyną ir užsikišo ginklą už dešiniojo bato aulo. Novagas taip pat išsiėmė pistoletą ir įgrūdo jį už kairiojo aulo.

— Jūs šaudote kaire? — paklausė Mandelis.

— Taip, — atsakė Novagas.

— Tai gerai, — pagyrė Mandelis.

— Taip, sako.

Jie pažvelgė į kits kitą, bet tarp kaukės ir kailinio kapišono apsiuvo nebebuvo galima nieko įžiūrėti.

— Eiva, — tarė Mandelis.

— Eiva, Lazari Grigorjevičiau. Tik dabar eisiva žąsele.

— Gerai, — linksmai sutiko Mandelis. — Tik aš — priekyje.

Ir jie patraukė tolyn: priekyje Mandelis, kairėje rankoje nešinas lagaminėliu, o už penkių žingsnių — Novagas. „Kaip greitai temsta, — pagalvojo Novagas. — Liko dvidešimt penki kilometrai. O gal ir šiek tiek mažiau. Dvidešimt penki kilometrai dykumoje ir visiškoje tamsoje. Ir kiekvieną sekundę ji gali mus užpulti. Pavyzdžiui, iš už tos kopos. Arba iš už anos, kur toliau. — Novagas susigūžė. — Važiuoti reikėjo iš ryto. Bet kas galėjo žinoti, kad trasoje yra kiaurymė? Stulbinanti nesėkmė. Ir vis dėlto važiuoti reikėjo iš ryto. Netgi vakar, su visureigiu, kuris į plantacijas gabeno vystyklus ir aparatūrą. Beje, Mandelis vakar operavo. Temsta ir temsta. Markas tikriausiai neberanda vietos. Vis bėga į bokštą žiūrėti, ar atvažiuoja ilgai laukti gydytojai. O ilgai lauktieji gydytojai pėdina naktį pėsčiom per dykumą. Irina jį ramina, bet, žinoma, laip pat jaudinasi. Tai pirmas jų vaikas, ir pirmas vaikas Marse, pirmas marsietis… Ji labai sveika ir susitvardanti moteris. Puiki moteris! Bet, jais dėtas, nuo vaiko susilaikyčiau. Nieko, viskas bus gerai. Kad tik nepavėluotume…“

Novagas visą laiką žiūrėjo dešinę, į pilkėjančias kopų keteras. Mandelis taip pat žiūrėjo į dešinę. Todėl juodu ne išsyk pastebėjo Pėdsekius. Pėdsekių buvo taip pat du, ir juodu pasirodė iš kairės.

— O-o, draugai! — sušuko tas, kuris buvo aukščiau. Kitas, kresnas, beveik keturkampis, užsimetė karabiną ant peties ir pamosavo ranka.

— Šit kaip, — tarė atsitokėjęs Novagas. — O juk čia Opanasenka ir kanadietis Morganas. O-o, draugai! — džiaugsmingai atsiliepė jis.

— Koks susirikimas! — pasakė prieidamas ilgšis Hemfris Morganas. — Labas vakaras, daktare, — tarė jis, spausdamas Mandeliui ranką. — Labas vakaras, daktare, — pakartojo jis, spausdamas ranką Novagui.

— Sveiki, draugai, — sububeno Opanasenka. — Koks vėjas jus čia atnešė?

Novagui dar nespėjus atsakyti, netikėtai įsiterpė Morganas:

— Ačiū, viskįis užgijo, — ir vėl ištiesė Mandeliui ilgą ranką.

— Kas? — paklausė suglumęs Mandelis. — Beje, džiaugiuosi.

— O, ne, jis dar stovykloje, — pasakė Morganas. — Bet jis taipogi beveik sveikas.

— Ką jūs čia taip keistai aiškinate, Hemfri? — paklausė sutrikęs Mandelis.

Opanasenka sučiupo Morganą už kapišono, prisitraukė prie savęs ir riktelėjo jam tiesiai į ausį:

— Viskas ne taip, Hemfri! Tu pralaimėjai lažybas!

Paskui jis atsigręžė į gydytojus ir paaiškino, kad priešu valandą kanadietis atsitiktinai sugadino ausinėse klausomąsias membranas ir dabar nieko negirdi, nors tvirtina, kad Marso atmosferoje gali puikiausiai išsiversti be akustinės „teknik“.

— Jis sako, kad ir taip žino, kas ką jam gali pasakyti. Mes lažinomės, ir jis pralošė. Dabar jis penkis kartus valys mano karabiną.

Morganas nusijuokė ir pasakė, kad Bazėje esanti Galia čia niekuo nedėta. Opanasenka beviltiškai numojo ranka ir paklausė:

— Jūs, žinoma, į plantacijas, į biostotį?

— Taip, — atsakė Novagas. — Pas Slavinus.

— Teisingai, — tarė Opanasenka. — Jie jūsų labai laukia. O kodėl pėsčiom?

— O, koks apmaudas! — pasiguodė Morganas. — Visai nieko negirdžiu.

Opanasenka vėl jį prisitraukė ir riktelėjo:

— Palauk, Hemfri! Paskui papasakosiu!

— Gud, — tarė Morganas, Jis pasitraukė šalin ir apsidairęs nusiėmė nuo peties karabiną. Pėdsekiai turėjo sunkius dvivamzdžius pusautomačius su magazinu dvidešimt penkioms sprogstamosioms kulkoms.

— Mes paskandinom kraulerį, — pasakė Novagas.

— Kur? — greitai paklausė Opanasenka. — Kiaurymė?

— Kiaurymė. Trasoje, maždaug keturiasdešimtame kilometre.

— Kiaurymė! — džiaugsmingai sušuko Opanasenka. — Girdi, Hemfri? Dar viena kiaurymė!

Hemfris Morganas buvo į juos atgręžęs nugarą ir lingavo galvą, apžiūrinėdamas temstančias kopas.

— Gerai, — tarė Opanasenka. — Sitai vėliau. Tai jūs paskandinot kraulerį ir ryžotės eiti pėsčiom? O ginklų turit?

Mandelis patapšnojo sau per koją.

— O kaipgi, — atsakė jis.

— Taip, taip, — nutęsė Opanasenka. — Teks jus palydėti. Hemfri! Velnias, negirdi…

— Palaukit, — pasakė Mandelis. — O kam to reikia?

— Ji kažkur čia, — atsakė Opanasenka. — Mes aptikom pėdsakus.

Mandelis ir Novagas susižvalgė.

— Jus, suprantama, geriau žinot, Fiodorai Aleksandrovičiau, — noryžlingai tarė Novagas, — bet aš maniau… Pagaliau mes ginkluoti.

— Bepročiai, — tvirtai nukirto jį Opanasenka. — Toje jūsų Bazėje visi, atleiskite, kažkokie keistuoliai. Perspėjam, aiškinam — ir štai, prašom. Naktį. Dykumoje. Su pistoletu. Bene jums maža Chlebnikovo?

Mandelis truktelėjo pečiais.

— Mano manymu, šiuo atveju… — prabilo jis, bet Morganas jį nutraukė: „Tyliau!“, ir Opanasenka akimirksniu čiupo nuo peties karabiną ir atsistojo šalia kanadiečio.

Novagas tyliai atsikrenkštė ir išsitraukė iš aulo pistoletą.

Saulė jau beveik pasislėpusi — viršum juodų dantytų kopų siluetų švietė siauras gelsvai žalias ruoželis. Visa padangė pajuodusi, žvaigždžių labai mažai. Ant karabinų vamzdžių blizgėjo žvaigždžių atspindžiai, ir buvo matyti, kaip vamzdžiai lėtai sukiojasi į dešinę ir į kairę.

Paskui Hemfris pasakė: „Klaida. Prašom atleisti“; ir visi tuojau sujudo. Opanasenka riktelėjo Morganui į ausį:

— Hemfri, juodu eina į biostotį, pas Iriną! Reikia palydėti!

— Gud. Einu, — atsakė Morganas.

— Mudu einam drauge! — šūktelėjo Opanasenka.

— Gud. Einamdrauge.

Gydytojai vis dar tebelaikė rankose pistoletus. Morganas atsigręžė į juos, pasižiūrėjo ir sušuko:

— O, šitų nereikia! Situos paslėpkit.

— Taip, malonėkite, — pasakė Opanasenka. — Nesugalvokit šaudyti. Ir užsidėkit akinius.

Pėdsekiai jau buvo su infraraudonais akiniais. Mandelis droviai įsikišo pistoletą į gilią kailinių kišenę ir permetė lagaminėlį į dešinę ranką. Novagas kiek padelsė ir vėl įsikišo pistoletą už kairiojo bato aulo.

— Einam, — tarė Opanasenka. — Vesim jus ne trasa, o tiesiai, per kasyklas. Bus arčiau.

Dabar priešais Mandelį dešinėje ėjo Opanasenka, laikydamas po pažastimi karabiną. Paskui Novagą iš dešinės žingsniavo Morganas. Karabinas su ilgu diržu kabojo jam ant kaklo. Opanasenka ėjo labai greitai, staigiai sukdamas į vakarus.

Pro infraraudonus akinius kopos atrodė juodai baltos, o padangė — pilka ir tuščia, panaši į paveikslą, pieštą švininiu pieštuku. Dykuma greitai vėso, ir paveikslas darėsi vis mažiau kontrastiškas, tarytum gaubėsi rūku.

— O kodėl jus taip nudžiugino mūsų kiaurymė, Fiodorai? — paklausė Mandelis. — Vanduo?

— Kaipgi, — atsakė Opanasenka neatsigręždamas. — Pirma, vanduo, o antra, — vienoje kiaurymėje radom nugludintų plokščių.

— Ak, taip, — tarė Mandelis. — Žinoma.

— Mūsų kiaurymėje jūs rasite visą kraulerį, — niūriai burbtelėjo Novagas.

Opanasenka staiga pasuko į šalį, aplenkdamas lygią smėlio aikštelę. Aikštelės pakrašty stirksojo kartis su nukarusia vėliavėle.

— Kiaurymė, — paaiškino iš paskos einąs Morganas. — Labai pavojinga.

Klampusis smėlis buvo tikras prakeikimas. Prieš mėnesį suorganizuotas specialus savanorių žvalgų būrys turėjo rasti ir paženklinti Bazės apylinkėje visas klampias vietas.

— Bet juk Chasegava, rodos, įrodė, — tarė Mandelis, — kad šių plokščių pavidalą galima paaiškinti ir natūraliomis priežastimis.

— Taip, — pritarė Opanasenka. — Tas ir yra.

— O jūs pastaruoju metu ką nors ar radote? — paklausė Novagas.

— Ne. Rytuose rasta naftos, rasta labai įdomių suakmenėjimų. O mūsų linijoje — nieko.

Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Paskui Mandelis reikšmingai tarė:

— Tur būt, čia nėra nieko keista. Žemėje archeologai randa kultūros liekanų, kurios turi daugiausia tūkstantį metų. O čia — dešimtys milijonų. Priešingai, būtų keista…

— Kad mes nelabai ir skundžiamės, — įsiterpė Opanasenka. — Išsyk aptikom tokį riebų kąsnį — du dirbtinius pa lydovu.s. Mums nereikėjo nė kasinėti. Ir, bo lo, pricliirė jis patylėjęs, — ieškoti ne mažiau įdomu, negu rasli.

— Juo labiau, — tarė Mandelis, — kad jiisų išžvalgytas plotas toks mažas…

Jis suklupo ir vos nepargriuvo. Morganas pusbalsiu prabilo:

— Piotrai Aleksejevičiau, Lazari Grigorjevičiau, aš įtariu, kad jūs visą laiką šnekučiuojate. Dabar negalima. Fiodoras man pritars.

— Ilemfris sako tiesą, — susizgribo Opanasenka. — Geriau patylėkim.

Jie perėjo kopų virtine ir nusileido į slėnį, kur žvaigždžių šviesoje vos žvilgėjo druskožemio lopai.

„Vėl, — pamanė Novagas. — Vėl tie kaktusai.“ Jis dar niekad nebuvo matęs kaktusų nak4į. Kaktusai skleidė lygią ryškią infrašviesą. Visas slėnis mirgėjo šviesiomis dėmėmis. „Labai gražu, — pagalvojo Novagas. — Gal naktį jie nesproginėja. Tai būtų maloni staigmena. Ir šiaip jau nervai įtempti: Opanasenka sakė, kad ji kažkur čia. Ji kažkur čia..Novagas mėgino įsivaizduoti, kaip juodu dabar jaustųsi, jei dešinėje nebūtų šių palydovų, šių ramių žmonių, laikančių rankose sunkias ir galingas šaudykles. Pavėluota baimė nuėjo pagaugais per nugarą, tarytum speigas būtų įsismelkęs po drabužiais ir palietęs pliką kūną. Su pistoletais naktį kopose… Įdomu, ar Mandelis moka šaudyti? Žinoma, moka, juk jis kelerius metus dirbo arktinėse stotyse. Bet vis viena… „Nesusiprato Bazėje pasiimti šautuvo, kvailys! — pagalvojo Novagas. — Gerai dabar atrodytume be Pėdsekių… Teisybė, apie šautuvą nebuvo kada pagalvoti. Ir dabar reikia galvoti apie ką kita — kas bus, kai nusikasim iki biostoties. Sitai svarbiau. Sitai dabar visų svarbiausia — svarbiau už visa kita.“ „…Ji visuomet puola iš dešinės pusės, — galvojo Mandelis. — Visi sako, kad ji puola tik iš dešinės pusės. Nesuprantama. Ir nesuprantama, kodėl ji iš viso puola. Tarytum pastarąjį milijoną metų ji nieko daugiau neveikė, tik iš dešinės užpuldinėjo žmones, per neatsargumą išėjusius iš Bazės. Suprantama, kodėl išėjusius. Galima įsivaizduoti, kodėl naktį. Bet kodėl žmo nes ir kodėl iš dešinės pusės? Nejaugi Marse yra vietinių dvikojų, kurie lengvai pažeidžiami iš dešinės arba sunkiai pažeidžiami iš kairės? Tad kurgi jie? Penkerius metus kolonizuodami Marsą, nesutikom didesnių gyvūnų už mimikrodoną. Beje, ji pasirodė tik prieš du mėnesius. Per du mėnesius — septjni užpuolimai. Ir niekas jos kaip reikiant nėra matęs, nes ji puola tik naktį. Įdomu, kas ji tokia. Chlebnikovui buvo sudraskytas dešinysis plautis, teko jam įstatyti dirbtinį plautį ir du šonkaulius. Sprendžiant iš žaizdos, ji turi labai sudėtingą nasrų aparatą. Mažių mažiausiai aštuoni žandikauliai su aštriomis it skustuvas plokštelėmis. Chlebnikovas prisimena tik ilgą žvilgantį kūną su lygiu kailiu. Ji šoko ant jo iš už kopos maždaug per trisdešimt žingsnių… — Mandelis greitai apsidairė. — Stai jeigu dabar eitume dviese… — pagalvojo jis. — Įdomu, ar Novagas moka šaudyti? Tur būt, moka, juk jis ilgai su geologais dirbo taigoje. Gerai jis sugalvojo — centrifuga. Septynių — aštuonių valandų normalaus svorio per parą berniukui visiškai užtektų. Nors kodėl berniukui? O jei gimtų mergaitė? Dar geriau, mergaitės lengviau ištveria nukrypimus nuo normos…

Slėnis su druskožemio lopais jau praeitas. Dešinėje pėdsekiai išvydo ilgas siauras tranšėjas, piramidiškas smėlio krūvas. Vienoje tranšėjoje, nusvarinęs kaušą, stovėjo vienišas ekskavatorius.

„Ekskavatorių reikia išvežti, — pagalvojo Opanasenka. — Ko jis čia be reikalo riogso? Greitai prasidės audros. Grįždamas, ko gero, ir parvarysiu. Gaila, kad jis taip lėtai važiuoja — kopomis ne daugiau kaip kilometrą per valandą. O būtų visai ne pro šalį. Maudžia kojas. Šiandien su Morganu sukorėm apie penkiasdešimt kilometrų. Stovykloje nerimaus. Nieko, iš biostoties duosim radiogramą. Tik kaip ten, biostotyje, viskas susiklostys? Vargšas Slavinas. Bet vis dėlto puiku — Marse turėsime kūdikį! Vadinasi, bus žmonių, kurie kada nors sakys: „Aš gimiau Marse.“ Kad tik nepavėluotume. — Opanasenka paspartino žingsnį. — O kokie daktarai! — pagalvojo jis. — Iš tiesų, daktarams nėra įstatymų. Gerai, kad juos sutikom. Bazėje, matyt, menkai tesupranta, kas yra dykuma naktį. Gerai būtų paskirti sargybinį, o dar geriau surengti gaudynes. Visais Bazės krauleriais ir visureigiais.“

Hemfris Morganas, uždėjęs ranką ant karabino, paskendęs absoliučioje tyloje, žingsniavo, visą laiką žvelgdamas i dešinę. Jis galvojo, kad stovykloje, išskyrus budintį, susirūpinusį dėl jų negrįžimo, visi tikriausiai jau miega, kad rytoj reikia nuvesti grupę į kvadratą E-11, k dabar reikės penkis vakarus iš eilės valyti „Fiodorz ganą“, kad dar reikės taisyti klausomąjį įtaisą. Paskui jis pagalvojo, kad gydytojai šaunūs ir drąsūs ir kad Irina Slavina taip pat šauni ir drąsi. Paskui jis prisiminė Galią, Bazės radistę, ir apgailestaudamas pagalvojo, kad, juodviem susitikus, ji visuomet klausinėja apie Chasegavą. Japonas — geras draugas, bet pastaruoju metu jis taip pat dažniau lankosi Bazėje. Teisybė, nėra ką sakyti — Chasegava protingas. Tai jis pirmasis davė mintį, kad „skraidančiosios dėlės“ („soratobu chiru“) medžioklė gali būti tiesiogiai susijusi su Pėdsekių uždaviniais, nes gali padėti žmonėms aptikti dvikojų marsiečių pėdsakus… O tie dvikojai… Pastatyti du milžiniškus palydovus ir daugiau nieko nepalikti…

Opanasenka staiga sustojo ir pakėlė ranką. Visi sustojo, o Hemfris Morganas pakėlė karabiną ir staiga pasisuko į dešinę. i

— Kas atsitiko? — paklausė Novagas, stengdamasis kalbėti ramiai. Jam labai magėjo išsitraukti pistoletą, bet jis nesiryžo.

— Ji čia, — negarsiai pasakė Opanasenka. Jis pamojo ranka Morganui.

Sis priėjo, ir juodu pasilenkė, apžiūrinėdami smėlį. Susigulėjusiame smėlyje buvo matyti negili plati vėžė, lyg čia būtų vilktas sunkus maišas. Vėžė prasidėjo už penkių žingsnių iš dešinės ir baigėsi už penkiolikos žingsnių kairėje pusėje.

— Stai ir viskas, — tarė Opanasenka. — Ji mus aptiko ir seka iš paskos.

Jis peržengė vėžę, ir jie patraukė toliau. Novagas pastebėjo, kad Mandėlis vėl perėmė lagaminėlį į kairę ranką, o dešinę įkišo į kailinių kišenę. Novagas šyptelėjo, bet jam buvo nejauku. Jis bijojo.

— Ką gi, — prabilo Mandelis nenatūraliai linksmai. — Jeigu ji mus jau susekė, galim kalbėtis.

— Galim, — atsakė Opanasenka. — O kai ji šoks, pulkit kniūpsčiomis ant žemės.

— Kodėl? — įsižeidęs paklausė Mandelis.

— Gulinčio ji neliečia, — paaiškino Opanasenka.

— Ak, taip. Teisybė.

— Belieka viena, — sumurmėjo Novagas. — Sužinoti, kada ji šoks.

— Jūs tai pastebėsite, — tarė Opanasenka. — Mes pradėsim šaudyti.

— Įdomu, — pasiteiravo Mandelis. — Ar ji puola mimikrodonus? Žinote, kai jie stovi piestu? Ant uodegos ir ant paskutinių letenų… Taip! — sušuko jis. — Galimas daiktas, ji laiko mus mimikrodonais?

— Mimikrodonų nėra reikalo sekti ir pulti būtent iš dešinės pusės, — tarė šiek tiek susierzinęs Opanasenka. — Prie jų galima paprasčiausiai prieiti ir išsyk juos ėsti — nuo uodegos ar nuo galvos, kaip patinka.

Po ketvirčio valandos jie vėl aptiko vėžę, o po dešimties minučių — antrą. Mandelis nutilo. Dabar dešinės rankos jis visai netraukė iš kišenės.

— Po penkių minučių ji šoks, — dusliai tarė Opanasenka. — Dabar ji mūsų dešinėje.

— Įdomu, — tyliai pasakė Mandelis. — Jeigu eitume atbuli, ar ji taip pat šoktų iš dešinės?

— Liaukitės plepėjęs, Lazari Grigorjevičiau, — pro sukąstus dantis sudraudė Novagas.

Ji šoko po trijų minučių. Pirmas šovė Morganas. Novagui užtrenkė ausis. Jis išvydo dvilypį šūvio tvykstelėjimą, ilgas kaip spinduliai dvi trasas ir baltas sprogimo žvaigždes ant kopos keteros. Po sekundės šovė Opanasenka. Bumbum, bum-bum! — drioksėjo karabinų šūviai, ir buvo girdėti, kaip kulkos dusliai sproginėja smėlyje. Novagui net pasirodė, kad jis mato pražiotus nasrus ir išverstas akis, bet sprogimų žvaigždės ir šūvių trasos pakrypo toli į šalį, ir jis suprato, kad apsiriko. Kažkoks ilgas ir pilkas padaras, kirsdamas gęstančias trasas, ūmai pralėkė neaukštai viršum kopų, ir tik tuomet Novagas puolė kniūpsčias ant smėlio. Trach, trach, trach! — Mandelis klūpojo ant vieno kelio ir, laikydamas ištiestoje rankoje pistoletą, skubiai tuštino apkabą kažkur į tarpą tarp Morgano ir Opanasenkos. Bumbuni-bum, bum-bum-bum! — griaudėjo karabinai. Dabar Pėdsekiai šaudė paeiliui. Novagas pamatė, kaip ilgšis Morganas keturpėsčias užsiropštė ant kopos, parpuolė, ir jo pečiai drebėjo nuo šūvių. Opanasenka šaudė atsiklaupęs, ir balti tvyksniai tolydžio nušviesdavo didžiulius juodus akinius ir juodą deguonies kaukę.

Paskui stojo tyla.

— Atrėmėm, — tarė Opanasenka, keldamasis ir purtydamas nuo kelių smėlį. — Stai taip visuomet: jei laiku atidengi ugnį, ji šoka į šalį ir sprunka.

— Vieną kartą į ją pataikiau, — garsiai pasakė Hemfris Morganas. Džerkštelėjo jo ištraukiama tuščia apkaba.

— Ar gerai ją matei? — paklausė Opanasenka. — Teisybė, juk jis negirdi.

Novagas kreguodamas atsistojo ir pažvelgė į Mandelį. Mandelis, pakėlęs kailinių skverną, kišosi pistoletą į dėklą. Novagas tarė:

— Na, žinote, Lazari Grigorjevičiau…

Mandelis nusikaltęs kosčiojo.

— Aš, rodos, nepataikiau, — pasakė jis. — Ji neria nepaprastai greitai.

— Labai džiaugiuos, kad nepataikėt, — apmaudžiai atkirto Novagas. — Cia buvo daug taikinių!

— Bet jūs ją matėt, Piotrai Aleksejevičiau? — paklausė Mandelis. Jis nervingai trynė rankas, apmautas kailinėmis pirštinėmis. — Jūs ją matėt?

— Pilka ir ilga, tarsi lydeka.

— Ir neturi galūnių! — susijaudinęs pridūrė Mandelis. — Aš visai aiškiai mačiau, kad ji be galūnių! Ir, mano manymu, ji be akių!

Pėdsekiai priėjo prie gydytojų.

— Tokiame sąmyšyje, — tarė Opanasenka, — labai lengva susigaudyti, ko ji neturi. Kur kas sunkiau pasakyti, ką ji turi. — Jis nusijuokė. — Na, gerai, draugai. Svarbiausia — antpuolį mes atrėmėm

— Einu ieškoti maitos, — netikėtai tarė Morganas. — Vieną kartą aš pataikiau.

Opanasenka atsigręžė į jį.

— Ką tu pasakei, Fiodorai? — paklausė Morganas.

— Nieku gyvu, — burbtelėjo Novagas.

— Ne, — sudraudė Opanasenka. Jis prisitraukė Morganą ir sušuko: — Ne, Hemfri! Nėra laiko! Drauge ieškosim rytoj, grįždami!

Mandelis pažvelgė į laikrodį.

— Oho! — tarė jis. — Jau penkiolika vienuoliktos. Kiek dar reikia eiti, Fiodorai Aleksandrovičiau?

— Apie dešimt kilometrų, ne daugiau. Ligi dvyliktos būsim ten.

— Puiku, — pasakė Mandelis. — O kur mano lagaminėlis? — Jis pasisukinėjo vietoje. — A, štai kur…

— Eisim kaip ėję, — tarė Opanasenka. — Jūs kairėje. Galimas daiktas, ji čia ne viena.

— Dabar bijotis nebėra ko, — sumurmėjo Novagas. — Lazario Grigorjevičiaus apkaba tuščia.

Ir jie ėjo toliau, kaip ir pirma. Novagas — penki žingsniai paskui Mandelį; priekyje, dešinėje — Opanasenka su karabinu po pažastimi; iš paskos, dešinėje — Morganas, pasikabinęs karabiną ant kaklo.

Opanasenka ėjo greitai ir galvojo, kad toliau taip būti negali. Ar Morganas nudėjo šią biaurybę, ar ne, poryt reikia eiti į Bazę ir organizuoti medžioklę. Visais krauleriais ir visureigiais, su šautuvais, dinamitu ir raketomis… Nesukalbamam Ivanenkai jis sugalvojo argumentą ir nusišypsojo. Ivanenkai jis pasakys:,Marse jau atsirado vaikų, laikas apvalyti jį nuo visokių šlykštynių.“

„Tai bent naktelė! — galvojo Noyagas. — Ne prastesnė už tas, kai buvau pasiklydęs taigoje. O visų svarbiausia dar ir neprasidėjo ir baigsis ne anksčiau, kaip apie penktą valandą. Rytoj penktą, na, šeštą valandą rytą kūdikis ims klykti visai planetai. Kad lik Mandelis sugebėtų susitvarkyti. Nc, Mandelis sugebės. Tėtušis Markas Slavinas gali būti ramus. Po kelių mėnesių visa Bazė nešios berniuką ant rankų, vienu balsu klausinėdama: „O kas čia toks mažylis? O kas čia toks rubuilis?“ Tik reikia gerai apgalvoti centrifugą. Ir apskritai laikas iškviesti iš Žemės gerą pediatrą… Berniukui tikrai reikalingas pediatras. Tik gaila, kad laivai iš Žemės dabar atskris tik po metų.“

Kad gims berniukas, Novagas neabejojo. Jis labai mylėjo berniukus, kuriuos galima nešioti ant rankų klausinėjant: „O kas čia toks mažylis?“