Vidurdienis, XXII amzius

GELMIŲ ZVALGYBA

Kabina buvo skirta vienam žmogui, ir dabar joje buvo labai ankšta. Akika sėdėjo į dešinę nuo Kondratjevo, ant ultragarsio lokatoriaus apvalkalo. Kad netrukdytų, ji glaudėsi prie sienos, atsirėmusi kojomis į pulto pagrindą. Žinoma, taip sėdėti jai buvo nepatogu, bet sėdynė prie pulto — vairuotojo vieta. Belovui buvo taip pat nepatogu. Jis tupėjo po anga ir kartkartėmis atsargiai ištiesdavo nutirpusias kojas — čia dešinę, čia kairę. Ištiesdamas dešinę, jis baksnojo Akikai į nugarą, dūsavo ir bosu atsiprašinėjo angliškai: „Beg your pardon.“ Akika ir Belovas buvo stažuotojai. Vienviečiuose povandeniniuose Vandenyno apsaugos laivuose okeanologams stažuotojams buvo ne per patogiausia.

Neskaitant Belovo atodūsių ir reaktoriuje gaudžiančio perkaitusio garo, kabinoje buvo tylu. Ankšta, tylu ir tamsu. Retkarčiais į iliuminatoriaus spektrolitą barkštelėdavo krevetės, išgąstingai paleisdamos šviečiančias gleives. Jos panėšėjo į mažus begarsius rožinius sprogimus. Tarytum kas būtų šaudęs mažyčiais sviediniais. Svysčiojant blyksniams, buvo galima matyti rimtą Akikos veidą ir blizgančias jos akis.

Akika žiūrėjo į ekraną. Ji iš pat pradžių prigludo prie sienos ir ėmė žiūrėti, nors žinojo, kad ieškoti reikės ilgai, gal būt, visą naktį. Ekranas buvo po iliuminatoriumi, pulto centre. Kad jį matytų, Akika turėjo ištempti kaklą. Bet ji žiūrėjo neatsitraukdama ir tylėjo. Tai buvo jos pirmoji gelmių žvalgyba.

Akika — plaukimo laisvu stiliumi čempionė. Ji buvo siaurų strėnų ir plačių vyriškų pečių. Kondratjevui magėjo ją matyti, ir jis norėjo kokia nors dingstimi įjungti šviesą. Pavyzdžiui, kad paskutinį kartą prieš paneriant būtų galima apžiūrėti angos užraktą. Bet šviesos Kondratjevas nejungė. Jis ir taip atsiminė Akiką: liekną ir kampuotą, kaip berniuką, su plačiais vyriškais pečiais, vilkinčią drobinę striukę su atraitytomis rankovėmis ir plačiomis trumpomis kelnėmis.

Ekrane pasirodė sodrus šviesus signalas. Akikos petys prisiglaudė prie Kondratjevo peties. Jis pajuto, kaip ji ištempia kaklą, norėdama geriau matyti, kas dedasi ekrane. Jis tai pajuto iš kvepalų dvelkimo ir, be to, iš vos užuodžiamo jūros varidens kvapo. Akika visuomet kvepėjo jūros vandeniu: šiaip ar taip, vandenyje ji praleisdavo ne mažiau kaip du trečdalius savo laisvalaikio.

Kondratjevas tarė:

— Rykliai. Keturi šimtai metrų.

Signalas suvirpėjo, suskilo į smulkias dėmeles ir išnyko. Akika atšlijo. Skaityti ultragarsio lokatoriaus signalų ji dar nemokėjo. O Belovas jau mokėjo, nes jis buvo vienerius metus praktikavęsis „Kunašire“. Tačiau jis sėdėjo užpakalyje ir ekrano nematė. Jis tarė:

— Rykliai — biaurybės.

Paskui jis nesmagiai pasikuitė ir bosu sududeno:

— Beg your pardon, Akiko-san.

Angliškai kalbėti nebuvo jokio reikalo, nes Akika penkerius metus buvo mokiusis Chabarovske ir puikiai suprato rusiškai.

— Nereikėjo taip prisivalgyti, — piktai tarė Kondratjevas. — Ir nereikėjo gerti. Juk žinai, kas būna.

— Dviese suvalgėm viso labo vieną keptą antį, — pasiteisino Belovas. — Ir išgėrėm po dvi taureles. Negalėjau atsisakyti. Mes buvom šimtą metų nesimatę, ir šiandien naktį jis išskrenda. Tikriausiai jis jau išskrido. Viso labo po dvi taureles… Nejaugi trenkia?

— Trenkia.

„Biauru“, — pamanė Belovas. Jis atkišo apatinę lūpą, tyliai papūtė kvapą ir patraukė nosimi.

— Užuodžiu tik kvepalus, — tarė jis.

„Kvailys“, — pamanė Kondratjevas. Akika pasiteisino:

— Nežinojau, kad čia taip rimta. Būčiau nesikvėpinusi.

— Kvepalai nebaisu, — pasakė Belovas. — Netgi malonu.

„Be reikalo jį paėmiau“, — pagalvojo Kondratjevas. Belovas trinktelėjo pakaušį į angos užraktą ir suinkštė iš skausmo.

— Kas yra? — paklausė Kondratjevas.

Belovas atsiduso, atsisėdo turkiškai ir, pakėlęs ranką, apčiupinėjo viršum galvos užraktą. Užraktas buvo šaltas, aštriais grubiais kampais. Jis laikė prispaudęs prie angos sunkų dangtį. Viršum dangčio buvo vanduo. Šimtas metrų vandens iki paviršiaus.

— Kondratjevai, — kreipėsi Belovas.

— Ką?

— Klausyk, Kondratjevai, kodėl plaukiam po vandeniu? Išplaukim į paviršių ir atidarykim dangtį. Grynas oras ir visa kita…

— Viršuje penki balai, — atsakė Kondratjevas.

„Taip, taip, — pagalvojo Belovas, — penki balai, bangos, atvirą angą užlietų. Bet vis vien, šimtas metrų viršum galvos — nejauku. Tuojau grimsime dar giliau, ir bus du šimtai metrų, trys šimtai, penki šimtai. Gal būt, bus kilometras, ir netgi trys kilometrai. Veltui prisiprašiau, — pa manė Belovas. — Reikėjo pasilikti „Kunašire“ ir rašyti straipsnį.“

Į iliuminatorių barkštelėjo dar viena krevetė. Tarytum mažytis rožinis sprogimas. Belovas įsižiūrėjo į tamsą, kur akimirką buvo matyti nukirpta Kondratjevo galva.

Kondratjevui, suprantama, tokios mintys ir į galvą neateina. Kondratjevas visai kitoks, jis ne toks, kaip daugelis. Pirma, jis iš praeito šimtmečio. Antra, jo nervai geležiniai. Tokie pat geležiniai, kaip prakeiktas užraktas. Trečia, jam nusispiauti į neištirtas gelmių paslaptis. Jis įnikęs į tiksliuosius vandens gyvių apskaičiavimo metodus ir į proteino kiekio variacijas planktono lauko hektare. Jis susirūpinęs grobuonimi, kuris papiovė jaunuosius banginius. Šešiolika jaunų banginių per ketvirtį metų, ir visi tarytum parinkti, patys geriausi. Kone Ramiojo vandenyno banginių augintojų pasididžiavimas.

— Kondratjevai!

— Ką?

— Nepyk.

— Nepykstu, — piktai atkirto Kondratjevas. — Ką čia prasimanai.

— Man pasirodė, kad tu pyksti. Kada pradėsim grimzti gilyn?

— Greitai.

Pok… Pok-pok-pdk-pok… Visas būrys krevečių. Visai kaip Naujųjų metų pirotechnika. Belovas spazmiškai nusižiovavo ir skubiai užsičiaupė. Stai ką jis padarys: visą laiką bus užsičiaupęs.

— Akiko-san, — tarė jis. — How do you feęl?

— Gerai, ačiū, — mandagiai atsakė Akika.

Iš balso buvo galima suprasti, kad ji neatsigręžė. „Taip pat pyksta, — nusprendė Belovas. — Todėl, kad įsimylėjusi Kondratjevą. Pyksta Kondratjevas, pyksta ir ji. Ji žiūri į Kondratjevą iš apačios į viršų ir vadina jį ne kitaip, kaip „draugu submarinos meistru“. Labai jį gerbia, stačiai garbina. Taip, ji iki ausų jį įsimylėjusi, šitai visiems aišku. Aišku, tur būt, netgi pačiam Kondratjevui. Tik jai pačiai neaišku. Vargšelė, iai labai nepasisekė. Žmogus geležinių nervų, špižinių raumenų ir varinio veido. Monumentalus žmogus šis Kondratjevas. Žmogus Buda. Žmogus pats sau paminklas. Ir savo amžiui. Ir visai herojiškai praeičiai.“

Antrą valandą nakties Kondratjevas įjungė šviesą ir paėmė žemėlapį. Povandeninis laivas kabojo viršum daubos centro aštuoniasdešimt mylių į pietvakarius nuo dreifuojančio „Kunaširo“. Kondratjevas išsiblaškęs brūkštelėjo nagu per žemėlapį ir paskelbė:

— Pradėsim leistis.

— Pagaliau, — sumurmėjo Belovas.

— Drauge submarinos meistre, — tarė Akika. — Leisimės vertikaliai?

— Mes ne batiskafe, — sausai atsakė Kondratjevas. — Leisimės spirale.

Jis ir pats nežinojo, kodėl atsakė taip sausai. Gal būt, todėl, kad vėl išvydo Akiką. Jis manė, kad gerai ją atsimena, bet pasirodė, jog keletą valandų tamsoje jis teikė jai kitų moterų bruožų, kurie jai buvo visai svetimi. Jis teikė jai bruožų tų moterų, kurios seniau jam buvo patikusios. Darbo draugių, artisčių iš įvairių filmų. Šviesoje šie bruožai išnyko, ir ji pasirodė jam lieknesnė, kampuotesnė, tamsesnė, negu jis vaizdavosi. Ji buvo panaši į paauglį berniuką. Ji ramiai sėdėjo šalia jo, nudūrusi akis, susidėjusi rankas ant plikų kelių. „Keista, — pagalvojo jis, — seniau aš niekad nesu užuodęs, kad ji kvėpinasi.“

Jis išjungė šviesą ir pradėjo leistis gilyn. Povandeninio laivo nosis labai nuknebo, ir Belovas įsispyrė keliais į sėdynės atkaltę. Dabar per Kondratjevo petį jis matė šviečiančius ciferblatus ir ultragarsio lokatoriaus ekraną viršutinėje pulto dalyje. Ekrane žiebėsi ir nyko virpančios kibirkštys: matyt, signalai ėjo nuo giliavandenių žuvų, kurios buvo dar per toli, kad būtų galima jas pažinti. Belovas nukreipė akis į ciferblatus, ieškodamas gylio rodyklės. Batimetras buvo kairiosios pusės krašte. Raudona rodyklė lėtai slinko prie atžymos „200“. Paskui ji taip pat lėtai slinks prie atžymos „300“, paskui — prie atžymos „400“… Po laivu — trijų kilometrų praraja, o laivas — tai menkas šapelis neįsivaizduojamoje vandens masėje. Belovas staiga pajuto, kad kažkas trukdo jam kvėpuoti. Tamsa kabinoje pasidarė tiršta ir negailestinga, kaip šaltas sūrus vanduo už borto. „Prasideda“, — pamanė Belovas. Jis įkvėpė oro ir sulaikė jį plaučiuose. Paskui užsimerkė, abiem rankom įsitvėrė į sėdynės atkaltę ir pradėjo mintyse skaičiuoti. Kai užmerktose akyse ėmė plaukti spalvotos dėmės, jis garsiai iškvėpė orą ir perbraukė delnu per kaktą. Delnas pasidarė šlapias.

Raudonoji rodyklė nuslinko per atžymą „200“. Tai atrodė gražu ir šiurpu: raudona rodyklė ir žali skaitmenys tamsoje. Rubino rodyklė ir smaragdo skaitmenys. 200, 300… 1000… 3000… 5000… „Visai nesuprantu, kodėl vis dėlto aš okeanologas? Kodėl aš ne metalurgas arba sodininkas? Baisi kvailystė. Iš kiekvieno šimto žmonių tik vienas serga gelmių liga. Ir štai tas vienas — Okeanologas, nes jam patinka tyrinėti galvakojus. Dėl galvakojų jis stačiai kraustosi iš proto. Cefalopoda, kad juos kur velniai. Kodėl aš netyrinėju ką nors kita? Pavyzdžiui, triušius. Arba sliekus. Riebius sliekus šlapioje žemėje, kepinant saulei. Ir nebūtų nei tamsos, nei siaubo nuo sūrios gelmės. Tik žemė ir saulė.“ Jis garsiai tarė:

— Kondratjevai!

— Ką?

— Klausyk, Kondifatjevai, norėtum tyrinėti sliekus?

Kondratjevas pasilenkė ir tamsoje pagraibė. Kažkas spragtelėjo, ir Belovui į veidą padvelkė ledinio deguonies srovė. Jis godžiai pakvėpavo, žiovaudamas ir springdamas.

— Gana, — pasakė jis. — Ačiū.

Kondratjevas išjungė deguonį. Jam, žinoma, buvo nusispiauti į sliekus. Raudona rodyklė nuslinko per atžymą „300“. Belovas vėl pašaukė:

— Kondratjevai!

— Ką?

— Ar tu tikras, kad kalmaras?

— Nesuprantu.

— Kad banginius papiovė kalmaras?

— Greičiausiai kalmaras.

— O gal daiginiai delfinai?

— Gal būt.

— Arba kašalotas?

— Gal būt, kašalotas. Nors kašalotas paprastai puola pateles. Bandoje buvo daug patelių. O daiginiai delfinai puldinėja pavienius.

— Ne, tai buvo ika, — plonu balsu tarė Akika. — Oo-ika.

Oo-ika — tai milžiniškas giliavandenis kalmaras. Jis žiaurus ir umarus kaip žaibas. Jis turi galingą stangrų liemenį, dešimt kibių letenų ir žiaurias protingas akis. Jis puola banginį iš apačios ir akimirksniu sudrasko jam vidurius. Paskui jis lėtai grimzta su laimikiu į dugną, — nė vienas ryklys, net alkaniausias, nedrįsta prie jo prisiartinti. Jis įsirausia į dumblą ir laisvai puotauja. Vandenyno apsaugos povandeninio laivo užkluptas, jis nesitraukia. Jis stoja į mūšį, ir rykliai susirenka pagriebti mėsos gabalų. Milžiniško kalmaro mėsa stangri kaip guma, bet rykliai ją ryja.

— Taip, — tarė Belovas. — Tikriausiai tai buvo kalmaras.

— Greičiausiai kalmaras, — pritarė Kondratjevas.

„Vis vien, ar tai kalmaras, ar ne kalmaras“, — pamanė jis. Tokiose štai daubose gali šeimininkauti ir baisesni padarai. Juos reikia surasti ir sunaikinti, nes, paragavę banginių mėsos, jie nebepaliks jų ramybėje. Paskui jis pagalvojo, kad jei iš tiesų pasitaikytų kas nors nepažįstama, stažuotojai būtinai jį užpultų ir reikalautų, kad jis „leistų jiems susivokti“. Darbinį povandeninį laivą stažuotojai visuomet painioja su tiriamuoju batiskafu.

Keturi šimtai metrų.

Kabinoje buvo labai tvanku. Jonizatorių neužteko. Kondratjevas girdėjo, kaip sunkiai už jo nugaros kvėpuoja Belovas. Užtat Akikos visai nebuvo girdėti; galima buvo manyti, kad jos čia nėra. Kondratjevas įleido į kabiną dar truputį deguonies. Paskui žvilgtelėjo į kompasą. Stipri srovė suko laivą skersai kurso.

— Belovai, — prabilo Kondratjevas. — Pažymėk: šilta srovė, gylis — keturi šimtai keturiasdešimt, kryptis — ziuidziuid-vestas, greitis — du metrai per sekūndę.

Belovas girgžtelėjo diktofono svirtelę ir silpnu balsu kažką sumurmėjo.

— Tikras Golfstrimas, — tarė Kondratjevas. — Mažas Golfstrimas.

— Temperatūra? — silpnu balsu paklausė Belovas.

— Dvidešimt keturi.

Akika nedrąsiai tarė:

— Keista temperatūra. Neįprasta.

— Jeigu kur nors po mumis vulkanas, — išstenėjo Belovas, — būtų įdomu. Have you ever tastedxkalmarų sriubą, Akiko-san?

— Dėmesio, — tarė Kondratjevas. — Tuojau plauksim iš srovės. Laikykitės už ko nors.

— Lengva pasakyti, — burbtelėjo Belovas.

— Gerai, drauge submarinos meistre, — tarė Akika.

„Galite laikytis manęs“, — ; norėjo jai pasiūlyti Kondratr jevas, bet pasidrovėjo. Jis staiga pakreipė povandeninį laivą ant kairiojo borto ir beveik statmenai nėrė žemyn. „0-och“, — šūktelėjo Belovas ir numetė Kondratjevui ant pakaušio diktofoną. Paskui Kondratjevas pajuto, kad jam į petį įsikibo Akikos pirštai, įsikibo ir nuslydo.

— Apkabinkite mane per pečius, — paliepė jis.

Tą akimirką jos pirštai vėl nuslydo, ir ji vos nepargriuvo veidu į pulto kraštą. Jis vos suspėjo pakišti ranką, ir ji atsitrenkė veidu į jo alkūnę.

— Atleiskite, — tarė | ji.

— Ak, tyliau, — sudejavo Belovas. — Tyliau, Kondratjevai!

Atrodė, lyg būtų nutrūkęs liftas. Kondratjevas atitraukė nuo pulto ranką, pagraibė dešinėje ir apčiuopė vešlius Akikos plaukus.

— Susitrenkėt? — paklausė jis.

— Ne, ačiū.

Jis pasilenkė ir paėmė ją už parankės.

— Ačiū, — pakartojo ji. — Ačiū… Aš pati…

Jis paleido ją ir dirstelėjo į batimetrą. Šeši šimtai penkiasdešimt… šeši šimtai penkiasdešimt penki… šeši šimtai šešiasdešimt.

— Tyliau, Kondratjevai, — dusliai prašė Belovas. — Gana.

Šeši šimtai aštuoniasdešimt metrų. Kondratjevas pakreipė laivą į horizontalų kursą. Belovas garsiai žiaugtelėjo ir atšlijo nuo sėdynės atkaltės.

— Viskas, — pranešė Kondratjevas ir įjungė šviesą.

Akika užsidengė delnu nosį, jos skruostais tekėjo ašaros.

— Kibirkštys iš akių, — prabilo ji, prisiverstinai šypsodamasi.

— Atleiskite, Akiko-san, — tarė Kondratjevas.

Jis jautėsi kaltas. Daryti tokį staigų piką nebuvo jokio reikalo. Jam stačiai įkyrėjo be galo leistis spirale. Jis nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir apsidairė. Belovas sėdėjo susigūžęs, ligi juosmens plikas, ir laikė prie burnos sugniaužtus marškinius. Jo veidas buvo šlapias ir pilkas, akys — raudonos.

— Kepta antis, — tarė Kondratjevas. — Įsidėmėk, Belovai.

— Įsidėmėsiu. Duok dar deguonies.

— Neduosiu. Apsinuodysi.

Kondratjevas norėjo pasakyti dar keletą žodžių apie taureles, bet susilaikė ir išjungė šviesą. Povandeninis laivas vėl ėmė plaukti spirale, ir visi ilgai tylėjo, netgi Belovas. Septyni šimtai metrų, septyni šimtai penkiasdešimt, aštuoni šimtai…

— Stai jis, — sušnabždėjo Akika.

Per ekraną lėtai slinko siaura neryški dėmė. Gyvūnas tebebuvo labai toli, ir jį pažinti kol kas buvo neįmanoma. Tai galėjo būti kalmaras, kašalotas, atsiskyrėlis banginis arba stambus bangininis ryklys, o, gal būt, koks nors nežinomas gyvūnas. Gelmėse tebėra daug žmogui nežinomų arba menkai žinomų gyvūnų. Vandenyno apsauga turėjo žinių apie milžiniškus ilgasprandžius ir ilgauodegius vėžlius, apie drakonus, apie giliavandenius vorus, įsikūrusius prarajose į pietus nuo Bonino, apie vandenyno gyvius — mažas plėšrias žuvytes, kurios tūkstantiniais būriais traukia pusantro — dviejų kilometrų gylyje ir pakeliui viską naikina. Patikrinti šių žinių kol kas nebuvo nei progos, nei ypatingo reikalo.

Kondratjevas pamažu suko laivą, kad gyvūnas nedingtų iš akiračio.

— Plaukime prie jo arčiau, — paprašė Belovas. — Plaukini arčiau I

Jis garsiai kvėpavo Kondratjevui į ausį. Povandeninis laivas lėtai artėjo prie gyvūno.

Kondratjevas įjungė vizyrą, ir ekrane įsižiebė šviesūs susikryžiavę siūlai. Siaura dėmė plaukė prie sankryžos.

— Palūkėk, — tarė Belovas. — Neskubėk, Kondratjevai.

Kondratjevas įširdo. Jis pasilenkė, apčiuopė po kojomis diktofoną ir per petį kyštelėjo jį į tamsą.

— Kas yra? — nepatenkintas paklausė Belovas.

— Diktofonas, — tarė Kondratjevas. — Fiksuok: gylis — aštuoni šimtai, suradom taikinį.

— Suspėsim.

— Duokit man, — pasakė Akika.

— Beg your pardon. — Belovas kostelėjo. — Kondratjevai! Nesugalvok į jį šaudyti, Kondratjevai. Pirma reikia pažiūrėti.

— Žiūrėk, — tarė Kondratjevas.

Atstumas tarp povandeninio laivo ir gyvūno mažėjo. Dabar buvo aišku, kad tai milžiniškas kalmaras. Jeigu ne stažuotojai, Kondratjevas nebūtų delsęs. Vandenyno apsaugos darbuotojas delsti neturi teisės. Nė vienas jūros gyvūnas auginamiems banginiams nedarė tiek žalos, kaip milžiniškas kalmaras. Kiekvienas povandeninis laivas vos tik aptiktą kalmarą turėjo tučtuojau sunaikinti. Jo signalas būdavo įvedamas į gijų sankryžą ekrane, paskui povandeninis laivas paleisdavo torpedas. Dvi torpedas. Kartais, kad būtų tikriau, tris. Torpedos eidavo ultragarsiu spinduliu ir sprogdavo šalia taikinio. Į sprogimo vietą iš visų pusių suplaukdavo rykliai.

Kondratjevas su gailesčiu atitraukė pirštą nuo torpedų aparato paleidžiamosios svirtelės.

— Žiūrėk, — pakartojo jis.

Bet dar nebuvo į ką žiūrėti. Aiškaus regėjimo riba švariausiame okeano vandenyje neprašoko dvidešimt penkių — trisdešimties metrų, ir tik ultragarsis lokatorius leido surasti taikinį už pusės kilometro.

— Kad tik greičiau, — susijaudinęs tarė Belovas.

— Neskubėk.

Vandenyno apsaugos povandeniniai laivai saugo planktono pasėlius nuo banginių ir banginius — nuo jūros plėšrūnų. Povandeniniai laivai tyrinėjimo tikslams nepritaikyti. Jie perdaug triukšmingi. Kai kalmaras nepanori arčiau susipažinti su povandeniniu laivu, jis pasitraukia pirma, negu galima įjungti prožektorius ir jį apžiūrėti. Jį persekioti beviltiška: milžiniški galvakojai yra triskart greitesni už patį greičiausią povandeninį laivą. Kondratjevas dėjo viltis tik į nepaprastą kalmaro drąsą ir žiaurumą, kurie kartais paakina jį susiremti su nuožmiais kašalotais ir būriais ryklių.

— Atsargiau, atsargiau, — švelniai prašė Belovas.

— Gal duoti deguonies? — kandžiai paklausė Kondratjevas.

Akika tyliai spūstelėjo jam petį. Ji jau valandėlę stovėjo, pasilenkusi prie ekrano, ir jos plaukai kuteno Kondratjevui ausį ir skruostą.

— Ika mus mato, — tarė ji.

Belovas suriko:

— Nešauk!

Dėmė ekrane — dabar ji buvo didelė ir beveik apvali — gana greitai slinko žemyn. Kondratjevas patenkintas nusišypsojo. Kalmaras leidosi po laivu į puolimo poziciją. Jis ir nemanė sprukti. Jis pats ruošėsi susiremti.

. — Nepaleisk jo, — sušnabždėjo Belovas.

Akika taip pat pasakė:

— Ika traukiasi.

Stažuotojai dar nesuprato, kas dedasi. Kondratjevas ėmė knebinti laivo nosį. Kalmaro pėdsakas vėl išplaukė į gijų sankryžą. Tereikėjo tik paspausti svirtelę, ir biaurybė išlakstytų į skutus.

— Nešauk, — kartojo Belovas. — Tik nešauk.

„Įdomu, kur dėjosi jo gelmių liga?“ — pamanė Kondratjevas. Jis pasakė:

— Kalmaras tuojau bus po mumis. Pastatysiu laivą nosimi žemyn. Būkite pasiruošę.

— Gerai, drauge submarinos meistre, — tarė Akika.

Belovas, netardamas nė žodžio, ėmė gyvai sukiotis, ruoštis. Povandeninis laivas lėtai krypo. Signalas ekrane didėjo ir darėsi panašus į daugiakampę žvaigždę su mirgančiais spinduliais. Povandeninis laivas sustingo vietoje, nuknebinęs nosį stačiai žemyn.

Matyt, kalmarą apstulbino keistas tykojamos aukos elgesys. Bet jis dvejojo tik kelias sekundes. Paskui puolė į ataką. Umariai ir drąsiai, kaip tikriausiai jau buvo daręs kokį tūkstantį kartų per savo neįsivaizduojamai ilgą gyvenimą.

Signalas išsiplėtė ir užpildė visą ekraną.

Kondratjevas išsyk įjungė visus prožektorius: du — abipus angos ir vieną — po dugnu. Šviesa buvo labai stipri. Skaidrus vanduo atrodė gelsvai žalias. Akika kvėptelėjo. Kondratjevas atsigręžė į ją. Ji tupėjo prie iliuminatoriaus, laikydamasi ranka už pulto krašto. Iš po rankos kyšojo plikas įdrėkstas kelis.

— Žiūrėkit, — kimiai tarė Belovas. — Žiūrėkit, štai jis! Pažiūrėkit!

Šviečianti migla už iliuminatoriaus iš pradžių buvo nejudanti. Paskui joje sukruto kažkokie šešėliai. Šmėstelėjo ilga ir lanksti figūra, ir po sekundės jie išvydo kalmarą. Tiksliau tariant, jie išvydo platų blyškų kūną, dvi įdėmias akis apatinėje jo dal;je, o po akimis, tarytum siaubingus ūsus, du pluoštus storų judančių letenų. Visa tai akimirksniu apgobė iliuminatorių ir uždengė prožektoriaus šviesą. Povandeninis laivas stipriai susverdėjo, kažkas biauriai, kaip peiliu per stiklą, sudžeržgė per apvalkalą.

— Stai kaip, — tarė Kondratjevas. — Prisižiūrėjot?

— Koks didelis! — pagarbiai šūktelėjo Belovas. — Akikosan, jūs pastebėjot, koks jis didelis?

— Oo-ika, — tarė Akika.

Belovas pasakė:

— Niekur neradau minint tokių stambių egzempliorių. Mano manymu, jo tarpuakis — daugiau kaip dviejų metrų pločio. O kaip tu manai, Kondratjevai?

— Maždaug tiek.

— O jūs, Akiko-san?

— Pusantro — du metrai, — atsakė patylėjusi Akika.

— Taigi pagal įprastines proporcijas… — Belovas pašnibždom skaičiavo, lenkdamas pirštus. — Liemens ilgis — mažių mažiausiai trisdešimt metrų, o svoris…

— Klausykit, — nekantriai nukirto Kondratjevas. — Prisižiūrėjot?

Belovas tarė:

— Ne, ne, palūkėk. Reikia kaip nors atsitraukti ir visą jį nufotografuoti.

Povandeninis laivas vėl sudrebėjo, ir vėl biauriai sugirgždėjo raginėmis žiaunomis brėžiamas metalas.

— Cia tau ne banginis, mielasis, — piktdžiugiškai burbtelėjo Kondratjevas ir pridūrė: — Dabar jis nebepaliktų mūsų ramybėj ir šliaužiotų apie laivą porą valandų, ne mažiau. Stai aš jį krėstelėsiu, ir jis paklius į verdančio turbinų vandens srovę. Tuomet greitai apsisuksim, nufotografuosim jį ir sušaudysim. Gerai?

Laivas vis labiau siūbavo. Matyt, kalmaras įsiuto ir mėgino jį perlaužti. Kelias sekundes pro iliuminatorių buvo matyti viena jo letena — telegrafo stulpo storio violetinė žarna, nusėta godžiai krutančių siurbtukų. Iš siurbtukų kyšantys juodi kibukai lyžtelėjo spektrolitą.

— Gražuolis, — suburkavo Belovas. — Klausyk, Kondratjevai, ar negalima drauge su juo pakilti į paviršių?

Kondratjevas atgręžė veidą ir prisimerkęs pažvelgė į BeloVą.

— Į paviršių? — prabilo jis. — Prašom. Dabar jis neatstos nuo mūsų. Kiek, sakai, jis gali sverti?

— Apie septyniasdešimt tonų, — netvirtai atsakė Belovas.

Kondratjevas švilptelėjo ir vėl atsisuko į pultą.

— Bet šitiek — Ore, — skubiai pridūrė Belovas. — O vandeny…

— Vis vien ne mažiau kaip dešimt tonų, — tarė Kondratjevas. — Mes nepakelsim. Ruoškitės, tuojau suksimės.

Akika skubiai atsitūpė, neatitraukdama akių nuo iliuminatoriaus. Ji labai bijojo ką nors įdomaus pražiopsoti: „Jeigu ne šie stažuotojai, — pagalvojo Kondratjevas, — jau seniai būčiau šią biaurybę nudėjęs ir pradėjęs ieškoti jo gi minaičių.“ Jis neabejojo, kad kažkur daubos dugne slapstosi baidyklės vaikai, anūkai ir proanūkiai — potencialus, o, gal būt, ir jau veikiantys piratai, užpuldinėjantys banginius jų migracijos trasose.

Povandeninis laivas grįžo į horizontalią padėtį.

— Tvanku, — sumurmėjo Belovas.

— Tvirčiau laikykitės, — tarė Kondratjevas. — Pasiruošę? Pirmyn!

Jis iki galo pasuko greičio rankeną. Visu greičiu, trisdešimt mazgų. Veriamai susmaugė turbinos. Už nugaros kažkas trinktelėjo, pasigirdo neaiškus dejavimas. „Vargšas Belovas“, — pamanė Kondratjevas. Jis sumažino greitį ir pradėjo sukti vairą. Povandeninis laivas apiplaukė pusratį ir grįžo prie kalmaro.

— Dabar žiūrėkit, — tarė Kondratjevas.

Kalmaras kabojo dvidešimt metrų nuo povandeninio laivo, blyškus, keistai plokščias, su nukarusiais čiuptuvais ir suglebusiu liemeniu. Jis buvo panašus į degtuko nudilgytą vorą. Jo mįslingos akys buvo nuleistos žemyn ir pakreiptos į šoną, tarytum jis būtų ką svarstęs. Gyvo kalmaro iš taip arti Kondratjevas dar nebuvo matęs ir todėl žiūrėjo į jį smalsiai ir biaurėdamasis. Tai buvo iš tiesų nepaprastai stambus egzempliorius. Gal būt, vienas iš stambiausių pasaulyje. Tačiau tą valandėlę jis neatrodė nei galingas, nei baisus plėšrūnas. Kondratjevas staiga prisiminė krūvas banginių vidurių, kurias jis buvo matęs Petropavlovsko banginių dorojimo kombinate.

Praėjo kelios minutės. Belovas, gulte užgulęs Kondratjevą, tarškino kino kamera. Akika kažką burbėjo į diktofoną (rodos, japoniškai), neatitraukdama akių nuo kalmaro. Kondratjevui nutirpo sprandas. Jis bijojo, kad kalmaras gali atsigauti ir pasprukti arba vėl užpulti laivą, ir tuomet būtų reikėję viską pradėti iš naujo.

— Ar jūs greitai? — pasiteiravo Kondratjevas.

— Labai, — nesusivokdamas kimiai atsakė Belovas.

Kalmaras pradėjo peikėtis. Jo letenos mėšlungiškai trūktelėjo. Tarsi šarnyrai lizduose pasisuko didžiulės, it futbolo kamuolys akys ir įsistebeilijo į prožektorių šviesą. Paskui letenos išsitiesė, vėl susitraukė, ir blyškiai violetinė oda pasidarė tamsiai violetinė. Kalmaras buvo nutvilkytas, apkurtintas, bet ruošėsi naujam šuoliui. Kalmaras nesitraukė. Jis ir nemanė trauktis.

— Na? — nekantriai paklausė Kondratjevas.

— Gerai, — tarė nepatenkintas Belovas. — Gali šauti.

— Lipk nuo pečių, — paliepė Kondratjevas.

Belovas pasitraukė ir atrėmė smakrą į dešinį Kondratjevo petį. Matyt, gelmių liga jam buvo išdulkėjusi. Kondratjevas pažvelgė į ekraną, paskui uždėjo pirštą ant nuleidžiamosios svirtelės.

— Per arti, — sumurmėjo jis. — Na, nieko. Šūvis!

Povandeninis laivas krūptelėjo.

— Šūvis!

Laivas dar kartą krūptelėjo. Kalmaras lėtai skėtė letenas, kai prie jo akių viena paskui kitą sprogo dvi piroksilinės torpedos. Du drumsti blyksniai ir du griausmai: bombrrr, bombrrr. Kalmarą apgaubė juodas debesis, o povandeninis laivas šastelėjo atgal, parvirto ant kairiojo borto ir ėmė šokčioti vietoje.

Kai bangavimas liovėsi, prožektoriai nušvietė rudai pilką liulančią masę, iš kurios į gelmę sukdamiesi grimzdo rūkstantys beformiai gabalai. Šviesos spinduliuose kai kurie dar rangėsi ir trūkčiojo, mesdami šešėlius į gelsvai žalią gelmę, ir skendo tamsoje. O lokatoriaus ekrane vienas po kito pasirodė keturi, penki, septyni signalai, nekantrūs, tykantys.

— Rykliai, — tarė Kondratjevas. — Jie greiti.

— Rykliai — šlykštynė, — kimiai tarė Belovas. — Stai kalmaro… gaila… Toks egzempliorius! Tu barbaras, Kondratjevai… O jei jis protingas?

Kondratjevas nutylėjo ir įjungė šviesą. Akika sėdėjo, prigludusi prie sienos, palenkusi galvą ant peties. Ji buvo užsimerkusi, burna pravira. Kakta, skruostai, kaklas, plikos rankos ir kojos žvilgėjo nuo prakaito. Diktofonas gulėjo prie kojų. Kondratjevas jį paėmė. Akika atsimerkė ir droviai nusišypsojo.

— Tuojau grįžtam, — pasakė Kondratjevas.

Jis pagalvojo: „Rytoj naktį nusileisiu ir iššaudysiu likusius.“

— Labai tvanku, drauge submarinos meistre, — prabilo Akika.

— Žinoma, — piktai tarė Kondratjevas. — Ir konjakas, ir kvepalai…

Akika nuleido galvą.

— Ne, nieko, — tarė Kondratjevas. — Tuojau grįžtam, Belovai!

Belovas neatsakė. Kondratjevas atsigręžė ir pamatė, kad Belovas, pakėlęs rankas, graibo angos užraktą.

— Ką tu čia darai, Belovai? — ramiai paklausė Kondratjevas.

Belovas atgręžė į jį pilką veidą ir pasakė:

— Labai tvanku. Reikia atidaryti.

Kondratjevas sudavė jam kumščiu į krūtinę, ir šis nugriuvo aukštielninkas. Kondratjevas skubiai atsuko deguonies čiaupą, paskui atsistojo ir, pasilenkęs per Belovą, apžiūrėjo užraktą. Užraktas buvo savo vietoje. Tuomet Kondratjevas bakstelėjo pirštu Belovui po šonkauliu. Akika stebėjo jį blizgančiomis akimis.

— Drauge Belovai? — pašaukė ji.

— Kepta antis, — piktai pasakė Kondratjevas. — Ir dar gelmių liga.

Belovas atsikvėpė ir atsisėdo. Jo akys buvo mieguistos, jis dirstelėjo į Kondratjevą, į Akiką ir paklausė:

— Kas atsitiko, draugai?

— Tu vos mūsų nepaskandinai, apsirijėli, — tarė Kondratjevas.

Jis pastatė laivą į vertikalią padėtį ir pradėjo kilti. Buvo ketvirta valanda ryto. Galimas daiktas, „Kunaširas“ jau buvo atplaukęs į susitikimo vietą. Kabinoje nebuvo kuo kvėpuoti. Nieko, greitai viskas baigsis. Kai kabinoje šviesu, batimetro rodyklė atrodo rožinė, o skaitmenys — balti. Šeši šimtai metrų, penki šimtai aštuoniasdešimt, penki šimtai penkiasdešimt…

— Drauge submarinos meistre, — tarė Akika. — Galima paklausti?

— Galima.

— Juk mums pasisekė, kad taip greitai suradom iką?

— Tai jis mus surado. Jis tikriausiai tykodamas sekė mus dešimtis kilometrų. Kalmarai visuomet taip daro.

— Kondratjevai, — sudejavo Belovas. — Ar negalima greičiau?

— Negalima, — atsakė Kondratjevas. — Kentėk.

„Kodėl jam nieko? — pamanė Belovas. — Gal jis iš tiesų geležinis? Ar taip įpratęs? Viešpatie, kad tik pamatyčiau padangę! Kad tik pamatyčiau padangę. Daugiau niekad nesileisiu į gelmių žvalgybą. Kad tik būtų nusisekusios fotografijos. Pavargau. O štai jis, visai nepavargo. Sėdi kone aukštyn kojomis, ir jam kaip niekur nieko. O man vien pasižiūrėjus, kaip jis sėdi, darosi bloga.“ Trys šimtai metrų.

— Kondratjevai, — vėl tarė Belovas. — Ką veiksi rytoj? Kondratjevas atsakė:

— Rytą su savo povandeniniais laivais atplauks Chen Colis ir Valcevas, o vakare iššukuosim daubą ir iššaudysim likusius kalmarus.

Rytoj vakare jis vėl leisis į šį kapą. Ir jis kalba visai ramiai ir su pasitenkinimu.

— Akiko-san.

— Ką, drauge Belovai?

— What are you going to do to-morrow? Kondratjevas dirstelėjo į batimetrą. Du šimtai metrų.

Akika atsiduso.

— Nežinau, — atsakė ji.

Jie nutilo. Jie tol tylėjo, kol povandeninis laivas išplaukė į paviršių.

— Atidaryk angą, — paliepė Kondratjevas. Povandeninis laivas ėmė suptis ant nedidelių bangų. Belovas pakėlė rankas, patraukė užrakto skląsčius ir pastiimė dangtį.

Oras buvo pasikeitęs. Vėjas nurimęs, debesys išsisklaidę. Spindėjo mažos ir ryškios žvaigždės, padangėje kabojo delčia. Vandenynu tingiai ritosi nedidelės žvilgančios bangos. Jos plakėsi ir teškenosi prie angos bokštelio.

Belovas išsiropštė pirmasis, įkandin jo išlindo Akika ir Kondratjevas. Belovas tarė:

— Kaip gera!

Akika taip pat pasakė:

— Gera.

Kondratjevas taipogi patvirtino, kad gera, ir pagalvojęs pridūrė:

— Stačiai puiku.

— Leiskit, aš išsimaudysiu, drauge submarinos meistre, — paprašė Akika.

— Maudykitės, prašom, — maloniai sutiko Kondratjevas ir nusisuko.

Akika nusirengė, pasidėjo drabužius ant angos krašto ir koja palietė vandenį.

Jos raudonas maudymosi kostiumėlis atrodė juodas, o kojos ir rankos — nenatūraliai baltos. Ji iškėlė rankas ir tyliai nučiuožė į vandenį.

— Ir aš maudysiuos, — tarė Belovas.

Jis nusirengė ir nučiuožė į vandenį. Vanduo buvo šiltas. Belovas nuplaukė prie laivo paskuigalio ir šūktelėjo:

— Puiku. Tavo tiesa, Kondratjevai.

Paskui jis prisiminė violetinius, storus kaip telegrafo stulpas čiuptuvus ir spėriai užsiropštė ant povandeninio laivo. Priėjęs prie angos, kur sėdėjo Kondratjevas, jis tarė:

— Vanduo šiltas kaip šutintas pienas. Išsimaudytum.

Jie sėdėjo tylėdami, kol Akika pliuškenosi vandenyje.

Jos galva juodavo tviskančių bangų fone.

— Rytoj iššaudysim juos visus, — pasakė Kondratjevas. — Visus, kiek tik dar jų yra likę. Reikia skubėti. Po savaitės atplauks banginiai.

Belovas atsiduso ir nieko neatsakė. Akika priplaukė ir nusitvėrė už angos krašto.

— Drauge submarinos meistre, ar galima rytoj vėl su jumis? — nepaprastai ryžtingai paklausė ji.

Kondratjevas lėtai atsakė:

— Žinoma, galima.

— Ačiū, drauge submarinos meistre.

Pietuose viršum horizonto pakilo ir įsirėmė į padangę prožektoriaus spindulys. Tai buvo „Kunaširo“ signalas.

— Plaukiam, — tarė stodamasis Kondratjevas. — Lipkite, Akiko-san.

Jis padavė jai ranką ir lengvai ištraukė iš vandens. Belovas niūriai pasakė:

— Pažiūrėsiu, koks išėjo filmas. Jeigu prastas, ir aš plauksiu drauge.

— Tik be konjako, — įspėjo Kondratjevas.

— Ir be kvepalų, — pridūrė Akika.

— Ir iš viso, verčiau pasiprašysiu pas Chen Colį, — tarė Belovas. — Trise šiose kabinose per ankšta.