Vidurdienis, XXII amzius

KOKIE JŪS BŪSITE

Vandenynas buvoi kaip veidrodis. Vanduo prie kranto toks ramus, kad tamsūs vandenžolių pluoštai, kurie paprastai siūbuodavo, dabar styrojo dugne it sustingę.

Kondratjevas įplaukė įlankon, pastatė povandeninį laivą prie pat kranto ir tarė:

— Atplaukėm.

Keleiviai sujudo.

— Kur mano kino aparatas? — paklausė Slavinas.

— Aš ant jo guliu, — visai tyliai pasakė Gorbovskis. — Man labai nepatogu. Galima, aš išlipsiu?

Kondratjevas atidarė angą, ir visi išvydo giedrą mėlyną padangę. Gorbovskis išlipo pirmas. Jis paėjėjo per akmenis kelis žingsnius, sustojo ir bato galu pabaksnojo sausas sanašas.

— Kaip čia gera! — šūktelėjo jis. — Kaip minkšta! Galima, aš atsigulsiu?

— Galima, — atsakė Slavinas. Jis taip pat išsiropštė iš angos ir saldžiai pasirąžė.

Gorbovskis tučtuojau atsigulė.

Kondratjevas išmetė inkarą.

— Aš, — tarė jis, — gulėti ant sąnašų nepatariu. Ten visuomet knibždėte knibžda smėlio blusų.

Slavinas, nežmoniškai išsižergęs, spragsėjo kino aparatu.

— Pozuok, — griežtai tarė jis.

Kondratjevas pozavo.

— Gerai, — klaupdamasis šūktelėjo Slavinas.

— Ne viską supratau apie blusas, — prabilo Gorbovskis. — Sergejau Ivanovičiau, ar jos šokinėja? Gali įkąsti?

— Gali ir įkąsti, — atsakė Kondratjevas. — Bet nekibk prie manęs, Jevgenijau! Rink sąnašas ir kurk laužą.

Jis įlindo pro angą ir pasiėmė kibirą. Slavinas atsitūpė ir šlykštėdamasis ėmė dviem pirštais kapstyti sąnašas, rinkdamas stambesnius šakalius. Gorbovskis atidžiai stebėjo jo manipuliacijas.

— Ir vis dėlto, Sergejau Ivanovičiau, aš ne viską supratau apie blusas.

— Jos pragraužia odą, — paaiškino Kondratjevas, skalaudamas kibirą techniniu spiritu. — Ir ten dauginasi.

— Taip, — tarė Gorbovskis ir apsivertė ant nugaros. — Kaip baisu.

Kondratjevas, iš laivo atsargų pripylęs kibirą gėlo vandens, nušoko ant kranto. Netardamas nė žodžio, jis mikliai pririnko sąnašų, įkūrė laužą, pakabino viršum jo kibirą ir iš gilių savo kišenių išsitraukė valą, kabliuką ir dėžutę jauko. Slavinas priėjo, nešinas šakaliais.

— Prižiūrėk laužą, — paliepė Kondratjevas. — Aš prižvejosiu ešeriukų. Neužtruksiu.

Šokinėdamas nuo akmens ant akmens, jis nusigavo iki didelės apsamanojusios uolos, kuri stūksojo apie dvidešimt žingsnių nuo kranto. Ant jos užsikoręs, jis truputį pasikųitė ir sustingo. Rytas buvo ramus, horizonte patekėjusi saulė tvieskė tiesiai į įlanką ir žlibino akis. Slavinas turkiškai atsisėdo prie laužo ir ėmė jį kurstyti.

— Žmogus — nuostabi būtybė, — staiga prabilo Gorbovskis. — Tik pastudijuokite pastarojo šimto amžių jo istoriją. Kaip labai išsivystė, pavyzdžiui, gamybinis sektorius. Kaip išsiplėtė tiriamosios veiklos sritys. Ir kasmet randasi vis naujų sričių, naujų profesijų. Stai neseniai susipažinau su viena drauge. Ji moko vaikučius vaikščioti. Labai didelė specialistė. Ir ji man papasakojo, kad šio darbo teorija esanti labai sudėtinga…

— Kokia jos pavardė? — tingiai paklausė Slavinas.

— Jos pavardė… Ji Jelena Ivaijovna. O pavardės nežinau. Bet man ne tai rūpi. Noriu pasakyti, kad štai mokslai ir gamybos būdai tolydžio vystosi, o pramogos, poilsio būdai lieka tie patys, kaip senovės Romoje. Jeigu man pakyrės būti astronautu, aš galiu tapti biologu, statybininku, agronomu… ir dar kuo nors. O štai jei man, pavyzdžiui, pakyrės gulėti, ką tuomet daryti? Žiūrėti kino filmus, skaityti, klausytis muzikos ar dar pasižiūrėti, kaip kiti bėgioja. Stadionuose. Ir viskas! Ir visuomet taip buvo — reginiai ir žaidimai. Trumpiau tariant, visos mūsų pramogos galiausiai yra ne kas kita, kaip kelių jutimo organų patenkinimas. Netgi, įsidėmėkite, ne visų. Stai, pavyzdžiui, niekas dar nesugalvojo, kaip pramogauti, teikiant malonumo lytėjimo ir uoslės organams.

— Dar to betrūko, — atšovė Slavinas. — Masiniai regėjimai ir masiniai lytėjimai. Ir masiniai uostymai.

Gorbovskis tyliai sukikeno.

— Būtent taip, — tarė jis. — Uostymo spektakliai. O juk bus, Jevgenijau Markavičiau! Tikrių tikriausiai kada nors bus!

— Sitai visai dėsninga, Leonidai Andrejevičiau. Matyt, jau tokie yra gamtos dėsniai, kad žmogus trokšta ne tiek suvokti, kiek šį suvokimą perdirbti, trokšta patenkinti ne tiek elementarius jutimo organus, kiek pagrindinį savo suvokimo organą — smegenis.

Slavinas ištraukė iš sąnašų dar keletą šakalių ir įmetė į laužą.

— Tėvas man pasakojo, kad jo laikais kai kas pranašavo, jog materialinių vertybių gausumo sąlygomis žmonija išsigimsianti. Viską darysiančios mašinos, nebereikėsią užsidirbti duonos ir sviesto, ir žmonės dykaduoniausią. Girdi, žmoniją apsėsią tranai. Bet juk dirbti kur kas įdomiau, negu ilsėtis. Tranu būti netgi nuobodu.

— Pažinojau vieną traną, — rimtai pasakė Gorbovskis. — Tačiau jo labai nemėgo merginos, ir jis pasimirė pagal natūralios atrankos dėsnį. Ir vis dėlto aš manau, kad pramogų istorija dar nebaigta. Turiu galvoj pramogas senovine šio žodžio prasme. Ir kokie nors uostymo spektakliai — būtinai bus. Aš gerai šitai įsivaizduoju…

— Sėdi keturiasdešimt tūkstančių mėgėjų, — prabilo Slavinas, — ir visi kaip vienas uosto. Simfonija „Rožės tomatų padaže“. Ir kritikai — didžianosiai — rašys: „Trečiojoje dalyje į švelnų dviejų rožės žiedo lapelių kvapą įspūdingu disonansu įsiveržia mažorinis šviežio svogūno skambesys…

Kai Kondratjevas grįžo su virtine žuvų, astronautas ir rašytojas linksmai žvengė prie gęstančio laužo.

— Kas jus taip prajuokino? — susidomėjo Kondratjevas.

— Džiaugiamės gyvenimu, — atsakė Slavinas. — Būtų ne pro šalį, jei ir tu papuoštum gyvenimą linksma išdaiga.

— Galiu, — tarė Kondratjevas. — Tuojau išdarysiu žuvį, o tu surinksi žarnas ir užkasi jas antai po anuo akmeniu. Aš visuomet ten pakasu.

— Simfonija „Antkapio akmuo“, — tarė Gorbovskis. — Pirmoji dalis — allegro non troppo.

Slavino veidas ištįso, jis nutilo ir sužiuro į lemtingąjį akmenį. Kondratjevas paėmė plekšnę, trinktelėjo ją į akmenį ir išsiėmė peilį. Gorbovskis susižavėjęs stebėjo kiekvieną jo judesį. Kondratjevas vienu smūgiu nukirto plekšnei galvą, mitriai pakišo po oda delną ir akimirksniu nerte išnėrė žuvį. Odą ir iškritusius vidurius jis numetė Slavinui.

— Leonidai Andrėj e vičiau, — tarė jis. — Būkite malonus, atneškite druskos.

Gorbovskis, netaręs nė žodžio, atsistojo ir nuėjo į povandeninį laivą. Kondratjevas greitai sudorojo plekšnę ir kibo i ešerius. Prie Slavino kojų augo žuvų vidurių krūva.

— O kur druska? — šūktelėjo Gorbovskis pro angą.

— Maisto dėžėj, — atsiliepė Kondratjevas. — Dešinėje.

— Ar jis nepradės plaukti? — baikščiai paklausė Gorbovskis.

— Kas — jis?

— Laivas. Cia, dešinėje, — valdymo pultas.

— Į dešinę nuo pulto — dėžė, — tarė Kondratjevas.

Buvo girdėti, kaip Gorbovskis tvarsosi kabinoje.

— Radau, — džiaugsmingai pranešė jis. — Visą nešti? Cia apie penkis kilogramus…

Kondratjevas pakėlė galvą.

— Kaip tai penki? Ten turi būti mažas pakelis.

Netrukus Gorbovskis pranešė:

— Taip, iš tiesų. Tuojau nešu.

Jis išlindo pro angą, laikydamas ištiestoje rankoje pakelį druskos. Jo rankos buvo miltuotos. Padėjęs pakelį šalia Kondratjevo ir sudejavęs: „O, pasaulinė entropija!..“ — jis buvo vėl beguląs, bet Kondratjevas tarė:

— O dabar, Leonidai Andrejevičiau, atneškite lauro lapų

— O kam jų? — didžiai nustebęs, paklausė Gorbovskis. — Nejaugi trys suaugę, nebe jauni žmonės, trys seniai negal apsieiti be lauro lapų? Būdami tokie patyrę, tokie ištver mingi…

— Tai jau ne, — atsakė Kondratjevas. — Aš jums žadė jau, Leonidai Andrejevičiau, kad jūs šiandien gerai pailsę sit, tai ir pailsėsit. O dabar marš lauro lapų…

Gorbovskis atnešė lauro lapų, paskui pipirų ir šaknelių o dar vėliau — skyrium — duonos. Reikšdamas protestą kartu su duona jis atitempė sunkų deguonies balioną ir kandžiai pasakė:

— Kartu atnešiau štai ką. Dėl visa ko, gal prireiks…

— Neprireiks, — tarė Kondratjevas. — Labai ačiū. Neškit atgal.

Gorbovskis keikdamasis nutempė balioną atgal. Grįžęs jis nebemėgino gultis, stovėjo šalia Kondratjevo ir žiūrėjo, kaip tas verda žuvienę. Niūrus Europos Informacijos Centro korespondentas dviem šakaliais nešiojo žuvų vidurius prie antkapio akmens.

Žuvienė kunkuliavo. Ji trenkė svaiginančiu aromatu, susimaišiusiu su dūmais. Kondratjevas paėmė šaukštą, paragavo ir susimąstė.

— Na, kaip? — paklausė Gorbovskis.

— Dar trupučiuką druskos, — atsakė Kondratjevas. — Ir gal kiek pipirų. Ar ne?

— Gal, — tarė Gorbovskis ir nurijo seilę.

— Taip, — tvirtai pasakė Kondratjevas. — Druskos ir pipirų.

Slavinas baigė nešioti žuvų vidurius, užvertė ant jų akmenį ir nuėjo plautis rankų. Vanduo buvo šiltas ir skaidrus. Buvo matyti, kaip tarp vandenžolių šmižinėja mažos pilkai žalios žuvytės. Slavinas atsisėdo ant akmens ir užsižiūrėjo. Anapus įlankos it blizganti siena rymojo vandenynas. Viršum horizonto nejudėdamos stūksojo kaimyninės salos mėlynos viršūnės. Viskas mėlynavo, blizgėjo ir nejudėjo, tik tarp akmenų įlankoje plaukiojo dideli juodai balti paukščiai. Nuo vandens sklido šviežias sūrokas kvapas.

— Puiki planeta Žemė, — tyliai tarė jis.

— Išvirė! — paskelbė Kondratjevas. — Sėskitės valgyti žuvienės. Leonidai Andrėj e vičiau, būkite geras, atneškite lėkštes.

— Gerai, — tarė Gorbovskis. — Jei taip, kartu atnešiu ir šaukštus.

Jie susėdo aplink garuojantį kibirą, ir Kondratjevas visiems įpylė žuvienės. Pradžioje visi valgė tylėdami. Paskui Gorbovskis prabilo:

— Be galo mėgstu žuvienę. Ir taip retai jos gaunu.

— Žuvienės dar yra pusė kibiro, — pasakė Kondratjevas.

— Ak, Sergejau Ivanovičiau! — atsiduso Gorbovskis. — Dvejiem metam neprisi valgy si.

— Tagoroje žuvienės negausi, — pasakė Kondratjevas.

Gorbovskis vėl atsiduso.

— Gal ir negausiu. Nors Tagora — tai, žinoma, ne Pandora. Nepametu vilties, kad žuvienės ten pasrėbsim. Jei tik Komisija leis žuvauti.

— O kodėl gali neleisti?

— Komisijoje — pikti ir žiaurūs žmonės. Pavyzdžiui, Genadijus Komovas. Jis man tikriausiai uždraus netgi gulėti. Jis pareikalaus, kad visi mano veiksmai atitiktų tos planetos aborigenų interesus. O iš kur aš žinau, kokie jų interesai?

— Jūs, Leonidai Andrejevičiau, — fantastiškas bambeklis, — tarė Slavinas. — Jūsų dalyvavimas Kontaktų Komisijoje — baisi klaida. Įsivaizduoji, Sergejau, kaip Leonidas Andrejevičius, nuo kojų ligi galvos nubertas antropocentrizmo apgamais, atstovautų žmonijai, susidūręs su kito pasaulio civilizacijomis.

— O kodėl gi ne? — išmaningai paklausė Kondratjevas. — Leonidą Andrėj e vicių aš labai gerbiu.

— Ir aš jį gerbiu, — įsiterpė Gorbovskis.

— Aš taip pat jį gerbiu, — tarė Slavinas. — Bet man nepatinka pirmasis klausimas, kurį jis ketina užduoti tagoriečiams.

— Koks klausimas? — nustebo Kondratjevas.

— Pats pirmasis: „Galima, aš prigulsiu?“

Kondratjevas prunkštelėjo į žuvienės šaukštą, o Gorbovskis metė į Slaviną priekaištingą žvilgsnį.

— Ak, Jevgenijau Markovičiau, — tarė jis. — Ar galima šitaip juokauti? Stai jūs juokiatės, o man baisu, nes pirmas kontaktas su naujai atrasta civilizacija — istorinis įvykis, ir mažiausias neapdairumas čia gali pakenkti mūsų palikuonims. O palikuonys, turiu jums pasakyti, labai jumis pasitiki.

Kondratjevas liovėsi valgęs ir pažvelgė į jį.

— Ne, ne, — skubiai tarė Gorbovskis. — Už visus palikuonis laiduoti, žinoma, negaliu, bet štai Piotras Petrovičius visai aiškiai pasakė, kad jis mumis pasitiki.

— Ir kieno gi jis palikuonis, tas Piotras Petrovičius? — paklausė Kondratjevas.

— Visai tiksliai pasakyti negaliu. Tačiau, aišku, kad jis tiesioginis kažkokio Piotro palikuonis. Mes, žinote, su juo apie tai nesam išsikalbėję… Jei norit, papasakosiu, apie ką su juo esam kalbėję?

— Hm, — tarė Kondratjevas. — O kas plaus indus?

— Ne, aš taip nesutinku. Dabar arba niekad. Pavalgius reikia pagulėti.

— Teisybė! — sušuko Slavinas ir nuvirto ant šono. — Pasakokit, Leonidai Andrejevičiau.

Ir Gorbovskis ėmė pasakoti.

— Skridome „Tarieliu“ į EN 6 — reisas buvo lengvas ir neįdomus, — vežėm Persį Diksoną ir septyniasdešimt tonų skanaus maisto tenykščiams astronomams. Ir staiga sprogo mūsų sodrintuvas. Nežinia, kodėl sprogo, — tokių dalykų pasitaiko netgi dabar. Pakibom erdvėje už dviejų parseku nuo artimiausios bazės ir pamažu ėmėm ruoštis į kitą pasaulį, nes be plazmos sodrintuvo apie nieką kitą negali būti nė kalbos. Mūsų padėtyje, kaip ir bet kurioje kitoje, buvo dvi išeitys: tuojau pat atidaryti angas arba iš pradžių suvalgyti septyniasdešimt tonų astronomų maisto ir paskui vis tiek angas atidaryti. Mudu su Valkenšteinu atėjom į kajutkompaniją pas Persį Diksoną ir ėmėm galvoti, kaip čia pasielgus. Lengviausia buvo Persiui Diksonui — jis buvo susitrenkęs galvą ir dar nieko nesuvokė. Mudu su Valkenšteinu labai greitai priėjom išvadą, kad skubėti nėra kur. Tai buvo pats didžiausias iš uždavinių, kuriuos kada nors mudu buvom užsibrėžę: dviese sunaikinti septyniasdešimt tonų maisto. Diksonas jokios vilties neteikė. Šiaip ar taip, buvo galima pratempti trisdešimt metų, o jau paskui atidaryti angas. Mūsų vandens ir deguonies regeneracijos sistemos veikė kuo puikiausiai, mes skriejom 250 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, ir mums, galimas daiktas, dar buvo lemta pamatyti ne tik Aną Pasaulį, bet ir įvairius kitus nepažįstamus pasaulius.

Norėčiau, kad jūs gerai įsivaizduotumėt situaciją: ligi artimiausios gyvenvietės — du parsekai, aplink — beviltiška tuštuma, laive — du gyvi ir vienas pusiau miręs žmogus… Įsidėmėkit, lygiai trys žmonės. Sakau jums visai rimtai. kaip to laivo vadas. Ir štai atsiveria durys, ir į kajutkompaniją įeina ketvirtas. Iš pradžių netgi nenustebom. Valkenšteinas nedraugiškai paklausė: „Ko jums reikia?“ Ir staiga mudu viską suvokėm, pašokom ir įsmeigėm į jį akis. O jis įsmeigė akis į mus. Visai paprastas žmogus, kaip mane gyvą matot. Vidutinio ūgio, liesas, malonaus veido, ne toks barzdyla, kaip, pavyzdžiui, mūsų Diksonas. Tik akys ypatingos, tarsi vaikų gydytojo. Ir dar — jis buvo apsirengęs kaip astronautas reise, tik striukė buvo užsegta iš dešinės į kairę. Šitaip drabužius segasi moterys ir dar, kaip yra sakoma, velnias. Sitai mane labiausiai nustebino. O kol mes vienas kitą apžiūrinėjonj, aš mirktelėjau ir žiūriu — jo striukė užsegta jau normaliai. Aš net aiktelėjau.

„Sveiki, — prabilo nepažįstamasis. — Esu Piotras Petrovičius. Kuo jūs vardu — jau žinau, todėl negaiškim. Pažiūrėsim, kas atsitiko daktarui Persiui Diksonui.“ Jis gan atsainiai pastūmė į šalį Valkenšteiną ir atsisėdo prie Diksono. „Atleiskite, — sakau aš, — jūs gydytojas?“ — „Taip, — sako jis. — Truputį.“ Ir plėšia nuo Diksono galvos tvarstį. Šitaip, žinote, juokaudamas ir žaisdamas, kaip kad vaikas plėšia popierėlį nuo saldainio. Man per visą kūną nuėjo šiurpulys. Žiūriu į Valkenšteiną — Markas stovi išblyškęs ir tik žiopčioja. Tuo tarpu Piotras Petrovičius. nuėmė tvarstį ir atidengė žaizdą. Žaizda, reikia pasakyti, buvo baisi, bet Piotras Petro vičius nesutriko. Jis išskėtė pirštus ir, ėmė Diksonui masažuoti kaukolę. Ir galit įsivaizduoti, žaizda užsitraukė! Mūsų akivaizdoje. Neliko nė žymės. Diksonas ajįsivertė ant dešiniojo šono ir lyg niekur nieko užknarkė.

„Stai kaip, — sako Piotras Petrovičius. — Dabar tegu išsimiega. O mes tuo tarpu eime pažiūrėti, kas dedasi jūsų mašinų skyriuje“. Ir nuvedė mus į mašinų skyrių. Mes nusekėm paskui jį kaip avys, skirdamiesi nuo jų nebent tuo, kad net nebliovėm. Įsivaizduojat, stačiai buvom užkandę žadą. Tokiam susitikimui nebuvom pasiruošę. Piotras Petrovičius atidaro angą į reaktorių ir lenda tiesiai į sodrinimo kamerą. Valkenšteinas tik aiktelėjo, o aš surikau: „Atsargiai! Radiacija!“ Jis susimąstęs pažvelgė į mus, paskui tarė: „Ak, taip, tikrai. Eikite, sako, Leonidai Andrejevičiau ir Markai Jefremovičiau, tiesiai į kabiną, aš tuojau grįšiu.“ Ir, įlindęs vidun, užsidarė angą. Mudu su Marku nuėjom į kabiną ir ėmėm kits kitą žnaibyti. Znaibėmės tylėdami, žvėriškai, įnirtingai. Tačiau nei aš, nei jis nenubudom. O maždaug po dviejų minučių įsijungia visi indikatoriai, ir sodrintuvo pultas ima rodyti pirmojo laipsnio parengtį. Tuomet Markas liovėsi žnaibęsis ir tyliai prabilo: „Leonidai Andrejevičiau, ar prisimenat, kaip reikia peržegnoti nelabąją dvasią?“ Vos jis tai ištarė, įėjo Piotras Petrovičius. „Ak, — sako jis, — koks jūsų žvaigždėtai vis, Leonidai Andrejevičiau. Tikras grabas. Lenkiuosi jūsų drąsai, draugai.“ Paskui jis pakvietė mus atsisėsti ir pasisiūlė atsakyti į mūsų klausimus.

Ėmiau įtemptai galvoti, kokį čia jam uždavus protingesnį klausimą, o Markas, perdėm praktiškas žmogus, paklausė: „Kur mes dabar esam?“ Piotras Petrovičius liūdnai nusišypsojo, ir tą pačią akimirką kabinos sienos pasidarė permatomos. „Stai, — sako Piotras Petrovičius ir rodo mažyliu pirštu. — Antai ten mūsų Zemė. Keturi su puse parseko. O ten — EH 6, kaip kad jūs vadinate. Pakeiskite kursą šešiomis dešimtosiomis sekundės ir skriskite tiesiai į deritrinitaciją. O gal jus išsyk, — sako, — pavėžėti į EH 6?“ Savimeilis Markas atsakė: „Ačiū, nesirūpinkit, dabar mes ir patys…“ Jis tiesiai griebė jautį už ragų ir ėmė orientuoti laivą. O aš tuo tarpu vis ieškojau klausimo, ir visą laiką man į galvą lindo kažkoks „oras antžvaigždinėse sferose“. Piotras Petrovičius nusijuokė ir pasakė: „Na, gerai, jūs dabar per daug susijaudinę, kad galėtumėt klausinėti. O man jau laikas. Manęs laukia kaip tik tose antžvaigždinėse sferose. Geriau jau aš pats jums viską paaiškinsiu.

Aš, — sako, — esu tolimas jūsų palikuonis. Mes, palikuonys, kartais labai mėgstam jus, protėvius, aplankyti. Pažiūrėti, kaip jums sekasi, ir parodyti jums, kokie jūs būsite. Protėvius visuomet domina tai, kokie jie bus, o palikuonis — kaip jie tokie tapo. Teisybė, atvirai sakant, rengti tokias ekskursijas mūsuose nėra skatinama. Su jumis, protėviais, reikia būti labai atsargiems. Galima pridaryti tokių dalykų, kad visa istorija apsiverstų aukštyn kojomis. O su silaikyti, neįsikišus į jūsų reikalus, kartais labai sunku. Taip įsikišti, kaip, pavyzdžiui, dabar įsikišau aš, — šitai dar galima. Arba štai mano bičiulis. Prie Kursko pateko į mūšį — stojo kautis su atakuojančiais tankais. Pats žuvo ir kvailysčių pridarė — baisu ir pagalvoti. Teisybė, su tankais kovėsi ne jis vienas, ir viskas praėjo nepastebimai. O štai kitas mano draugas — tas vis veržėsi sunaikinti Čingizo kariuomenės. Vos sulaikėm. Stai, teisybę sakant, ir viskas. O dabar aš eisiu, manimi tikriausiai jau susirūpino.“

Ir štai tą akimirką aš surikau: „Palaukit, vienas klausimas! Vadinasi, jūs dabar jau viską galit?“ Jis atlaidžiai pažvelgė į mane ir sako: „Ką jūs, Leonidai Andrejevičiau. Mes, žinoma, šį tą galim, bet, apskritai imant, darbo užteks dar milijonams amžių. Stai, — sako, — andai pas mus atsitiktinai sugedo vienas vaikas. Mes jį auklėjom, auklėjom, o paskui palikom be priežiūros. Skėstelė jom rankomis ir pasiuntėm jį gesinti galaktikų — girdi, kaimyninėje metasistemoje esą apie dešimtį atliekamų. O jūs, draugai, teisingame kelyje. Jūs, — sako, — mums patinkat. Mes, girdi, jumis tikim. Jūs tik atsiminkite: jeigu būsit tokie, kokie ketinate būti, tai ir mes būsim tokie, kokie esam. Vadinasi, tokie, kokie jūs būsite.“ Jis numojo ranka ir nuėjo. Stai ir visa pasaka.

Gorbovskis pasikėlė ant alkūnių ir apžvelgė klausytojus. Kondratjevas, saulėje apšilęs, snaudė. Slavinas gulėjo ant nugaros, įsmeigęs žvilgsnį į padangę.

— „Ateities labui mes keliamės iš miego, — lėtai pacitavo jis. — Ateities labui atnaujinam apdangalus. Ateities labui veržiasi mūsų mintys. Ateities labui kaupiame jėgas… Mes išgirsim ugnies stichijos žingsnius, bet jau būsim pasiruošę valdyti liepsnos bangas.“

Gorbovskis išklausė ir tarė:

— Cia iš esmės. O kokia forma?

— Pradžia sėkminga, — profesionaliai atsakė Slavinas. — O štai pabaigoje mes ištižom. Nejaugi buvo sunku sugalvoti ką nors daugiau, kaip tą sugadintą jūsų vaiką?

— Sunku, — prisipažino Gorbovskis.

Slavinas apsivertė ant pilvo.

— žinot, Leonidai Andrejevičiau, — tarė jis, — mano vaizduotę visuomet jaudino Lenino idėja, kad žmonija vystosi spirališkai. Nuo pirmykščio vargetų komunizmo per badą, kraują, karus, per beprotiškas neteisybes — į nesuskaičiuojamų dvasinių ir materialinių vertybių komunizmą. Labai įtariu, kad jums šitai tėra teorija, o juk aš aptikau tą laiką, kai spiralės vija dar nebuvo užsibaigusi. Nors tik kine, bet aš dar mačiau, kaip raketomis padegami kaimai, kaip žmonės dega napalme… Ar žinot, kas yra napalmas? Arba kas yra kyšininkas? Suprantate, nuo komunizmo žmogus pradėjo ir į komunizmą jis grįžo, ir su šiuo grįžimu prasideda nauja spiralės vija, jau visai fantastiška vija…

Kondratjevas staiga atsimerkė, pasirąžė ir atsisėdo.

— Filosofai, — tarė jis. — Aristoteliai. Verčiau greitai suplaukim indus, išsimaudykim, ir aš jums parodysiu Aukso olą. Tokios jūs dar nematėte, senukai.

Maskva — Leningradas,

1960–1966 m.