Vidurdienis, XXII amzius

AUTORIŲ ŽODIS

Fantastika kartais vadinama svajonių literatūra. Su tokiu nusakymu mes nesutinkame. Manome, kad fantastika kur kas platesnė, kad socialinė arba mokslinė-techninė svajonė tėra tik viena iš jos krypčių. Tikrosios fantastikos, kaip ir visos grožinės literatūros, svarbiausias objektas yra žmogus realiame pasaulyje. Tikroji fantastika ne vien svajoja ir ne tiek svajoja, kiek teigia, abejoja, įspėja, kelia klausimus.

Ir vis dėlto mes gerai suprantame rašytojus, kuriems fantastika yra priemonė reikšti jų svajonėms, jų idealams. Žmogui iš viso būdinga kurti idealus, kurie jam yra praktinės veiklos kompasas, įgalina jį lyginti ir išsiaiškinti, kas gera ir kas bloga. Kaip tik todėl sunku pervertinti teisingo (ir neteisingo) pasirinkto arba susikurto idealo reikšmę. Siuo atžvilgiu rašytojas niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Jis taipogi susikuria savus idealus ir pagal savo išgales bei galimybes jų siekia, bet, kaip rašytojas, jis dar stengiasi sfivo idealus įkvėpti ir skaitytojams.

Si mūsų apysaka nieku būdu neturėtų būti laikoma pranašyste. Vaizduodami gana tolimos ateities pasaulį, mes visai nenorėjom teigti, kad viskas būtent šitaip ir bus. Mes čia pavaizdavom pasaulį, kokį norėtume matyti, kokiam jau dabar stengiamės gyventi ir dirbti. Mes mėginom pavaizduoti pasaulį, kuriame žmogus turi neribotas galimybes tobulėti ir dirbti kūrybinį darbą. Tame nasaulyie mes apgyveiiclinom realius dabarties žmones, kuriuos pažįstam ir mylim. Tokių žmonių, deja, dar ne per daugiausia, bet jų yra ir kasmet gausėja. Mūsų vaizduojamame pasaulyje jų yra absoliuti dauguma: eilinių darbininkų, eilinių kūrėjų, paprasčiausių mokslo, gamybos, kultūros darbuotojų. Ir kaip tik būdingiausi šių žmonių bruožai — pažinimo troškimas, moralinis tyrumas, inteligencija nulemia visą mūsų vaizduojamo pasaulio atmosferą, tyrumo, draugystės, kilnaus kūrybinio darbo džiaugsmo atmosferą, kovingo proto pergalių ir pralaimėjimų atmosferą.

Sią apysaką rašėm 1960 metais. Ir anksčiau, ir po to esame parašę gana daug apsakymų, kuriuose taip pat pavaizdavom ateities pasaulį tokį, kokį norėtume matyti. Rengdami naująjį apysakos leidimą, į ją įtraukėme kai kuriuos iš tų apsakymų, organiškai įeinančius, kaip mums rodėsi, į mūsų svajonių „sistemą“.

Jei bent dalis mūsų skaitytojų įsigyventų į čia pavaizduotą pasaulį, jei sugebėtume juos įtikinti, kad apie tokį pasaulį verta svajoti, kad tokiam pasauliui verta dirbti, jaustumės savo uždavinį atlikę.