Vidurdienis, XXII amzius

DESANTININKAI

Palydovas buvo milžiniškas. Tai buvo dviejų kilometrų skersmens toras, masyviomis pertvaromis padalintas į daugybę patalpų. Aplinkiniuose koridoriuose buvo tuščia ir šviesu, trikampės angos į tuščias šviesias patalpas buvo visai atdaros. Palydovas biivo paliktas nepaprastai seniai, galimas daiktas, jau prieš milijonus metų“, bet grublėtos geltonos jo grindys buvo švarios. Augustas Baderis pasakė, kad čia jis nepastebėjęs nė dulkelės.

Baderis ėjo pirmas, kaip ir dera atradėjui ir šeimininkui. Gorbovskis ir Valkenšteinas matė dideles atlėpusias jo ausis ir šviesų plaukų kuodelį ant pakaušio.

— Tikėjausi čia pamatyti nykų vaizdą, — lėtai pasakojo Baderis. Jis kalbėjo rusiškai, stengdamasis ištarti kiekvieną raidę. — Mus sudomino pirmiausia šis Palydovas. Tai buvo prieš dešimt metų. Pamačiau, kad išorinės angos atdaros. Tariau sau: „Augustai, tu pamatysi baisų, “siaubingą vaizdą.“ Aš net liepiau žmonai pasilikti laive. Bijojau čia rasiąs negyvų kūnų. Jūs suprantate?

Jis sustojo prie kažkokios angos, ir Gorbovskis vos neužlėkė ant jo. Valkenšteinas, kuris buvo kiek atsilikęs, juos pasivijo ir paniuręs atsistojo greta.

— Aber čia buvo tuščia, — tarė Baderis — Cia buvo šviesu, labai švaru ir visiškai tuščia. Prašom, pažiūrėkite. — Jis grakščiai pamojo ranka. — Aš linkęs manyti, kad čia buvo Palydovo dispečerinė.

Jie prasispraudė į patalpą, kurios lubos buvo kupolo pavidalo. Vidury kėksojo žemas pusapvalis stovas. Sienos buvo ryškiai geltonos, matinės ir švietė iš vidaus. Gorbovskis palietė sieną. Ji buvo lygi ir vėsi.

— Panašu į gintarą, — tarė jis. — Pačiupinėk, Markai.

Valkenšteinas pačiupinėjo ir linktelėjo galvą.

— Viskas demontuota, — tarė Baderis. — Tačiau sienose ir pertvarose, taip pat toroidaliniame Palydovo apvalkale liko kol kas mums nežinomų šviesos šaltinių. Aš linkęs manyti…

— Žinom, — greitai įsiterpė Valkenšteinas.

— Stai kaip? — Baderis dirstelėjo į Gorbovskį. — Bet ką jūs esate skaitę? Jūs,|Markai, ir jūs, Leonidai.

— Mes skaitėm seriją jūsų straipsnių, Augustai, — tarė Gorbovskis. — „Dirbtiniai Vladislavospalydovai“.

Baderis nulenkė galvą.

— „Dirbtiniai, nežemiškos kilmės žvaigždės EH 17 Vladislavos planetos palydovai“, — pataisė jis. — Taip. Tad suprantama, kad savo samprotavimų apie šviesos šaltinius galiu jums ir nepasakoti.

Valkenšteinas ėmė apžiūrinėti sieną.

— Keista medžiaga, — tarė jis iš tolo. — Tikriausiai metaloplastas. Tačiau tokio metaloplasto niekad nesu matęs.

— Cia ne metaloplastas, — tarė Baderis. — Nepamirškite, kur jūs esate. Jūs, Markai, ir jūs, Leonidai.

— Nepamiršom, — pasakė Gorbovskis. — Mes buvom Fobe, ir ten iš tiesų visai kita medžiaga.

Gorbovskis ir Valkenšteinas buvo lankęsi Fobe. Tai buvo Marso palydovas, kuris ilgą laiką buvo laikomas natūraliu. Bet paaiškėjo, kad tai keturių kilometrų skersmens toras, apgaubtas metaliniu antimeteoritiniu tinklu. Tankus tinklas buvo išėstas meteoritinės korozijos ir kur-ne-kur sudraskytas. Tačiau pats palydovas išliko sveikas. Išorinės jo angos buvo atdaros, ir milžiniškas riestainis buvo tuščias lygiai taip pat, kaip šis. Pagal antimeteoritinio tinklo susidėvėjimą buvo apskaičiuota, kad jis į orbitą aplink Marsą buvo išvestas mažių mažiausiai prieš dešimt milijonų metų.

— O, Fobas! — Baderis palingavo galvą. — Fobas — tai viena, Leonidai. Vladislava — anaiptol kas kita.

— Kodėl? — pasiteiravo prieidamas Valkenšteinas. Jis manė kitaip.

— Pavyzdžiui, todėl, kad nuo Saulės ir nuo Fobo iki Vladislavos, kur dabar esame, yra trys šimtai tūkstančių astronominių vienetų.

— Sį atstumą įveikėm per pusę metų, — piktai tarė Valkenšteinas. — Jie galėjo padaryti tą patį. Ir, be to, Vladislavos palydovai ir Fobas turi daug ką bendra.

— Tačiau šitai reikia įrodyti, — tarė Baderis.

Gorbovskis prabilo, tingiai šypsodamasis:

— Sit mes ir mėginsim įrodyti.

Truputį pagalvojęs, Baderis pasakė:

— Fobas ir Žemės palydovai taip pat turi daug ką bendra.

Tai buvo Baderio stiliaus atsakymas — labai svarus ir pusę metro pro šalį.

— Na, gerai, — tarė Gorbovskis. — O kas čia dar yra, be šios dispečerinės?

— Siame Palydove, — Oriai tarė Baderis, — yra šimtas šešiasdešimt patalpų — nuo penkiolikos iki penkių šimtų kvadratinių metrų dydžio. Galime visas jas apžiūrėti. Tačiau jos tuščios.

— Jeigu jos tuščios, — pasakė Valkenšteinas, — verčiau grįžkim į „Tarielį“.

Baderis dirstelėjo į jį ir vėl pasisuko į Gorbovskį.

— Sį palydovą mes vadiname Vladia. Kaip žinote, Vladislava turi dar vieną palydovą, taip pat dirbtinį ir taip pat nežemiškos kilmės. Jis mažesnis. Mes jį vadiname Slava. Suprantate? Planeta vadinama Vladislava. Visai natūralu, kad du jos palydovai pavadinti Vladia ir Slava. Ar ne?

— Taip, žinoma, — tarė Gorbovskis. Sis žaismingas samprotavimas jam buvo žinomas. Jis šitai girdėjo jau trečią kartą. — Jūs labai sąmojingai pasiūlėt, Augustai. Vladia ir Slava. Vladislava. Puiku.

— Pas jus. Žemėje, — toliau lėtai kalbėjo Baderis, — šie pailydovai vadinami „Igrekas pirmas“ ir „Igrekas antras“, o ne Vladia ir Slava. Tačiau mes, mes juos vadiname kitaip. Mes juos vadiname Vladia ir Slava.

Jis griežtai pažiūrėjo į Valkenšteiną. Valkenšteinas stovėjo kietai sukandęs dantis. Valkenšteinas žinojo, kad „mes“ — tai vienas pats Baderis, ir tik Baderis.

— O dėl šios geltonos medžiagos, kuri anaiptol nėra metaloplastas ir kurią aš vadinu gintą,rinu…

— Labai vykusiai, — įsiterpė Valkenšteinas.

— Taip, neblogai… Tai jo sudėtis kol kas nežinoma. Ji lieka paslaptis.

Stojo tyla. Gorbovskis išsiblaškęs apžiūrinėjo patalpą. Jis mėgino vaizduotis, kas statė šį palydovą ir paskui, labai seniai, čia dirbo.. Tai buvo kiti žmonės. Jie atėjo į Saulės sistemą ir išėjo, palikę prie Marso apleistas kosmines laboratorijas ir didelį miestą netoli ašigalio kepurės. Palydovai buvo tušti, ir miestas buvo tuščias — liko tik keisti pastatai, turintys daug aukštų po planetos paviršiumi. Paskui — arba, galimas daiktas, prieš tai — jie atskrido į žvaigždės EH 17 sistemą, pastatė prie Vladislavos du dirbtinius palydovus ir taip pat pasitraukė. Ir čia, Vladislavoje, taip pat turėtų būti apleistas miestas. Kodėl ir iš kur jie atvyko? Kodėl ir kur jie pasitraukė? Beje, aišku kodėl. Jie, žinoma, buvo dideli tyrinėtojai. Kito pasaulio desantininkai.

— Dabar, — tarė Baderis, — eisime apžiūrėti patalpos, kur aš radau daiktą, kurį sąlygiškai pavadinau saga.

— Ar jis ir dabar ten? — paklausė pagyvėjęs Valkenšteinas.

— Kas jis? — paklausė Baderis.

— Daiktas.

— Saga — pabrėžtinai tarė Baderis, — šiuo metu yra Žemėje — ji perduota Komisijai, tiriančiai svetimo, nehumanoidinio proto veiklos pėdsakus kosmose.

— A, — suprato Valkenšteinas. — Pėdsekiams. Bet aš rinkau Vladislavą liečiančią medžiagą, o šios jūsų sagos man niekas neparodė.

Baderis atkišo smakrą.

— Aš ją pasiunčiau su kapitonu Antonu Bykovu prieš pusantrų lokalinių metų.

Su Bykovu jie apsilenkė kelyje. Jis turėjo atvyko i Žemę, praslinkus septyniems mėnesiams po „Tarielio“ starto Į žyaiiždę EH 17.

— Taip, — tarė Gorbovskis. — Vadinasi, sagos apžiiira atidedama.

— Bet mes apžiūrėsim patalpą, kur aš lą radau. — tarė Baderis. — Gali būti, Leonidai, kad hipotetiniame mieste Vladislavos planetos paviršiuje jūs rasite analogiškų daiktų.

Jis jlindo j aną. Valkenšteinas iškošė pro dantis:

— Įkyrėjo jis man, Leonidai Andreievičiau…

— Reikia kentėti, — sudraudė Gorbovskis.

Ligi patalpos, kur Baderis rado sa??ą. buvo pusė kilometro kelio. Baderis parodė vieta, kur gulėjo saa, ir smulkiai papasakojo, kaip jis ją rado. (Jis ja užmvnęs ir sutraiškęs.) Baderio nuomone, saga buvusi akumuliatorius ir pradžioje turėjusi sferinę formą. Ji buvo pai?aminta iš pusiau permatomos, žvilgančios Ivg sidabras, labai minkštos medžiagos. Skersmuo — trisdešimt aštuoni milimetrai ir šešiolika šimtųjų… tankumas… svoris… atstumas nuo artimiausios sienos…

Priešais, kitoje koridoriaus pusėje esančiame kambaryje, tarp prietaisų, išdėstytų tiesiai ant grindų, sėdėjo du jauni vaikinai mėlynomis darbinėmis striukėmis. Jie dirbo, žvilgčiodami į Gorbovskį ir Valkenšteiną, ir pusbalsiu šnekučiavo.

— Desantininkai. Atskrido vakar.

— Aha, Stai tas, ilgšis, — Gorbovskis.

— Žinau.

— O antras, šviesiaplaukis?

— Markas Jefremovičius Valkenšteinas. Šturmanas.

— Aha, girdėjau.

— Jie pradės rytoj.

Baderis pagaliau baigė aiškinti ir paklausė, ar viskas suprantama. „Viskas“, — atsakė Gorbovskis ir nugirdo, kaip kitame kambaryje kažkas sukikeno.

— Dabar mes grįšime namo, — tarė Baderis.

Jie išėjo į koridorių, ir Gorbovskis linktelėjo mėlynomis striukėmis vilkintiems vaikinams.

Vaikinai atsistojo ir šypsodamiesi linktelėjo.

— Linkim geros kloties, — pasakė vienas.

Antrasis tylėdamas šypsojosi, vartydamas rankose daugiaspalvio laido kamuolį.

— Ačiū, — tarė Gorbovskis.

Valkenšteinas taip pat pasakė:

— Ačiū.

Paėjėjęs apie šimtą žingsnių, Gorbovskis atsigręžė. Abu vaikinai mėlynomis striukėmis stovėjo koridoriuje ir žiūrėjo jiems įkandin.

„Baderio imperijoje“ (taip pašaipos vadino visą dirbtinių ir natūraliųjų Vladisjavos palydovų sistemą — Observatorijas, dirbtuves, pakraunamąsias stotis, juodąsias cisternas — chlorelos plantacijas, oranžerijas, daigynus, stiklinius poilsio sodus ir tuščius nežemiškos kilmės torus) laikas buvo skaičiuojamas trisdešimties valandų ciklais. Trečio ciklo pabaigoje, kai D-žvaigždėlaivis „Tarielis“, šešių kilometrų milžinas, iš tolo panašus į spindintį žiedą, išėjo į meridianinę orbitą aplink Vladislavą, Gorbovskis surengė pirmą žvalgybą. Iš D-žvaigždėlaivių negalima išsilaipinti masyviose planetose, ypač planetose, turinčiose atmosferas, ir juo labiau planetose, turinčiose siautėjančias atmosferas. Mat, šie laivai yra perdaug trapūs. Išsilaipinama iš pagalbinių laivų-botų, turinčių atominę-impulsinę arba fotoninę pavarą, arba iš lengvesnių patvarių planetolaivių su nefiksuotu svorio centru. Reisiniame žvaigždėlaivyje yra vienas toks botas, o desantiniame — nuo dviejų iki keturių. „Tarielis“ turėjo du fotoninius botus, ir vienu iš jų Gorbovskis pirmą kartą pabandė išžvalgyti Vladislavos atmosferą. „Pažiūrėsiu, ar verta“, — pasakė Gorbovskis Baderiui.

Į „Tarielį“ atvyko pats Baderis. Jis daug linkčiojo ir sakė: „O, taip“, o kai Gorbovskio botas atsiskyrė nuo „Tarielio“, atsisėdo ant suolelio šalia stebėjimo pulto ir ėmė kantriai laukti.

Visi Desantininkai susirinko prie pulto ir stebėjo neaiškius žybsnius pilkame oscilografo ekrane. Taip atsispindėjo signaliniai impulsai, kuriuos siuntė bote veikiantis autosiųstuvas. Be Baderio, buvo dar trys Desantininkai. Jie tylėjo ir kiekvienas savaip galvojo apie Gorbovskį.

Valkenšteinas galvojo, kad Gorbovskis grįš po valandos. Jis negalėjo pakęsti neaiškumo, ir jam norėjosi, kad Gorbovskis jau būtų grįžęs, nors jis ir žinojo, kad pirmoji žvalgyba visuomet pavyksta, ypač jeigu desantinį botą vairuoja Gorbovskis. Valkenšteinas prisiminė, kaip jis pirmą kartą pasitiko Gorbovskį. Valkenšteinas tik ką buvo grįžęs iš skrydžio į Neptūną — grįžo be nuostolių, ir todėl didžiavosi ir baisiai gyrėsi. Tai buvo Cifėjoje, Mėnulio palydove, iš kurio paprastai startuodavo visi fotoniniai laivai. Gorbovskis priėjo prie jo valgykloje ir tarė: „Atleiskit, susimildami, ar jūs kartais ne Markas Jefremovičius Valkenšteinas?“ Valkenšteinas linktelėjo ir paklausė: „Kuo galiu būti naudingas?“ Gorbovskis atrodė labai nusiminęs. Jis atsisėdo šalimais, pakraipė ilgą nosį ir paprašė: „Klausykite, Markai, ar nežinot, kur čia galima gauti arfą?“ Cia — trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių kilometrų nuo Žemės, žvaigždėlaivių bazėje. Valkenšteinas paspringo sriuba. Gorbovskis smalsiai jį apžiūrinėjo, paskui prisistatė ir tarė: „Nusiraminkit, Markai, šitai ne taip jau skubu. Teisybę sakant, norėjau sužinoti, kokiu režimu jūs įskridot į Neptūno egzosferą?“ Tai buvo Gorbovskio maniera: prieiti prie žmogaus, ypač nepažįstamo, duoti štai tokį klausimą ir žiūrėti, kaip žmogus išsisukinėja.

Apie Gorbovskį galvojo ir biologas Persis Diksonas, juodas, apaugęs garbanotais plaukais. Jis buvo senas, labai daug patyręs ir atlikęs su savim ir su kitais gausybę beprotiškų eksperimentų. Persis Diksonas buvo priėjęs išvadą, kad žmogus, išbuvęs Erdvėje daugiau kaip dvidešimt metų, atpranta nuo Žemės ir nustoja laikęs Zefnę savo namais. Likdamas Žemės gyventoju, jis nustoja buvęs Žemės žmogumi. Taip atsitiko ir Persiui Diksonui, ir jis negalėjo suprasti, kodėl Gorbovskis, nuskridęs penkis su puse parseku ir pabuvojęs dešimtyje mėnulių ir planetų, retkarčiais pakelia aukštyn akis ir atsidusęs taria: „Kad būtų pievelė. Žolės. Pagulėčiau. Ir kad tekėtų upeliukas.“

Apie Gorbovskį galvojo ir Riu Vaseda, atmosferos fizikas. Jis samprotavo apie atsisveikinant Gorbovskio pasakytus žodžius: „Pažiūrėsiu; ar verta.“ Vaseda labai bijojo, kad Gorbovskis grįžęs gali pasakyti: „Neverta.“ Taip jau buvo ne kartą atsitikę. Vaseda tyrinėjo siautėjančias atmosferas ir buvo amžinai įsiskolinęs Gorbovskiui, ir kas kartą jam rodėsi, kad jis išlydi Gorbovskį myriop. Kartą Vaseda jam šitai prisipažino. Gorbovskis rimtai atsakė: „Žinote, Riu, dar nebuvo atsitikimo, kad nebūčiau grįžęs.“

Apie Gorbovskį galvojo ir Kosmogacijos Tarybos generalinis įgaliotinis, Transkosminės žvaigždėlaivių bazės ir laboratorijos „Vladislava EH 17“ direktorius, profesorius ir Desantininkas Augustas Johanas Baderis. Kažkodėl prisiminė, kaip prieš penkiblika metų Gorbovskis Cifėjoje atsisveikino su savo motina. Gorbovskis ir Baderis buvo išsiruošę skristi į Transplutonį. Buvo labai liūdnas momentas — atsisveikinti su giminėmis prieš kosminį reisą. Baderiui pasirodė, kad Gorbovskis su motina atsisveikino labai nerūpestingai. Būdamas laivo kapitonas, Baderis pajuto pareigą padaryti Gorbovskiui pastabą. „Tokią liūdną akimirką, — tarė jis griežtai, bet švelniai, — jūsų girdis turėjo plakti unisonu su jūsų motinos širdimi. Kiekvienas taurus žmogus turi būti…“ Gorbovskis tylėjo, o kai Baderis baigė pastabą, keistu balsu paklausė: „Augustai, o ar jūs turite mamą?“ Taip, jis šitaip ir pasakė: „mamą“. Ne „motiną“, ne „Mutter“, o „mamą“.

… — Užskrido į aną pusę, — tarė Vaseda.

Valkenšteinas dirstelėjo į ekraną. Neryškių dėmių šmėsčlojimas išnyko. Jis pažvelgė į Baderį. Baderis sėdėjo įsitvėręs į kėdės sėdynę ir taip atrodė, lyg jį verstų vemti. Jis pakėlė į Valkenšteiną akis ir gailiai nusišypsojo.

— Vienas dalykas, — tarė jis, stropiai tardamas garsus, — kai tu pats. Aber visai kitas dalykas, kai kažkas kitas.

Valkenšteinas nusisuko. Jo manymu, buvo visiškai vis tiek, kas tai atlieka. Jis atsistojo ir išėjo į koridorių. Prie kesoninės angos jis pamatė jaunuolį nuskustu įdegusiu veidu ir nuskustu blizgančiu pakaušiu. Valkenšteinas sustojo ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Kas jūs toks? — nedraugiškai paklausė jis. Vargu ar jis galėjo tikėtis „Tarielyje“ sutikti nepažįstamą žmogų.

Jaunuolis kreivokai šyptelėjo.

— Aš Sidorovas, — atsakė jis. — Esu biologas ir noriu pamatyti draugą Gorbovskį.

— Gorbovskis žvalgyboje, — pasakė Valkenšteinas. — Kaip jūs patekot į laivą?

— Mane atvežė direktorius Baderis…

— A… — tarė Valkenšteinas. (Baderis į žvaigždėlaivį buvo atvykęs prieš dvi valandas.)

— …ir, matyt, bus mane pamiršęs.

— Natūralu, — pasakė Valkenšteinas. — Visai natūralu, kad direktorius Baderis pamiršo. Jis labai susijaudinęs.

— Suprantu, — Sidorovas dirstelėjo į savo pusbačių galus ir tarė: — Norėčiau pakalbėti su draugu Gorbovskiu.

— Jums teks truputį palaukti, — pasakė Valkenšteinas. — Jis greitai grįš. Eiva, palydėsiu jus į kajutkompaniją.

Jis palydėjo Sidorovą į kajutkompaniją, padėjo jam pluoštą paskutinių Žemės žurnalų ir grįžo į kabiną. Desantininkai šypsojosi, Baderis nuo kaktos šluostėsi prakaitą ir taip pat šypsojosi. Ekrane vėl ribėjo neryškios dėmės.

— Grįžta, — tarė Diksonas. — Jis pasakė, kad vieno apsisukimo pirmam kartui užtenka.

— Žinoma, užtenka, — pritarė Valkenšteinas.

— Visiškai užtenka, — patvirtino Vaseda.

Po ketvirčio valandos Gorbovskis išsiropštė iš kesono, atsisagstydamas piloto kombinezono sagas. Jis buvo išsiblaškęs ir žiūrėjo virs galvų.

— Na, kaip? — nekantriai paklausė Vaseda.

— Viskas gerai, — atsakė Gorbovskis. Jis sustojo koridoriaus vidury ir ėmė nertis iš kombinezono. Iškėlė iš kombinezono vieną koją, primynė rankovę ir vos nepargriuvo. — Beje, ką aš sakau, kad viskas gerai. Viskas prastai.

— Kas prastai? — pasiteiravo Valkenšteinas.

— Noriu valgyti, — pasakė Gorbovskis. Pagaliau jis išsinėrė iš kombinezono ir patraukė į kajutkompaniją, už rankovės vilkdamas kombinezoną grindimis. — Kvaila planeta, — pridūrė jis.

Valkenšteinas atėmė iš jo kombinezoną ir prisigretino eiti drauge.

— Kvaila planeta, — pakartojo Gorbovskis, žiūrėdamas viršum galvų.

— Labai sunki planeta išsilaipinti, — pritarė Baderis, aiškiai tardamas garsus.

— Leiskit pavalgyti, — tarė Gorbovskis.

Kajutkompanijoje jis patenkintas išsitiesė ant sofos. Kai

Gorbovskis įėjo,Sidorovas pašoko.

— Sėdėkit, sėdėkit, — maloniai tarė Gorbovskis.

— Kas atsitiko? — paklausė Valkenšteinas.

— Nieko ypatinga, — atsakė Gorbovskis. — Mūsų botai netinkami laipintis.

— Kodėl?

— Nežinau. Fotoniniai laivai netinkami laipintis. Reaktoriuje visą laiką trinka magnetiniai gaudytuvai.

— Atmosferiniai magnetiniai laukai, — tarė atmosferos fizikas Vaseda ir ėmė trinti delnus.

— Gal būt, — pasakė Gorbovskis.

— Ką gi, — lėtai tarė Baderis. — Duosiu impulsinę raketą. Arba jonolaivį.

— Duokit, Augustai, — pritarė Gorbovskis. — Duokit, susimildami, mums jonolaivį arba impulsinę raketą. Ir duokit man ką nors valgyti.

— Viešpatie, — tarė Valkenšteinas. — Jau ir neprisimenu, kada paskutinį kartą valdžiau impulsinę raketą.

— Nieko, — atsakė Gorbovskis. — Prisiminsit. Klausykite… — švelniai tarė jis. — Ar gausiu šiandien pavalgyti?

— Tuojau, — nuramino Valkenšteinas.

Jis atsiprašė Sidorovo, nurinko nuo stalo žurnalus ir uždengė stalą chlorviniline staltiese. Paskui padėjo ant stalo duonos, sviesto, pieno ir grikių košės.

— Stalas padengtas, Leonidai Andrejevičiau, — pasakė jis.

Gorbovskis nenoromis pakilo nuo sofos.

— Visuomet tenka keltis, kai reikia ką nors veikti, — tarė jis.

Jis sėdo prie stalo, paėmė abiem rankom puodelį pieno ir vienu mauku jį išgėrė. Paskui abiem rankom prisitraukė lėkštę košės ir paėmė šakutę. Tik kai jis paėmė šakutę, paaiškėjo, kodėl puodelį ir lėkštę jis ėmė abiem rankom. Jo rankos drebėjo. Jam taip drebėjo rankos, kad jis du kartus nepataikė, stengdamasis peilio galu paimti gabaliuką sviesto. Baderis, ištempęs kaklą, žiūrėjo į Gorbovskio rankas.

— Pasistengsiu duoti jums geriausią impulsinę raketą, Leonidai, — tarė jis tyliai. — Pačią geriausią.

— Duokite, Augustai, — pasakė Gorbovskis. — Pačią geriausią. O kas tas vaikinas?

— Tai Sidorovas, — paaiškino Valkenšteinas. — Jis norėjo su jumis pasikalbėti.

Sidorovas vėl atsistojo. Gorbovskis maloniai pažvelgė į jį iš apačios į viršų ir pasakė:

— Prašom sėstis.

— O, — tarė Baderis. — Visai paihiršau. Atleiskite, Leonidai. Draugai, leiskite jums pristatyti…

— Aš Sidorovas, — prabilo Sidorovas, nesmagiai šypsodamasis, nes visi į jį sužiuro. — Michailas Albertovičius. Biologas.

— Welcome Michailai Albertovičiau, — pasakė gauruotasis Diksnriiis

Welcome (angl.) ~ sveiki.

— Gerai, — tarė Gorbovskis. — Tuojau pavalgysiu, Michailai Albertovičiau, ir eisim į mano kajutę. Ten jra sofa. Cia taip pat yra sofa… — jis nuleido balsą iki konfidencialaus šnabždesio, — bet ant jos sėdi Baderis. O jis Direktorius.

— Nesumanykit jo paimti, — japoniškai perspėjo Valkenšteinas. — Jis man nepatinka…

— Kodėl? — paklausė Gorbovskis.

Gorbovskis tįsojo ant sofos, Valkenšteinas ir Sidorovas sėdėjo prie stalo. Ant stalo gulėjo blizgantys videofonografo juostų ritiniai.

— Aš jums nepatariii, — pasakė Valkenšteinas.

Gorbovskis susidėjo rankas po galya.

— Giminių neturiu, — tarė Sidorovas. (Gorbovskis pažvelgė į jį su užuojauta.) — Nebus kam manęs apverkti.

— Kodėl — apverkti? — paklausė Gorbovskis.

Sidorovas paniuro.

— Noriu pasakyti, kad žinau, kam esu pasiruošęs. Man reikia informacijos. Žemėje manęs laukia. Čia, viršum Vladislavos, sėdžiu jau metus. Metus praleidau beveik tuščiai…

— Taip, apmaudu, — tarė Gorbovskis.

Sidorovas sunėrė pirštus.

— Labai apmaudu, Leonidai Andrejevičiau. Maniau, kad į Vladislavą bus greitai išsilaipinta. Aš iš viso nesiveržiu į atradėjus. Man tik reikia informacijos, suprantate?

— Suprantu, — pasakė Gorbovskis. — Kaipgi. Juk jūs, rodos, biologas…

— Taip. Be to, lankiau pilotų kosmonautų kursus ir gavau diplomą su pagyrimu. Jūs mane egzaminavote, Leonidai Andrejevičiau. Žinoma, jūs manęs neprisimenat. Pagaliau visų pirmiausia aš biologas ir daugiau nenoriu laukti. Mane žadėjo pasiimti drauge Kvipa. Bet jis du kartus mėgino išsilaipinti ir atsisakė. Paskui atskrido Stringąs. Stai kur buvo tikras drąsuolis. Bet ir jis “manęs nepaėmė. Nesuspėjo. Jis tūpė iš antro bandymo ir negrįžo.

— Keistuolis, — tarė Gorbovskis, žiūrėdamas į lubas. — Tokioje planetoje reikia daryti mažių mažiausiai dešimt bandymų. Kokia jo pavardė? Stringąs?

— Stringąs, — atsakė Sidorovas.

— Keistuolis, — tarė Gorbovskis. — Neprotingas keistuolis.

Valkenšteinas pažvelgė Sidorovui į veidą ir sumurmėjo:

— Taip ir yra; Juk tai didvyris.

— Kalbėk rusiškai, — griežtai pasakė Gorbovskis.

— Kodėl? Juk jis moka japoniškai.

Sidoroyas nuraudo.

— Taip, — tarė jis. — Moku. Tik aš ne didvyris. Stringąs — tai didvyris. O aš biologas, ir man reikia informacijos.

— Kiek informacijos jūs gavot iš Stringo? — paklausė Valkenšteinas.

— Iš Stringo? Nė kiek, — atsakė Sidorovas. — Juk jis žuvo.

— Tai kodėl šitaip juo žavitės?

Sidorovas patraukė pečiais. Sių keistų žmonių jis nesuprato. Tai labai keisti žmonės — Gorbovskis, Valkenšteinas ir tikriausiai jų draugai. Pavadinti nuostabų drąsuolį Stringą neprotingu keistuoliu… Jis prisiminė Stringą — aukštą, plačiapetį, garsiai ir nerūpestingai besijuokiantį, pasitikinčių judesių. Ir kaip Stringąs pasakė Baderiui: „Atsargieji tupi Žemėje, Augustai Johanai. Darbo specifika, Augustai Johanai!“ — ir spragtelėjo tvirtais pirštais. „Neprotingas keistuolis“…

„Gerai, — pagalvojo. Sidorovas, — tai jų reikalas. Bet ką daryti man? Vėl sėdėti sudėjus rankas ir per radiją pranešti į Zemę, kad eilinė kiberžvalgų apkaba sudegė atmosferoje; kad eilinis bandymas. išsilaipinti nepasisekė; kad eilinis tyrinėtojų tarpplanetininkų būrys atsisako pasiimti mane į žvalgybą; kad aš dar kartą visiškai susibariau su Baderiu ir šis dar kartą patvirtino, jog planetolaivio man nepatikės, bet už „sistemingą įžūlumą“ išsiųs mane iš „jam patikėto Erdvės ruožo“. Ir vėl Leningrade gyvenantis gerasis senasis Rudolfas Kreiceris, kratydamas akademišką šašbaudą, intuityviai samprotaus, kad mėlynųjų žvaigždžių sistemose egzistuojanti gyvybė, o pašėlęs Gadžibekovas triuškins jo samprotavimus išmėgintais argumentais, įrodančiais, kad mėlynųjų žvaigždžių sistemose nėra jokios gyvybės; ir vėl Rudolfas Kreiceris kalbės apie tas pačias aštuoniolika bakterijų, kurias Kvipos ekspedicija sumedžiojo Vladislavos planetos atmosferoje, o Gadžibekovas neigs bet kokį ryšį tarp šių aštuoniolikos bakterijų ir Vladislavos planetos atmosferos, visiškai pagrįstai remdamasis identifikacijos sudėtingumu konkrečiomis šio eksperimento sąlygomis. Ir vėl klausimą, ar mėlynųjų žvaigždžių sistemoje egzistuoja gyvybė, Kosmobiologijos akademija paliks atvirą. O ta gyvybė yra, yra, yra, ir tereikia tik iki jos nusigauti. Nusigauti į Vladislavą, mėlynosios žvaigždės EH 17 planetos.“

Gorbovskis pažvelgė į Sidorovą ir švelniai tarė:

— Galų gale kam jums būtinai su mumis skristi? Mes turim savo biologą. Puikų biologą Persį Diksoną. Jis trupučiuką kvanktelėjęs, bet gali pristatyti jums pavyzdžių, — kokių norit ir kiek norit.

— Et, — tarė Sidorovas ir mostelėjo ranka.

— Garbės žodis, — pridūrė Gorbovskis. — Jums pas mus labai nepatiktų. O šiaip viskas bus gerai. Mes išsilaipinsim ir pristatysim jums vįską, ko reikia. Tik duokit mums instrukciją.

— Viską padarytumėt atvirkščiai, — tarė Sidorovas. — Kvipa taip pat prašė instrukcijos, o paskui atvežė du konteinerius penicelos. Paprasčiausi Žemės pelėsiai. Juk jūs nežinot, kokios Vladislavoje darbo sąlygos. Jums ten rūpės ne mano instrukcijos.

— Kas teisybė, tas teisybė, — atsiduso Gorbovskis. — Sąlygų nežinom. Jums dar teks truputį luktelėti, Michailai Albertovičiau.

Valkenšteinas pritariamai linktelėjo.

— Gerai, — tarė Sidorovas. Jis buvo užsimerkęs. — Tuomet paimkit bent instrukcijas.

— Būtinai, — pasakė Gorbovskis. — Būtinai.

Per paskesniuosius keturiasdešimt ciklų Gorbovskis leidosi į žvalgybą šešiolika kartų. Jis skraidė puikiu impulsiniu planetolaiviu „Skitas Alefas“, kurį jam buvo parūpinęs Baderis. Pirmuosius penkis kartus jis skrido į žvalgybą vienas, bandydamas Vladislavos egzosferą ašigaliuose, pusiaujyje įvairiose platumose. Pagaliau jis nusižiūrėjo šiaurės ašigalio rajoną ir pradėjo skraidyti su Valkenšteinu. Juodu kas kartą panirdavo į juodai oranžinės planetos atmosferą ir kas kartą kaip kamščiai iš vandens iššokdavo atgal. Bet kas kartą juodu panirdavo vis giliau.

Baderis į Desantininkų darbą įjungė tris observatorijas, kurios be paliovos informavo Gorbovskį apie meteorologinių frontų judėjimą Vladislavos atmosferoje. Baderio įsakymu vėl buvo gaminamas atomarinis vandenilis — degalai „Skitui Alefui“ (degalų prireikė kur kas daugiau, negu buvo numatyta). Atmosferos cheminės sudėties tyrinėjimai bombozondais su mezoniniais spinduliuotuvais buvo nutraukti.

Valkenšteinas ir Gorbovskis grįždavo iš žvalgybos nusiplūkę ir išvargę. Jie puldavo godžiai valgyti, o Gorbovskis pavalgęs dribdavo ant artimiausios sofos ir ilgai gulėdavo, linksmindamas draugus įvairiausiomis sentencijomis.

Gorbovskio kvietimu Sidorovas liko „Tarielyje“. Jam buvo leista „Skito Alefo“ testeriniuose užkaituose pastatyti biopavyzdžių konteinerius gaudytuvus ir biologinę ekspreslaboratoriją. Taigi jis privertė atmosferos fiziką Riu šiek tiek suglaudinti savo ūkį. Beje, iš to buvo maža naudos: konteineriai grįždavo tušti, ekspreslaboratorijos užrašų nepavykdavo iššifruoti. Siautėjančios atmosferos magnetinių laukų poveikis prietaisams chaotiškai kaitaliojosi, ir ekspreslaboratorija reikalavo žmogaus rankos. Lįsdamas iš kesono, Gorbovskis pirmiausia pamatydavo blizgantį Sidorovo pakaušį ir tylėdamas pliaukšėdavo sau per kaktą. Vieną kartą Sidorovui jis pasakė: „Michailai Albertovičiau, visa biologija man išlekia iš galvos šimtas dvidešimtame kilometre. Ten ji stačiai rūkte išrūksta. Labai jau ten baisu. Tik žiūrėk, kad neužsimuštum.“

Kartais Gorbovskis imdavo drauge Diksoną. Po kiekvienos tokios žvalgybos gauruotasis biologas gulėdavo. Sidorovo baikščiai prašomas prižiūrėti prietaisus, Diksonas atšaudavo, kad imtis kokių pašalinių darbų jis visai neketinąs. („Stačiai trūksta laiko, berniuk…“)

„Niekas iš jų neketina imtis pašalinių darbų, — su kartėliu galvojo Sidorovas. — Gorbovskis ir Valkenšteinas ieško miesto, Valkenšteinas ir Riu užsiėmę atmosfera, o Diksonas stebi viso trejeto dievišką pulsą. O išsilaipinimą jie vis atidėlioja, atidėlioja ir atidėlioja… Kodėl jie neskuba? Nejaugi jiems vis viena?“

Sidorovui rodėsi, kad šių keistų žmonių, vadinamų Desantininkais, jis niekad neperpras. Desantininkus žinojo ir jais didžiavosi visas didžiulis pasaulis. Būti Desantininko bičiuliu buvo laikoma didele garbe. Bet čia paaiškėjo, kad niekas gerai nežinojo, kas ja Desantininkas. Iš vienos pusės, tai kažkas neįtikėtinai drąsaus. Iš kitos, — kažkas gėdingai atsargaus: jie grįždavo. Jie visuomet mirdavo natūraliai. Jie sakė: „Desantininkas — tai tas, kuris tiksliai apskaičiuoja momentą, kada galima verstis be apskaičiavimų.“ Jie sakė: „Žuvęs Desantininkas nustoja buvęs Desantininku.“ Jie sakė: „Desantininkas eina ten, iš kur negrįžta mašinos.“ Ir dar jie sakė: „Galima sakyti: jis gyveno ir mirė blogas. Bet reikia sakyti: gyvendamas jis buvo Desantininkas, o žuvo blogas.“ Visi šie pasakymai buvo labai emocionalūs, bet iš jų visiškai niekas neaiškėjo. Daugelis įžymių mokslininkų ir tyrinėtojų buvo Desantininkai. Buvo laikas, kai Sidorovas taip pat žavėjosi Desantininkais. Tačiau viena — žavėtis, sėdint mokyklos suole, ir visai kas kita — stebėti, kaip Gorbovskis tartum vėžlys šliaužia kilometrą po kilometro, kuriuos būtų galima įveikti vienu rizikingu, bet žaibišku šuoliu.

Grįžęs iš šešioliktos žvalgybos, Gorbovskis pranešė, kad dabar jis tyrinėsiąs paskutinę ir sudėtingiausią kelio dalį į Vladislavos paviršių.

— Iki paviršiaus liko dvidešimt penki kilometrai visai neištirto sluoksnio, — pasakė jis, mirksėdamas mieguistomis akimis ir žiūrėdamas kažkur viršum galvų. — Tai labai pa vojingi kilometrai, ir aš būsiu labai atsargus. Mudu su Valkenšteinu leisimės į žvalgybą mažių mažiausiai dešimt — penkiolika kartų. Jeigu, žinoma, Direktorius Baderis aprūpins mus degalais.

— Direktorius Baderis degalais jus aprūpins, — didingai tarė Baderis. — Galite nė kiek neabejoti, Leonidai.

— Kaip puiku! — sušuko Gorbovskis. — Mat, aš būšiu labai atsargus ir todėl jaučiuosi turįs teisę pasiimti drauge Sidorovą.

Sidorovas pašoko. Visi sužiuro į jį.

— Stai ir sulaukei, berniuk, — tarė Diksonas.

— Taip. Reikia duoti naujokui šansą, — pasakė Baderis.

Vaseda tik nusišypsojo, linkčiodamas gražią galvą. Net

Valkenšteinas nutylėjo, nors jis buvo nepatenkintas. Didvyrių Valkenšteinąs nemėgo.

— Šitaip bus teisingai, — pasakė Gorbovskis. Jis ėmė trauktis atbulas ir neatsigręždamas pavydėtinai tvarkingai atsisėdo ant sofos. — Tegu naujokas skrenda. — Jis nusišypsojo ir atsigulė. — Ruoškite savo konteinerius, Michailai Albertovičiau, mes jus imame.

Sidorovas išbėgo iš kajutkompanijos. Valkenšteinas tarė:

— Be reikalo.

— Nebūk egoistas, Markai, — tingiai pasakė Gorbovskis. — Vaikinas sėdi čia jau metai. O jam tereikia gauti iš atmosferos bakterijų.

Valkenšteinas palingavo galvą ir tarė:

— Be reikalo. Jis didvyris.

— Tai nieko, — atsakė Gorbovskis. — Dabar aš prisimenu, kursantai jį vadino Atu. Be to, aš skaičiau jo knygelę. Jis geras biologas ir ne valiūkaus. Aš taip pat kažkada buvau didvyris. Ir tu. Ir Riu. Ar ne, Riu?

— Tikrai taip, vade, — atsakė Vaseda.

Gorbovskis susiraukė ir pasiglostė petį.

— Skauda, — gailiai tarė jis. — Toks baisus viražas. Ir dar prieš srovę. O kaip tavo kelis, Markai?

Valkenšteinas pakėlė koją, keliskart ją sulenkė ir ištiesė. Viši įdėmiai stebėjo jo judesius.

— „Deja, man pasislinko girnelė“, — nutęsdamas pasakė jis.

— Tuojau pamasažuosiu, — tarė Diksonas ir sunkiai atsistojo.

„Tarielis“ skriejo meridianine orbita ir praskrisdavo pro Vladislavos šiaurės ašigalį kas tris su puse valandos. Ciklui baigiantis, planetolaivis su Gorbovskiu, Valkenšteinu ir Sidorovu atsiskyrė nuo žvaigždėtaivio ir nėrė žemyn, į pat juodą spirališką duobę, lėtai besisukančią oranžinėje migloje, kuri dengė Vladislavos šiaurės ašigalį.

Iš pradžių visi tylėjo, paskui Gorbovskis prabilo:

— Suprantama, jie bus išsilaipinę šiaurės ašigalyje.

— Kas? — paklausė Sidorovas.

— Jie, — paaiškino Gorbovskis. — Ir jeigu jie iš viso statė miestą, tai būtent šiaurės ašigalyje.

— Toje vietoje, kur tada buvo šiaurės ašigalis, — patikslino Valkenšteinas.

— Taip, žinoma, toje vietoje. Kaip kad Marse.

Sidorovas įtemptai žiūrėjo, kaip ekrane iš kažkokio centro greitai sklinda į šalis oranžiniai taškai ir juodos dėmės. Paskui tas judėjimas sulėtėjo. „Skitas Alefas“ įjungė stabdžius. Dabar jis leidosi vertikaliai.

— Bet jie galėjo nutūpti ir pietų ašigafyje, — tarė Valkenšteinas.

— Galėjo, — sutiko Gorbovskis.

Sidorovas pagalvojo, kad Gorbovskis, neradęs svetimšalių miesto prie šiaurės ašigalio, taip pat metodiškai kapanotųsi prie pietų ašigalio, o paskui, neradęs jo ir ten, iššniukštinėtų visą planetą, kol vis dėlto ją surastų. Jam netgi pagailo Gorbovskio ir jo draugų. Ypač jo draugų.

— Michailai Albertovičiau, — staiga pašaukė Gorbovskis.

— Ką?

— Michailai Albertovičiau, ar kada nors esat matęs, kaip šoka elfai?

— Elfai? — nustebo Sidorovas.

Jis apsidairė. Gorbovskis sėdėjo pusiau į jį atsigręžęs ir šelmiškai skersakiavo. Valkenšteinas sėdėjo nuo Sidorovo visai nusisukęs.

— Elfai? — paklausė Sidorovas. — Kokie elfai?

— Su sparneliais. Žinote, tokie… — Gorbovskis atitraukė ranką nuo valdymo pulto mygtukų ir pamankštino pirštus. — Nematėt? Gaila. Ir aš nemačiau. Ir Markas, ir niekas nematė. O būtų įdomu pamatyti, ar ne?

— Be abejo, — sausai atsakė Sidorovas.

— Leonidai Andrejevičiau, — tarė Valkenšteinas. — O kodėl jie neišmontavo stoties apvalkalo?

— Jiems to nereikėjo, — pasakė Gorbovskis.

— Tai neekonomiška, — pridūrė Valkenšteinas.

— Vadinasi, jie buvo neekonomiški.

— Išlaidūs žvalgai, — tarė Valkenšteinas ir nutilo.

Planetolaivis krestelėjo.

— Imam, Markai, — tarė Gorbovskis nepažįstamu balsu.

Planetolaivis ėmė baisiai tirtėti. Tiesiog buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad galima ištverti tokį drebėjimą. „Skitas Alefas“ įskriejo į atmosferą, kur staugė siautėjantys horizontalūs srautai, velkantys ilgas juodas kristalinių dulkių valkšnas, kur tuojau pat apako lokatoriai, kur tirštoje oranžinėje migloje trankė neregėtos jėgos žaibai. Galingi, visiškai nesuprantami magnetinio lauko žybsniai čia trikdė prietaisus ir skaidė plazminę giją fotoninių raketų reaktoriuje. Fotoninės raketos čia netiko, bet ne ką geriau čia buvo ir pirmarūšiam atominiam planetolaiviui „Skitui Alefui“.

Beje, kabinoje buvo tylu. Prie pulto susigūžęs sėdėjo Gorbovskis, diržais prisirišęs prie sėdynės. Ant akių jam krito juodi plaukai, po kiekvieno smūgio jis išsišiepdavo. Smūgiai tolydžio dažnėjo, ir atrodė, kad jis juokiasi. Tačiau tai buvo ne juokas. Sidorovas niekad nesitikėjo, kad Gorbovskis gali būti toks — ne keistas, bet kažkoks svetimas. Gorbovskis buvo panašus į velnią. Panašus į velnią buvo ir Valkenšteinas. Jis kabojo, išsižergęs prie atmosferos fiksatorių pulto, jo ištįsęs sprandas krūpčiojo. Buvo stebėtinai tylu. Tačiau prietaisų rodyklės, žali zigzagai ir dėmės fluorescenciniuose ekranuose, juodos ir oranžinės dėmės pe riskopo ekrane — viskas žaismingai blaškėsi ir sukosi, ir grindys trūkčiojo į šalis, ir lubos virpėjo, smego žemyn ir šokinėjo aukštyn.

— Kiberšturmaną, — kimiu balsu prabilo Valkenšteinas.

— Anksti, — tarė Gorbovskis ir vėl išsišiepė.

— Nuneš… Daug dulkių.

— Anksti, po velnių, — pasakė Gorbovskis. — Skrendu į ašigalį.

Valkenšteino atsakymo Sidorovas nenugirdo, nes ėmė veikti ekspreslaboratorija. Įsižiebė signalinė lemputė, ir po permatoma plastmasine plokštele ėmė slinkti įrašų juostelė. „Aha!“ — sušuko Sidorovas. Už borto buvo baltymo. Gyvos protoplazmos. Jos buvo daug, ir kas sekundę gausėjo. „Kas čia dabar?“ — nustebo Sidorovas. Sayirašiam prietaisui pritrūko juostos pločio, ir jis automatiškai persijungė į nulinį lygį. Paskui signalinė lemputė užgeso, ir juosta sustojo. Sidorovas suurzgė, nuplėšė gamyklos plombą ir abiem rankom kibo į prietaiso mechanizmą. Jis gerai pažinojo šį prietaisą, jis pats buvo prisidėjęs prie jo konstravimo ir negalėjo suprasti, kas sutriko. Nepaprastai įsitempęs, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, Sidorovas apčiupinėjo štampuotų schemų blokus. Nuo smūgių jie galėjo suskilti. Jis buvo visiškai tai pamiršęs. Jie galėjo dvidešimt kartų suskilti per ankstesniąsias žvalgybas.„Kad tik jie nebūtų suskilę, — galvojo jis. — Kad tik jie būtų sveiki.“ Laivas nepakenčiamai drebėjo, ir Sidorovas kelis kartus trinktelėjo kaktą į plastmasinį panelį. Vieną kartą jis užsigavo nosį ir kurį laiką pro ašaras nieko nematė. Blokai, matyt, buvo sveiki. Tą akimirką „Skitas Alefas“ staiga pasviro ant šono.

Sidorovą svieste išsviedė iš sėdynės. Jis nulėkė per visą kabiną, sugniaužęs rankose su šaknimis išrautas panelių nuolaužas. Jis net ne išsyk sumetė, kas atsitiko. Paskui jis suprato, bet nepatikėjo.

— Reikėjo prisirišti, — tarė Valkenšteinas. — Pilotas.

Sidorovas šokinėjančiomis grindimis keturpėsčias priropojo prie savo sėdynės, užsisegė diržus ir apsiblaususiu žvilgsniu įsistebeilijo į prietaiso vidurius. lanetolaivis taip sudrebėjo, tarytum būtų atsitrenkęs į uolą. Sidorovas, išžiojęs perdžiūvusią burną, gaudė orą. Kabinoje buvo labai tylu, tik šnopštavo Valkenšteinąs, — į jo sprandą plūdo kraujas.

— liberšturmaną, — prabilo jis.

Ir tą pačią akimirką vėl sudrebėjo sienos. Gorbovskis tylėjo.

— Neį)raeina degalai, — staiga tyliai tarė Valkenšteinas.

— Matau, — atsiliepė Gorbovskis. — Daryk, kas pavesta.

— Nėra nė lašo. Mes krintam. Užspringo…

— Jungiu avarinę, paskutinę. Aukštis — keturiasdešimt penki… Sidorovai!

— Klausau, — pasakė Sidorovas ir ėmė kosčioti.

— Jūsų konteineriai pildosi. — Gorbovskis atgręžė į jį savo pailgą veidą su sausomis blizgančiomis akimis. Sidorovas nė karto nebuvo matęs tokio veido, kai Gorbovskis gulėdavo ant sofos. — Kompresoriai veikia. Jums sekasi, Atai!

— Man nepaprastai sekasi, — atsakė Sidorovas,

Dabar smogė iš apačios. Sidorovui viduje kažkas brakštelėjo, ir burna prisipildė karčių seilių.

— Degalai eina, — šūktelėjo Valkenšteinas.

— Gerai… Puiku! Bet daryk, susimildamas, kas pavesta. Sidorovai! Ei, Miša… — klausau, — sušvokštė Sidorovas, nepražiodamas dantų.

— Atsarginio komplekto neturit?

— Aha, — tarė Sidorovas. Dabar jis silpnai besusigaudė.

— Kas „aha“? — riktelėjo Gorbovskis. — Turi ar neturi?

— Neturiu, — atsakė Sidorovas.

— Pilotas, — tarė Valkenšteinas. — Didvyris.

Sidorovas sugriežė dantimis ir ėmė žiūrėti į periskopo ekraną. Ekrane iš dešinės į kairę bėgo neryškios oranžinės juostos. Buvo taip baisu ir biauru, kad Sidorovas užsimerkė.

— Jie nutūpė čia! — sušuko Gorbovskis. — Ten miestas, aš žinau!

Kabinoje įsiviešpatavo klaiki tyla, tik kažkas laibai zvbė. Ir staiga Valkenšteinas trūkčiojančiu bosu uždainavo:

„Aš skrisčiau, — pagalvojo Sidorovas. — Kvailys, asilas. Reikėjo sulaukti, kol Gorbovskis ryšis tūpti. Pritrūko kantrybės. Jei šiandien jis tūptų, spiaučiau į ekspreslaboratoriją.“

O Valkenšteinas riaumojo:

Klaiki šypsena, žvilgsnis niaurus. Pilotas sukandęs dantis… Pabūgo Desantininkas, sakoma tau. Bet jeigu jis atgal nesugrįš, Kas gi į priekį beskris?

— Aukštis — dvidešimt vienas! — šūktelėjo Gorbovskis. — Pereinu į horizontalų skrydį!

„Dabar begalinės horizontalaus skridimo miautės, — pagalvojo Sidorovas. — Baisios horizontalaus skridimo minutės. Kiek smūgių ir širdies pykinimo, kol jie pasisotins savo tyrinėjimais. O aš sėdėsiu lyg aklas su savo kvaila sudaužyta mašina.“

Planetolaivis sudrebėjo. Smūgis buvo labai stiprus, toks, kad aptemo akys. Ir Sidorovas dusdamas pamatė, kaip Gorbovskis atsitrenkė veidu į pultą, o Valkenšteinas skėstelėjo rankas, išlėkė viršum sėdynės ir lėtai, kaip sapne, išskėstomis rankomis nukrito ant grindų ir liko ten gulėti veidu žemyn. Per jo nugarą lėtai, kaip, rudens lapas, čiaužė dviejose vietose trūkusio diržo gabalas. Kelias sekundes planetolaivis lėkė iš inercijos, ir Sidorovas, įsikibęs į diržo sagtį, jautė, kad viskas krinta. Bet paskui kūnas vėl pasidarė svarus.

Tuomet jis atsisegė sagtį ir atsistojo lyg ant vatinių kojų. Jis žiūrėjo į prietaisus. Aukštimačio rodyklė šliaužė aukš tyn, kontrolinės sistemos žali zigzagai blaškėsi mėlynuose langeliuose, palikdami lėtai gęstančias miglotas žymes. Kiberšturmanas vedė planetolaivį tolyn nuo Vladislavos. Sidorovas peržengė per Valkenšteiną ir priėjo prie pulto. Gorbovskis gulėjo, padėjęs galvą ant mygtukų. Sidorovas atsigręžė į Valkenšteiną. Tas jau sėdėjo, atsirėmęs rankomis į grindis. Jo akys buvo užmerktos. Tuomet Sidorovas atsargiai pakėlė Gorbovskį ir atrėmė jį į sėdynės atkaltę. „Nusispiauti man į ekspreslaboratoriją“, — pagalvojo jis. Jis išjungė kiberšturmaną ir nuleido pirštus ant lipnių mygtukų. „Skitas Alefas“ pradėjo daryti posūkį ir staiga šimtą metrų smuktelėjo. Sidorovas nusišypsojo. Jis išgirdo, kaip už nugaros Valkenšteinas įnirtingai sušvokštė:

— Nedrįsk…

Bet jis net neatsigręžė.

— Jūs geras pilotas, gerai nutupdėte laivą. Ir, mano supratimu, jūs puikus biologas, — pasakė Gorbovskis. Visas jo veidas buvo aptvarstytas. — Stačiai puikus biologas. Tikras entuziastas. Teisybė, Markai?

Valkenšteinas linktelėjo ir, praplėšęs lūpas, tarė:

— Be abejo. Jis gerai nutupdė laivą. Bet laivą pakėlė ne jis.

— Suprantate, — Gorbovskis kalbėjo labai nuoširdžiai, — aš skaičiau jūsų monografiją apie pirmuonis, — ji puiki. Bet mums su jumis ne pakeliui.

Sidorovas sunkiai gurktelėjo ir tarė:

— Kodėl?

Gorbovskis pažvelgė į Valkenšteiną, paskui į Baderį.

— Jis nesupranta.

Valkenšteinas linktelėjo. Jis nežiūrėjo į Sidorovą. Baderis taip pat linktelėjo ir pažvelgė į Sidorovą su kažkokiu gailesiu.

— O vis dėlto? — priekabiai paklausė Sidorovas.

— Jūs pernelyg mėgstat šturmus, — švelniai pasakė Gorbovskis. — Žinot, tą — Sturm und Drang, kaip pasakytų Direktorius Bade ris.

— Audrą ir veržimąsi, — Oriai išvertė Baderis.

— Iš tikrųjų, — tarė Gorbovskis. — Pernelyg. O to nereikia. Tai biauri savybė. Tai kraujas ir kaulai. O jūs šito net nesuprantat.

— Mano laboratorija žuvo. Aš kitaip negalėjau.

Gorbovskis atsiduso ir pažvelgė į Valkenšteiną. Valkenšteinas bodėdamasis pasakė:

— Eiva, Leonidai Andrejevičiau.

— Kitaip negalėjau, — atkakliai pakartojo Sidorovas.

— Reikėjo kitaip, — atšovė Gorbovskis. Jis apsisuko ir nuėjo koridoriumi.

Sidorovas stovėjo vidury koridoriaus ir žiūrėjo, kaip jie Irise nueina. Baderis ir Valkenšteinas vedė Gorbovskį už parankių. Paskui Sidorovas dirstelėjo į savo ranką ir pamatė ant pirštų raudonus lašus. Jis nusprendė eiti į medicinos kabiną, bet taip svirduliavo, kad turėjo ramstytis į sieną. „Juk norėjau, kad būtų kuo geriausiai, — pamanė jis. — Tai buvo svarbiausia — nutūpti. Ir aš atvežiau konteinerių su mikrofauna. Žinau, šitai labai vertinga. Ir Gorbovskiui tai labai vertinga: juk jam anksčiau ar vėliau pačiam teks išsilaipinti ir atlikti Vladislavoje reidą. Ir bakterijos jį užmuš, jei nerasiu būdo nuo jų apsisaugoti. Aš padariau tai, kas reikalinga. Vladislavoje, mėlynosios žvaigždės planetoje, yra gyvybė. Žinoma, aš padariau tai, kas reikalinga.“ Jis keletą kartų sušnabždėjo: „Aš padariau tai, kas reikalinga.“ Tačiau jis jautė, kad buvo ne visai taip. Pirmąkart jis šitai pajuto ten, apačioje, kai jie stovėjo prie planetolaivio, iki juosmens pasinėrę kunkuliuojančioje naftoje, kai horizonte didžiuliais stulpaiš tryško geizeriai ii Gorbovskis jį paklausė:„Na, ką jūs manot daryti, Michailai Albertovičiau?“, o Valkenšteinas nepažįstama kalba kažką pasakė ir vėl įlindo į planetolaivį. Paskui jis tai pajuto, kai „Skitas Alefas“, trečią kar atsiplėšęs nuo baisiosios planetos paviršiaus, audros smūgio vėl buvo nublokštas į naftos purvą. Ir jis jautė tai dabar.

— Juk norėjau, kad būtų kuo geriausiai, — neaiškiai tarė jis Diksonui, kuris jam padėjo atsigulti ant stalo.

Ką? — paklausė Diksonas.

— Man reikėjo išsilaipinti, — tarė Sidorovas.

— Gulėkit, — sudraudė Diksonas. Jis sumurmėjo: — Laukinis entuziazmas…

Sidorovas pamatė, kaip nuo lubų leidžiasi didelė balta kriaušė. Kriaušė pakibo visai arti, prie pat veido; akyse ėmė plaukti tamsios dėmės, ausys apkurto, ir staiga sunkiu bosu Valkenšteinas uždainavo:

Bet jeigu jis atgal nesugrįš, Kas gi Į priekį beskris?

— Bet kas… — atkakliai tarė Sidorovas užmerktomis akimis. — Bet kas eis pirmyn…

Diksonas stovėjo šalia ir žiūrėjo, kaip plona blizganti kiberchirurgo adata sminga į sužalotą ranką. „Kaip daug kraujo, — pamanė Diksonas. — Daug, daug. Gorbovskis laiku juos ištraukė. Taip ir reikia. Desantininkai turi grįžti, nes kitaip jie nebūtų Desantininkai. Ir kiekvienas Desantininkas kažkada buvo toks, kaip šis Atas…