Vidurdienis, XXII amzius

PASIMATYMAS

Aleksandras Grigorjevičitts Kostylinas stovėjo prie savo didžiulio rašomojo stalo ir žiūrinėjo blizgančias fotografijas.

— Sveikas, Linai, — tarė Medžiotojas.

Kostylinas pakėlė aukštakaktę nuplikusią galvą ir sušuko:

— A! Home is the sailor, home from seal

— And the hunter home from the hill — pridūrė Medžiotojas. Jie apsikabino.

— Kuo šįkart mane nudžiuginsi? — rimtai paklausė Kostylinas. — Juk tu iš Jailos?..

— Taip, stačiai iš Tūkstančio Pelkių. — Medžiotojas atsisėdo ant krėslo ir ištiesė kojas. — O tu, Linai, vis storėji ir plinki. Tas sėdėjimas darbe tave pribaigs. Sekantį kartą pasiimsiu tave drauge.

Grįžo Jūreivis namo, grįžo namo

Jis iš Jūros,

Ir iš kalnų medžiotojas grįžo.

(Stivensonas. Rekviem)

Kostylinas susirūpinęs susiėmė storą pilvą.

— Taip, — tarė jis. — Baisu. Baronai sensta, baronai tunka, Gal atvežei kokių įdomybių?

— Ne, Linai. Vieni niekniekiai. Dešimtį dvichordžių gyvačių, keletą naujų rūšių daugialypių moliuskų… O čia kas? — Jis ištiesė ranką ir paėmė nuo stalo pluoštą fotografijų.

— Jas atnešė vienas naujokas… Pažįsti jį?

— Ne. — Medžiotojas žiūrinėjo fotografijas. — Neblogai. Cia, žinoma. Pandora.

— Teisybė. Pandora. Milžiniškas vėžiavoris. Labai stambus egzempliorius.

— Taip, — tarė Medžiotojas, apžiūrinėdamas ultragarsį karabiną, atremtą į geltoną pliką vėžiavorio pilvą. — Neblogas egzempliorius naujokui. Bet aš esu matęs dar didesnį. Kiek kartų jis šovė?

— Sako, du kartus. Ir abu kartus — į pagrindinį nervų mazgą.

— Reikėjo šauti anestezuojančia adata. Berniukas truputį sutriko. — Medžiotojas šypsodamasis apžiūrinėjo fotografiją, kur susijaudinęs naujokas buvo išdidžiai pamynęs po kojų negyvą pabaisą. — Na, gerai, o kas nauja tavo namuose?

Kostylinas mostelėjo ranka.

— Visuotinė matrimonija. Visos teka. Marta ištekėjo už hidrologo.

— Kuri Marta? — paklausė Medžiotojas. — Anūkė?

— Proanūkė, Poli! Proanūkė!

— Taip, baronai sensta… — Medžiotojas padėjo ant stalo fotografijas ir atsistojo. — Na, ką gi, eisiu.

— Vėl? — su apmaudu paklausė Kostylinas. — O gal užteks?

— Ne, Linai. Reikia. Susitiksim kur visuomet.

Medžiotojas linktelėjo ir išėjo. Jis nusileido į parką ir patraukė link paviljonų. Kaip visuomet, Muziejuje buvo labai daug žmonių. Jie vaikščiojo alėjomis, kurios buvo apsodintos oranžinėmis Veneros palmėmis, spietėsi apie terariumus ir prie skaidraus vandens baseinų; aukštoje žolė je tarp medžių lakstė vaikai — jie žaidė „marsiškas slėpynes“. Medžiotojas suktojo pasižiūrėti. Tai buvo labai įdomus žaidimas. Senių seniausiai iš Marso į Žemę buvo atvežta mimikrodonų — stambių, melancholiškų žvynuočių, lengvai prisitaikančių prie staigaus gyvenimo sąlygų pasikeitimo. Jie turėjo nepaprastai išlavėjusį mimikrijos sugebėjimą. Muziejaus parke jiems buvo suteikta visiška laisvė. Vaikai jų ieškojo — šitai reikalavo nemaža akylumo ir miklumo — ir paskui vilko juos iš vienos vietos į kitą, norėdami pažiūrėti, kaip mimikrodonai keičia spalvą. Žvynuočiai buvo dideli, sunkūs, vaikai vilko juos už atsilapojusios sprando odos. Mimikrodonai nesipriešino. Atrodė, kad jiems šitai patinka.

Medžiotojas aplenkė didžiulį permatomą gaubtą, po kuriuo buvo terariumas „Ruženo planetos pievelė“. Ten, blankioje melsvoje žolėje, šokinėjo ir pešėsi įdomūs rembai — milžiniški, nuostabios spalvos vabzdžiai, truputį panašūs į Žemės žiogus. Medžiotojas prisiminė, kaip prieš dvidešimt metų pirmą kartą medžiojo Ružene. Jis tris paras tupėjo pasaloje, laukdamas ko nors pasirodant, ir didžiuliai vaivorykštiniai rembai šokinėjo aplink ir tūpė ant jo karabino vamzdžio. Prie „Pievelės“ visuomet spietėsi daugybė žmonių, nes rembai labai įdomūs ir gražūs.

Netoli įėjimo į centrinį paviljoną Medžiotojas stabtelėjo prie baliustrados, supančios gilų apvalų baseiną — šulinį. Šviesiai violetinės šviesos nutviekstame baseino vandenyje be perstojo sukiojosi ilgas plaukuotas gyvūnas — ichtiomamalas, vienintelis šiltakraujis, kvėpuojantis žiaunomis. Ichtiomamalas be paliovos judėjo. Ir prieš metus, ir prieš penkerius metus, ir prieš šimtą metų, kai Medžiotojas pirmąkart jį pamatė, ichtiomamalas lygiai taip pat plaukiojo ratais. Ichtiomamalą per didelį vargą atgabeno garsusis Salje. Dabar Salje jau seniai miręs — amžinai užmigęs kažkur Pandoros džiunglėse, o jo ichtiomamalas vis sukasi ir sukasi melsvame baseino vandenyje.

Paviljono vestibiulyje Medžiotojas vėl sustojo ir kampe atsisėdo ant lengvo krėslo. Visą šviesios salės vidurį buvo užėmusi skraidančiosios dėlės — „sora-tobu chiru“ — iškam ša (Marso gyvūnija, Saulės sistema, angliarūgštės ciklas, polichordinių tipas, oda kvėpuojančių klasė, būrys, gentis, rūšis — „sora-tobu chiru“). Skraidančioji dėlė buvo vienas iš pirmųjų Keiptauno Kosmozoologijos Muziejaus eksponatų. Stai jau pusantro šimtmečio ši biauri pabaisa kėkso pražiotais nasrais, panašiais į daugiažiaunį greiferį, gąsdindama kiekvieną, kas tik įeina į paviljoną. Dešimt metrų ilgio, padengta kietais blizgančiais gaurais, be akių, be kojų… Buvęs Marso šeimininkas.

„Taip, kokių tokelių būta Marse, — pagalvojo Medžiotojas. — Sito pamiršti negalima. Prieš pusantro šimto metų šios pabaisos, beveik visai išnaikintos, netikėtai vėl prisiveisė ir ėmė, kaip senovėje, siautėti Marso bazių komunikacijose. Stai tuomet ir buvo surengta garsioji globalinė medžioklė. Trankiausi krauleryje ir beveik nieko nemačiau per vikšrų sukeltus smėlio debesis. Dešinėje ir kairėje dūmė geltoni smėlynų tankai, pilni savanorių. Vienas tankas, užlėkęs ant kopos, staiga apsivertė, nuo jo strimagalviais pasipylė žmonės, ir tada mes išlėkėm iš dulkių, Ermleris įsikibo man į petį ir suriko, rodydamas į priekį. Aš išvydau dėles. Įslėnyje tarp kopų ant druskožemio raitėsi šimtų šimtai dėlių. Ėmiau šaudyti, kiti taip pat šaudė, o Ermleris vis knibinėjo savos gamybos raketosvaidį ir nieku būdu negalėjo jo sutaisyti. Visi šaukė, jį barė, net grasino primušti, bet niekas negalėjo atsitraukti nuo karabinų. Buvom bebaigią dėles apsupti ir jau matėm šūvių tvykstelėjimus iš priešais mus važiuojančių kraulerių, ir štai tuomet Ermleris tarp manęs ir vairuotojo prakišo surūdijusį savo patrankos vamzdį, raketa baisiai sudundėjo ir sustaugė, ir aš, apkurtintas ir apakintas, pargriuvau ant kraulerio dugno. Druskožemį apgaubė tiršti juodi dūmai, visos mašinos sustojo, o žmonės liovėsi šaudę ir tik rėkė, mosuodami karabinais. Per penkias minutes Ermleris išeikvojo visą savo šaudmenų atsargą, krauleriai suvažiavo ant druskožemio, ir mes puolėm pribaigti viso, kas dar buvo likę gyva po Ermlerio raketų. Dėlės puldinėjo tarp mašinų, mes jas traiškėm vikšrais ir vis šaudėm, šaudėm ir šaudėm… Tuomet buvau jaunas ir labai mėgau šaudyti. Deja, visuomet buvau geras šaulys, deja, pro šalį niekad neprašaudavau. Deja, šaudžiau ne tik Marse ir ne tik biaurius plėšrūnus. Verčiau jau niekad gyvenime nebūčiau matęs karabino…

Jis atsistojo, apėjo aplink skraidančiosios dėlės iškamšą ir patraukė palei galeriją. Matyt, nekaip atrodė, nes daugelis sustojo ir lydėjo jį susirūpinusiais žvilgsniais. Pagaliau prie jo priėjo viena mergina ir baikščiai paklausė, ar negalėtų kuo nors jam padėti. „Kas, mergaite, tau šovė į galvą?“ — paklausė Medžiotojas. Jis prisiverstinai nusišypsojo, įkišo du pirštus į švarko kišenėlę ir ištraukė nuostabiai gražų Jailos kiaukutą. „Cia tau, — tarė jis. — Atvežiau iš labai toli.“ Ji šyptelėjo ir paėmė. „Jūs labai nekaip atrodot“, — tarė ji. „Aš nebe jaunas, vaikeli, — atsakė Medžiotojas. — Mes, seniai, retai gerai atrodom. Daug kas slegia mums širdį.“

Mergina tikriausiai jo nesuprato, bet jis ir nenorėjo, kad ji suprastų. Jis paglostė jai galvą ir nuėjo. Tik dabar jis ištiesė pečius ir stengėsi laikytis tiesiai, kad žmonės į jį nesigręžiotų.

„Dar to betrūko, kad manęs gailėtųsi merginos, — galvojo jis. — Visai sukiužau. Tikriausiai man daugiau nebereikia grįžti į Žemę. Tikriausiai man reikia visam laikui likti Jailoje, apsigyventi Tūkstančio Pelkių pakraštyje ir spęsti žabangas rubininiams unguriams. Niekas geriau už mane nepažįsta Tūkstančio Pelkių, ir aš ten būčiau savo vietoj. Ten yra kas veikti medžiotojui, kuris niekad nešaudo…“

Jis sustojo. Jis visuomet čia sustodavo. Pailgoje stiklinėje dėžėje ant pilko smiltainio skeveldrų, išskėtęs tris poras šleivų kojų, stovėjo susiraukšlėjusio, neišvaizdaus pilko driežo iškamša. Nenusimanantiems lankytojams pilkas šešiakojis nekėlė jokių emocijų. Ne daugelis žinojo nepaprastą susiraukšlėjusio driežo istoriją. Bet Medžiotojas žinojo ir, čia sustojęs, visuomet jausdavo kažkokį prietaringą pasigėrėjimą galinga gyvybės jėga. Sis driežas buvo užmuštas už dešimt parseku nuo Saulės, jo kūnas buvo preparuotas, ir sausa iškamša dvejus metus išstovėjo tame pačiame stende. Ir vieną gražią dieną lankytojų akivaiz doje iš susiraukšlėjusios pilkos odos staiga pradėjo lįsti dešimtys mažų vikrių driežiukų. Teisybė, Žemės ore jie išsyk žuvo, sudegė nuo deguonies pertekliaus, bet kilo baisus triukšmas, ir zoologai ligi pat šių dienų nežino, kaip šitai galėjo atsitikti. Iš tiesų, gyvybė — vienintelis daiktas, kuriam verta nusilenkti…

Medžiotojas vaikščiojo po galerijas, eidamas iš paviljono paviljoną. Skaisti Afrikos saulė — gera, karšta Žemės saulė — pliskino į stikloplastu aplietus žvėris, gimusius kitų saulių sistemose, už šimtų milijardų kilometrų nuo čia. Beveik visi jie Medžiotojui buvo pažįstami, jis buvo juos matęs daug kartų, ir ne tik Muziejuje. Kartais jis sustodavo prie naujų eksponatų, skaitydavo negirdėtų gyviinų negirdėtus pavadinimus ir pažįstamus medžiotojų vardus. „Maltos špaga“, „Kanapėtasis dzo“, „Didysis czi-linis“, „Mažasis czi-linis“, „Kapucinas plėvėtasis“, „Juodoji baidyklė“, „Karalienė gulbė“… Simonas Kreiceris, Vladimiras Babkinas, Brunas Beljaras, Nikolas Drujo, Žanas Salje Jaunesnysis… Jis visus juos pažinojo ir dabar buvo iš visų jų pats vyriausias, nors ir ne pats dalingiausias. Tačiau jis džiaugėsi, sužinojęs, kad Salje Jaunesnysis pagaliau pagavo žvynuotąjį slaptažiaunį, kad Volodia Babkinas atgabeno į Zemę gyvą moliuską-glaiderį, o Brunas Beljaras vis dėlto nušovė Pandoroje baltaplėvį kumpanosį, kurio jau kelerius metus buvo tykojęs…

Taip jis atėjo į dešimtą paviljoną, kur buvo daug jo paties laimikių. Cia stoviniavo beveik prie kiekvieno stendo, daug ką prisimindamas. „Stai „Skraidantis kilimas“, kitaip tariant, „Krintantis lapas“. Tykojau jo keturias dienas. Tai buvo Ružene, kur taip retai lyja, kur kažkada seniai seniai žuvo puikus zoologas Liudvikas Portą. „Skraidantis kilimas“ labai greitai juda ir turi labai jautrią klausą. Jo negalima medžioti su mašina, jo reikia tykoti dieną ir naktį, ieškant vos įžiūrimų riebaluotų pėdsakų medžių lapijoje. Aš jį susekiau, ir nuo to laiko daugiau niekas negali jo susekti, ir savimeilis Salje ne kartą yra sakęs, kad tai buvo atsitiktinė sėkmė.“ Medžiotojas išdidžiai palietė lentelėje įrėžtas raides: „…Nušovė ir preparavo medžiotojas P. Gnedychas“. „Aš šoviau į jį keturis kartus ir nė karto neprašoviau pro šalį, bet jis tebebuvo gyvas, kai vartėsi žemėje, laužydamas žaliakamienių medžių šakeles. Tai buvo, kai dar tebešaudžiau…

O štai begalvė pabaisa iš sunkiavandenių Vladislavos pelkių. Beakė ir beformė. Kai buvo daroma iškamša, niekajs gerai nežinojo, kokią formą jai suteikti, ir galų gale prikimšo ją pagal labiausiai nusisekusią fotografiją. Aš ją vijau per pelkę į krantą, kur buvo iškastos kelios duobės, ir ji į vieną jų įkrito ir ilgai ten staugė, kapstydamasi juodoje pliurzoje, ir jai užmigdyti priceikė dviejų kibirų betanovokaino. Tai buvo visai neseniai, maždaug prieš dešimt metų, jau tada aš nebešaudžiau… Tai malonus susitikimas.“

Juo toliau Medžiotojas ėjo dešimto paviljono galerija, juo labiau lėtėjo jo žingsniai. Nes toliau eiti jam nesinorėjo. Nes jis negalėjo toliau eiti. Nes artėjo svarbiausias pasimatymas. Ir kas žingsnis jis vis stipriau jautė pažįstamą ilgesingą nerimą. O iš stiklinės dėžės jį jau stebėjo apvalios baltos akys.

Kaip visuomet, jis priėjo prie šio nedidelio stendo nuleidęs galvą ir pirmiausia perskaitė įrašą, kurį jau seniai buvo atmintinai išmokęį: „Krukso planetos gyvūnija, žvaigždės EH 92 sistema, grynanglio ciklas, monochordinių tipas, klasė, būrys, gentis, rūšis — keturrankis trigumburis. Atgabeno medžiotojas P. Gnedychas, preparavo daktaras A. Kostylinas.“ Paskui jis pakėlė akis.

Po stikliniu gaubtu ant nuožulnios poliruotos lentos gulėjo galva — vertikaliai gerokai suplota, plika ir juoda, su plokščiu ovaliniu snukiu. Snukio oda buvo lygi, kaip būgno; čia nebuvo nei nasrų, nei kaktos, nei nosies angų. Tebuvo tik akys. Apvalios, baltos, su mažais juodais vyzdžiais ir nepaprastai plačiu tarpuakiu. Dešinioji akis buvo truputį sužalota, ir negyvam žvilgsniui šitai teikė keistą išraišką. Linas — puikus taksidermistas: lygiai tokią išraišką turėjo keturrankis, kai Medžiotojas rūke pirmąkart prie jo pasilenkė. Seniai tai buvo…

Tai buvo prieš septyniolika metų. „Kodėl taip atsitiko? — pagalvojo Medžiotojas. — Juk aš neketinau ten medžioti. Kruksas pranešė, kad ten nėra gyvybės — tik bakterijos ir sausumos vėžiukai. Ir vis dėlto, kai Sandersas paprašė apžiūrėti apylinkes, paėmiau karabiną…

Viršum akmenų nuobirynų tvyrojo rūkas. Kilo maža raudona saulė — raudonas nykštukas EH 92, ir rūkas atrodė rausvas. Po minkštais visureigės mašinos vikšrais čiužėjo akmenys, iš rūko viena po kitos niro tamsios neaukštos uolos. Paskui ant vienos uolos keteros kažkas šmėstelėjo, ir Medžiotojas sustabdė mašiną. Iš tokio atstumo pamatyti gyvūną buvo sunku. Be to, trukdė rūkas ir sutemos. Tačiau Medžiotojas turėjo patyrusią akį. Žinoma, per uolos keterą ropštėsi kažkoks stambus stuburinis gyvūnas, ir Medžiotojas nudžiugo, kad vis dėlto buvo pasiėmęs karabiną. „Sugėdinsim Kruksą“, — linksmai pagalvojo jis. Pakėlė angos dangtį, atsargiai iškišo karabino vamzdį ir ėmė taikyti. Tą momentą, kai rūkas truputį praretėjo ir kuprotas gyvūno siluetas išryškėjo raudono dangaus fone, Medžiotojas iššovė. Toje vietoje, kur buvo gyvūnas, bematant tvykstelėjo akinantis violetinis blyksnys. Kažkas garsiai pokštelėjo, ir pasigirdo ilgas švarkščiantis garsas. Paskui ant uolos keteros pakilo ir susimaišė su rūku pilkų dūmų debesys.

Medžiotojas labai nustebo. Jis atsiminė, kad karabiną buvo užtaisęs anestezuojančia adata, iš kurios nieku būdu nebuvo galima tikėtis tokio sprogimo. Valandėlę pasvarstęs, jis išlindo iš mašinos ir leidosi ieškoti laimikio. Rado jį ten, kur ir tikėjosi rasti — prie uolos, ant akmenų nuobiryno. Ten iš tiesų buvo keturkojis arba keturrankis gyvūnas didumo sulig stambiu dogu. Jis buvo baisiai apsvilintas, sužalotas, ir Medžiotojas vėl nusistebėjo, kaip baisiai jį paveikė paprasta anestezuojanti adata. Kaip gyvūnas atrodė anksčiau, sunku buvo net įsivaizduoti. Palyginti sveika liko tik priekinė galvos dalis — lygia juoda oda aptemptas plokščias ovalas su baltomis užgesusiomis akimis.

Žemėje šį laimikį dorojo Kostylinas. Po savaitės jis pranešė Medžiotojui, kad laimikis labai sužalotas ir neturįs didesnės vertės — nebent galįs būti įrodymu, kad raudonųjų nykštukų sistemose egzistuoja aukštesniosios gyvūnų lūšys, — ir patarė Medžiotojui ateityje atsargiau elgtis su termitiniais patronais. „Galima pagalvoti, kad į jį šaudei iš išgąsčio, — tarė jis susierzinęs, — tarytum jis būtų tave puolęs.“ — „Bet aš gerai prisimenu, kad šoviau adata“, — gynėsi Medžiotojas. „O aš gerai matau, kad tu pataikei jam į stuburą termitine kulka“, — atsakė Linas. Medžiotojas patraukė pečiais ir nemėgino ginčytis. Žinoma, buvo įdomu sužinoti, kodėl įvyko toks sprogimas, bet šitai nebuvo labai svarbu.

„Taip, tuomet tai atrodė visai nesvarbu“, — pamanė Medžiotojas. Jis vis stovėjo ir žiūrėjo į plokščią keturrankio galvą. „Pasijuokiau iš Krukso, pasiginčijau su Linu ir viską užmiršau. O paskui apniko abejonės, o su abejonėmis — širdgėla.“

Kruksas surengė dvi dideles ekspedicijas. Savo planetoje jis išžvalgė milžiniškus plotus. Ir jis ten nerado nė vieno gyvūno, kuris būtų didesnis už vėžiuką sulig mažuoju pirštu. Užtat pietų pusrutulyje akmeniniame plato jis aptiko nežinia kieno nutūpimo aikštelę — apvalų, apie dvidešimt metrų skersmens aplydyto bazalto sklypą. Iš pradžių tuo radiniu buvo susidomėta, bet paskui paaiškėjo, kad kažkur šiame rajone prieš dvejus metus einamajam remontui buvo nusileidęs Sanderso žvaigždėlaivis, ir radinys buvo užmirštas. Jį užmiršo visi, išskyrus Medžiotoją. Ir kaip tik todėl, kad maždaug tuo laiku Medžiotoją buvo apnikusios abejonės.

Kartą Leningrado Astronautų Klube Medžiotojas išgirdo pasakojimą, kaip Krukso planetoje vos nesudegė bortinžinierius. Jis išlindo iš laivo su sugedusiu deguonies balionu. Balionas buvo prakiuręs, o Krukso planetos atmosfera prisotinta lengvųjų angliavandenilių, stipriai reaguojančių į laisvą deguonį. Laimė, kad buvo suspėta nuplėšti nuo vaikino degantį balioną, ir jis išsisuko iš bėdos tik truputį apdegęs. Medžiotojas klausėsi šio pasakojimo, o jam akyse vis stovėjo violetinis blyksnys viršum juodos uolos keteros.

Kai Krukso planetoje buvo aptikta nežinoma nutūpimo aikštelė, abejonė virto baisiu įsitikinimu. Medžiotojas leidosi pas Kostyliną. „Ką aš nušoviau?! — šaukė jis. — Kas lai buvo — žvėris ar žmogus? Linai, ką aš nušoviau?!“ Kostylinas klausėsi jo šūkaliojimo, o paskui išraudęs suriko: „Sėsk! Liaukis kvailiojęs, sena boba! Kaip drįsti man šitai sakyti? Manai, kad aš, Aleksandras Kostylinas, nesugebu atskirti, kur protaujanti būtybė, o kur žvėris?“ — „Bet nutūpimo aikštelė!..“ — „Tu pats tūpei ant tos plokštikalnės su Sandersu…“ — „Blyksnys!.. Aš jam pramušiau deguonies balioną!“ — „Nereikė jo angliavandenilių atmosferoje šaudyti termitiniais šoviniais.“ — „Gal ir taip, bet juk Kruksas ten neberado nė vieno keturrankio! Žinau, tai buvo svetimas astronautas!“ — „Boba! — šaukė Linas. — Isterikė! Juk Krukso planetoje, galimas daiktas, dar šimtą metų nebus surasta nė vieno keturrankio! Didžiulė planeta visa iškorijusi, lyg olandiškas sūris! Tau stačiai pasisekė, kvaily, o tu nesugebėjai pasinaudoti proga ir, užuot atvežęs gyvūną, atgabenai man apanglėjusius kaulus!“

Medžiotojas taip sugniaužė kumščius, kad trakštelėjo piršlai.

— Ne, Linai, aš tau atgabenau ne gyvūną, — sumurmėjo jis. — Aš vis dėlto tau atgabenau svetimą astronautą…

„Kiek kartų aušinai burną, seni Linai! Kiek kartų mane įtikinėjai! Kiek kartų man rodės, kad abejonės išsklaidytos, kad vėl galiu ramiai atsikvėpti ir nesijausti esąs žudikas… Kaip visi žmonės. Kaip vaikučiai, einantys „Marso slėptynių“… Bet protinga logika abejonių neišsklaidysi.“

Jis uždėjo rankas ant dėžės ir priglaudė veidą prie permatomo plastiko.

— Kas tu? — liūdnai paklausė jis.

Linas išvydo jį iš tolo. Kaip visuomet, matant šį drąsų, kažkada buvusį linksmą žmogų, taip baisiai prislėgtą sąžinės, jam buvo nepakeliamai skaudu. Bet jis dėjosi, jog viskas klostosi puikiai, kaip kad puiki yra saulėta Keiptauno saulė. Garsiai taukšėdamas kulnais, jis priėjo prie Medžiotojo, sudavė jam delnu per nugarą ir žvaliai šūktelėjo:

— Pasimatymas baigtas! Žvėriškai noriu valgyti, Poli! Dabar eisim pas mane ir puikiai papietausim! Tavo garbei Marta šiandien išvirė tikros oksenšvancenzupės! Eiva, Medžiotojau, sriuba mūsų laukia!

— Eiva, — tyliai tarė Medžiotojas.

— Jau skambinau namo. Visi trokšta tave matyti ir klausytis tavo pasakojimų.

Medžiotojas linktelėjo ir lėtai žengė į duris. Linas pažvelgė į pakumpusią jo nugarą ir atsisuko į stendą. Jo akys susidūrė su baltomis negyvomis akimis už permatomos sienelės. „Pasikalbėjot?“ — paklausė Linas. „Taip“. — „Tu jam nieko nepasakei?“ — „Ne.“ Linas žvilgtelėjo į aiškinamąją lentelę. „…keturrankis trigumburis. Atgabeno medžiotojas P. Gnedychas, preparavo daktaras A. Kostylinas“. Jis vėl dirstelėjo į Medžiotoją ir po žodžio „trigumburis“ mažuoju pirštu paskubomis slapčia prirašė: „sapiens“. Žinoma, ant lentelės neliko nė vieno brūkšnio, bet Linas skubiai perbraukė per ją delnu.

Daktarui Aleksandrui Kostylinui taip pat buvo sunku. Jis tikrai žinojo, iš pat pradžių žinojo…