Vidurdienis, XXII amzius

NERIMAS

Kai anksti rytą Polis Gnedychas žengė „Volgos — Narvalo“ fermos gatvėmis, žmonės ilgai lydėjo jį akimis. Polis tyčia ėjo nesiskutęs ir basas. Ant peties jis buvo užsidėjęs šakotą lazdą, ant kurios galo tabalavo virvute surišti dulkini pusbačiai. Netoli mikroklimato stoties bokšto prie Polio pristojo kiberkiemsargis. Už ažūrinės tvoros, kuria buvo aptvertas vienas namelis, suskardėjo daugiabalsis juokas, ir gražutė mergaitė, stovinti prieangyje su rankšluosčiu rankose, garsiai pasiteiravo: „Bene iš šventųjų vietų traukiate, keliauninke?“ Iš kitapus gatvės kažkas paklausė: „Gal kartais turit liaudžiai opiumo?“ Viskas klostėsi lygiai taip, kaip buvo sumanyta. Polis oriai pasitempė ir garsiai uždainavo:

Nustėrusioje tyloje suskardėjo išgąstingas balsas: „Kas čia dabar?“ Tuomet Polis liovėsi dainavęs, paspyrė koja kiberį ir paklausė:

— Gal kas žinot, kur galima rasti Aleksandrą Kostyliną?

Keli balsai sumišai aiškino, kad Saša dabar veikiausiai esąs laboratorijoje, aname pastate.

— Kairėje, — po trumpos pauzės pridūrė vienišas balsas.

Polis mandagiai padėkojo ir patraukė toliau. Laboratorijos pastatas buvo žemas, apvalus, mėlynas. Atsirėmęs į durų staktą ir sukryžiavęs ant krūtinės rankas, tarpduryje stovėjo šviesiaplaukis šlakuotas jaunuolis baltu chalatu. Polis palypėjo laiptais ir sustojo. Šviesiaplaukis jaunuolis žiūrėjo į jį ramiu žvilgsniu.

— Ar galėčiau pamatyti Kostyliną? — paklausė Polis.

Jaunuolis nužvelgė Polį, dirstelėjo jam pro petį į pusbačius, žvilgtelėjo į kiberkiemsargį, kuris trypčiojo laipteliu žemiau Polio, įgeidžiai išskėtęs manipuliatorius, ir, truputį pasukęs galvą, negarsiai pašaukė:

— Saša, ei Saša! Išeik valandžiukei. Tave čia kviečia kažkoks vargeta.

— Tgu užeina, — iš laboratorijos gilumos sububeno pažįstamas bosas.

Šviesiaplaukis jaunuolis vėl apžvelgė Polį.

— Jam negalima, — tarė jis. — Jis labai septiškas.

— Tai išdezinfekuok jį, — patarė bosas. — Aš mielai palauksiu.

— Ilgai reikėtų… — buvo bepradedąs jaunuolis.

Ir tada Polis gailiai sušuko:

— Saša! Juk čia aš, tavo Polis!

Laboratorijoje kažkas trankiai krito, pro duris, kaip iš metro tunelio, padvelkė vėsus oras, šviesiaplaukis jaunuolis pasitraukė į šalį, ir ant slenksčio pasirodė Aleksandras Kostylinas, aukštas, plačiapetis, su milžinišku baltu chalatu. Jo rankos išskėstais pirštais buvo kažkuo tirštai išteptos, ir jis laikė jas atkišęs, kaip chirurgas operacijos metu.

— Sveikas, Poli! — suriko jis, ir kiberkiemsargis lyg pakvaišęs nusirito laipteliais nuo prieangio ir paknostomis nukūrė gatve tolyn.

Polis metė savo lazdą ir puolė į balto chalato glėbį. Net subraškėjo jo kaulai. „Stai kada man galas“, — pamanė jis ir sušnabždėjo:

— Sudie… Saša… mielasis…

— Poli… Mažasis Poli! — bosu dudeno Kostylinas, spausdamas Polį alkūnėmis. — Kaip puiku, kad tu čia!

Polis grūmėsi kaip liūtas, ir pagaliau jam pavyko ištrūkti. Šviesiaplaukis jaunuolis, su baime stebėjęs susitikimo sceną, lengviau atsiduso, pakėlė nuo žemės Polio lazdą su pusbačiais ir padavė ją Poliui.

— Na, kaip gyveni? — paklausė Kostylinas, visa burna šypsodamasis.

— Nieko, ačiū, — atsakė Polis. — Gyvas.

— O mes čia, kaip matai, ūkininkaujam, — tarė Kostylinas. — Penim jus, veltėdžius…

— Labai impozantiškai atrodai, — pasakė Polis.

Kostylinas dirstelėjo į savo rankas.

— Taip, — tarė jis, — pamiršau. — Jis atsigręžė į šviesiaplaukį vaikiną. — Fedia, pats pabaik. Matai, pas mane Polis atvažiavo. Mažasis Liberis Polis.

— O gal vis dėjto spiaukim, ir tiek? — paklausė šviesiaplaukis Fedia. — Juk aišku, kad neišeina nieko doro.

— Ne, reikia užbaigti, — tarė Kostylinas. — Tu kaip nors užbaik, prašau.

— Gerai, — nenoromis sutiko Fedia ir nuėjo į laboratoriją.

Kostylinas čiupo Polį už pečių ir, atlošęs nuo savęs, ėmė ji apžiūrinėti.

— Ne, nė kiek nepaaugai! — švelniai tarė jis. — Bene prastai jus ten peni?.. Palūkėk… — Jis staiga susirūpino: — Gal sugedo tavo pterokaras? Kodėl taip atrodai?

Polis patenkintas nusišypsojo.

— Ne, — atsakė jis. — Aš deduosi keliauninku. Atėjau nuo pat Didžiojo Kelio.

— Oho! — Kostylino veide pasirodė įprastinė pagarba. — Tris šimtus kilometrų! Ir kaip?

— Puikiausiai, — tarė Polis. — Tik šit būtų gerai įlįsti į vonią. Ir persirengti.

Kostylinas maloniai nusišypsojo ir nusitempė Polį iš prieangio.

— Eiva, — pasakė jis. — Dabar viską gausi. Ir vonią, ir pieno…

Jis žingsniavo viduriu gatvės, tempdamas paskui save klupčiojantį Polį, ir, mostaguodamas lazda su pusbačiais, plepėjo:

— …ir švarius marškinius… ir sveikas kelnes… ir masažo… ir jono dušo… ir porą kartų per sprandą, kad nerašei… ir labų dienų nuo Ato… ir du laiškus iš mokytojo…

— Nejau? Kaip puiku! — šūkčiojo Polis. — Kaip puiku!

— Taip, taip, viską sužinosi… Ir apie žaltvyksles… Prisimeni žaltvyksles?.. Ir kaip aš vos nevedžiau… Ir kaip tavęs pasiilgau…

Fermoje buvo beprasidedanti darbo diena. Gatvė pilna žmonių, vaikinų ir merginų, apsirengusių labai margai, bet neįmantriai. Linksmai nustebę žmonės traukiasi Kostylinui ir Poliui iš kelio.

— Keliauninką veda!

— Vivisekciją tam ligoniui!

— Bene naujas hibridas?

— Saša, palūkėk, leisk pasižiūrėti!

Minioje plito gandas, kad naktį netoli nuo Kostylino laboratorijos nusileidęs antrasis „Taimyras“.

— Aštuonioliktojo amžiaus, — tikino kažkas. — O įgula dalijama bendradarbiams lyginamosios anatomijos pratyboms.

Kostylinas gynėsi lazda, o Polis linksmai šiepė dantis.

— Mėgstu būti garsenybė, — kartojo jis.

Minioje kažkas gražiu balsu dainavo:

Nebaisūs man, jaunam, Nei šalčiai, Nei speigai…

…Keliauninkas Polis sėdėjo ant plataus medinio suolo prie plataus medinio stalo serbentų krūmuose. Ryto saulė maloniai glostė steriliai švarią jo nugarą. Polis buvo laimingas. Rankoje jis laikė didelį puodelį spanguolių morso. Priešais sėdėjo ir meiliai į jį žiūrėjo Aleksandras Kostylinas, taip pat ligi juosmens plikas ir šlapiais plaukais.

— Aš visuomet sakiau, kad Atas — didis žmogus, — tarė Polis, plačiai mosikuodamas ranka. — Jis turėjo geriausią galvą ir geriau už mus visus žinojo, ko nori.

— Ė, ne, — švelniai tarė Kostylinas. — Geriau už visus tikslą matė Kapitonas. Ir ėjo į jį pačiu tiesiausiu keliu.

Polis siurbtelėjo iš puodelio ir pagalvojo.

— Ko gero, — tarė jis. — Kapitonas norėjo būti astronautu, ir jis tapo astronautu.

— Aha, — pritarė Kostylinas. — O Atas vis dėlto daugiau biologas, negu astronautas.

— Užtat koks biologas! — Polis pakėlė pirštą, — Garbės žodis, aš didžiuojuosi, kad mokykloje esu su juo draugavęs.

— Aš taip pat didžiuojuosi, — sutiko Kostylinas. — Bet palūkėk penkerius metelius, ir didžiuosimės Kapitono draugyste.

— Taip, — tarė Polis. — O aš štai svyruoju kaip smilga vėjyje. Viską norisi išmėginti. Sit bareisi, kad nerašau. — Jis atsiduso ir pastatė puodelį. — Negaliu rašyti, kai esu kuo nors užsiėmęs. Neįdomu rašyti. Kol nagrinėji temą, neįdomu rašyti, nes viskas dar prieš akis. O kai išnagrinėji — neįdomu rašyti, nes viskas už pečių… Ir nežinai, kas prieš akis. Zinai, Linai, man viskas susiklosto kažkaip kvailai. Stai ketverius metus buvau atsidėjęs teorinei servomechanikai. Mudu su viena mergiūkšte sprendėm Cebotariovo problemą — prisimeni, mums mokytojas pasakojo? Išsprendėm, pastatėm du labai gerus reguliatorius… Tą mergiūkštę aš nelaimingai įsimylėjau… O paskui viskas baigėsi ir… viskas baigėsi.

— Tai yra jūs nesusituokėt? — su užuojauta paklausė Linas. j

— Bet ne tai svarbiausia. Kitiems žmonėms, kai jie dirba, visuomet kyla kažkokių naujų idėjų, o man ne. Dar bas baigtas, ir man nebeįdomu. Per dešimt metų aš keturis kartus keičiau specialybę. O dabar vėl nebeturiu idėjų. Reikia, galvoju, susirasti Sašką…

— Teisingai! — bosu tarė Linas, — Duosiu tau dvidešimt idėjų!

— Duok, — abejingai sutiko Polis. Jis paniuro ir įkniaubė nosį į puodelį.

Linas įdėmiai žiūrėjo į jį.

— Ar nevertėtų tau susidomėti endokrinologija? — pasiūlė jis.

— Galima ir endokrinologija, — tarė Polis. — Tik kad labai sunkus žodis. Ir apskritai visos tos idėjos — grynas nerimas.

Tarsi būtų pametęs ryšį su ankstesne šneka, Linas staiga tarė:

— Aš greitai vesiu.

— Sveikinu! — liūdnai pasakė Polis. — Tik nereikia nuobodžiai pasakoti apie laimingą meilę. — Jis pagyvėjo. — Laiminga meilė iš viso nuobodi, — pareiškė jis. — Sitai žmonės suprato dar senovėje. Laimingos meilės idėja neviliojo nė vieno tikro meistro. Nelaiminga meilė visuomet buvo didžiųjų veikalų pagrindinė tema, o laiminga — geriausiu atveju tik fonas.

Linas abejodamas pritarė.

— Tikroji jausmų gelmė būdinga tik nelaimingai meilei, — toliau karštai kalbėjo Polis. — Nelaiminga meilė daro žmogų aktyvų, o laiminga ramina, dvasiškai kastruoja.

— Nenusimink, Poli, — tarė Linas, — visa tai praeis. Juk nelaiminga meilė turi ir gerą savybę — ji paprastai trumpa… Dar įpilsiu tau morso.

— Ne, Saša, — atsakė Polis, — aš manau, kad ji ilgaamžė. Juk praėjo jau dveji metai. Ji manęs tikriausiai ir neprisimena, o aš… — Jis pažvelgė į Liną. — Atleisk, Saša, aš suprantu, kad labai nemalonu, jeigu kas verkšlena. Tik kad nėra kitos išeities. Man, supranti, meilė labai nesiseka.

Linas bejėgiškai linktelėjo,

— Nori, sujungsiu tave su mokytoju? — neryžtingai paklausė jis.

Polis pakratė galvą ir tarė:

— Ne. Būdamas taip nusiteikęs, su mokytoju kalbėti nenoriu. Gėda…

— Taip… — pritarė Linas ir pagalvojo: „Kas teisybė, tas teisybė. Mokytojas nepakenčia nelaimingųjų…Jis įtariai pažvelgė į Polį. Ar tik gudruolis Polis nesideda nelaimingas? Valgė jis skaniai, malonu buvo žiūrėti, kaip jis valgo. Kaip ir pirma, mėgo būti garsus.

— Ar atsimeni „Spalio“ projektą? — paklausė Linas.

— Ir dar kaip! — Polis vėl pagyvėjo. — O atsimeni, kodėl planas žlugo?

— Na… kaip čia pasakius… Jauni buvom…

— Ak, tu! — tarė Polis. Jis pralinksmėjo. — Juk mokytojas tyčia mus užsiundė ant Valterio! O paskui sukirto per egzaminą…

— Per kokį egzaminą?

— Saška! — sušuko džiūgaudamas Polis. — Kapitonas sakė teisybę — tu buvai vienintelis, kuris nieko nesupratai!

Kostylinas pamažu atsitokėjo.

— Taip, žinoma… — tarė jis. — Ne, kodėl gi? Aš tik pamiršau, O atsimeni. Kapitonas bandė, kaip mes pakeliam perkrovas?

— Kai tu apsivalgei šokolado? — įgėlė Polis.

— O atsimeni, kaip bandėm raketų degalus? — priminė Linas.

— Taip, — svajingai tarė Polis. — Tai bent driokstelėjo!

— Ligi šiol neišnyko mano randas, — išdidžiai tarė Linas. — Stai, pačiupinėk. — Jis atgręžė Poliui nugarą.

Polis noromis pačiupinėjo.

— Puikūs buvom vaikinai, — tarė jis. — Šaunūs. O atsimeni, kaip per patikrinimą vaizdavom bandą vėžiavorių?

— Ak, koks buvo triukšmas! — šūktelėjo Linas.

Tai buvo iš tiesų saldus prisiminimas.

Polis staiga pašoko ir nepaprastai gyvai pavaizdavo vėžiavorį. Biauriu gergždžiančiu balsu sustaugė daugiakojė pabaisa, besibraunanti per klaikiosios Pandoros džiungles. Ir nelyginant atsakymas, tolumoje kažkas suriaumojo. Polis išgąstingai apmirė.

— O čia kas? — paklausė jis.

Linas nusikvatojo.

— Ak tu, vore! Tai karvės.

— Kokios karvės? — nustebęs paklausė Polis.

— Mėsinės, — paaiškino Linas. — Nepaprastai gardžios keptos ir virtos.

— Klausyk, Linai, — tarė Polis. — Tai dėmesio verti priešai. Noriu jas pamatyti. Ir iš viso noriu pamatyti, kas čia pas jus dedasi.

Lino veidas apniuko.

— Liaukis, Poli, — tarė jis. — Karvės kaip karvės. Geriau dar truputį pasėdėkim. Atnešiu tau morso. A?

Bet jau buvo vėlu. Polį užplūdo energijos banga.

— Mus šaukia nežinomybė. Pirmyn, pas mėsines karves, kurios meta iššūkį vėžiavoriams! Kur mano marškiniai? Kažkoks veislinis bulius man žadėjo švarius marškinius!

— Poli, Poli! — ramino Linas. — Palik tas karves! Eiva geriau į laboratoriją.

— Aš septiškas, — atkirto Polis. — Nenoriu į laboratoriją. Noriu pas karves.

— Jos tave subadys, — tarė Linas ir susizgribo. Tai buvo neteisybė.

— Teisybė? — tyliai džiūgaudamas, pasakė Polis. — Marškinius. Raudonus. Pamatysi koridą.

Linas nusiminęs pliaukštelėjo sau per šlaunis.

— Ir užsikorei man ant sprando!.. Vėžių matadoras!

Jis atsistojo ir pasuko namo link. Kai ėjo pro Polį, šis atsistojo ant pirštų galų, išsilenkė ir labai grakščiai padarė „tiltelį“. Linas sumykė ir bakstelėjo pirštu jam į pilvą.

Išvydęs karves, Polis išsyk suprato, kad koridos nebus. Ryškioje kaitrioje padangėje per tankią, sultingą, sulig žmogaus ūgiu žolę ligi horizonto nutįsusia virtine lėtai slinko milžiniškos juodmargės. Virtinė rupšnojo minkštą lygumos žolę, palikdama plikutėlaitę juodą žemę. Viršum lygumos tvyrojo elektros kvapas — trenkė ozonu, karštu juodžemiu, žole ir šviežiu mėšlu.

— Tai bent! — sušnabždėjo Polis ir atsisėdo ant kupsto.

Virtinė slinko pro jį. Mokykla, kurioje Polis mokėsi, buvo grūdų auginimo srityje, ir apie gyvulių augintojus jis žinojo labai nedaug. Netgi tai, ką žinojo, jis buvo seniai pamiršęs. Jam nebuvo tekę galvoti nė apie mėsines karves. Jis valgė jautieną, ir tiek. O dabar pro jį, trinksėdama ir be paliovos čežėdama, triaukšėdama, čepsėdama, gromuliuodama, klaikiai šnopuodama, slinko organizuota gyvos mėsos banda. Kartkartėmis kuri nors žala karvė pakeldavo iš žolės didelį seilėtą, žolėtą snukį ir dusliai subaubdavo.

Paskui Polis pamatė kiberius. Jie ėjo paskui virtinę, tos mitrios plokščios mašinos su plačiais minkštais vikšrais. Jie protarpiais sustodavo, kapstjdavo žemę, atsilikdavo ir užbėgdavo į priekį. Jų buvo nedaug, maždaug pusantros dešimties, ir jie baisiai greitai bėgiojo palei virtinę, drabstydami vikšrais drėgnus juodus žemės grumstus.

Staiga saulę uždengė tamsus debesis. Ėmė lyti stambiais šiltais lašais. Polis pažvelgė į gyvenvietę, į baltus namelius, išmėtytus po tamsią sodų žalumą. Jam pasirodė, kad grotuoti sinoptinių kondensatorių paraboloidai mikroklimato stoties ažūriniame bokšte nutaikyti tiesiai į jį. Lietus nulijo greitai, debesis nuslinko įkandin bandos. Polis susidomėjo staiga horizonte pasirodžiusiais siluetais, bet jį pradėjo kažkas gilti. Ti buvo biaurūs vabzdžiai, maži, pilki, su sparneliais! Polis suprato, kad tai musės. Gal net mėšlinės. Sitai supratęs, jis pašoko ir nukūrė į gyvenvietę. Musės jo nepersekiojo.

Polis perbrido upelį, sustojo ant kranto ir kurį laiką galvojo: maudytis ar nesimaudyti? Nusprendęs, kad maudytis neverta, ėmė takeliu kopti į gyvenvietę. Jis ėjo ir galvojo: „Ir gerai, kad mane sulijo. Ir musės žino, ant ko tūptis… Taip man ir reikia, veltėdžiui. Visi dirba kaip žmonės. Kapitonas skraido… Atas mėlynosiose žvaigždėse medžioja blusas… Linas, laimingasis, gydo karves… Kodėl aš vienas nepritapėlis? Kodėl aš, doras, darbštus žmogus, turiu jaustis veltėdis?“ Polis ėjo takeliu ir galvojo, kaip buvo gera tą naktį, kai jis vis dėlto apčiuopė Cebotariovo problemos sprendimą, prikėlė iš lovos Lidą ir privertė ją viską patikrinti, o kai viskas pasitvirtino, ji netgi pabučiavo jį į skruostą… Polis palietė skruostą ir atsiduso. Būtų gerai dabar įnikti į kokią nors gerą problemą, prilygstančią Fermo teoremai!.. Tačiau galvoje tik spengianti tuštuma, ir tik kažkoks idiotiškas balsas kartoja: „Iš ko nors ištrauksim kvadratinę šaknį..

Gyvenvietės pakrašty Polis vėl sustojo. Po vešlia trešne ant sparno gulėjo vienvietis pterokaras. Prie pterokaro tupėjo susikrimtęs maždaug penkiolikos metų berniukas. Priešais jį, monotoniškai birbdamas, žolėje sukiojosi ilgakojis kiberkiemsargis. Jis neabejotinai buvo sužeistas.

Išvydęs Polio šešėlį, berniukas pakėlė galvą ir atsistojo.

— Aš nutupdžiau ant jo pterokarą, — kaltai tarė jis.

— Ir dabar labai graužiesi, ar ne? — paklausė Polis mokytojo balsu.

— Aš netyčia, — atšovė berniukas.

Kurį laiką juodu tylomis stebėjo sutraiškyto kiberio evoliucijas. Paskui Polis ryžtingai atsitūpė.

— Na, pažiūrėsim, kas čia jums atsitiko, — tarė jis ir sučiupo kiberį už manipuliatoriaus. Kiberis suspiegė.

— Skauda berniukui, — švelniai prašneko Polis, kišdamas pirštus į reguliavimo sistemą. — Letenėlę mums sulaužė, vargšeliams… Letenėlę.

Kiberis vėl suspigo, pasimuistė ir nurimo. Berniukas lengviau atsiduso ir taip pat atsitūpė.

— Kaip čia dabar, — sumurmėjo jis. — O kaip jis rėkė, kai išlipau iš pterokaro!..

— Rėkėm, — švelniai kalbėjo Polis, atsukinėdamas šarvą. — Gera mūsų akustika, gerklinga… Mūsų sistema AKU-6, su išilgine vibracija… Moduliuota pmkliškai… Tai-ip… — Polis nuėmė šarvą ir atsargiai padėjo jį ant žolės. — O kuo jūs vardu?..

— Fedia, — atsakė berniukas. — Fiodoras Skvorcovas.

Jis pavydžiai stebėjo mitrius Polio pirštus.

— Kiberis kai užsimoja, tris meškas išsyk pakloja, — paaiškino Polis, traukdamas iš kiberkiemsargio vidurių reguliavimo bloką. — Vieną Fedią čia jau pažįstu. Toks malo nus, šlakuotas. Labai, labai aseptiškas jaunuolis. Gal tavo giminaitis?

— Ne, — linksmai atsakė berniukas. — Aš čia praktikuojuosi. O jūs kibernetikas?

— Šiaip užsukau, — tarė Polis. — Ieškodamas idėjų. Ar neturi kokios užsimetusios idėjos?

— Aš… Stai mūsų laboratorijoje daug idėjų, bet nieko neišeina.

— Suprantu, — murmėjo Polis, krapštydamas reguliavimo bloką. — Ore beprasmiškai sklandė būriai idėjų… Stai medžiotojas iššauna ir vėžiavorį nukauna…

— Jūs buvot ir Pandoroj? — pavydžiai paklausė berniukas.

Polis vogčiomis apsidairė ir sustaugė kaip vėžiavoris, tykantis grobio.

— Gerai! — tarė berniukas Fedia.

Polis sumontavo kiberkiemsargį, sudavė delnu per oksiduotą jo užpakalį, ir kiberkiemsargis puolė į saulės atokaitą — pasikrauti energijos.

— Puiku! — pasakė Polis ir nusišluostė į kelnes rankas. — Dabar pažiūrėsim, kas atsitiko pterokarui…

— Ne, ne, atleiskite… — greitai prabilo berniukas Fedia. — Pterokarą aš pats, garbės žodis…

— Ak, pats, — tarė Polis. — Tuomet einu plautis rankų. G kas tavo mokytojasi?

— Mano mokytojas — Nikolajus Kuzmičius Belka, okeanologas, — atsakė berniukas ir pasipūtė.

Polis nesiryžo juokauti, tylomis patapšnojo berniukui per petį ir nuėjo savo keliu. Jis jautėsi kur kas geriau. Polis jau buvo perėjęs du gyvenvietės kvartalus, kai viršum jo sugaudė pažįstamas pterokaras. Berniukas, baisiai falšuodamas, mėgdžiojo vėžiavorį, tykantį grobio.

Polis buvo taip susimąstęs, kad susidūrė su dvigalviu veršeliu. Veršelis šoktelėjo į šalį ir įsmeigė į Polį abi poras akių. Paskui kairę galvą jis palenkė po kojomis, prie žolės, o dešinę prikišo prie alyvų krūmo, kurio šakos sviro viršum kelio. Tuo tarpu kažkas sudavė jam vytele, — ir jis nukūrė tolyn. Dvigalvį veršelį ginė labai simpatinga, saule nudegusi mergaitė, vilkinti gėlėtą sarafaną, ir ant galvos užsidėjusi šiaudinę skrybėlę. Polis apdujęs sumurmėjo:

— „Jauna piemenaitė į turgų skubėjo..

— Ką? — paklausė sustodama mergaitė.

Ne, ji buvo ne tik labai simpatinga. Ji buvo labai graži. Tokia graži, kad negalėjo nebūti protinga, tokia protinga, kad negalėjo nebiiti šauni, tokia šauni, kad… Polis panoro tučtuojau pasidaryti aukštas ir petingas, aukštakaktis ir ramiomis akimis. Jam ūmai šovė mintis: „Šiaip ar taip, reikia būti sąmojingam.“ Jis tarė:

— Aš vardu Polis.

Mergaitė atsakė:

— Aš Irina. Jūs kažką pasakėt, Poli?

Polį išpylė prakaitas. Mergaitė laukė, nekantriai žiūrėdama į tolstantį veršelį. Polio galvoje mintys skriejo trimis sluoksniais. „Ištrauksim kvadratinę lygtį… Amūras šauna iš dvivamzdžio karabino… Tuojau ji pagalvos, kad aš mikčius…“O! Mikčius — tai bent mintis.

— J-jūs, m-matyt, s-skubate, — tarė jis, kuo labiau mikčiodamas. — S-susirasiu j-jus vakare… G-galima? V-vakare.

— Žinoma. — Mergaitė aiškiai nudžiugo.

— Iki v-vakaro, — tarė Polis ir nuėjo šalin. „Pakalbėjau, — galvojo jis. — P-pašnekėjau. Sąmojaus fejerverkas.“ Polis vaizdavosi, kaip jis atrodė per pasikalbėjimą, ir iš drovumo net sudejavo.

Kažkur visai netoli suskardėjo garsiakalbis:

„Visus laisvus anestezijos specialistus prašom užeiti į trečiąją laboratoriją! Kviečia Potapenka. Yra idėja. Visus laisvus anestezijos specialistus prašom užeiti į trečiąją laboratoriją. Ir nesibraukite, kaip praėjusį kartą, į pagrindinį pastatą. Į trečiąją laboratoriją! Į trečiąją laboratoriją!“

„Kodėl aš ne anestezijos specialistas? — pamanė Polis. — Į pagrindinį pastatą aš nesibraučiau…“ Pro šalį, gatvės viduriu, prisispaudusios alkūnes prie šonų, sparčiai praėjo dvi merginos trumpomis kelnėmis, — tikriausiai specialistės.

Gyvenvietėje buvo tylu ir tuščia. Idealiai švarioje kryžkelėje kepė saulėje vienišas kiberkiemsargis. Polis pasigai

Įėjęs numetė jam saują lapų — kiberis tučtuojau pagyvėjo ir ėmėsi darbo. „Nė viename mieste nesu sutikęs šitiek kiberkiemsargių, — pamanė Polis. — Beje, gyvulių ferma, visa ko pasitaiko..

Už nugaros sukaukšėjo kanopos. Polis išgąstingai atsisuko, ir tuojau pat pro jį prašuoliavo keturi suplukę žirgai. Ant pirmojo, prigludęs prie pat karčių, jojo juodai įdegęs, suprakaitavęs vaikinas trumpomis baltomis glaudėmis. Kiti žirgai buvo be raitelių. Prie žemo trobesio, dvidešimt žingsnių nuo Polio, vaikinas nuo lekiančio žirgo mikliai nušoko tiesiai ant prieangio laiptelių, skardžiai sušvilpė ir dingo už durų. Iškėlę galvas ir šnopuodami, žirgai apibėgo pusratį ir grįžo prie jirieangio. Polis netgi nespėjo ganėtinai pasigrožėti. Iš žemojo trobesio išbėgo trys vaikinai ir mergaitė. Jie nesustodami šoko ant žirgų ir tokiu pat pašėlusiu aliūru pro Polį nujojo atgal. Jie jau buvo besuką už kampo, kai į prieangį išpuolė vaikinas baltomis glaudėmis ir sušuko jiems įkandin:

— Pavyzdžius vežkite tiesiai į stotį! Alioška-a!..

Gatvėje nieko nebebuvo. Vaikinas truputį pastovėjo, nusišluostė kaktą ir grįžo į trobesį. Polis atsiduso ir patraukė toliau.

Jis sustojo ant Kostylino laboratorijos slenksčio ir ėmė klausytis. Anapus durų garsai jam pasirodė keisti. Duslus smūgis. Sunkus atodūsis. Kažkas sujudėjo, kažkas apatiškai pasakė: „Tikrai.“ Tyla. Vėl duslus smūgis. Polis apžvelgė saulės nužertą laboratorijos aikštę. Kostylino balsas pasakė: „Meluoji. Stok.“ Duslus smūgis. Polis įėjo į prieškambarį ir išvydo baltas duris, ant kurių buvo užrašyta: „Chirurgijos laboratorija.“ Už durų apatiškas balsas tarė: „Iš tikrųjų, kodėl visą laiką imam nuo šlaunies? Galima imti nuo nugaros.“ Kostylinas bosu sududeno: „Sibiriečiai bandė, jiems nepavyko.“ Vėl duslus smūgis.

Polis priėjo prie durų, ir jos tyliai atsidarė. Laboratorijoje buvo labai šviesu, ir palei sienas matiniu baltumu tviskėjo keisti įtaisai, juodavo į sieną įstatyti dideli stiklai. Polis paklausė:

— Septiškam galima?

Niekas neatsakė. Laboratorijoje buvo apie dešimtį žmonių. Visi buvo niūrūs ir susimąstę. Trejetas sėdėjo šalia kits kito ant didelio žemo suolo ir tylėjo. Jie žiūrėjo į Polį visai abejingai. Du sėdėjo nugara į duris, prie kitos sienos, suglaudę galvas, ir kažką skaitė. Kiti buvo sustoję kampe pusračiu. Pusračio centre, nusigręžęs į sieną, stovėjo Saška Linas. Dešiniąja ranka jis buvo užsidengęs veidą, kairįjį delną iškišęs pro dešinę pažastį. Pusratyje stovintis šlakuotas Fedia stipriai sudavė jam per kairįjį delną. Pusratis sujudėjo, atkišo į priekį sugniaužtus kumščius su pakeltais nykščiais. Kostylinas tylėdamas atsigręžė ir parodė į vieną pirštu. Sis tylėdamas palingavo galvą, ir Kostylinas grįžo į pirmykštę pozą.

— Ar galima septiškam? — vėl paklausė Polis. — O gal aš ne laiku?

— Keliauninkas, — apatiškai tarė vienas iš sėdinčiųjų ant suolo. — Prašom, keliauninke. Mes čia visi septiški.

Polis įėjo. Apatiško balso žmogus pasakė:

— Valstiečiai, siūlau dar kartą peržiūrėti analizes. Gal baltymų vis dėlto mažoka.

— Baltymų net daugiau, negu tikėjomės, — atsiliepė kažkuris iš tų, kurie žaidė keistąjį žaidimą.

Įsiviešpatavo slogi tyla, tik pliaukšėjo smūgiai ir kuris nors iš žaidžiančiųjų kartkartėmis tardavo: „Meluoji, neįspėjai.“

, „Ėhė! — pamanė Polis. — Prasti popieriai chirurgijos laboratorijoje.“

Kostylinas staiga prasiyrė pro žaidžiančius ir išėjo į kambario vidurį.

— Turiu pasiūlymą, — žvaliai paskelbė jis. (Visi sužiuro į jį, netgi sėdintys su užrašais.) — Einam maudytis.

— Eime, — ryžtingai pritarė žmogus, kalbantis apatišku balsu. — Reikia galvoti iš naujo.

Daugiau į pasiūlymą niekas neatsiliepė. Chirurgai išsivaikščiojo po kambarį ir vėl nutilo.

Kostylinas priėjo prie Polio ir apkabino jį per pečius.

— Eiva, Poli, — liūdnai tarė jis. — Eiva, berniuk. Nenusiminkim, tiesa?

— Žinoma, Linai! — atsakė Polis. — Nepavyko šiandien, pavyks poryt.

Juodu išėjo į saulėtą gatvę.

— Nesivaržyk, Linai, — nesivaržyk, pasiguosk man. Nesivaržyk.

Planetoje buvo apie šimtą > tūkstančių gyvulių fermų. Buvo fermų, auginančių karves, buvo fermų, auginančių kiaules, buvo fermų, auginančių dramblius, antilopes, ožkas, lamas, avis. Nilo vidurupyje dirbo dvi fermos, kuriose buvo mėginama veisti hipopotamus.

Planetoje buvo apie du šimtus tūkstančių grūdų fermų. Ten buvo auginami rugiai, kviečiai, kukurūzai, grikiai, prosai, ryžiai, gaolianas. Buvo specializuotų fermų, kaip kad „Volgos — Narvalo“ ferma, ir,plataus profilio fermų. Visos drauge jos sudarė gausumo pagrindą — milžinišką, visiškai automatizuotą kombinatą, gaminantį maisto produktus, — viską, pradedant kiauliena ir bulvėmis ir baigiant austrėmis ir mango. Jokios gaivališkos nelaimės, jokios katastrofos dabar negalėjo sukelti Planetoje nederliaus ir bado. Visam laikui įvesta gausingos gamybos sistema buvo palaikoma visiškai automatiškai ir taip sparčiai vystėsi, kad reikėjo imtis specialių priemonių apsisaugoti nuo perprodukcijos. Maisto problema nustojo egzistavusi taip pat, kaip kad niekad nebuvo egzistavusi kvėpavimo problema.

Vakarop Poliui jau buvo paaiškėję, nors tik labai bendrais bruožais, ką veikia gyvulių augintojai. Ferma „Volga“ buvo viena iš kelių tūkstančių Planetos nuosaikiojo ruožo gyvulių fermų. Iš visa ko sprendžiant, čia buvo galima užsiiminėti praktine genetika, embrioihechanine veterinarija, ekonomine maisto statistika, zoopsichologija ir agrologine kibernetika. Polis čia sutiko vieną dirvožei;nininką, kuris neturėjo kas veikti: jis gėrė šutintą pieną, dienų dienas gerinosi gražutei zoopsichologei ir vis kvietė ją į Amazonės pelkes, kur dar esą darbo save gerbiančiam dirvožemininkui.

„Volgos — Narvalo“ bandoje buvo apie šešiasdešimt tūkstančių galvijų. Poliui labai patiko visiška bandos autonomija: nuo ryto iki ryto visas karves drauge ir kiekvieną jų skyrium prižiūrėjo vien kiberiai ir vetautomatai. O banda savo ruožtu nuo ryto ligi ryto aptarnavo, iš vienos pusės, Tiekimo Linijos perdirbamąjį kombinatą, iš antros, — nepaliaujamai augančius gyvulių augintojų mokslo poreikius. Pavyzdžiui, galima buvo susisiekti su dispečerine ir pareikalauti, kad budintis piemuo pristatytų septyni šimtai dvidešimt dviejų dienų amžiaus karvę — būtent tokio plauko ir tokių parametrų, kilusią iš veislinio buliaus Mikolajaus II. Po pusvalandžio minėtoji karvė, lydima mėšluoto kiberio, lauks jūsų, tarkime, genetikos laboratorijos priimamajame bokse.

Beje, būtent genetikos laboratorija darė beprotiškiausius eksperimentus ir nuolat sukeldavo tam tikrų nesutarimų tarp fermos ir perdirbamojo kombinato: kombinato darbuotojai, kuklūs ir žiaurūs pasaulio gastronomijos sargybiniai, įsiusdavo, eilinėje karvių siuntoje aptikę baisų gajviją, kuris savo išvaizda ir, svarbiausia, skoniu labiausiai panėšėdavo į Ramiojo vandenyno krabą. Į fermą tučtuojau atvykdavo kombinato atstovas. Jis išsyk eidavo į genetikos laboratoriją ir reikalaudavo išaiškinti „šios neapetitiškos išdaigos autorių“. Autoriais visuomet sakydavosi esą visi šimtas aštuoniasdešimt genetikos laboratorijos bendradarbių (neskaitant moksleivių praktikantų). Kombinato atstovas santūriai primindavo, kad ferma ir kombinatas privalo nenutrūkstamai siųsti Tiekimo Linijai visų rūšių jautieną, o ne varlių letenėles ir ne konservuotas“ medūzas. Šimtas aštuoniasdešimt pažangiai nusiteikusių genetikų vienu balsu prieštaraudavo tokiai siaurai pažiūrai į tiekimo problemą. Jiems, genetikams, atrodą keista, kad toks prityręs ir nusimanantis darbuotojas, kaip kombinato atstovas, laikosi tokių konservatyvių pažiūrų ir visai nevertina reklamos, kuri kaip tik turi keisti ir tobulinti gyventojų skonį. Kombinato atstovas primindavo, kad nė vienas naujas maisto produktas, iieaprobuotas Sveikatos apsaugos akademijos, negali būti leidžiamas į paskirstymo tinklą. (Šūksniai iš genetikų minios: „Virškinimo konservatoriai!“, „Apendikso bičiulių draugija!“) Kombinato atstovas skėstelėdavo rankomis, duodamas suprasti, kad čia niekuo negali padėti. Šūksniai pereidavo į duslų erzėjimą ir greitai nutildavo: Sveikatos apsaugos akademijos autoritetas didelis. Paskui kombinato atstovas būdavo vedžiojamas po laboratoriją, kad pasižiūrėtų „šio to naujo“. Kombinato atstovas išblykšdavo, traukdavosi atatupstas ir reikalaudavo prisiekti, kad „visa tai“ esą nevalgoma. O genetikai prisispyrę siūlė jam degustuoti mėsą, kuri valgoma be prieskonių, mėsą, kurios nereikia sūdyti, mėsą, kuri tirpte tirpsta burnoje kaip ledai, kosmonautams ir branduolinės energijos technikams skirtą specmėsą, būsimoms motinoms skirtą mėsą ir netgi mėsą, kurią galima valgyti žalią. Kombinato atstovas degustuodavo ir susižavėjęs šūkčiodavo: „Kaip puiku! Kaip gardu!“ — ir reikalaudavo prisiekti, kad „visa tai“ jau ateinančiais metais išeis iš eksperimento ribų. Visiškai nusiraminęs, jis atsisveikindavo ir išvažiuodavo, o po mėnesio viskas prasidėdavo iš naujo.

Per dieną surinkta informacija Polį įkvėpė ir įtikino, kad čia yra kas veikti. „Iš pradžių būsiu kibernetikas ir ganysiu karves, — samprotavo Polis, sėdėdamas atviroje kavinės verandoje ir išsiblašlęs žiūrėdamas į stiklinę gazuoto rūgusio pieno. — Pusę kiberkiemsargių išginsiu į laukus. Tegu gaudo muses. Vakarais dirbsiu su genetikais. Būtų gerai, jei paaiškėtų, jog genetikė yra ir Irina. Kas rytą siųsčiau pas ją kiberį su gėlėmis. Ir kas vakarą.“ Polis sriūbtelėjo rūgusio pieno ir pažvelgė žemyn, į juodą lauką už upės. Ten jau kalėsi žalia jauna žolė. „Išmoningai! — pagalvojo Polis. — Rytoj kiberiai pasuks bandą ir gins ją atgal. Stai ruožinės ganyklos. Tačiau tai rutina, nematau naujų principų. Mudu su Irina išvesim karves, kurios ės žemę. Kaip sliekai. Tai bus linksma! Kad tik Sveikatos apsaugos akademija…“

Į verandą, triukšmingai ginčydamasi dėl gyvenimo prasmės, įvirto didelė kompanija ir išsyk ėmė stumti į krūvą staliukus. Kažkas bubeno:

— Žmogus miršta, ir jam vis viena — įpėdiniai ar ne įpėdiniai, palikuonys ar ne palikuonys…

— Tik buliui Mikolajui Antrajam vis viena…

— Kuo čia dėtas bulius? Tau taip pat vis viena! Išėjai, išnykai, ištirpai… Tavęs nėra, supranti?..

— Palūkėkit, vyručiai… Cia logikos, žinoma, yra. Gyvenimo prasmė domina tik gyvuosius.

— Įdomu, kur tu būtum, jeigu šitaip būtų samprotavę ir tavo protėviai. Ligi šiol žagre žemę kapstytum…

— Nesąmonė! Kuo čia dėta gyvenimo prasmė? Juk tai gamybinių jėgų vystymosi dėsnis…

— O kuo čia dėtas dėsnis?

— Ogi tuo, kad, nori ar nenori, gamybinės jėgos vystosi. Žagrę pakeitė traktorius, traktorių — kiberis…

— Gerai, tegu palikuonys čia niekuo nedėti. Bet, vadinasi, gyveno žmonės, kurių gyvenimo prasmė buvo išrasti traktorių?

— Ką čia painiojat? Ką čia visą laiką painiojat? Kalbam ne apie tai, kam gyvena kiekvienas atskiras žmogus, o kam egzistuoja žmonija! Jūs nieko nesupratot ir…

— Tai tu nieko nesupratai…

— Klausykit! Paklausykite manęs! Valstiečiai! Aš viską jums paaiškinsiu… A-ū!

— Leiskit, leiskit jam pasakyti!

— Tai sudėtingas klausimas. Kiek žmonės egzistuoja, tiek jie ginčijasi dėl savo prasmės…

— Trumpiau!

— …dėl savo egzistavimo prasmės. Pirma, palikuonys čia niekuo nedėti. Gyvybė duodama žmogui nepasiklausus, ar jis to nori, ar nenori…

— Trumpiau!

— Na, tuomet pats ir pasakok.

— Teisybė, Alanai, malonėk trumpiau.

— O trumpiau — štai kas: gyventi įdomu, todėl ir gyvenam. O kam neįdomu — antai Snegiriove trąšų fabrikas…,

— Kirsk iš peties, Alanai!

— Ne, vyručiai… Cia taip pat yra logikos…

— Virtuvės filosofija! Ką reiškia „įdomu“, „neįdomu“? Kuriam tikslui gyvenam — štai klausimas!

— O kuriam tikslui perihelio poslinkis? Arba Niutono dėsnis?

— Pats kvailiausias klausimas — tai „kuriam tikslui“. Kuriam tikslui saulė teka rytuose?

— Va-va! Vienas kvailys paklaus — neatsakys nė tūkstantis išminčių.

— Kvailys? Aš toks pat kvailys, kaip jūs gudruoliai…

— Liaukitės pagaliau, pakalbėkim apie meilę!

— „Meilė — tai štai kas! Ir kas tai — meilė?“

— Kuriam tikslui meilė — štai klausimas! A, Zora?

— Žinot, valstiečiai, kai pasižiūri į jus laboratorijoje — žmonės kaip žmonės. O kai pradedat filosofuoti… Meilė, gyvenimas…

Polis paėmė kėdę ir prisidėjo prie kompanijos. Jį pažino.

— A! Keliauninkas! Keliauninke kas yra meilė?

— Meilė, — tarė Polis, — tai specifinė didžiai organizuotos materijos savybė.

— Kodėl organizuotos ir kodėl materijos — štai klausimas!

— Kad jus kur…

— Keliauninke, gal žinot naujų anekdotų?

— Žinau, — atsakę Polis. — Tik nesąmojingų.

— Mes patys nesąmojingi…

— Tegu pasakoja. Papasakok anekdotą, ir pasakysiu, kas esi.

Polis pradėjo:

— Vienas kibernetikas (juokas) išrado prediktorių, tai yra mašiną, kuri išpranašauja ateitį. Tokį šimto aukštų agregatą. Ir pirmiausia prediktoriaus paklausė: „Ką aš veiksiu po trijų valandų?“ Prediktorius ligi ryto ūžė, o paskui pranešė: „Sėdėsi ir lauksi mano atsakymo.“

— Tai-ip, — kažkas prabilo.

— Kas „taip“? — šaltakraujiškai paklausė Polis. — Patys prašėt.

— Klausykit, valstiečiai, kodėl visi tie kiberanekdotai tokie mediniai?

— Svarbiausia — kodėl? Stai klausimas!

— Keliauninke! Kuo tu vardu?

— P-polis, — murmtelėjo Polis.

Į verandą atėjo Irina. Ji buvo gražesnė už visas kitas prie stalo sėdinčias merginas. Ji buvo tokia graži, kad Polis nieko nebegirdėjo. Ji nusišypsojo, kažką pasakė, kažkam mostelėjo ranka ir atsisėdo šalia ilganosio Zoros, ir Zora tuojau pat prie jos pasilenkė ir ją kažko paklausė, tikriausiai: „Kodėl?“ Polis atitoko ir pastebėjo, kad kaimynas iš kairės jam guodžiasi:

— Mes dar nemokam, neišmokom. Saška nieku būdu negali to suprasti. Tokių dalykų priešokiais nepadarysi…

Polis pagaliau pažino kaimyną — tai buvo Vašia, apatiško balso žmogus, tas pats Vašia, su kuriuo vidudienį juodu maudėsi.

— …Tokių dalykų priešokiais nepadarysi. Mes netgi neprisiderinam prie Gamtos — mes laužom ją į šipulius.

— A… ė-ė-ė… apie ką čia kalbat? — atsargiai paklausė Polis. Jis visai nesuprato, kada ir iš kur išdygo Vašia.

— Aš juk sakau, — kantriai kalbėjo Vašia, — kad reikia pertvarkyti gyvą organizmą, nekeičiant genetikos.

Polis, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į Iriną. Ilganosis Zora pylė jai šampano. Irina kažką greitai sakė, plonais pirštais stuksendama į bokalą. Vašia tarė:

— A! Tu įsimylėjai Iriną! Labai gaila.

— Kokią Iriną? — sumurmėjo Polis.

— Si mergina — Irina Jegorova. Dirbo pas mus bendrosios biologijos srityje.

Poliui pasirodė, kad jis susverdėjo.

— Kaip suprasti — dirbo?

— Juk sakau — gaila, — ramiai tarė Vašia. — Šiomis dienomis ji išvažiuoja.

Polis tematė saulės nušviestą jos profilį.

— Kur? — paklausė jis.

— Į Tolimuosius Rytus.

— Įpilk maa vyno, Vašia, — tarė Polis. Jam išdžiūvo gerklė.

— O tu dirbsi pas mus? — paklausė Vašia. — Saška sakė, kad turi gerą galvą.

— Gerą galvą, — sumurmėjo Polis. — Aukštą kaktą ir ramias akis…

Vašia nusikvatojo.

— Nenusimink, — tarė jis. — Mums tik po dvidešimt penkerius metus.

— Ne, — prabilo Polis, beviltiškai purtydamas galvą. — Kuriam galui man čia likti? Žinoma, čia neliksiu… Važiuosiu į Tolimuosius Rytus…

Ant peties jis pajuto sunkią ranką ir išgirdo stiprų Lino bosą:

— Kas čia ruošiasi važiuoti į Tolimuosius Rytus?

— Linai, klausyk, Linai, — gailiai tarė Polis. — Kodėl man taip nesiseka? A?

— Irina, — tarė Vašia ir atsistojo.

Linas atsisėdo į jo vietą ir prisitraukė lėkštę šaltos mėsos. Jo veidas buvo išvargęs.

Polis žiūrėjo į jį su baime ir viltimi, visai kaip senais laikais, kai, būdavo, vieno aukšto kaimynai surengdavo gaudynes, norėdami sučiupti gudruolį Liberį Polį ir pamokyti, kad jis nebūtų perdaug gudrus.

Linas nurijo didžiulį kąsnį mėsos ir nustelbdamas verandos triukšmą, bosiu tarė:

— Valstiečiai! Atėjo naujas rusiškų leidinių katalogas. Norintieji kviečiami į klubą.

Visi atsisuko į jį.

— O kas ten yra?

— Ar Mironovas yra, Saška?

— Yra, — tarė Linas.

— O „Geležinis bokštas“?

— Yra. Jau užsisakiau.

— O „Grynas kaip sniegas“?

— Yra. Aštuoniasdešimt šeši pavadinimai, visų neatsimenu.

Veranda ėmė greitai tuštėti. Išėjo Alanas. Išėjo Vašia. Išėjo Irina su ilganosiu Zora. Ji nieko nežinojo. Ji net nepastebėjo. Ji, žinoma, nieko neprisiminė. Ir neprisimins.

„Zorą prisimins. Dvigalvį veršelį prisimins. O manęs neprisimins…

Linas tarė:

— Nelaiminga meilė aktyvizuoja. Bet ji trumpa, Poli. Tu pasiliksi čia. Aš tave prižiūrėsiu.

— O gal man vis dėlto važiuoti į Tolimuosius Rytus? — pasakė Polis.

— Kuriam galui. Tu jai tik trukdysi ir painiosies po kojų. Pažįstu Iriną, pažįstu ir tave. Už jos herojų tu kvailesnis penkiasdešimčia metų.

— O gal…

— Ne, — nuldrto Linas. — Lik su manim. Argi tavo Linas tave kada apgavo?

Ir Polis pakluso. Jis švelniai patapšnojo Linui per plačius pečius, atsistojo ir priėjo prie baliustrados. Saulė buvo nusileidusi, ferma skendėjo šiltose vaiskiose sutemose. Kažkas arti skambino pianinu, ir labai gražiai dainavo duetas. „Ehe-he!“ — pamanė Polis. Jis persisvėrė per baliustradą ir tyliai sustaugė, mėgdžiodamas pėdsakus pametusį milžinišką vėžiavorį.