Vidurdienis, XXII amzius

GAMTOS MOKSLAS DVASIŲ PASAULYJE

Laborantas Kočinas pirštų galais priėjo prie durų ir dirstelėjo į miegamąjį. Rideris miegojo. Tai buvo senyvas, labai nelaimingo veido rideris. Jis gulėjo ant šono, susidėjęs rankas po skruostu. Kai Kočinas pravėrė duris, rideris sučepsėjo ir aiškiai pasakė:

— Dar neišsimiegojau. Noriu miegoti.

Kočinas priėjo prie lovos ir palietė jo petį:

— Laikas, drauge Pitersai. Prašom keltis…

Piteris atmerkė blausias akis.

— Dar pusvalandį! — gailiai paprašė jis.

Kočinas griežtai papurtė galvą:

— Negalima, drauge Pitersai. Jeigu jūs pramiegotumėt…

— Taip, — atsidusęs tarė rideris, — aš atbukčiau. — Jis atsisėdo ir pasirąžė. — Zinai, ką dabar sapnavau, Džordžai? Sapnavau, kad aš savo fermoje, Jukone. Tarsi iš Veneros būtų grįžęs mano sūnus ir aš jam rodyčiau bebrų draustinį. Zinai, kokie mano bebrai, Džordžai? Jie visai kaip žmonės.

Rideris išlipo iš lovos ir ėmė gimnastikuoti. Kočinas žinojo, kad Piterso sūnus prieš dvejus metus žuvo Veneroje, kad Pitersas labai pasiilgęs savo žmonos, kad iis nepasi Rideris — žmogus, betarpiškai suvokiantis svetimas mintis (fantast.j. tiki fermoje dirbančiais jaunaisiais savo padėjėjais ir labai nerimauja dėl bebrų, kad čia jam labai ilgu ir nuobodu, kad tai, ką jis čia veikia, jam visai nepatinka.

— Nieko! — tarė Pitersas, energingai kraipydamas plaukuotą liemenį. — Nereikia manęs gailėti, Džordžis-bojau! Suprantu: jei reikia, vadinasi, reikia, nieko nepadarysi…

Kočinas visas išraudo. Rodos, jis niekad neišmoks deramai elgtis riderio akivaizdoje. Vis susidaro kažkokių nemalonumų…

— Tu geras berniukas, Džordžai, — švelniai tarė Pitersas. — Žmonės paprastai nemėgsta, kad kas skaitytų jų mintis. Todėl mes, rideriai, verčiau laikomės vienumos, o kai išeinam į žmones, stengiamės daugiau plepėti — juk mūsų tylėjimas labai dažnai suprantamas kaip kažkoks gamybinis procesas. Cia pas jus vienas jaunas gaidžiukas mano akivaizdoje visą laiką kartoja kažkokias matematines formules. Ir ką gi? Nesuprantu nė vienos formulės, bet užtat gerai jaučiu, jog jis mirtinai bijo, kad neįspėčiau jo palankumo vienai jaunai būtybei…

Pitersas paėmė rankšluostį ir nuėjo į vonią. Kočinas paskubom nusišluostė nuo kaktos šaltą prakaitą. „Ačiū dievui, kad aš nieko neįsimylėjęs! — veidmainingai pagalvojo jis. — Katenka galėtų įsižeisti. Puikūs žmonės tie rideriai! Įdomu, ar per voniosi duris jis ką nors girdi? Mes, žinoma, gerokai jam įkyrim savo bandymais, bet ir jis nelieka skolingas… Jaunas gaidžiukas — tai, žinoma, Petka Bystrovas. Įdomu, kam jis toks palankus?“

— Sito jums nepasakysiu, — pranešė Pitersas, pasirodęs vonios duryse. Jis sagstėsi megztinį. — Gerai, Džordžai, aš pasiruošęs. Kur šiandien? Vėl į kankinimo kamerą?

— Vėl, — atsakė Kočinas. — Kaip visuomet. Gal papusryčiausi? Dar turim ketvirtį valandos.

— Ne, — atsakė Pitersas. — Valgis mane taip pat atbukina. Duokite tik gliukozės.

Jis atsiraitė rankovę. Kočinas ištraukė iš kišenės plokščią dėžutę su aktyvizuotos gliukozės ampulėmis, paėmė vieną ampulę ir prispaudė jos siurbtuką prie išsipūtusios venos ant Piterso rankos. Kai gliukozė įsisunkė, Pitersas sprigtu numušė tuščią ampulę ir užtraukė rankovę.

— Na, eiva kentėti, — tarė jis atsidusdamas.

Erdvės Fizikos institutas buvo pastatytas prieš dvidešimt metų Suomių įlankoje, Kotlino saloje. Senasis Kronštatas buvo galutinai nugriautas. Teliko pilkos apsamanojusios senovinių fortų sienos ir auksinis paminklas Didžiosios Revoliucijos dalyviams mokslo miestelio parke. Į vakarus nuo Kotlino buvo sukurtas dirbtinis archipelagas, kuriame buvo įrengti instituto raketodromai, aerodromai, energijos imtuvai ir stotys. Kraštutinėse archipelago salose vakaruose buvo įsikūrusios vadinamosios „triukšmingos“ laboratorijos — protarpiais ten dundėdavo sprogimai ir kildavo gaisrai. Teoriniai darbai ir,tylieji“ eksperimentai buvo atliekami Kotline — ilguose plokščiuose paties instituto pastatuose.

Institutas dirbo priešakinėse mokslo pozicijose. Darbų diapazonas buvo nepaprastai platus. Traukos problemos. Deritrinitacija. Naujosios fizinės aksiomatikos klausimai. Diskretinės erdvės teorija. Ir daug daug specialesnių, siauresnių problemų. Institutas nerStai imdavosi spręsti problemas, kurios galiausiai pasirodydavo esančios beviltiškai sudėtingos ir neįkandamos. Eksperimentinis šių problemų sprendimas dažnai pareikalaudavo milžiniškų energijos išteklių. Instituto vadovybė nuolat prašė Pasaulio Tarybą duoti institutui Planetos valandos, dviejų valandų, o kartais net paros energiją. Giedromis dienomis leningradiečiai galėjo matyti viršum horizonto blizgančius milžiniškus rutulius — energijos imtuvus, pastatytus kraštutinėse „Kotlino archipelago“ salose. Kažkoks pašaipa (iš Resursų Komiteto) šiuos energijos imtuvus praminė „Danaidų statinėmis“, turėdamas galvoje, kad Planetos energija ten tuščiai dingstanti kaip bedugnėse statinėse. Daugelis Pasaulio Tarybos darbuotojų apie instituto veiklą atsiliepdavo gana kandžiai, bet energiją jam teikė, būdami tos nuomonės, kad žnionija yra turtinga ir todėl gali daryti išlaidas porytdienos problemoms. Netgi tokiu darbymečiu, kai į Planetos centrą buvo kasama Didžioji šachta.

Prieš ketverius metus instituto darbuotojų grupė atliko bandymą, kurio tikslas buvo išmatuoti energijos pasiskirstymą sigma-deritrinitacijos sąlygomis. Saulės sistemos pakraštyje, toli už Transplutono orbitos, du suporinti automatiniai kosmolaiviai buvo įvaryti iki reliatyvinio greičio ir suvesti į susidūrimą (esant 295 tūkstančiams kilometrų per valandą sąlyginiam greičiui). Sprogimas buvo baisus. Beveik visa abiejų žvaigždėlaivių masė išspinduliavo, žvaigždėlaiviai išnyko akinančiame tvykstelėjime, palikdami tik retą metalinio garo debesėlį. Baigę matavimus, darbuotojai konstatavo energijos defektą: palyginti labai maža, bet visai apčiuopiama energijos dalis „išnyko“. Kokybine prasme bandymo rezultatas nekėlė jokio nusistebėjimo. Pagal sigma-deritrinitacijos teoriją tam tikra energijos dalis kaip tik ir turėjo tame erdvės taške išnykti ir kokiu nors pavidalu atsirasti kuriose nors, — galimas daiktas, labai tolimose nuo eksperimento vietos — srityse. Sitai, teisybę sakant, kaip tik ir buvo sigma-D-principo esmė. Kažkas panašaus savo laiku buvo ištikę garsųjį „Taimyrą“. Tačiau kiekybine prasme energijos defektasprašoko apskaičiuotąjį dydį. Dalis energijos nežinia kur „išnyko“. Kilęs prieštaravimas tvarumo dėsniams buvo aiškinamas dviem galimybėmis. Viena iš jų buvo hipotezė, kad energija pasireiškė kol kas nežinoma forma, pavyzdžiui, mokslui nežinomu lauku, kuriam surasti ir apskaičiuoti dar nėra prietaisų. Antra galimybe buvo laikoma Savitarpiškai Prasiskverbiančių Erdvių Teorija.

Savitarpiškai Prasiskverbiančių Erdvių Teorija buvo sukurta kur kas prieš aprašytąjį eksperimentą. Si teorija teigė, kad pasaulis, galimas daiktas, yra labai skirtingas fizines savybes turinčių savitarpiškai prasiskverbiančių erdvių begalinė visuma. Ir būtent tai, kad šios erdvės turi skirtingas savybes, leidžia joms fiziškai koegzistuoti be kokios nors pastebimos sąveikos. Apskritai tai buvo abstrakti teorija: konkrečių formulių, kurias būtų galima patikrinti bandymu, jos šalininkai nesukūrė. Tačiau teorija leido daryti išvadą, kad įvairios materijos formos nevienodai prasiskverbia iš vienos erdvės į gretimą. Taip pat buvo įrodiv nėjama, kad tuo lengviau prasiskverbiama, kuo didesnė yra energijos koncentracija. Bandyme, atliktame su kosmolaiviais, elektromagnetinio lauko energijos koncentracija buvo milžiniška. Tai leido daryti prielaidą, kad energijos „nuotėkį“ galima aiškinti energijos perėjimu iš mūsų erdvės į kažkokią gretimą erdvę. Duomenų trūko, bet idėja buvo tokia masinanti, kad institute ji tučtuojau susilaukė šalininkų.

Eksperimentiniu būdu gvildenti savitarpiškai prasiskverbiančių erdvių teoriją ėmėsi diskretinės erdvės fizikos skyriaus darbuotojai. Jie išsyk atsisakė gremėzdiškų, pavojingų ir nelabai tikslių bandymų, susijusių su didžiulės energijos absorbavimu ir išskyrimu. Be to, darant tokius bandymus, likdavo atviras nežinomų laukų klausimas. Tyrinėti erdvių pralaidumą buvo planuojama įvairiausiuose laukuose: gravitaciniame, elektromagnetiniame, branduoliniame. Tačiau pagrindinis koziris ir svarbiausia viltis buvo puiki idėja, kurią iškėlė vienas darbuotojas, pastebėjęs, kad psichodinaminis žmogaus smegenų laukas yra nuostabiai panašus į hipotetinį „ryšio lauką“, kurį savitarpiškai prasiskverbiančių erdvių teorijos kūrėjai buvo matematiškai aprašę dar tais laikais, kai psichodinamikai neturėjo matematinio aparato. Hipotetinis „ryšių laukas“ buvo laukas, galintis, pasak teorijos, maksimaliai prasiskverbti iš vienos erdvės į gretimą. Kadangi ganėtinai jautrių dirbtinių psichodinaminio lauko (vadinasi, ir „ryšio lauko“) imtuvų nepasisekė išrasti, į mūšį buvo mesti rideriai.

Planetoje buvo dešimt milijardų žmonių ir viso labo tik šimtas dvidešimt du užregistruoti rideriai. Rideriai „skaitė“ mintis. Sio nepaprasto sugebėjimo mįslė tebebuvo dar toli gražu neįminta. Buvo aišku tik viena, kad rideriai nuostabiai jautrūs psichodinaminiam žmogaus smegenų spinduliavimui ir kad šis jautrumas įgimtas. Kai kurie rideriai buvo labai stiprūs: jie gebėjo suvokti ir iššifruoti mintis, kylančias už tūkstančių kilometrų esančiam žmogui. Kiti psichodinaminius signalus suvokė tik už kelių žingsnių. Parapsichologai ginčijosi, ar rideriai yra pirmosios kregždės, pranašaujančios, kad evoliucijos eigoje atsiras naujas žmogus, ar tai tėra atavizmas, liekana to paslaptingo šeštojo pojūčio, kuris kažkada mūsų protėviams padėjo orientuotis neįžengiamose pirmykštėse giriose. Galingiausieji rideriai dirbo tolimųjų ryšių stotyse, dubliuodami paprastą radijo ryšį su tolimomis ekspedicijomis. Daugelis riderių dirbo gydytojais. O daugelis dirbo tokiose srityse, kurių nieku būdu negalima sieti su „minčių skaitymu“.

Šiaip ar taip, Erdvės Fizikos Instituto darbuotojai tikėjosi, kad rideriai sugebės bent „nugirsti“ „ryšio lauką“. Tai puikiai patvirtintų Savitarpiškai Prasiskverbiančių Erdvių Teoriją. Instituto pakviesti, į Kotliną suvažiavo geriausi Planetos rideriai. Bandymo idėja buvo labai paprasta. Jeigu tarp gretimų erdvių egzistuoja „ryšių laukas“, tai jis, pasak teorijos, turi būti labai panašus į psichodinaminį žmogaus smegenų lauką. Vadinasi, jį turi suvokti rideriai. Riderį izoliavus specialioje kameroje, apsaugotoje nuo išorinio pasaulio (kartu ir nuo žmonių minčių) storu mezomedžiagos sluoksniu, šioje kameroje liktų tik Žemės gravitacinis laukas, indiferentiškas psichodinaminiam laukui ir hipotetiniam „ryšių laukui“, prasiskverbiančiam iš gretimų erdvių. Žinoma, toks bandymas buvo toli gražu ne idealus. Problemą išspręsti galėjo tik teigiamas rezultatas. Neigiamas rezultatas būtų nieko nesakęs — nei sugriovęs, nei patvirtinęs teoriją. Bet kol kas tai buvo vienintelė galimybė. Rideriai buvo aktyvizuojami neutrino spinduliais, didinančiais smegenų jautrumą, uždaromi kamerose ir paliekami „klausytis“.

Pitersas ir Kočinas neskubėdami ėjo pagrindine mokslo miestelio gatve. Rytas buvo ūkanotas, truputį drėgnas, saulė dar nepatekėjusi, bet toli toli prieš akis labai aukštai švytėjo groteliniai energijos imtuvų bokštai. Pitersas žingsniavo, susidėjęs rankas ant nugaros, ir niūniavo dainelę: „Johny, comming down to Haylow, poor old man“. Kočinas kaip niekur nieko ėjo šalia ir stengėsi apie nieką negalvoti. Prie vieno kotedžo Pitersas staiga liovėsi dainavęs ir sustojo:

— Reikia palaukti, — tarė jis.

— Kodėl? — paklausė Kočinas.

— Siversonas prašo mane palaukti. — Pitersas linktelėjo į kotedžo pusę. — Jis jau velkasi paltą.

„Viens — du — trys, koks šaunus būrys, — tyliai ištarė Kočinas. — Du rideriai — tai lygiai dukart… penkiskart penki — vienuolika arba panašiai.“

— Nejau Siversonas vienas? Be palydovo?

— Penkiskart penki — dvidešimt penki, — sumurmėjo Pitersas. — Nesuprantu, kodėl nedavėt Siversonui palydovo?

Kotedžo duryse pasirodė Siversonas.

— Nebambėkit, vaikine, — griežtai pasakė jis Kočinui. — Jūsų amžiuje mes buvom mandagesni…

— Na, na, seni Siversonai, — tarė Pitersas. — Pats žinai, kad šitaip negalvoji… Ačiū, miegojau gerai. Ir žinai, sapnavau bebrus. Ir lyg iš Veneros atskrido mano Haris…

Siversonas nulipo ant šaligatvio ir paėmė Pitersą už parankės.

— Eiva, — tarė jis. — Bebrai… Pastarosiomis dienomis aš pats jaučiuosi kaip bebras. Tu bent sapnuoji, o aš… Ar tau pasakojau, Pitersai, kad man gimė anūkė?.. Pasakojau… Aš negaliu jos net susapnuoti, nes dar nė karto nesu matęs… Ir man gėda, Pitersai. Senatvėje užsiiminėti tokiais niekais!.. Žinoma, niekai, neprieštarauk…

Kočinas kiūtino paskui porą nusipelniusių riderių ir tyliai kartojo: „Integralas nuo nulio iki begalybės, „e“ laipsnyje minus iks kvadratas, šaknis iš „pi“ perpus… Apskritimas — tai geometriniai taškai, lygiai nutolę…“

Senis Siversonas bambėjo:

— Aš gydytojas, savo miestelyje visus pažįstu kaip nuluptus, ir mane visi pažįsta… Visą gyvenimą klausausi žmonių minčių… Visą gyvenimą kasdien kam nors padėdavau, nes girdėdavau jų mintis… Dabar man gėda ir tvanku, gėda ir tvanku sėdėti visiškai vienišam šiuose kvailuose kazematuose ir klausytis — ko? — šmėklų šnabždesio! Prasimanytų dvasių, kurias sukūrė kažkieno kliedinti vaizduotė! Neprieštarauk, Pitersai, aš dvigubai už tave vyresnis!

Nerašytas riderių įstatymas draudė jiems ne riderio akivaizdoje kalbėtis mintimis, o Kočinas buvo ne rideris. Jis tylomis kartojo: „Matematinė atsitiktinių dydžių sumos tikimybė lygi jų matematinių tikimybių sumai… Kad taip pasakius porą žodžų šitam… Vadinasi, jų matematinių tikimybių sumai… matematinių tikimybių..

— Mus atitraukė nuo įprastinio darbo… — toliau niurzgėjo Siversonas. — Mus atvarė į šią pilką ūkaną… Nesiginčyk, Pitersai, tikrai atvarė! Mane atvarė! Aš negalėjau atsisakyti, kai mane paprašė, bet niekas man netrukdo šį prašymą laikyti prievarta prieš asmenybę… Nesiginčyk, Pitersai, aš už tave vyresnis! Kaip gyvas niekad nesigailėjau esąs rideris… O tu gailėjais? Na, žinokis. Suprantama, bebrams rideriai nereikalingi… Bet žmonėms, ligotiems ir kenčiantiems žmonėms, reikalingi…

— Palauk, seni, — tarė Pitersas. — Kaip matai, rideriai reikalingi ir sveikiems… Sveikiems, bet kenčiantiems…

— Kas čia tokie sveiki? — sušuko Siversonas. — Sie fizikai alchemikai? O kaip manai, kodėl ligi šiol iš čia neišvažiavau? Po velnių, negaliu juk jų nuvilti! Ne, vaikine, — jis netikėtai sustojo ir atsigręžė į Kočiną, — tokių, kaip aš, nedaug! Tokių senų ir prityrusių riderių! Ir galit neburblenti savo abrakadabros, aš puikiai girdžiu, kur mane siunčiate! Pitersai, neužstok pienburnio, aš žinau, ką sakau! Aš už visus jus vyresnis, net vieną iš kito padauginus!

„Šešiasdešimt du padauginti iš dvidešimt vieno, — atkakliai galvojo Kočinas, paraudęs ir suprakaitavęs iš pykčio. — Bus… Bus… Sešiskart du… Meluoji, seneli, negali turėti tiek metų….Ir apskritai… „Nakčia skrido angelas padebesy…Kas parašė? Lermontovas..

Viršum miestelio suskardėjo garsiakalbio balsas: „Draugai, dėmesio! Skaitome vietinės mikroklimato stoties įspėjimą. Nuo devintos valandos trisdešimt minučių ligi dešimtos valandos penkių minučių rytinėje Kotlino salos dalyje bus paleistas vidutinio stiprumo lietus. Vakarinė lietaus zonos riba — parko pakraštys.“

— Tu įžvalgus, Siversonai, — tarė Pitersas. — Apsivilkai paltą.

— Koks čia įžvalgumas, — sumurmėjo Siversonas — Nusiklausiau sinoptikų nutarimo dar šeštą valandą ryto, kai jie šį nutarimą svarstė…

„Cia tai bent!“ — pasigėrėdamas pagalvojo Kočinas.

— Tu labai stiprus rideris, — labai pagarbiai tarė Pitersas.

— Niekai! — atkirto Siversonas. — Dvidešimt trys kilometrai. Tu taip pat būtum nusiklausęs, bet miegojai. O mane šioje ūkanotoje saloje kankina nemiga.

Kai jie išėjo į miestelio pakraštį, juos pasivijo trečias rideris. Tai buvo jaunas rideris, labai solidžios išvaizdos, išpuoselėtos ir pasitikinčios fizionomijos. Jis vilkėjo madinga aukso spalvos toga. Jį lydėjo Petia Bystrovas.

Kol rideriai nebylomis sveikinosi, Petia Bystrovas, vogčiomis į juos pažvelgęs, persibraukė delnu po kaklu ir vien lūpomis pasakė:

— Ak, ir riesta gi man!

Kočinas skėstelėjo rankas.

Iš pradžių rideriai ėjo tylėdami.

Kočinas ir Bystrovas, panarinę galvas, sekė juos iš paskos. Staiga Siversonas drebančiu falcetu suriko:

— Malonėkite kalbėti žodžiais, Mak-Konti! Malonėkite kalbėti žodžiais, kai yra jaunų žmonių — ne riderių!

— Siversonai, seni! — tarė Pitersas, su priekaištu žiūrėdamas į jį.

Mak-Kontis elegantiškai mostelėjo togos skverną ir išdidžiai pasakė:

— Ką gi, galiu pakartoti ir žodžiu! Neturiu ko slėpti. Šiose kvailose kamerose nieko negaliu sugauti. Ten nėra ko gaudyti. Kaip mane gyvą matot, ten visai nėra ko gaudyti.

— Jūsų tai neliečia, vaikine! — sududeno Siversonas. — Aš už jus vyresnis ir vis dėlto sėdžiu čia ir tol sėdėsiu, kol reikės mokslininkams! Ir jei jau mokslininkai prašo; mus čia sėdėti, vadinasi, jie turi pagrindo! („Seni Siversonai!“ — tarė Pitersas.) Taip, taip, šitai, žinoma, liūdniau, negu kanksoti kryžkelėse, apsigaubus biauriu auksiniu ap siaustu, ir klausytis svetimų minčių! O paskui stulbinti merginas! Nesiginčykit su manim, Mak-Konti, jūs taip darote!

Mak-Kontis suglebo, ir valandėlę visi ėjo tylėdami. Paskui Pitersas tarė:

— Deja, Mak-Kontis teisingai elgiasi. Žinoma, ne todėl, kad jis klausosi svetimų minčių… Aš taip pat negaliu kameroje nieko sugauti. Ir tu, Siversonai, senis. Bijau, kad eksperimentas eina perniek!

Siversonas kažką neaiškiai sumurmėjo.

…Sunki titaninio plieno plokštė, iš abiejų pusių padengta blizgančiu mezomedžiagos sluoksniu, lėtai nusileido, ir Pitersas liko vienas. Jis atsisėdo ant kėdės prie tuščio staliuko ir pasiruošė be pertraukos dešimt valandų nuobodžiauti. Eksperimento sąlygos neleido nei skaityti, nei rašyti. Kameroje tvyrojo visiška tyla. Mezomedžiagos sluoksnis nepraleido iš lauko nė vienos minties, ir čia, šioje kameroje, Pitersas pirmą kartą gyvenime patyrė nepaprastai nemalonų kurtumą. Kameros konstruktoriai tikriausiai nė neįtarė, kokia palanki eksperimentui ši tyla. „Apkurtęs“ rideris noromis nenoromis įtemptai klausydavosi, stengdamasis sugauti bent signalo šešėlį. Be to, konstruktoriai nežinojo, kaip sunku rideriams, pripratusiems prie nuolatinio žmonių minčių triukšmo, išsėdėti dešimt valandų izoliuotoje nuo garsų kameroje. Pitersas kamerą pavadino kankinimo kamera, ir šitaip ją vadinti ėmė daugelis riderių.

„Aš čia išsėdėjau jau šimtą dešimt valandų, — galvojo Pitersas. — Šiandien pavakary bus šimtas dvidešimt. Ir nieko. Ir jokio pėdsako, kad egzistuotų koks „ryšių laukas“, apie kurį taip daug galvoja vargšai mūsų fizikai. Vis dėlto daugiau kaip šimtas valandų — tai nemažai. Ko gi jie tikisi? Šimtas riderių, kiekvienas išsėdėjo maždaug po šimtą valandų, — tai dešimt tūkstančių valandų. Dešimt tūkstančių valandų be jokios naudos. Vargšai, vargšai fizikai! Ir vargšai, vargšai rideriai! Ir vargšai, vargšai mano bebrai! Pitas Belantainas snarglius, berniūkštis, vos iš lukšto išsiritęs zoologas… Jaučia širdis, kad jis laiku nepašeria. Vėluoja tikriausiai kokį dešimtadienį. Šiandien pat vakare reikia jam pasiųsti dar vieną telegramą. Bet juk jis užsi spyręs kaip asilas, nenori nė girdėti apie Jukono specifiką… Ir Vinteris snarglius, vėpla! — Pitersas įtūžo. — Ir Judžina — žalia pasipūtėlė, kvaiša… Bebrus reikia mylėti! Švelniai mylėti! Visa širdimi mylėti! Kad jie patys atšliaužtų pas tave ant kranto ir baksnotų snukučiais į delnus! Jų tokie gražūs, mieli snukučiai… O tiems… žvėrelių augintojams galvos pramuštos problemoms… Žvėrelių auginimas! Kaip nuo vieno bebro nudirti du kailius! Ir dar priversti užsiauginti trečią! Ak, nėra drauge Hario… Hari, mano berniuk, kaip man sunku be tavęs, kad tu žinotum!

Kaip šiandien prisimenu, atėjo jis pas mane… Kada tai buvo? Sausio… ne, vasario mėnesį… šimtas devynioliktais metais. Jis atėjo ir pasakė, kad išskrenda savanoriu į Venerą. Taip ir pasakė: „Atleisk, tėte, mūsų vieta dabar ten.“ Paskui du kartus buvo atskridęs — šimtas dvidešimt pirmaisiais ir šimtas dvidešimt penktaisiais. Senieji bebrai jo nebuvo pamiršę, ir jis nebuvo pamiršęs nė vieno seno bebro. Jis man vis kartojo, kad atskrido, nes labai pasiilgo, bet aš žinojau, kad jis atskrido gydytis. Ak, Hari, Hari, dabar mes būtume galėję pasiimti visus geruosius savo bebrus ir pasistatyti puikią fermą Veneroje! Dabar šitai jau galima. Dabar ten veža daug įvairių gyvulių… O tu, mano berniuk, šito nesulaukei.“

Pitersas išsitraukė nosinę, nusišluostė akis, atsistojo ir ėmė vaikščioti po kamerą. „Prakeiktas beprasmiškas narvas! Ar dar ilgai jie čia mus laikys?“ Jis pagalvojo, kad dabar tikriausiai visa šimtinė riderių blaškosi savo kamerose. Senasis rėksnys Siversonas, kuris vienu metu moka būti ir piktas, ir geras. Ir savimeilis kvailys Mak-Kontis. Iš kur tokių ir randasi, kaip Mak-Kontis? Tikriausiai tokių pasitaiko tik tarp riderių. Ir todėl, kad riderizmas, kaip nori sakyk, — išsigimimas. Bent kol kas. Laimė, kad tokie, kaip Mak-Kontis, — retenybė netgi tarp riderių. O tarp profesionalų riderių tokių iš viso nėra. Stai, pavyzdžiui. Tolimųjų Ryšių rideris Jura Rusakovas. Tolimųjų Ryšių stotyse daug profesionalių riderių, bet, sakoma. Jura Rusakovas iš jų pats stipriausias. Pasakojama, iš viso jis visų stipriausias rideris pasaulyje. Jis suvokiąs net kryptį. Labai retai kas suvokia kryptį. Iš pat mažens jis rideris ir nuo mažens žino juo esąs. Ir vis dėlto jis linksmas, geras berniukas. Jis gerai išauklėtas, iš mažens niekas nedarė jo genijum ir unikumu. Baisiausią žalą vaikui padaro perdėta tėvų meilė. Bet juk jį išauklėjo mokykla, ir jis labai šaunus vaikinas. Sakoma, jis verkęs, kai buvo priimami paskutiniai „Ieškotojo“ signalai. „Ieškotojuje“ po katastrofos buvo likęs tik vienas gyvas žmogus — berniukas stažuotojas Valteris Saronianas. Matyt, labai labai talentingas vaikinas. Ir geležinės valios žmogus. Sužeistas, mirdamas jis ėmė ieškoti katastrofos priežasties… ir surado!

Pitersas sukluso. Jam pasirodė, kad sąmonėje tarytum negirdima šmėkla šmėstelėjo kažkoks pašalinis, vos pastebimas signalas. Ne, tai tik aidas nuo sienų. Įdomu, kaip vis dėlto tai pasireikštų, jeigu šitai egzistuotų? Džordžisbojus tvirtina, kad teoriškai šitai turėtų būti suvokiama kaip triukšmas. Tačiau, žinoma, jis negali paaiškinti, kas yra tas triukšmas, o kai mėgina tai padaryti, tučtuojau įsitraukia į matematiką arba daro abejotinus sugretinimus su sugedusiais radijo imtuvais. Fizikai teoriškai žino, kas yra triukšmas, bet visai negali jo suvokti jausmais, o rideriai, visai nemokėdami teorijos, tur būt, girdi šį triukšmą dvidešimt kartų per dieną, bet nekreipia į tai dėmesio. Kaip gaila, kad nėra nė vien9 riderio fiziko! Stai, galimas daiktas, pirmas rideris fizikas bus Jura Rusakovas. Jis arba kuris nors kitas vaikinas Tolimųjų Ryšių stotyje… Gerai, kad savo mintis mes instinktyviai skiriame nuo svetimų minčių ir tik atsitiktinai aidą galim palaikyti pašaliniu signalu…“

Pitersas atsisėdo ir ištiesė kojas. Vis dėlto fizikai prasimanė keistą darbą: medžioti kito pasaulio dvasias. Iš tiesų gamtos mokslas dvasių pasaulyje. Jis pažiūrėjo į laikrodį. Buvo praėję tik trisdešimt minučių. Na, ką gi, dvasios tai dvasios. Klausysimės.

Lygiai septintą valandą Pitersas priėjo prie durų. Sunki titaninio plieno plokštė pakilo, ir Piterso sąmonę užplūdo svetimų neramių minčių sūkurys. Kaip visuomet, jis pa matė neramius, laukiančius fizikų veidunekantriai laukdama papurtė galvą. Jam buvo labai gaila o šiam gyslotam dėvaikinų, jis daug kartų vaizdavosi, kaip5. Man net pasidarė slenksčio jis nusišypsotų ir pasakytų: O dėdulė pastebėjo, jūsų ryšių lauką sugavau.“ Bet ką daiūrėjo ir nusišypsojęs ko“ arba nėra, arba rideriams jis neįkailžiaugsmingai suriko:

— Nieko, — tyliai tarė jis ir žengė į k

— Labai gaila, — susikrimtęs pasakė ir nusišluosčiau veivisuomet kartodavo „labai gaila“. sojosi.

Pitersas priėjo ir uždėjo jam ant petiaisė Maša.

— Klausykit, — tarė jis, — O gal gam kią klaidą? an nusisegti akvastaFizikas dirbtinai nusišypsojo. paženklino du, — pa — Ką jūs sakote, drauge Pitersai! — i taip bus toliau, gemai dar tik prasideda. Mes nieko daugii paėmė rankšluostį sitikėjom. Sustiprinsim aktyvizaciją… 1us į šviežiai šaldytą kad tik sutiktumėt toliau dalyvauti… Andrejevičius Gor — Reikia surinkti gausią statistinę Leonidai Andrejevikitas fizikas. — Tik tuomet galima dary s. das… Mes labai daug vilčių dedam į jpsodamas linktelėjo į jus ir į jūsų draugus…

— Taip, — tarė Pitersas, — žinoma. era — saulė, žolė…

Jis gerai matė, kad jie nebeturi ko iš visų jėgų mane buklo. Bet, gal būt… Visko gali būti. labai sušalęs… mane pripasakojo ir reputaciją. Tegu paapie klajojančius ir keliaujančius š kalenau dantimis. imavom, — tarė GorGelmėje vanduo buvo ne per šalčiaijūsų ieškoti, bet aš sušalau. Aš sėdėjau dugne prie pat skarivaizduoti žmogaus, atsargiai dairiausi, stebėdamas žalsvasFis atsigulė ant nuReikėjo sėdėti ramiai, nes septopodai — inka. — Rytoj aš išgyvūnai. Juos išgąsdina pats silpniausi, kada man vėl teks staigus judesys, ir tuomet jie sprunka proga panardyti su o naktį su jais geriau neprasidėti.

Man prie kojų rangėsi ungurys, apie plaukė pro šalį ir grįžo atgal orus druietė jį. kartą jis sustodavo ir spoksodavo į mžugaros. mis. Vos tik jis nuplaukdavo, tuojau pasirodydavo būrys sidabrinio mailiaus, tarytum viršum mano galvos būtų kokia ganykla. Mano keliai ir pečiai visai sustiro, ir aš būkštavau, kad Maška, ilgai manęs nesulaukusi, lįs vandenin ieškoti ir gelbėti. Galų gale taip aiškiai ėmiau vaizduotis, kaip ji sėdi viena prie pat vandens ir laukia, kaip jai baisu, kaip norisi nerti į vandenį ir mane surasti, kad buvau besiryžtąs lįsti iš vandens. Tačiau tuo momentu iš žolių, dvidešimt žingsnių į dešinę, pagaliau išplaukė septopodas.

Tai buvo gana stambus egzempliorius. Jis pasirodė tyliai ir staiga, kaip šmėkla, atkišęs pilką liemenį. Balsva mantija lengvai, kažkaip glebiai ir vangiai pulsavo, įtraukdama ir išstumdama vandenį, septopodas plaukė krypuodamas į šonus. Priglaustos letenos, panašios į didelio seno skuduro skutus, vilkosi iš paskos, prietemoje pro voko plyšį blausiai švietė akis. Septopodas plaukė lėtai, kaip ir jie visi plauko dieną, keistai ir biauriai pastirę, nežinia kur ir ko. Tikriausiai juos stūmė primityviausi ir tamsiausi instinktai, tur būt, tie patys, kurie valdo amebos judesius.

Labai lėtai ir lengvai pakėliau žymeklį, taikydamas į išpampusią nugarą. Sidabrinis mailius staiga vikstelėjo ir dingo, man pasirodė, kad didžiulės blausios akies vokas virptelėjo. Paspaudžiau gaiduką ir tučtuojau atsispyriau nuo dugno, vengdamas aitįrios sepijos. Kai vėl pažvelgiau, septopodo jau nebuvo matyti, tik vandenyje sklido tirštas melsvai juodas debesis, užtemdydamas dugną. Išnėriau į paviršių ir ėmiau plaukti į krantą.

Diena buvo karšta ir giedra, virš vandens tvyrojo mėlyna ūkanota dumsa, o padangė buvo tuščia ir balta, tik iš už miško, nelyginant kokie bokštai, kilo nejudrūs melsvi debesų kalnai.

Prie mūsų palapinės ant žolės sėdėjo nepažįstamas žmogus su margomis maudymosi kelnaitėmis ir raiščiu ant kaktos. Jis buvo įdegęs ir ne tiek raumeningas, kiek gyslotas, tarytum po oda būtų apraizgytas virvėmis. Išsyk buvo matyti: nepaprastai stiprus žmogus. Priešais jį stovėjo mano Maša — su mėlynu maudymosi kostiumėliu, ilgakojė, juoda, su išsisklaidžiusiais ant nugaros išblukusiais plau kais. Ne, ji nesėdėjo prie vandens, nekantriai laukdama savo tėčio, — ji kažką karštai pasakojo šiam gyslotam dėdulei, plačiai skeryčiodama rankomis. Man net pasidarė skaudu, kad ji manęs nė nepastebėjo. O dėdulė pastebėjo. Jis greitai pasuko galvą, atidžiai pasižiūrėjo ir nusišypsojęs pamataravo delnu. Maša atsigręžė ir džiaugsmingai suriko:

— Sit ir tu!

Užėjau ant žolyno, nusiėmiau kaukę ir nusišluosčiau veidą. Dėdulė, apžiūrinėdamas mane, šypsojosi.

— Kiek paženklinai? — rimtai paklausė Maša.

— Vieną. — Aš kalenau dantimis,

— Ak, tu, — tarė Maša. Ji padėjo man nusisegti akvastatą, ir aš išsitiesiau žolėje. — Vakar jis paženklino du, — paaiškino Maša. — Užvakar keturis. Jeigu taip bus toliau, geriau tuojau keltis prie kito ežero. — Ji paėmė rankšluostį ir ėmė trinti man nugarą. — Tu panašus į šviežiai šaldytą žąsiną, — pasakė ji. — O čia Leonidas Andrejevičius Gorbovskis. Jis astroarcheologas. O čia, Leonidai Andrejevičiau, mano tėtis, Stanislavas Ivanovičius.

Gyslotasis Leonidas Andrejevičius šypsodamas linktelėjo galvą.

— Sušalot, — tarė jis. — O čia taip gera — saulė, žolė…

— Jis tuojau sušils, — pasakė Maša, iš visų jėgų mane trindama. — Apskritai, jis linksmas, tik labai sušalęs…

Buvo aišku, kad ji čia visa ko apie mane pripasakojo ir dabar kiek įmanydama palaiko mano reputaciją. Tegu palaiko. Tuo rūpintis neturėjau kada — aš kalenau dantimis.

— Mudu su Maša labai dėl jūsų nerimavom, — tarė Gorbovskis. — Mudu net norėjom nerti ir jūsų ieškoti, bet aš nemoku. Jūs tikriausiai net negalit įsivaizduoti žmogaus, kuriam nė karto nėra tekę nerti… — Jis atsigulė ant nugaros, pasivertė ant šono ir atsirėmė ranka. — Rytoj aš išskrendu, — pasakė jis. — Stačiai nežinau, kada man vėl teks pagulėti prie ežero ant žolės ir atsiras proga panardyti su akvastatu…

— Pamėginkit, — pasiūliau.

Jis įdėmiai pažiūrėjo į akvastatą ir palietė jį.

— Būtinai, — tarė jis ir atsigulė ant nugaros.

Jis susidėjo rankas po galva ir žiūrėjo į mane, lėtai mirkčiodamas retomis blakstienomis. Kažkas darė jį nepaprastai simpatingą. Tačiau būtent kas, nežinau. Gal būt, akys — patiklios ir truputį liūdnos. Arba iš po raiščio kažkaip labai juokingai kyšanti ausis. Prisižiūrėjęs į mane, jis nukreipė akis į mėlyną žiogą, besisupantį ant žolės.

— Žiogelis, — tarė jis. — Žiogutis. Mėlynas… Ežerinis… Gražuolis… Ramiai sau tupi, žiūri, ką čia surijus… — Jis ištiesė ranką, bet žiogas stryktelėjo nuo žolės ir lanku nuskriejo į nendres. Gorbovskis palydėjo jį akimis, o paskui vėl atsigulė. — Kaip šitai sudėtinga, mieli bičiuliai, — tarė jis, ir Maša tuojau atsisėdo ir įsmeigė į jį apvalias akis. — Juk jis tobulas, gražus ir visa kuo patenkintas! Surijo musę, pasidaugino ir, žiūrėk, laikas mirti. Paprasta, gražu, racionalu. Ir nėra nei dvasios nerimo, nei meilės kančių, nei savęs suvokimo, nei būties prasmės…

— Mašina, — staiga prabilo Maša. — Nuobodus kiberis!

Ir taip kalbėjo manoji Maška! Aš vos neprapliupau juokais, bet susitvardžiau, tik, rodos, sušnarpščiau. Ji žvilgtelėjo į mane nepatenkinta.

— Nuobodus, — sutiko Gorbovskis. — Žinomą. O dabar įsivaizduokit, bičiuliai, ryškiai gelsvai žalią žiogą, su raudonais skersiniais dryžiais, su septynių metrų ilgio sparnais, ant žiaunų juodqs biaurios gleivės… Įsivaizduojat? — Jis kilstelėjo antakius ir pažvelgė į mus. — Matau, kad neįsivaizduojat. Aš bėgau nuo jų kaip patrakęs, nors turėjau ginklą… Sit ir kyla klausimas, kuo panašūs šie du nuobodūs kiberiai?

— Tas žalias, — tariau aš, — matyt, iš kitos planetos?

— Be abejo.

— Iš Pandoros?

— Aišku, iš Pandoros, — atsakė jis.

— Kuo jie panašūs?

— Taip. Kuo?

— Visai aišku, — tariau aš. — Vienodas informacijos perdirbimo lygis. Instinkto lygio reakcija.

Jis atsiduso.

— Žodžiai, — tarė jis. — Teisybė, jūs nepykit, bet juk tai tik žodžiai. Sitai man nepadės. Visatoje aš ieškau proto pėdsakų, bet pats nežinau, kas yra tas protas. O jūs čia kalbat apie skirtingus informacijos perdirbimo lygius. Juk aš pats žinau, kad mano ir žiogo informacijos perdirbimo lygiai skiriasi, bet juk šitai tik intuicija. Jūs man sakysite: štai aš radau termitų lizdą — ar tai proto pėdsakas, ar ne? Marse ir Vladisląvoje mes radom pastatą be langų, be durų. Tai proto pėdsakai? Ko man ieškoti? Griuvėsių? Įrašų? Surūdijusių vinių? Septynbriaunių varžtų? Iš kur man žinoti, kokius jie palieka pėdsakus? O gal jų gyvenimo tikslas yra visur naikinti atmosferą. Arba apie planetas statyti žiedus. Arba hibridizuoti gyvybę. Arba kurti gyvybę. O, gal būt, šis žiogas kaip tik ir yra nuo neatmenamų laikų paleistas ir pats save reprodukuojantis kibernetinis aparatas? Aš jau nekalbu apie pačius proto atstovus. Juk galima dvidešimt kartų praeiti pro šalį ir vis nusukti nosį nuo gličios baidyklės, kriuksinčios purvyne. O baidyklė apžiūrinėja tave puikiais geltonais baltymais ir samprotauja: „Įdomu. Be abejo, nauja rūšis. Reikėtų grįžti čia su ekspedicija ir sugauti bent vieną egzempliorių..

Jis prisidengė ranka akis ir užniūniavo dainelę. Maša ryte rijo jį akimis ir laukė. Aš taip pat laukiau ir užjausdamas galvojau: sunku dirbti, kai uždavinys toks neaiškus. Keblu dirbti. Klaidžioji kaip patamsyje, ir nėra nei džiaugsmo, nei malonumo. Girdėjau apie tuos kosmoarcheologus. Negalima jų rimtai vertinti. Niekas jų rimtai ir nevertina.

— O proto kosmose yra, — staiga tarė Gorbovskis. — Nėra abejonės. Aš įsitikinau, kad yra. Tačiau jis ne toks, kaip mes manėm. Ne toks, kokio mes laukiam. Ir ieškom jo visai ne ten. Arba ne taip. Ir iš viso nežinom, ko ieškom…

„Tikrai, — pagalvojau. — Ne toks, ne ten, ne taip… Juk tai nerimta, draugai… Visai vaikiška..

— Stai, pavyzdžiui, Tuštumos Balsas, — toliau kalbėjo jis. — Girdėjot? Tikriausiai ne. Prieš pusę šimto metų apie tai buvo rašoma, 9 dabar niekas, ir nerašo. Todėl, girdi, kad nesą jokių poslinkių, o jeigu nėra poslinkių, tai, gali mas daiktas, nėra ir Balso? Juk mūsuose netrūksta šių kikilių — apie mokslą jie patys iš tingumo mažai ką tenuraukia arba yra prastai išsiauklėję, bet iš nuogirdų žino, kad žmogus esąs visagalis. Visagalis, o Tuštumos Balso suvokti negali. Ai-ai-ai, gėda, negalima, neklausysim… Mat, koks pigus antropocentrizmas…

— O kas yra tas Tuštumos Balsas? — tyliai paklausė Maša.

— Yra toks įdomus efektas. Kai kuriomis kryptimis kosmose. Įjungus kosmolaivio radijo imtuvo automatinį derinimą, anksčiau ar vėliau radijas sugauna keistą laidą. Pasigirsta ramus ir abejingas balsas, žuvies kalba kartojantis vis tą pačią frazę. Daug metų radijas jį sugauna, ir daug metų jis kartoja vis tą patį. Ir aš girdėjau, ir daugelis girdėjo, tik nedaug kas pasakoja. Nelabai malonu tai prisiminti. Juk atstumas nuo Žemės neįsivaizduojamas. Eteris tuščias — net trukdymų nėra, tik silpni šnabždesiai. Ir staiga pasigirsta tas balsas. O tu sargyboje — vienas. Visi miega, tylu, baisu — ir štai tas balsas. Taip, nemalonu, garbės žodis. Sis balsas užrašytas. Daug kas mėgino ir tebemėgina jį iššifruoti, bet, mano galva, šios pastangos beprasmiškos… Yra ir kitų mįslių. Zvaigždėlaivių pilotai daug ką galėtų papasakoti, tik jie nemėgsta… — Jis patylėjo ir su kažkokiu liūdnu atlfaklumu pridūrė: — Tai reikia suprasti. Tai ne taip jau paprasta. Juk mes net nežinom, ko laukti. Bet kurią akimirką jie gali su mumis susitikti. Akis į akį. Ir — jūs suprantate — jie gali pasirodyti esą neišmatuojamai už mus pranašesni. Visai ne tokie, kaip mes, ir dar už mus neišmatuojamai pranašesni. Kalbama apie susidūrimus ir konfliktus, apie visokį skirtingą humaniškumo ir gėrio supratimą, bet aš ne to bijau. Bijau neregėto žmonijos paniekinimo, gigantiško psichologinio šoko. Juk mes tokie išdidūs. Mes sukūrėm tokį puikų pasaulį, mes tiek daug žinom, mes išsiveržėm į Didžiąją Visatą, mes taip daug atrandam, išnagrinėjam, ištiriam — ko? Jiems toji Visata — gimtieji namai. Jie gyvena joje milijonus metų, kaip mes gyvenam Žemėje, ir tik stebisi mumis: iš kur tarp žvaigždžių šitie atsirado?…

Jis staiga nutilo, atsistojo ir sukluso. Aš net krūptelėjau.

— Tai perkūnas, — tyliai pasakė Maša. Ji prasižiojusi pažvelgė į jį. — Perkūnija… Bus audra…

Jis vis klausėsi, bėgiodamas akimis po dangų.

— Ne, tai ne perkūnija, — pagaliau prabilo jis ir vėl atsisėdo. — Laineris. Antai, matot?

Mėlynų debesų fone švystelėjo ir dingo tviskantis ruoželis. Ir vėl padangėse sudundėjo.

— Stai ir sėdėk, lauk, — mįslingai tarė jis. Šypsodamasis jis dirstelėjo į mane, o jo akyse buvo matyti liūdesys ir neramus laukimas. Paskui visa tai išnyko, ir akys vėl pasidarė kaip buvusios, patiklios. — O ką jūs veikiat, Stanislavai Ivanovičiau? — paklausė jis.

Pamaniau, kad jis panoro keisti temą, ir pradėjau pasakoti apie septopodus. Kad jie priklauso galvakojų moliuskų klasės dvižiaunių poklasiui ir atstovauja ypatingam, seniau nežinomam aštuonkojų būrio tribui. Jiems redukuoja trečioji kairioji letena, sudaranti porą trečiajai dešiniajai hektokotilizuotai letenai, o ant tų letenų yra trys eilės siurbtukų; jie visai neturi celomo, venozinės jų širdys nepaprastai išsivysčiusios; palyginti su kitais galvakojais, centrinė jų nervų sistema yra maksimaliai koncentruota. Kitos jų ypatybės ne tokios žymios. Pirmą kartą jie aptikti neseniai, kai atskiri jų individai pasirodė prie rytinių ir pietrytinių Azijos krantų. O po metų jų atsirado didžiųjų upių — Mekongo, Janczės, Chuanchės ir Amūro — žemupiuose ir gana tolimuose nuo vandenyno pakrančių ežeruose — pavyzdžiui, štai šiame ežere. Ir šitai nuostabu, nes galvakojai paprastai yra labai stenohališki ir vengia net mažiau druskingų arktinių vandenų. Ir jie beveik niekad neišeina į sausumą. Tačiau faktas lieka faktu: septopodai puikiai jaučiasi gėlame vandenyje ir išeina į sausumą. Jie įsiropščia į valtis ir ant tiltų, o neseniai dvejetas jų buvo pastebėti miške, trisdešimt kilometrų nuo šios vietos…

Maška manęs nesiklausė. Visa tai aš jai jau buvau pasakojęs. Ji nuėjo į palapinę, atnešė iš ten „balselį“ ir įjungė automatinį derinimą. Matyt, ji nekantravo greičiau sugauti Tuštumos Balsą.

O Gorbovskis klausėsi labai atidžiai.

— Tiedu buvo gyvi? — paklausė jis.

— Ne, juos rado negyvus. Cia, miške, — draustinis. Septopodus sutrypė ir pusiau suėdė šernai. Tačiau trisdešimt kilometrų nuo vandens jie dar buvo gyvi! Abiejų mantijos buvo apkibusios šlapiais dumbliais. Matyt, septopodai šitaip susidaro šiokią tokią vandens atsargą, kad galėtų keliauti sausumoje. Dumbliai buvo ežeriniai. Septopodai, be abejo, ėjo štai nuo šių ežerų toliau į pietus, gilyn į sausumą. Reikia pasakyti, kad visi ligi šiol sugauti egzemplioriai buvo suaugę patinai. Nė vienos patelės, nė vieno jauniklio. Matyt, patelės ir jaunikliai negali gyventi gėlame vandenyje ir išeiti į sausumą.

— Visa tai labai įdomu, — tariau aš. — Juk vandenyno gyvūnai gyvenimo būdą žymiai keičia paprastai dauginimosi laikotarpiais. Tuomet instinktas verčia juos keliauti į visai neįprastas vietas. Bet apie dauginimąsi čia negali būti nė kalbos. Cia kažkoks kitas instinktas, galimas daiktas, dar senesnis ir galingesnis. Dabar mums svarbiausia — susekti migracijos kelius. Stai aš ir mirkstu šiame ežere, po dešimt valandų per parą. Šiandien paženklinau vieną. Jei pasiseks, ligi vakaro paženklinsiu dar vieną arba du. O naktį jie labai suaktyvėja ir griebia viską, kas prie jų prisiartina. Yra pasitaikę, kad jie užpuldavo net žmones. Tačiau tik naktį.

Maša paleido imtuvą visu garsumu ir gėrėjosi stipriais garsais.

— Tyliau, Maša, — paprašiau aš.

Ji nustatė tyliau.

— Vadinasi, jūs juos ženklinat? — paklausė Gorbovskis. — Įdomu. Kuo?

— Ultragarso generatoriumi. — Aš ištraukiau iš žymeklio apkabą ir parodžiau ampulę. — Stai tokiomis kulkelėmis. Kulkelėje — generatorius, girdimas vandenyje dvidešimt — trisdešimt kilometrų.

Jis atsargiai paėmė ampulę ir atidžiai ją apžiūrėjo. Jo veidas pasidarė liūdnas ir senas.

— Išmoninga. — sumurmėjo jis, — Paprasta ir išmoninga…

Jis vis vartė tarp pirštų ampulę, tarytum norėdamas geriau ją apčiupinėti, paskui padėjo ją priešais mane ant žolės ir atsistojo. Jo judesiai pasidarė lėti ir neryžtingi. Jis paėjėjo į šalį prie savo drabužių, pavartė juos, susirado kelnes ir sustingo, laikydamas jas rankose.

Aš jį stebėjau, jausdamas kažkokį nerimą. Maša laikė žymeklį, ketindama papasakoti, kaip su juo elgtis, ir taip pat žiūrėjo į Gorbovskį. Jos lūpų kampučiai liūdnai nusviro. Jau seniai buvau pastebėjęs, kad šitaip jai dažnai esti: veido išraiška pasidaro tokia pati, kaip ir žmogaus, kurį ji stebi…

Staiga Leonidas Andrejevičius prabilo. Jis kalbėjo negarsiai ir kažkaip pašaipiai:

— Įdomu, garbės žodis… Kokia ryški analogija. Amžius jie lindėjo gelmėse, o dabar pakilo ir išėjo į svetimą, jiems priešišką pasaulį… Ir kas juos gena? Sakot, piktas senas instinktas? Ar informacijos perdirbimo būdas, pakilęs iki nesuvaldomo smalsumo lygio? O juk geriau būtų jam tupėti namie, sūriame vandenyje, bet kažkas masina… masina jį į krantą… — Jis pasipurtė ir ėmė mautis kelnes. Jo kelnės buvo senamadiškos, ilgos. Jas maudamasis, jis ėmė šokinėti viena koja. — Teisybė, Stanislavai Ivanovičiau, juk jie, reikia manyti, ne paprasti galvakojai, a?

— Tam tikru atžvilgiu taip, — sutikau aš.

Jis nesiklausė. Nusisuko į imtuvą ir įsmeigė į jį akis. Ir mudu su Maša žiūrėjom į imtuvą. Iš imtuvo skardėjo nedarnūs signalai, panašūs į rentgeno aparato trukdymus. Maša padėjo žymeklį.

— Šeši ir aštuonios šimtosios metro, — tarė jis išsiblaškęs. — Kažkokia aptarnaujanti stotis?

Jis klausėsi signalų užsimerkęs ir pakreipęs galvą.

— Ne, tai ne aptarnaujanti stotis, — tarė jis. — Tai aš.

— Kas?

— Tai aš. Aš — Leonidas Andrejevičius Gorbovskis.

— Kodėl?

Jis nusijuokė visai be džiaugsmo.

— Iš tiesų — kodėl? Labai norėčiau žinoti — kodėl? — Jis užsivilko marškinius. — Kodėl trys pilotai ir jų laivas, grįžę iš reiso EH 101 — EH 2657, pasidarė šaltiniu, skleidžiančiu šešių ir aštuoniasdešimt trijų tūkstantųjų ilgumo radijo bangas?

Mudu su Maša, žinoma, tylėjom. Ir jis nutilo, segdamasis sandalus.

— Mus tyrinėjo gydytojai. Mus tyrinėjo fizikai. — Jis atsistojo ir nukratė nuo kelnių smėlį ir šapelius. — Visi priėjo vienintelę išvadą: tai neįmanoma. Galima buvo mirti iš juoko, žiūrint į nustebusius jų veidus. Bet mūsų, garbės žodis, juokas neėniė. Tolia Obozovas atsisakė atostogų ir išskrido į Pandorą. Jis pasakė, verčiau spinduliuoti toliau nuo Žemės. Valkenšteinas stojo dirbti į povandeninę stotį. Stai aš vienas bastausi ir spinduliuoju. Ir vis kažko laukiu. Laukiu ir bijau. Bijau, bet laukiu. Jūs mane suprantat?

— Nežinau, — atsakiau aš ir dirstelėjau į Mašą.

— Jūsų teisybė, — pasakė jis, paėmė imtuvą ir susimąstęs priglaudė jį prie atlėpusios ausies. — Ir niekas nežino. Stai jau visas mėnuo. Nesusilpnėdamas, nenutrūkdamas. Uaui… Ua-ui… Dieną ir naktį. Džiaugiamės ar liūdim. Esam sotūs ar alkani. Dirbam ar nieko neveikiam. Ua-ui… O „Tarielis“ spinduliuoja. „Tarielis“ — tai mano laivas. Jis dabar pastatytas užtvaroje. Dėl visa ko. Jo spinduliai trukdo valdyti kažkokius Veneros agregatus, iš ten siunčia užklausimus, nervinasi… Rytoj aš jį išskraidinsiu toliau… — Jis išsitiesė ir patapšnojo ilgomis rankomis sau per šlaunis. — Na, man laikas. Lig pasimatymo. Linkiu geros kloties. Lig pasimatymo, Mašenka. Nesuk dėl to galvos. Mįslė ne per lengviausia, garbės žodis.

Jis kilstelėjo ranką, linktelėjo ir nuėjo — ilgas, prakaulus. Mudu žiūrėjom jam įkandin. Prie palapinės jis sustojo ir pasakė:

— Žinot… Vis dėlto ar nereikėtų švelniau su tais septopodais… Nes va — ženklini, ženklini, o jam, paženklintam, vieni nemalonumai.

Ir jis nuėjo. Truputį pagulėjau ant pilvo, paskui žvilgtelėjau į Masą. Maša vis žiūrėjo jam įkandin. Išsyk buvo matyti, kad Leonidas Andrejevičius padarė jai įspūdį. O man ne. Manęs visai nesujaudino jo samprotavimai, kad Pasaulio Proto atstovai gali būti kur kas pranašesni už mus. Tegu sau būna. Mano manymu, kuo jie bus pranašesni, tuo mažiau turėsim šansų su jais susidurti. Būtume kaip kuojos, kurioms tinklas su didelėmis akimis — vieni niekai. O dėl išdidumo, pažeminimo, šoko… Tikriausiai šitai mes ištversim. Bent aš kaip nors ištverčiau. O kad mes atrandam ir tyrinėjam seniai jo apgyventą Visatą, — kas iš to? Juk, mūsų supratimu, ji neapgyventa! O jie mums tėra dalis gamtos, kurią taip pat reikia atrasti ir ištirti, nors jie būtų ir triskart už mus pranašesni… Jie mums svetimi! Nors, suprantama, jeigu mane, pavyzdžiui, kas paženklintų, kaip aš ženklinu septopodus…

Dirstelėjau į laikrodį ir skubiai atsisėdau. Buvo laikas grįžti prie darbo. Užrašiau paskutinės ampulės numerį. Patikrinau akvastatą. Įlindau į palapinę, susiradau ultragarsį lokatorių ir įsikišau jį į kelnaičių kišenę.

— Padėk man, Maša, — tariau ir ėmiau segtis akvastatą.

Maša vis sėdėjo prie imtuvo ir klausėsi nenutylančio „uaui“. Ji padėjo man užsisegti akvastatą, ir mudu drauge įlindom į vandenį. Vandenyje įjungiau lokatorių. Sučirškė signalai — tai mano paženklintieji mieguistai klajojo po ežerą. Mudu susižvalgėm ir išnėrėm. Maša pasispiaudė, nusibraukė nuo kaktos šlapius plaukus ir tarė:

— Bet juk žvaigždėlaiviai skiriasi nuo šlapių maurų žiauniniam maiše…

Aš liepiau jai grįžti į krantą ir vėl panėriau. Ne, Gorbovskiu dėtas, aš taip nesijaudinčiau. Visa tai labai nerimta. Kaip ir visa jo astroarcheologija. Idėjų pėdsakai… Psichologinis šokas… Nebus jokio šoko. Greičiausiai kits kito mes nepastebėsim. Vargu ar mes jiems tokie įdomūs…