Vidurdienis, XXII amzius

SUGRĮŽIMAS

Sergejus Ivanovičius Kondratjevas grįžo namo vidurnaktį. Visą rytą jis praleido Mažajame Informariume: ieškojo profesijos. Namie buvo vėsu, tylu ir labai nyku. Kondratjevas perėjo visus kambarius, išgėrė narzano, atsistojo prie tuščio rašomojo stalo ir ėmė galvoti, kaip praleisti dieną. Už lango skaisčiai švietė saulė, čirškėjo kažkoks paukštelis, o alyvų krūme griežė žiogai ir kažkas brazdėjo. Matyt, ten pluša vienas iš tų daugiakojų darbščiųjų išsigimėlių, kurie atima iš sąžiningo žmogaus galimybę būti, pavyzdžiui, sodininki.

Eksšturmanas atsiduso ir uždarė langą. Gal nueiti pas Zenią? Ne, jo tikriausiai nėra namie. Apsikarstė naujausios sistemos diktofonais ir bastosi po visą Uralą. Galvoje trisdešimt trys rūpesčiai, neskaitant smulkių pavedimų. „Žinių trūkumą, — teigia jis, — reikia papildyti energijos pertekliumi.“ Puikus žmogus Seila, viską supranta, bet jos niekad nėra namie, kai namie nėra Zenkos. Šturmanas užsuko į valgomąjį ir išgėrė dar stiklinę narzano. Gal papietauti? Mintis nebloga, papietauti galima sočiai ir skaniai. Tik valgyti nesinori…

Jis priėjo prie Tiekimo Linijos lango, ant nuomonės surinko šifrą ir ėmė nekantriai laukti, kas iš to išeis. Viršum lango įsižiebė žalia lemputė: užsakymas išpildytas. Šturmanas kiek baimindamasis pastūmė dangtelį. Didelės kubinės dėžės dugne stovėjo kartoninė lėkštė. Šturmanas ją paėmė ir pastatė ant stalo. Lėkštėje gulėjo du kieti, mažai rauginti agurkai. Kad tokių agurkėlių būtų buvę „Taimyre“, ypač antrųjų metų pabaigoje… O gal užeiti pas Protosą? Protosas reto gerumo žmogus. Bet jis labai užsiėmęs, mielasis senasis Protosas. Visi geri žmonės kuo nors užsiėmę…

Šturmanas išsiblaškęs paėmė iš lėkštės agurką ir suvalgė. Paskui jis suvalgė antrą ir nunešė lėkštę į šiukšlių šalintuvą. „Gal vėl nuėjus ten, paplepėti su savanoriais? — pagalvojo jis. — Ar nuvažiavus į Valparaisą? Valparaise dar nesu buvęs…“

Šturmano samprotavimus nutraukė signalas — kažkas prašė leidimo užeiti. Šturmanas nudžiugo: jis nebuvo pratęs, kad pas jį kas ateitų. Matyt, proproanūkiai iš tariamo kuklumo nenorėjo jo trukdyti. Per visą savaitę, kurią jis čia gyveno, vienintelį kartą jį aplankė kaimynė — aštuoniolikmetė skaisti moteris su senamadišku juodų plaukų kuodu ant pakaušio. Ji prisistatė esanti vyresnioji duonos kepyklos operatorė ir dvi valandas kantriai mokė jį su rinkti šifrus Tiekimo Linijos mygtukų panelyje. Nuoširdžia su ja išsikalbėti kažkodėl nepavyko, nors ji, be abejo, pui kus žmogus. Be to, keletą kartų visai nekviesti buvo apsi lankę labai jauni proproanūkiai, kuriems apsimestas kuk lumas buvo tikriausiai visai svetimas. Sie vizitai buvo pagrįsti grynai egoistiniais sumetimais. Vienas, iš visa ko sprendžiant, buvo atėjęs paskaityti šturmanui savo odę „Taimyro“ sugrįžimas“, kurioje šturmanas suprato tik atskirus žodžius („Taimyras“, „Kosmosas“), — ji buvo parašyta suahelių kalba. Kitas rašė Edgaro Alano Po biografiją ir, neturėdamas labai didelių vilčių, prašė papasakoti kokių nors mažai žinomų detalių iš didžiojo amerikiečių rašytojo gyvenimo. Kondratjevas papasakojo jam girdėjęs, kad E. A. Po neva buvęs susitikęs su A. S. Puškinu, ir patarė kreiptis tuo klausimu į Jevgenijų Slaviną. Kiti berniukai ir mergaitės buvo užėję, kaip, vaduodamasis dvidešimt pirmojo amžiaus terminais, nusakė Kondratjevas, „rinkti autografų“. Tačiau netgi jaunieji autografų rinkėjai buvo geriau, negu nieko. Tad, išgirdęs signalą, Kondratjevas nudžiugo.

Kondratjevas išėjo į koridorių ir šūktelėjo: „Prašom!“ Įėjo aukštas žmogus, vilkintis apsčia pilka palaidine ir ilgomis mėlynomis pižamos tipo kelnėmis. Jis tyliai privėrė duris ir, kiek palenkęs galvą, ėmė apžiūrinėti šturmaną. Jo veidas Kondratjevui labai gyvai priminė kažkada matytas akmenines Rapa-Nuji salos statulas — lieknas, ilgas, siaura aukšta kakta ir vešliais antakiais, giliai įkritusiomis akimis ir ilga smaila įlenkta nosimi. Veidas buvo tamsus, o pro atsegtą palaidinės apykaklę buvo matyti švelni balta oda. Į autografų rinkėją šis žmogus nė kiek nepanėšėjo.

— Jūs pas mane? — su viltimi paklausė Kondratjevas.

— Taip, — tyliai ir liūdnai atsakė nepažįstamasis. — Aš pas jus.

— Tai prašom, — tarė Kondratjevas.

Jį sujaudino ir truputį nuvylė liūdnas nepažįstamojo tonas. „Atrodo, vis dėlto autografų rinkėjas, — pamanė jis. — Reikia širdingiau jį priimti.“

— Ačiū, — dar tyliau prašneko nepažįstamasis.

Kiek sulinkęs jis praėjo pro šturmaną ir sustojo vidury svetainės.

— Sėskitės, prašom, — tarė Kondratjevas.

Nepažįstamasis stovėjo tylėdamas, įsmeigęs akis į sofą. Kondratjevas sunerimęs taip pat pažvelgė į sofą. Tai buvo nuostabi atlenkiama sofa, plati, negirgždanti ir minkšta, aptraukta akyta kaip kempinė, spyruokliuojančia šviesiai žalia danga.

— Mano pavardė — Gorbovskis, — tyliai tarė nepažįstamasis, nenuleisdamas akių nuo sofos. — Leonidas Andrejevičius Gorbovskis. Aš atėjau su jumis pasikalbėti kaip astronautas su astronautu.

— Kas atsitiko? — išgąstingai paklausė Kondratjevas. — Kas nors ištiko „Taimyrą“? Prašom, sėskite, sėskite!

Gorbovskis stovėjo.

— „Taimyrą“? Vargu bau… Beje, nežinau, — tarė jis. — Bet juk „Taimyras“ — Kosmogacijos Muziejuje. Kas jį begali ištikti?

— Taigi, — nusišypsojęs tarė Kondratjevas. — Matyt, jo dainelė sudainuota.

— Sudainuota, — sutiko Gorbovskis ir taip pat nusišypsojo. Jo šypsena, kaip ir daugelio negražių žmonių, buvo maloni ir kažkokia vaikiška.

— Tad ko mes stovim?! — žvaliai šūktelėjo Kondratjevas. — Prisėskim!

— Stai ką… Sergejau Ivanovičiau, — staiga tarė Gorbovskis. — Galima, aš prigulsiu?

Kondratjevas užspringo.

— P… prašom, — sumurmėjo jis. — Jums negera?

Gorbovskis jau gulėjo ant sofos.

— Ak Sergejau Ivanovičiau! — tarė jis. — Ir jūs toks pat, kaip visi. Kodėl gi žmogui būtinai negera, jeigu jis paprasčiausiai nori pagulėti? Antikos laikais beveik visi gulėdavo… Netgi valgydami.

Kondratjevas neatsigręždamas prisitraukė kėdę ir atsisėdo.

— Jau tais laikais, — kalbėjo Gorbovskis, — buvo paplitęs daugiaaukštis priežodis, kurio esminė dalis buvo „geriau gulėti, negu sėdėti“. O aš tik ką iš reiso. Pats žinote, Sergejau Ivanovičiau, kokios sofos laivuose? Biaurūs kieti įtaisymai. Bet nejau tik laivuose? Tie stebėtini suoleliai stadionuose ir parkuose! Savaime virstančios kėdės kavinėse! O baisiis akmenys jūrų maudyklėse? Ne, Sergejau Ivahovičiau, jūsų valia, bet mūsų rūsčioje embriomechanikos ir D-principo epochoje sugebėjimas kurti tikrai patogius guolius nepataisomai sunyko.

„Deja!“ — pagalvojo Kondratjevas. „Guolių“ problema jam iškilo visai naujoje šviesoje.

— Žinote, — tarė jis, — užtikau ją dar tais laikais, kai Siaurės Amerikoje gyvavo vadinamosios firmos ir monopolijos. Ir ilgiausiai išsilaikė nedidelė firma, kuri susikrovė pasakišką kapitalą iš matracų. Ji gamino kažkokius ypatingus šilkinius matracus — nedaug, bet baisiai brangius. Sako, dėl šių matracų mušėsi milijardieriai. Puikūs buvo matracai. Ant jų niekas nieko nenugulėdavo.

— Ar jų paslaptis žuvo drauge su imperializmu? — paklausė Gorbovskis.

— Tikriausiai, — atsakė Kondratjevas. — As išskridau „Taimyru“ ir daugiau nieko apie juos nebegirdėjau.

Juodu patylėjo. Kondratjevas džiaugėsi. Protosas ir Ženia taipogi buvo puikūs pašnekovai, bet Protosas labai mėgo pasakoti apie kepenų operacijas, o Ženia daugiausia mokė Kondratjevą vairuoti pterokarą ir barė jį už socialinį inertiškumą.

— Ne, kodėl gi? — tarė Gorbovskis. — Mes taip pat turim puikių guolių. Bet mūsuose jais niekas nesidomi. Išskyrus mane.

Jis pasisuko ant šono, pasirėmė kumščiu skruostą ir staiga tarė:

— Ak Sergejau Ivanovičiau, brangusis. Ir kam jūs išsilaipinot Mėlynųjų Smėlynų Planetoje?

Šturmanas vėl užkando žadą. Mėlynųjų Smėlynų Planeta pasibaisėtinai, aiškiai stojo jam akyse. Svetimos saulės kūdikis. Visiškai svetima. Ją dengė smulkiausių mėlynų dulkių okeanai, ir šiuose okeanuose buvo potvynių ir atoslūgių, daugelio balų štormų bei taifūnų ir netgi, regis, kažkokia gyvybė. Aplink užbertą „Taimyrą“ sukosi žali žiburiai, įvairiais balsais šaukė ir staugė mėlynos kopos, balz ganu dangumi it milžiniškos amebos šliaužė dulkių debesys. Ir Mėlynųjų Smėlynų Planeta žmonėms neatskleidė nė vienos paslapties. Vos išlipęs iš laivo, šturmanas susilaužė koją, dingo visi aliai vieno kiberžvalgai, o paskui visai be vėjo užėjo baisi audra, ir šaunųjį gerąjį Kenigą, nesuspėjusį pasikelti laivan, drauge su keltuvu baisi jėga bloškė į reaktoriaus žiedą, sutraiškė ir nunešė šimtus kilometrų į dykumą, kur milžiniškos prarajos tarp mėlynų bangų siurbė į nepasiekiamas planetos gelmes milijardus tonų dulkių…

— Ar jūs būtumėt nesilaipinęs? — kimiai paklausė Kondratjevas. (Gorbovskis tylėjo.) — Bepiga jums dabar tuose D-žvaigždėlaiviuose… Siandie viena saulė, rytoj — kita, poryt — trečia… O man… O mums tai buvo pirmoji svetima saulė, pirmoji svetima planeta, suprantate? Mes per stebuklą ten patekom… Aš negalėjau neišsilaipinti, nes kitaip… Kam tuomet visa tai?

Kondratjevas nutilo. „Nervai, — pagalvojo jis. — Reikia ramiau. Visa tai praėjo.“

Gorbovskis susimąstęs tarė:

— Po jūsų Mėlynųjų Smėlynų Planetoje pirmasis tikriausiai išsilaipinau aš. Perlipau į desantinį botą ir nusileidau ašigalyje. Ak Seijgejau Ivanovičiau, kaip tai buvo sunku! Pusę mėnesio tupinėjau vienoje vietoje. Dvylika zonduojančių žvalgybų! O kiek mes ten praradome automatų! Klasikinė siautėjanti atmosfera, Sergejau Ivanovičiau. O juk jūs puolėt į ją iš pusiaujo. Be žvalgybos. Ir dar su senu sukriošusiu „vėžliu“. Taip.

Gorbovskis susidėjo rankas už galvos ir įsmeigė žvilgsnį į lubas. Kondratjevas nieku būdu negalėjo suprasti, ar Gorbovskis jam pritaria, ar jį smerkia.

— Aš kitaip negalėjau, Leonidai Andrejevičiau, — pasakė jis. — Kartoju: tai buvo pirmoji svetima saulė. Pasistenkite mane suprasti. Man sunku sugalvoti jums suprantamą analogiją.

— Taip, — tarė Gorbovskis. — Galimas daiktas. Vis dėlto pasielgta buvo labai drąsiai.

Ir vėl Kondratjevas nesuprato, ar Gorbovskis jam pritaria, ar jį smerkia. Svečias garsiai nusičiaudėjo ir greitai atsisėdo, nuleisdamas kojas nuo sofos.

— Atleiskite, — tarė jis ir vėl nusičiaudėjo. — Vėl peršalau. Prasivartai naktį pakrantėje, ir iškart sloga.

— Kokioje pakrantėje? — paklausė šturmanas.

— Kaip, Sergejau Ivanovičiau? Pieva, žolė, taip maloniai užutekyje šokinėja žuvys… — Gorbovskis vėl nusičiaudėjo. — Atleiskite… tr mėnulis viršum vandens — „kelias į laimę“, žinote?

— „Kelias į laimę“ gražus jūroje, — svajingai tarė Kondratjevas.

— Na, nesakykite. Aš iš Toržoko, upeliūkštis ten mažas, bet labai skaidrus. O užutekiuose — vandens lelijos. Ak, kaip gražu!

— Suprantu, — tarė šypsodamasis Kondratjevas, — mano laikais tai buvo vadinama „mėlynos padangės ilgesiu“.

— Ir dabar taip vadinama. O jūroje… Sit vakar naktį sėdėjau prie jūros, mėnulis nuostabus, kažkur dainuoja merginos, ir staiga iš vandens kad ėmė lįsti, kad ėmė lįsti… raguotais kostiumais…

— Kas?

— Ogi tie, sportininkai… — Gorbovskis numojo ranka ir vėl atsigulė. — Juk aš dabar dažnai grįžtu. Skraidau į Venerą ir atgal, vežioju savanorius. Šaunūs vaikinai tie savanoriai. Tik dideli triukšmadariai, baisiai daug valgo ir visi, žinote, veržiasi į mirštamai pavojingus žygius.

Kondratjevas susidomėjęs paklausė:

— O kaip jums atrodo projektas, Leonidai Andrejevičiau?

— Labai geras projektas, — tarė Gorbovskis. — Tai mano darbas. Jį kūriau, žinoma, ne aš vienas, bet nemažai prisidėjau. Jaunystėje labai daug turėjau reikalų su Venera. Atšiauri planeta. Bet tikriausiai patys žinot…

— Man rodos, vežioti savanorius D-kosmolaiviu labai nuobodu, — tarė Kondratjevas.

— Taip, žinoma, D-kosmolaivių uždaviniai kiek kitokie. Stai aš, pavyzdžiui, savuoju „Tarieliu“, kai visa tai baig sis, skrisiu į EH 17 — tai riba, dvylika parseku. Ten yra Vladislavos planeta, turinti du svetimus dirbtinius palydovus. Mes ten ieškosim Miesto. Labai įdomu — ieškoti svetimų miestų, Sergejau Ivanovičiau!

— Ką reiškia „svetimų“?

— Svetimų… Žinote, Sergejau Ivanovičiau, jus, kaip astronautą, tikriausiai domina, ką mes dabar veikiame. Aš specialiai jums parengiau nedidelę paskaitą ir, jei norite, tuojau pat ją perskaitysiu, a?

— Įdomu, — Kondratjevas atsilošė krėsle. — Prašom.

Gorbovskis įbedė akis į lubas ir pradėjo:

— Nelygu skonis ir polinkiai, mūsų astronautai sprendžia tris pagrindinius uždavinius, bet asmeniškai mane domina ketvirtasis. Daugelis šį uždavinį laiko labai specialiu, labai beviltišku, bet, mano manymu, žmogus, turintis vaizduotę, lengvai sutiktų jam atsidėti. Ir vis dėlto yra žmonių, kurie tvirtina, kad jis jokiomis sąlygomis negali pateisinti sueikvotų degalų. Taip kalba snobai ir utilitaristai. Į tai mes atsakom…

— Atsiprašau, — nutraukė Kondratjevas. — Koks gi tas ketvirtasis? O tuo pačiu — ir trys pirmieji?

Gorbovskis kiek patylėjo, žiūrėdamas į Kondratjevą ir mirksėdamas.

— Taip, — pagaliau tarė jis. — Paskaita; atrodo, nepavyko. Pradėjau nuo vidurio. Pirmieji trys uždaviniai — tai… Dvitaškis. Planetologiniai, astrofiziniai ir kosmogoniniai tyrinėjimai. Paskui D-principo patikrinimas ir plėtojimas, tai yra imamas naujytėlaitis D-astrolaivis ir iš paskutiniųjų genamas iki šviesos barjero. Ir pagaliau bandymai užmegzti kontaktą su kitomis Kosmoso civilizacijomis — apskritai imant, kol kas tuščios pastangos. Mano uždavinys taip pat susijęs su kitomis civilizacijomis. Tik mes ieškom ne kontaktų, o pėdsakų. Svetimų kosmonautų pėdsakų įvairiuose pasauliuose. Kai kas teigia, kad šis uždavinys nieku būdu negalįs pasiteisinti… O gal aš jau pasakojau?

— Pasakojot, — tarė Kondratjevas. — O kas tai per pėdsakai?

— Matot, Sergejau Ivanovičiau, kiekviena civilizacija turi palikti daugybę pėdsakų. Imkite kad ir mus, žmoniją. Kaip mes įsikuriam naujoje planetoje? Mes paleidžiam apie ją dirbtinių palydovų, nuo Saulės iki jos sudarom ilgą grandinę radiobakenų — po du tris bakenus vienam šviesmečiui — švyturių, įvairiausių pelengatorių… Jeigu mums pavyksta išsilaipinti, pasistatome planetoje bazių, mokslinių miestų. O juk pasitraukdami visa to neišsigabenam! Stai taip pat daro ir kitos civilizacijos.

— Ar ką nors radot? — paklausė Kondratjevas.

— O kaipgi? Fobą ir Deimą — na, šitai jūs, be abejo, žinot, požeminį miestą Marse, dirbtinių palydovų prie Vladislavos… Labai įdomūs palydovai. Taip… Stai ką mes veikiame, Sergejau Ivanovičiau.

— Įdomu, — tarė Kondratjevas. — Tik aš vis dėlto atsidėčiau D-principo tyrinėjimui.

— Na, čia jau skonio ir polinkių dalykas. O dabar mes visi vėžio j am savanorius. Netgi išdidieji D-principo tyrinėtojai. Dabar mes — kaip jūsų laikais tramvajų šoferiai…

— Mūsų laikais tramvajų nebebuvo, — atsidusęs tarė Kondratjevas. — Ir tramvajus vairavo ne šoferiai, o… m-m-m. Jie buvo vadinami kažkaip kitaip… Klausykite, Leonidai Andrėj e vičiau, jūs jau papietavęs?

Gorbovskis nusičiaudėjo, tarė: „Atsiprašau“ — ir atsisėdo.

— Palaukit, Sergejau Ivanovičiau, — tarė jis, traukdamas iš kišenės didelę spalvingą nosinę. — Palaukit… Ar jau sakiau, ko pas jus atėjau?

— Pasikalbėti kaip astronautas su astronautu.

— Teisybė. O daugiau nieko nesakiau. Ne?

— Ne. Jus išsyk sudomino sofa.

— Aha. — Gorbovskis išsišnypštė nosį. — Gal kartais pažįstate okeanologą Zvancevą?

— Pažįstu tik gydytoją Protosą, — liūdnai atsakė Kondratjevas. — Ir šit susipažinau su jumis.

— Puiku. Jūs pažįstate Protosą, Protosas gerai pažįsta Zvancevą, o aš gerai pažįstu ir Protosą, ir Zvancevą. Apskritai Zvancevas tuojau ateis. Jis vardu Nikolajus Jevgenjevičius.

— Malonu, — lėtai tarė Kondratjevas. Jis suprato, kad visa tai ne šiaip sau.

Pasigirdo signalas.

— Tai jis, — tarė Gorbovskis ir vėl atsigulė.

Okeanologas Zvancevas buvo labai aukštas ir nepaprastai petingas, veidas platus, vario spalvos, plaukai tankūs ir tamsūs, trumpai kirpti, akys didelės, plieno atspalvio, burna maža. Jis tylomis paspaudė Kondratjevui ranką, žvilgtelėjo į Gorbovskį ir atsisėdo.

— Prašom atleisti, — tarė Kondratjevas, — einu užsakyti pietų. Ką mėgstate, Nikolajau Jevgenjevičiau?

— Viską mėgstu, — atsakė Zvacnevas. — Ir jis viską mėgsta.

— Taip, aš mėgstu viską, — tarė Gorbovskis. — Tik, susimildami, nereikia avižinio kisieliaus.

— Gerai, — tarė Kondratjevas ir išėjo į valgomąjį.

— Ir kalafiorų nereikia! — riktelėjo įkandin Gorbovskis.

Rinkdamas skaitmenis prie Tiekimo Linijos langelio,

Kondratjevas galvojo:,Jie atėjo ne šiaip sau. Jie protingi žmonės, vadinasi, atėjo ne iš tuščio smalsumo, o man padėti. Jie žmonės energingi ir veiklūs, vadinasi, vargu ar atėjo guosti. Tačiau kaip jie galvoja padėti? Man reikia tik viena..Kondratjevas užsimerkė ir truputį pastovėjo nejudėdamas, atsirėmęs ranka į Tiekimo Linijos langelio dangtį. Iš svetainės skardėjo balsas:

— Tu vėl drybsai, Leonidai. Tu panašus į mimikrodoną.

— Drybsoti reikia, — giliai įsitikinęs atsakė Gorbovskis. — Filosofiškai šitai būtina. Beprasmiški rankų ir kojų judesiai tolydžio didina Visatos entropiją. Norėčiau pasauliui pasakyti: „Žmonės! Daugiau gulėkite! Bijokitės šiluminės mirties!“

— Stebiuosi, kaip tu dar nepradėjai šliaužioti.

— Galvojau ir apie tai. Perdaug didelė trintis. Entropiniu požiūriu naudingiau judėti vertikaliai.

— Plepys, — tarė Zvancevas. — Na, kelkis!

Kondratjevas nustūmė dangtį ir padengė stalą.

— Pietūs paduoti! — šūktelėjo jis dirbtinai linksmai. Kondratjevas jautėsi nelyginant prieš egzaminą.

Svetainėje pasigirdo bruzdesys, ir Gorbovskis atsiliepė:

— Tuoj mane atneš!

Beje, į valgomąjį jis prisistatė vertikalus.

— Jūs jam atleiskite, Sergejau Ivanovičiau, — tarė Zvancevas, įeidamas iš paskos. — Jis visur drybso. Iš pradžių drybso žolėje, o paskui nenusivalęs lipa ant sofos.

— Kur žolėje? Kur? — suriko Gorbovskis ir suskato apsižiūrinėti.

Kondratjevas nenoromis šypsojosi.

— Stai ką, — tarė Zvancevas, sėsdamas prie stalo. — Iš jūsų veido, Sergejau Ivanovičiau, matau, kad preambulių nereikia. Mudu su Gorbovskiu atėjom jūsų verbuoti į darbą.

— Ačiū, — tyliai pasakė Kondratjevas.

— Aš okeanologas ir seniai dirbu organizacijoje, kuri vadinasi Okeano Apsauga. Mes auginam planktoną — tai proteinas ir ganom banginius — tai mėsa, riebalai, oda, chemija. Gydytojas Protosas mums pasakė, kad jums kategoriškai draudžiama palikti Planetą. O mums visuomet reikia žmonių. Ypač dabar, kai daugelis mūsų pereina prie „Veneros“ projekto. Kviečiu jus pas mus.

Stojo tyla. Gorbovskis, į nieką nežiūrėdamas, atsidėjęs srėbė sriubą. Zvancevas taip pat ėmė valgyti. Kondratjevas trupino duoną.

— Ar jūs tikri, kad aš sugebėsiu? — paklausė jis.

— Esu tikras, — atsakė Zvancevas. — Pas mus daug buvusių tarpplanetininkų.

— Aš ypatingai „buvęs“, — tarė Kondratjevas. — Pas jus tokių nėra.

— Smulkiau paaiškink, — įsiterpė Gorbovskis, — ką Sergejus Ivanovičius galėtų pas jus veikti.

— Galėtų būti prievaizdu laminarijų plantacijoje, — tarė Zvancevas. — Galėtų dirbti planktono plantacijų apsaugoje. Galėtų eiti į sargybą, bet ten reikia labai aukštos kvalifikacijos. Nebent vėliau. O geriausia — banginių pier meniu. Eikite, Sergejau Ivanovičiau, ganyti banginių. — Jis padėjo peilį ir šakutę. — Negalit įsivaizduoti, kaip tai smagu, Sergejau Ivanovičiau!

Gorbovskis įdėmiai į jį pažvelgė.

— Anksti anksti rytą… Vandenynas ramus…, Rausva padangė rytuose… Išplauki į paviršių, atidarai liuką, užsiropšti ant bokštelio ir sėdi, sėdi, sėdi… Vanduo po kojomis žalias, skaidrus, iš gelmės iškyla medūza, apsiverčia ir neria po povandeniniu laivu… Tingiai praplaukia didelė žuvis… Smagu!..

Kondratjevas pažvelgė jam į svajingą, kupiną įkvėpimo veidą ir staiga taip nekantriai panoro tučtuojau atsidurti vandenyne, sūriame ore, kad net užkando žadą.

— O kai banginiai keliasi į naujas ganyklas! — toliau pasakojo Zvacnevas. — Žinot, kaip tai atrodo? Priekyje ir iš paskos plaukia seni patinai, po du, po tris bandoje, didžiuliai, melsvai juodi, iriasi taip lengvai, tarytum ne jie iriasi, o vanduo teka pro juos… Plaukia tiesiai, o jaunikliai ir vesiančios patelės paskui juos… Mūsų seniai prijaukinti, jie veda, kur mes norim, bet jiems reikią padėti. Ypač kai bandoje yra jaunų patinų — tie visuomet mėgina suskaldyti bandą ir jos dalį nusivesti. Stai čia ir turim padirbėti. Cia ir prasideda tikras darbas. Arba jei staiga užpuola daiginiai delfinai…

Jis staiga atsikvošėjo ir pažvelgė į Kondratjevą visai blaiviu žvilgsniu.

— Vienu žodžiu, čia visko yra. Ir erdvių, ir gelmių, ir didelė nauda žmonėms, ir gerų draugų… ir nuotykių… jei labai norite.

— Taip, — entuziastingai pritarė Kondratjevas.

Zvancevas nusišypsojo.

— Suviliotas, — tarė Gorbovskis. — Kad juos kur, tuos žvaigždėlaivius. Noriu kaip tu, ant bokštelio… ir kad medūzos…

— Dabar taip, — dalykiškai prabilo Zvancevas. — Nuvešiu jus į Vladivostoką. Po dviejų dienų persikvalifikavimo mokykloje prasideda pamokos. Jau papietavot?

— Papietavau, — atsakė Kondratjevas. „Darbas, — galvojo jis. — Va tikrasis darbas!“

— Tuomet važiuojam, — pasakė stodamasis Zvancevas.

— Kur?

— Į aerodromą,

— Tiesiai dabar?

— Žinoma, tiesiai dabar. O ko dar laukti?

— Laukti, žinoma, nėra ko, — sutrikęs tarė Kondratjevas. — Tik…

Jis susizgribo ir ėmė greitai rinkti nuo stalo indus. Gorbovskis, baigdamas valgyti bananą, jam padėjo.

— Jūs važiuokit, — tarė jis, — O aš pasiliksiu čia. Pagulėsiu, paskaitysiu. Mano reisas dvidešimt pirmą valandą trisdešimt minučių.

Jie perėjo į svetainę, ir šturmanas apžvelgė kambarį. Jis pagalvojo, kad visur, kur tik jis nuvažiuos šioje planetoje, turės štai tokį puikų ramų namelį, gerus kaimynus, knygų, sodą po langu…

— Važiuojam, — tarė jis. — Lig pasimatymo, Leonidai Andrejevičiau. Ačiū jums už draugystę.

Gorbovskis jau rangėsi ant sofos.

— Lig pasimatymo, Sergejau Ivanovičiau, — tarė jis. — Dar daug kartų pasimatysim.