Vidurdienis, XXII amzius

SUSIMOKĖLIAI

18-jo kambario gyventojų ketvertas plačiai garsėjo Anjudino mokykloje. Ir visai suprantama. Tokie talentai, kaip tobulas menas pamėgdžioti Pandoros planetoje gyvenančio milžiniško voravėžio staugimą, sugebėjimas laisvai samprotauti apie devynis degalų taupymo būdus, skrendant iš vienos žvaigždės į kitą, ir mokėjimas vienuolika kartų iš eilės pritūpti viena koja, negalėjo likti nepastebėti. O 18-jo kambario gyventojams visi šie talentai nebuvo svetimi.

18-jo kambario istorija prasidėjo jau tada, kai jų buvo tik trejetas ir kai jie dar neturėjo nei atskiro kambario, nei savo mokytojo. Tačiau jau tuomet Genka Komovas, labiau žinomas Kapitono pravarde, buvo didžiulis autoritetas Poliui Gnedychui ir Aleksandrui Kostylinui. Polis Gnedychas — dar vadinamas tiesiai Poliu arba netgi Liberiu Poliu — buvo žinomas kaip labai gudrus, visa ką sugebantis žmogus. Aleksandras Kostylinas, be abejo, buvo geraširdis, garsėjo susirėmimuose, kuriuose būdavo pavartojama ne tiek proto, kiek fizinės jėgos. Jis negalėjo pakęsti, kai jį kas pavadindavo Kostyliumi[3] (ir šito neslėpdavo), bet noromis atsiliepdavo, pavadintas Linu. Genka Kapitonas, tobulai išstudijavęs populiarią knygą, „Trasa Erdvėje“, mokėjo daug įvairių naudingų dalykų, gebėjo, iš visa ko sprendžiant, be vargo pataisyti fotoninį reflektorių, nekeisdamas kosmolaivio kurso, ir be paliovos vedė į šlovę Liną ir Polį. Pavyzdžiui, plačiai išgarsėjo naujo raketų kuro bandymai, kurie, jam vadovaujant, buvo atlikti mokyklos parke. Viršum aukščiausių medžių pakilo tirštų dūmų fontanas, o sprogimo trenksmą galėjo girdėti visi esantys tą akimirką mokyklos teritorijoje. Tai buvo neužmirštamas žygdarbis, ir dar ilgai po to Linas didžiavosi ilgu randu ant nugaros, dar ilgai visur vaikščiojo iki juosmens plikas, kad šį jo randą galėtų matyti visi pavyduoliai. Kaip tik ši trijulė atgaivino senovinius Afrikos genčių žaidimus — šokinėjo nuo medžių, įsitvėrę į ilgas virves, kurios jiems atstojo (patyrimas parodė, kad nepakankamai) lianas. Ne kas kitas, kaip jie prasimanė suvirinti plastikus, iš jų pasidaryti drabužius ir ne kartą šiuo išradimu nušluostyti nosį nepakenčiamai išdidiems vyresniesiems draugams, kuriems buvo leista plaukioti su kaukėmis ir netgi su akvalangais. Ir nors visi šie žygiai juos išgarsino, bet trokštamo pasitenkinimo jiems nesuteikė. Tuomet Kapitonas nusprendė dalyvauti jaunųjų kosmonautų ratelio darbe, atvedančiame puikias perspektyvas pasisukti perkrovos centrifugoje ir galiausiai prisikasti prie paslaptingojo kosmogacinių uždavinių daviklio.

Didžiai apstulbęs. Kapitonas aptiko ratelyje savo amžininką — Michailą Sidorovą, dėl daugelio priežasčių dar va dinamą Atu. Kapitonui atrodė, kad Atas yra pasipūtęs ir tuščiagalvis, bet jau pats pirmas rimtas pasikalbėjimas parodė, kad savo ypatybėmis jis neabejotinai pranoksta Valterį Saronianą, kuris tuo metu su trijule palaikė pusiau draugiškus santykius ir buvo užėmęs ketvirtą lovą tik ką jiems paskirtame 18-jame kambaryje.

Istoriškas pasikalbėjimas vyko maždaug šitaip. „Ką tu manai apie branduolinę pavarą?“ — pasiteiravo Genka. „Seniena“, — trumpai nukirto Atas. „Sutinku, — tarė Kapitonas ir susidomėjęs nužvelgė Atą. — O fotoninis-anigiliacinis?“ — „Šiaip sau“, — atsakė Atas, liūdnai palingavęs galvą. Tuomet Genka uždavė jam savo gudriausią klausimą: kokios sistemos yra perspektyviausios — gravigeninės ar graviapsauginės. „Aš pripažįstu tik D-principą“, — išdidžiai atsakė Atas. „Hm, — tarė Genka. — Gerai, eiva į aštuonioliktą, supažindinsiu tave su įgula.“ — „Ar su tais savo asilais?“ — susiraukė Atas Sidorovas, bet nuėjo.

Po savaitės, negalėdamas ištverti grasinimų ir prievartos, mokytojui leidus, Valteris Saronianas iš 18-jo kambario pabėgo, ir jo vietoje apsigyveno Atas. Po to 18-jo kambario protuose ir širdyse įsiviešpatavo ir, atrodė, visam laikui, D-principas ir tarpgalaktinių skridimų idėja. Taip susibūrė superkosmolaivio „Galaktionas“ įgula: Genka — kapitonas, Atas Sidorovas — šturmanas ir kibernetikas, Liberis Polis — skaičiavimo mašinos operatorius, Saška Linas — bortinžinierius ir medžiotojas. Įgula puoselėjo šviesias viltis ir labai konkrečius planus. Ji sukūrė superkosmolaivio „Galaktionas“ generalinius projektus, parengė nuostatus ir sutarė, kad įgulos nariai kits kitam pažinti vartotų visiškai slaptą ženklą — ypatingai sudėtus dešiniosios rankos pirštus. Greitas ir neišvengiamas įsiveržimas ėmė grėsti Andromedos, Mesje-33 ir kitiems ūkams. Taip praėjo metai.

Pirmą smūgį sudavė bortinžinierius ir medžiotojas Linas. Tėvą, kuris iš kosminės negravitacinio liejimo gamyklos buvo atskridęs atostogų. Linas su jam būdingu lengvapėdiškumu paklausė, nuo kelerių metų jaunuoliai priimami į kosmonautus. Atsakymas buvo toks baisus, kad 18-sis juo nepatikėjo. Gudrusis Polis įkalbėjo jaunesnįjį brolį mažylį, kad šis to paties paklaustų kurį savo mokytoją. Mokytojas atsakė taip pat. Galaktikų užkariavimas praktiškai buvo atidėtas neribotam laikui — dešimčiai metų. Prasidėjo trumpa sąmyšio epocha, nes naujiena visiškai sužlugdė kruopščiai parengtą „Žydinčios alyvos“ projektą, pagal kurį visas 18-sis turėjo slapiai pasikrauti į tarpplanetinį tankerį, skrendantį į Plutoną. Kapitonas buvo numatęs prisistatyti praslinkus savaitei po starto ir automatiškai sujungti savo įgulą su tankerio įgula.

Antras smūgis buvo ne toks netikėtas, bet užtat kur kas sunkesnis. Kaip tik šioje sąmyšio epochoje,Galaktiono“ įgula kažkokiu būdu staiga suvokė — šitai ji žinojo daug seniau, — kad pasaulyje labiausiai gerbiami (tik pamanykite!) ne kosmonautai, ne jūros gelmių tyrinėtojai ir netgi ne paslaptingieji pabaisų nugalėtojai — zoopsichologai, o gydytojai ir mokytojai. Be kita ko, paaiškėjo, kad Pasaulio Taryboje — šešiasdešimt procentų mokytojų ir gydytojų. Kad mokytojų visą laiką trūksta, o kosmonautų — devynios galybės. Paaiškėjo, jeigu nebūtų gydytojų, vargu ar galėtų dirbti jūros gelmių tyrinėtojai, o anaiptol ne atvirkščiai. Visa tai, o taip pat ir daugelį kitų panašių pasibaisėtinų dalykų įgula įsisąmonino labai kasdieniškai: per pačią paprasčiausią televizinę ekonomikos pamoką. Ir buvo baisiausia, kad visa to nė kiek nepaneigė mokytojas.

Trečią ir galutinį smūgį sudavė abejonės. Bortinžinierių Liną Kapitonas užklupo skaitantį „Vaikiškų persišaldymo ligų kursą“. Smarkiai užsipultas, Linas įžūliai atrėžė, kad ateityje jis ketinąs teikti žmonėms konkrečią naudą, o ne abejotinas žinias iš kosminių erdvių gyvenimo. Kapitonas ir šturmanas buvo priversti imtis kraštutinių įtikinėjimo priemonių, kurių spaudžiamas atskalūnas sutiko, kad pasidaryti vaikų gydytoju jam vis vien nėra vilties, o tapęs bortinžinieriumi arba bent medžiotoju, jis dar turėtų šansų pelnyti amžiną šlovę. Per visą egzekuciją gudrusis Liberis Polis sėdėjo kampe ir tylėjo, bet po to, bent kiek spaudžiamas, visuomet šantažavo įgulą nerišliais ir kandžiais grasinimais (pavyzdžiui,,pereisiu į laringologus“,,tegu mokytojas pasako, kieno tiesa“). Sitai girdėdamas, Saška Linas pavydžiai šnopavo. Abejonės graužė „Galaktiono“ igulą. Abejonės slėgė Kapitono sielą.

Pagalba atėjo iš Didžiojo Pasaulio. Grupė mokslininkų, dirbančių Veneroje, užbaigė ir pasiūlė Pasaulio Tarybai apsvarstyti praktinį projektą, kuriame buvo numatyta distiliuoti atmosferinę Veneros dangą, kad būtų galima šią planetą vėliau kolonizuoti. Pasaulio Taryba projektą apsvarstė ir patvirtino. Atėjo eilė Veneros dykumoms, didelei ir baisiai planetai, kurią reikėjo padaryti Antrąja Žeme. Suaugusiųjų pasaulis ėmėsi darbo — gamino naujas mašinas, akumuliavo galingumus. Veneros gyventojų skaičius sparčiai didėjo. O Anjudino mokyklos 18-jame kambaryje, įgulos narių smalsiai sekamas, „Galaktiono“ kapitonas karštligiškai rengė „Spalio“ plano projektą, numatantį neregėtą idėjų užmojį ir išeitį iš sunkios krizės.

Paskelbus Pasaulio Tarybos kreipimąsi, projektas buvo užbaigtas per tris valandas ir pateiktas svarstyti įgulai. „Spalio“ planas buvo nepaprastai trumpas ir kupinas informacijos:

1) per keturis dešimtadienius išstudijuoti gamybiniustechninius standartinių atmosferogeninių agregatų duomenis;

2) praėjus nurodytam laikui, anksti rytą — kad nepajustų mokyklos budėtojas — palikti mokyklą ir nusigauti iki Anjudino raketų stoties, o ten, pasinaudojus sąmyšiu, neišvengiamai kylančiu leidžiantis raketoms, įlįsti į kurio nors apie Žemę skraidančio laivo krovinių triumą ir ištūnoti iki finišo;

3) ten viskas paaiškės.

Planas buvo sutiktas šūksniais „valio!“ ir patvirtintas trim balsais, vienam balsui susilaikius. Susilaikė kilnusis Atas Sidorovas. Žvelgdamas į tolimą horizontą, jis nepaprastai paniekinamai atsiliepė apie „biauriuosius agregatus“ bei „kvailas užmačias“ ir pasakė, kad nuo griežtos plano kritikos jį sulaikanti tik draugystė ir savitarpio pagalba. Tačiau jis nemanąs prieštarauti ir netgi sutinkąs apgalvoti kai kuriuos išvykimo aspektus. Tik tokio jo el gesio nieku būdu nesą galima laikyti atsisakymu nuo D-principo dėl kažkokių nešvankių distiliatorių. Kapitonas patylėjo ir įsakė imtis darbo. Įgula sukruto.

…Anjudino mokyklos 18-jame kambaryje vyko geografijos pamoka. Mokomojo stereovizoriaus ekrane tviskėjo žaibais liepsnojantis debesis viršum Parikutino, šmėsčiojo švilpiantys lapiliai ir iš kraterio kyšojo raudonas lavos liežuvis, panašus į strėlės antgalį. Buvo kalbama apie vulkanologijos mokslą, apskritai apie vulkanus ir apie nepažabotus vulkanus. Tarp nežinia kada sustingusios magmos pilkų sąvartų baltavo dailūs Cipo-Cipo vulkanologijos stoties kupolai.

Prie stereovizoriaus sėdėjo Saška Linas ir, nenuleisdamas akių nuo ekrano, nervingai kramtė čia dešinės, čia kairės rankos pirštų nagus. Jis pavėlavo. Rytą ir pusę dienos jis praleido sporto aikštelėje, tikrindamas vakar moktojo pateiktą prielaidą, kad maksimalaus šuolio aukščio ir maksimalaus šuolio ilgio santykis prilygstąs maždaug vieno ir keturių santykiui. Linas tol šokinėjo į tolį ir į aukštį, kol jam aptemo akys. Tuomet jis privertė šokinėti keletą mažylių ir visai nuvarė juos nuo kojų, bet surinkti duomenys rodė, kad mokytojo prielaida — artima tiesai. Dabar Linas turėjo pasivyti ir žiūrėjo pamokas, kurias įgula buvo išmokusi rytą.

Genka Kapitonas, palinkęs prie savo stalo ties priekine permatoma kambario siena, atidžiai kopijavo vidutinio galingumo dvifazio deguonies įrenginio brėžinį. Liberis Polis gulėjo savo lovoje (kas daryti dieną, nebuvo rekomenduota), dėdamasis, kad skaito storą knygą pilkais viršeliais — „Atmosferogeninių agregatų eksploatavimo įvadą“. Šturmanas Atas Sidorovas stovėjo prie savo stalo ir galvojo. Tai buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Jis kartu dygėdamasis stebėjo instinktyvius į geografiją įsitraukusio Lino judesius.

Už permatomos sienos švelnios saulės spinduliuose geltonavo smėlis ir ošė išlakios pušys. Ežere stūksojo šuolių bokštas su ilgu lanksčiu tramplinu.

Dėstytojo balsas ėmė pasakoti, kaip buvo užgesintas Strombolip vulkanas, ir Saška Linas visai užsimiršo. Dabar jis kramtė išsyk abiejų rankų nagus. Kilniojo Ato nervai neištvėrė.

— Linai, — prabilo jis, — liaukis graužęs.

Linas neatsigręždamas apmaudžiai patraukė pečiais.

— Jis alkanas! — atkutęs pasakė Polis.

Jis atsisėdo lovoje, ketindamas leistis į šnekas, bet Kapitonas lėtai pakreipė plačiakaktę galvą ir įdėmiai pažvelgė i ji — Nieko, nieko… — surizgo Polis. — Aš juk skaitau. „DA-11 našumas — šešiolika kubinių metrų ozonizuoto deguonies per valandą. Stra-ti-fi-kacijos metodas įgalina…

— Skaityk sau! — patarė Atas.

— Jau kam kam, bet tau jis netrukdo, — rūsčiai įsiterpė Kapitonas.

— Tavo manymu, netrukdo, o mano manymu, trukdo, — atšovė Atas Sidorovas.

Jų nuomonės susikirto. Polis patenkintas stebėjo incidentą. „Įvadas“ jam buvo įgrisęs iki gyvo kaulo.

— Kaip nori, — tarė Kapitonas. — Tik aš nemanau už jus visus vienas dirbti. O tu, Atai, nieko nedarai. Ir apskritai iš tavęs naudos kaip iš ožio.

Šturmanas paniekinamai nusišypsojo, bet į šnekas nesileido. Tuo tarpu užgeso ekranas, ir Linas atsigręžė, sugirgždindamas kėdę.

— Vyručiai! — tarė jis. — Alio, vyručiai! Važiuojam tenai.

— Važiuojam! — sušuko Polis ir pašoko.

— Kur tenai? — rūsčiai paklausė Kapitonas.

— Į Parikutiną! Į Mon-Pelę! Į…

— Gana! — suriko Kapitonas. — Visi jūs tikri išdavikai! Man su jumis pakyrėjo terliotis! Aš einu vienas, o jūs kraustykitės kur išmanot. Aišku?

— Fu, Kapitonas! — iškilniai tarė Atas.

— Tu pats fu, supratai? Tvirtinom planą, šaukėm „valio, valio“, o dabar kas kur? O man su jumis iš viso pakyrėjo terliotis. Geriau susitarsiu su Nataša arba su tuo vėpla Valteriu, aišku? O jūs visi nešdinkitės po velnių. Spiaunu aš į jus, ir tiek!.. j

Kapitonas nusisuko ir ėmė įnirtingai kopijuoti brėžinį. Stojo slogi tyla. Polis patyliukais atsigulė ir ėmė stropiai studijuoti „Įvadą“. Atas prikando lūpą, o sunkiasvoris Linas atsistojo ir, susikišęs rankas į kišenes, ėmė vaikščioti po kambarį.

— Genka, — tarė jis neryžtingai. — Kapitone, tu… be reikalo. Kam tu šitaip?

— Nešdinkitės į tą savo Mon-Pelę, — sumurmėjo Kapitonas. — Į savo Parikutiną. Apsieisim…

— Kapitone… Kaip čia dabar?… Valteriui negalima pasakoti, Genka!

— Netgi labai galima… Ir papasakosiu. Nors jis vėpla, bet ne išdavikas…

Neištraukdamas rankų iš kišenių, Linas ėmė bėgioti po kambarį.

— Kam tu taip, Kapitone? Stai Polis jau kala!

— „Polis, Polis“! Pagyrūnas tas tavo Polis. O į Atą iš viso spiaunu. Pamanykit, „Galaktiono“ šturmanas atsirado! Plepys.

Linas kreipėsi į Atą.

— Tu, Atai, tikrai nei šiaip, nei taip… Zinai, negerai… Visi mes stengiamės…

Atas apžiūrinėjo miškingą horizontą.

— Ko čia visi kudakuojate? — mandagiai paklausė jis. — Jei pasakiau — einu, vadinas, einu. Rodos, aš dar niekad ir niekam nemelavau. Ir dar nieko neišdaviau.

— Tu liaukis, — rūsčiai tarė Linas. — Kapitonas sako teisybę. Tu dykinėji, ir tai, žinai, kiaulystė…

Atas nusigręžė ir susiraukė.

— Nagi, darbštuoli, — tarė jis. — O gal galima pasakyti, kodėl „Stumbras“ azoto pertekliaus sąlygomis prasčiau dirba, negu DA-7?

— A? — sutrikęs tarė Linas ir pažvelgė į Kapitoną.

Kapitonas kilstelėjo galvą.

— O kokie yra „Airono-Trečiojo“ eksploatavimo devyni punktai? — klausinėjo Atas. — O kas pirmas išrado oksitaną? Nežinai, darbštuoli! Ir kuriais metais? Taip pat nežinai?

Tai buvo Atas — didis žmogus, nors ir turintis gausybę ydų. Kambaryje stojo pagarbi tyla, tik Polis Gnedychas įnirtingai vartė „Įvado“ puslapius.

— Maža kas ką pirmas išrado, — netvirtai burbtelėjo Linas ir bejėgiškai įsistebeilijo į Kapitoną.

Kapitonas atsistojo. Jis priėjo prie Ato ir bakstelėjo jam kumščiu į pilvą.

— Šaunuolis, Atai, — pasakė jis. — Aš, kvailys, maniau, kad tu dykinėji.

— „Dykinėji“! — tarė Atas ir kumštelėjo Kapitonui į šoną. Šitaip jis priėmė atsiprašymą.

— Pirmyn, vyručiai! — sušuko Kapitonas. — Laikytis kurso į Atą! Paleisti fiderius, astronautai! Bijokitės legeninių pagreičių. Saugokite reflektorių. Dulkes neša į kairę. Pirmyn!

— Pirmyn, vyručiai! — suriko „Galaktiono“ įgula.

Kapitpnas pasisuko į Liną.

— Bortinžinieriau Linai, — tarė jis, — kokių yra klausimų iš geografijos?

— Nėra, — atraportavo bortinžinierius.

— Kas dar liko šiandien?

— Algebra ir darbas, — atsakė Atas.

— Teisybė! Todėl pradėsim imtynėm. Pirmoji pora — Atas ir Linas. O tu. Poli, eik tūpčioti, tavo kojos silpnos.

Atas ėmė ruoštis imtynėms.

— Nepamirškim suslėpti medžiagos, — tarė jis. — Viską išmėtėm, dar mokytojas pamatys.

— Tiek to, vis tiek rytoj išskrendam.

Polis atsisėdo ant lovos ir padėjo į šalį knygą.

— Kas išrado oksitaną, čia neparašyta.

— Elis Dženkinsas, — nė nemirktelėjęs pasakė Kapitonas. — Septyniasdešimt antraisiais metais.

Kaip visada, į 18-jį kambarį mokytojas Teninas atėjo ketvirtą valandą dieną. Kambaryje nieko nebuvo, bet dušinėje smarkiai tekėjo vanduo, buvo girdėti prunkščitot, pliukšenant ir džiaugsmingai šaukiant:,Pirmyn, pirmyn, vyručiai!“ Paplušėjusi dirbtuvėse, „Galaktiono“ įgula prausėsi.

Mokytojas pavaikščiojo po kambarį. Daug kas čia buvo pažįstama ir priprasta. Linas, kaip visuomet, drabužius buvo išmėtęs po visą kambarį. Viena jo šliurė gulėjo ant Ato stalo ir, be abejo, vaizdavo jachtą. Stiebas buvo padarytas iš pieštuko, burės — iš kojinės. Tai, žinoma, Polio darbas. Dėl šios išmonės Linas piktai burbės: „Nemanyk, kad šitai labai sąmojinga. Poli…“ Sienų ir lubų permatomumo sistema sugadinta, ir šitai padarė Atas. Mygtukas įtaisytas Ato galvūgalyje, ir, guldamas miegoti, jis juo žaidžia. Atsigulęs jis spaudo mygtuką, ir kambaryje čia pasidaro visai tamsu, čia pasirodo nakties mėlis ir mėnulis viršum parko. Jei Ato niekas nesudraudžia, mygtukas paprastai sugenda. Šiandien Atui lemta taisyti permatomumo sistemą.

Ant Lino stalo — chaosas. Visuomet taip, ir nieko nepadarysi. Tai kaip tik tas atvejis, kai nieko negali pakeisti nei mokytojo pastangos, nei visas didžiulis vaikų psichologijos aparatas.

Visos naujovės kambaryje susijusios su Kapitonu. Šiandien ant jo stalo brėžiniai, kurių pirma nebuvo. Cia kažkas nauja, vadinasi, apie tai reikia pagalvoti. Mokytojas Teninas naujoves labai mėgo. Jis atsisėdo prie Kapitono stalo ir ėmė peržiūrinėti brėžinius.

Iš dušinės aidėjo šūksniai:

— Poli, leisk daugiau šalto!

— Nereikia! Salta! Peršalsiu!

— Laikyk jį, Linai, tegu grūdinasi!

— Atai, duok šen trintuvę…

— Vyručiai, kur muilas?

Kažkas su trenksmu parvirsta ant grindų. Riksmas:

— Koks kvailys po kojomis numetė muilą?

Kvatojimas, šūksniai „pirmyn“.

— Baisiai sąmojinga! Kad rėšiu!..

— Sa, ša! Įtrauk manipuliatorių!..

Mokytojas peržiūrėjo brėžinius ir padėjo juos atgal. „Susidomėjimas neslūgsta, — pamanė jis. — Dabar deguonies soclrintojas. Berniukai stipriai susiviliojo Venera.“ Jis atsistojo ir žvilgtelėjo po Polio pagalve. Ten gulėjo „Įvadas“. Knyga buvo labai nušiurusi. Mokytojas susimąstęs ją pavartė ir padėjo atgal. „Netgi Polis, — nusistebėjo jis. — Keista.“

Dabar jis pamatė, kad ant Lino stalo nėra bokso pirštinių, kurios iki šiol dvejus metus nuolat čia kėksojo. Prie Kapitono lovos nebebuvo Gorbovskio fotografijos su vakuuminiu skafandru, o Polio stalas — tuščias.

Mokytojas Teninas viską suprato. Jis suprato, kad jie nori sprukti. Jis netgi suprato, kada jie mano sprukti. Fotografijos nėra — vadinasi, ji Kapitono kuprinėje. Vadinasi, kuprinė jau sukrauta. Vadinasi, jie sprunka rytoj rytą, kuo anksčiausiai. Kapitonas mėgsta viską daryti nuodugniai ir niekad neatideda rytdienai to, ką galima padaryti šiandien. Beje, Polio kuprinė tikriausiai dar neparuošta: Polis viską atideda porytdienai. Vadinasi, jie bėga rytoj ir bėga pro langą, kad nepajustų budėtojas. Jie labai nemėgsta trikdyti budėtojo. Betgi kas šitai mėgsta?

Mokytojas žvilgterėjo po lova. Kapitono kuprinė buvo sudėta pavydėtinai tvarkingai. Po Polio lova kėksojo jo kuprinė. Iš kuprinės kyšojo mėgstamiausi Polio marškiniai — be apykaklės, su raudonais dryželiais.“Sienos spintoje paslėptos sumgniai iš rankšluosčių nuvytos kopėčios — be abejo, Ato kūrinys.

Taip… Vadinasi, reikia galvoti. Mokytojas Teninas išsyk nusiminė ir nudžiugo.

Iš dušinės vien su glaudėmis išsirito Polis. Jis pamatė mokytoją ir lankstu jį apėjo.

— Neblogai, Poli! — sušuko mokytojas. — Bet neriesk kojų, berniuk!

— Pirmyn! — sumurmėjo Polis ir lankstu grįžo atgal. — Kosmonautai, mokytojas! Mokytojas atėjo!

Jis visuomet pamiršdavo pasisveikinti.

„Galaktiono“ įgula puolė į kambarį ir įstrigo duryse. Mokytojas Teninas žiūrėjo į juos ir galvojo… nieko negalvojo. Jis labai juos mylėjo. Jis visuomet juos mylėjo. Visus. Visus, kuriuos užaugino ir išleido į Didįjį Pasaulį. Jų buvo daug, ir geriausi buvo šie. Todėl, kad jie buvo dabar. Jie stovėjo rankas prispaudę prie šlaunų ir žiūrėjo į jį taip, kaip jis norėjo. Beveik taip.

— Ka te te u es te cha de, — signalizavo mokytojas. Tai reiškė: „Galaktiono“ įgulai. Matau jus gerai. Ar skridimo kryptimi nėra dulkių?“

— Te te ku u ze ce, — skirtingais balsais atsakė įgula.

Jie taip pat matė gerai, ir skridimo kryptimi dulkių beveik nebuvo.

— Apsirengti! — sukomandavo mokytojas ir įsmeigė akis į chronometrą.

Įgula tylomis puolė rengtis.

— Kur mano kojinė? — sušuko Linas ir pamatė jachtą. — Nemanyk, kad tai sąmojinga, Poli… — suburbėjo jis.

Apsirengimas truko 39 sekundes su dešimtosiomis, paskutinis apsirengė Linas.

— Kiaulystė, Poli — bambėjo jis. — Gudragalvis!..

Paskui visi kur kas susėdo, ir mokytojas tarė:

— Literatūra, geografija, algebra, darbas. Taip?

— Ir dar truputis kūno kultūros, — pridūrė Atas.

— Be abejo, — pritarė mokytojas. — Tai matyti iš tavo nukabintos nosies. Beje, Polis iki šiol riečia kojas. Saša, tu turi jam parodyti.

— Gerai, — atsakė Linas su pasitenkinimu. — Bet jis rambokas, mokytojau.

Polis tučtuoj atsakė:

— Geriau rambių kojų, negu rambios galvos!..

— Trys su pliusu. — Mokytojas palingavo galvą. — Ne labai išmoningai, bet idėja aiški. Iki trisdešimties metų gal ir išmoksi sąmojingumo, bet ir tuomet juo nepiktnaudžiauk.

— Pasistengsiu, — kukliai tarė Polis,

Trys su pliusu ne tip jau blogai, o Linas sėdi raudonas ir pasipūtęs. Vakarop jis sugalvos atsakymą.

— Pakalbėkim apie literatūrą, — pasiūlė mokytojas Teninas. — Kapitone Komovai, kaip gyvuoja tavo rašinys?

— Parašiau apie Gorbovskį, — tarė Kapitonas ir ištraukė savo stalo stalčių.

— Nuostabi tema, berniuk! — pasakė mokytojas. — Būtų labai gerai, jeigu ją įveiktum.

— Nei jis įveiks, nei ką, — įsiterpė Atas. — Jis mano, kad svarbiausias Gorbovskio bruožas — mokėjimas.

— O kaip tu manai?

— O aš manau, kad svarbiausias Gorbovskio bruožas — drąsa.

— Manau, kad tu klysti, šturmane, — tarė mokytojas. — Drąsių žmonių labai daug. Tarp astronautų iš viso nėra bailių. Bailiai stačiai išmiršta. Tačiau desantininkų, ypač tokių, kaip Gorbovskis, — reta. Prašau patikėti, nes aš šitai žinau, o tu kol kas ne. Bet ir tu sužinosi, šturmane. O ką rašei tu?

— Aš rašiau apie daktarą Mbogą, — atsakė Atas.

— Iš kur apie jį sužinojai?

— Aš jam daviau knygą apie skraidančiąsias dėles, — paaiškino Polis.

— Puiku, berniukai! Visi perskaitėt šią knygą?

— Visi, — atsakė Linas.

— Kam ji nepatiko?

— Visiems patiko, — išdidžiai tarė Polis. — Aš iškasiau ją bibliotekoje.

Jis, žinoma, pamiršo, kad šią knygą jam buvo rekomendavęs mokytojau. Jis visuomet pamiršdavo tokias smulkmenas, jis labai mėgo knygas „atrasti“. Ir jis mėgo, kad visi tai žinotų. Jis mėgo garsumą.

— Šaunuolis, Poli! — pagyrė mokytojas. — Ir tu, žinoma, taip pat rašei apie daktarą Mbogą?

— Aš parašiau eilėraštį!

— Oho, Poli! Ir tau nebaisu?

— O ko man bijotis? — nerūpestingai paklausė Polis. — Aš jį skaičiau Atui. Jis peikė tik smulkmenas. Taip… truputį.

Mokytojas su abejone žvilgtelėjo į Atą:

— Hm! Kiek pažįstu šturmaną Sidorovą, jis retai nukrypsta į smulkmenas. Pažiūrėsim, pažiūrėsim… O tu, Saša?

Linas tylomis kyštelėjo mokytojui storą sąsiuvinį. Ant viršelio buvo baisus rašalo juodulys.

— Zvancevas, — paaiškino jis. — Okeanologas.

— Kas jis toks? — pavydžiai paklausė Polis.

Linas pažvelgė į jį su baisia panieka ir nutylėjo. Polis buvo parblokštas. Tai buvo nepakenčiama. Dar daugiau: tai buvo baisu. Jis nieko nežinojo apie Zvancevą, okeanologą.

— Na, gerai, — tarė mokytojas ir susidėjo sąsiuvinius i krūvą. — Perskaitysiu ir pagalvosiu. Pasikalbėsim apie tai rytoj…

Jis išsyk pasigailėjo, tai pasakęs. Kapitonas, išgirdęs žodį „rytoj“, net persikreipė. Berniukui labai nemalonu meluoti ir apsimesti. Neverta jų kankinti, reikia atsargiau kalbėti. Nėra už ką juos kankinti, juk jie neketina nieko blogo daryti. Jiems net nėra jokio pavojaus: toliau kaip iki Anjudino jų niekas neleis. Tačiau jiems teks grįžti, o šitai iš tiesų nemalonu. Iš jų juoksis visa mokykla. Berniūkščiai kartais būna pikti, ypač tokiais atvejais, kai jų draugai mano, kad jie kažką gali, ko negali visi. Jis pagalvojo apie 20-jo bei 72-jo kambario didžiuosius pašaipuolius ir apie džiūgaujančius mažylius, šokinėjančius apie paimtą į nelaisvę „Galaktiono“ įgulą…

— Beje, apie algebrą, — tarė jis. (Įgula nusišypsojo. Įgula labai mėgo tą jo „beje“. Jis atrodė jiems pasigėrėtinai nelogiškas.) — Man mokantis, matematikos istoriją dėstė vienas labai įdomus mokytojas. Jis atsistodavo prie lentos, — mokytojas ėmė rodyti, — ir pradėdavo: „Dar senovės graikai žinojo, kad (a + b) lygu a plius 2 ab plius… — mokytojas pažvelgė į įsivaizduojamus užrašus, — plius… b…“

Įgula pratrūko juoku. Užkietėję kosmonautai užsimiršę žiūrėjo į mokytoją ir žavėjosi. Sis žmogus jiems atrodė didis ir paprastas kaip pasaulis.

— O dabar pažiūrėkit, kaip įdomiai kartais atsitinka su (a + b), — tarė mokytojas ir atsisėdo. Visi susispietė apie jį.

Prasidėjo tai, be ko įgula nebegalėjo, o mokytojas nieku būdu nebebūtų norėjęs gyventi, — skaičių nuotykiai Erdvėje ir Laike. Klaidingas koeficientas išmušdavo laivą iš kurso ir nublokšdavo jį į juodą prarają, iš kurios nebegali grįžti žmogus, parašęs pliusą vietoj minuso priešais radikalą; gremėzdiškas, siaubingas polinomas (daugianaris) skaidėsi į nepaprastai paprastus daugiklius, ir Linas krimste krimtosi:,Kur buvo mano akys? Kaip paprasta!“ skambėjo keisti, juokingai iškilmingi Kardano posmai, kuriuose poetas aprašė savitą kubinių lygčių sprendimo būdą; iš amžių gilumos kilo nuostabiai paslaptinga Didžiosios Fermo Teoremos istorija…

Paskui mokytojas pasakė:

— Gerai, berniukai. Dabar aš matau: jeigu visas mūsų gyvenimo problemas jūs suvesite į polinomus, jos bus išspręstos. Bent jau apytikriai…

— Norėčiau jas suvesti į polinomus, — išsprūdo Poliui. Mat, berniukas staiga prisiminė, kad rytoj jo čia nebebus, kad rytoj (ir, gal būt, amžinai) išsiskirs su mokytoju.

— Aš tave suprantu, drauge skaičiavimo mašinos operatoriau, — švelniai tarė mokytojas. — Sunkiausia — teisingai iškelti klausimą. Visa kita už jus padarys šeši matematikos raidos amžiai… O kartais galima išsiversti ir be matematikos. — Jis patylėjo. — Na, berniukai, o gal eisim imtynių „keturi prieš vieną“?

— Pirmyn! — suriko įgula ir puolė lauk iš kambario, nes imtynėms „keturi prieš vieną“ reikėjo erdvės ir minkštos dirvos po kojomis.

„Keturi prieš vieną“ — žaidimas sudėtingas, čia reikia didelio proto ir gerai mokėti senovinius sambo veiksmus, įgula suprakaitavo, o mokytojas susiplėšė striukę ir gerokai susibraižė. Paskui visi susėdo ant smėlio po pušimi ir ilsėjosi.

— Stai toks įbrėžimas, — pasakė mokytojas, apžiūrinėdamas delną, — Pandoroje sukeltų avarinį signalą. Mane izoliuotų medicinos kabinoje ir panardintų virusofobuose.

— O jeigu jums į ranką įkąstų vėžiavoris? — valiūkiškai paklausė Polis.

Mokytojas pažvelgė į jį.

— Vėžiavoris kanda ne taip, — tarė jis. — Jam rankos į nasrus geriau nekišti. Be kita ko, profesorius Karpenka dabar tyrinėja tokį dalyką, prieš kurį visi virusofobai — vaikų žaidimas. Jūs girdėjot apie bioblokadą?

— Papasakokit! — sukluso įgula.

Mokytojas ėmė pasakoti apie bioblokadą. Įgula taip klausė, jog Teninui buvo gaila, kad pasaulis toks didelis ir neįmanoma jiems dabar papasakoti visko, kas žinoma ir kas nežinoma. Jie klausėsi nekrustelėdami ir žiūrėjo jam į lūpas. Ir viskas būtų buvę labai gerai, bet jis nepamiršo, kad kopėčios iš rankšluosčių laukia spintoje, ir žinojo, kad Kapitonas — šiaip ar taip, Kapitonas! — taip pat šito nepamiršo. „Kaip juos sulaikyti? — galvojo Teninas. — Kaip?“ Yra daug būdų, bet visi jie negeri, nes reikia ne tik sulaikyti, bet ir priversti juos suprasti, kad negalima nesustoti. Ir vienas geras būdas buvo. Mažių mažiausiai vienas. Bet tam tikslui dar turėjo būti naktis, turėjo būti kelios knygos apie atmosferos regeneravimą, turėjo būti pilnas projektas „Venera“, turėjo būti dvi sporamino tabletės, kad būtų galima šią naktį ištverti… Reikėjo, kad berniukai tą naktį nepabėgtų. Netgi ne naktį — vakare, nes Kapitonas protingas ir daug ką pastebėjo: pastebėjo, kad mokytojas šį tą, o gal ir viską, suprato. „Tegu ne visą naktį, — galvojo mokytojas. — Tegu bent keturias penkias valandas. Sulaikyti ir užimti juos tą laiko tarpą. Kaip?“

— Beje, apie meilę artimam žmogui, — tarė jis, ir įgulą vėl pralinksmino šis „beje“. — Kaip vadinamas žmogus, kuris skriaudžia silpnesnį?

— Parazitas, — greitai atsakė Linas. Raiškiau nusakyti jis nesugebėjo.

— Bijoti, meluoti ir pulti, — prabilo Atas. — Kodėl klausiate, mokytojau? Mums taip nėra buvę ir nebus.

— Taip. Bet mokykloje šitaip atsitinka… kartais.

— Kas? — Polis pripuolė arčiau. — Pasakykite, kas?

Mokytojas svyravo. Tai, ką jis ketino padaryti, apskritai imant, buvo kvaila. Įpainioti berniukus į tokį dalyką — reiškia daug kuo rizikuoti. Jie labai karšti ir gali viską sugadinti. Ir mokytojas Sainas pasielgs teisingai, pasakydamas mokytojui Teninui ką nors nemalonaus. Bet juos reikia sulaikvti ir…

— Valteris Saronianas, — lėtai tarė mokytojas. — Apie tai girdėjau tik krašteliu ausies. Viską dar reikia gerai patikrinti.

Jis žiūrėjo į juos. Vargšas Valteris! Kapitonui trūkčiojo skruostų raumenys. Linas buvo baisus.

— Mes patikrinsim, — tarė susiraukdamas Polis. — Būsime labai atidūs…

Atas susižvelgė su Kapitonu. Vargšas Valteris!..

— Pakalbėkim apie vulkanus, — pasiūlė mokytojas.

Ir pagalvojo: „Sunkoka bus kalbėti apie vulkanus. Bet šitai, rodos, vienintelis dalykas, kuriuo galima juos sulaikyti iki tamsos. Vargšas Valteris! Taip, jie viską labai atidžiai-patikrins, nes Kapitonas labai nemėgsta suklysti. Paskui jie ieškos Valterio. Visa tam prireiks daug laiko. Sunku po vakarienės surasti keturiolikmetį berniuką keturių šimtų hektarų parke. Iki vakaro jie nepabėgs. Aš laimėjau penkias valandas ir… Vargšė mano galvelė! Kaip tu įterpsi keturias knygas ir šešių šimtų puslapių projektą!.

Ir mokytojas Teninas ėmė pasakoti, kaip aštuoniasdešimt antrais metais jam teko dalyvauti Strambolio vulkano tramdymo operacijoje.

Valteris Saronianas buvo užkluptas parke prie tvenkinio. Tai buvo vienas tolimiausių parko kampelių, į kurį užklysti rizikuoja ne kiekvienas mažylis, ir todėl nedaug kas tą tvenkinį žinojo. Tvenkinys buvo nutekamas, tamsus ir gilus, o tarp ilgų žalių vandens lelijų stiebelių, judindamos pelekus, plaukiojo didelės geltonos žuvys. Vietiniai medžiotojai jas vadino „bliambomis“ ir šaudė povandeninei žūklei skirtais savo darbo šautuvais.

Valteris Saronianas buvo plikut plikutėlis, tik su nardymo kauke. Rankose jis laikė pneumatinį pistoletą, šaudantį dantytu virbu, kojos buvo įmautos į rausvai mėlynus plaukmenis. Jis išdidžiai stovėjo ir džiovinosi, pakėlęs kaukę ant kaktos.

— Pirmiausia jį sušlapinsim, — sušnibždėjo Polis. Kapitonas linktelėjo. Polis subrazdino krūmus ir dusliu bosu sukosėjo. Valteris padarė kaip tik tai, ką jo vietoj būtų pa daręs kiekvienas iš jų. Jis užsitraukė kaukę ant veido ir, nė valandžiukės negaišdamas, tyliai nėrė į vandenį. Tamsiu paviršiumi nuvilnijo lėtos bangos, ir vandens lelijų lapai keletą kartų kilstelėjo.

— Neblogai padaryta, — prabilo Linas, ir visas ketvertas išėjo iš krūmų. Sustoję ant kranto, jie žiūrėjo į tamsų vandenį.

— Jis nardo geriau už mane, — pasakė objektyvusis Polis, — bet būti jo vietoj dabar nenorėčiau.

Jie susė,do. Bangos nuvilnijo, ir vandens lelijų lapai nurimo. Pro pušis švietė besileidžianti saulė. Buvo truputį tvanku ir tylu.

— Kas kalbės? — pasiteiravo Atas.

— Aš, — ryžtingai pasisiūlė Linas.

— Duokite jį man, — tarė Polis. — O jūs būkit pasiruošę…

Niurus Kapitonas linktelėjo galvą. Visa tai jam nepatiko. Artėjo.naktis, ir dar nieko nebuvo paruošta. Šiandien pabėgti nepavyks, šitai aišku. Paskui jis prisiminė malonias mokytojo akis ir visai neteko noro bėgti. Mokytojas andai jam pasakė: „Visa, kas blogiausia, žmoguje prasideda nuo melo.“

— Stai jis, — sububeno Linas. — Plaukia…

Jie sėdėjo pusračiu prie vandens ir laukė. Valteris plaukė gražiai ir laisvai, bet jau be pistoleto.

— Sveikinu aštuonioliktąjį! — tarė jis, lįsdamas iš vandens. — Gudriai mane apgavot… — jis sustojo ligi kelių vandenyje ir ėmė delnais trinti kūną.

Polis pradėjo:

— Sveikinam tave šešiolikos metų proga, — lipšniai tarė jis.

Valteris nusiėmė kaukę ir išpūtė akis.

— Ką? — nustebo jis.

— Sveikinam, drauguži, šešiolikos metų proga, — dar lipšniau pakartojo Polis.

— Kad nelabai tave suprantu, Poli, — Valteris kiek dirbtinai nusišypsojo. — Tu visuomet taip protingai kalbi…

— Tikrai, — sutiko objektyvusis Polis, — aš už tave protingesnis. Be to, aš kur kas daugiau skaitau. Taigi?

— Kas „taigi“?

— Tu nepasakai „ačiū“, — paaiškino pasiruošęs įsiterpti Atas. — O juk atėjom tavęs pasveikinti.

— Ką jūs čia dabar, vyručiai! — Valteris visus nužvelgė, stengdamasis suprasti, ko jiems čia prireikė. Jo sąžinė nebuvo gryna, ir jis ėmė baimintis. — Kažkokie sveikinimai… Mano gimimo diena buvo prieš mėnesį, ir man sukako ne šešiolika, o keturiolika…

— Kaip čia dabar? — Polis labai nustebo. — Tuomet nesuprantu, kam tau prireikė kaukės.

— Ir plaukmenų, — pridūrė Atas.

— Ir pistoleto, kurį tu paslėpei aname krante, — tarė Linas, ne kartą pats taip pat elgęsis.

— Keturiolikmečiai pavieniui į vandenį neneria, — piktai pridūrė Kapitonas.

— Pamanykit! — paniekinamai atšovė Valteris. — Ar tik neisit manęs skųsti mokytojui?

— Koks kvailas berniūkštis, — sušuko Polis, atsigręždamas į Kapitoną. (Kapitonas nenuneigė.) — Jis nori pasakyti, kad paskųstų, jei užkluptų mane tokioj padėty. A? Jis ne tik nusižengėlis, bet ir…

— „Nusižengėlis, nusižengėlis!“ — suniurzgė Valteris. — Bene patys nesate medžioję… Pamanykit, nušoviau porą bliambų…

— Taip, mes medžiojam, — tarė Atas. — Bet visuomet keturiese. Ir niekad pavieniui. Ir visuomet pasisakom mokytojui. Ir jis mumis tiki…

— Tu meluoji savo mokytojui, — pridūrė Polis. — Vadinasi, gali bet kam sumeluoti, Valteri. Bet man patinka, kad tu teisiniesi!

Kapitonas susiraukė. Jam draskė širdį sena gera formulė:..Meluoji mokytojui — sumeluosi bet kam.“ Be reikalo prikibom prie Valterio. Be reikalo. Neturim teisės…

Valteriui buvo labai nesmagu. Jis ėmė prašyti:

— Vyručiai, leiskit apsirengti… Salta. Ir… juk tai ne jūsų reikalas. Tai mano ir mano mokytojo reikalas. Ar ne, Kapitone?

Kapitonas prabilo:

— Jis tiesą sako. Poli. Ir jis jau priblokštas: jis teisinasi.

Polis išdidžiai sutiko:

— Taip, jis priblokštas. Jį graužia sąžinė. Tai buvo psichologinis etiudas, Valteri. Aš labai mėgstu psichologinius etiudus.

— Kad tu su jais prasmegtum! — burbtelėjo Valteris ir mėgino prasigauti prie drabužių.

— Tyliau! — tarė Atas. — Neskubėk. Tai buvo tik pream-bu-lė. O dabar bus ambulė.

— Duokite jį man, — pasakė pasikeldamas galingasis Linas.

— Ne, ne, Linai, — tarė Polis, — nereikia… Kam taip grubiai. Jis nesupras.

— Supras, — patikino Linas. — Mane jis supras.

Valteris staiga šoko į vandenį.

— Keturiese prieš vieną! — šūktelėjo jis. — Ak, jūs! Sąžinė!..

Polis iš pykčio pašoko.

— Keturiese? — suriko jis. — Mažylis Valka buvo keturiskart silpnesnis už tave! Ne — penkiskart, šešiskart! O tu mušei jį per sprandą, biaurus gyvuly! Galėjai susirasti Liną arba Kapitoną, jei tau panižo delnai, gorila!..

Valteris išblyško. Kaukę jis buvo užsidėjęs, bet dar nebuvo jos užsitraukęs ant veido, ir dabar suglumęs dairėsi, ieškodamas išeities. Jam buvo šalta. Ir jis suprato.

— Gėda, Valteri! — tarė šaunusis Atas. — Mano manymu, tu bijai. Gėda. Išeik. Galėsi muštis paeiliui su visais.

Valteris padvejojo ir išėjo. Jis žinojo, kas tai yra muštis su 18-ju, bet vis dėlto išėjo ir atsistojo. Jis jautė, kad susilauks atpildo, ir žinojo, kad tai geriausias atpildo būdas. Atas neskubėdamas vilkosi marškinius.

— Palaukit! — riktelėjo Polis. — Liks mėlynės! Yra dar kitas būdas!

— Tikrai, — tarė Atas ir susimąstė.

— Leiskite man, — paprašė galingasis Linas. — Aš trumpai.

— Ne! — Polis greitai nusirengė. — Valteri! Prisimeni, kas biauriausia pasaulyje? Aš tau priminsiu: būti bailiam, meluoti ir užpuldinėti. Ačiū dievui, tu ne bailys, bet visa kita tu pamiršai. O aš noriu, kad šitai gerai įsidėmėtum. Aš einu, Valteri! O tu kartok!

Jis surinko ant krūmų išmėtytus Valterio drabužius ir šoko į vandenį.

Valteris palydėjo jį beviltišku žvilgsniu, o Atas iš džiaugstno net ėmė šokinėti.

— Poli! — šaukė jis. — Poli, tu genijus! Ko tu tyli, Valteri? Kartok, kartok, gorila: būti bailiam, meluoti ir užpuldinėti!

Kapitonas niūriai stebėjo šuniuku plaukiantį Polį. O tas baisiai triukšmavo ir taškė vandenį. Taip, jis, kaip visada, gudrus. Anas krantas buvo apaugęs baisiomis dilgėlėmis, ir plikas Valteris turės ten ieškoti savo kelnių ir visa kita. Ieškoti tamsoje, nes saulė jau leidžiasi. Taip jam ir reikia. O kas nubaus mus? Mes anaiptol ne angelai, mes taip pat meluojam. Sitai ne ką geriau, negu užpuldinėti.

Polis plaukė atgal. Jis, springdamas ir spiaudydamasis, išlipo į krantą ir išsyk prabilo:

— Stai, Valteri! Eik ir apsirenk, gorila. Aš prasčiau už tave plaukiu, prasčiau nardau, bet dabar nenorėčiau būti tavo vietoj!

Valteris į jį nežiūrėjo. Jis tylėdamas užsitraukė ant veido kaukę ir įbrido į šiltą, garuojantį vandenį. Priešais buvo krantas, apaugęs baisiomis dilgėlėmis.

— Įsidėmėk! — šūktelėjo Polis įkandin. — Būti bailiam, meluoti ir užpuldinėti! Užpuldinėti, Valteri! Nieko nėra blogiau!.. Dilgėlės sustiprina atmintį…

— Taip, — pridūrė Atas, — seniau jomis perdavo kailį. Apsirenk, Liberi Poli, peršalsi…

Buvo girdėti, kaip kitame krante, inkšdamas iš skausmo, kuičiasi brūzgyne Valteris.

Kai bičiuliai grįžo į 18-jį, buvo jau vėlyvas vakaras. Mat, pamokę Valterį, jie dar panoro pailsėti, išsiblaškyti ir, Linui pasiūlius, žaidė Pandorą. Ir Pandorą bičiuliai sužaidė kaip dera. Atas, Linas ir Kapitonas buvo medžiotojai, Polis — milžiniškas vėžiavoris, o parkas — neįžengiamos, pelkėtos ir klaikios Pandoros džiunglės. Kaip tik patekėjęs Mėnulis atstojo EH 9 — vieną iš Pandoros saulių. Buvo tol žaidžiama, kol milžiniškas vėžiavoris, puolęs iš medžio medžiotoją Liną, kiaurai persiplėšė ultrastipraus tetrakanetileno kelnes. Tuomet teko eiti namo. Budėtojo trukdyti nebuvo noro, ir Kapitonas buvo besiūląs lįsti pro šiukšlių vamzdį — puiki idėja, lyg žaibas tvykstelėjusi niūriose jo mintyse, — bet paskui buvo nuspręsta pasinaudoti trivialiu dirbtuvės langu.

Į 18-jį jie įsiveržė labai triukšmingai, svarstydami akinančias perspektyvas, kurias atvėrė šiukšlių vamzdžio idėja, ir išvydo mokytoją, sėdintį su knyga rankose prie Ato stalo.

— O aš susiplėšiau kelnes, — suglumęs tarė Polis. Pasakyti „labas vakaras“ jis, žinoma, pamiršo.

— Nejaugi? — nusistebėjo mokytojas. — Tetrakanetilenines?

— Aha, — tučtuojau pasikėlė į puikybę Polis.

Liną apėmė apmaudus pavydas.

— Berniukai, — tarė mokytojas. — O aš juk nežinau, kaip jas reikia taisyti!

Nusiraminusi įgula ėmė šūkauti. Jie visi žinojo — kaip. Jie visi troško parodyti, papasakoti ir sutaisyti.

— Taisykit, — sutiko mokytojas. — Tik šturmanas Sidorovas netaisys kelnių, jis imsis permatomumo sistemos. Nepalankus jam likimas.

— Pamanykite! — tarė Atas, kuriam tai buvo ne naujiena.

Visi įniko į darbą. Kapitonas taip pat dirbo. Jam kažkodėl pasidarė linksma. „Rytoj nepabėgsim, — galvojo jis. — Kol susiruošim… Pabėgimo idėja jam jau nebebuvo tokia patraukli, bet juk negali niekais nueiti žinios, sukauptos per keturis dešimtadienius.

— …Yra nuostabių ir svarbių problemų, — pasakojo mokytojas, vikriai manipuliuodamas aukšto dažnumo užipova, — yra kaip pasaulis didelių problemų. Bet yra ir nedidelių, bet nepaprastai įdomių problemų. Šiomis dienomis perskaičiau seną seną knygą, labai įdomią. Be kita ko, ten pasakyta, kad ligi šiol neišspręsta klaidžiojančių ugnelių — žaltvykslių — problema. Žinote — pelkėse? Žinoma, kad tai kažkokios chemiliuminescencinės medžiagos, bet kokios? Gal fosforo sulfidas? Aš susijungiau su Informariumu, ir ką gi? Si mįslė ligi šiol neįminta!

— Kodėl?

— Mat, šią žaltvykslę labai sunku pagauti. Panašiai kaip Tiesa, ji blykčioja tolumoje ir nesileidžia pagaunama. Žaltvykslėms medžioti Lepelje mėgino sudaryti kibersistemą, bet jam nepavyko…

Mokytojui Teninui nepakenčiamai skaudėjo galva. Jam buvo negera. Per pastarąsias keturias valandas jis perskaitė ir įsisąmonino keturias knygas apie atmosferų regeneraciją, o „Veneros“ projektą išmoko atmintinai. Tam tikslui reikėjo griebtis hipnospinduliuotuvo, o po hipnospinduliuotuvo būtinai reikia gulti ir gerai išsimiegoti. Tačiau gerai išsimiegoti neteks. Gal ir nereikėjo taip perkrauti smegenų, bet mokytojas nenorėjo rizikuoti. Apie Venerą ir apie projektą jis turėjo žinoti dešimt kartų daugiau, negu visas ketvertas, nes kitaij nebūtų verta nė prasidėti.

Jis laukė akimirkos, kada bus galima pereiti prie svarbiausio dalyko, ir pasakojo apie žaltvykslių medžiojimą. Jis matė, kaip plačiai atsiveria berniukų akys, kaip jose kyla ir siaučia didelės fantazijos liepsna, ir jam, kaip visada, buvo nuostabiai gera ir linksma tai matyti, nors galva plyšte plyšo…

…O berniukai, apsiavę pasigėrėjimo vertais pelkių batais, jau brenda per žliugsintį liūną. Naktis, tamsu, migla, paslaptingi brūzgynai, iš pelkės kyla biaurių garų kamuoliai, labai pavojinga, baisoka, bet reikia nebijoti. Priekyje šmėkščioja melsvos žaltvykslės, kurių mįslę žūt būt reikia — dabar tai visai aišku — įminti, ir ant kiekvieno medžiotojo krūtinės kabo miniatiūrinis pultas, valdantis pati kimus vikrius kiberius, repečkojančius per liūną. O šiuos kiberius reikia būtinai ir skubiai sugalvoti, nes greitai bus nusausintos paskutinės pelkės, ir tada liksi nieko nepešęs…

Kai kelnės ir permatomumo sistema buvo sutaisytos, nei kelnės, nei permatomumo sistema nieko nebedomino. Polis sugalvojo poemą „Žaltvykslės“ — ir, maudamasis kelnes, murmėjo jau susiklosčiusias pirmąsias jos eilutes: „Žiūrėk — tamsa, tik žaltvykslių šviesa.“ Kapitonas ir Atas tylomis projektavo pelkių kiberį, galintį greitai judėti klampioje vietovėje ir reaguojantį į chemiliuminescenciją… Linas sėdėjo išsižiojęs ir galvojo: „Kur buvo mano akys? Po velnių!“ Jis tvirtai nusprendė likusią gyvenimo dalį praleisti pelkėse.

Mokytojas pagalvojo: „Laikas. Tik nereikia versti juos meluoti ir apsimetinėti. Pirmyn, Teninai!“ Ir jis pradėjo:

— Beje, Kapitone Komovai, ką reiškia ši biauri schema? — Jis bakstelėjo pirštu į deguonies agregato schemą. — Tu mane nuvylei, berniuk. Sugalvojai gerai, o suprojektavai visai nevykusiai!..

Kapitonas nuraudo ir stojo į mūšį…

Vidurnaktį mokytojas Teninas išėjo į parką ir sustojo prie savo pterokaro. Priešais jį stūksojo didžiulis plokščias mokyklos blokas. Visi pirmojo aukšto langai buvo tamsūs, o viršuje vienur kitur dar švietė žiburiai. Švietė ir 20-jame, kur dabar ketvertas garsiųjų pašaipuolių tikriausiai kalbėjosi su savo mokytoju Sergejum Tokmakovu, anksčiau buvusiu gydytoju. Švietė ir 107-jame — ten šmėkščiojo šešėliai, ir buvo aišku, kad kažkas kažką vanoja pagalve per galvą ir yra pasiryžęs tol vanoti, kol negirdimas ir nematomas infraspindulių srautas privers užmigti pačius neramiuosius. O šitai atsitiks po dviejų minučių. Švietė pačių vyriausiųjų kambariuose — ten buvo sprendžiamos problemos, kur kas svarbesnės, negu žaltvykslėsarba tetrakanetileninių kelnių lopymas. Švietė ir 18-j ame…

Mokytojas įlipo į pterokaro kabiną ir ėmė žiūrėti į pažįstamą langą. Galva plyšte plyšo. Norėjosi gulti, užsimerkti ir užsidėti ant kaktos kokį šaltą ir sunkų daiktą. „Mano berniukai, — pagalvojo jis, — nejaugi aš jūsų nesustabdžiau? Ak, kaip šitai sunku, kaip sunku, ir ne visuomet esi tikras, ar iš tiesų tavo teisybė, bet galų gale visuomet pasirodo, kad neklydai. Kaip visa tai puiku ir džiugu, ir be šito negalima gyventi..

Šviesa 18-jame užgeso. Vadinasi, galima eiti miegoti. Miego norisi, bet gaila. „Aš tikriausiai ne viską jiems pasakiau, ką galėjau ir turėjau pasakyti… Ne, viską. Kad greičiau išauštų rytas! Kaip man be jų nuobodu ir ilgu! Biaurūs berniūkščiai!“ Mokytojas Teninas nusišypsojo ir įjungė motorą. Kad greičiau išauštų rytas…

18-jame kambaryje, didv3Tiškai nepasiduodamas miegui. Kapitonas sakė kalbą. Įgula tylėjo.

— Kokia gėda! Visiems papeikimas! Biaurūs veltėdžiai! Gėdinga tinginių ir nemokšų gauja! Ką jūs veikėte keturiasdešimt dienų? O tu, Linai? Gėda! Nė vieno protingo atsakymo…

Atas, spaudydamas permatomumo mygtuką, ėmė burbėti:

— Liaukis, Kapitone, mus graužęs! Pats geras — iš penkių klausimų keturi kaip pirštu į dangų. O apskritai imant, ir penktasis…

— Iš kokių penkių?…

— Nesiginčyk, Kapitone, aš skaičiavau.

Jeigu Atas sako, kad skaičiavo, vadinasi, skaičiavo. Aiai-ai, kokia gėda!.. Kapitonas taip stipriai užsimerkė, kad akyse ėmė šokinėti žiburėliai. „Spalio“ projekto kaip nebūta. Gėdingai žlugo. Negi šturmuosi Venerą su šia nemokšų gauja! Niekas nieko nesuprato ir nieko neišmoko. Kiek reikia kalti tuos atmosferos agregatus, kad jie kur skradžiai! Niekam mes netinkam. Didieji kolonistai iš 18-jo kambario… Tfu! Bet Valteriui gerai kliuvo. Gal dar pridėti? Ne, gana ir tiek. Ir apskritai, gana niekais užsiiminėti. Reikia pagalvoti apie žaltvyksles.

…Kapitonas ėjo, klimpdamas pelkėje, o drauge su juo žengė ir Atas, ir Linas, ir Polis suplyšusiomis kelnėmis. Garo kamuoliuose šmėkščiojo mitrūs kiberiai, kuriuos dar reikėjo išrasti…