Vidurdienis, XXII amzius

PRALAIMĖJIMAS

Fišeris pasakė Sidorovui:

— Vyksi į Sumšu salą.

— Kur ji? — susiraukęs paklausė Sidorovas.

— Siaurės Kurilai. Skrendi šiandien dvidešimt antrą valandą trisdešimt minučių. Krovininiu keleiviniu Novosibirskas — Apvaizdos Uostas.

Mechaninį gemalą buvo numatyta išbandyti įvairiomis sąlygomis. Institutas dirbo daugiausia tarpplanetininkams, ir todėl trisdešimt tyrinėtojų grupių iš keturiasdešimt septynių buvo siunčiamos į Mėnulį ir į kitas planetas. Likusios septyniolika grUpių turėjo dirbti Žemėje.

— Gerai, — neskubėdamas atsakė Sidorovas.

Jis tikėjosi, kad jam vis dėlto bus duota tarpplanetinė grupė, bent jau mėnulinė. Jam atrodė, kad jis turi daug šansų, nes jau seniai nebuvo jautęsis taip gerai, kaip pastaruoju metu. Jis buvo geros formos ir tikėjosi ligi paskutinės valandėlės. Tačiau Fišeris kažkodėl patvarkė kitaip, ir negalima net žmoniškai su juo pakalbėti, nes jo kabinete kiurkso kažkokie nepažįstami žmonės paniurusiais veidais. „Stai taip ateina senatvė“, — pagalvojo Sidorovas.

— Gerai, — ramiai pakartojo jis.

— Siaurės Kurilai jau žino, — tarė Fišeris. — Dėl bandymų vietos konkrečiai susitarsi Baikove.

— Kur jis yra?

— Sumšu saloje. Sumšu administracinis centras. — Fišeris sunėrė pirštus ir ėmė spoksoti pro langą. — Sermusas taip pat lieka Žemėje, — tarė jis. — Jis vyks į Sacharą.

Sidorovas nutylėjo.

— Stai kaip, — pridūrė Fišeris. — Jau parinkau tau padėjėjus. Turėsi du padėjėjus. Geri vaikinai.

— Naujokai.

— Jie sugebės, — greitai pridūrė Fišeris. — Jie gerai pasiruošę. Geri vaikinai, patikėk manim. Vienas, tarp kitko, taip pat buvo Desantininkas.

— Gerai, — abejingai sutiko Sidorovas. — Viską pasakei?

— Viską. Gali eiti, linkiu sėkmės. Tavo krovinys ir tavo žmonės — šimtas šešioliktojoje.

Sidorovas žengė durų link. Fišeris kiek patylėjo, o paskui šūktelėjo įkandin:

— Ir greičiau sugrįžk, kamrade. Turiu tau įdomią temą.

Sidorovas išėjo iš kambario, uždarė duris ir truputį pastovėjo. Paskui prisiminė, kad 116-oji laboratorija yra penkiais aukštais žemiau, ir nuėjo į liftą.

Kiaušinis — pusės žmogaus ūgio poliruotas rutulys — gulėjo dešiniame laboratorijos kampe, o kairiajame sėdėjo du žmonės. Kai Sidorovas įėjo, jie atsistojo. Sidorovas stabtelėjo ir juos nužvelgė. Jie galėjo turėti po dvidešimt penkerius metus, ne daugiau. Vienas buvo aukštas, šviesiaplaukis, negražaus raudono veido. Antras žemesnis, ispaniško tipo juodbruvas gražuolis, vilkintis zomšine striuke ir avintis sunkiais kalnų batais. Sidorovas susikišo rankas į kišenes, pasistiepė ir vėl nusileido. „Naujokai“, — pamanė jis. Ir staiga jį pagavo toks smarkus susierzinimas, kad net jis pats nusistebėjo.

— Sveiki, — tarė jis. — Mano pavardė — Sidorovas.

Juodbruvys parodė baltus dantis.

— Mes žinom, Michailai Albertovičiau. — Jis nustojo šypsotis ir prisistatė: — Kuzma Vladimirovičius Soročinskis.

— Galcevas Viktoras Sergejevičius, — pasisakė šviesiaplaukis.

„Įdomu, kuris iš juodviejų buvo Desantininkas? — pamanė Sidorovas. — Tikriausiai tas ispanas, Kuzma Soročinskis.“ Jis paklausė:

— Kuris iš jūsų buvo Desantininkas?

— Aš, — atsakė šviesiaplaukis Galcevas.

— Drausmė? — paklausė Sidorovas.

— Taip, — tarė Galcevas. — Drausmė.

Jis pažvelgė Sidorovui į akis. Galcevas buvo šviesiai mėlynų akių su švelniomis, moteriškomis blakstienomis. Jos kažkaip netiko prie šiurkštoko raudono jo veido.

— Ką gi, — tarė Sidorovas. — Desantininkui dera būti drausmingam. Kiekvienam žmogui dera būti drausmingam. Beje, tai ne mano nuomonė. Ką jūs manote, Galceyai?

— Aš biologas, — atsakė Galcevas. — Specialybė — nematodai.

— Taip, — tarė Sidorovas ir pasisuko į Soročinskį. — O jūs?

— Inžinierius gastronomas, — garsiai atraportavo Soročinskis, vėl parodydamas baltus dantis.

„Puiku, — pamanė Sidorovas. — Kirminų specialistas ir konditeris. Nedrausmingas Desantininkas ir zomšinė striukė. Geri vaikinai. Ypač šis netikęs Desantininkas. Ačiū jums, drauge Fišeri, jūs visuomet manim rūpinatės.“ Sidorovas vaizdavosi, kaip Fišeris, priekabiai ir atidžiai atrinkęs iš dviejų tūkstančių savanorių tarpplanetinę grupę, dirstelėjo laikrodį, dirstelėjo į sąrašus ir tarė: „Sidorovo grupė. Kurilai. Atas veiklus žmogus, prityręs žmogus. Jam visai užtenka trejeto. Netgi dvejeto. Juk šitai ne Merkurijus, ne Degančioji Plynaukštė. Duosim jam kad ir štai šitą Soročinskį ir štai šitą Galcevą. Juo labiau, kad Galcevas taip pat buvo Desantininkas“.

— Jūs pasiruošę dirbti? — paklausė Sidorovas.

— Taip, — atsakė Galcevas.

— Ir dar kaip, Michailai Albertovičiau, — tarė Soročinskis. — Nebegalim tverti!

Sidorovas priėjo prie Kiaušinio ir palietė vėsų poliruotą jo paviršių. Paskui paklausė:

— Žinot, kas čia? Jūs, Galcevai.

Galcevas pakėlė akis i lubas, pagalvojo ir monotonišku balsu tarė:

— Embriomechxaninis įrenginys MG-8. Mechaninis gemalas, aštuntas modelis. Autonominė savaime besivystanti mechaninė sistema, jungianti programinį valdymą FMCh — Fišerio mechaninę chromosomą, suvokimo ir vykdymo organų sistemą, digestalinę sistemą ir energetinę sistemą. MG-8 yra embriomechaninis įrenginys, sugebantis bet kuriomis sąlygomis ir iš bet kurios žaliavos išsivystyti į bet kurią konstrukciją, numatytą programoje. MG-8 skirtas…

— Jūs, — pasakė Sidorovas Soročinskiui.

Soročinskis išdrožė:

— Sis MG-8 egzempliorius skirtas išbandyti žemės sąlygomis. Programa standartinė, šešiasdešimt ketvirtas standartas: gemalo išsivystymas į hermetišką gyvenamąjį kupolą šešiems žmonėms, su tambūru ir deguonies filtru.

Sidorovas žvilgtelėjo į langą ir paklausė:

— Svoris?

— Maždaug pusantro centnerio.

Įvairūs eksperimentinės grupės nariai viso to galėjo ir nežinoti.

— Gerai, — tarė Sidorovas. — Dabar pranešiu jums tai, ko jūs nežinot. Pirma, Kiaušinio vertė — devyniolika tūkstančių kvalifikuotų žmonių darbo valandų. Antra, jis tikrai sveria pusantro centnerio, ir ten, kur prireiks, jūs turėsit jį nešti ant pečių.

Galcevas linktelėjo. Soročinskis pasakė:

— Nešim, Michailai Albertovičiau.

— Na, ir puiku, — tarė Sidorovas. — Stai tuojau pat ir pradėkit. Ridenkit jį į liftą ir nugabenkit į vestibiulį. Paskui užeikit į sandėlį ir paimkit registruojančią aparatūrą. O jau po to galite eiti savo reikalais. Su visu kroviniu atvykit į aerodromą dešimtą valandą vakaro. Pasistenkit ne vėluoti.

Jis apsisuko ir nuėjo. Įkandin pasigirdo sunkus gaudesys: Sidorovo grupė pradėjo vykdyti pirmąją užduotį.

Krovininis keleivinis stratoplanas auštant išmetė pterokarą su grupe viršum Kurilų Antrojo sąsiaurio. Galcevas labai gracingai išvedė pterokarą iš pikiravimo, apsidairė, žvilgtelėjo į žemėlapį, žvilgtelėjo į kompasą ir išsyk surado Baikovą — eilę dviaukščių pastatų iš balto ir raudono litoplasto, pusračiu juosiančių nedidelį, bet gilų užutekį. Pterokaras, išskleidęs standžius sparnus, nutūpė pakrantėje. Ankstyvas praeivis (jaunuolis su palaidinuke ir brezentinėmis kelnėmis) jiems paaiškino, kur įsikūrusi valdyba. Valdyboje juos pasitiko ir pakvietė pusryčių budintis salos administratorius ir kartu vyresnysis agronomas, nebe jaunas gungtelėjęs ainas.

Išklausęs Sidorovą, jis pasiūlė pasirinkti kelias nedideles kalvas šiaurinėje pakrantėje. Jis gan gerai kalbėjo rusiškai, tik kartais stabtelėdavo vidury žodžio, lyg dvejodamas, kaip reikėtų kirčiuoti.

— Siaurinė pakrantė labai toli, — tarė jis. — Ir ten nėra gero kelio. Bet jūs turite ptero… karą. Be to, aš negaliu pasiūlyti jums ką nors arčiau. Menkai nutuokiu apie fizikos bandymus. Tačiau didžiąją salos dalį užima arbūzai, moliūgai, inspektai. Dabar visur dirba mokslei… viai. Aš negaliu rizi… kuoti.

— Jokios rizikos nėra, — lengvabūdiškai pasakė Soročinskis. — Nė mažiausioę rizikos.

Sidorovas prisiminė, kaip jis kartą visą valandą išsėdėjo ant gaisrinių kopėčių, gelbėdamasis nuo plastmasinio vampyro, kuriam tobulintis prireikė protoplazmos. Teisybė, Kiaušinio tuomet dar nebuvo.

— Ačiū, — tarė jis. — Mus visiškai patenkina šiaurinė pakrantė.

— Taip, — pridūrė ainas. — Ten nėra nei arbūzų, nei inspektų. Ten tik beržai. Ir dar ten kažkur dirba archeologai.

— Archeologai? — nusistebėjo Soročinskis.

— Ačiū, — pasakė Sidorovas. — Manau, tuojau pat ir keliausim.

— Tuojau pat bus pusryčiai, — mandagiai priminė ainas.

Jie tylėdami papusryčiavo. Atsisveikindamas ainas pasakė:

— Jei jums ko nors prireiks, kreipkitės… kaip čia pasakius… nesi., varžydami.

— Ne, mes… kaip čia pasakius… nesi… varžysim, — užtikrino Soročinskis.

Sidorovas pasižiūrėjo į jį, o pterokare pasakė:

— Jeigu jūs, vaikine, dar kartą iškrėsite tokį pokštą, tuojau pat pašalinsiu jus iš salos.

— Prašom atleisti, — tarė Soročinskis, labai paraudęs. Nuo raudonio juodbruvas lygus jo veidas pasidarė dar gražesnis.

Siaurinėje pakrantėje iš tiesų nebuvo nei. arbūzų, nei inspektų, tik augo daug beržų. Kurilų beržai auga „gulsčiomis“, pažeme, ir šlapi gumbuoti jų kamienai bei šakos sudaro tankų neįžengiamą raizginį. Iš oro Kurilų brūzgynai atrodo kaip nepavojingos žalios pievelės, visai tinkamos nelabai sunkioms mašinoms nutūpti. Nei Galcevas, kuris vairavo pterokarą, nei Sidorovas, nei Soročinskis nieko nežinojo apie Kurilų beržus. Sidorovas parodė į apvalią kalvą ir tarė: „Cia“. Soročinskis droviai pažvelgė į ją ir pasakė: „Gera vieta.“ Galcevas išleido važiuoklę ir ėmė tūpti pačiame didelio žalio lauko centre — apvalios kalvos papėdėje.

Mašinos sparnai sustingo, ir netrukus pterokaro nosis traškėdama įkniubo į Kurilų beržų žalumą. Sidorovas išgirdo šį traškesį, pamatė milijoną įvairiaspalvių žvaigždžių ir prarado sąmonę.

Paskui jis atsimerkė ir pirmiausia išvydo ranką. Ji buvo didelė, įdegusi, ir tik ką apdraskyti jos pirštai tarsi nenoromis maigė klavišus valdymo pulte.

Ranka dingo, ir pasirodė tamsiai raudonas veidas su mėlynomis akimis ir moteriškomis blakstienomis.

Sidorovas šnopuodamas mėgino atsisėsti. Labai skaudėjo dešinysis šonas, perštėjo kakta. Jis pasičiupinėjo kaktą ir prisikišo pirštus prie akių. Pirštai buvo kruvini. Pažvelgė į Galcevą. Sis šluostėsi nosine sumuštą burną.

— Meistriškas nutūpimas, — tarė Sidorovas. — Jūs mane džiuginat, nematodų specialiste.

Galcevas tylėjo. Jis spaudė prie lūpų sugniaužtą nosinę, jo veidas buvo lyg sustingęs. Soročinskis aukštu drebančiu balsu prabilo:

— Jis nekaltas, Michailai Albertovičiau.

Sidorovas iš lėto pasuko galvą ir pažvelgė į Soročinskį.

— Garbės žodis, nekaltas, — pakartojo Soročinskis ir atsilošė. — Tik pažiūrėkit, kur mes nutūpėm.

Sidorovas pravėrė kabinos dureles, iškišo galvą ir valandėlę apžiūrinėjo su šaknimis išrautus, sulaužytus beržų kamienus, įstrigusius važiuoklėje. Jis ištiesė ranką, nuraškė keletą stangrių blizgančių lapelių, patrynė juos pirštais ir lyžtelėjo. Lapeliai buvo aitrūs ir kartūs. Sidorovas nusispiovė ir, nežiūrėdamas į Galcevą, paklausė:

— Mašina sveika?

— Sveika, — atsakė Galcevas, neatitraukdamas nosinės nuo lūpų.

— Kas yr, dantį išsimušei?

— Taip, — atsakė Galcevas. — Išsimušiau.

— Lig vestuvių sugis, — nuramino Sidorovas. — Galit manyti, kad kaltas aš. Pamėginkit pakelti mašiną ant kalvos.

Išsigauti iš brūzgyno buvo ne per lengviausia, bet Galcevas galų gale nutupdė pterokarą ant apvaliosios kalvos viršūnės. Sidorovas, glostydamas dešinįjį šoną, išlipo ir apsidairė. Iš čia sala atrodė negyvenama ir plokščia, kaip stalas. Kalva buvo tuščia ir ruda nuo vulkaninio šlako. Iš rytų ant jos buvo užšliaužę Kurilų beržų brūzgynai, į pietus plytėjo žali arbūzų stačiakampiai. Ligi vakarų kranto buvo apiė septyni kilometrai, už jo mėlynoje dumsoje dunksojo blyškiai violetinės kalnų viršūnės, o dar toliau ir dešiniau mėlynoje padangėje nejudėdamas kabojo keistas ryškių kontūrų trikampis debesis. Siaurinis krantas buvo kur kas arčiau. Jis staigiai leidosi į jūrą, prie pat skardžio stūksojo pilkas bokštas — matyt, senovinis gynybos pastatas. Prie bokšto baltavo palapinė ir kužėjo žmonių figūros. Tikriausiai ten buvo archeologai, kuriuos buvo minėjęs budintis administratorius. Sidorovas patraukė nosimi orą. Kvepėjo sūriu vandeniu ir įkaitusiais akmenimis. Buvo labai tylu, nesigirdėjo net bangų mūšos.

„Gera vieta, — pamanė jis. — Kiaušinį reikia palikti čia, kino kameras ir visa kita — šlaituose, o stovyklą įsirengti apačioj, arbūzų laukuose. Arbūzai čia tikriausiai dar žali.“ Paskui jis pagalvojo apie archeologus: „Ligi jų iš čia bus apie penkis kilometrus, bet vis vien juos reikia perspėti, kad jie per daug nesistebėtų, kai mechaninis gemalas pradės vystytis.“

Sidorovas pasikvietė Galcevą bei Soročinskį ir pasakė:

— Bandymą darysim čia. Mano manymu, vieta tinkama. Žaliava — lafa, kaip kartas tai, ko reikia. Imkitės darbo.

Galcevas ir Soročinskis priėjo prie pterokaro ir atidarė bagažinę. Iš bagažinės suspindo saulės atšvaitai. Soročinskis įlindo vidun, pašnopštavo ir staiga vienu stumtelėjimu išrideno Kiaušinį ant žemės. Grikšėdamas per šlaką, Kiaušinis pariedėjo kelis žingsnius ir sustojo. Galcevas vos spėjo pasitraukti į šalį.

— Be reikalo, — tyliai pasakė jis. — Patrūksi.

Soročinskis nušoko ir šiurkščiai atsakė:

— Nieko, mes papratę.

Sidorovas pavaikščiojo apie Kiaušinį, pamėgino jį pastūmėti. Kiaušinis net nekrustelėjo.

— Puiku, — tarė jis. — Dabar kino kameras.

Jie ilgai plušėjo, ruošdami kino kameras: vieną su infraraudonu objektyvu, kitą su stereobjektyvu, trečią su objektyvu, registruojančiu temperatūrą, ketvirtą — panoraminę…

Buvo jau apie dvyliktą valandą, kai Sidorovas atsargiai nusišluostė rankove suprakaitavusią kaktą ir išsitraukė iš kišenės plastmasinį dėklą su aktyvatoriumi. Galcevas ir Soročinskis priėjo arčiau, žiūrėdami jam per petį. Sidorovas neskubėdamas krestelėjo aktyvatorių į delną. Tai buvo blizgantis vamzdelis su siurbtuku viename gale ir raudonu rumbuotu mygtuku antrame gale. „Pradėsiu“, — tyliai tarė jis, priėjo prie Kiaušinio ir prispaudė siurbtuką prie poliruoto metalo. Sekundę luktelėjęs, jis nykščiu paspaudė raudoną mygtuką.

Tuomet jis žingtelėjo atatupstas, neatitraukdamas akių nuo Kiaušinio. Procesus, prasidėjusius po blizgančiu apvalkalu, dabar buvo galima sustabdyti nebent raketinio šautuvo šūviu. Mechaiiinis gemalas ėmė derintis prie lauko sąlygų. Pasakyti, kiek laiko truks šis derinimasis, buvo sunku. Derinimuisi pasibaigus, gemalas turėjo pradėti vystytis.

Sidorovas žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo dvylika valandų ir penkios minutės. Jis atplėšė aktyvatorių nuo Kiaušinio paviršiaus, įkišo jį į dėklą ir įsidėjo kišenėn. Paskui jis atsigręžė į Galcevą ir Soročinskį. Juodu stovėjo už jo nugaros ir tylėdami žiūrėjo į Kiaušinį. Sidorovas paskutinį kartą palietė blizgantį paviršių ir pasakė: „Eime.“

Tarp kalvos ir arbūzų jis įsakė įrengti stebėjimo punktą. Kiaušinis — sidabrinis rutuliukas ant rudos kalvos, mėlynos padangės fone — buvo gerai matomas. Sidorovas pasiuntė Soročinskį pas archeologus, o pats atsisėdo žolėje pterokaro paunksnėje. Galcevas jau miegojo, pasislėpęs po sparnu nuo saulės. Sidorovas čiulpė ledinuką ir dirsčiojo čia į kalvos viršūnę, čia į keistą trikampį debesį vakaruose. Galiausiai jis paėmė žiūroną. Kaip ir buvo manęs, tariamas trikampis debesis pasirodė esąs kažkokio kalno, galimas daiktas, vulkano, snieguota viršūnė. Pro žiūroną buvo matyti siauri protirpų šešėliai, net buvo galima žemiau nelygaus balto krašto skirti sniego dėmes. Sidorovas padėjo žiūroną ir ėmė galvoti, kad gemalas išsiris iš Kiaušinio greičiausiai naktį ir kad šitai gerai, nes dienos šviesa paprastai trukdo filmuoti. Paskui jis pagalvojo, kad Sermusas tikriausiai visiškai susibarė su Fišeriu, bet į Sacharą vis dėlto išvažiavo. Paskui jam atėjo į galvą, kad dabar Kirgizijos raketodrome Misima tikriausiai krauna į laivą savo bagažą, ir jis vėl pajuto dešiniajame šone maudžiantį skausmą. „Senatvė, negalia“, — sumurmėjo jis ir pasisuko į Galcevą. Galcevas gulėjo kniūpsčias, pasidėjęs rankas po galva.

Po pusantros valandos grįžo Soročinskis. Jis buvo ligi juosmens phkas, juosva lygi jo oda blizgėjo nuo prakaito.

Puošnią zomšinę striukę ir marškinius buvo pasikišęs po pažastimi. Jis atsitūpė priešais Sidorovą ir, rodydamas baltus dantis, papasakojo, kad archeologai dėkoją už perspėjimą ir esą labai susidomėję; kad jų ten ketvertas, bet jiems padedą Baikovo ir Severokurilsko moksleiviai; kad jie kasinėją užpraeito amžiaus vidurio požeminius japonų Įtvirtinimus ir pagaliau, jog jų viršininkė esanti „la-abai simpatinga mergaitė“.

Sidorovas padėkojo už įdomų pranešimą ir paprašė taisyti pietus. Jis sėdėjo pterokaro paunksnėje ir, kramsnodamas žolės stiebelį, prisimerkęs žiūrėjo į tolimą baltą rutulį. Soročinskis pažadino Galcevą, ir juodu, pasitraukę į šalį, ėmė plušėti, negarsiai šnekučiuodami.

— Aš pagaminsiu sriubos, — tarė Soročinskis, — O tu, Vitia, imkis antro patiekalo.

— Kažkur turim vištienos, — mieguistai kimiai atitarė Galcevas.

Stai vištiena, — pasakė Soročinskis. — Archeologai įdomūs vaikinai. Vienas visas apžėlęs barzda — veido nematyti. Jie kasinėja užpraeito amžiaus penktojo dešimtmečio japonų įtvirtinimus. Cia buvo požeminė tvirtovė. Tas barzdyla man padovanojo pistoleto patroną. Stai!

Galcevas nepatenkintas sumurmėjo:

— Nebruk man, susimildamas, šitų rūdžių.

Pakvipo sriuba.

— Jų viršininkė, — toliau pasakojo Soročinskis, — tokia daili mergina. Šviesiaplaukė ir labai liekna, tik kojos storos. Ji pasodino mane dote ir privertė žiūrėti pro ambrazūrą. Iš čia, sako, buvo apšaudomas visas šiaurinis krantas.

— Na, ir kaip? — paklausė Galcevas. — Iš tiesų buvo apšaudomas?

— Kas ten žino. Galimas daiktas. Aš žiūrėjau daugiausia į ją. Paskui mudu matavom perdengimų storį.

Negi dvi valandas ir matavot?

— Aha. O paskui sumečiau, kad jos pavardė tokia pat, kaip to barzdylos, ir tučtuojau pasišalinau. O tuose kazematuose, kad žinotum, biauru. Tamsu, sienos apipelijusios. O kur duona?

— Stai ji, — parodė Galcevas. — O gal ji barzdylos sesuo?

— Gal būt. O kaip Kiaušinis?

— Niekaip.

— Na, ir gerai, — atsakė Soročinskis. — Michailai Albertovičiau, prašom pietų!

Pietaudamas Soročinskis daug plepėjo. Iš pradžių jis paaiškino, kad japonų žodis „totika“ kilęs iš rusiško termino „ugnies taškas“, o rusų žodis „dotas“ kilęs iš anglų „doto“, kuris taip pat reiškia „tašką“. Paskui jis labai ilgai pasakojo apie dotus, kazematus, ambrazūras, apie ugnies tankumą kvadratiniame metre. Sidorovas skubėjo greičiau pavalgyti, atsisakė netgi vaisių, paliko Galcevą stebėti Kiaušinio, o pats įsikorė į pterokarą ir užmigo. Buvo nuostabiai tylu, tik Soročinskis, plaudamas prie upelio indus, kartkartėmis uždainuodavo. Galcevas sėdėjo su lauko žiūronu ir, neatitraukdamas akių, spoksojo į kalvos viršūnę.

Kai Sidorovas pakirdo, saulė jau leidosi, iš pietų slinko tamsiai violetinės sutemos, buvo jau vėsu. Kalnai vakaruose pajuodę, viršum horizonto lyg pilkas šešėlis smygsojo neseniai veikusio vulkano kūgis. Kiaušinis kalvos viršūnėje tviskėjo nelyginant raudona liepsna. Viršum arbūzų lauko slinko mėlyna dumsa. Galcevas sėdėjo kaip sėdėjęs ir klausėsi Soročinskio.

— Astrachanėje, — pasakojo Soročinskis, — aš valgiau „šacho rožę“. Tai reto grožio arbūzas. Jis yra ananaso skonio…

Galcevas kosčiojo.

Sidorovas valandžiukę sėdėjo nejudėdamas. Jis prisiminė, kaip kadaise juodu su Genka Kapitonu Venitoje valgė arbūzus. Andai atgabeno iš Žemės visą laivą arbūzų planetologinei stočiai. Jie valgė arbūzus, skanavo traškų minkštimą. per smakrus jiems tekėjo sultys. Paskui jie šaudė į kits kitą slidžiomis juodomis sėklomis.

— …pirštus laižysi, sakau tau kaip gastronomas!

— Tyliau, — tarė Galcevas. — Pažadinsi Atą.

Sidorovas atsisėdo patogiau, atrėmė smakrą į priekinės sėdynės atkaltę ir prisimerkė. Kabinoje buvo šilta ir truputį tvanku — ji lėtai vėso.

— Ar tau teko su Atu skristi? — paklausė Soročinskis.

— Ne, — atsakė Galcevas.

— Man jo gaila. Ir kartu aš jam pavydžiu. Jis nugyveno tokį gyvenimą, kokio aš niekad neturėsiu. Ir daugelis kitų. Bet vis dėlto, jis jau nugyveno..

— Kodėl nugyveno? — paklausė Galcevas. — Jis tik nustojo skraidęs.

— Paukštis, kuris nustojo skraidęs… — Soročinskis nutilo. — Apskritai, Desantininkų laikai praėjo, — netikėtai pasakė jis.

— Nesąmonė, — ramiai atsakė Galcevas.

Sidorovas išgirdo, kaip Soročinskis sukruto. ~

— Ne, čia jokia nesąmonė, — tarė jis. — Stai jis, Kiaušinis! Jų bus gaminama šimtai. Jie bus leidžiami į nepažįstamus ir pavojingus pasaulius. Ir kiekvienas Kiaušinis ten pastatys laboratoriją, raketodromą, žvaigždėlaivį… Jis eksploatuos šachtas ir kasyklas. Gaudys ir tyrinės tavo nematodus. O Desantininkai tik rinks informaciją ir graibstys įvairią grietinėlę.

— Nesąmonė, — pakartojo Galcevas. — Laboratorija, šachta… O hermetiškas kupolas šešiems žmonėms?

— Kaip tai hermetiškas kupolas?

— Po juo bus šeši žmonės.

— Vis tiek, — atkakliai nesutiko Soročinskis. — Vis tiek Desantininkams galas. Kupolas su žmonėmis — tai tik pradžia. Ateityje bus leidžiami automatiniai laivai, kurie numes Kiaušinį, ir tuomet, kai viskas bus paruošta, ateis žmonės.

Jis ėmė kalbėti apie embriomechanikos perspektyvas, atpasakodamas garsųjį Fišerio pranešimą. „Apie tai daug kalbama, — pagalvojo Sidorovas. — Ir visa tai teisybė. Bet kai buvo išbandyti pirmieji planetolaiviai automatai, taip pat buvo daug kalbama, kad astronautams behks nugriebti grietinėlę. O kai Akimovas ir Sermusas paleido pirmąją kiberžvalgų sistemą, Sidorovas netgi norėjo pasitraukti iš kosmoso. Tai buvo prieš trisdešimt metų, ir nuo to laiko jam ne kartą teko šokti į pragarą su kiberių nūolaužomis ir daryti tai, ko negalėjo padaryti jie… „Naujokas, — pagalvojo jis apie Soročinskį — Ir perdaug plepus“.

Kai Galcevas ketvirtą kartą pasakė „nesąmonė“, Sidorovas išlipo iš mašinos. Jo akivaizdoje Soročinskis nutilo ir pašoko. Rankose jis laikė pusę neprinokusio arbūzo, į kurį buvo įsmeigtas peilis. Galcevas sėdėjo, sukryžiavęs kojas.

— Norit arbūzo, Michailai Albertovičiau? — paklausė Soročinskis.

Sidorovas pakratė galvą ir, susikišęs rankas į kišenes, ėmė žiūrėti į kalvos viršūnę. Raudoni atšvaitai ant poliruoto Kiaušinio paviršiaus tolydžio blanko. Greitai temo. Iš rūko staiga pakilo ryški žvaigždė ir ėmė lėtai slinkti tamsiai mėlyna padange.

— Aštuntas Palydovas, — tarė Galcevas.

— Ne, — pabrėžtinai pataisė Soročinskis. — Septynioliktas Palydovas. Arba ne — tai Palydovas Veidrodis.

Sidorovas, žinojęs, kad tai Aštuntas Palydovas, atsiduso ii patraukė link kalvos. Soročinskis jam buvo baisiai įgrisęs ir reikėjo apžiūrėti kino kameras.

Grįždamas jis pamatė ugnį. Nenuorama Soročinskis buvo užkūręs laužą ir dabar, prie jo stovėdamas, mosavo rankomis.

— …tikslas — tai tik priemonė, — nugirdo Sidorovas. — Laimė yra ne pati laimė, bet bėgimas į laimę…

— Aš tai kažkur jau esu skaitęs, — tarė Galcevas.

„Ir aš, — pagalvojo Sidorovas. — Ir daug kartų. Ar nereikėtų liepti, kad Soročinskis eitų gulti?“ — Jis dirstelėjo į laikrodį. Šviečiančios rodyklės rodė vidurnaktį. Buvo visai tamsu.

Kiaušinis skilo antrą valandą penkiasdešimt trys minutės. Naktis buvo be mėnulio. Sidorovas snaudė, sėdėdamas prie laužo, atsukęs į ugnį dešinįjį šoną. Salia knapsojo raudonveidis Galcevas, kitoje laužo pusėje Soročinskis skaitė laikraštį, šiugždendamas puslapius. Ir štai Kiaušinis skilo.

Suskardėjo aštrus ir skvarbus garsas, panašus į ekstruzioninės mašinos gaudesį, kai ji išspiauna gatavą detalę. Paskui kalvos viršūnę trumpai nušvietė oranžinė šviesa.

Sidorovas pažvelgė į laikrodį ir atsistojo. Kalvos viršūnė gana ryškiai išsiskyrė žvaigždėto dangaus fone. Ir kai laužo apakintos akys priprato prie tamsos, jis pamatė daugybę silpnų rausvų žiburėlių, lėtai judančių apie tą vietą, kur buvo Kiaušinis.

— Prasidėjo! — šiurpiu balsu sušnabždėjo Soročinskis. — Prasidėjo! Vitia, pabusk, prasidėjo!..

— Ar negalėtum pagaliau nutilti? — greitai tarė Galcevas. Jis taip pat šnabždėjo.

Iš visų trijų tik Sidorovas žinojo, kas dėjosi viršūnėje. Pirmąsias dešimt valandų pažadintas mechaninis gemalas derinosi prie aplinkos. Derinimuisi pasibaigus, gemalas pradėjo vystytis. Viskas, ko neprireikė vystymuisi. Kiaušinyje buvo perdirbta ir sunaudota sustiprinti darbo organams — efektoriams. Paskui atėjo eilė apvalkalui. Apvakalas skilo, ir gemalas ėmė maitintis dirva.

Žiburėlių vis gausėjo, jie judėjo vis sparčiau. Pasigirdo dūzgimas ir girgždesys — efektoriai įsirausė į dirvą ir ėmė malti tufo gabaliukus. Pliūpt, pliūpt! — be garso atsiskyrė nuo viršūnės ir pakilo į žvaigždėtą dangų šviečiančių dūmų kamuoliai. Drebantis atšvaitas akimirką nušvietė keistas, sunkiai besivartančias formas, paskui viskas vėl dingo.

— Einam arčiau? — paklausė Soročinskis.

Sidorovas neatsakė. Jis staiga prisiminė, kaip buvo bandomas pirmasis mechaninis gemalas, Kiaušinio modelis. Tai buvo prieš kelerius metus. Tuomet embriomechanikoje jis tebebuvo visai naujokas. Erdviame paviljone prie instituto palei sienas buvo padėtas gemalas — aštuoniolika dėžių, panašių į nedegamas spintas, — ir viduryje supilta didžiulė krūva cemento. Cemento krūvoje tūnojo efektorinė ir digestalinė sistemos. Fišeris pamojo ranka, ir kažkas įjungė kirtiklį. Paviljone jie prasėdėjo ligi vėlyvo vakaro, pamiršę viską pasaulyje. Cemento krūva tirpo, ir vakarop iš garo bei dūmų susidarė standartinio litoplastinio trijų kambarių namelio kontūrai. Namelis buvo su gariniu šildymu ir autonomine elektros sistema. Jis buvo visiškai toks pat, kaip ir fabrike pagamintas, tik vonioje liko keraminis kubas — „pilvas“ — ir sudėtingi efektorių sunėrimai. Fišeris apžiūrėjo namelį, palietė koja efektorius ir tarė:

— Matyt, gana amatininkauti. Reikia daryti Kiaušinį.

Stai tada ir buvo pirmąkart ištartas šis įodis. Paskui buvo daug darbo, daug sėkmių ir labai daug nesėkmių. Gemalas mokėsi susiderinti, prisitaikyti prie staigių aplinkos pakitimų, atsistatyti. Jis mokėsi vystytis į namus, ekskavatorius, raketas, jis mokėsi nesudužti, nukritęs į prarajas, neišeiti iš rikiuotės lydyto metalo bangose, nesibijoti absoliutaus nulio… „Ne, — pagalvojo Sidorovas, — gerai, kad pasilikau Žemėje.“

Kalvos viršūnėje šviečiančių dūmų kamuoliai kilo vis dažniau ir dažniau, traškesys, girgždėjimas ir zvimbimas susiliejo į vientisą blerbiantį gaudesį. Slankiojantys raudoni žiburėliai susijungė į grandinėles, o šios susiliejo į nuostabias judančias linijas. Viršum jų švytėjo rausva žara, ir jau buvo galima įžiūrėti kažkokį didžiulį kuprotą siluetą, besisupantį tarytum laivelis ant bangų.

Sidorovas vėl žvilgtelėjo į laikrodį — be penkių minučių ketvirta. Matyt, lava ir tufas buvo tinkama medžiaga: kupolas augo kur kas sparčiau, negu iš cemento. Įdomu, kas bus toliau. Mechanizmas aukština kupolą nuo viršūnės į kraštus, ir efektoriai rausiasi vis giliau į kalvą. Kad kupolas neliktų po žeme, gemalui teks pasirūpinti arba polinėmis atramomis, arba kupolo perkėlimu į šalį nuo efektorių išraustos duobės. Sidorovas vaizdavosi ligi baltumo įkaitusius kupolo kraštus, prie kurių efektorių kastuvėliai lipdo vis naujas ir naujas lydyto litoplasto daleles.

Akimirką kalvos viršūnė paskendo tamsoje, gaudesys nutilo, buvo girdėti tik neaiškus zvimbimas. Gemalas pertvarkė energetinės sistemos darbą.

— Soročinski, — tarė Sidorovas.

— Aš!

— Bėkite prie termokameros ir nuvilkite ją kuo toliau. Ant kalvos neikite.

— Bėgu, Michailai Albertovičiau.

Jis pašnibždomis paprašė Galcevą žibintuvėlio, paskui geltonos šviesos ratas ėmė šokinėti po žvyrą ir išnyko.

Vėl psiigirdo gaudesys. Viršum kalvos viršūnės vėl nušvito žsltL Sidorovui pasirodė, kad juodas kupolas truputį pasislinko į šalį, bet nebuvo tuo tikras. Jis su apmaudu pagalvojo, kad Soročinskį reikėjo pasiųsti prie termokameros tuojau pat, kai tik gemalas išsirito iš Kiaušinio…

Paskui kažkas kurtinamai triokštelėjo. Viršūnėje tvykstelėjo raudojna šviesa. Lėtas raudonas žaibas nušliaužė juodu šlaitu ir užgeso. Rausva žara pasidarė geltona ir ryški, o netrukus apsigaubė tirštais dūmais. Ausis užtrenkė skardus trenksmas, ir Sidorovas pasibaisėdamas išvydo, kaip viršūnę apgaubusiuose dūmuose ir liepsnoje pakilo didžiulė šmėkla. Kažkoks masyvus, sunkus ir žvilgantis padaras susverdėjo ant plonų drebančių kojų. Driokstelėjo dar vienas trenksmas, raudonas žaibas vėl zigzagu nuslinko per šlaitą. Sudrebėjo žemė, ir šmėkla, pakilusi dūmų apgaubtoje žaroje, subyrėjo.

Tuomet Sidorovas pasileido bėgti į kalvą. Kalvoje kažkas dundėjo ir traškėjo, karšto oro bangos vertė iš kojų, ir raudonoje šokčiojančioje šviesoje Sidorovas pamatė, kaip su krintančiomis kino kameromis — vieninteliais liudininkais to, kas atsitiko viršūnėje, — kartu ritasi lavos gabalai.

Jis užkliuvo už vienos kameros. Ji kėksojo, išskėtusi sulankstytus štatyvus. Tuomet jis sulėtino žingsnį, nuo šlaito priešais jį byrėjo karštas žvyras. Viršuje viskas nuščiuvo, tik kažkas vis ruseno dūmuose. Paskui suskardėjo dar vienas trenksmas, ir Sidorovas išvydo nestiprų geltoną tvykstelėjimą.

Viršūnėje dvelkė karštais dūmais ir kažkokia nepažįstama rūgščia smarve. Sidorovas sustojo prie didžiulės duobės stačiais kraštais. Šioje duobėje ant šono gulėjo beveik užbaigtas kupolas — hermetiškas kupolas šešiems žmonėms, su tamburu ir deguonies filtru. Duobėje smilko įkaitęs šlakas, jo fone buvo matyti, kaip silpnai ir bejėgiškai juda netekę valdymo hemomechaniniai gemalo čiuptuvai. Iš duobės tvoskė degėsiais ir rūgštimi.

— Kas čia darosi? — verksmingai prabilo Soročinskis.

Sidorovas pakėlė galvą ir pamatė Soročinskį, tupintį keturi>ėsčia prie pat duobės krašto.

— Senis kūlė, kūlė, nesukūlė, — liūdnai tarė Soročinskis. — Boba kūlė, kūlė…

— Nutilk, — tyliai pasakė Sidorovas. j

Jis atsisėdo ant duobės krašto ir ėmė leistis žemyn.

— Nereikia, — tarė Galcevas. — Pavojinga.

— Nutilk, — pakartojo Sidorovas.

Reikėjo tučtuojau perprasti, kas čia buvo atsitikę. Negali būti, kad nesėkmė ištiko dėl nevykusios Kiaušinio konstrukcijos, nes tai buvo pati tobuliausia žmogaus sukurta mašina. Pati patikimiausia mašina, pati protingiausia mašina.

Veidą nutyilkė stiprus karštis. Sidorovas užsimerkė ir nušliaužė žemyn pro įkaitusio ligi raudonumo naujai gimusio kupolo kraštą. Apačioje apsidairė. Jis pamatė aptirpusius betono skliautus, surūdijusius ir pajuodusius armatūros virbus, platų tamsų urvą, einantį kažkur į kalvos gilumą. Po kojomis kažkas sunkiai pasisuko. Sidorovas pasilenkė. Jis ne išsyk suprato, kas čia per pilkas metalinis daiktas, o kai suprato, tai suprato viską. Tai buvo artilerijos sviedinys.

Kalvoje vėrėsi tuštuma. Joje kažkokie niekšai prieš du šimtus metų buvo įsirengę betonuotą tamsią patalpą. Jie prikrovė šią patalpą artilerijos sviedinių. Mechanizmas, statydamas atraminius polius, kiaurai pramušė skliautus. Sutrūnijęs betonas neišlaikė kupolo svorio. Poliai prasmego kaip į liūną. Tuomet mašina ant betono ėmė lieti lydytą litoplastą. Ji negalėjo žinoti, kad čia — artilerijos sviedinių sandėlis. Ji negalėjo žinoti, kas tai yra artilerijos sviediniai, nes žmonės, kurie jai davė gyvenimo programą, jau buvo pamiršę, kas tai yra artilerijos sviedinys. Rodos, sviediniai buvo užtaisyti trotilu. Per du šimtus metų trotilas sugedo, bet ne visai. Ne visuose sviediniuose. Viskas, kas dar galėjo sprogti, sprogo, ir mechanizmas virto laužo krūva…

Iš viršaus pabiro akmenėliai. Sidorovas pažvelgė aukštyn ir pamatė, kad pas jį leidžiasi Galcevas. Priešinga siena leidosi Soročinskis.

— Kur jūs lendat? — paklausė Sidorovas.

Soročinskis plonu balseliu atsakė:

— Mes norim padėti, Michailai Albertovičiau.

— Jūs man nereikalingi.

— Mes tik… — buvo beprasižiojąs Soročinskis, bet užsikirto.

Už Sidorovo pečių per sieną vykstelėjo plyšys.

— AtsargiaiI — suriko Soročinskis.

Sidorovas žingtelėjo į šalį, užkliuvo už sviedinio ir parvirto. Jis parkrito kniūpsčias ir tučtuojau apsivertė ant nugaros. Kupolas pasviro ir sunkiai griuvo, įkaitęs jo kraštas giliai įsmigo į žemę. Zemė sudrebėjo. Karštas oras siūbtelėjo Sidorovui į veidą.

Viršum kalvos, kur iš duobės kyšojo blausiai blizgantis kupolas, kabojo baltas dūmų kamuolys. Ten kažkas dar ruseno ir kartkartėmis dusliai traškėjo. Galcevas, apsiglėbęs rankomis kelius, sėdėjo paraudusiomis akimis ir taip pat žiūrėjo į kalvą. Jo rankos buvo aptvarstytos, ir visa kairioji veido pusė juoda nuo purvo ir suodžių, — jis vis dar nesiprausė, nors saulė jau seniai buvo patekėjusi. Prie laužo miegojo Soročinskis, užsidengęs galvą zomšine striuke.

Sidorovas atsigulė aukštielninkas ir susidėjo rankas po galva. Nesinorėjo žiūrėti nei į kalvą, nei į baltus dūmus, nei į piktą Galcevo veidą. Ir buvo labai gera gulėti ir žiūrėti į mėlyną mėlyną padangę. Į šią padangę galima žiūrėti valandų valandas. Jis tai žinojo, kai buvo Desantininkas, kai šoko į Vladislavos šiaurės ašigalį, kai šturmavo Belindą, kai vienas sėdėjo sudužusiame bote. Transplutone. Ten išvis nebuvo padangės, tebuvo juoda žvaigždėta tuštuma ir akinanti žvaigždė — Saulė. Tuomet atrodė, jog jis atiduotų paskutines gyvenimo minutes, kad tik dar kartą pamatytų mėlyną padangę. Žemėje šis jausmas greitai pasimiršta. Taip būdavo ir seniau, kai jis metų metus nematydavo mėlynos padangės, ir kiekviena tų metų sekundė galėjo virsti paskutine jo sekunde. Tačiau Desantininkui nederėjo galvoti apie mirtį. Užtat reikėjo daug galvoti apie galimą nesėkmę, nors Gorbovskis kartą pasakė, kad mirtis — blogiau už bet kurią, net pačią baisiausią, nesėkmę.

Nesėkmė — tai visuomet tik atsitiktinumas, kurį galima peržengti. Reikia peržengti. Tik negyvieji negali kovoti. Beje, ne. Negyvieji taip pat gali kovoti ir net nugalėti.

Sidorovas pasikėlė, pažvelgė į Galcevą, ir jam panoro jį paklausti, ką jis apie tai galvoja. Juk Galcevas taip pat buvo Desantininkas. Teisybė, jis buvo prastas Desantininkas. Ir tikriausiai manė, kad pasaulyje nėra nieko blogiau už nesėkmę.

Galcevas lėtai pasuko galvą, pakrutino liipas ir staiga pasakė:

— Jūsų akys raudonos, Michailai Albertovičiau.

— Jūsų taip pat, — atsakė Sidorovas.

Reikėjo susirišti su Fišeriu ir papasakoti visa, kas atsitiko. Jis atsistojo ir, sunkiai žengdamas žole, patraukė prie pterokaro. Jis ėjo atlošęs galvą ir žiūrėjo į padangę. Galima buvo valandų valandas žiūrėti į padangę — ji tokia mėlyna ir nuostabiai graži. Padangė, po kuria grįžtama.