Vidurdienis, XXII amzius

ŽVAKĖS PRIE PULTO

Vidurnaktį ėmė lyti. Plentas pasidarė slidus, ir Zvancevas sumažino greitį. Buvo neįprastai tamsu ir nejauku, miesto žiburių pašvaistė liko už tamsių kalvų, ir Zvancevui rodėsi, kad mašina rieda per dykumą. Ant grublėto šlapio betono šokinėjo balta žibintų šviesa. Priešais mašinų nevažiavo. Paskutinę mašiną Zvancevas matė prieš įsukdamas į plentą, einantį į Institutą. Už kilometro nuo posūkio buvo gyvenvietė, ir Zvancevas nusistebėjo, nors ir buvo vėlyvas laikas, švietė beveik visi langai, o didelės kavinės veranda buvo pilna žmonių. Zvancevui pasirodė, kad jie tyli ir kažko laukia.

Akika atsigręžė.

— Visi jie žiūri į mus, — tarė ji.

Zvancevas nieko nepasakė.

— Tikriausiai jie mano, kad mes gydytojai.

— Tikriausiai, — pritarė Zvancevas.

Tai buvo paskutinė nušviesta gyvenvietė, kurią juodu matė. Už posūkio prasidėjo šlapia tamsa.

— Kažkur čia turėtų būti buitinių prietaisų gamykla, — tarė Zvancevas. — Tu nepastebėjai?

— Ne.

— Tu niekad nieko nepastebi.

— Prie vairo — jūs. Leiskite mane prie vairo, ir aš viską pastebėsiu.

— Nė nemanau, — pasakė Zvancevas.

Jis staiga nuspaudė stabdžius, ir mašiną mestelėjo į šoną. Ji cypdama nučiuožė betonu. Žibintai apšvietė stulpą su rodykle. Signalinių žiburių nebuvo, įrašas rodyklėje atrodė išblukęs: „Novosibirsko Biologinio Kodavimo Institutas — 21 km.“ Po rodykle buvo prikaltas persikreipęs fanerinis skydas su keverzišku įrašu: „Dėmesio! Įjungti visus neutralizatorius! Sumažinti greitį! Netoli užkarda!“ Tas pats užrašas dar prancūzų ir angių kalbomis. Raidės buvo didelės, su juodais patakais.

— Oho! — sumurmėjo Zvancevas, pasilenkė po vairu ir įjungė neutralizatorius.

— Kokia užkarda? — paklausė Akika.

— Kokia užkarda, nežinau, — atsakė Zvancevas, — bet, matyt, tau reikėjo pasilikti mieste.

— Ne, — pasakė Akika.

Kai mašina pajudėjo, ji atsargiai paklausė:

— Jūs manot, kad mūsų nepraleis?

— Manau, tavęs nepraleis.

— Tuomet aš palauksiu, — ramiai tarė Akika.

Mašina lėtai ir be garso riedėjo plentu. Žiūrėdamas priešais save, Zvancevas pasakė:

— Vis dėlto norėčiau, kad tave praleistų.

— Aš taip pat, — pasakė Akika. — Labai noriu su juo atsisveikinti…

Zvancevas tylėdamas žiūrėjo į kelią.

— Pastaruoju metu mudu retai matydavomės, — toliau kalbėjo Akika. — Aš labai jį myliu. Kito tokio žmogaus nepažįstu. Niekad taip nemylėjau tėvo, kaip myliu jį. Aš net verkiau…

„Taip, vąrkė, — pamanė Zvancevas. — Vandenynas buvo juodai mėlynas, ir padangė buvo mėlyna mėlyna, ir jo veidas buvo paburkęs ir mėlynas, kai mudu su Kondratjevu atsargiai vedėm jį į konvertoplaną. Po kojomis gurgždėjo įkaitęs koralų smėlis, jam buvo sunku eiti, jis vis pakibdavo ant mūsų rankų, bet nieku gyvu nesutiko būti nešamas. Jo akys buvo užmerktos, ir jis, lyg prasikaltęs, murmėjo: „Hokuro-sama, hokuro-sama..Iš paskos ir iš šalių tylėdami ėjo okeanologai, o Akika ėjo šalia Sergejaus, laikydama abiem rankomis, kaip padėklą, visame Vandenyne garsią nudėvėtą baltą skrybėlę, ir gailiai verkė. Tai buvo pirmasis, baisiausias ligos priepuolis — prieš šešerius metus, bevardėje salelėje, penkiolika mylių į vakarus nuo Oktopuso rifo..

— …jį pažįstu dvidešimt metų. Nuo pat vaikystės. Man labai norisi su juo atsisveikinti.

Iš šlapios tamsos išplaukė ir prasklendė viršum galvų grotelinė mikroklimato įrenginio arka. Sinoptinėje stotyje žiburių nebuvo. „Įrenginys neveikia, — pamanė Zvancevas. — Stai kodėl toks biaurus oras.“ Jis dėbtelėjo į Akiką. Ji sėdėjo, užsikėlusi ant sėdynės kojas, ir žiūrėjo tiesiai priešais save. Jai ant veido krito atšvaitai nuo pulto ciferblatų.

— Kas čia dedasi? — tarė Zvancevas. — Kažkokia mirties zona.

— Nežinau, — pasakė Akika. Ji pasimuistė, patogiau įsitaisydama, bakstelėjo keliu jam į šoną, ir staiga apmirė, įsmeigusi į jį patamsyje žvilgančias akis.

— Kas yra? — paklausė jis.

— Gal jis jau…

— Nesąmonė, — tarė Zvancevas.

— Ir visi nuvyko prie Instituto…

— Nesąmonė, — ryžtingai pasakė Zvancevas. — Nesąmonė.

Toli priekyje sužibo nelygus raudonas žiburėlis. Jis buvo silpnas ir mirgėjo kaip žvaigždelė darganoje padangėje. Zvancevas dėl visa ko; vėl sumažino greitį. Dabar mašina riedėjo labai lėtai, ir buvo galima girdėti lietaus šnaresį. Žibintų šviesoje pasirodė trys figūros su šlapiais blizgančiais apsiaustais. Jos stovėjo pačiame plento viduryje, priešais juos skersai plentą gulėjo storas rąstas. Tas, kuris stovėjo dešinėje, laikė viršum galvos didelį rūkstantį deglą. Jis lėtai mosavo deglu į šalis. Zvancevas privažiavo arčiau ir sustojo. „Na ir užkarda“, — pamanė jis. Žmogus su deglu kažką neaiškiai šūktelėjo per lietaus šnaresį, ir visi trys, didžiuliais šlapiais apsiaustais, nerangiai žengdami, greitai pasuko prie mašinos. Žmogus su deglu, piktai išsišiepęs, vėl kažką šūktelėjo. Zvancevas išjungė tolimą šviesą ir atidarė dureles.

— Variklį! — riktelėjo žmogus su deglu. Jis priėjo prie pat mašinos. — Išjunkite variklį, pagaliau!

Zvancevas išjungė variklį ir išlipo ant plento. Dulkė smulkus tankus lietus.

— Aš okeanologas Zvancevas, — tarė jis. — Važiuoju pas akademiką Okadą…

— Išjunkite mašinoje šviesą! — pasakė žmogus su deglu. — Ir greičiau, susimildami!

Zvancevas atsigręžė, bet šviesa kabinoje jau buvo užgesusi.

— Kas važiuoja su jumis? — paklausė žmogus su deglu.

— Okeanologė Kondratjeva, — piktai atsakė Zvancevas. — Mano bendradarbė.

Trejetas apsiaustais vilkinčių vyrų tylėjo.

— Galim važiuoti toliau?

— Aš operatorius Michailovas, — tarė žmogus su deglu. — Pasiųstas sutikti jūsų ir pasakyti jums, kad pas akademiką Okadą negalima.

— Apie tai aš kalbėsiu su profesoriumi Kasparu, — pasakė Zvancevas. — Palydėkite mane pas jį.

— Profesorius Kasparas labai užsiėmęs. Mes nenorėtumėm, kad jis būtų trukdomas.

„Kas tokie — mes?“ — norėjo paklausti Zvancevas, bet susilaikė, nes Michailovas kalbėjo neaiškiai ir monotoniškai, tartum mirtinai nuvargęs žmogus.

— Turiu perduoti akademikui nepaprastai svarbų pranešimą, — tarė Zvancevas. — Palydėkite mane pas Kasparą.

Trijulė tylėjo, ir jų veidais šmėsčiojo raudona nelygi šviesa. Veidai buvo šlapi, sulysę.

— Na? — nekantriai paklausė Zvancevas.

Staiga jis pastebėjo, kad Michailovas miega. Deglą laikanti ranka drebėjo ir linko vis žemiau. Michailovo akys buvo užmerktos.

— Tolia, — tyliai tarė vienas jo draugų ir bakstelėjo jam i petį.

Michailovas atsitokėjo, mostelėjo deglu ir įsmeigė į Zvancevą pabrinkusias akis.

— Ką? — kimiai paklausė jis. — A, jūs pas akademiką… Pas akademiką Okadą negalima. Į Instituto teritoriją iš viso negalima. Prašom važiuoti atgal.

— Turiu perduoti akademikui Okadai nepaprastai svarbų pranešimą, — kantriai pakartojo Zvancevas. — Aš okeanologas Zvancevas, o mašinoje — Okeanologė Kondratjeva. Mes vežam svarbų pranešimą.

— Aš operatorius Michailoyas, — tarė žmogus su deglu. — Pas Okadą dabar negalima. Per artimiausias keturias paras jis mirs, ir mes galim nesuspėti. — Jis vos krutino lūpas. — Profesorius Kasparas labai užsiėmęs ir prašė netrukdyti. Prašom važiuoti atgal…

Staiga jis nusisuko į savo draugus.

— Vyručiai, — tarė jis nusiminęs. — Duokit dar dvi tabletes.

Zvancevas stovėjo lietuje ir galvojo, ką dar galima pasakyti šiam žmogui, kuris stovėdamas snaudžia. Michailovas stovėjo kiek nusisukęs ir, atlošęs galvą, kažką rijo. Paskui Michailovas tarė:

— Ačiū, vyručiai, aš visai nepastoviu. Pas jus čia vis dėlto lyja, vėsu, o pas mus visi stačiai nebesilaiko ant kojų, vienas po kito virsta, keliasi ir vėl virsta… Tuomet išnešam… — Jis kalbėjo vis dar neaiškiai.

— Nieko, paskutinė naktis…

— Devinta, — tarė Michailovas.

— Dešimta.

— Nejau dešimta?; Mano galva sunki kaip špižinė. — Michailovas atsisuko į Zvancevą. — Atleiskite, drauge…

— Okeanologas Zvancevas, — trečią kartą prisistatė Zvancevas. — Drauge Michailo vai, turite mus praleisti. Mes tik ką atskridom iš Filipinų. Mes vežam akademikui informaciją, labai svarbią informaciją. Jis laukė jos visą gyvenimą. Supraskite, aš jį pažįstu jau trisdešimt metų. Aš geriau žinau, ar jis gali be to mirti, ar ne. Tai labai svarbi informacija.

Akika išlipo iš mašinos ir atsistojo šalia jo. Operatorius tylėjo, drebėdamas nuo šalčio.

— Na, gerai, — pagaliau nusileido jis. — Tik jūsų per daug. — Jis taip ir pasakė: „per daug“. — Tegul eina vienas.

— Gerai, — sutiko Zvancevas.

— Tik, mano manymu, nėra prasmės, — pridūrė Michailovas. — Kasparas pas akademiką jūsų neleis. Akademikas izoliuotas. Sutrikdydami izoliaciją, galit sugadinti visą bandymą, ir tuomet…

— Su Kasparu pakalbėsiu pats, — nutraukė Zvancevas. — Palydėkit mane.

— Gerai, — tarė operatorius. — Eime.

Zvancevas atsigręžė Akiką. Ant jos veido buvo daug didelių ir mažų lašų. Ji pasakė:

— Eikite, Nikolajau Jevgenjevičiau.

Paskui ji pasisuko į apsiaustais vilkinčius žmones:

— Kuris nors duokit jam apsiaustą, o patys lįskite į mašiną. Mašiną galima pastatyti skersai plento.

Zvancevas gavo apsiaustą. Akika norėjo grįžti į mašiną ir ją pasukti, bet Michailovas pasakė, kad negalima jungti variklio. Jis stovėjo ir švietė savo riikstančiu deglu, kol vyrai pakėlė, pasuko mašiną ir pastatė skersai kelio. Paskui visa užkardos įgula sulipo vidun. Zvancevas kyštelėjo galvą. Susigūžusi Akika vėl sėdėjo ant priekinės sėdynės. Michailovo drauž?ai jau miegojo, surėmę galvas.

— Perduokit jam… — paprašė Akika.

— Taip, būtinai.

— Pasakykit, kad mes lauksim.

— Taip, — tarė Zvancevas. — Pasakysiu.

— Na, eikit.

— Sajonara, Aki-tian.

— Eikit…

Zvancevas atsargiai užtrenkė dureles ir priėjo prie operatoriaus:

— Eime.

— Eime, — visai nauju, labai žvaliu balsu atsakė operatorius. — Einam greitai, reikia nueiti septynis kilometrus.

Plačiais žingsniais jie nužirgliojo šlapiu grublėtu betonu.

— Kas pas jus ten dedasi? — paklausė operatorius.

— Kur — pas mus?

— Na, pas jus… Didžiajame pasaulyje. Mes jau pusę mėnesio nieko nežinom. Kas Taryboje? Kaip su Didžiosios Šachtos projektu?

— Labai daug savanorių, — atsakė Zvancevas. — Trūksta anihiliatorių. Trūksta aušintuvų. Taryba ketina paskirti projektui trisdešimt procentų energijos. Iš Veneros atšaukti beveik visi giliųjų gręžinių specialistai.

— Teisingai, — tarė operatorius. — Veneroje jiems dabar nėra kas veikti. O kas išrinktas projekto viršininku?

— Nežinau, — piktai atsakė Zvancevas.

— Ne Stirneris?

— Nežinau.

Jie patylėjo.

— Biaurybė, ar ne? — tarė operatorius.

— Kas?

— Deglas. Biaurybė, ar ne? Kokia šlykštynė! Jaučiate, kaip jis smirda.

Zvancevas pauostė ir pasitraukė du žingsnius į šalį.

— Taip, — tarė jis. Deglas trenkė nafta. — O kam jo reikia? — paklausė Zvancevas.

— Taip įsakė Kasparas. Jokių elektros prietaisų, jokių lempų. Stengiamės, kad būtų minimumas nekontroliuojamų trukdymų… Beje, jūs rūkote?

— Rūkau.

Operatorius sustojo.

— Duokit žiebtuvėlį, — tarė jis. — Ir radiofoną. Turit radiofoną? i

— Turiu.

— Viską atiduokit man. — Michailovas paėmė žiebtuvėlį ir radiofoną, iškrovė juos ir išmetė akumuliatorius į griovį. — Atleiskit, bet taip reikia. Dvidešimties kilometrų spinduliu čia neveikia nė vienas elektros prietaisas.

— Sit kaip, — tarė Zvancevas.

— Taip. Aplink Novosibirską apšvarihom visus bitynus ir gaminam vaškines žvakes. Jūs apie tai girdėjot?

— Ne.

Be perstojo lijo, ir juodu paspartino žingsnį.

— Žvakės taip pat ne kas, bet vis dėlto geriau, negu deglai. Arba, žinote, balanos. Ar žinot, kas yra balanos?

— Ne, — atsakė Zvancevas.

— Yra tokia daina: „Neužgeski, balanėle.“ Visą laiką maniau, kad balana — tai kažkoks generatorius.

— Dabar suprantu, iš kur tas lietus, — patylėjęs prabilo Zvancevas. — Tai yra suprantu, kodėl išjungti mikroklimato įrenginiai.

— Ne, ne, — atsakė operatorius, — mikroklimato įrenginiai — savo ruožtu, o lietų mums specialiai varo nuo Vėjuotųjų kalnagūbrių. Ten yra kontinentinis įrenginys.

— Kam tai daroma? — paklausė Zvancevas.

— Apsisaugom nuo tiesioginių saulės spindulių.

— O išlydžiai debesyse?

— Debesys ateina tušti, jie iškraunami čia dar neatplaukę. Apskritai bandymas išėjo kur kas labiau grandioziškas, negu iš pradžių galvojom. Pas mus susirinko visi biokodavimo specialistai. Iš viso pasaulio. Penki šimtai žmonių. Ir vis tiek jų trūksta. Ir visas Siaurės Uralas dirba mums.

— Ir kol kas viskas vyksta sklandžiai? — paklausė Zvancevas.

Operatorius nutylėjo.

— Jūs girdite, ką sakau? — paklausė Zvancevas.

— Negaliu jums atsakyti, — nenoromis atsakė Michailovas, — Tikimės, kad viskas vyksta kaip reikia. Principas patikrintas, bet tai pirmas bandymas su žmogumi. Šimtas dvidešimt trilijonų megabitų informacijos, ir vieno kito klaida gali daug ką iškreipti.

Michailovas nutilo, ir juodu ilgai ėjo netardami nė žodžio. Zvancevas ne išsyk pastebėjo, kad jie eina per gyvenvietę. Gyvenvietė buvo tuščia. Vos bolavo matinės kotedžų sienos, langai buvo tamsūs. Už ažūrinių tvorų šlapiuose krūmuose kur-ne-kur juodavo garažų vartai.

Operatorius pamiršo Zvancevą. „Dar kokios šešios valandos, ir viskas bus baigta, — galvojo jis. — Grįšiu namo ir virsiu miegoti. Didysis Okada mirs ir taps nemirtingas. Ak, kaip gražu! Bet kol nėra atėjęs laikas, niekas negali pasakyti, ar bandymas pasisekė. Netgi pats Kasparas. Didysis Kasparas, Didysis Okada, Didysis Bandymas! Didysis

Kodavimas. — Michailovas papurtė galvą — akis vėl ėmė spausti įprastinis nuovargis, temdydamas sąmonę. — Ne, ne, reikia galvoti, Valerijus Kasparas pasakė, kad jau dabar reikia pradėti galvoti. Visi turi galvoti, netgi operatoriai, nors mes labai mažai žinom. Tačiau Kasparas pasakė, kad galvoti turi visi. Valerijus Kasparas, paprastai tariant, — Valerijus Konstantinovičius. Įdomu, kai jis dirba, dirba ir staiga taip garsiai prabyla, kad girdėti visoje salėje: „Gana, Truputį pasėdėkim, beprasmiškai žvelgdami priešais save!“ Sią frazę jis kažkur buvo skaitęs. Jeigu tą akimirką kas nors į jį kreiptųsi, jis pasakytų: „Jaunuoli, juk jūs matot. Netrukdykite man sėdėti, beprasmiškai žvelgiant priešais save…“ Vėl ne apie tai galvoju! Taigi pirmiausia reikia aptarti uždavinį. Duota: fiziologinių neuroninių būsenų kompleksas (paprastai kalbant, gyvos smegenys) pagal trečiąją Kasparo-Karpovo sistemą koduojamas kristalinėje kvazibiomasėje. Reikiamai izoliuotas, kodas kristalinėje kvazibiomasėje, esant normaliam ūžesių lygiui, išsilaiko gana ilgai, — kodo relaksacijos laikas sudaro apytikriai dvylika tūkstančių metų. Laiko užtenka. Reikia surasti: būdą biomasės kodui pervesti į gyvas smegenis, tai yra į nulinėse būsenose esančių fiziologinių funkcionuojančių neuronų kompleksą. Beje; tam tikslui reikia dar ir nulinėje būsenoje esančių gyvų smegenų, bet tokiam reikalui žmonių visuomet atsirasdavo ir atsiras — pavyzdžiui, aš… Ak, vis tiek neleis. Apie gyvas smegenis Kasparas nenori nė girdėti. Koks keistuolis! Dabar sėdėk ir lauk, kol leningradiečiai pagamins dirbtines. Stai… Trumpiau tariant, Okados smegenis mes užkodavom kristalinėje biomasėje. Mes turime Okados smegenų šifrą, Okados minčių šifrą, jo „aš“ šifrą. Ir dabar reikia rasti būdą šiam šifrui pervesti į kitas smegenis. Kad ir į dirbtines. Tuomet Okada atgims. Užšifruotas Okados „aš“ vėl pasidarys veikiantis, tikras „aš“. Klausimas: kaip šitai padaryti? Kaip?.. Gerai būtų atspėti jau dabar ir pradžiuginti senį. Kasparas apie tai galvoja ketvirtį amžiaus. Smagu būtų nubėgti pas jį šlapiam, kaip Archimedas, ir sušukti: „Eureka!“ — Michailovas suklupo ir vos neišmetė deglo.

— Kas jums? — paklausė Zvancevas — Jūs vėl snaudžiat?

Michailovas pažvelgė į jį. Zvancevas žirgliojo, užsimaukšlinęs gobtuvą, susikišęs rankas po apsiaustu. Raudonoje blėsčiojančioje šviesoje jo veidas atrodė labai iigas ir labai šiurkštus.

— Ne, — atsakė Michailovas. — Aš galvoju. Nesnaudžiu.

Priešais šmėstelėjo kažkoks tamsus kaupas. Juodu ėjo sparčiai ir netrukus pavijo didelį sunkvežimį, kuris lėtai slinko plentu. Zvancevas ne išsyk suprato, kad sunkvežimis važiuoja su išjungtu varikliu. Jį vilko du stambūs šlapi kupranugariai.

— Ei, Sanka! — šūktelėjo operatorius. Spragtelėjo kabinos durys, kyštelėjo galva, pažvelgė žvilgančiomis akimis ir pasislėpė.

— Kuo galiu būti naudingas? — paklausė iš kabinos.

— Duok šokoladuką, — paprašė Michailovas.

— Pasiimk pats, nesinori lįsti laukan. Slapia.

— Ir paimsiu, — žvaliai pasakė Michailovas ir kažkur dingo drauge su deglu.

Pasidarė labai tamsu. Zvancevas ėjo šalia sunkvežimio, derindamasis prie kupranugarių. Kupranugariai vos vilkosi.

— Ar greičiau jie negali? — sumurmėjo jis.

— Kad, biaurybės, nenori, — atsakė balsas iš kabinos. — Mėginau užtraukti jiems lazda, bet jie tik spiaudosi. — Balsas patylėjo ir pridūrė: — Keturi kilometrai per valandą. Ir apspiaudė man apsiaustą.

Šoferis sunkiai atsiduso ir staiga suriko:

— Ei, eiklieji! Nū, nū-ū, ar kaip ten jus!

Kupranugariai sušnarpštė.

— Geriau pasitraukit į šalį, — patarė šoferis. — Beje, dabar jie, rodos, nieko.

Pakvipo nafta, ir šalia vėl atsirado Michailovas. Jo deglas rūko ir spragsėjo.

— Eime, — tarė jis. — Dabar jau arti.

Juodu lengvai pralenkė kinkinį, ir netrukus abipus kelio pasirodė neaukšti tamsūs trobesiai. Įsižiūrėjęs Zvancevas išvydo tamsoje didžiulį pastatą — juodą siluetą juodaje padangėje. Languose vienur kitur silpnai žibsėjo geltoni žiburėliai.

— Žiūrėkit, — sušnabždėjo Michailovas. — Matot, abipus kelio — blokai?

— Kas ten? — taip pat pakuštomis paklausė Zvancevas.

— Juose kvazibiomasė. Cia jos bus laikomos.

— Kas?

— Smegenys, — sušnabždėjo Michailovas. — SmegenysI Juodu staiga išsuko iš kelio ir priėjo prie pat įėjimo į institutą. Michailovas atidarė sunkias duris.

— Prašom, — tarė jis. — Tik, susimildami, netriukšmaukit.

Vestibiulyje buvo tamsu, vėsu, ir trenkė keistas kvapas. Viduryje stovėjo didelis stalas, ant kurio spingsėjo kelios storos apgargėjusios žvąkės, buvo padėtos kelios lėkštės ir didelis sriubos kaistuvas. Lėkštės buvo nešvarios. Pintinėje kėksojo išdžiūvusios duonos riekės. Žvakių šviesoje buvo menkai matyti. Zvancevas žengė kelis žingsnius, užkliuvo apsiaustu už kėdės, ir kėdė su trenksmu apvirto.

— Ai! — riktelėjo kažkas už pečių. — Tolia, tai tu?

— Aš, — tarė Michailovas.

Zvancevas atsigręžė. Vestibiulio kampe tvyrojo rausva prietema. Michailovui priėjus ir pašvietus deglu, Zvancevas ten išvydo blyškaus veido mergaitę. Ji gulėjo ant sofos, apsigaubusi kažkokia juoda skara.

— Atnešei ko nors gardaus? — paklausė mergaitė.

— Sanka veža, — atsakė Michailovas. — Nori šokolado?

— Noriu.

Michailovas, mosuodamas deglą, ėmė raustis po apsiaustą.

— Eik pakeisti Zin6, — tarė mergaitė. — Tegu eina miegoti čia. Dvyliktajame dabar miega berniukai. Ar lyja?

— Lyja.

— Gerai. Dabar nebe daug beliko.

— Se tau šokoladukas, — pasakė Michailovas. — Aš einu. Sis draugas pas akademiką.

— Pas ką?

— Pas akademiką. Mergaitė tyhai švilptelėjo.

Zvancevas perėjo per vestibiulį ir nekantriai atsigręžė. Michailovas sekė iš paskos, o mergaitė sėdėjo ant sofos ir vyniojo šokoladą. Žvakių šviesoje galima buvo matyti tik blyškų veidą ir keistą, lyg sidabras žvilgantį chalatą su gobtuvu. Michailovas nusimetė apsiaustą, ir Zvancevas pamatė, kad jis taip pat vilki ilgą sidabrišką chalatą. Blėsčiojančioje deglo šviesoje jis buvo panašus į šmėklą.

— Drauge Zvancevai, — tarė jis, — palaukite truputį čia. Einu atnešti jums chalato. Tik, susimildami, kol kas nenusimeskit apsiausto.

— Gerai, — sutiko Zvancevas ir atsisėdo ant kėdės.

Kasparo kabinete buvo tamsu ir šalta. Migdomai šnarėjo lietus. Michailovas išėjo, pasakęs, kad pašauks Kasparą. Deglą jis išsinešė, o žvakių kabinete nebuvo. Iš pradžių Zvancevas sėdėjo lankytojų krėsle prie didelio tuščio stalo. Paskui atsistojo, priėjo prie lango ir ėmė žiiirėti į naktį, atrėmęs kaktą į šaltą stiklą. Kasparas nesirodė.

„Bus labai sunku be Okados, — galvojo Zvancevas. — Jis dar galėjo pagyventi kokį dvidešimt metų, reikėjo labiau jį saugoti. Jau seniai reikėjo jam uždrausti vandens gelmių žvalgybas. Jei žmogus perkopęs per šimtą ir iš jų šešiasdešimt metų praleidęs daugiau kaip tūkstantį metrų gilumoje… Sit taip ir gaunamas mėlynasis paralyžius, kad jį kur šimtas!.

Zvancevas pasitraukė nuo lango, žengė prie durų ir dirstelėjo į koridorių. Ilgame koridoriuje palei sienas protarpiais degė žvakės. Iš kažkur aidėjo balsas, metronomo tikslumu kartojantis vis tuos pačius žodžius. Zvancevas įsiklausė, bet žodžių nesuprato. Paskui iš rausvos prietemos koridoriaus gale išplaukė ilgos baltos figūros ir be garso praėjo pro šalį, tarytum praplaukė oru. Po sidabriškų gobtuvų snapeliais Zvancevas pamatė sulysusius tamsius veidus.

— Nori valgyti? — paklausė vienas.

— Ne. Miego.

— Aš, rodos, valgyčiau…

— Ne, ne. Miegoti. Pirma miegoti.

Jie kalbėjo negarsiai, bet buvo girdėti toli koridoriuje.

— Džiną vos nesugadino savo sektoriaus. Kasparas sučiupo ją už rankos.

— Velniava!

— Taip. Kad būtum matęs jo veidą!

— Velniava, velniava! Kurį sektorių?

— Dvylika tūkstančių šeši šimtai trečią. Manoma — klausos asociacijos.

— Ai-ai-ai-ai…

— Kasparas pasiuntė ją miegoti. Ji sėdi šešioliktajame ir verkia.

Dvi baltos figūros dingo. Buvo girdėti, kaip jos kalbasi, leisdamosi laiptais, bet Zvancevas jau nesuprato žodžių. Jis uždarė duris ir grįžo į krėslą.

Taigi kažkokia Džiną kad kiek būtų sugadinusi klausos sektorių. Biauri mergiūkštė! Kasparas sučiupo ją už rankos. O jei būtų nesučiupęs? Zvancevas sukando dantis ir užsimerkė. Apie Didįjį Bandymą jis beveik nieko nežinojo. Jis tebuvo girdėjęs, kad tai Didysis Bandymas, kad tai sudėtingiausias uždavinys, su kuriuo kada nors buvo mokslas susidūręs. Užkoduoti jaudulių pasiskirstymą kiekvienoje iš milijardų smegenų ląstelių, užkoduoti ryšius tarp jaudulių, ryšius tarp ryšių… Mažiausia klaidelė sukeltų nepataisomus iškraipymus. Mergaitė vos nesunaikino viso sektoriaus… Zvaiiceyas prisiminė, kad tai buvo dvylika tūkstančių šešiasdešinit trečias sektorius, ir jam pasidarė baisuieigu net tikimybė padaryti klaidą arba netikslumą perkeliant kodą labai maža… Dvylika tūkstančių sektorių, trilijonai vienetų informacijos. Kasparas vis dar nesirodė.

Zvancevas vėl išėjo į koridorių. Jis ėjo nuo žvakės prie žvakės keistojo monotoniško balso link. Paskui pamatė atlapotas duris, ir balsas pasidarė visai skardus. Už durų buvo didžiulė salė, mirganti šimtais žvakių. Zvancevas išvydo palei sienas einančius panelius su ciferblatais. Palei sienas prie panelių sėdėjo keli šimtai žmonių. Visi vilkėjo baltais chalatais. Oras salėje buvo sunkus ir karštas, trenkė karštu vašku. Zvancevas suprato, kad vėdinimo ir kondicionavimo sistema išjungta. Jis įėjo į salę ir apsidairė. leškojo Kasparo, bet jeigu Kasparas čia ir būtų buvęs, jo vis vien nebūtų buvę galima pažinti tarp šimtų žmonių, vilkinčių vienodais sidabriškais chalatais su užmaukšlintais gobtuvais.

— Aštuoniolika tūkstančių septjni šimtai dvidešimt antras sektorius pripildytas, — pasigirdo balsas.

Salėje buvo nepakenčiamai tylu — tik šis balsas ir daugelio judesių šnaresys. Vidury salės Zvancevas pamatė stalą ir keletą krėslų. Jis priėjo prie stalo.

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt trečias sektorius pripildytas.

Viename krėsle, parėmęs galvą rankomis, priešais Zvancevą sėdėjo plačiapetis žmogus. Jis miegojo ir garsiai dūsavo.

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt ketvirtas sektorius pripildytas.

Zvancevas dirstelėjo į laikrodį. Buvo lygiai trečia valanda nakties. Jis pastebėjo, kaip į salę įėjo žmogus baltu chalatu ir dingo kažkur prietemoje, kur nieko daugiau nebuvo matyti, kaip tik blėsčiojantys žiburėliai.

— AštuonioHka tūkstančių septyni šimtai dvidešimt penktas sektorius pripildytas…

Prie stalo priėjo žmogus su žvake, nulašino vaško, pastatė ant jo žvakę ir atsisėdo. Jis pasidėjo ant stalo pluoštą popierių, atvertė lapą ir tuojau pat užsnūdo. Zvancevas matė, kaip jo galva sviro vis žemyn ir žemyn ir pagaliau atsirėmė į popierių.

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt šeštas pripildytas…

Zvancevas vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Dviem sektoriams pripildyti prireikė ne ką daugiau kaip pusantros minutės. Dešimt parų vyksta Didysis Kodavimas, pripildyta mažiau kaip dvidešimt tūkstančių sektorių…

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt septintas sektorius pripildytas…

Ir taip dešimt parų. Zvancevui ant peties kažkas uždėjo tvirtą ranką.

— Kodėl nemiegate?

Zvancevas pakėlė galvą ir po gobtuvu išvydo stambų išvargusį veidą. Zvancevas jį pažino.

— Miegoti. Tuojau pat…

— Profesorius Kasparas… — tarė Zvancevas ir atsistojo.

— Miegoti, miegoti… — Kasparas žiūrėjo jam į akis. — Jei negalite miegoti, ką nors pakeiskite.

Jis sparčiai paėjėjo į šalį, sustojo ir vėl įdėmiai pažiūrėjo.

— Nepažįstu, — tarė jis. — Bet vis vien — miegoti!

Jis atsuko nugarą ir ėniė sparčiai žingsniuoti palei sėdinčius prie pultų žmones. Zvancevas išgirdo tolstantį skardoką jo balsą:

— Pusė padalos…. Atidžiau, Leonidai, pusantros padalos… Gerai… Puiku. Taip pat gerai… Padala. Džonsonai, atidžiau žiūrėkit… Gerai… Gerai…

Zvancevas atsistojo ir nusekė paskui jį, stengdamasis nepaleisti jo iš akių. Kasparas staiga sušuko:

— Draugai! Viskas eina sklandžiai! Būkite atidesni! Viskas eina labai sklandžiai!.. Tik stebėkite stabilizatorius, ir viskas bus labai gerai!..

Zvancevas atsitrenkė į ilgą stalą, prie kurio keletas žmonių miegojo. Niekas neatsigręžė, nė vienas iš miegančiųjų nepakėlė galvos. Kasparas dingo. Tuomet Zvancevas žengė ant nuomonės palei geltoną pultų žiburėlių grandinę.

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai devyniasdešimtas pripildytas, — pranešė naujas žvalus balsas.

Zvancevas suprato, kad paklydo ir nebežino, kur išėjimas ir kur dingo Kasparas. Jis atsisėdo ant pirmos pasitaikiusios kėdės, atsirėmė alkūnėmis į kelius, padėjo smakrą ant delnų ir įsmeigė akis į netoliese mirgančią žvakę. Žvakė pamažu gargėjo.

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai devyniasdešimt septintas sektorius… Septyni šimtai devyniasdešimt devintas. Aštuoni šimtai… Pripildytas… Pripildytas…

— A-a-a-a!

Kažkas pratisai ir baisiai suriko. Zvancevas pašoko. Jis pamatė, kad niekas neatsigręžė, bet visi kažkaip išsyk sustingo, įtempė nugaras. Maždaug už dvidešimties žingsnių, prie vienos operatoriaus sėdynės, stovėjo aukštas žmogus ir šaukė, susiėmęs už gerklės:

— Atgal! Atgal! A-a-a!..

Iš kažkur, sparčiai žengdamas, pasirodė Kasparas. Jis puolė prie pulto. Salėje pasidarė tylu, tik spragėjo vaškas.

— Atleiskite! — tarė aukštasis žmogus. — Atleiskite… Atleiskite… — kartojo jis.

Kasparas išsitiesė ir sušuko:

— Klausyti manęs! Sektoriai aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai devyniasdešimt šeštas, septyni šimtai devyniasdešimt septintas, septyni šimtai devyniasdešimt aštuntas, septyni šimtai devyniasdešimt devintas, aštuoniasdešimtas — perrašyti! Iš naujo!

Zvancevas pamatė, kaip šimtai žmonių baltais apsiaustais vienu metu pakėlė dešines rankas ir kažką paspaudė pultuose. Žvakių šviesa suvirpėjo.

— Atleiskite, atleiskite! — kartojo žmogus.

Kasparas bakstelėjo jam į nugarą.

— Miegoti, Henri, — tarė jis. — Greitai miegoti. Nusiraminkit, nieko baisaus…

Žmogus nuėjo palei pultus kartodamas: „Atleiskite, atleiskite… Niekas neatsigręžė. Jo vietoje jau sėdėjo kitas.

— Aštuoniolika tūkstančių septyni šimtai devyniasdešimt šeštas pripildytas, — tarė žvalus balsas.

Kasparas truputį pastovėjo, paskui lėtai, labai susikūprinęs, buvo bepraeinąs pro Zvancevą. Zvancevas žengė jo pasitikti ir staiga išvydo jo veidą. Jis sustojo ir praleido Kasparą. Tas priėjo prie nedidelio atskiro pulto, glebiai atsisėdo ant sėdynės ir kiek pasėdėjo. Paskui pasipurtė ir, pasislinkęs į priekį, įkišo veidą į didelį periskopo antgalį. Periskopas ėjo po grindimis.

Zvancevas atsistojo netoliese, prie ilgo stalo, ir nenuleisdamas akių žiūrėjo į pavargusią susikūprinusią nugarą. Virpančioje žvakės šviesoje vis dar matė Kasparo veidą. Jis prisiminė, kad Kasparas jau nebe jaunas, tik penkeriais — šešeriais metais jaunesnis už Okadą. Jis pagalvojo:.,Kiek metų atėmė šita dešimtis parų! Visa tai atsilieps, ir dar labai greitai.“

Prie Kasparo priėjo dvejetas. Vienam vietoj chalato gobtuvo ant galvos blausiai blykčiojo apvalus permatomas šalmas.

— Nesuspėsim, — tyliai pasakė žmogus su šalmu.

Jis kalbėjo Kasparui į nugarą.

— Kiek? — neatsigręždamas paklausė Kasparas.

— Klinikinė mirtis ištiks po dviejų valandų. Dvidešimt minučių tikslumu.

Kasparas atsisuko.

— Bet jis gerai atrodo… Pažiūrėkit. — Jis bakstelėjo pirštu į antgalį.

Žmogus su šalmu palingavo galvą.

— Nervų paralyžius, — labai tyliai tarė antrasis. Jis apsidairė, permetė išsprogusiomis akimis Zvancevą ir, pasilenkęs prie Kasparo, kažką pasakė jam į ausį.

Zvancevas jį pažino. Tai buvo profesorius Ivanas Krasnovas.

— Gerai, — tarė Kasparas. — Padarysim taip.

Dvejetas išsyk apsisuko ir greitai dingo tamsoje.

Zvancevas apčiuopė kėdę, atsisėdo ir užsimerkė. „Galas, — pagalvojo jis. — Nesuspės. Jis mirs. Jis visiškai mirs.“

— Devyniolika tūkstančių nulis nulis antras sektorius pripildytas, — pakartojo balsas. — Devyniolika tūkstančių nulis nulis trečias sektorius pripildytas… Devyniolika tūkstančių nulis nulis kėtvirtas sektorius pripildytas…

Zvancevas beveik nieko nežinojo apie nervinių ryšių kodavimą, ir jam rodėsi, kad Okada guli ant keisto stalo, baltoje mirtinoje šviesoje, kad plona adata lėtai slenka apnuogintais jo smegenų vingiais, ir ant ilgos juostos ženklas po ženklo gula impulsų signalai. Zvancevas puikiai suprato, kad iš tiesų šitai vyksta visai kitoniškai, bet jis vaizdavosi būtent taip: žvilganti adata slenka smegenimis, o ant begalinės juostos paslaptingais ženklais užrašoma atmintis, įpročiai, asociacijos, patyrimas… O iš kažkur atšliaužia mirtis, griaudama ląstelę po ląstelės, ryšį po ryšio. Ir reikia ją pralenkti.

Apie nervinių ryšių kodavimą Zvancevas beveik nieko nežinojo, bet jis žinojo, kad ligi šiol tebėra nežinoma, kur baigiasi smegenų sritys, valdančios atskirus mąstymo procesus; kad Didysis Kodavimas yra galimas tik visiškai uždaros izoliacijos sąlygomis, kuo tiksliausiai atsižvelgiant į visus nereguliarius laukus. Stai kodėl čia tos žvakės ir deglai, kupranugariai ant plento, tuščios gyvenvietės ir juodi mikroklimato įrenginių langai, sustabdyti savaeigiai keliai. Zvancevas žinojo, kad ligi šiol nesurastas kodavimo kontrolės būdas, neiškreipiantis kodo. Kad Kasparas dirba aklai ir pirmiausia koduoja, gal būt, visiškai ne tai, ką reikia koduoti. Tačiau Zvancevas žinojo ir tai, kad Didysis Kodavimas — tai kelias į žmogaus „aš“ nemirtingumą, nes žmogus — tai ne rankos ir kojos. Žmogus — tai atmintis, įpročiai, asociacijos, smegenys. SMEGENYS.

— Devniolika tūkstančių du šimtai šešioliktas sektorius pripildytas…

Zvancevas atsimerkė, atsistojo ir priėjo prie Kasparo. Kasparas sėdėjo, žiūrėdamas priešais save.

— Profesoriau Kasparai, — tarė Zvancevas, — aš okeanologas Zvancevas. Turiu pasikalbėti su akademiku Okada.

Kasparas pakėlė akis ir iš apačios aukštyn ilgai žiūrėjo i Zvancevą. Jo akys buvo primerktos ir apsiblaususios.

— Neįmanoma, — tarė jis.

Kurį laiką juodu tylėdami žiūrėjo į kits kitą.

— Akademikas Okada laukė šios informacijos visą gyvenimą, — tyliai pasakė Zvancevas.

Kasparas nieko neatsakė. Jis nukreipė akis ir vėl įsistebeilijo priešais save. Zvancevas apsidairė. Tamsa. Žvakių švieselės. Balti sidabriški chalatai su gobtuvais.

— Devyniolika tūkstančių du šimtai devyniasdešimt antras sektorius pripildytas, — tarė balsas.

Kasparas atsistojo ir tarė:

— Viskas. Galas.

Ir Zvancevas išvydo mažą raudoną lemputę, mirgančią pulte šalia periskopo okuliarų. „Lemputė, — pamanė jis. — Vadinasi, viskas.“

— Devyniolika tūkstančių du šimtai devyniasdešimt ketvirtas sektorius pripildytas…

Iš salės tamsos kiek įkabindama bėgo maža mergaitė su besiplaikstančiu chalatu. Ji puolė stačiai prie Kasparo, stipriai pastumdama Zvancevą į šalį.

— Valerijau Konstantinovičiau, — beviltiškai tarė ji, — liko tik vienas laisvas sektorius…

— Daugiau nereikia, — pasakė Kasparas. Jis atsistojo ir susidūrė su Zvancevu. — Kas jūs? — išvargusiai paklausė jis.

— Aš Zvancevas, okeanologas, — tyliai tarė Zvancevas. — Norėjau pakalbėti su akademiku Okada,

— Neįmanoma, — pakartojo Kasparas. — Akademikas Okada mirė.

Jis persisvėrė per pultą ir iš eilės pasuko keturis jungiklius. Didžiulės salės palubėje nušvito akinanti šviesa.

Kai Zvancevas nusileido į vestibiulį, buvo jau visai šviesu. Pro didžiulius langus liejosi pilkšva ūkanoto ryto šviesa, bet buvo galima jausti, kad tuoj tuoj patekės saulė ir bus giedra diena. Vestibiulyje nieko nebuvo. Ant sofos tįsojo sulamdyta antklodė. Tarp stiklainių ir lėkščių ant stalo dar degė keli žvakigaliai. Zvancevas dirstelėjo į laiptus. Viršuje skardėjo balsai. Kažkur ten buvo Michailovas, kuris buvo žadėjęs Zvancevą palydėti.

Zvancevas priėjo prie sofos ir atsisėdo. Laiptais nusileido trejetas jaunuolių. Vienas priėjo prie stalo ir, griebdamas maistą rankomis, ėmė godžiai valgyti. Jis stumdė lėkštes, apvertė butelį limonado, greitai jį sučiupo ir, apžiojęs gurklį, pradėjo gerti. Antrasis stovėjo apsnūdęs ir vos vartė akis. Trečiasis, prilaikydamas jį už peties, susijaudinęs pasakojo:

— …Kasparas sakė Krasnovui. Tik tiek ir pasakė. Ir tučtuojau senis virto stačiai ant pulto. Mes jį sugriebėm ir nunešėm į kabinetą, o ten miega Seriožka Kruglovas. Taip mes juos šalimais ir suguldėm.

— Netgi sunku patikėti, — neaiškiai tarė pirmasis; jis kramtė. — Nejaugi taip daug suspėjo?

— Po velnių, kiek kartų reikės jam kartoti!.. Devyniasdešimt aštuonis procentus. Ir kažkiek dešimt tūkstantųjų, neprisimenu.

— Nejau devyniasdešimt aštuonis?

— Matyt, visai atbukai — nesupranti, kas tau sakoma!

— Suprantu, bet netikiu. — Tas, kuris valgė, staiga atsisėdo ir arčiau prisitraukė dėžutę konservų. — Kaip čia patikėsi. Rodėsi, kad visai blogai…

— Vaikinai, — sumurmėjo apsnūdėlis, — einam, a? Neturiu jėgų…

Trejetas staiga subruzdo ir išėjo. Laiptais leidosi vis nauji ir nauji žmonės. Apsnūdę, vos bepavelką kojas. Susijaudinę, pabrinkusiomis akimis, pakimusiais nuo ilgo tylėjimo balsais.

„Į laidotuves nepanašu, — pagalvojo Zvancevas. Jis žinojo, kad Okada miręs, bet šituo buvo sunku patikėti. Atrodė, kad akademikas užmigęs, ir tik niekas kol kas nežino, kaip jį pažadinti. Nieko, sužinos. „Devyniasdešimt aštuoni procentai, — pagalvojo jis. Visai neblogai.“ Jam buvo labai keista, kad jis nejaučia nelaimės kartėlio. Sielvarto nebuvo. Jis tejautė lyg ir nepasitenkinimą, galvodamas, kad tikriausiai dar reikės ilgai laukti, kol Okada sugrįš. Kaip seniau, kai Okada ilgam išvažiuodavo į žemyną.

Michailovas palietė jo petį. Jis buvo be apsiausto ir be chalato.

— Eiva, okeanologe Zvancevai.

Zvancevas atsistojo ir nusekė jį durų link. Sunkios sąvaros be garso ir lengvai Išsiskyrė pačios.

Saulė dar buvo nepatekėjusi, bet jau švito, ir pilkšvai mėlynoje padangėje sparčiai sklaidėsi debesys. Zvancevas išvydo plokščius kremo spalvos korpusus ir gatves tarp jų, nužertas raudonų nukritusių lapų. Žmonės ėjo iš instituto ir grupelėmis po du, po tris skirstėsi į šalis.

Kažkas riktelėjo:

— Draugai iš Kostromos ilsisi šeštame korpuse, antras ir trečias aukštai!

Gatvėmis, išsirikiavę retomis grandimis, repečkojo nedideli daugiakojai kiberkiemsargiai, palikdami įkandin savęs sausą pilką švarų betoną.

— Norit šokolado? — paklausė Michailovas.

Zvanccvas papurtė galvą. Jie ėjo i plentą tarp žemų gelsvų pastatų, kurie buvo be durų ir langų.

Pastatų buvo daug — ištisa gatvė. Tai buvo blokai su kvazibiomase, Okados smegenų saugykla — dvidešimt tūkstančių biomasės sektorių, dvidešimt žemų pastatų su trisdešimties metrų fasadais. Šeši aukštai buvo po žeme.

— Pradžiai neblogai, — tarė Michailovas. — Bet toliau taip negalima. Dvidešimt pastatų vienam žmogui — tai labai daug. Jei kiekvienam iš mūsų būtų skiriama šitiek patalpų… — Jis nusijuokė ir numetė šokolado popierėlį ant betono.

„Kas žino, — pagalvojo Zvancevas. — Tau, gal būt, užteks ir vieno čemodano. Ir man taip pat.“ Prie numesto popiergalio neskubiai repečkojo kiberkiemsargis, kaukšėdamas I betoną ilgablauzdėmis kojomis.

— Ei, Sanka! — staiga šūktelėjo Michailovas.

Juos pralenkęs sunkvežimis sustojo, ir iš kabinos kyštelėjo galvą andainykštis šoferis blizgančiomis akimis. Jie sulindo į kabiną.

— Kur tavo kupranugariai? — paklausė Michailovas.

— Kažkur ganosi, — atsakė šoferis. — Ir pakyrėjo jie man. Kol juos iškinkiau, jie vėl mane apspiaudė.

Michailovas jau miegojo, padėjęs galvą Zvancevui ant peties. iSoferis — mažiukas, juodaakis, — sunkia mašina važiavo greitai ir patylomis dainavo, beveik nekrutindamas lūpų. Tai buvo kažkokia sena, pusiau užmiršta dainelė. Zvancevas iš pradžių klausėsi, o paskui staiga pamatė žemai viršum tilto skrendančius malūnsparnius. Jų buvo šeši. Tuomet jis pagalvojo, kad šioje mirtinoje zonoje dabar vėl užvirs gyvenimas. Pajudėjo savaeigiai keliai. Žmonės skuba namo. Ėmė veikti mikroklimato įrenginiai ir signaliniai plento šviesos stulpai. Kas nors jau plėšia faneros lapą su iškeverzotomis raidėmis. Radijas praneša, kad Didysis Kodaviriias užbaigtas, kad jis vyko patenkinamai. Malūnsparniais tikriausiai atskrido spaudos grupė — visam pasauliui per stereovideofoną bus rodomi žemi geltoni pastatai ir apgargėjusios žvakės prie išjungtų pultų. Kas nors, žinoma, brausis žadinti Kasparo, bus ištemptas už skvernų ir, galimas daiktas, dar gaus į sprandą. Visas pasaulis netrukus sužinos, kad žmogus visai greitai taps amžinas. Ne žmonija, o žmogus, kiekvienas atskiras žmogus, kiekviena asmenybė. Na, sakykim, iš pradžių geriausieji… Zvancevas pažvelgė į šoferį.

— Drauge, — tarė jis šypsodamasis. — Norite amžinai gyventi?

— Noriu, — atsakė šoferis, taip pat šypsodamasis. — Aš ir gyvęnsiu amžinai.

— Ir aš noriu, — pridūrė Zvancevas.