Kaulų daina

9

Žemai skriejantis šikšnosparnio formos furgonas kaukė virš pelkynų kol pasiekė miesto ribas, kur ore knibždančios, stebukladarių įkrautos dalelės privertė transporto priemonę nutūpti. Vairuotojas baiminosi, kad jos padegs variklius. Teršalai kėlė mirtiną grėsmę.

Sumažinęs tempą sanitaras pasuko juodus ratus į tuščias, vakarines, link miesto centro nusidriekusias gatves.

— Jūs gyvenate Žemutiniame Holse? — paklausė juodašvarkis, įsitaisęs šalia Donalo.

— Taip, bet… nuvežkite mane į štabą, gerai?

— Kur?

— Į policijos departamentą. Basiliskų aveniu Nr.l.

— Taip… — sanitaro balse pasigirdo keistas šnypštimas. — Mes žinome, kur jį rasti.

Vyriškis mirktelėjo: prieš suvirpant vokams, akies obuolį trumpam uždengė drėgna membrana. Vairuotojas pritardamas lėtai pakinkavo galva.

Likusią kelionės dalį visi tylėjo.

Donalas pasisveikino su FenSeptintuku ir kitu myriovilkiu, kurio gerai nepažinojo, FenBetaDevyntuke. Bičiulis į šnerves įtraukė orą, pagal jį tikrindamas, ar leitenantas gerai jaučiasi. Paskui vilkiškai prašiepė iltis ir nukorę liežuvį.

Policijos štabo pastate leitenantas pirmiausiai nusileido į šaudyklą. Gerte dygiomis replikomis nesišvaistė ir iš lifto šachtos į koridorių jį išstūmė švelniu spustelėjimu. Jos elgesys sutrikdė Donalą labiau nei bet kas kitas.

Atvykėliui pamojo už savo stalo kiurksantis, sveiku mėliu švytintis Brajanas.

— Ei, leitenante, kaip gyvenate?

— Dar nemiriau. Kaip pats laikaisi?

— Spindėte spindžiu. — Brajanas paplekšnojo sau per plikę. —Bent jau nesu apsiblausęs.

— O darbo reikalai?

— Leitenante. Viskas gerai. Garbės žodis.

— Gerai. Duokš porą šimtų šovinių ir stirtą įvairių taikinių.

— Ypatingųjų reikės?

— Brajanai…

— Juokauju. Mes su įstatymais neprasilenkiame.

Donalas nusinešė taikinius į šaudyklą, pirmąją partiją išsiuntė į tolimiausią patalpos dalį, čiupo „Magnusą“ ir juos išsprogdino į skutelius. Draiskanas pakeitė vientisais lakštais, iš naujo užtaisė pistoletą, vėl ėmė pliekti.

Jis maigė gaiduką, leido šūvių papliūpas, kol ore pakibo parako tvaikas, o amunicijos atsargos ištuštėjo.

Bus gerai.

Leitenantas grįžo prie liftų virtinės.

— Gerte, skiriu tau neįprastą užduotį. Nuleisk mane į minus 27-tą aukštą.

*Pastaruoju metu blogai elgeisi?*

— Gavau naujas pareigas. Nuo šiol dirbsiu apačioje.

*Vadinasi, iš tiesų kažko prikrėtei.*

Keliaudamas žemyn Donalas tylėjo. Prie minus 27-o aukšto Gerte jį sustabdė laibai pamažu, tarsi suteikė laiko persigalvoti.

Kurį laiką leitenantas kybojo erdvėje, nes ji nesiėmė jokių veiksmų. Galop:

*Prašom į savo laidotuves, branguti.*

Ir išstūmė pro duris.

Atvykėlio jau laukė augalotas pavidalas. Donalas atpažino žaliūką, matytą šaudykloje šiek tiek anksčiau, nei žuvo primadona. Vyriškis prisistatė Viktoru Harmanu ir pareiškė priklausąs 77-ajai nuovadai.

— Aš tikrai esu Viktoras Harmanas, — prabilo jis. — Bet septyniasdešimt septintojoje niekada nesilankiau.

— Aišku… kiek suprantu, mudu dirbsime tam pačiam bosui.

— Teisingai. Lora nekantrauja su tavimi susitikti.

Kai Donalas įžengė į Loros Styl kabinetą, apsuptą stiklo sienomis, moteris kilstelėjo galvą ir jos akys pasirodė šaltos lyg pilkas metalas. Bet po sekundės žvilgsnis pasikeitė.

— Aš maniau, jog tave išleido tik šį rytą.

— Taip. Išleido. Atvažiavau čia nieko nedelsdamas.

— Taigi pirmoji diena komandoje. Ką, tavo nuomone, šiandieną veiksi?

Donalas pažiūrėjo į bendrąją kontorą, nužvelgė tamsius blizgančius stalus, senovinius telefonus, plačiapetį Viktorą Harmaną, plepantį su savimi… ne, su Ksalijos raibuliais.

— Tuojau atspėsiu, — tarė. — Turėsiu perskaityti šūsnį įdomių bylų?

— Nesuklydai.

— O kaipgi informacija, kuri neužrašyta?

— Gausi ir ją. Bet šitai… — Lora dūrė pirštu sau į galvą, — nėra šimtu procentu nesunaikinama, todėl dauguma duomenų įgavę rašytinę formą.

— Neblogai. — Donalas atsigręžė į komandorę. — Ką mes tiriame?

— Vieną uždarą klubą, kurį praminėme Juoduoju Ratu.

— Aha, tiek dar pamenu.

— Na, tu atrodei apsvaigęs. Aš nežinojau, ką atsiminsi.

— Taip, taip. Tu minėjai Melfaksą Kortindą.

Sąmonę lyg blausus aidas pervėrė šnabždesys: ar jauti kaulus? Tačiau trikdantis prisiminimas bemat išblėso, ir leitenantas grįžo į realybę.

— Dėl praeities intarpų nesijaudink, — pasakė Lora. — Jie… ai, nesvarbu. Aš kišuosi ne į savo reikalą.

Taip, komandore teisi: tai išties ne jos reikalas.

— Sakei, kad Melfaksas Kortindas prisijungęs prie klubo, — tarstelėjo Donalas. — Juodojo Rato.

— Na, taip. Į Juodąjį Ratą — pavadinimas iš tikrųjų kvailokas, — regis, įstojęs ir tavo mėgstamas kongreso narys. Sprendžiant iš pėdsakų, aptiktų dokumentuose.

— Kalbi apie Finrosą? Aš su juo niekaip nesusijęs. Hmm, bent jau ne tiesiogiai.

Donalui teko pasisvečiuoti miesto energijos valdyboje, nes viešnagę suorganizavo kongreso narys Finrosas. Šios smulkmenos leitenantas niekada nepamirš.

— Sakyčiau, jie bandė išsiaiškinti, ką tu žinai arba kiek pastangų įdėsi, mėgindamas apsaugoti primadoną nuo žudikų.

Jis palingavo galva. Juk daLivnovos nepavyko nusergėti, ar ne? Nors dabar, apmąsčius savo veiksmus, rodėsi, kad jie priklausė kitam, svetimam žmogui.

— Manau, iš pradžių su Finrosu susisiekė komisaras Vilnaras. Negi įtarinėji komisarą?

Lora pakreipė galvą ant šono, bet nutylėjo.

— Tanatas griebtų, — murmtelėjo Donalas. — Būtent jis mane instruktavo.

— Nes neturėjo kitos išeities. Gavo užduotį saugoti primadoną — sulaukė nurodymų iš miesto valdžios.

— O…

— Šita mintis tikrai niekur neužrašyta. Kaip sutari su komisaru?

— Na, mūsų santykiai… — leitenantas apsimetė, kad jam nesiseka sukryžiuoti pirštų, tarytum tie stumtų vienas kitą kaip magnetai,

— …tokie. Po velnių. Būtent tokie.

— Geras atsakymas. Man derėjo tavęs paklausti anksčiau.

— Galbūt, Lora… nieko prieš, jei tave vadinsiu vardu?

— Jei tau atrodo, kad reikia teirautis…

— …tai reiškia, jog pernelyg skubu. Na, komandore, gal tau atnešti kavos?

— Aha. Juodos ir stiprios.

— Tuojau.

Donalas prigriebė kelis ektoplasto puodelius ir vieną paliko ant Loros stalo. Ji su kažkuo šnekėjo telefonu, bet durų neuždarė, todėl leitenantas spėjo, kad pokalbis nekonfidencialus.

Grįžęs į bendrąją patalpą, siurbčiodamas per karštą kavą, jis linktelėjo Viktorui ir nupėdino iki vienintelio švaraus stalo.

*Šitas mano.*

Priešakyje ūmai suribėjo oras.

*Tau skirtas ana tas, apšnerkštas.*

Akiratyje pasirodė blausūs rankos ir nukreipto piršto kontūrai.

— Labai dėkui.

Donalas atsisėdo, spyriu prisistūmė šiukšliadėžę, į ją sušlavė visus popiergalius, dengiančius stalo paviršių bei senovišką registracijos žurnalą. Paskui ištraukė aukštą stalčių, kuriame buvo kabinami aplankai, ir į jį įgrūdo prikimštą dėžę.

— Tvarkelė.

Leitenantas koja uždarė stalčių.

*NekIausi, kodėl man prisireikė rašomojo stalo?*

— Ksalija, susimildama, — atsisukęs tarė Donalas, — aš tave matau kiaurai. Suprantu, kad stengies iš manęs išpešti komplimentus.

*Tokias replikas girdžiu ne pirmą kartą. bet ką turi omenyje?*

— Taip, tu esi nuostabi. Tikra gražuolė. Kodėl negalėtum įsitaisyti nuosavame kampe?

*Cha. Pats irgi esi mielas, Donalai Riordanai…*

— Tau neprilygstu.

*…bet manęs neapmulkinsi. Aš žinau, kas tau krito į akį.*

— Nesupra…

Tačiau jis nesuvaldė žvilgsnio, kuris pakrypo į Loros kabineto duris.

— Prakeikimas.

*Cha.*

Kaip tik tuo momentu prie savo kėdės atžirgliojo Viktoras. Galingoje rankoje jis spaudė pranešimą, atspausdintą ant plonyčio popieriaus lapo. Donalas apsimetė pamatęs kažką įdomaus viršutiniame naujojo savo stalo stalčiuje.

Per kontorą nužygiavo detektyvas, nepriklausantis jų komandai. Aukštas ir stambus, ne ką smulkesnis už Viktorą, skalūno spalvos akimis — tiesą sakant, jos tarsi buvo padirbtos iš skalūno. Donalas regėjo akmeninius lęšius ir anksčiau, kai tarnavo armijoje: juos implantuodavo snaiperiams, visam gyvenimui.

Krešamo gniaužtai, kaip ir Viktoro, baudėsi sutraiškyti Donalo delną.

— Malonu susipažinti.

— Man taip pat.

Atėjūnas kinktelėjo galva, lyg palankiai įvertindamas santūrų atsakymą. Matyt, vienskiemeniai žodeliai jam išties buvo prie širdies

— didžiuma snaiperių garsėjo uždaru būdu.

— Kas dabar stebi Blancą? — paklausė Viktoras.

— Haraldas.

— Per atstumą?

— Aha. Aš einu prie savo stalo. Noriu tylos ir ramybės. Nekvieskite manęs.

Donalas paeiliui nužvelgė abu vyrus.

— Ar tik jūs kartais nekalbate apie Šermaną Blancą?

Viktoras patraukė pečiais.

— Na, ir kas, jeigu apie jį?

— Senatorių Šermaną Blancą?

— Teisingai.

— Jūs sekate į svečius atvykusį federalinį senatorių?

— Aha.

— Velnias. — Donalo veide lėtai išplito šypsena. — Rodos, man čia patiks, jei tik sugebėsime nepakliūti už grotų.

*Dėl kalėjimo nekvaršink galvos. Verčiau žiūrėk, kad neatsidurtum kapinėse.*

Leitenantas atsigręžė į Ksaliją, kurios forma sekundei sutirštėjo iki miglelės. Jis prisiminė, jog, pagal Blanco siūlomą „Gyvybės pratesimo“ bilį, laisvosios šmėklos nebūtų priskirtos žmonių giminei ir turėtų ne daugiau teisių negu baldai.

— Bet Blanco atžvilgiu nesielgtume neteisėtai, ar ne? Jokių šunybių nekrėstume?

*Mes profesionalūs policijos pareigūnai.*

— Net jeigu Blancas yra silpnaprotis, fanatiškas močkrušys, kuris nusipelno padvėsti užsitęsusiose kančiose?

*Net ir tuo atveju.*

Pro Donalo lūpas ištrūko gilus atodūsis.

— Jūs, bičiuliai, paruošėte man dar kokių įdomių staigmenų?

— Tuzinus, — atsakė Viktoras. — Bet jei dabar apie jas papasakotume, pranyktų netikėtumo faktorius.

— Velnias.

Vakare Donalas sulaukė kiek kitokio siurprizo: paaiškėjo, kad jis tapo benamis.

Kai leitenantas atvažiavo į savo rajoną, niekas į jį neatkreipė dėmesio, antra vertus, tokia padėtis buvo įprasta. Einant palei skalbyklą-kavinę, „Fozio pokštus“, senoji ponia Makzoran lyg ir krūptelėjo pastebėjusi detektyvą, bet po akimirkos nusisuko ir kažką pasakė stambiai, greta sėdinčiai moteriškei. Už jų staliuko dundėjo skalbimo mašinos.

Donalas mielai būtų užsukęs vidun ir su ja paplepėjęs^ bet dėl kavos pertekliaus bei pilvą raižančių dieglių jam reikėjo nulėkti į tualetą. Kai pasiekė savo daugiabutį ir užlipo į penktą aukštą, kaipmat suvokė, jog kažkas pasikeitė — perprato anksčiau, nei pamatė ir užuodė šviežią juodų dažų sluoksnį, dengiantį jo buto duris.

Pasak kortelės su ranka brūkštelėtu užrašu „Davinija Strihen“, būstas jam nebepriklausė.

Leitenantas įkišo ranką į užantį, suspaudė „Magnuso“ buožę, kelias sekundes stovėjo sunkiai suvaldydamas norą išspirti užrakto liežuvėlį iš staktos. Bet toji Strihen, ko gero, nieko nežinojo apie Donalą Riordaną. O jeigu ji pasirodys besanti miela senutė, kuri išvydusi įsibrovėlį patirtų širdies priepuolį ir kristų negyva?

— Kad aš nusprogčiau.

Donalas nusileido į pirmą aukštą, koridoriuje prastumdė dėžes ir prisiartino prie valdytojo buveinės. Šitas duris pašventinti spyriu galėjo. Taip ir padarė.

Joms atsilapojant, pasigirdo malonus lūžtančios medienos treškėjimas.

— Ei…

— Teisingai, po galais, ei. Kaip laikaisi Ferdi?

— O, vardan Hado, lėėt… leitenante. Dėl visko kaltas namo savininkas. Taip pasielgti mane privertė tas šunsnukis.

— Kaip pasielgti, Ferdi?

Ferdinandas buvo senas, dešimt ar dvylika dienų nesiskutęs storulis. Grumtynėms ieškodamas padoraus priešininko, Ferdžio jis nesirinktų. Ir šioje skylėje, be abejo, nesipeštų.

Nelaimei, namo savininkas gyveno toli, šiaurinėje miesto dalyje.

— Man sakė, atseit tave nugrūdo į ligoninę. Niekas negalvojo, kad sugrįši.

— Malonu žinoti, jog visiems taip rūpiu.

— Na… mes tavęs neužmiršome. Senoji ponia Makzoran ketino pasiųsti gėlių, bet nenutuokė, į kokią ligoninę.

— Kur mano daiktai?

— O, Tanate… atleisk. Jie… — Ferdis prikando liežuvį, garsiai nugurkė seiles.

— Ištrenkei į šiukšlių konteinerį?

— Ką tu, ne. Jie lauke.

— Kieme už namo?

— Ne… tai yra taip. Aš tik vykdžiau nurodymus. Garbės žodis.

Donalas jau kėlė sugniaužtą kumštį, bet susitramdė, nusisuko

ir delnu tvojo į užpakalines duris. Šios atsivėrė, dunkstelėjo į išorinę sieną bei užsitrenkė. Antrąsyk leitenantas jas pradarė spyriu. Tuomet žengė į siaurą sueižėjusį skersgatvį.

Iš betono plyšių stirksojo nedidukai juodi paparčiai. Netoliese gulėjo keturios kartoninės, aplankstytos, po gyvsidabrio lietaus dėmėmis nusėtos dėžės. Vienos, praplėštos, ertmėje rudavo senas, skutais virtęs Donalo švarkas.

Jis grįžo į Ferdžio būstą. Valdytojas, ant pečių užsimetęs apsiaustą, nesėkmingai mėgino užsegti sagas virš išsipūtusio pilvo. Pamatęs leitenantą nuleido rankas, vėl nurijo seiles.

— Aš tik, hmm, aš tik…

— Ruošeisi man iškviesti taksi?

— Ee… teisingai.

Taip, nuoma nemokėta ištisą mėnesį, bet namo savininkui derėjo atsižvelgti ir į kitus faktorius… et, velniop, šituo reikalu pasirūpins rytoj. Dabar būtina kažkur pernakvoti.

Donalas apžvelgė ankštą Ferdžio kambarėlį, pažiūrėjo į sienas nuplyšusiais, trikampiais lopiniais kadaruojančiais tapetais. Patalpoje vyravo į visus paviršius įsigėręs puvėsių dvokas, iš sudriskusios sofos kyšojo spyruoklės. Nakčiai jis galėtų apsistoti ir čia — nesunkiai priverstų valdytoją pasidalinti plotu, — bet mieliau būtų miegojęs atviroje erdvėje.

— Taksi. Iškviest. Tučtuojau. Aišku?

— Taip. Ačiū, leitenante.

Už ką? Už tai, kad jam nesuknežino galvos?

Nėręs laukan, Donalas prigriebė dvi dėžes — pusę savo turto, kaip nuostabu, — ir patraukė atgal. Ferdis rinko telefono numerį, tad leitenantas prasibrovė iki prieškambario.

Savo mantą nuleido greta uždarytų laukujų durų. Keliaudamas pasiimti likusią porą dėžių, išgirdo valdytojo balsą:

— Prašau, Džo, vardan Hado! Antraip jis mane nudobs.

Donalas pajuto viduje išsikerojantį pyktį ir vieną akinančią sekundės dalelę mintyse regėjo, kaip stveria „Magnusą“, kairiniu smūgiu tvoja pistoletu per sudribusią Ferdžio fizionomiją, prakerta odą… leitenantas pasistengė užgniaužti įniršį, nustūmė jausmus į širdies gelmes, privertė ten susiraityti ir būti pasiruošusiems tam momentui, kai jų išties prisireiks.

Per akistatą su tikrais žudikais, atsakingais už primadonos likimą.

Stypsodamas ant šaligatvio jis laukė, kol prisistatys purpurinis taksi. Podraug svarstė, kur, po šimts, nakčiai apsistos. Kur nakvos artimiausioje ateityje. Už mėnesį nesumokėtų nuompinigių užtektų… kokiam laikotarpiui? Dviem paroms viešbutyje?

Kai ties kairiuoju gatvės galu pasirodė taksi, priešingoje pusėje, iš už kampo išdygo „Žiežula“ savo vingiuotais kontūrais ir galiniais sparnais visiškai nesiderinanti prie šio kvartalo. Ji sumažino greitį. Įsižiūrėjęs į priekinį stiklą, Donalas veikiai atpažino šviesiaplaukį siluetą.

Jis pamojo sustingusia ranka.

— Ei, bičiuli. — Taksi vairuotojas iškišo galvą pro langą. — Tu Riordanas?

— Niekuomet apie jį negirdėjau. Mano ratai štai ten.

— O, Hade, kaip aš nekenčiu prakeiktos skylės. Žemutinio Holso. — Vairuotojas dėbsojo į nušiurusias, raižytas daugiabučio duris akivaizdžiai sukdamas galvą, ar verta palikti automobilį vieną ir įsiveržus vidun kam nors užkurti pirtį.

Kitapus gatvės, alkūnėmis remdami aptrupėjusią mūrinę sienelę, Donalą ir taksi stebėjo du įtartinos išvaizdos paaugliai (Fozio, skalbyklos savininko, sūnėnai). Jų vaizdo užteko, kad vairuotojas apsispręstų.

— Nori mano patarimo? — prieš numygdamas akceleratorių išdrožė. — Nešdinkis kuo toliau iš šito lindynių kvartalo.

Donalas žvilgsniu palydėjo taksi, kuri atsitraukė nuo šaligatvio, apsisuko ir užriaumojusi varikliu nurūko ten, iš kur atriedėjo. Purpurinei mašinai pranykus, priėjo privažiavo Loros „Žiežula“.

— Išmeti šiukšles, leitenante?

— Aš tapau atmata, komandore. Kartu su savo žemiškaisiais turtais keliausiu į viešbutį.

— Kas per išperos. — Lora nuožmiai dėbtelėjo į daugiabutį. — Jie tave išspyrė?

— Aha, kol manęs nebuvo.

Sekundę kitą moteris nuo jo nenuleido akių. Galų gale:

— Bagažinės dangtis neužrakintas. Ko lauki?

— Dėkui.

Donalas apėjo automobilį — solidžios išvaizdos, kone prie asfalto prilipusiu kėbulu, tuščiąja eiga burzgiančiu varikliu. Kai abiem rankomis pasuko dvi rankenėles, dangtis pakilo ant spyruoklinių vyrių, atverdamas praktiškai tuščią bagažinę.

Mažumėlę padvejojęs, leitenantas nuo šaligatvio atplėšė pirmąją dėžę, įtrėškė ją į bagažinės kampą, ten pat nugrūdo likusią mantą. Tuomet užtrenkė dangtį, nužygiavo iki priešakinių keleivio durelių ir jas atvėręs smuko į saloną.

— Kur nors užsisakei kambarį?

— Nutariau išbandyti AA. — Agnostikų asociacijai priklausė ne vien kalėj iminės sporto salės, kuriose Donalas dažnai treniruodavosi, bet ir bendrabučiai. — Filialą rasčiau Tūkstantis trečiojoje gatvėje.

— Vadinasi, atsakymas neigiamas.

— Aš… teisingai.

— Galiu pasiūlyti laisvą kambarį. Netgi ne vieną — Lora įjungė pavarą. — Bet maistu teks pasirūpinti pačiam. Produktų atsargų neturiu.

— Jokių problemų. — Bežiūrint pro langą, į akiračio pakraštį nuslydo daugiabutis. Donalą apėmė jausmas, tarytum atiūžo ir į šaltą vandenyną niurktelėjo didžiulė dalis jo gyvenimo. — Aš neįpratęs prie… Hmm, ačiū.

Komandore linktelėjo, kiečiau sučiaupė lūpas, lyg mintyse ginčydamasi su savimi. Leitenantas suprato, kad jam derėtų patylėti.

Kodėl išvis čia atvažiavai?

Senas, apskuręs kvartalas liko užnugaryje, „Žiežula“ nurūko aukštyn, ant vingiuoto viaduko, ir įsiliejo į greitaeigių, cilindrinių sunkvežimių srautą. Nepaisydama grėsmingai pypsinčių signalų, išniro priešais triaukštį, penkiaračiais motociklais apkrautą autovežį ir padidino greitį.

Jie braukė Vidurmiesčio greitkeliu, o Donalas jautė, kad jo širdis ėmė tvinksėti sparčiau. Rodos, finansiniai sunkumai Loros nekamavo. Rėžti sparną aplink ją nepavyktų, tik ne dabar, kai komandore pakluso impulsui ištiesti pagalbos ranką bendradarbiui, kuris tik šiandien pasirodė naujame darbe.

Ar girdi…

Užsičiaupk.

Automobilis lėkė į miesto centrą, tarp aštriabriaunių gotikinio-deko stiliaus bokštų. Galiausiai pasuko į spiralinę išvažiavimo atšaką.

O, velnias.

Donalas nepakentė tokių dalykų.

— Tikiuosi stebukliniai tuneliai tavęs negąsdina? — Loros vairuojama „Žiežula“ nuo pagrindinio viaduko nėrė į'spiralės ertmę.

— Ne… žinoma.

Įvijomis sklęsdamas žemyn, automobilis apsivertė aukštyn ratais.

Mėšlas, mėšlas, mėšlas..

Jis grįžo į pradinę padėtį ir nučiuožė į požeminį garažą. Nuo akmeninių sienų, išraižytų šiurpiomis, kampuotomis, apsauginėmis runomis, atsklido cypiančių padangų aidas.

Dauguma čia sustatytų mašinų buvo didesnės ir prašmatnesnės už tamsią, tačiau sportiškos išvaizdos „Žiežulą“, bet visas transporto priemones šis tas siejo: Donalas neišgalėtų kurios nors išsinuomoti savaitgaliui ir juo labiau nusipirkti.

— Namai prakeikti namučiai, — bejausmiu balsu pratarė Lora ir nuspaudusi stabdį susuko vairą, dė! ko leitenantas įsirėžė į dureles.

— Atvažiavome.

Žviegdama bei kaukdama…

Ką j i sumąstė?

…“Žiežula“ sustingo. Pirmagaliu kone pabučiavo pilkai juosvą, blizgančią granito sieną, kurioje piktdžiugiškai kibirkščiavo kvarco trupinėliai.

Nori, kad mane pakirstų širdies smūgis?

Lora į jį pašnairavo.

— Atleisk, — sumurmėjo, — užmiršau, kad esi paprastas… tiek to.

Nors šiąnakt nestigo keistų, trikdančių įvykių, Donalą, ko gero,

labiausiai sukrėtė pastebėjimas, kad jis tebuvo paprastas žmogus.

Šalia automobilio sustojo iš kažkur atbildėjęs juodas vežimėlis. Prieš išlipdama laukan, moteris atšovė bagažinę. Kai pats Donalas nusigavo iki mašinos galo, visos aptalžytos dėžės jau riogsojo ant horizontalaus vežimaičio pagrindo, ir jas prilaikė keturios storos, pulsuojančios rankos.

Dvi didžiulės akys, geltonuojančios ratelių priešakyje, nukrypo į Donalą ir lėtai pamirksėjo. Paskui jų savininkas atsitraukė nuo „Žiežulos“.

Leitenantas žengė iš paskos, bet Lora jį sustabdė:

— Žmonių liftas tenai.

— O… aišku.

Donalas pasekė žvilgsniu vežimėlį, kuris aplenkė gigantišką „Ūko“ limuziną ir nubildėjo prie betoninės, iš pažiūros aklinos sienos. Tačiau statmename paviršiuje atsivėrė anga, ir vežimas smuko į tamsią, tuščią šachtą. Jam pakibus ore, ertmė užsidarė.

Tanate, kur aš atsidūriau?

Lora nudrožė prie kolonos, suręstos ir tokio paties žvilgančio, kvarco kruopelėmis nusėto granito. Sustingo priešais sidabrines duris. Virš jų įmontuotame skydelyje adatėlė rodė 227-ą aukštą.

Kai moteris prisiartino, tarpdurio plyšį nutvieskė mėlynas žybsnis. Žemyn pajudėjusi adata bylojo, kad liftas leidžiasi.

Netrukus durys prasiskyrė, ir Donalas pamatė plieninėmis grindimis išklotą, ties lubomis kūgiškai smailėjančią kabiną. Jam žengus per slenkstį, iš sienų tarsi katės nagai šovė metaliniai spygliai. Bet Lora palietė leitenanto ranką, ir dygliai susitraukė.

Apsaugos sistema.

Laimei, komandore jį pristatė kaip draugą. Įdomu, kaip kitu atveju pastatas būtų pasielgęs?

Liftas užsidarė ir taip mitriai šastelėjo viršun, kad leitenanto kojos įsispaudė į grindis. Kurį laiką žaibiškai švilpė aukštyn, bet pagaliau ėmė mažinti greitį, kol krestelėjęs sustojo ir atsidarė.

Jiedu nužygiavo dvidešimties pėdų aukščio vestibiuliu, užsibaigiančiu juodomis, plieninėmis, dvigubomis durimis. Šios atsilapojo užfiksavusios artėjančią Lorą. Donalas pėdino iš paskos.

Kitoje slenksčio pusėje jis išvydo milžinišką priimamąjį, papuoštą pilko ir juodo metalo ornamentais. Geležinėse taurelėse, padėtose ant spiralinių stovų, žvilgėjo mėlynos liepsnos, kurių virpesiai derinosi su bemaž pasąmoningai girdima, pro obsidiano grindis besismelkiančia Ilurio arfų muzika.

Donalo kryptimi atpleveno bekūnė ranka; blyškūs perregimi pirštai nutįso link „Magnuso“, kyšančio iš perpetės dėklo, bet, Lorai čekštelėjus liežuviu, trumpam suakmenėjo, paskui atsitraukė ir prasmego sienoje.

— Visai kaip senajame mano rajone. — Leitenantas apsidairė. —Ten irgi visiems knieti nudžiauti tavo ginklą.

Komandore pakreipė lūpų kamputį aukštyn.

— Nesijaudink. Aš tave prižiūrėsiu.

— Aha… kol kas tau neblogai sekasi. Ačiū.

— Prašom. Apartamentas ana ten. — Ji pakreipė galvą į sieną, iš pirmo žvilgsnio vientisą, padailintą plienine, dvylikos pėdų aukščio kauke: vyro veidu kumpa nosimi ir užmerktomis akimis.

— Apartamentas? Kur mudu esame?

— Savotiškame koridoriuje. Tarkim, prieškambaryje?

— Prieškambaryje, — sumurmėjo Donalas.

Kaukė atsimerkė, pavėpsojo į leitenantą ir ėmė žiotis. Anga burnoje vis platėjo, tarytum prasiskiriant žandikauliams, kol pagaliau virto įėjimu, vedančiu į erdvią patalpą tamsiai mėlynomis, lyg ir stiklinėmis grindimis. Lora nukulniavo pirma; ją prisivijęs Donalas žvilgtelėjo atgal, pamatė, kad plieninė kaukė susičiaupia.

Kambaryje tvyrojo žvarbus oras.

— Atleisk, — prabilo moteris, — aš nesitikėjau… na, tu supranti.

— Kodėl atsiprašinėji?

— Juk čia šalta, ar ne?

Sulig paskutiniu jos žodžiu pro angeles, atsivėrusias ties grindimis, plūstelėjo ir sienomis nuslydo oranžiniai liepsnų liežuviai. Aplinkui besidairantį Donalą užplūdo šilumos bangos. Savo apimtimis milžiniška patalpa gerokai pranoko senąjį jo butą, dydžiu gal net prilygo visam daugiabučiam namui.

— O tu turtinga, — pastebėjo. — Velniškai.

Lora patrūkčiojo pečiais.

— Klausi, kodėl tapau policininke?

— Ne, bet… kam tau prisireikė tarnauti teisėtvarkos pajėgose? Kiek suprantu, užsidirbti pragyvenimui neprivalai.

— Pragyvenimui… — komandore palingavo galva, jos akyse nušvito keistas žvilgsnis. — Galima pasakyti ir taip.

Ji nusivedė svečią per nemaloniai aukštą holą iki tamsių, per dvidešimt pėdų ištįsusių langų, pro kuriuos atsivėrė vaizdas į naktinius didmiesčio bokštus. Tolumoje, mėnulio nublizginto debesies fone, pleveno vienišas išmaningas šikšnosparnis.

— Tristopolis, — ištarė moteris. — Kaip manai, ar miestas ko nors vertas? Ar užsitarnavo, kad mėgintume jį gelbėti nuo paties savęs?

Donalas papurtė galvą.

— Aš nė nesuprantu, apie ką tu šneki.

— Tai yra?..

— Sutinku, miestą galima vadinti tam tikru gyvu organizmu… bet mes sergėjame ne jį. Eilinius, su gyvenimo vargais besigrumiančius vyrus ir moteris, kurie nenusipelno tapti aukomis — štai ką privalome saugoti.

Leitenantas neatsispyrė pagundai įdėmiau patyrinėti erdvųjį kambarį. Jo akys nuslydo juodais, iš geležies ir kvarco nukaltais sietynais, užkliuvo už aukštos, kreivašonės, kampe stūksančios, į besilydantį kareivį panašios skulptūros.

— Tau kyla problemų, — pareiškė Lora. — Dėl mano turtų. Nepatinka, kad esu tokia pasiturinti?

— Ne. — Donalas atsiduso. — Tavęs nelaikau profesionale politike. Kol vadovauji specialiajam būriui, sekančiam federalinius senatorius… nebent kovoji už dorovę ir viliesi tokiu būdu išgarsėti.

— Tanate… aš… kovoju už dorovę? Man užtenka rūpesčių ir… ką gi. — Komandore ant krūtinės sukryžiavo rankas. — Jeigu leisiu tau čia pasilikti, kol sutvarkysi savo reikalus, tikiuosi, tarp mūsų nesutarimų nebus?

— Ei, tu vadovauji komandai. Esi viršininkė. Nors čia įstrigau, kol į normalias vėžes grįš mano gyvenimas… — Donalas nesusilaikė nešyptelėjęs, — …vienas su kitu turėsime taikstytis ilgai.

— Cha. — Lora išnėrė rankas. — Eime. Aprodysiu savo namus.