Kaulų daina

28

Užsisegęs švarius marškinius, įsisupęs į tą patį švarką, kurį vilkėjo lėktuve, Donalas išėjo pasidairyti pusryčių. Amuletą buvo pasikabinęs išorinėje marškinių pusėje, bet nutarė, jog atrodo kaip suteneris iš Žemutinio Pietinio rajono, ir papuošalą paslėpė.

— Pone Riordanai, — nuskambėjo jau girdėtas, pasipūtėliškas balsas.

— Hiksai. Labas rytas.

— Jei pageidausite pietų, prašom apsilankyti virtuvėje, kur donui ruošiami priešpiečiai.

— O kur virtuvė?

— Eikite tuo koridoriumi. — Liokajus pamojo ranka į pirmą aukštą. — Pasukus į kairę — antros durys iš dešinės.

— Aišku. Atsipalaiduokit, Hiksai.

Donalas jį apdovanojo džiugia šypsena, nes jautėsi nuostabiai, be to, žinojo, kad negalima leistis sutrikdomam — reikia išsaugoti šaltakraujiškumą ir visiškai nesvarbu, šiepiesi tu ar esi nutaisęs akmeninę veido išraišką

Šnarpštelėjęs Hiksas vėl įniko blizginti antikvarinį, prie sienos pritvirtiną skydą Skersai jo kybojo trumpas kardas. Donalui teko regėti pigias tokios ginkluotės kopijas; bet šią veikiausiai būtų galima eksponuoti muziejuje.

Švilpaudamas seną šokių melodiją Donalas patraukė nurodyta kryptimi ir neilgai trukus įkišo galvą į virtuvę. Išklota raudonomis plytelėmis, blizganti vario katilais ji įkūnijo vyriausiojo virėjo svajonę.

— Ei, bičiuliai, — kreipėsi leitenantas į keturis patalpoje triūsiančius vyrus. — Gal pavaišintumėte pusryčiais?

— Žinoma. Sėskitės. — Vienas iš vietinių gestu parodė į medinį stalą — Ką valgysite? Dešreles, omletą? Ką nors kitą?

— Su malonumu užkąsčiau omleto. Paruoškite jį savo nuožiūra.

Sėdėti ir žiūrėti, kaip kiti gamina tau valgyti, buvo labai gera.

Lyg lankytumeis restorane, kuriame iš tavęs nereikalautų užmokesčio. Minutę kitą Donalas netgi sugebėjo įsivaizduoti atostogaująs. Dar visai neseniai poilsio dienas būtų mielai praleidęs vienas. Bet dabar ilgėjosi Loros.

Gurkšnodamas juodą stiprią kavą leitenantas sulaukė, kol jam patiekė omletą, pagardintą mėlynaisiais pipirais, keistais oranžiniais grybeliais, ištirpusiu melsvai žalsvu sūriu ir dviem storomis, sviestu suteptomis skrebučių riekėmis. Donalui kemšant maistą, virėjai toliau ruošė priešpiečius.

— Velniškai skanu, — pagaliau pagyrė jis.

— Jūs dar neištuštinot lėkštės.

— Bet mano pilvas jau pilnas. Žinote, nieko skanesnio gyvenime nesu ragavęs.

— Ačiū. — Virėjas aiškiai jautėsi pamalonintas.

Donalas mostelėjo į verdančius puodus, iš kurių sklido gardūs kvapai.

— Kiek svečių atvyks pas doną?

— Tiktai trys, — atsakė kitas vyriškis. — Svarbūs šulai iš šiaurės.

Vėl prisipildamas kavos, leitenantas sumurmėjo:

— Įdomu, kada donas ras laiko pasimatyti su manimi.

Tarsi jį nugirdęs, virtuvėje išdygo liokajaus uniformą vilkįs plikagalvis. Turbūt vienas iš Hikso pagalbininkų.

— Jus kviečia donas, — prabilo atėjūnas. — Į Raudonąją biblioteką Prašom sekti paskui mane.

— Jau bėgu.

Donalas tebesijautė pakiliai nusiteikęs.

Tik neaišku, — pagalvojo jis, — kas atsitiktų, jei amuletą nusiimtų.

Tuo pat metu požeminiame ligoninės garaže Aleksa ir Viktoras kalbėjosi su sesele, po pertraukėlės grįžtančia į darbą Prieš tai bendravo su mirtinai sergančio ligonio artimaisiais, kurie kiaurą naktį budėjo vietinėje koplytėlėje.

Tie žmonės patvirtino matę vyriškį, atitinkantį Haraldo apibūdinimą Jis gan ilgai sėdėjo koplyčioje, lyg ir paniręs į transą galiausiai atsistojo ir burbtelėjo: „Velniop“. Pakėlė akis į šventąsias relikvijas bei pridūrė: „Atsiprašau“.

Paskui išlėkė laukan, tik nežinia kur. Aleksa neabejojo dėl vieno: atgal į izoliatorių detektyvas negrįžo. Prie Sušanos lovos ji prasėdėjo ilgiau nei valandą, bet Haraldo taip ir nesulaukė.

— Teisingai. — Dabar seselė šnekėjo su Viktoru. — Kaulų spalvos motociklas, „Fantomas IV“. Aš draugavau su vaikinu, kuris dievino motociklus, ir jis sakė… Na, šie agregatai labai galingi, tad man jis iš karto krito į akis.

— “Fantomu“ išvažiavo šitas vyrukas? — Viktoras parodė momentinę Haraldo nuotrauką.

— Aha. Nubėgo laiptais. — Mergina pamojo į duris, įmontuotas betoninėje sienoje. — Išniro pro ten. Šoko ant savo motociklo, kuris, garbės žodis, užsivedė anksčiau, nei šeimininkas nusileido ant jo balnelio, ir nurūko protu nesuvokiamu greičiu.

— Jūs įsitikinusi? — pasitikslino Aleksa.

— O taip, čia tikrai jis. Kažką iškrėtė?

— Ne, — automatiškai atsakė detektyve.

— Kol kas, — suniurzgė Viktoras.

Jeigu jau vadiniesi donų, privalai atitinkamai ir rengtis, bent taip manė Donalas. Žmogus, kuris pakilo nuo krėslo, puikavosi perlamutriniu kostiumu, baltais, nėriniuotais marškiniais ir kaklajuoste, susegta sege su didžiuliu mėlynu deimantu.

Jis buvo lieso sudėjimo, įdegęs, smailia, žila, elegantiškai pakirpta barzdele. Iš išorės, bendrais bruožais, priminė amžinatilsį Melfaksą Kortindą tačiau dvaro šeimininką supo visiškai kitokia aura.

— Jūs esate donas Mentrasoris. — Donalas atkišo delną.

— O jūs — leitenantas Riordanas. — Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. — Prašom sėstis, jei tik nesibaidote kietų kėdžių.

— Dėkui.

— Kavos išgersite?

— Ką tik ištuštinau visą puodą. Virėjų draugijoje.

— O… — donas nusišypsojo. — Žinote, jie valgo geresnį maistą negu aš arba oficialūs mano svečiai. Ir to nusipelnė.

— Haraldas jums siunčia linkėjimus.

— Kaip jam sekasi, leitenante?

— Puikiai. Spėju, kad klausti, kaip einasi jūsų reikalai, neverta.

— Donalas gestu aprodė rusvas lentynas, užpildytas knygomis, dauguma kurių buvo įrištos į skaisčiai raudonos odos viršelius. — Interjero vaizdas atima žadą

— Besiklausant jūsų, susidaro įspūdis, jog kalbate nuoširdžiai.

— Cha. — Donalas žvilgtelėjo į kelių knygų nugarėles. Pavadinimai priklausė filosofiniams tekstams, apie kuriuos leitenantas nedaug ką girdėjo ir, be abejo, niekada nebandė jų skaityti. — Galima ir taip pasakyti.

Donas Mentrasoris pažiūrėjo į savo rankinį laikrodį. Donalas kone tikėjosi, kad jis bus kišeninis, padabintas grandinėle, tačiau laikrodis atrodė šiuolaikiškas ir be galo brangus.

— Pasistengsiu svečių neužlaikyti ir pasirūpinsiu, kad vakare turėčiau laisvo laiko. Tuomet padėsiu jums, kuo tiktai galėsiu.

— Ačiū. Hmm… netrukus operos spektaklyje dainuos garsiosios trynukės… kokia ten jų pavardė…

— Tringulijan. Kitų nėra.

— Taip. Būtent jos. Ar sugebėtumėte gauti bilietą?

— Į kokį pasirodymą? — Donas atsilošė ir sukryžiavo kojas. — Jei neklystu, kalbate apie premjerą

— Ir kitus vakarus. Jei tik įmanoma.

— Visus? Kam to reikia?

Donalas į jį įbedė akis.

— Kad sumokėtumėte savo skolą Argi ne taip atsakytumėt?

— O, leitenante. Jūs dar nesat matęs mano dukters Rašos. Ji pasiekė stulbinančias akademines aukštumas, dabar gyvena užjūryje, bet prieš kelerius metus… žinot, sumokėčiau šimtą kartų daugiau, nei prašot ir vis vien tebūčiau atlyginęs menkutę dalį to, ką dėl manęs padarė Haraldas. Jis man grąžino dukrą

— Aišku.

— Beje, operos teatre visam sezonui nuomojuos ložę, tik pats nedažnai ten lankausi. Ar toks pasiūlymas jus tenkins, leitenante?

— Dėkui, donai Mentrasori.

— Kalbant apie verslo susitikimą vadinamą priešpiečiais, nors įtariu, jog svečiai neturės apetito, nes mūsų sandoriuose figūruoja itin didelės sumos…

— Aš jums netrukdysiu.

— Kaip pageidaujate, leitenante. Tiesiog ketinau pridurti, kad jie, kaip ir aš, įsitraukę į energijos tiekimo verslą Kiek girdėjau, tarp Tristopolio energijos valdybos bei žmonių, kurių ieškote, egzistuoja tam tikros sąsajos. Jei teisingai supratau.

— Galimas daiktas, — tarė Donalas, nenorėdamas išduoti informacijos.

— Man kyla klausimas, ar jie nebus susiję ir su mūsiškiais energijos centrais. Turiu pripažinti, jog nieko konkretaus nepastebėjau, nors ir turiu nemažai korporacijos akcijų. Na, mano pajus tesiekia aštuonis procentus, bet jis antras pagal dydį, jei šnekėtume apie fizinius asmenis.

— Nesuprantu.

— Jei gaučiau jums leidimą patekti į pagrindinį Energijos centrą ir patyrinėti archyvą… ar tai padėtų? Ir, žinoma, nepamirškime operos. Jeigu mano asistentai kam nors pernuomojo ložę, visus susitarimus atšauksiu.

— Ačiū.

Leitenantui norėjosi daugiau sužinoti apie tarybos narį Gelbtorną Tačiau viskas, ką iki šiol dėstė donas Mentrasoris, galėjo būti paistalai, o tiriant bylą išduoti įtariamojo pavardę nederėtų. Prieš prašydamas konkrečios pagalbos, Donalas pamėgins gauti informacijos apie tarybos narį aplinkiniais būdais.

— Į Energijos centrą jus nuveš mano vairuotojas, — tarė donas.

— Kai kam paskambinsiu, suorganizuosiu leidimus, ir Riksas jus paims. Nesijaudinkit, į operą suspėsite. Ar turite tinkamą aprangą?

— Hmm… — Donalas patimpčiojo švarko skverną

— Nieko tokio. Viena iš namų šmėklų jus išmatuos. — Dvaro šeimininkas nuo stalo čiupo varpelį ir jį pakratė. Jei tas ir suskambėjo, žmogaus ausys tilindžiavimo neišgirdo. Bet iš grindų kaipmat išniro melsva šmėkla. — Flisvela, išmatuok šitą poną naujiems drabužiams.

Oras trumpam padūmavo, kūną tarsi palytėjo drėgni pirštai, ir šmėkla pranyko.

— Viskas? — nustebo Donalas.

— O, taip. Siuvėjai jau imasi darbo.

— Tuomet aš eisiu ir luktelėsiu… pasiskolinti knygos turbūt negalėsiu?

— Mielas drauge. — Donas atsistojo. — Netrukus bus paruošti priešpiečiai, ir man reikia pasitikti svečius. Likite čia, kiek tik norite, skaitykite, ką užsigeisite. Papurtykit kitą varpelį, juodąjį… — jis dūrė pirštu, — kad išsikviestumėte liokajų. Jei panorėsite grįžti į miegamąjį ar šiaip pasivaikščioti, keliaukite dėl nieko nesijaudindamas. Mano namai visiškai saugūs. Rakinti durų nėra reikalo.

— O… aišku. Ačiū.

Donas linktelėjo ir pasišalino iš bibliotekas. Donalas savo ruožtu prilipo prie lentynų, pirštais perbėgo per senovinių, įspūdingų tomų nugarėles, pakerėtas alternatyvų gausos.

Po trijų valandų nuo skaitymo jį atitraukė beldimas į duris. Leitenantas pakėlė galvą suvokė, jog kažkas laukia leidimo įeiti, ir sušuko:

— Prašom.

Vyriškis, pravėręs duris, vilkėjo tamsią eilutę, kaip ir vakar, tačiau buvo be kepurės.

— Laba dieną sere.

— Juk sakiau, kad mane vadintumėt…

— Taip, Donalu. Aš esu Riksas, jei prisimenate.

— Be abejo. Jau susipažinau su jūsų pusbroliu Hiksu,

— Užjaučiu. — Vairuotojas kreivai nusišypsojo. — Nors mano giminaitis labai mielas, jam vertėtų iškosėti prarytą mietą.

— Esu tikras, kad jis — nuostabus žmogus.

— Cha. — Riksas suplojo delnais. — Na, pasirengęs naujam nuotykiui? Donas jums suplanavo pasivažinėjimą po vaizdingas apylinkes. Energijos centras taps galutiniu tikslu, teisingai?

— Taip mes susitarėme.

— Leidimas jūsų jau lauks. Viešnagės formalumai sutvarkyti. Kada man privažiuoti prie namo? Gal po dešimties minučių?

Donalas užvertė enciklopedijos tomą ir straipsnius apie nelinijinę kerodinamiką — perskaitytos eilutės prieštaravo žinioms, kurias našlaičių prieglaudoje suteikė sesuo Merė Ana Stiks. Jam svaigo galva.

— Gerai. Lygiai po dešimties minučių.

Tiek laiko užteks, kad jis spėtų iš virtuvės prigriebti kavos, nulėkti į tualetą ir dar sykį patikrinti nusavintą pistoletą: iš to ginklo niekada nešaudė, todėl papildomos atsargumo priemonės nepakenks.

Energijos centras buvo įrengtas netoli dokų, bent taip sakė Riksas. Kitaip tariant, teko traukti į Silvekso pakraštį, kur ore pleveno orlaiviai, pririšti prie švartavimosi stulpų. Jie nekantriai laukė momento, kuomet galės pasikinkyti laminarines pastovių vėjų sroves, horizontaliai dvelkiančias tarp stiklo plokščių.

Sustabdęs automobilį, Riksas leido keleiviui pasigrožėti reginiu.

— Kaip jie grįžta? — paklausė Donalas.

Vairuotojas pamojo į orlaivį, kylantį pro didžiulę, apvalią stikliniame paviršiuje atsivėrusią ertmę.

— Tarp įvairių sluoksnių vėjo srautai plūsta skirtingomis kryptims. Sistema gal ir keistoka, bet visi prie jos įpratę.

— Nuostabu.

Po kurio laiko Riksas užvedė variklį, įveikė dar penkias mylias ir pasuko į spiralinį, stiklinį, šešių juostų atsišakojimą vedantį žemyn, į miesto gelmes. Nusileidęs per penkis lygius, limuzinas nėrė po plienine arka. Ūždamas aidinčiu tuneliu, pasiekė vartus ir prie jų vėl sustingo.

Automobilio korpusą kiaurai išilgai išvarstė šmėklos. Kai jos užbaigė patikrinimą prie durelių atžygiavęs žmogus metė akį į dokumentus, kuriuos Riksas ištiesė pro atvirą langą

— Labas, Riksai, — pasisveikino sargybinis. — Įprasta procedūra.

— Ir kaip įprastai „jokių problemų“.

— Taigi… — sargybinis atidavė dokumentus. Į Donalą įsitaisiusį ant užpakalinės sėdynės, nė nepažvelgė. — Važiuokite.

Milžiniški vartai prasiskyrė, ir Riksas nuvairavo limuziną vidun. Vos tiktai nuspaudė stabdį, vartų plokštės užsidarė, o priešakyje atsivėrė vidinės durys, už kurių kelias driekėsi į Energijos centro gelmes. Donalas pajuto, kaip krūtinkaulį persmelkė karščio ir šalčio bangos. Nudūręs žvilgsnį apačion pamatė, jog marškiniai žvilga.

O, Tanate…

Nutvisko, žinoma, ne audinys, o po juo slypintis amuletas, kuris užsižiebė fluorescenciniu švytėjimu reaguodamas į energiją, naudojamą šioje jėgainėje.

Donalas tvirčiau įsisupo į švarką, idant nuslėptų blizgesį.

Tiek sargybiniai, tiek technikai vilkėjo vienodas žalias uniformas — tokias tamsias, kad ryškiai apšviestoje erdvėje jos kone pajuoduodavo. Keletas vyrų ir moterų linktelėjo Riksui bei Donalui, kulniuojantiems per kompleksą, traukiantiems vingriais, klaidžiais koridoriais, iš kurių leitenantui būtų sunku išsigauti savo jėgomis.

Galų gale jiedu pasiekė lifto platformą, skausmingai primenančią įrenginį, sumontuotą Tristopolio energijos valdyboje, ir tą dieną, kai žuvo primadona bei Melfaksas Kortindas.

— Tik nesakykit, — išsižiojo Donalas, jiems leidžiantis šachta, — jog archyvų sektorių rasime apačioje, prie nekrosrauto reaktorių.

Greta porelės stovėjo moteris trumpai kirptais plaukais. Nustebusi ji atplėšė akis nuo savo segtuvo ir pakėlė galvą.

— Ne visai. — Riksas jai išsišiepė (Donalas pastebėjo, kad vairuotojo žavesys privertė pakeleivę atsakyti tuo pačiu.) — Aš pamaniau, kad jūs mielai pažiūrėtumėte į energijos gamybos procesą. Nes mudu… — jis pažvairavo į laikrodį, —…atvažiavome šiek tiek per anksti. Ir mes, beje, nesinaudojame reaktoriais.

Moteris tebežiopsojo į vyrus.

— Mano bičiulis gyvena Tristopolyje, — paaiškino Riksas.

— O. — Ji linktelėjo ir nusišypsojo leitenantui. — Sveiki atvykę į Energijos centrą.

— Dėkui.

Liftas sustojo, durys nuslydo į šoną, ir moteris žengė laukan.

— Kuo jūs vardu? — sušuko Riksas.

— Debė Šantol. Iš Suderinimo skyriaus. — Durims užsidarant, ji pamojo ranka.

Platformai vėl nuslinkus žemyn, vairuotojas susiraukė. Galop atsisuko į Donalą ir patraukė pečiais.

— Atleiskit. Man sunkiai sekasi įsiminti vardus.

— O, nieko tokio.

Po minutės liftas pasiekė grindis. Pro atsivėrusias duris pirmas smuko Riksas, leitenantas nusekė įkandin. Eidami akmeniniu, paprasta kilimine danga apklotu tuneliu, su jokiais darbuotojais jie nesusidūrė. Neilgai trukus pasuko kitu koridoriumi.

Abu vyrai išniro į kvadratinį balkoną, iškilusį virš stačiakampės salės, kurioje lygiomis gretomis kiūtojo šimtai statulų.

Tiesa, figūros su skulptūromis neturėjo nieko bendra.

Daugybėje eilių sėdėjo kojas sukryžiavę, melsvas palaidinukes dėvintys, plikai skusti vaikai. Jų akys stebeilijosi į begalinę tuštumą.

— Kas čia… — Donalas nesuvokė ką regįs.

Grindis ir kiekvieno mažylio krūtinę jungė lankstus, stiklinis vamzdelis. Nuojauta leitenantui kuždėjo, kad jais vilnijo kažkokios, nenusakomos spalvos bangos. Jo odą svilino įkaitęs amuletas.

Du tūkstančiai vaikų vienu metu mirktelėjo.

Donalą apėmė siaubas. Jis matė blyškias, sinchroniškai besikilnojančias krūtines. Nors širdies dūžių negirdėjo, buvo tikras, kad jos irgi plaka sutartinai. Salėje vyravo slogi, šaltais energijos srautais užtvindyta atmosfera.

Rikso kumštis, spaudžiantis ginklą pakilo aukštyn. Žaibiškai.

Saugokis.

Pasisukęs visu kūnu, tokiu būdu pasitraukęs iš ugnies linijos, Donalas švystelėjo kairiąją ranką pirmyn.

Nuo gigantiškos salės sienų nuaidėjo griausmingas pistoleto šūvis.

Galbūt įkalinti vaikai visi kartu aiktelėjo, bet leitenantas garso neišgirdo, nes, prispyrus būtinybei, sutelkė dėmesį į savo judesius

— keliu pašventino Rikso blužnį, viršugalviu teškės jam į veidą ir iš suglebusių pirštų išgriebė ginklą

Tuomet buože tvojo priešininkui į tarpuakį.

Donalas skubiai išsitraukė nuosavą šaudyklę, kurią jau buvo nuodugniai ištyrinėjęs, ir Rikso pistoletą persimetė į kairiąją ranką Akiračio pakraštyje kažin kas sušmėžavo, tad jis sukdamasis priklupo ir du sykius nuspaudė gaiduką Po sekundės į ginkluotus, priedangon nėrusius sargybinius paleido dar porą šūvių.

Ar?..

Tik ne dabar, velniai griebtų.

Užnugaryje likęs Riksas sujudėjo, ir Donalas spyrė jam į gerklę.

Iš sargybinių pusės pasipylė kulkų kruša, todėl leitenantui teko nusiridenti į šoną Artimiausiu metu koridoriuje bus saugu, nors ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu jis įkūnijo tobulus spąstus. Kad ir kaip ten būtų, šiuo metu verkiant reikėjo kur nors pasislėpti. Donalas stryktelėjo į kitą balkono pusę ir pranyko sargybiniams iš akių.

Kas toliau?

Jis apžiūrėjo iš Rikso atimtą ginklą „Magnusą“, ir nusišypsojo. Kiekvienoje rankoje gniauždamas po pistoletą nusitaikęs į salę bei koridorių, karštligiškai įniko regzti veiksmų planą

Vairuotojo dejonės nenustelbė tylių, skubrių čežėjimų, kuriuos išgavo kareivių auliniai guminiais padais. Sargybiniai bandė užimti naujas, taktiškai patogesnes pozicijas.

Kiek tų šunsnukių ten susibūrė?

Jie naudosis „šokančios varlės“ sistema — viena grupelė bėgs į priekį, kita ją pridengs. Veikiai visi prisiartins prie balkono ir koridoriaus ertmės. O iš komplekso gilumos atskubės pastiprinimas…

— DĖMESIO GINKLUOTAM PERSONALUI! ATSITRAUKITE! NEŠAUDYKITE, NEBENT JŪSŲ GYVYBEI KILTŲ GRĖSMĖ. TUČTUOJAU ATSITRAUKITE! — salėje, kur sėdėjo įkalinti vaikai, nuskardėjo per garsiakalbius užriaumojęs balsas. — MES GAVOME KLAIDINGĄ PRANEŠIMĄ! KARTOJU, GAVOME KLAIDINGĄ PRANEŠIMĄ! LEITENANTAS RIORDANAS NEKELIA, KARTOJU, NEKELIA PAVOJAUS KOMPLEKSUI. LEITENANTE RIORDANAI, JŪS NEPRIVALOTE NULEISTI GINKLO, BET ŽINOKITE, KAD JŪSŲ NIEKAS NEPULS.

Balsas skambėjo labai įtikimai, būtent todėl Donalas juo nepasikliovė.

Po kurio laiko koridoriuje pasigirdo kostelėjimas. Leitenantas nukreipė vamzdį į koloną bet iš priedangos išslinkęs žmogus tevilkėjo tamsiai žalius šortus. Jis buvo liesas, tačiau glebnas, anaiptol nepanašus į kovotoją. Rankoje laikė melsvą popieriaus lapą

— Eee… sere? Ar galiu šitą jums įteikti?

Donalas nesiliovė žvilgsniu šaudęs į abi koridoriaus puses.

— Dėk ant grindų ir pranyk.

— Taip, sere! — sudžiūvėlis, kurio kūną virpino drebulys, padėjo lakštą ties savo kojomis ir ėmė tipenti atatupstas. Už posūkio leidosi tekinas, sykiu baimingai šnopavo, tarsi įsitikinęs, kad nugarą pervers kulka.

Leitenantas vieną ginklą nuleido ant kilimo, atsisegė marškinius, per galvą nusitraukė amuletą ir prieš pakeldamas pistoletą grandinėle apsivijo kairįjį dilbį. Tada pritūpęs nukrypavo iki raštelio, virš jo nukorę raganos dovaną. Keletą sekundžių lūkuriavo, kol odą ims žnaibyti dilgsėjimai, stengėsi įžiūrėti bent menkiausią kibirkštį, kuri užsižiebtų amulete.

Bet nieko panašaus nesulaukė. Ant paprasto popieriaus lapo viso labo pamatė parašytus žodžius.

Dono F.Mentrasorio pranešimas:

Komplekso svečias, leitenantas D. Riordanas, yra sąjungininkas, užsiimantis policijos reikalais.

Ankstesnė informacija, kad jis įsivėlęs į nusikalstamą veiklą, neatitinka tiesos.

Bendradarbiaukite su leitenantu ir jam padėkite, kuo tiktai galėsite.

Donalas atšlijo taip ir nepalietęs popieriaus lapo. Ant kaklo vėl užsikabino amuletą.

— Nejau manote, jog tuo patikėsiu? — suriko tuščiai erdvei.

Jis patogiai įsitaisė, rankose spausdamas ginklus.