Kaulų daina

22

Per sieną slinko atvirkščiai užrašyti žodžiai, vidurinę jų dalį užtemdė Haraldo šešėlis. Švytėjimas sklido nuo blizgančios, užnugaryje plevenančios iškabos. Detektyvas prisigretino prie sienos, kad nebūtų matyti jo silueto, pajudėjo pirmyn kryžmai statydamas kojas.

Haraldas stabtelėjo ties antrąja sale, pašnairavo pro tarpdurį — tam atvejui, jeigu Akmeninis suklydo, ir įtariamasis tūnojo kitoje vietoje. Patalpoje, atsukę nugaras į išėjimą, sėdėjo broliai Tiplogai, ir policininkas mintyse save įspėjo, kad vėliau pasidomėtų, ką tuodu sumąstė. Jokių kitų dėmesio vertų individų neįžvelgė.

Vėl patraukęs koridoriumi, jis nusigavo iki laiptatakio, prie kurio kybančios dvi šmėklos tučtuojau prasiskyrė. Viena išsižiojo ir pademonstravo geltonų liepsnų dantis.

Nepaisydamas porelės, Haraldas ėmė kilti aukštyn. Pakopas dengė lipnus, nuo purvo pajuodęs kilimas. Klubo gelmėse šeimininkai apsiėjo be tariamai romantiškos atmosferos, viešpataujančios bare ir salėse: geismo migla prislopindavo akis graužiančią realybę, silpnus, visur įsigėrusius nevilties bei sėklos kvapus.

Paaiškėjo, kad viršutinis koridorius išklotas nutrintomis medinėmis lentomis. Nuo plonų durų laupėsi dažai; už poros buvo girdėti ritmiškos dejonės. Haraldas stvėrėsi už ginklo, ketindamas paeiliui jas išspirti, kad ir kas lindėtų kambaryje.

Viena iš šmėklų, turbūt numačiusi, jog pareigūnas ruošiasi pridaryti nuostolių, išnirusi kiaurai grindis parodė į galines duris. Haraldas kinktelėjo galva. Ji nusklendė žemyn ir veikiai pranyko iš akių.

Detektyvas laiko negaišo.

Nuo žmogaus svorio sugirgždėjo lentos, bet Haraldo kulnas įsirėžė į duris, greta spynos, anksčiau, nei Deltrasolis spėjo sureaguoti į pašalinius garsus. Po galingo smūgio pasipylė nuoplaišos, ir durys atsilapojo. Policininkas pasisuko visu kūnu, laikydamas pistoletą ties klubu, nukreipęs vamzdį į kambarį — „Karingieji septintukai“ propagavo Instinktyvųjį šaudymą, nes tradicinis prisitaikymas reikalaudavo papildomų sekundžių.

— Sveikas, Iksilai. — Jis kreipėsi į Deltrasolį vardu, naudojosi elementaria gąsdinimo taktika. — Pramogauji?

Ant lovos akis išplėtęs tysojo blyškiaveidis, tamsų kostiumą dėvintis vyriškis. Perpus materialumą įgavusi, jį apžergusi šmėkla dar šiek tiek palingavo sėdimąja ir sustingo. Galų gale atsigrįžo į Haraldą rodos, išsišiepė — pražiota burna panėšėjo į žvaigždėmis nusėtą tamsaus dangaus lopinėlį. Tuomet vėl virto bekūne, praktiškai tapo nematoma. Detektyvas, stengdamasis nežiūrėti į kauburį, pūpsantį Deltrasolio kelnėse, nusijuokė.

— Taip nuolat nutinka, ar ne, Iksilai? Vieną sekundę ji dar čia, o kitą — išnyksta kaip dūmas. — Haraldas kreipėsi į vairuotojo partnerę: — Teisingai, brangute?

Jau smegdama į grindis šmėkla linktelėjo, nežymiai pamojo lovos pusėn ir pagaliau pradingo.

Deltrasolis išsižiojo, vėl užsičiaupė. Nurijęs seiles suvebleno:

— Kas?..

— Aš tave suimu už žmogžudystę, — paaiškino Haraldas.

— Ne…

— Taip. Nebent pateiktum labai svarią priežastį, kodėl turėčiau tave paleisti. Tokiu atveju bematant išlėktum į Ilurį, tiesa?

— Aš… ne, pasilikčiau čia. Garbės žodis, pareigūne…

— Neteisingas atsakymas. — Policininko ranka žaibiškai šmėstelėjo.

Deltrasolio kaktą nudažė kraujo lašai. „Karingieji septintukai“ į tradicinį prisitaikymą žiūrėdavo kreivai, tačiau virš pistoleto buožės kyšantį taikiklį galima panaudoti įvairiais būdais.

Haraldas iškėlė ginklą, pasirengęs rimčiau sužaloti auką.

— Eee… pareigūne. Ko… ko jūs iš manęs norite?

Vamzdis nukrypo į vairuotojo šakumą.

— Man patinka mažutėliai taikiniai. Mėgstu iššūkius, supranti?

— Klausykit, aš nenumaniau, kad nykštukai… nežinojau, kąjie iškrės. Apie įvykius išgirdau per radiją. Tanatas rautų… į tokius… reikalus nė už ką nesivelčiau.

Detektyvas truputį nuleido ginklą, idant neatrodytų pernelyg grėsmingai. Bet kryptelėjęs riešu galėjo be vargo peršauti Deltrasolio šlaunį ir sudraskyti arteriją.

— Norėčiau tavimi tikėti. — Haraldas palinko į priekį, kairiąja ranka suėmė vairuotoją už gerklės. — Deja, negaliu.

Jeigu Deltrasolis sąmoningai prisidėjo prie to, ką patyrė Sušana, Haraldas pirštais sutraiškys gerklų kremzlę. Prieš uždusdama auka ilgai merdės.

— O, ne… meldžiu, nereikia.

— Suteiksiu vieną vienintelį šansą. — Jis pabaksnojo Deltrasoliui į kaktą — Atsipalaiduok.

— Aš ne…

— …neįsivaizduoju, ar žinai, bet… prarasti savikontrolę labai lengva… tiesiog leidi kūnui suglebti ir užsnūsti… paprasčiausiai užsnūsti… — Haraldas, žvelgdamas įtariamajam į akis, prašneko lėčiau bei tyliau, — …dabar gali užsimerkti… štai taip… tau niekas negresia…

Deltrasolio akių vokai nusviro.

Jūrų pėstininkų gretose detektyvas išmoko ne vien žudyti šaudyklėmis ir ašmenimis arba plikomis rankomis bei kojomis, bet ir įsisavino subtilesnius ginklus.

Iksilą Deltrasolį užvaldė transas. Baimė išmušė vyriškį iš pusiausvyros, todėl jis lengvai pasidavė hipnozuojančiam Haraldo tonui.

Grimzdo vis giliau.

— …tiek daug skausmo… pašalink kliūtis… apsauga nereikalinga… palik ją ramybėje…

Vairuotojui, dirbančiam ambasadoje, be abejo, nemažai įgūdžių suformavo transe, bet jie pasirodė besantys paviršutiniški. Kai Haraldas įveikė pirminį apsaugos lygį, Deltrasolis tapo dar labiau pažeidžiamas: taip dažnai skendėjo transe, kad be vargo vėl į jį paniro.

— Policininkas, — murmtelėjo.

Haraldas sumoduliavo balsą taip, kad šis derėtų prie aukos neurofiziologijos.

— …nes tik aš tau padėsiu… išvengti skausmo… lai tavo atmintis praskaidrėja… pasąmonė pati žino., kaip tau pagelbėti… išklok man…

— Policija. Mūsų ryšininkas. Jis atliko… parengiamuosius darbus.

Detektyvas pasviro dar arčiau.

— …pasakok viską…

Lora žengė į bendrąją kontoros patalpą. Leitenantas išėjo kavos prieš amžinybę — pasiūlė atnešti puoduką ir jai, — todėl komandore ėmė spėlioti, kur jis prapuolė. Juodam zombio kraujui kofeinas nedarė jokio poveikio, tačiau Donalas paprastai taip ilgai neužtrukdavo.

Nuo tada, kai prisijungė prie specialiojo būrio, jis keletą kartų gėrė pigų, deginantį viskį, kurio Lora nieku gyvų nelaikytų savo automobilio salone — žinojo, jog įnoringoji „Žiežula“ to nepakęstų. O zombiui alkoholio skonis priminė rūgštų actą sumaišytą su žiurkių šlapimu arba limfiniu sutraiškytų vabalų skysčiu.

Oksimoronas „Girtas kaip zombis“ šnekamojoje kalboje kažkodėl virto palyginimu. Būdama gyva, Lora neretai pagalvodavo, jog tokia transformacija įkūniją vieną iš ironiškų gyvenimo aspektų.

— Ei, Lora. — Aleksa delnu pridengė telefono ragelį. — Man paskambino Haraldas… — ji netikėtai susiraukė, dirstelėjo į komandorę ir pagūžčiojo. — Atleisk. Jis ką tik nutraukė ryšį.

— Viskas gerai?

— Paprašė, kad atšauktume IPĮ. Išduotą Ilurio ambasados vairuotojui… — Aleksa pažvairavo į užrašų knygelę. — Iksilui Deltrasoliui.

Loras pažiūrėjo į tarpdurį, pro kurį slinko Donalas, nešinas trimis puodeliais kavos. Nieko nuostabaus, kad jis ilgam pradingo.

— Kas atsitiko? Tik nesakyk, jog jis… — komandore neužbaigė sakinio. — Tiek to.

Aleksa akimirką į ją pažiopsojo.

— Nemanau, kad Haraldas vyruką nudobė, jei aš teisingai tave supratau.

— Ne. Mano pareigūnai taip nesielgtų.

— Pritariu. — Donalas prisiartino ir krūptelėjo, nes šiek tiek apsiliejo mėgindamas nuleisti puodelius ant Aleksos stalo. — Atleisk. Kaip mums nederėtų elgtis?

— Su įtariamaisiais susidoroti be teismo, — atsakė Aleksa.

— Apsaugok Tanate.

— Tiksliau, juos numarinti, — pridėjo Lora. — Pradanginti be pėdsakų.

— O. — Donalas atsisuko į Aleksą. — Apie ką jūs šnekat?

— Iksilą Deltrasolį. Ieškomą dėl…

— Ambasados vairuotoją?

— Taigi. — Komandore prisėdo ant stalo krašto. — Ar Haraldas pateikė kokių nors užuominų, kodėl turėtume atšaukti Išplėstinės paieškos įsakymą? Negi nežino, kiek man reikėjo įdėti pastangų, kol j į gavau?

— Žino, aišku, — atsiliepė Aleksa.

— Bet dėl to nekvaršina galvos. — Donalas kreivai vyptelėjo.

— Manau, — Aleksa vėl nukreipė akis į užrašų knygelę, — Haraldas sučiupo tą tipą ir privertė liudyti.

Lora krimstelėjo lūpą.

— Aišku.

Matydamas jos išraišką, leitenantas nusprendė, kad Haraldas pakliuvo į bėdą, bet nuo nemalonumų greičiausiai išsisuks. Donalui ne sykį teko panašiai kivirčytis su viršininkais. Tu apklausi liudininką, pasinaudoji proga iškvosti reikalingą informaciją, manais pasiūlai švelnesnį nuosprendį ar ką kita.

Esmė ta, kad pareigūnas, nors ir veikdamas impulsyviai, privalėjo tesėti pažadą, nes gatvėse žodžio nesilaikymas tolygus pačiam baisiausiam nusikaltimui.

— Aišku, — pakartojo komandore. — Tebūnie. Jeigu būsiu išėjusi, kai Haraldas pasirodys, priversk jį manęs sulaukti.

— Hmm… pasistengsiu. — Aleksa nurijo kavos lašą, linktelėjo Donalui. — Ačiū.

Lora paragavo savo gėrimo, nuleido puoduką ant detektyvės stalo ir jį užmiršo. Kavą gerdavo, bet poreikio jai nejausdavo.

— Donalai, išsiaiškinai visas smulkmenas, susijusias su skrydžiu?

— Aha, sekundėlę. — Rankoje tebelaikydamas puodelį, leitenantas žengė prie savo stalo ir paėmė žalsvą bloknotą. — Štai. Ar tikrai išgalėsi kelionę apmokėti?

— Tikrai.

— Ką gi… gerai.

Šunkeliais ėjęs našlaitis susiruošė išvykti į užsienį.

Po velnių. Aš skrendu į Ilurį.

Sesuo Merė Ana Stiks juo labai didžiuotųsi.

Haraldas palinko prie Deltrasolio.

— …vis giliau ir giliau… — dudeno. — Dabar sakyk… ar ten užslėpti… kokie nurodymai.

Jis kalbėjo apie vairuotojo pasąmonę, ir ne be priežasties: jeigu Juodasis Ratas ją aprūpino kerų spąstais, šių egzistavimą atskleistų netgi paprastas hipnozės seansas.

Įtariamasis pratrūks klykti, jei užslėpti stebukliniai trintuvai įniks gremžti visus atsiminimus, iki pat vaikystės laikų. Bet Haraldas ryžosi surizikuoti. Nes iš dalies norėjo, kad Deltrasolis rimtai nukentėtų.

— …pasinaudoti atsiminimais, kur… bosai užslėpė nurodymus…

— Ne. — Akių vokai suvirpėjo. Deltrasolis pakratė galvą

Jo asmenybės hipnozė nesuluošino. Kerų spąstų sąmonėje nepaliko jokie magai.

— …ir tu nori man papasakoti… kokį krovinį nykštukai grobė…

— Taip. Sampaną Labai brangų. Tūkstančių vertas dėžes. Mes žinojome, kaip reaguos policija. Ir todėl pterašikšnosparnis nusileido ant kaukolės viršugalvio.

Šampanas?

Visa tai dėl sumauto šampano?

— …ir kai pamatei, jog nykštukai turi lavoną kai pamatei furgoną…

— Spjoviau įjuos. Atsisakiau dirbti kartu. Man tokių nemalonumų nereikia.

— …pasistengsime išvengti, kai nuspręsi, kad nuoširdžiai man padėsi…

— Taip.

— …tavo bosas, seras Alvanas…

— Teisingai.

— …judu esate draugai?

— Ne.

— …bet tu daug laiko praleidi jo kabinete…

— Klube.

— …dėl šios vietos? Dėl „Žiūrėk ir mėgaukis“? Sakyk…

— Seras Alvanas čia užsuka. Atsitiktinai jį pastebėjau. Ir atpažinau.

— …net ir užsimaskavusį…

— Taip, jis buvo su kauke. Apkerėta. Pažinau iš eisenos.

— …ir nusprendei serą Alvaną šantažuoti…

— Pagal jo mastelius, norėjau visai menko atlygio.

— …jei paprašytum, jis padarytų tau paslaugą…

— Paslaptis. Jį sužlugdytų. Jeigu ją atskleisčiau.

— …ir seras Alvanas galėtų tau suorganizuoti skrydį atgal į Ilurį…

— Taip.

Taigi Deltrasolis savo ambasadoje užsiėmė šantažu. Haraldui velniškai knietėjo sudoroti šią padugnę, bet jeigu Iluryje, Silvekso mieste, kur traukė Donalas Riordanas, slypėjo informacijos šaltiniai…

Pričiupau tave, zombių dulkintojau.

Šunsnukiai, pasprukę su Kortindo kūnu ir — vardan Mirties — brangiu šampanu, turėjo savo žmogų teisėtvarkos gretose, ryšininką, kuris jiems pranešė apie policijos darbo metodus. Pats įrodymas ne ką tereiškė, bet jis tapo paskutiniąja grandimi ilgoje priežasčių ir pasekmių grandinėje, nudrikusioje iki komisaro Vilnaro kabineto.

Vis dėlto iš pradžių būtina pasirūpinti svarbiausiais reikalais.

Riordanai. Tu — lavonas.

Haraldas liepė Deltrasoliui pamiegoti minutėlę, idant pats galėtų pagalvoti.

Tuomet pamažu, žingsnis po žingsnio, sukurpė savo planą.

— …grįžęs į ambasadą jo paprašysi… — detektyvas užsičiaupė, nes koridoriuje pasigirdo griausmingi riksmai. Kažkur šitame aukšte staugė nusilakęs žmogus: vienas iš klubo klientų prarado savikontrolę.

Jeigu triukšmas išblaškys transą, kils problemų.

Staiga jo ausis pasiekė trinktelėjimas, ir keiksmų srautas, plūdęs iš girtuoklio gerklės, nutrūko. Tyloje nuskambėjo Akmeninio balsas:

— Vyrukas atvėsintas. Elkitės su juo švelniai.

Nurodymą lydėjo brūžavimai, kuriuos išgavo, velkamų per medines grindis batų kulnai.

Nutaisęs įtaigų, valdingą toną Haraldas pateikė Deltrasoliui instrukcijas.

— Aukštutiniame šiauriniame Kiltrine… stovi namas…

Minėtame Silvekso rajone netrūko prabangių kvartalų, kur detektyvas gyveno, kai viešėjo Iluryje. Karinė stovykla buvo įrengta už dvidešimties mylių nuo didmiesčio. Komandiruotas į karinę policiją, Haraldas didžiąją dalį laiko praleido pačiame mieste, bendraudamas su vietiniais civiliais.

Jis padėdavo tirti bylas, per aštuontadienius prisijungdavo prie KP trijulių, iš po suskaldytų stalų ir sąmonę praradusių civilių traukdavo prisiliuobusius jūrų pėstininkus. Podraug stengėsi mirtinai nesumaitoti girtutėlių vyrų, kurie buvo apmokyti žudymo meno.

— Kiltrinas, — sumurmėjo Deltrasolis. — Palkvilo kalva.

…teisingai… ir nuo Palkvilo kalvos zigzagais nusileisi… — prieš tęsdamas Haraldas palaukė, kol ambasados vairuotojas linktelės, — …iki sidabriškai balto dvaro, kurį lauke sergėja trys plieninės… chimeros… išskleistais sparnai…

— Jos juda.

— …taip, chimeros juda… — detektyvas prašneko dar tyliau: — …o tame name… dvare gyvena žmogus, donas Falvinas Mentrasoris…

— Donas Mentrasoris.

— …būtent… donas turi dukrą… vardu Rasa… ir tarnus… vyriausiąjį liokajų… turbūt Adamnolą…

Nuo paskutinio Haraldo apsilankymo Silvekse praėjo daugiau nei dveji metai. Adamnolas veikiausiai ten tebedirbo, kita vertus, gyvenimas vietoje nestovi.

— …tu ištarsi kodinius žodžius… kuriuos artimiausiu metu užmirši… bet juos prisiminsi, kai ten prisistatysi… „Tamsiosios dainos žaibas“ — toks bus slaptažodis… vėliau, viešint dono Mentrasorio namuose, jis iškris tau iš galvos.

Donas, prakaulus, elegantiškas vyras žila, smailia barzdele, paprastai į ausies lezgelius įsisegęs perlus, savo reikalus tvarkydavo rūpestingai, bet lengvai ir grakščiai — lygiai tokias pačias savybes demonstruodavo bendraudamas su žmonėmis.

Štai kodėl jis labai nusivylė savo dukra Raša, kai toji įsimylėjo jauną įtartinos kilmės ir būdo studentą. Pastarasis priklausė vietinių nusikaltėlių gaujai, susijusiai su korumpuotais karinių bazių intendantais, kuriuos sekė KP. Apsirengę kaip civiliai, Haraldas su keturiais kolegomis įsiveržė į vieną iš arsenalų tuo momentu, kai iš jo pabėgti mėgino vagys, nešini ginklais bei kitais reikmenimis.

Pora nusikaltėlių griebėsi šaudyklių, ir po sekundės sprogmenų pilname sandėlyje įniko švilpti kulkos: visa laimė, jog pastatas nevirto ugnies kamuoliu, nes šis būtų nušlavęs bazę, įskaitant du tūkstančius vyrų bei moterų.

Rašos Mentrasori sužadėtinis buvo per kvailas, kad pasiduotų.

Be to, pasielgė idiotiškai, nepalikęs Rašos namuose. Užsimanė pasipuikuoti, parodyti esąs svarbus šulas tarp įtakingų verslininkų, todėl paslėpė ją vogtame armijos džipe ir atsivežė į bazę. Mergina išropojo iš mažojo visureigio, kai prasidėjo susišaudymas.

Nežinia kieno atsitiktinė kulka pataikė į dešinįjį jos petį — galbūt paleista iš Haraldo, gal iš kito pistoleto. Šiaip ar taip, Raša susmuko ant žemės be garso žiopčiodama, nes jai suparalyžiavo gerklę. Petys virto mėsos ir kaulų nuoplaišų koše.

Išskerdusi grobikus, kurie nepanoro nuleisti ginklų, Haraldo komanda pasirūpino Raša bei dar dviem sužeistais gaujos bendrais. Pagrindines trijulės arterijas užveržė šaudmenų dėklų dirželiais — kaip ironiškai sėkmingai susiklostė likimas.

Merginąjie privalėjo perduoti civilių policijai, bet Haraldas padarė išvadą kad ji iš esmės tebuvo nekalta auka, kuria manipuliavo sužadėtinis, per mūšį sudraskytas į tris dalis.

O Rašos tėvas, donas, laikėsi garbės kodekso. Ir savo skolas visuomet sumokėdavo.

— …tu paaiškinsi… donui Mentrasoriui… kad netrukus pas jį atvažiuos žmogus, vardu Donalas Riordanas… prisistatys Haraldo Hamerseno draugu… lai donas elgiasi… tarsi tuo tikėtų… pabrėžk… tarsi tuo tikėtų…. nes iš tiesų atvykėlis… meluos…

Haraldas privertė Deltrasolį nugrimzti į dar gilesnį transą, jam į sąmonę įrėžė papildomus nurodymus: atsipeikėjęs vairuotojas neatsimins šitų žodžių.

— …Riordanu nevalia pasikliauti… nevalia… tegul Donas įvilioja Riordaną… į spąstus… ir jį pribaigia.

Deltrasolis ėmė raukytis, tačiau veikiai atsipalaidavo, dėl hipnozės poveikio nepajėgdamas priešgyniauti.

— …štai, kaip… — detektyvas prabilo lėčiau, kruopščiai parinko žodžius, — …donas… nužudys… Riordaną…

Maždaug po valandos, grįždamas į specialiojo būrio kontorą pasiėmęs dar du kavos puodelius ir tamsiai mėlyną aplanką kurį spaudė po pažastimi, Donalas išvydo koridoriumi atžygiuojantį, iš sidabrinio plokščio butelio gurkšnojantį Haraldą Tas savo ruožtu, pamatęs leitenantą užsuko gertuvės dangtelį ir ją nugrūdo į užantį.

— Sveikas, Donalai, kaip reikalai?

— Gerai. Man rodos, kai kurie žmonės nerimavo dėl tav…

— Gal tau padėti? Duokš. — Detektyvas čiupo vieną kavos puodelį. — Kokius popierius nešiojies?

Leitenantas pamojavo aplanku.

— Likusius kelionės dokumentus. Aš išties skrendu į Ilurį.

— Puiki žinia— Taip ir maniau, kad išvyksi.

— Aha… kas naujo dėl Sušanos? Mes galvojome, kad nuvažiavai į ligoninę.

— Ne-e. Ten budi Viktoras, ar ne?

Jiedu žengė į bendrąją specialiojo būrio patalpą. Donalas raukėsi, nevaliodamas suprasti Haraldo nuotaikos pokyčių.

— Ei, Donalai, — sušuko Aleksa. — Išėjai kavos, o parsivedei jūrų pėstininką?

— Man irgi malonu tave matyti, — tarė Haraldas.

— Taip, taip.

Detektyvas linktelėjo ir, Lorai išnirus iš savo kabineto, pernelyg plačiai išsišiepė.

— Labas, bose.

— Labas ir tau? Kaip laikaisi?

— Normaliai. — Surimtėjęs Haraldas pridūrė: — Girdėjau, kad mūsų bičiulis Donalas skrenda į Ilurį.

— Teisingai, — patvirtino Lora. — Na, pasakok apie Deltrasolį.

— Deltrasolį.

— Aha.

— Palikau jį Kūgiavorio Heptagone. Iš pradžių turėjau prasmukti pro vyrukus iš A ir V. Regis, žmonės iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus tau kaip reikiant skolingi, jei sutiko, kad jų komanda taip ilgai budėtų.

— Mes jau atsiskaitėme.

— Ką gi… — Haraldas dirstelėjo į Aleksą. — Rodos, mūsų bernelis Deltrasolis šantažavo serą Alvaną iš ambasados.

— Kaip? — sukluso Donalas. — Kur ambasadorius įsivėlė?

— Tarkim, jam patinka retsykiais naktimis paslankioti po miestą. Jokiais rimtais nusikaltimais neužsiima.

— Kodėl jį paleidai?

— Deltrasoliui įvariau tiek baimės, kad vaikinas nedrįso meluoti. Ir nenutuokė, kas Sušanai paspendė pinklės. — Haraldas įbedė akis į komandorę. — Juk nemanai, jog, priešingu atveju, būčiau gražiuoju su juo atsisveikinęs.

— Ne, žinoma, ne.

— Dabar Ilurio ambasadoje turėsime informatorių, — pasakė Donalas. — Šauniai padirbėjai, Haraidai,

Detektyvas kinktelėjo galvą kietai sučiaupęs lūpas, nepratardamas nė žodžio.