Kaulų daina

27

Aleksa rado Lorą aprūkusioje, tvankioje valgykloje. Naujos iškabos tvirtino, esą čia įsikūrė VOLKOVANO RESTORANAS, bet iš tiesų niekas nepasikeitė: užkandinė tiekė tuos pačius įkyrėjusius patiekalus, kuriuos dabar gamino pašalinė kompanija, o ne departamento nusamdyti civiliai.

Nors ir apsieidama be maisto, Lora žinojo, jog privalo palaikyti ryšį su pažįstamais, susidraugauti su reikalingais žmonėmis arba paveikti tuos, kurie praverstų specialios paskirties būriui… ir jos pačios karjerai. Kai pakyli iki komandorės lygio, kitaip suktis neįmanoma.

Aleksa viską suprato, bet dėl intrigų nesijaudino. Pati troško tapti komandore, įgyti laipsnį būdama jaunesnė už Lorą O, taip… ir sulaukti paaukštinimo nepraradusi gyvybės.

Bendradarbio, kuris priėmė nevykusį sprendimą šnipinėjimas — ne pats geriausias būdas kilti karjeros laiptais. Aleksa neabejojo, jog Donalui kilusi grėsmė, ir dėl to atsakingas Haraldas. Bet iš pradžių vertėtų su pastaruoju šnektelėti, kad ir kaip būtų pavojinga griebtis tokių veiksmų.

Ramybės nedavė dar kai kas. Ksalija.

Lora atsisveikino su nuovados kapitonu, kurio Aleksa nepažinojo. Detektyve luktelėjo, kol jis išeis, ir priėjo prie komandorės.

— Labas.

— O, Aleksa. Viskas gerai?

— Lyg ir… tik iš Ksalijos jokių žinių. Ji pradingo be pėdsakų ir iki šiol nepasirodė.

— Nebijok. Aš žinau, kur… Ne. Minutėlę.

— Kas yra?

Lora stebeilijosi į laikrodį.

— Ji dar negrįžo?

— Ne. — Atsiminusi transą ir iš lūpų perskaitytus žodžius, Aleksa intuityviai paklausė: — Jai pavedei užduotį, susijusią su komisaru?

— Kodėl taip sakai?

Abidvi moterys pasidairė tikrindamos, ar niekas nenugirdo pokalbio. Tačiau jos sėdėjo ganėtinai toli nuo sienos arba kolonos, kur galėjo lindėti šmėklos. O restorano grindis dengė kanapių pluošto kilimas, visiškai netinkantis smailiems kulniukams, bet sudarantis puikų izoliacinį sluoksnį.

— Paprasčiausiai spėju.

— Aišku. — Apsižvalgiusi Lora išvydo juodą vidaus ryšio telefoną, pritvirtintą prie mėlynų sienos plytelių. — Reikia paskambinti ir paieškoti Ksalijos. Eime su manimi.

— Dėkui. — Aleksa nužygiavo koja kojon su komandore. — Ar Donalas puoselėja Vilnarui tokius pat jausmus, kaip ir tu?

Lora kryptelėjo antakį. Mažai trūko, kad būtų nusišypsojusi, bet paskutiniu momentu susivaldė.

— Ką turi omenyje?

Detektyve atsiduso.

— Arba Donalas tiekia Vilnarui informaciją apie mus, arba šnipinėja komisarą tavo labui. Aš teisi?

Lora papurtė galvą. Ištiesusi ranką link telefono aparato pakėlė ragelį ir komutatoriaus operatorės paprašė ją sujungti su Šmėklų Rezonanso Zona. Po kelių sekundžių tarė:

— Čia komandore Styl. Ar galite aptikti Ksaliją… — ji neužbaigė sakinio. — Kaip tai? Ar ilgam? Kas atsitiko? — porą akimirkų tylėjo klausydamasi, padėkojo operatorei ir grąžino ragelį į vietą — Mėšlas.

— Kas yra?

— Ksalija sužeista. Negalės šnekėti, kol nepasitrauks iš kažkokio gydomojo lauko. Ten pratūnos ne vieną dieną.

Aleksa ir Lora susižvalgė, abidvi pagalvojo apie Sušaną prikaustytą prie ligoninės lovos. Specialiajam būriui sekėsi nekaip.

— Pabandysiu su ja susisiekti, — pridūrė komandore. — Tu grįši į tarnybą?

— Taip, žinoma. Juk Donalas mūsų pusėje, ar ne?

— Duodu galvą nukirsti, — tvirtai, be jokių dvejonių, atsakė Lora.

— Jeigu kažkuriuo metu būsiu pranykusi iš akiračio, o Donalas sukinėsis aplinkui, elkis su juo lygiai taip pat, kaip su manimi.

— Mm-hmm… supratau.

— Iki. — Skubiai pasišalinusi iš restorano, Lora spartino žingsnį, kol dingo kolegei iš akių.

Aleksa kurį laiką žiūrėjo ten, kur išnyko komandore. Galiausiai stvėrė juodojo telefono ragelį ir operatorės paprašė sujungti su detektyvu Harmanu. Viktoro balsas nuskambėjo vos po vieno pyptelėjimo:

— Alio?

— Ei, čia aš, Aleksa. Dar kokią valandą kontoroje pasėdėsi?

— Taip, aišku. Kodėl klausi?

— Užsimaniau vėlyvos vakarienės. — Aleksa nenorėjo jam meluoti. Grįždama galbūt prigriebs kokių užkandžių. — Tau ko nors atnešti?

— Ne. Minutėlę… gal bandelę. Kažką panašaus.

— Gerai. Kaip jautiesi?

— Lyg ir normaliai…

Jo tone buvo girdėti skausmas. Aleksa neišdrįso užsiminti apie sužeistą Ksaliją. Tas vargšelis užtektinai prisikentėjo — Viktorui šmėkla visada patiko, kad ir kaip ji mėgdavo erzintis.

— Laikykis, dički.

— Aha.

Po spragtelėjimo ryšys nutrūko. Aleksa pakabino ragelį ir nupėdino tuo pačiu keliu, kuriuo patraukė Lora.

Greta pirmosios lifto šachtos lūkuriavo grupelė žmonių. Detektyve žengė prie pažymėtos Nr.7 ir nėrė pro atsivėrusį tarpdurį.

*Kur keliauji?*

— Į pirmą aukštą, Gerte. Ačiū.

Šachta krisdama žemyn, Aleksa užsimerkė. Jautrumo nestokojanti šmėkla jos balse pajuto įtampą ir suprato, kad moteris skuba.

*Mes jau vietoje.*

Gerte švelniai išstūmė detektyvę laukan.

— Dar kartą dėkui.

Aleksa nulėkė palei registratūros seržantą, pro milžiniškas duris ir myriovilkius. Didžiaisiais laiptais nusileido iki gatvės, kur iš purpurinio taksi lipo du žmonės. Pasilenkusi ji sušuko vairuotojui:

— Pavėžėsite dar vieną keleivį?

— Be abejo, brangute. Kur jus pristatyti?

— \ ligoninę.

Du pareigūnai civiliais drabužiais palaukė, kol vairuotojas išrašys čekį, ir sumokėjo tikslią pinigų sumą, nepapildydami jos arbatpinigiais. Už vairo sėdintis vyras susiraukė, tačiau nepratarė nė žodžio, kol porelė laiptais užlipo iki štabo durų. Aleksa nučiuožė ant užpakalinės sėdynės.

— Gobšiai, — suniurzgė jis.

Vidaus saugumas, norėjo pasakyti detektyve, bet prikando liežuvį. Kai esi policininkas, tyrinėjantis k’\t\\farų prasižengimus, privalai elgtis griežtai pagal taisykles. Nes turi per daug priešų, kurie mielai tau atkeršytų.

— Ketinate ką nors aplankyti? — pasidomėjo vairuotojas, išvažiavęs į kelią ir įsiliejęs į eismo srautą.

— Panašiai.

Galbūt, prieš užsukant į palatą, ligoninės parduotuvėje derėtų nupirkti gėlių? Bet Aleksai reikėjo šnektelėti su Haraldu, o ne Sušana, ir pigios dovanėlės jos žodžių nesušvelnins.

Haraidai, man regis, tu įklimpai į velniškai gilią mėšlo krūvą.

Vis dėlto dabar jai labiausiai rūpėjo tai, jog Donalui grėsė rimtas pavojus.

Leitenanto taksi sustojo priešais plačius vartus. Paskutinius du šimtus jardų automobilis zigzagais riedėjo nuožulniu, it ledas glotniu taku, ir vairuotojo dirglumas pastebimai stiprėjo. Šiose vietose švietė vos vienas kitas gatvės žibintas, idant po apylinkes nesibastytų atsitiktiniai, dykinėjantys pėstieji.

— Mes važiuojame vadinamu Milijardierių keliu, — tarė vairuotojas. — Tiesą sakant, man čia ne itin jauku.

— Vietiniai nedažnai naudojasi jūsų paslaugomis?

— Ne-e. Jie turi nuosavus limuzinus.

— Aišku, — linktelėjo Donalas. — Gal jau išleiskit mane. Nėra reikalo traukti iki pat namo.

Apimtas palengvėjimo, vairuotojas nukorę pečius, ir leitenantas mintyse savęs paklausė, kuo gi išgarsėjo čionykščiai dvarai. Jis atskaičiavo monetas, kol už vairo įsitaisęs vyrukas rašė čekį.

— Grąžos nereikia.

— O, ačiū. Gal norite, jog čekyje padidinčiau sumą?

— Ne, nebūtina. — Donalas nuslydo sėdyne.

— Sėkmės, — palinkėjo vairuotojas. — Geros nakties.

— Jums taip pat. — Išlipęs laukan, leitenantas atsistojo ant glotnaus kelio paviršiaus ir uždarė dureles. Tuomet pakėlė akis aukštyn.

Naktinėse dausose kybojo keistas žvilgesys, juodą padangių skraistę margino geltonos ir blausiai melsvos žvaigždės. Kai per tamsų skliautą nuskriejo dar vienas, tamsiai raudonas meteoras, kurį lydėjo blyškesnė, tokiu pat greičiu lekianti kopija, Donalas sumojo, kad viršuje kabo milžiniška stiklo plokštė, gatvę atskirianti nuo tikrojo dangaus.

Vairuotojui mėginant pasukti automobilį, kad jis pirmagaliu atsigrįžtų į vingiuojantį taką variklio ūžesys sustiprėjo. Pamanevravęs vyrukas nuspaudė stabdį ir dirstelėjo į Donalą: patikrino, ar keleiviui nieko nenutiko.

Leitenantas pakėlė ranką ir žengė pro atvirus vartus, nėrė tarp didžiųjų kolonų. Kol įveikė galingų skenuojančių kerų lauką ant sprando ir viso kūno piestu pasistojo gyvaplaukiai.

Jis mažumėlę pastovėjo, galop nudrožė pirmyn, girgždindamas žvyrą.

Palei taką sušmėžavo ir pritūpė blyškūs, sunkiai šnopuojantys pavidalai. Jų akys tviskėjo raudoniu, o ne gintaru kaip Tristopolyje.

Dvaro šeimininko myriovilkiai.

Po akimirkos kitos Donalas nusprendė, kad jie nepuls. Iš pradžių į priekį pajudėjo per žingsnį, paskui per antrą. Vilkai atsiplėšė nuo žemės ir nusekė iš paskos.

Vos tik leitenantas nusigavo iki marmurinių, sidabru aptaisytų laiptų, bronzinės paradinės durys atsilapojo. Ant slenksčio stiebėsi aukštas, uniformuotas, besišiepiantis vyriškis.

— Sveiki atvykę, sere. Prašom užeiti. Aš esu Hiksas.

— Hiksas.

— Taip, sere.

Donalas nužingsniavo į vestibiulį — erdvų, prašmatniai įrengtą kaip jis ir tikėjosi.

— Gal jus kažkas sieja su Riksu, vairuotoju?

— Deja, jis yra mano pusbrolis, sere.

— Bet apie jus atsiliepė labai palankiai.

— Hmm… puiku.

Aplinkui netrūko statulų, įdomių paveikslų, bet laikrodis jau rodė pirmą nakties, ir Donalas jautėsi išsekęs. Hiksas jį nusivedė prie spiralinių laiptų, gestu pasiūlė lipti pirmam.

Nuleidus koją ant pakopos, laiptatakis atgijo ir nuslinko viršun, nešdamas svečią į antrą aukštą kur jis palaukė Hikso.

— Ta pačia kryptimi, sere.

— Ar mums nereikėtų kalbėti tyliau?

— Sere? O, ne… čia nieko nėra. Tik ne šiame priestate.

— Aišku.

Žengęs į kambarį Hiksas prilaikė duris, kad šios neužsidarytų. Donalas nupėdino jam pavymui.

Patalpoje išvydo gigantišką lovą užverstą minkštomis pagalvėlėmis, papildytą auksiniais rėmais, virš kurių nežymiai virpėjo melsvas baldakimas, nors skersvėjis oro nedrebino.

— Vonios kambarį rasite ten. — Hiksas pamojo į duris. — Ar jau valgėte? Gal norėsite išgerti?

Donalas linktelėjo vienos spintelės pusėn.

— Ar ten baras?

— Taip, sere. O patikrinęs drabužių spintą pamatysite sukabintus savo apdarus.

— Och, Tanate, galėčiau prie to įprasti.

— Labai gerai, sere.

— Ką turite omeny?

— Nesupratau, sere?

— Ką reiškia „labai gerai, sere“? Kad iš manęs išgirdote sąmojingą repliką? Ar tiesiog maloniai vakarojate?

— Hmm… sunku pasakyti, sere.

— Tiek to, Hiksai, atleiskit.

— Sere… atsiprašinėti nėra reikalo.

— Ir vis dėlto aš apgailestauju nenulaikęs liežuvio. Be to, esu dėkingas, jog mane pasitikote. — Donalas pašnairavo į laikrodį. —Nors iki ryto liko ne tiek jau daug. Dėl manęs nesijaudinkite; verčiau keliaukite į savo lovą.

Hiksas nulenkė galvą, kaip buvo įgudęs, atbulas pasišalino iš kambario ir uždarė duris. Jos porą sykių trekštelėjo: suveikė papildomų spynų mechanizmai.

Aš įkalintas.

Tačiau Donalas svečiavosi ten, kur privalėjo atvykti, ir nūnai kūną slėgė nepakeliamas nuovargis. Jis žvilgsniu paieškojo jungiklių, bet nieko nerado.

Velnias. Kaip įjungti prakeiktas lempas?

Ar svečioj šaly taip nutinka visada?

Staliniame šviestuve mirgėjo vos įžiūrimos liepsnelės, bet jokių rankenėlių ar mygtukų jis nepastebėjo. Galų gale nusprendė paimprovizuoti — spragtelėjo pirštais, nors ir jautėsi kvailai.

Kambaryje užsižiebė visos šviesos.

Donalas nusirengė ir griuvo ant lovos. Išsitiesęs nugrimzdo…

Ar jauti?..

Taip, visur.

…į miego gelmes.

Nuo monitorių fėjų, pakibusių virš pacientų, sklido tylūs ciepsėjimai, dejonės ir čirškesiai. Haraldas laikė miegančios Sušanos ranką. Prie dilbio prijungta lašelinė pasirūpino, kad moteris nepabustų iš narkotinės komos, kol nuslops skausmas ir užgys žaizdos… bent jau fizinės.

Lovą supo šviesos ratas; už jo ribų vyravo tamsa, kurioje, atskirti užuolaidomis, kirmijo kiti pacientai — dauguma jų paprasčiausiai merdėjo. Haraldas puikiai žinojo, kokia sunki Sušanos būklė.

Tarpueiliu netikėtai atžygiavo Aleksa, į kišenę įsikišanti auksinį detektyvo ženklelį, kurį teko parodyti, idant ją įleistų į ligoninę. Lankymo valandos seniai baigėsi, negana to, Sušana buvo kolegė, o ne giminaitė.

Tačiau Aleksa atėjo pasimatyti su Haraldu.

— Kas yra? — jis nustebo, bet nedelsdamas užgniaužė emocijas ir nutaisė ledinę veido išraišką. — Kas atsitiko?

— O tu tikėjaisi? — Aleksa liko stovėti, nes tik taip galėjo išsaugoti savotišką psichologinį pranašumą prieš buvusį jūrų pėstininką. —Kad įvyks kažkas negero?

— Apie ką tu šneki?

— Galbūt Iluryje? Donalui Riordanui?

Haraldas padėbsojo į ją ir skėstelėjo rankomis.

— Ša… aš nežinau, ką čia tauški, bet mudu esame reanimacijos izoliatoriuje…

— Donalas Riordanas šnipinėja komisarą Vilnarą. Mūsų… Loros labui, Įdomu, ar žinojai?

— Ne.

— Beje, sužeista ir Ksalija. Specialiajame būryje atsirado žmogus, atliekantis Juodojo Rato darbus. Galbūt, Haraidai, mums ne viską papasakojai? Ko niekada neminėjai Sušanai? Nes tu mus išdavei.

Nors panirusi į gilią narkotinę komą Sušana išstenėjo aimaną ir palingavo galva. Ištinusiame, mėlynėmis nusėtame veide įsispaudė raukšlės. Bet akys neatsimerkė.

— Nejau tikrai galvoji… — Haraldas jau stovėjo. Rodės, tarytum kūno padėtį pakeitė nepastebimai, stebuklingu būdu, užuot tiesiog pašokęs. —.;.kad esu išdavikas? Pažiūrėk, ką jie padarė… — detektyvas mostelėjo į Sušanos lovą.

— Lygiai taip pat nemanau, jog išdavikas yra Donalas, — tyliai, bet nuožmiai atrėžė Aleksa. — Žinau, kaip jis rizikavo ir kiek dėl mūsų prisikentėjo. Po velnių, kas, tavo nuomone, gavo Vilnaro telefono numerį?

— Ką?

— Jeigu leitenantas nebūtų atsivedęs Kijušeno Ju, vaikino, su kuriuo susipažino, kai, Juodojo Rato pastangomis, atsidūrė ligoninėje… jei pameni, būtent jis bendravo su Feora Karin. Abiejų įkalčių pėdsakus rado ne kas kitas, o Donalas.

— Aš ne… — raukydamasis Haraldas pažiūrėjo į sumuštą Sušanos veidą — Ne. Aš negalėjau taip suklysti.

— Gal tau derėjo rimčiau pamąstyti?

— Tanatas griebtų, — iškošė jis pro kietai sukąstus dantis.

— Šventojo Tanato ligoninėje, pirmame aukšte, mačiau koplyčią Gal norėtum ten apsilankyti ir pasimelsti? Pagalvoti, ką darai?

Aleksa žinojo rizikuojanti. Savo kolegą apkaltino baudžiamąja veika — jeigu įtarimais pasidalintų su vadovybe, o Haraldą nuteistų… ko tiktai nenutikdavo į kalėjimą patekusiems farams.

Bet iš to, kaip ji kalbėjo, buvo akivaizdu, kad apie partnerio žygius niekam neprasitarė.

— Haraidai?

Galbūt reikėjo atviriau pašnekėti su Lora?

— Gerai, — atsiliepė jis, nustebindamas Aleksą. — Taip ir pasielgsiu.

— Kaip?..

— Nueisiu į koplyčią pasimelsti.

Detektyvas tyliai ją apėjo ir nuslinko izoliatoriumi nelyginant vaiduoklis. Aleksa tebestypsojo sumišusi, neišmanydama, ko griebtis.

Donalas basas nušlepsėjo per storą, minkštą kilimą, iš pradžių užsuko į prabangų vonios kambarį, tuomet patraukė prie artimiausio lango ir žvilgtelėjo laukan. Vis dar juodame danguje šmaižė skaisčiai raudoni meteorai.

Koks grožis.

Vejoje plušėjo sodininkai. Plataus tako žvyrą grėbliu lygino jų padėjėjas.

Pasak puošnaus, ant barokinio stiliaus staliuko iškilusio laikrodžio, jau buvo po vienuoliktos ryto. Bet Donalas nejautė jokio poreikio keltis anksčiau.

Jis paspėliojo, ar donas Mentrasoris dirba namuose. Galbūt kur nors išvyko ir pasinėrė į veiklą, kuria užsiima pragyvenimui? O gal dvaro šeimininkui tereikia skaičiuoti pinigus bei juos švaistyti?

Leitenantas suvokė nenutuokiąs, kaip gyvena turtuoliai.

Grįžęs į vonios kambarį, atsuko čiaupą į stiklinę prisipylė vandens ir atsigėrė. Paskui ėmė mankštintis bei lankstytis, boksuotis su įsivaizduojamu varžovu, podraug juto, jog pratimus atlieka kur kas lengviau nei anksčiau, o širdyje liepsnoja keistas, iki tol nepatirtas džiugesys.

Viskas stojo į savas vietas. Tuo neabejojo nuo tada…

Ar jauti kaulus?

Koks skirtumas?

…kai lėktuve ragana dovanojo amuletą šiuo metu kadaruojantį po kaklu.

Donalas nutraukė penkių smūgių kombinaciją Nuo nedalios apsaugantis amuletas? Talismanas, dėl kurio įžvalgumąjis laikė savaime suprantamu dalyku?

Našlaičių prieglaudoje Donalas perprato, kaip tapti savo likimo kalviu. Tačiau sesuo Merė Ana Stiks mėgdavo kartoti, esą atitinkamai nusiteikusį berniuką lydėtų sėkmė, jei tik vaikas įsisąmonintų, kokias galimybes turįs, ir nepabūgtųjų išnaudoti.

Taigi… jis apsistojo dvare, kuris priklausė turtingam sąjungininkui, pasiruošusiam ištiesti pagalbos ranką Žino, ko privalo ieškoti: tarybos nario Gelbtorno. Šio pavardę Feora išgavo iš Pinučių.

Donalui Riordanui, ko gero, atėjo laikas praverti sėkmei duris ir ją įsileisti į savo gyvenimą.

Ak, Lora, kaip gaila, jog čia nėra tavęs.