Kaulų daina

21

Ksalija sunkiai skynėsi kelią tarp kliūčių, kurias Gerte be vargo įveikdavo. Pastaroji jau šimtą dvidešimt su viršum metų sklandė lifto šachtomis ir per kitus menkiau pažįstamus statinio elementus. Ji puikiai žinojo, kokius mūrus galima kirsti, nesusiduriant su jokiomis užtvaromis, ir kur kelią pastodavo klastingos apsauginės sistemos.

Nūnai, kybodama priešais paskutinį labirintą, Gerte rodė, kurlink reikėtų pleventi.

*Ana ten. Matai?*

*Taip. Ačiū.*

Padėdama kitai šmėklai Gerte rizikavo, tačiau ji pasižymėjo kaprizingu būdu, be to, jau daugelį dienų nuobodžiavo. Ksalija dirbo drauge su leitenantu, priklausė naujajai jo komandai, o lifto šmėkla Donalui jautė prielankumą kuris, laikui bėgant, tiktai stiprėjo.

Ksalija muistėsi, rangėsi, pavojingai praretino savo formą siekdama įveikti užkardas. Jai magėjo rasti įrodymų, liudijančių, jog Donalas tapęs nusikaltimo bendrininku, ir juos pateikti Lorai. Tačiau ugninį labirintą sukūrė puikiai savo darbą išmanantis specialistas.

*Kaip sekasi, Ksalija?*

Gertės žodžiai prasismelkė pro ugninę kerų maršką nelyginant tolimas aidas. Ksalija pamėgino atsakyti siauruoju ryšio spinduliu —

tiesiog panūdo sužinoti, ar sugebės. Šiuo momentu privalėjo kaip reikiant susitelkti.

*Puikiai. O ką tu galvojai?*

Matyt, pastangos atsiliepti truputį išblaškė dėmesį, nors Ksalija nebuvo tuo tikra… vienaip ar kitaip, kerų grotos, plūduriuojančios tarp plonesnių apsauginių ekranų, grėsmingai sustorėjo ir įkaito. Šmėkla privertė savo pavidalą susitraukti, tuomet pakibo nekrutėdama.

Iš ryškėjančių grotų ūmai išniro riesti energijos spygliai, ir Ksalija suvokė netrukus pražūsianti.

Apie bandymus skverbtis į labirinto gilumą negalėjo būti nė kalbos. Aštuonkampėse nišose įniko suktis antrinių ir tretinių struktūrų pynės, kurios išsiveržusios iš kitų kontinuumų pasklido mirtingųjų visatoje, užtvindė visas spragas.

*Vilnarai, sumautas močkru…*

Komisarui skirtą prakeiksmą nutraukė pirmieji du energijos dygliai, pervėrę pusiau bekūnę šmėklą ir jos paranervus užliejo agoniškas skausmas, kokio eilinis žmogus gyvenime nepatirtų.

*Ksalija?*

*Mane pričiupo.*

Tarp naujų, aplinkui išdygusių grotų nutįso plonytis siūlas — prailginusi save Gerte siekė., tiksliau, stengėsi pasiekti bendražygę.

Kai sąmonė trumpam prašviesėjo, Ksalija suprato, ką ji daro ir kodėl. Prisiminė, kaip Gerte juokaudavo su Donalu, kaip ramiai pastarasis reagavo į tai, kad į specialųjį būrį įtraukta ir laisvoji šmėkla.

Po velnių, Ksalijai patiko leitenantas, bet jeigu jis susidėjo su priešu…

*Gerte, aš ketinau paieškoti įkalčių prieš Donalą.*

Sekundei gija atšlijo tarytum akla, atgal vinguriuojanti gyvatė, kurią nukratė elektra.

Į tankėjantį labirintą grįžo po akimirkos, ir Ksalija suvokė, jog neverta Gertės prašyti nešdintis velniop. Lai pati išvysta, kokioje bjaurioje padėtyje ji atsidūrė.

Ksalija tempėsi, kol savo kontūrais palietė gelbėtojos atsikišimus — abidvi šmėklos įsiliejo į bendrą erdvę, — bet tuo momentu į kūną smigo dar du riesti spygliai, ir ji sustugo, spinduliuodama kančią žmogui nežinomais dažniais bei energijos laukais.

Gertės pavidalo dalys, kurias Ksalija juto, ėmė pulsuoti bei tvyksčioti, nes apsauginiai kerai skausmingai perrėžė ir jos paranervų sistemą. Iš tolumos atsklido klyksmas.

*Po šimts, Gerte, ar pagaliau mus ištrauksi?*

Atsakymas nutvilkė Ksalijos paranervus maždaug po vienos šimtosios sekundės.

*Čia mano sumautas pastatas, ir niekas nedrįs su manimi taip elgtis!*

Gertės formą nutvieskė energijos sankaupa, kokios Ksalijai iki tol neteko regėti.

Donalas gavo telefono numerį, dar vieną įkaltį prieš komisarą Vilnarą bet nujautė, kad jo negalėtų panaudoti teismo salėje. Kijušenas, burtų specialistas, kiūtojo sustingęs ir žiūrėjo, kaip iš kambario išneša nykštuką.

Įrodymas mažų mažiausiai negaliotų dėl dabartinės įtariamojo būklės.

Jis nemirė, o paniro į Basilisko transą kuris, pasak diagnostinės Kijušeno aparatūros, buvo neįveikiamas. Juridiniu požiūriu tokia gili katatonijaprilygo mirčiai. Per visą teisinę Tristopolio istoriją dar niekam nepavyko išsivaduoti iš Basilisko transo.

Jaunasis stebukladaris spoksojo į tuštumą.

— Jūs jaučiatės prastai, — tarė Donalas stebėdamas, kaip išeina nešikai ir užsitrenkia geležinės durys. Visai neseniai ryškiai plieskę ekranai priblėso iki kelių mažutėlių, blankių pamėklių.

— Ir, ko gero, galėtumėte pasinaudoti savo instrumentais, kad pakeltumėte sau nuotaiką…

Kijušenas kilstelėjo galvą.

— …tačiau taip elgtis nederėtų, — pratęsė Donalas. — Nes jūs nužudėte žmogų, ir nuo šito smūgio niekada neatsikvošėsite… su tuo paprasčiausiai teks susigyventi.

— Aš nenorėjau… suprantat.

— Taip, — atsakė leitenantas. — Bet mes abu žinojome, kaip rizikuojame.

Po akimirkos Kijušenas ėmė drebėti. Dėl sukrėtimo jo oda išblyško. Donalui bežiūrint, vaikiną užvaldė virpulio priepuolis.

— Atsipalaiduokite. Nesipriešinkite. Išgyvenkite reakciją…

Kijušenas užsimerkė ir išspaudė aimaną

— …nes ji yra visiškai natūrali. Vėliau pasijusite geriau.

Kai kurie žodžiai atsklido iš leitenanto pasąmonės, kurioje įsigėrę per hipnozinį transą Po pirmojo susišaudymo gatvėse jį atitinkamai apdorojo policijos magas. Kai Fredrikso gerklė išsprogo tamsiai raudono arterinio kraujo pliūpsniais, Donalas nupylė ne vieną o tris žmones.

Jis matė, kaip seržantas Fredriksas Polsenas — Donalui praktiškai tapęs tėvu — stingo švokšdamas, kaip sustiklėjo akys, ir netrukus iš žmogaus beliko kuras reaktoriams.

Po dviejų minučių (nors Kijušenui turbūt atrodė, kad prabėgo daugiau laiko) drebulys ėmė silpnėti, kol galutinai pranyko. Jaunuolis nukorę pečius.

Luktelėjęs sekundę kitą Donalas pasišalino iš kambario.

Gertei tempiant Ksaliją pro užsitraukiančias skausmo ertmes, pastaroji spiegė ir sukosi tarsi veikiančios skalbyklės centrifūgoje, protarpiais ištirpdavo iš realybės, bet veikiai į ją sugrįždavo. Tankėjantys labirintai draskė šmėklos pavidalą svilindami jį agoniškomis kančiomis.

Tačiau Gerte, kuri puikiai išmanė topologines subtilybes, sugebėjo prasmukti pro mirtinai pavojingus kerus ir, Ksalijos laimei, į gabalėlius nesuplėšė. Neilgai trukus abi atsidūrė už perimetro ribų, paniro į maloniai šaltą sieną Virš jų vilnijo ir kunkuliavo išoriniai apsaugos sistemos srautai,

Į Ksalijos sąmonę įsiskverbė Gertės žodžiai.

*Na, kas tau šiandien paaiškėjo?*

Kiekvieną bekūnės esybės judesį lydėjo deginantis skausmas. *Ką… turi… omenyje?*

*Tu ketinai kažkuo apkaltinti Donalą.*

Ksalija išsipūtė; pastato mūre subangavo apdraskytas, nematerialus jos pavidalas. Nūnai šmėkla nepajėgė susitelkti ir vos įstengė palaikyti ryšį.

*Taip…*

*Ar užfiksavai asmenybės rezonansą? Labirinto energijos srovėse?*

Ksalija pasimuistė, mėgindama susikaupti.

*Rezonansą?*

*Aha… kas tu per šmėkla?*

Sužalota esybė į save įtraukė užtektinai energijos, kad atšautų: *Atsiknisk.*

Gerte prunkštelėjo.

*Taip daug geriau. Kuo anksčiau susiprotėsi, kieno aromatą pajutai…* — ji kalbėjo apie rezonanso aromatą — *…tuo greičiau paliksi jaunąjį Donalą ramybėje.*

*Tau jis… patinka.*

Gerte vėl pralinksmėjo.

*Kaip ir vilkiūkščiai. Ar kada lankeisi myriovilkių irštvoje?*

Jei Ksalija būtų turėjusi akis, ji neabejotinai būtų užsimerkusi.

Šiuo metu klausytis pašaipų nejautė jokio noro. Bekūnę formą tebevarstė skausmas.

*Aš… nesuprantu.*

*Į jaunąjį Donalą žiūriu kaip į naminį gyvūnėlį. Į tave — kaip į kaimynų mergaitę. Beje, tau pats metas susivokti, ką jauti Lorai Styl.*

*Dėjau ant tavęs…*

*Šmėklai nederėtų nieko dėti. Tik ne ant žmonių.*

Tojau per daug, — nusprendė Ksalija. Tačiau kiti Gertės žodžiai nuskambėjo švelniau, jie ramino ir skatino atsitraukti nuo ugningojo labirinto. Abi šmėklos ėmė slinkti žemyn, neišlįsdamos iš vėsios, saugios akmeninės sienos.

*Keliaujam, Ksalija. Parodysiu tau nišas, apie kurių egzistavimą niekas neienutuokia. Kelios jų užtvindytos gydomaisiais energijos srautais.*

*Na… nežinau.*

Gerte prie jos prisiartino.

*Pasitikėk manimi. Aš tave pagydysiu.*

Ksalija atsiliepė po sekundės:

*Taip…*

*Ką gi, judinkimės.*

Jos sparčiau nusklendė žemyn.

Leitenantas užsuko į Loros kabinetą. Komandore įsakė vidinėms stiklinėms sienoms aptemti, idant drauge su Donalu liktų vieni. Jie apsikabinę pasibučiavo — moteris sudejavo, kai jo delnai ir pirštų galiukai perbraukė ploną palaidinukę bei šilkinę liemenėlę, —bet tuojau pat atšlijo vienas nuo kito, nedrįsdami pratęsti suartėjimo akimirkos.

Policijos štabe netrūko žmonių ir kitokių esybių, gebančių fiksuoti galingus rezonansus; pasimylėti jie galės tik tada, kai grįš į Loros apartamentą. Donalas giliai atsiduso.

— Ak, Tanate.

— O taip…

Leitenantas nugurkė seiles ir atsigręžė į matinę sienelę tarsi panūdęs kažkąjoje įžvelgti.

— Aš nenoriu išvykti. Tikiuosi, tu supranti, — pratarė.

— Nė kiek netrokšti aplankyti svečios šalies?

Donalas papurtė galvą.

— Atvirai kalbant, velniškai bijau skristi. Aišku, visada galiu prisigerti iki sąmonės netekimo. Žinai, iškylų į užsienį našlaičių prieglaudoje niekas nerengdavo, todėl mielai pakeliaučiau, bet… ne čia esmė.

— Žinau, — tyliu, silpnu balsu atsiliepė Lora. — Tau baisu, ar ne? Dėl to, kaip greitai rutuliojasi mūsų santykiai?

— Būtent.

— Tau nesinori su manimi išsiskirti, ir tai džiugu. — Moteris liūdnokai nusišypsojo. — Aš irgi taip jaučiuosi, brangusis. Bet mes abu suvokiame, kad skrendi į Ilurį, nes, priešingu atveju, savo užduoties mes neatliksime.

Po pauzės Donalas linktelėjo.

— Turbūt. Klausyk, nenorėčiau, jog tau kiltų pavojus… bet jei prie manęs prisijungtum…

— Nemanau.

Jis pasitrynė veidą.

— Nejau neįmanoma tau suorganizuoti atostogas, kol aš užsiimsiu tyrimu? Į slapto agento darbą tavęs nė už ką nevelčiau — atleisk, žinau, kad esi mano viršininkė, — bet mudu galėtume apsistoti skirtingose vietose. Nardydamas skersgatviais be vargo atsikratyčiau persekiotojų…

— Ak, mano šaunuoli.

Lora žengė arčiau, šaltu delnu palietė Donalo skruostą — leitenantui gestas pasirodė nuostabiai raminantis — ir švelniai jį pabučiavo.

— Kas yra?

— Tu elgiesi su manimi kaip su paprasta moterimi.

— Na… — jis šyptelėjo. — Ne visai kaip su paprasta.

— Cha. Štai kur esmė.

— Kur?

— Čia. — Lora pamojo į kairiąją savo krūtinės pusę. — Aš nesu paprasta moteris. Mano tipo žmonės atidžiai sekami, kad ir kur keliautų. Nė nežinau, ar Iluryje turėčiau kokias teises.

— O, mėšlas…

Lora žavingai nusišypsojo.

— Kaip pasakysi, mano meile. Svarbiausia, kad kuo greičiau grįžtum namo.

Donalas papurtė galvą užsimerkęs. Komandore prajuko.

— Gerai, — pridūrė, — prieš tavo išvyką atitinkamai pasiruošime. Tarp tenykščių Haraldas pažįsta neapsakomai vertingų žmonių… beje, kur jis?

— Mes nesimatėme šimtą metų, — atsakė leitenantas. — Galbūt išvažiavo į ligoninę? Pas Sušaną?

— Ne, visai neseniai ten skambinau. Jai draugiją palaiko Viktoras. Rodos, jiedu su Haraldu paeiliui budi prie jos lovos.

— Na, ir puiku.

Palinkęs virš savo motociklo, Haraldas visu greičiu lėkė Dešiniosios Akies greitkeliu. Jis suprato, kad artimiausiu metu, ko gero, teks aptemdyti komandorės laimę. Geresnės viršininkės už Lorą Styl neturėjo netgi tarnaudamas jūrų pėstininkų gretose. Žinia, jog Donalas priklausė Juodajam Ratui, jai iš po kojų išmuš tvirtą pagrindą

Bet tuomet detektyvas prisiminė Sušanos veidą kurį subjaurojo Sėlis Žnyplius su savo vyrais. Viktoras kalbėjosi su vienu iš ligoninės gydytojų ir, kai pagaliau — rodės, po visos amžinybės, — išniro iš kabinėtojo akyse atsispindėjo negyvas žvilgsnis, o aplink lūpas įsispaudė įtūžio raukšlės.

Haraldas pasirūpins, kad kaltininkai už tai sumokėtų… pradės nuo leitenanto Riordano ir nesustos, kol prigriebs policijos viršininką. Tereikėjo gauti dar vieną įrodymą. Antra vertus, jis visuomet jautė, jog komisaro valdose kažkas ne taip. Vilnaro kontoroje sklandė ir raibuliavo keistos energijos srautai, šmėžuojantys ties Haraldo juslių, kurias kaip reikiant išlavino tarnyba armijoje, pakraščiais.

“Fantomas“ pasviro ant šono, įveikė posūkį, išgąsdindamas pagyvenusią, dailiai apsirengusią moterį, kuri ketino pereiti gatvę, tada grįžo į vertikalią padėtį ir vėl padidino tempą

Iksilas Deltrasolis, — nenoromis pasakė informatorius Bitrilas. Anksčiau tarnavo armijoje. Tikras vienišius.

Ambasados vairuotojas, iš tiesų dirbantis Juodajam Ratui, apie kurį greičiausiai nieko nežinojo, tebuvo smulkmė, geriausiu atveju prilygstanti eiliniam kareiviui, įsiliejusi į nematomų individų kontroliuojamą avigalvių bei iškrypėlių armiją (nors tarp viduriniosios grandies vadukų pasitaikydavo ir įspūdingų tipų kaip, pavyzdžiui, Sėlis Žnyplius).

Tačiau tyrinėti, kuo užsiima policijos komisaras, neišdrįstų niekas. Bent kiek už Haraldą blaiviau mąstantis žmogus nė nesvarstytų tokios galimybės.

Jie sumokės už viską.

Susitaikyti su esama padėtimi neleido Sušana. Būtent ji tapo prošvaiste Haraldo pasaulyje, kurį kartais apgaubdavo atšiauri tamsa.

Nutolęs nuo puošnių, blizgančiomis žalvarinėmis baliustradomis apsuptų senamiesčio namų, detektyvas privertė „Fantomą“ važiuoti lėčiau. Jiedu nukako į Penkiakampio rajoną nėrė tarp didžiulių, kitados ištaigingų pastatų, seniai virtusių varganais viešbučiais. Šiuose kvartaluose, savo forma panašiuose į penkiašonį sodą naktimis niekas nebedrįsdavo lankytis be palydos arba ginklų.

Jis nuvairavo motociklą siaurėjančiomis, tamsėjančiomis gatvėmis, riedėjo, kol priešakyje pamatė akis rėžiančias, daugiausiai mėlyno bei raudono atspalvių šviesas. Haraldas sukinėjosi teritorijoje, apie kurios egzistavimą sužinojusi turtinga ponia — mažai trūko, kad būtų ją pervažiavęs — garantuotai apstulbtų, nors pačios prabangūs namai stovėjo vos už pusės mylios.

Virš „Sido rando“ salono diržingais sparneliais suplasnojo mažutis, demoniškas, grandinėmis prirakintas pavidalas; runų ir mazgelių išraitymai, vagojantys jo kūną liudijo, kaip įstabiai Vienaakis Sidas valdė skustuvą.

Mėnulio Pjautuvo gatvėje jis garsėjo meniškais darbais, tačiau Haraldas atsiminė jaunystės laikus, kai jiedu priklausė tai pačiai gaujai, o Sidas griebdavosi ašmenų, kai prispirdavo būtinybė, užuot siekęs finansinės naudos arba savo, kaip menininko, pripažinimo.

Nors tam tikru menu galima vadinti ir tai, kaip Sidas švaistydavosi superaštria geležte.

Tyliai urgzdamas, vos pasukdamas ratus, motociklas nuslinko palei daugiabriaunį, belangį, Bevardžiu vadinamą statinį, pro lažybų punktą ir naktinį klubą kuris dėl senkančio klientų srauto pamažu virto viešnamiu. Tristopolyje tokios įstaigos buvo paskelbtos už įstatymo ribų, bet jos taip ir neišnyko.

Ar kada nors egzistavo didmiestis be prostitucijos? Haraldas dažnai susimąstydavo, kaip arti vienas kito yra vietinis rajonas bei Gailestingumo teismas — nutolę vos dviejų mylių atstumu, tačiau priklausantys visiškai skirtingiems pasauliams. Bent jau vyriausieji teisėjai, nusprendę ateiti į Mėnulio Pjautuvo gatvę ir pasimėgauti čia teikiamomis paslaugomis, mantijas palikdavo darbo kabinetuose.

Dešinėje kelio pusėje, dar už trijų landynių, papuoštų blizgančiais ženklais, detektyvas įžiūrėjo efemerišką ranką kuri išniro iš sienos ir pakibo virš šaligatvio, kviesdama praeivius užsukti vidun. „Žiūrėk ir mėgaukis“ atrodė prašmatnesnis nei dauguma aplinkinių naktinių klubų, bet panašiose užeigose svečiuodavosi tik tam tikras tipas žmonių. Nuo kai kurių iš jų pykino netgi užgrūdintą skrandį turintį Haraldą

Priešais stovėjo purpurinis taksi, ir jis sustabdė motociklą tiesiai už automobilio. Iš salono kvatodami išvirto trys jauni, pusgirčiai Zurinamo jūreiviai. Haraldas nuoširdžiai vylėsi, jog trijulė, šį vakarą užsigeidusi patirti naujų nuotykių, mažų mažiausiai išgyvens pasitenkinimo iliuziją (visai nesvarbu, kokius šlykščius sandorius teks sudaryti) ir traumomis nesusigadins likusio savo gyvenimo.

Bet čia paskutinis vaizdas, kuris, prieš atplūstant tamsai, įsirėžtų į apkvaitusias sąmones, veikiausiai tebūtų ašmenų šmėstelėjimas arba kulkos žybsnis. Jie, ko gero, nė nejaustų, kaip svetimi pirštai iš kišenių krapštytų pinigines bei asmens tapatybės korteles.

Taip nutikdavo ir vietinėse apylinkėse, ir svetimų šalių uostose, kur Haraldui, anuomet jaunam jūrų pėstininkui, tekdavo apsilankyti. Turbūt, taipjau sukurtas pasaulis. Sekundę kitą jis svarstė, ar nevertėtų parodyti detektyvo ženkliuką ir nuginti trijulę šalin… bet jaunikliai tiesiog paklius į bėdą kitur.

Atsiminęs, kokia Sušanos būklė, Haraldas bemat užmiršo jūreivius. Motociklas atsargiai iškišo stovą leisdamas šeimininkui palinkti ant šono bei nužvelgti „Žiūrėk ir mėgaukis“ tarpdurį.

Prie įėjimo stovėjo keturi vyrai tamsiai purpuriniais, klubo spalvos apsiaustais; stambiausias ir aukščiausias iš jų buvo Akmeninis. Haraldas žaliūką pažinojo gana seniai (tik tokia pravarde, kuri, beje, puikiai jam tiko.)

— Ką gi, — motociklui sumurmėjo detektyvas, — keliausiu pro paradines duris. O tu lik pasislėpęs.

“Fantomas“ pritariamai urgztelėjo, pariedėjo pirmyn iškišdamas stovus.

Tamsiame skersgatvyje, nuklotame sulaužytomis dėžėmis bei mėlynomis, rudomis stiklo šukėmis, Haraldas jį sustabdė. Stoveliams įsirėmus į žemę, nulipo ir pamatė blyškų berniuką, kurio kaktą bjaurojo roplio žvynai.

Vaikis atrodė penkerių metų, nors, jei prastai maitinosi, galėjo būti ir aštuonerių.

— Ei! — sušuko Haraldas. — Padarytum man paslaugą?

Po sekundės žvynuotasis mažylis palinksėjo. Detektyvas panaršė kišenę iš metė keletą devynšonių monetų. Berniukas jas pagavo.

— Žiūrėk, kad prie motociklo nelįstų žmonės, — pridūrė Haraldas. — Grįžęs sumokėsiu dar.

Per kaulinį „Fantomo“ kiautą nuvilnijo raibulys. Vaiko akys suapvalėjo.

— Aha, — patvirtino policininkas. — Jų pačių labui, o ne motociklo.

Berniūkštis išsišiepė.

Po akimirkos Haraldas atsakė tuo pačiu. Galop, nuleidęs ginklą prie šono, iškulniavo iš skersgatvio ir patraukė link laukujų klubo durų.

Akmeninis išvydo pareigūną kai tą nuo pastato tebeskyrė šimtas jardų. Jis žengė į šaligatvio vidurį, iškilo kaip tikra, gigantiška uola, okupavusi pusę sąsiaurio. Praeiviai slinko pro šalį, nesąmoningai lenkdami milžiną iš abiejų pusių.

— Ei, seržante, — užgriaudėjo apsaugininkas.

— Sveikas, Akmenini.

— Tau jo prireiks? — žaliūkas pamojo akmens sluoksnyje įkalinta ranka. — Mums gresia nemalonumai?

— Tikiuosi, ne. — Haraladas tebelaikė pistoletą, nukreipęs vamzdį žemyn. — Bet ketinu būti pasirengęs bet kam.

— Sakai, kad į klientų būrį įsisuko neklaužada? — Akmeninis susiraukė, ir vienas į kitą girgžtelėjo susijungusių, kaktą dengiančių granito plokštelio kraštai. — Mūsų įstaiga, seržante, pirmaklasė.

— Suprantu. Ir manau, pokyčių nepageidaujate.

— Kokį piktadarį vaikaisi?

— Piktadarį?

— Kas yra? — Akmeniniam išsišiepus, aplink lūpas sukrutėjo granitiniai luistai. — Galvoji, nežinau skambių žodžių?

— Nieko panašaus netvirtinčiau, dički. Piktadario pavardė — Deltrasolis, nors aš nenutuokiu, kaip jis čia prisistato.

— O, šitas. — apsaugininko šypsnis tapo dar platesnis. — Jam patinka mergužėlės… iš bekūnių padermės. Nenori suglamžyti vairuotojo kostiumo, bent jau iš išorės, jei tau aišku, apie ką kalbu.

Haraldas suprato, kur Akmeninis suko.

— Ar kada svarstei galimybę susirasti padorų darbą?

— Gal policijos pareigūno? Apsivilkti dailią uniformą, vaikštinėti gatvėmis, gaudyti nusidėjėlius…

— Mes jų taip nevadi…

— Nuo tada, kai iš manęs sužinojai, ką reiškia piktadarys. Akivaizdu.

— Tiek to. — Įsivaizdavęs, kaip atrodytų Akmeninis, dėvintis policininko uniformą, akademijoje studijuojantis visuomeninius santykius bei kriminologiją, Haraldas vyptelėjo. — Kur ieškoti mūsų bičiulio Deltrasolio?

— Viršutiniame aukšte. Pačiame gale.

— Piktadariams teikiate tiktai aukščiausios klasės paslaugas?

— Na, matot, seržante. Turite visai neblogą smegeninę…

— …kaip idiotas faras, — užbaigė Haraldas. — Labai tau dėkui.

Kitapus slenksčio detektyvas prasismelkė pro vestibiulyje pakibusią ektoplazminę maršką — ji nuslydo oda tarsi drėgnas skudurėlis — ir pajudėjo raudonai juodais baldais apstatytu koridoriumi. Sienų nišose mirgėjo fėjos-žaltvykslės.

Dešinėje pusėje, už skliautuoto praėjimo, atsivėrė tamsi klubo salė. Keliose iš melsvai apšviestų kabinų sėdėjo vidutinio amžiaus vyrai su apmokamomis palydovėmis, kai kuriais atvejais, netgi tikrais žmonėmis: „Žiūrėk ir mėgaukis“ šeimininkai stengėsi įtikti įvairiems klientų skoniams.

Pagal ausis raižančią muziką siūbavo trys šmėklos, apatines galūnes suleidusios į baro paviršių. Viena atsigręžė į Haraldą, nukreipė į jį juodas dėmes, atstojančias akis, ir lėtai mirktelėjo. Tada nežymiai pasuko galvą į užpakalinę statinio dalį tarsi supratusi, jog detektyvas atėjo prigriebti Deltrasolį. Gestas patvirtino, ką sakė Akmeninis, tad Haraldas piršto galiuku palietė savo kaktą, atiduodamas pagarbą, ir nužygiavo raudonai apšviestu koridoriumi.