Kaulų daina

19

Ragelyje pasigirdęs sesers Felicijos balsas skambėjo taip žavingai maloniai, jog Donalas net paklausė savęs, kodėl, pasibaigus gydymo kursui, nebandė su ja susitikti. Tačiau jo gyvenime pasirodė Lora, kuriai puoselėjamų jausmų antplūdis leitenantą iki šiol glumino.

Sesuo Felicija pasidžiaugė sužinojusi, kad jis nesiskundžia sveikata, ir šiek tiek sutriko, kai Donalas pasidomėjo apie jaunąjį stebukladarį. Paaiškėjo, jog vaikinas, vardu Kijušenas Ju, turi daktaro laipsnį, bet ne medicinos srities. Burtų ekspertas savo titulo niekam neskelbdavo, idant jo nepainiotų su mediku.

Donalas, susisiekęs su Kijušenu, užtruko nemažai laiko, kol jį įtikino, jog dėl įdomios kelionės į miestą verta trumpam atsisakyti įprasto darbo. Jaunuolis sukluso tik tada, kai leitenantas užsiminė apie ilurišką reliktą kirvį, aprūpintą nuosekliais kerais.

— Nuosekliomis kerų bangomis? Kalbate apie rezonuojančius ašmenis?

— Hmm, taip, — patvirtino Donalas. — Rodos, man pasakojo apie juos.

— Oho.

— Ar jūs galėsite atsekti pėdsakus kalinių aurose?

— Kažką aptikote? Beje, auros tėra vaizdingos metaforos ir iš tiesų neegzistuoja.

— O… — nutęsė leitenantas.

— Klausykit, šiuolaikinė stebukladarystė paremta VB, su kuriuo lyginant procesinis kerėjimas tiesiog… prilygsta atgyvenai.

— Ar man reikia žinoti, ką reiškia VB?

— Jūs nesate girdėjęs apie vaizdinių būrimą,, — veikiau teigdamas, nei klausdamas pastebėjo Kijušenas. — Pasaulyje kiekvienas dalykas turi tam tikras savybes bei atitinkamus palinkimus. Pagal juos ir kurpiame kerus. Suprantat, mes deriname dvi koncepcijas, užuot teleologines funkcijas atskyrę nuo esybių, kurias minėtos funkcijos paveikia. Pastarasis modelis pernelyg senamadiškas.

— Taip, taip, be abejo, — sutiko Donalas.

— Būtent todėl… klausykit, viską paaiškinsiu smulkiau, kai atvažiuosiu.

— Lauksiu nekantraudamas.

— Gerai. Prisistatysiu šeštą ryto.

— Šeštą? Ar ne per…

Ausį pakuteno spragtelėjimas, kurį lydėjo pratisas signalas. Donalas padėbsojo į telefoną

— …per anksti? — užbaigė.

Ir nuleido ragelį.

Pro tarpdurį galvą įkišo Lora.

— Susisiekei su savo pažįstamu?

— Aha. Mes išbandysime vaizdinių būrimą — atsakė Donalas. —Rodos.

— Puiku.

— Procesas malonesnis už seksą. Bent taip leido suprasti mano pašnekovas.

— Ar jis turi merginą? Ar išvis kada turėjo?

— Abejoju. Iš kur žinai, kad kalbėjau su juo?

— Atspėjau. — Blyškiuose Loros skruostuose šypsena įspaudė duobutes.

— Na… gal vėliau pati būsi nusiteikusi pakerėti?

— Jei tinkamai suloši savo kortomis, leitenante.

— Pasistengsiu, komandore.

Ksalija pasišalino iš slėptuvės vientisoje sienoje ir grįžo į koridorių, kur stovėjo Haraldas, abiejose rankose laikantis po žėrutį. Šmėkla suvirpėjo, ir jos reakcija prilygo gyvo, netikėtai išgąsdino žmogaus krūptelėjimui.

*Ką čia veiki?*

— Žiūriu, kaip sklendi iš mūro.

Ji nupleveno per kelis žingsnius atgal, budriai žvelgdama į išjungtus žėručius detektyvo delnuose.

*Man jie nepatinka.*

— O Donalas Riordanas? — paklausė Haraldas. — Patinka?

Ksalija papurtė galvą sustingo akimirkai ir linktelėjo.

*Taip. Bet aš juo nepasitikiu.*

— Anot Aleksos, leitenantas šauniai pasidarbavo.

Šmėkla įniko suktis ore tarsi tingus tornadas. Galop nustojo rangytis ir prisiartino prie kolegos.

*Jis mus šnipinėja. Vilnaro nurodymu.*

Haraldas sumirksėjo, įbedė į Ksaliją švelnias romias akis.

— Negerai, — tarė.

Policijos štabe Donalas pastebėjo, jog pranyko Viktoras. Kai užsiminė Aleksai, esą žaliūko niekur nematyti, toji sekundę kitą paspoksojo į leitenantą ir atsakė:

— Jis išvažiavo į ligoninę.

— O, Tanate, — murmtelėjo Donalas. — Atleisk. Sušana.

— Taip, žinau, — suminkštėjo Aleksa. — Judviem dar neteko susitikti. Bet kai kurie iš mūsų gan ilgai ją pažįsta.

— Slapto agento darbas susijęs su įvairiomis grėsmėmis.

— Sakai, ji išklydo iš tiesaus kelio?

— Ne. — Donalas atsirėmė į stalą. — Sušana veikė narsiai ir ryžtingai, bet ją slėgė įtampa. Slaptam agentui reikia daug valios stiprybės. Nenuostabu, kad jiedu su Viktoru palaiko artimus santykius.

— Tik ne tokius, kokius turi galvoje.

— Jei atvirai, aš ir pats susiprotėjau, jog daktarė d'Alkarnė, Sušana ir… — leitenantas neužbaigė sakinio.

— Ir Haraldas, — kinktelėjo Aleksa. — Pats išmąstei, ar tau padėjo Lora?

— Ir vienaip, ir kitaip.

— Kiekvienam reikalinga antra pusė.

— Hmm, taip. — Donalas nuoširdžiai vylėsi, jog detektyve nesisiūlo į porą. Panašias nemalonias akimirkas keletą sykių teko patirti kitų moterų draugijoje, ir jis ne visada pastebėdavo, kurlink krypdavo pokalbiai. — Supranti, mudu su Lora…

— Jeigu ją įskaudinsi, kas nors iš mūsų tave nudės, — įspėjo Aleksa.

— O. — Leitenantas nusišypsojo. — Džiaugiuosi, kad išsiaiškinome padėtį.

— Ir?

— Aš jos neskriausiu. Bet jei kas nors Lorą užgaus, pats juos pribaigsiu.

— Sutarta. — Aleksa ištiesė ranką

Donalas sekundę į ją stebeilijosi, galop paspaudė atkištą delną.

— Ei, ką čia veikiate? — pasidomėjo į kontorą įžengusi Lora.

— Tvirtiname komandinius ryšius, — atsakė leitenantas.

— Jis — pusė velnio, — pareiškė Aleksa.

— Gailiuosi, kad paklausiau. Donalai, tu tikrai nori imtis šito darbo? — Lora mostelėjo pailgu, siauru voku su sidabriniu, reljefiniu orlaivio ženklu. — Keliaujant inkognito, be jokių oficialių įgaliojimų, tau grės rimti pavojai.

Aleksa susiraukė.

— Negi jam siūlai tapti slaptu agentu?

— Mes kalbėjomės apie Sušaną, — paaiškino Donalas. — Bet čia — visai kas kita. Aš apsilankysiu Iluryje kaip…

— Departamentas nieku gyvu nesutiks mokėti už skrydį.

— Eee… kaip tai? — leitenantas pamojo į lėktuvo bilietą Loros rankoje.

— Pasiteirauk jos, kas tau rezervavo vietą lėktuve, — pasiūlė Aleksa. — Kas sumokėjo?

Komandore nuleido bilietą ant stalo.

— Koks skirtumas?

— Ei, susimildama… tikiuosi, mokėjai ne tu? — paklausė Donalas. — Skrydis kainuoja…

— Aš gyvenu Dumsiajame bokšte, — pralinksmėjo Lora. — Negi dar nesusivokei kas esu?

— Na, jis bent nesigviešia tavo pinigėlių, — tarė Aleksa.

— Apie kąjudvi šnekat?

Detektyve bedė pirštu į viršininkę.

— Leitenante Riordanai, tavo mergužėlė nėra vien tiktai aukštesnio rango pareigūnė. Ji — viena iš turtingiausių Tristopolio moterų.

Lora gūžtelėjo.

— Klaikiai turtinga.

Aleksa nukreipė smilių į Donalą.

— Bet tu nepamiršk mūsų pokalbio.

Jis linktelėjo.

— Prisiminsiu.

Vis dėlto kolegė raukėsi, ir Donalas pamanė suprantąs, kas jai neduoda ramybės. Po visų šnekų apie slapto darbo pavojus jis savanoriškai sutiko užsiimti tokia pat veikla, tik užsienio šalyje, kurios teisingumo sistema sudorodavo prasižengėlius mitriau ir griežčiau nei Tristopolyje. Sąmoningai Loros neskriaustų, žinoma, bet jai sukeltų nepakeliamą skausmą jei leistųsi nužudomas. Visa tai leitenantas perskaitė Aleksos išraiškoje.

— Jeigu negausime konkretesnių duomenų, — prabilo, — tuomet abejoju, ar man verta skristi į Ilurį. Ar gali atsisakyti bilieto neprarasdama pinigų?

Lora papurtė galvą.

— Dėl tokių smulkmenų nesijaudink. Kaip žinai, Iluryje Haraldas nestokoja pažįstamų. Ir informacijos šaltinių tau netrūks.

— Kalbi apie šnipelius?

— Galbūt. Jei neklystu, kai kurie visuomenėje užima gan aukštą padėtį.

— Iš kur gausime papildomų duomenų? — paklausė Aleksa. — Visi pėdsakai nutrūko.

— Bjaurieji dvynukai, — priminė Donalas.

— Jie gi nešneka.

— Kol kas.

Penktą valandą ryto Donalą prižadino kavos aromatas. Lora, apsirengusi alyvų spalvos kostiumėliu, laikė sidabrinį padėklą su pilnu puodeliu.

— Ooo… — išsižiojo jis.

— Labas rytas, mylimasai.

— Mm-hmm. — Donalas suėmė puodelį ir gurkštelėjo lašą Gėrimas pasirodė besąs karštas. — Ak… ačiū.

— Tikrai nenori, kad vietoj tavęs susitikčiau su žavinguoju mokslinčiumi?

— Ne. — Leitenantas pasitrynė akis. — Brangioji, tu jį išgąsdinsi.

— Čia komplimentas? — Palinkusi Lora jį pabučiavo. Šįryt šaltos moters lūpos buvo ypač žvarbios. — Ar bandai įžeisti?

— Ei, taip nesąžininga. Aš nepajėgsiu apsiginti.

Komandore delnu perbraukė jo skruostą

— Lengva auka.

— Aš… — Donalas čiupo laikrodį nuo krištolinio naktinio staliuko. — Tik pažiūrėk kelinta valanda.

— Gal man kartu su tavimi užsukti į dušą?

— Tuomet daktaras Ju turės mūsų laukti.

— Na, garantuoti tu negalėtum.

— Hmm, ne…

Lora jau kulniavo iš miegamojo.

— Negaišk, mylimasai. Palūkėsiu tavęs prie laukujų durų.

“Žiežula“ sustojo stačiai už purpurinio taksi, iš kurio pasišalinęs Kijušenas Ju nužygiavo laipteliais, vedančiais į policijos štabą Išlipę Donalas ir Lora atsisuko į jaunuolį, kuris jųdviejų nepastebėjo.

Kijušenui einant pro myriovilkius, gintarinės pastarųjų akys sužioravo kaip įprastai, bet staiga jų ruja, įskaitant FenSeptintuką atsigulė ant pilvų, ištiesė priešakines kojas, vilkiškai išsišiepė nukardami liežuvius ir parodydami iltis.

— Tai bent vaizdelis, — tarė Lora.

Donalas pasivijo Kijušeną vestibiulyje. Vaikinas jau spėjo diagnostiniais kerais patikrinti registratūros luitą į kurį buvo įsiliejusi apatinė Eudardo kūno dalis.

— Dėkui, daktare Ju, — plačiai nusišypsojo Eduardas. — Niekada nemaniau, kad esu toks ypatingas.

— Juokaujat? — Kijušenas gestu privertė atgyti sidabrišką miglą

kuri virto plevenančiomis runomis. — Esat įspūdingiausias dalinės transformacijos pavyzdys, su kokiu man teko susidurti. Integracijos gradientas atima žadą. Nieko prieš, jeigu jus aprašyčiau viename iš žurnalų?

— O, taip. Tai yra ne, neprieštaraučiau. Atspausdintų ir mano nuotrauką?

— Be abejo, — patvirtino Kijušenas. — Būtinai atliktume SRS procedūrą, galbūt…

— Kas yra SRS? — paklausė Donalas.

— O, sveiki, leitenante. Stebuklinis rezonansinis skenavimas. Negi jūsiškiai teismo medicinos ekspertai juo nesinaudoja per analizes?

— Nežinau. — Leitenantas mintyse pamatė išsprogdintą koridorių, kuriame buvo rastas daktarės d'Alkarnės kūnas. — Kaliniai, kuriuos jums norėjau, hmm, pristatyti…

— Taip, taip, tiriamieji.

Eduardas susiraukė, tik neaišku dėl kokios priežasties: galbūt jam nepatiko, kad kaliniai vadinami tiriamaisiais, gal pyktelėjo, jog Donalas į save prikaustė Kijušeno dėmesį.

— Jie išvertė iš kojų vyriausiąją medikę-klausytoją.

— Guldau galvą kad ji nebandė klausyti, kol belaisviai dar buvo gyvi. Beje, kas ją taip prajuokino?

— Ką? — Donalui prireikė sekundės, kol jis suvokė, kad jaunasis stebukladarys neteisingai interpretavo išgirstus žodžius. — Ne, ją išvertė iš kojų tiesiogine prasme. Pribaigė.

— Daktarę d'Alkarnę nužudė?

— Būtent.

— Siaubas. — Kijušenas į kišenes susikišo rankas. — Kaip toli, jūsų nuomone, man derėtų nueiti?

— Apie ką jūs šnekat? — nesuprato Donalas.

— Žmogaus mintis yra trumpalaikė, bet ją suformuoja per ilgą laiką įsišaknijusios nervų sistemos struktūros. Šios gajos kaip… na, tarkim, susikurtas vaizdinys iš jūsų sąmonės neišsitrina.

Pagalvojęs apie Lorą leitenantas kryptelėjo žvilgsnį kairėn.

— Apie tai ir kalbėjau, — pridūrė Kijušenas. — Jūs ką tik pasitelkėte ne kartą naudotą struktūrą nors kiekvienas toks momentas — teoriškai šnekant — visiškai skiriasi nuo ankstesnių.

— Hmm… kaip pasakysite.

— Be to, jūs įsisavinate mokymosi strategijas, sukuriančias metastruktūras, kurios nulemia struktūrų, atsakingų už minėtus momentus, atsiradimą Aišku?

Donalo manymu, atėjo metas parodyti, jog policininkai ne pirštu penimi.

— Kiek suprantu, egzistuoja ir metametastrukrūtos, pagimdančios metastruktūras.

Kijušenas šyptelėjo.

— Teisingai.

— Kai klausėte, kaip toli jums derėtų nueiti…

— Apsidairęs šioje patalpoje, daug kur matysite miglotą foną, tačiau mintyse jūs esate susidaręs vestibiulio modelį.

— Taip…

— Slaptos sąmonės sritys gali aptikti smulkmenas, kurias ignoruoja pagrindinės struktūros. Susidaryti naujus vaizdus iš foninės miglos galima tam tikromis priemonėmis. Filtruodamas aplinką šalinate trikdžius, tikimybiškai analizuojate menamus garsus… atleiskite, mano minties dar nepametėte?

— Ne. — Donalas pažvelgė Kijušenui į akis. — Kaip matau, mėginate paaiškinti, koks sunkus jūsų darbas.

— Na… galbūt, iš dalies… esmė ta, kad paieškos įranga įsiskverbia į neurostruktūras. O sopulius kursto nervų sistema.

— Kitaip tariant, kuo giliau rausitės, tuo labiau jiems skaudės?

— Gal ir per daug supaprastinote, bet… taip.

— Norite žinoti, kokios skausmo ribos įtariamiesiems nederėtų peržengti?

— Eee… taip.

— Jeigu ryšitės išgauti viską ką įmanoma, ar jie mirs?

— Vargu bau. Tačiau…

— Kas?

— Jie turbūt gailėsis, kad nemirė. Procesas gali trukti kelias minutes ar valandą ilgiausiai dvi valandas. Bet už laiko tėkmę atsakingos sąmonės būsenos.

— įtariamųjų požiūriu, procedūros užsitęs?

— Ne vienerius metus, bent taip jiems atrodys. — Kijušenas vyptelėjo. — Gal net šimtmečius, kiek neišgyvena paprastas žmogus.

— Vadinasi, jūs padarysite belaisviams paslaugą. Pasirūpinsite, kad jie gyventų ilgiau.

— Kančioje.

Donalas patraukė pečiais.

— Kiekvienas mūsų veiksmas turi padarinius.

Kijušenas linktelėjo.

— Gryna tiesa.

Haraldas įžengė į specialiojo būrio kontorą įsitaisė už stalo ir švelnias savo akis įbedė į tolumą.

— Ei, — sušuko Aleksa, — tu gerai jautiesi?

Detektyvas atsigrįžo į ją.

— Nemanau.

— Kuo galėčiau tau…

Bet jis jau spėjo ištraukti stalčių, kuriame sužvejojo geltonus protokolų aplankus. Padėjęs šūsnį ant registracijos knygos, ėmė sklaidyti puslapius, užpildytus įrašų eilutėmis, kurias skyrės platūs tarpai. Vartė juos, kad turėtų kuo užsiimti. Aleksa matė, jog Haraldas neskaito pranešimų.

Iš kabineto išnirusi Lora prisitraukė kėdę ir atsisėdo tarp dviejų detektyvų.

— Kas naujo apie pterašikšnosparnį? — paklausė Aleksos.

— Deja, nieko. — Ji pašnairavo į užrašų knygutėje brūkštelėtus oficialius adresus bei telefonų numerius. Kiekvieną iš pastarųjų raižė juodos linijos. — Susisiekiau su visomis agentūromis, kokios tik atėjo į galvą, — pridūrė. — Pradedant Federalinėmis oro pajėgomis ir Civilinių skrydžių valdyba. Netgi paskambinau į orų tarnybą, paklausiau, ar jų žvalgybiniai balionai ką nors užfiksavo.

Protingus šmėklas-balionus neretai vadindavo baidyklėmis, bet neigiamą atspalvį turinčios pravardės Aleksa vengė, kad neįsižeistų Ksalija. Nors pastaruoju metu šios niekas nematė.

— O kaipgi FOP? Pterašikšnosparnis neįstengtų nepastebimai kirsti federalinės oro erdvės.

— Susimildama, Lora. — Aleksa pabarbeno pirštu į bloknotą. —Pasienio zona driekiasi tūkstančius mylių, ir ji praktiškai neapgyvendinta. Jei įsibrovėlis skriejo neaukštai, žemiau kerų tinklo, kurį užmetė žvalgai-aiškiaregiai, vargu ar jį kas galėjo pamatyti.

— Čia specialisto nuomonė?“ — Lora viršun pakreipė vieną lūpų kamputį. — Tu tokia įsitikinusi savo teisumu.

Detektyve mažumėlę nuraudo.

— Aš prakalbinau vieną iš CSV pareigūnų. Mielą vyruką.

— Tikrai? — abejingu balsu pasiteiravo Haraldas: erzino Aleksą tik dėl bendros tvarkos, nejausdamas didelio noro. Tik ne dabar, kai Sušanos sveikatos būklė tebebuvo kritiška.

— Kąjis tau išklojo? — paklausė Lora.

— Ką girdėjai. Nuo transliacinių bokštelių bangos vilnija tūkstančio pėdų aukštyje. Naktį, prastomis oro sąlygomis, žemiau kerų tinklo pralėktų ir pro banši patrulius prasmuktų netgi pterašikšnosparnis.

Haraldas pasitrynė veidą

— Ar jis tikrai atlėkė iš Ilurio? Turiu omenyje pterašikšnosparnį? Galbūt pakilo ir nusileido mūsų teritorijoje?

— Na, Deividas minėjo… — Aleksa prikando liežuvį, pažiūrėjo į Lorą su Haraldu. — Palikit mane ramybėje. Jis labai mielas. Dirba CSV saugumo skyriuje. Žodžiu, pterašikšnosparnis per didelis, kad nutūptų įprastame mažame aerodrome, ir atokioje fermoje ar kitoje nuošalioje vietoje juo niekas negalėtų pasirūpinti.

— Tas Deividas nevedęs? — pasidomėjo Lora.

— Aš ne… klausyk, nenustebčiau, jeigu jis man nebepaskambintų. — Aleksa atsiduso. — Tanatas griebtų. Taigi, Deivido manymu, toks skrydis galimas tiktai iš oro uosto, nebent turėtum velniškai gerus organizacinius gebėjimus ir nestokotum išteklių. Tačiau CSV neatsiuntė jokios informacijos apie pterašikšnosparnį, kuris atitiktų mūsų įtariamąjį.

— Bet tai nėra neįmanoma, — tarė Haraldas.

— Taip. Pterašikšnosparnis galėjo pakilti ir nusileisti federalinės erdvės zonoje. Nors mažai tikėtina.

— Kodėl klausi? — pasiteiravo Lora. — Gavai kažkokių naujų duomenų? Iš kurių sprendi, kad Iluris nagų neprikišo?

Haraldas papurtė galvą.

— Paprasčiausiai mąstau logiškai. Stengiuos, jog nesuteiktume dėmesio į vienus pėdsakus, kol dar nesame dėl jų tikri.

— Argi ne tu budėjai prie ambasados? — tarstelėjo komandore.

— Nusekiau vairuotoją iki… — Haraldas trumpam nutilo. — Ei, aš nesu nusiteikęs prieš Donalą

Aleksa, regis, nustebo.

— Kuo tau neįtinka Donalas?

— Ne, aš sakiau…

— Kokius žodžius ištarei ir kaip įsitempė tavo balsas yra du skirtingi dalykai, — pareiškė Lora. — Tavo toną girdėjome abi su Aleksa.

Nors ir apniukusi, detektyve linktelėjo.

Haraldas užsimerkė, pro lūpas išpūtė orą tada praplėšė vokus.

— Jei pameni, į mūsų būrį leitenantą paskyrė Vilnaras. Nesvarbu, užverbavai tu Donalą ar ne — išėjęs iš ligoninės mūsų bičiulis prisistatė pas komisarą kuris ir komandiravo jį pas mus.

— Ką nori tuo pasakyti? — lediniu balsu pasitikslino Lora.

— Nieko. Visiškai nieko. Tu klausei manęs. — Haraldas atsistojo, iš rankų nepaleisdamas aplankų. — Važiuoju į ligoninę. Leisiu Viktorui pailsėti.

Vieną ilgą iki amžinybės užsitęsusią akimirką komandore jį svilino įdėmiu žvilgsniu.

— Gerai, — pagaliau ištarė. — Išsiųsk Viktorą namo.

— Pabandysiu.

Lora žiūrėjo, kaip Haraldas išeina, laukdama, jog durys užsidarys su trenksmu. Kai jos švelniai užsivėrė, komandore vis vien krūptelėjo. Staiga suvokė, kad ją atidžiai stebi Aleksa.

— Manai, nepastebiu kažkokios intrigos? — paklausė kolegės.

— Tikiuosi, ne, — atsiliepė Aleksa. — Jei tau kas nors praslydo pro akis, aš juo labiau nieko neįžiūriu.

Nežinodama, kaip reaguoti į atsakymą, Lora linktelėjo ir grįžo į savo kabinetą, kur galėjo atsisėsti priešais didžiulį, ant sienos prisegtą miesto žemėlapį ir pasvarstyti, ką daryti toliau.