Kaulų daina

3

Grįžęs į savo kabinetą Donalas išsikvietė Levisoną — liesą, aukštaūgį detektyvą gerokai praretėjusiais morkos spalvos plaukais, kurių lopinėliai pridengė atsikišusias ausis. Kaip įprastai, jis buvo prasisegęs viršutinę marškinių sagą ir atleidęs kaklaraiščio mazgą.

Nuo stalo Levisonas prigriebė aplanką, nužygiavo į leitenanto valdas, alkūne užtrenkė duris. Atsisėdęs priešais Donalą, į savo vietą grąžino pirmyn pakrypusią, ties kairiuoju klubu prigludusią pistoleto buožę. Nors odinis dėklas atrodė nutrintas, gatvėse ginklas pokšėdavo retai. Levisonas gerai žinojo, kad, norint tapti geru policininku, taiklios rankos neužtenka.

— Klausyk, — prabilo jis, — para turi tiktai dvidešimt penkias valandas. Gal tau vertėtų šnektelėti su komisaru?

— Kokiu pagrindu? — atšovė Donalas. — Mudu su juo esame tokie puikūs bičiuliai, ar ne?

— Aha… — detektyvas nuleido aplanką ant rašomojo stalo. — Štai ką mums atsiuntė iš viršaus, kol sukinėjais galingų šulų rate. Beje, ką įdomaus matei energijos valdyboje?

— Komplekse pilna kaulų, kaip ir buvo galima tikėtis.

— Maloni vietelė. — Levisonas krestelėjo galva. — Laimei, ten važiuoti liepė ne man, o tau, bose. Ką išsiaiškinai?

— Tik tiek, kad mieste atsirastų bjaurių iškrypėlių… — leitenantas prisiminė kvapą atimančias svajas: pasišlykštėjimo šios nežadino,

— …turinčių rimtą priežastį nudėti primadoną ir pavogti jos kaulus.

— Žavinga.

— Arba profesionalų, dirbančių turtingiems iškrypėliams… galimas ir toks scenarijus.

— Kiek suprantu, mums teks kaip reikiant paplušėti. Nes daLivnovą saugosime ne nuo eilinio pakvaišusio vienišiaus. Primadonos lėktuvas nusileis Tempelgarde maždaug po savaitės. Visą informaciją rasi čia. — Levisonas bedė pirštu į aplanką.

— Teisingumas niekada nemiega.

— Ne-e, tik kartais ima šėlioti, apimtas šizofreniškų haliucinacijų, kurias sukelia sapnų stoka, ir sidabrinėmis kulkomis užtaisytu „Magnusu“ išsitaško sau smegenis. — Pakili nuotaika tarsi nugrimzdo pailgame Levisono veide, užleisdama vietą rimties kaukei. — Girdėjai apie Pitersą iš šimtas pirmosios nuovados?

— Pitersą?

— Vakar nusišovė.

— Velnias, aš dalyvavau jo vestuvėse. — Donalas nukreipė žvilgsnį į langą, nieko nereginčiomis akimis įsispigino į juodą, mūrinį korporacijos dangoraižį. — Našlė…

— Vyrukai jau renka aukas.

— Užmesk už mane penkiasdešimt florinų. Pinigus atiduosiu rytoj.

Levisonas linktelėjo. Žinojo, jog Donalas skolas grąžindavo.

— Keliausi laukan?

— Aha… — leitenantas pastvėrė aplanką ir jį atvertė. — Privalau patikrinti aplinką, maršrutą iš oro uosto. Panašius dalykus.

— Ji apsistos „Pavyzdyje“. — Levisonas ištiesė ranką, verstelėjo porą puslapių. — Matai? Gyvens liukso apartamentuose. Dėl išlaidų nesismulkina.

— Prakeikimas.

— Taigi. Jei norėsi pakenčiamos priedangos, savo žmones turėsi įkurdinti kitapus koridoriaus. Jeigu galvoji apie pilnavertę apsaugą, pridėk dar du kambarius iš abiejų pusių, tris atskirus aukštu žemiau ir vieną numerį viršuje — taip pat prabangius apartamentus.

— Tanatas griebtų.

— Kai telefonu kalbėjau su mūsų mieląja Žvitriaake, — detektyvo veidą iškreipė grimasa, — ji man perdavė mėgstamą komisaro Vilnaro posakį.

— “Neužsižaiskite viršvalandžiais“?

— Tą patį.

— Sąskaitų šūsnis išaugs iki dangaus. Manau, visų pirma užsuksiu į viešbutį. Gal pavyks įkalbėti administraciją, kad mums suteiktų geresnes nuolaidas nei įprastai.

— Tegul susimoka jie. Juk mes padėsime „Pavyzdžiui“ išsisukti iš keblios padėties. Jau nekalbant apie bankrotą.

— Kaip pasakysi. — Donalas užsikėlė kojas ant stalo. — Nebent į viešbutį imtų plūsti žmonės, užsigeidę pamatyti vietą, kur buvo nužudyta primadona.

— Donalai, kad tu į Hadą nugarmėtum. Verčiau taip nekalbėk pašalinių akivaizdoje.

— Taip, taip… nes kažkam galbūt pametėsiu puikią mintį. Arba bjaurią.

Užuot leidęsis Gertės liftu, Donalas patraukė tamsiu koridoriumi link šaltesnės šachtos, kurios plieninius paviršius nublizgino šerkšnas, negana to, tenykštė šmėkla savo pareigas atlikdavo tylėdama.

Jis turėjo nedaug laiko, o šiandieną dar nešaudė. Užteks kartelį pasimuliuoti, ir kitą sykį bus gerokai lengviau numoti ranka į treniruotes. Nespėsi nė apsidairyti, kaip virsi ištežusiu biurokratu, panašiu į komisarą Vilnarą, kuriam žinias apie darbą gatvėse suteikė tik labai seni prisiminimai ir begalinis atmintinių bei nuovadų ataskaitų srautas.

Donalas nėrė į šachtos vamzdį ir smigo apačion kojomis į priekį. Lediniuose vėjo šuoruose suplazdėjo ir aukštyn šastelėjo apsiausto skvernai, tačiau į tokias smulkmenas jis nekreipė dėmesio. Įveikus trisdešimt aukštų, nusileidimas sulėtėjo. Ties minus tryliktu aukštu judėjimas tapo beveik nepastebimas.

Leitenantas žengė į žvarbią, blausiai apšviestą patalpą.

Dėkle sužvejojęs „Magnusą“, patikrino, ar apkaba pilna — užtaisyta chitiną pramušančiais, sidabrinėmis juostelėmis pažymėtais šoviniais, — įgrūdo ją atgal į pistoletą, šį savo ruožtu grąžino į vietą.

Plaučius užpildė šaltu oru ir giliai atsiduso, taip prisiversdamas aprimti.

Priešais stūksojo geležimi apkaltos durys. Donalas jas pastūmė. Vienoje kambario pusėje išvydo tuščią, aukštą stalą.

— Tai Riordanas. Brajanai, tu čia?

— Taip, leitenante. — Iš už stalo pasirodė plikis melsva oda ir atsikišusiu pilvuku. — Kuo šiandieną galėčiau jums padėti?

— Man reikia… — Donalas dirstelėjo į laikrodį: suktis teks greitai,

— …penkiasdešimties šovinių. Kaip paprastai.

— Aišku. — Brajanas nuleido ranką po stalu ir ją pakėlė laikydamas trijų colių storio dėžutę. — Autografą paliksite?

— Žinoma. — Leitenantas palinko virš segtuvo, ant popieriaus lapo didžiosiomis raidėmis užrašė LEIT. D. RIORDANAS ir pridėjo parašą. — Prašyčiau šešis taikinius.

Koridoriuje nuaidėjo kvatojimas.

— Kas ten vyksta?

— Šioks toks šaudymo turnyras. — Iš sienos Brajanas ištraukė negilius stalčius. — Prieš mūsiškius grumiasi vyrukai iš septyniasdešimt trečiosios nuovados. Leitenante, manau, nesiruošiate dalyvauti neteisėtose lažybose?

— Nė negalvojau. Bet jei, hipotetiškai kalbant, kas nors priimtų statymus, kaip jis vertintų tikimybę, kad laimės mūsų žmonės?

— Penkiasdešimčia procentų. Būtų trys prie vieno, jei ne problemos dėl gangsterių, su kuriais pernai privargo septyniasdešimt trečioji nuovada. Sunkumai tenykščiams pašlifavo įgūdžius.

Donalas palingavo galva.

— Na, gal kitą kartą.

— Kaltinkit save, bose. — Stalčiuose Brajanas sugraibė keletą popieriaus lakštų. — Gerai, turime paprastus taikinius su apskritimais

— imsit vieną, ar ne, — ir kontūrinius. Vienas vampyras, įkaitu laikantis žmogų. Vienas žmogus, įkaitu laikantis vampyrą. Ir…

— Ne, verčiau duok po du.

— Gerai. Ir paskutinis… — dviejų pėdų pločio ir keturių pėdų ilgio lapus Brajanas nustūmė kitapus stalo. — Kiek girdėjau, kažkas paišo žinomus visuomenės veikėjus. Įvairius kongresmenus, įskaitant Finrosą ir O'Konelį. Gal net komisą…

Pasviręs arčiau plikio, leitenantas spustelėjo Brajano petį. Suvarė į jį nagus, nors šypsojosi draugiškai.

— Klausyk, ar žinai, kodėl mes nešaudome vien tik į apskritus taikinius?

— Hmm… ne, bose. Ei…

— Todėl, kad treniruojantis su kontūriniais lengviau paleisti kulką į tikrus žmones. Arba tikrus… tiek to. Darbinės sąlygos padeda policininkams išsaugoti gyvybes. Štai kodėl, gatvėje papuolę į mėsmalę, mes nesuakmenėjame.

— Taip, taip. Bet man skauda…

— Todėl šia tema niekada nejuokaujame ir į konkrečių asmenų atvaizdus nepliekiame. Ar ne? — Donalas atleido gniaužtus. — Ar ne, Brajanai?

— Be abejo, leitenante. Aišku, vardan Hado. Niekas taip nesielgia…

— Puikumėlis. Nes rytoj, per inspekciją, tavo skyriuje privalo viešpatauti nepriekaištinga tvarka. Jei— mane pasieks gandai… bet aš jų neišgirsiu, tiesa?

— Ne, sere.

— Šaunuolis. — Donalas suėmė keturis lakštus. — Man reikia dar dviejų.

Plikis tylėdamas iš stalčiaus išgriebė porą standartinių taikinių ir juos padėjo ant stalo.

— Dėkui, Brajanai.

Šešiomis dešimtimis šovinių jis atsikratė per penkiolika minučių: ištuštino apkabą, kurioje tilpo dešimtinė, ir iš Brajano gautą dėžutę. Laiko užtruko daug, bet dėl to kalti lėtai slenkantys, taikinius įvairiais atstumais išnešiojantys palubės kabeliai.

Priešakyje tyvuliavo sidabrinė jūra, rožinį paplūdimį glostė Vilnelės, danguje skraidė perregimi paukščiai…

Donalas laikydavo ginklą dešiniąja ranka, bet taikydavosi kairiąja akimi, todėl atstatęs pistoletą turėdavo pakreipti galvą ant dešinio peties. Atrodydavo keistai — kai dar buvo naujokas, kolegos jį pravardžiuodavo žvairaakiu Riordanu, — bet tokia padėtis užtikrindavo kūno stabilumą, nulemdavo geresnį taiklumą, kuriam, žinoma, įtakos darė ir kasdienės treniruotės.

Paskutinį sykį užtaisęs „Magnusą“, leitenantas perkėlė popieriaus lakštą prie užpakalinės sienos, nusigręžė ir užsimerkė. Tuomet staigiai atsisuko, tolygiais tarpais paleido dešimt šūvių.

Praplėšus vokus paaiškėjo, jog iš taikinio beliko skutai.

— Gerai.

Gatvėse ne visada gali tikėtis normalaus apšvietimo. Kartais prakeikti šunsnukiai tave puola iš šešėlių.

Požeminėje patalpoje nugriaudėjo serija drioksėjimų. Donalas manė esąs čia vienas. Kitas vyrukas naudojosi stambaus kalibro šaudmenimis. Leitenantas panūdo sužinoti, kas jam palaikė draugiją, bet… žvilgsnis nukrypo į laikrodį. Šį vakarą dar reikėjo apsilankyti „Pavyzdžio“ viešbutyje ir patyrinėti aukštą, kuriame apsigyvens primadona.

Sienas vėl sudrebino pokšėjimai.

— Tik dirstelėsiu, — tarė sau Donalas.

Žingsniuodamas palengva, nenorėdamas, kad akies krašteliu užfiksuotas judesys išgąsdintų pareigūną, leitenantas apėjo septynis tuščius gardelius ir pagaliau išvydo šaulį — gigantišką, beveik septynių pėdų ūgio vyrą neapsakomai plačiais pečiais, įtempusiais tamsiai raudono švarko odą. Virš pailgos nosies blizgėjo apvalūs, mėlyni akiniai.

Sidabrinį pistoletą jis gniaužė viena ranka, nors tą griozdą, primenantį nupjautavamzdį kulkosvaidį, akivaizdžiai derėjo laikyti abiem.

— Cha. — Plačiapetis nuleido ištuštintą ginklą ir išsitraukė ausų kamštukus. Donalas pasekėjo pavyzdžiu.

— Koks čia?.. Vardan Hado. Tik pažiūrėkite. — Prisimerkęs leitenantas įsispitrijo į tolumą ir ištiesė pirštus link žalio mygtuko, kurį nuspaudus kabelis sugrąžindavo taikinį. — Galiu?

— Prašom, leitenante.

Taigi žaliūkas jį pažinojo. Nieko naujo. Aukštesnis laipsnis tupėjo savų trūkumų: aplinkiniai su tavimi bendraudavo, kaip su pažįstamu, o tu nenutuokdavai, su kuo šneki. Donalas dūrė smiliumi į mygtuką, atleido jį tik tada, kai dūgzdamas prisiartino taikinio laikiklis.

Iš popieriaus lakšto beveik nieko neliko. Priešais gardelį viso labo plevėsavo pora apdriskusių juostų.

— Neblogai. Koks čia agregatas?

— Praminiau ją Betse. — Aukštaūgis pirštu perbraukė šaudyklę, gulinčią ant lentynos. — Tai „Bubis Staugūnas 50“.

— Taip ir galvojau. Esu skaitęs apie šituos modelius. Tikrai vykę.

— Norėsit išmėginti, leitenante?

— Ee… mielai, po velnių. Tik ne šiandien. Turiu neužbaigtų darbų.

— Bet radote laiko nusileisti čia. Aišku, sere.

Vyriškis buvo seniai nesiskutęs, įdegusį jo veidą bjaurojo atstumiantys bruožai. Donalas nusprendė, kad milžinas jam patinka.

— Kuo jūs vardu, detektyve?

— Viktoras Harmanas, sere. Priklausau, hmm, septyniasdešimt septintajai nuovadai. Mane vadina didžiuoju Viktoru.

— Nesistebiu. Kitąsyk pas mus užsuksite?

— O, taip, sere. Neabejotinai.

— Ką gi, iki pasimatymo.

— Iki, leitenante.

Lauke Donalas be didelio vargo susistabdė purpurinį taksi. Siek tiek anksčiau, kai išėjo iš energijos valdybos komplekso, pėsčiomis sukorė daugiau nei mylią, kol aptiko būdelę su veikiančiu telefonu, kuriuo išsikvietė taksistą. Tas, beje, atriedėjo stebėtinai greitai.

Nūnai vairuotojas įsuko į automobilių srautą, užstrigęs spūstyje nuspaudė stabdį. Artėjo piko valanda, ir Donalas ėmė apgailestauti, kad nepasirinko metro. Truputį toliau, kitoje gatvės pusėje, jis pamatė potencialius klientus — porelę turistų iš Kaltrino provincijos, sprendžiant iš mėlynų apsiaustų, — kurie kalbino kitą taksistą. Šis nepaliaujamai kratė galvą: tuodu keliavo per arti, kad juos apsimokėtų priimti į saloną.

Sveiki atvykę į Tristopolį.

Leitenantą vežantis vyrukas abejingai žiopsojo į priekį. Jis nesiteiravo, kur Donalas traukė, kol pareigūnas įsitaisė keleivio vietoje. Prisišaukti taksi gerokai lengviau, kai pats stovi priešais policijos štabą.

Donalas sukryžiavo rankas ant krūtinės, atsilošė mėgaudamasis ramybės akimirkomis. Mintimis nuklydo į šaudyklą, kur susipažino su augalotu detektyvu, Viktoru… kokia ten jo pavardė… Harmanu. Prisiminė, kaip lengvai žaliūkas pliekė iš 50 kalibro ginklo.

Priklausau, hmm, septyniasdešimt septintajai nuovadai.

Būtent taip sakė didysis Viktoras… bet gal suklydo minėdamas nuovados numerį? Galbūt kalbėjo apie septyniasdešimt trečiąją, veikiausiai prisistatė kartu su kolegoms, kurie varžėsi su vietiniais policininkais? Tokiu atveju, pareigūnas iš miesto pakraščio bent jau turėtų dingstį sukinėtis Tristopolio centre.

Brajanui, išduodančiam šaudmenis, budrumo nestigo. Be to, atvykėlius nuolat stebėjo pareigūnas Erelis Dokinsas, atsakingas už saugumą šaudykloje. Apsimetėlis nė už ką neprasibrautų į departamento požemius.

Donalas išniro iš apmąstymų. Nė neįveikusi kvartalo, taksi vėl papuolė į grūstį.

Rausdamas piniginę jis tarė:

— Aš pasivaikščiosiu. Bet jums sumokėsiu.

— Ei… kaip man…

Leitenantas palinko arčiau, nutvilkė vairuotoją atšiauresniu žvilgsniu.

— Gale kvartalo rasite „U“ formos posūkį. Sugrįšite čia ir į automobilį priimsite porą mėlynais apsiaustais.

— Aha, aš juos mačiau.

— Nuvežkit tuos žmones, kur jie panorės, pone… — Donalo akys kryptelėjo į savivaldybės išduotą licenzijos kortelę, —…Budro, vairuotojau nr. vienas-keturi-nulis-trys. Gerai?

— Taip, sere. Su malonumu.

— Nė kiek tuo neabejoju. — Jis kišenėje apgraibomis susirado septynšonę pusės florino monetą, kyštelėjo ranką kiaurai pertvarą ir numetė pinigėlį ant sėdynės. — Jūs, Budro, esate geras vyras.

Vairuotojas nurijo seiles.

— Dėkui, sere.

Donalas išslydo laukan.

Visų pirma jis privalėjo apsižvalgyti „Pavyzdžio“ viešbutyje, iškilusiame ties Devyniasdešimt devintosios ir Du šimtai pirmosios gatvių kampu. Didingas, senoviškas, tamsiai pilkas pastatas stiebėsi per penkiasdešimt aukštų, jo viršuje puikavosi masyvi, granitinė erelio galva. Rytinė ir vakarinė sienos įkūnijo suskleistus sparnus.

Gatvės lygyje originalius, neišvaizdžius nagus papuošė žalvariniai dubenys, kuriuose plazdėjo, šokčiojo amžinosios oranžinės liepsnos. Ant marmurinių laiptų, vedančių į fojė, sūkuriavo spalvų raštai.

Donalas niekuomet nesilankė viduje.

Įžengęs į blizgantį priimamąjį jis apėjo gotikinius bronzinius drakonus, žvilgančius liepsnelių atspindžiais. Lieknos moterys kailinėmis šerpėmis mostagavo ilgais cigarečių laikikliais ir lūkuriavo turtingų, orios išvaizdos sutuoktinių.

— Kuo galėčiau padėti, sere? — paklausė šmėkla-pasiuntinukė, iš pirmo žvilgsnio kone materiali.

Leitenantas įsižiūrėjo į tamsą, ten, kur turėtų spindėti akys.

— Viešbutis detektyvą nusisamdęs?

— Hmm… kodėl jums?..

Donalas atkišo ženklelį ir po akimirkos jį paslėpė.

— Jei nieko prieš, su tuo ponu norėčiau pabendrauti.

— Žinoma, sere. — Šmėkla pajudėjo iš vietos — jos kepurėlė pleveno tolygiai nutolusi nuo grindų. — Prašom eiti čia.

Pasiuntinukei priartėjus prie registratūros, galvą pakėlė baltas kaip lavonas, vienas iš ten stovinčių žaliašvarkių individų.

Šmėkla taip pasviro virš stalo, kad jos veidas iš dalies susilydė su vyriškio bruožais. Tokiu būdu galėjo su juo kuždėtis nesibaimindama, jog pokalbį kas nors nugirs.

Blyškiaveidis sulinksėjo, ir pamėklė nusklendė šalin. Žmogus nupėdino prie Donalo.

— Aš esu Sonovanas. Kiek suprantu, pageidavote su manimi šnektelėti.

— Gal pakalbame vaikštinėdami? — pasiūlė Donalas. — Kol jūs man aprodysite viešbutį?

— Jokių problemų. — Šonovanas patraukė į užpakalinę fojė dalį.

— Iš pradžių restoraną ir virtuves?

— Žinoma.

— Spėju, kad atvykote dėl primadonos. Iš visų svečių, kurie čia apsigyvens artimiausiu metu, ji garsiausia.

— Tikrinate užsakymus?

— Tik atlieku savo darbą, pareigūne. Beje, Fredas jūsų nepristatė.

— Riordanas. Donalas Riordanas.

— O taip, leitenantas.

Jiedu nupėdino per baro zoną. Pro šalį praslinko dvi raibuliuojančios, virpančios taurės: ore pakibę kokteiliai plaukė link vienos iš galinių, izoliuotų kabinų.

— Sau pamainą turite? — paklausė Donalas. — Kas dar čia dirba detektyvu?

— Tik aš. — Šonovano akyse šmėkštelėjo keistas žvilgsnis. — Dvidešimt penkias valandas per parą, devynias dienas per savaitę.

— Niekada nemiegate?

— Ne, — lediniu balsu atsiliepė pašnekovas. — Niekada.

Leitenantui padarė įspūdį pastato išplanavimas, kuriame saugumas — šmėklos-evakuatorės ir lengvai pasiekiami atsarginiai išėjimai

— puikiai derinosi su akyla priežiūra. Aiškiaregių viešbutis nesamdydavo, nes savo svečiams siekė užtikrinti privatumą.

— Grįžkit rytoj popiet, — pasiūlė Šonovanas. — Jūsų pareigūnų apgyvendinimu pasirūpins Vitrouzas, vyresnysis administratorius, kuris galėtų pasiūlyti mažesnes kambarių kainas, nors pats tvirtina neturįs tokios teisės.

— Per derybas aiškina, kad jo veiksmų laisvė apribota?

— Teisingai. Bet iš Vitrouzo išpeštumėte neblogų nuolaidų… jei tik sugebėsite jį įtikinti.

— Šonovanai, jūs esat geras žmogus.

— Įsitikinęs?

— Na… bent jau geras. — Donalas ištiesė ranką. — Buvo malonu su jumis susipažinti.

— Ir man — su jumis, leitenante. — Viešbučio detektyvas paspaudė jo delną. Lyg plieno gniaužtais.

Devyniasdešimt antroji gatvė driekėsi visai netoli. Greta Lobių kelio sankryžos stūksojo milžiniška Myriovilkio teatro struktūra. Stovėdamas priešingoje kelio pusėje, jis stebėjo mergytes, susispietusias prie pagrindinio įėjimo: moksleivių ekskursiją.

Jos susiruošė pažiūrėti spektaklį, kurį leitenantas matė mokyklos laikais — apie karžygius, pasirengusius dalyvauti žūtbūtiniame mūšyje. Donalas prisiminė, kaip pabaigoje virš scenos švilpė ietys, kaip kriokė mirštantys pagrindiniai veikėjai.

Anuomet vaizdai jį sukrėtė, atrodė šiurpūs netgi dabar, po daugelio metų, nors gatvėse ne kartą teko susidurti su siaubingais, tikrovėje egzistuojančiais dalykais.

Viršutiniame lange Donalas pastebėjo moters kontūrus — tobulas, stangrias krūtis, rausvos odos fone išryškėjusius žemuogių spalvos spenelius, kurie po sekundės pranyko iš akių. Kad aš prasmegčiau skradžiai Hadą…

Vienas iš aukštutinių langų priklausė aktorių persirengimo kambariui, o šiandienos vakarinis spektaklis turėjo prasidėti anksčiau nei po valandos. Leitenantas atsiduso, dar keletą akimirkų pažiopsojo užvertęs galvą, galop prisivertė nusigręžti.

Skersgatvis, įsiremiantis į kelio juostą. Krovinių platforma, skirta sunkvežimiams, pakankamai dideliems, kad jie galėtų gabenti dekoracijas. Atsarginiai išėjimai. Taip, darbas laukia sunkus. Čia tiek daug spragų, pro kurias prasmuktų profesionalus samdomas žudikas…

Palei langą praėjo dar viena aktorė, per galvą užsitraukianti palaidinukę. Jei Donalas nepaspartins žingsnio, vietinio rajono patrulis jį suims už nepadorų žvilgčiojimą.

Prisiartinęs prie Tūkstantis pirmosios gatvės kampo, leitenantas mažutėje kavinėje užsisakė espreso kavos. Rydamas tamsų, tirštą, į mažutį puodelį įpiltą gėrimą, iš pasitenkinimo suvirpėjo. Paskui nužygiavo link didžiulio, gintarinio, iš vidaus apšviesto „P“ formos ženklo, kuris kyšojo virš geležinių, po žeme vedančių laiptų. Donalas nusileido į pneumetro stotelę, kartu su šimtais kitų nuolatinių keleivių įniko skverbtis platformų pusėn.

Jis pasidairė raudonų „Z“ linijos ženklų — iš Tūkstantis pirmosios, paprastai, nevažinėdavo, — nusigavo iki jų kaip tik tuo momentu, kai vienas po kito atvyko septyni masyvūs, kulkos pavidalo vagonai.

Įdomu, ar „Pavyzdžio“ svečiai dažnai važinėdavo metro, paklausė savęs Donalas.

Šachtos vamzdis buvo išgaubtas ir dalinai permatomas, bent jau prie platformos, tačiau subraižytą ir dėmėtą burtastiklą derėjo pakeisti prieš penkerius metus. Kiekviename raudoname vagone tilpo po du šimtus žmonių. Leitenantas nusigavo iki trečiosios angos

— “Z3“ keliavo jam reikalinga atšaka.

Vos tik Donalas prasibrovė pro ertmę, vienas iš paskutiniųjų, durys šnypšdamos užsidarė. Visi lūkuriavo prakaituodami, susispaudę grūstyje. Pasigirdo trankus krioktelėjimas, ir septyni vagonai sutartinai šovė pirmyn.

Savo kvartalą jis pasiekė per dvidešimt minučių; laimei, persėsti neprisireikė. Transporteris be jokių problemų peršoko į trečiąją „Z“ linijos atšaką, dar už septynių stotelių ir po septynių pagreičio pliūpsnių sustojo Holse.

Kulniuojant gatve, tarp melsvų statinių ir perdirbtų šventyklų, niekas jo nepasitiko, tačiau atvėręs paradines daugiabučio duris, Donalas pamatė laukan išnyrančią, skalbinių maišą nešančią senąją ponią Makzoran.

— Po kurio laiko užsuksiu į skalbyklą, — tarė jai leitenantas. —Patikrinsiu, kokia ten padėtis.

— Dėl manęs nesijaudinkit.

— Gerai. Aš tik…

Bet ponia Makzoran nieko nebegirdėjo; palenkusi galvą klausėsi jos sąmonėje skambančių balsų, nugrimzdo į atsiminimus apie tolimą praeitį.

— …išeisiu pabėgioti.

Donalas užlipo į penktą aukštą, atidarė savo buto duris ir žengęs per slenkstį jas užrakino. Sparčiai judėdamas — prisėdus pernelyg atsileistų savidrausmės pančiai — nėrė į ankštą vonios kambarį, pasinaudojo tualetu, nusimetė drabužius, užsitempė juodą^ vientisą sportinį kostiumą ir apsiavė senus juodus batelius.

Jis pasimankštino ant plikų medinių grindų, atliko keliolika pritūpimų, tuomet įsikibo į atvirus palubės vamzdžius, ėmė daryti prisitraukimus, kuriuos paįvairino atsispaudimais, pėdas užsikėlęs ant lovos. Išsitiesė ant kietų grindų ir pratimus užbaigė atsilenkimais bei kojų kilnojimu.

Galų gale atsistojo, nuo drabužių nupurtė porą medienos nuoplaišų.

Pistoletas bėgiojimui trukdydavo, todėl šį vakarą Donalas nutarė apsieiti be ginklo. Perpetinį dėklo diržą apvijęs aplink lovos kojelę, išlėkė į bendrą koridorių, uždarė buto duris ir užrakino visas tris spynas. Kumštyje spausdamas raktus ir policininko ženklelį, nusileido į pirmą aukštą.

Lauke lėtai nuturseno iki pastato kampo.

Aukštybėse kabėjo tamsus, purpurinis dangus. Nuo skalbyklos-kavinės, pavadintos „Fozio pokštais“, žibintų plieskė balta, atšiauri šviesa. Ponia Makzoran sėdėjo viduje, šalia kitos vietinės senutės. Prie jųdviejų kojų riogsojo pintinės, kuriomis švarūs skalbiniai pernešami į didžiąsias džiovykles.

Šį vakarą kvartalo pasiutvaikiai aplinkui nesišlaistė.

Gerai.

Donalas nurisnojo iki kito kampo, kur stovėjo akmeninis, drėgmės lašais aptekęs cokolis. Savo pločiu jis šiek tiek pranoko žmogų, aukštis siekė maždaug aštuonias pėdas. Šone įmontuotų durų kontūrai buvo vos įžiūrimi, priešingai nuo greta žiojinčios delno apimties ertmės.

Leitenantas į angą įstatė policininko ženklelį, gan ilgai palūkuriavo ir jį ištraukė. Galima sakyti, kad naudojosi darbo privilegijomis.

Sunkios durys girgždėdamos atsilapojo.

Tuščiaviduriame cokolyje atsivėrė vaizdas į akmeninį laiptatakį, spiralėmis smingantį į požemių gelmes. Donalas įveikė penkias pakopas ir trumpam sustingo. Išspaudusios dejonę durys užsitrenkė.

Nežymiai linktelėjęs jis pajudėjo apačion. Vaiduokliško blizgėjimo, kuriuo atsidavė fosforescuojančios runos, užteko, kad būtų galima įžvelgti laiptelius. Šiaip ar taip, Donalas čia lankėsi tūkstančius kartų.

Po dešimties minučių pasiekęs tunelį jis nuleido koją ant pilkos žlegsinčios žemės: smulkučių, šlapių akmenėlių, apklojusių nudrengtas grindinio plokštes. Iš juodos balutės ištiško purslai.

Šioje vietoje nezujo orą teršiantys, gatves užgrobę automobiliai. Apskritai kalbant, po žeme nebuvo nė gyvos dvasios. Naujesnius mauzoliejus gal ir sergėjo apsauga, bet jie slypėjo arčiau centro. Čia viskas dvelkė senove — po miestu ilsėjosi kadaise galingų, nūnai užmirštų šeimų palaikai.

Donalas atsidūrė šaltose, tyliose katakombose.

Į pabaigą artėja eilinė diena.

Jis pasileido tekinas.

Per dešimt minučių spėjęs sušilti leitenantas nuskuodė vingiuotu tuneliu, kuris stačiai krypo žemyn ir išplatėjo į olą žemomis lubomis, užpildytą pustuziniu sarkofagų. Pastarieji buvo susilieję su akmeninėmis grindimis bei sienomis nelyginant kokonai.

Bėgdamas palei juos Donalas jautė, kaip odą kutena tylutėlis, tarytum voratinklio gijų skleidžiamas šiugždesys.

Iš olos išnirus į kitą, jokiomis runomis nepažymėtą koridorių, pojūtis pranyko. Jis lėkė viena iš trijų sau įprastų trasų. Apsuko ratą ir grįžo prie akmeninių laiptelių sunkiai kilnodamas krūtinę, apsipylęs prakaitu, pasirengęs lipti aukštyn.

Kylant jam teko sulėtinti žingsnį. Kai Donalas pagaliau užsiropštė iki viršaus, šlaunis ir blauzdas varstė keistai malonus skausmas. Atvėręs duris jis nuleido koją ant šaligatvio.

Leitenantas pusiau bėgte nubidzeno pro „Fozio pokštus“, pasiekė savo daugiabutį ir neskubėdamas ėmė kopti į penktą aukštą.

Namuose Donalas išsimaudė duše, įrengtame skardinėje kabinoje, praskalavo plaukus ir sausai išsišluostė senu, šiurkščiu rankšluosčiu. Tada užsitraukė naujus apatinius, įsisupo į švarius marškinius, užsimetė tą patį, šiandieną vilkėtą švarką, bet pasirišo kitą, tamsiai žalią kaklaraištį. Galų gale išėjo laukan.

Pirmiausia užsuko į padėvėtų knygų parduotuvę (čia nestigo ir visiškai nutrinto skaitalo), įsikūrusią už dviejų kvartalų. Nuo lentynos pagriebė aptriušusį leidinį, pavadintą „Žmogus: kerštas“, tomelį iš maginės fantastikos serijos, porinantį apie paralelinę Žemę, kur žmonės yra vienintelės protingos esybės, o nekrosrauto niekas neatrado arba jis išvis neegzistavo: Donalas dar nespėjo išsiaiškinti, kuris variantas teisingas.

— Trisdešimt centalų.

— Sveikas, Durpiau. Kaip sekasi?

Dėl korėtos, putnios odos ir sodraus, nuo kūno dvelkiančio medienos kvapo, Durpiaus vardas jam tiko kaip nulietas. Nors Donalas ne ką teišmanė apie užmiestį.

Kiekviena pardavėjo ranka užsibaigė trimis trumpais, storais pirštais, nūnai laikančiais įspūdingą senų knygų stirtą. Jis svėrė apie keturis šimtus svarų, buvo trigubai stipresnis už žmogų, mintinai mokėjo visas, per pastaruosius tris šimtmečius parašytas epines poemas bei sonetus.

— Nesiskundžiu, Donalai.

— Puiku. — Kaip asmuo — būtybė, — pasižyminti tokia literatūrinių žinių gausa, Durpius kalbėdavo gana lakoniškai. — Klausyk, man reikėtų pavalgyti, bet…

— Susitiksim vėliau, mano drauge.

— Aha. — Leitenantas nuleido monetas ant prekystalio. — Iki.

Rankoje sugniaužęs knygą Donalas perėjo gatvę ir nėrė į „Fredos“ užkandinę. Užsakymą priėmė Marija — žemaūgė, švelnaus būdo padavėja be kelių dantų.

Jis siurbčiojo silpną kavą ir skaitė, kol sulaukė patiekalo. Nenuleido akių nuo puslapio netgi kimšdamas kiaušinienę ir šakniagumbius. Kai sudorojo riebų, sotų maistą, pasijuto persivalgęs.

Paskui grįžo namo, nusirengė, pakabino drabužius, su knyga išsitiesė ant lovos. Baigėsi eilinė diena.

Tačiau padėjus tomelį į šoną ir užmigus, leitenantą aplankė tokie sodrūs, spalvingi sapnai, kokiųjis gyvenime nebuvo regėjęs: neįtikėtinai ryškių, smaragdo spalvos lankų ir ne tamsių, o blyškių padangių vaizdai; žavingi, pusiau permatomi, mitologiniai padarai, besiganantys melsvose pievose. Staiga dausas perrėžė juodas plyšys, ir Donalas paraitė kulnus. Driuokė vis sparčiau, bet jokio atstumo neįveikė, o odą krebždeno žodžiai (o gal nagai?), kuriuos jis jautė, užuot girdėjęs.

Mes esame kaulai, po kojomis, rodės, kuždėjo žolė.

Sapne Donalas ėmė bėgti dar sparčiau.

Mes esame kaulai. Dabar tave pažįstame.