Kaulų daina

14

Smulkūs pavidalai vienas po kito turseno akmeninėmis perdangomis, ištemptais kabeliais ir plonytėmis permatomomis gijomis, kuriomis paprastai klajodavo fėjos, užgimusios iš šmėklų atplaišų.

Siauručiais takeliais katės judėjo užtikrintu žingsniu, protarpiais sulinguodavo reaguodamos į chaotiškus, sūkuringus, ties viršutiniais statinių aukštais siautėjančius šuorus. Kai akis nušviesdavo tolimi atspindžiai, jos blykstelėdavo ryškiu purpuru.

Kartą virš perėjimų nuskrido žvalgybinis šikšnosparnis, ir pora rainių pritūpė ant tiltuko pasirengę medžioklei. Tačiau grobis mitriai pralėkė pro šalį, o katinai nuslinko Dumsiojo bokšto kryptimi.

Komandore privalėjo sužinoti, ar Sušana gyva. Pareigūnus jai teko prarasti ir anksčiau, bet tik ne iš šito būrio. Loros esybę geriausiai nusakė tai, kuo ji užsidirbdavo pragyvenimui — arba kitokiai, dabartinei egzistencijos formai. Šiuo metu, Donalą įsileidus į savo gyvenimą (veikiau paralelinį būvį), darbo reikalai tapo dar svarbesni.

Ne politika, ne dokumentų dėžės, kurios kaupiasi, užbaigus bylas arba apsirūpinus finansavimu. O gyvi asmenys.

Pirmoji iki stogo atkakusi katė lyžtelėjo jos ranką ir pritūpė greta.

Lorai svarstant, kur nukreipti savo draugus, kokius pastatus jiems derėtų ištirti, kokius žmones vogčiomis stebėti, kniaukliai apsupo moterį ratu. Užjos nugaros stiebėsi laibas, į naktį smingantis Dumsiojo bokšto špilis.

Kai susirinko visos katės, komandore prakalbo.

Kol Donalas miegojo ir sapnavo keistus, trūkinėjančius vaizdus

— galbūt regėjo košmarus, galbūt pasąmoningai stengėsi susitaikyti su miglota, niūria tikrove, pernelyg savęs neišgąsdindamas, — kol Lora su katinais dalinosi savo planais, likęs būrys laiko tuščiai nešvaistė.

Užsukusi į policininkų barą ir paskubomis išlenkusi tris ugninės tekilos stikliukus, Aleksa grįžo namo ir dabar į šnerves traukė gaivius dūmus, kurie sklido nuo sulaužytų, variniame dubenyje smilkstančių šakelių. Mėgino prablaivyti galvą, iškosėti girtumą.

Kiti komandos nariai užsiėmė aktyvesne veikla. Nors nemiegojęs tris dienas, Haraldas sėdėjo ant sustingusio motociklo ir naujiesiems kolegoms iš Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus žvaliai dėstė smulkmenas, susijusias su ambasados išplanavimu, pasakojo apie šiąnakt sektą vairuotoją.

— Kai mašina išriedės į gatvę, mes keliausime iš paskos. Važiuosime nutolę padoriu atstumu, bet ne per dideliu, kad nepamestume jos iš akių. — Nė nemirktelėjęs Haraldas pridūrė: — Jeigu vairuotojas mus pastebės, teks jį suimti.

— Ilgam?

— Ant kortos pastatyta pareigūno gyvybė.

Vyrai iš A ir V skyriaus susižvalgė.

— Viskas aišku, — tarė vienas iš jų.

— Kas?

— Kodėl mūsų bosas padeda taviškiam.

— Ir kodėl esame išsiųsti į komandiruotę, — pridūrė kitas. — Neoficialiai. Grįžti į tarnybą turėtume tik esant ypatingoms aplinkybėms.

— Jokių ataskaitų pateikti nereikės? — pasitikslino Haraldas.

— Ne. Nebent kažkas mus demaskuotų.

— Labai gerai. Pasistenkime nekelti triukšmo. Man patinka dirbti tyliai.

A ir V komandos nariai pritardami palinksėjo. Atlikus užduotį, jų laukė šeimos ir įprastas gyvenimas.

Tuo pat metu Haraldo draugas didysis Viktoras slankiojo vakarinėje miesto dalyje, netoli dokų rajono, vos už kelių mylių nuo muitinės sandėlio, ties kuriuo „Fantomo“ savininkas užfiksavo pėdsakus, atvedusius jį į Ilurio ambasadą. Tačiau milžiną domino kas kita.

Už vielinio tvoros tinklo plytėjo keletas betono akrų. Tarp pustuzinio bloko formos biurų bei sandėlių padrikai kėpsojo rietuvės medinių padėklų ir dėžių. Tos krūvos galėjo neblogai apsaugoti nuo sidabrinių, lėtai švytuojančių spindulių, kuriuos skleidė ore pakibusios medūzos pavidalo švieselės. Nuo kiekvienos iš jų driekėsi nuodingos gijos.

Kontoroje žibėjo stebėtinai daug langų. Patalpose triūsė vienmarškiniai, kaklaraiščius pasirišę žmonės (Viktoras žinojo, jog dauguma užsiėmė teisėtais reikalais, nes čia veikė tikra prekybos bendrovė).

Per tvorą nuvilnijo keisti tamsos raibuliai. Viršum jos ištemptą, it skustuvas aštrų laidą drebino iškankintos, iki vielos apimčių suspaustos šmėklos. Nepaliaujami pastarųjų klyksmai skambėjo tokioje stichijoje, kurioje aidintys garsai žmogaus ausų nepasiekdavo. Jos negrimzdo į nebūtį, laikėsi iš paskutiniųjų tik todėl, kad geidė sugauti gyvą asmenį ir šiam perleisti dalį savo kančių.

Prie vartų rūkė gatvę bei tamsius, kitapus iškilusius pastatus stebintys sargybiniai, retsykiais įsikimbantys į ginklus. Viktoras pamatė, kaip prie jų prisiartino vyresnis, pražilęs individas. Apsaugininkai numetė cigaretes, kulnais įtrynė jas į žemę.

Žinojo, jog nieku gyvu nevalia prarasti budrumo.

Vis dėlto, žilaplaukiui traukiant link vieno iš statinių, Viktoras nusprendė, jog teritorija sergėjama ne taip akylai, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Turbūt todėl, kad šiame rajone Sėlis Znyplius vadovavo beveik teisėtai kompanijai. Arba jis pernelyg pasikliovė savo, kaip šaltakraujo, psichopatų šutvę kontroliuojančio žudiko reputacija.

Išorinė apsauga gana patikima, ko nepasakysi apie vidinę, aptvaro supamą zoną.

Vos galvoje sukirbėjo tokia mintis, Viktoras atkreipė dėmesį į tai, kad, žengiant į pastatą, žilaplaukiui nereikėjo ištarti jokio slaptažodžio, ir atėjūno niekas nepatikrino. Lauko durys netgi nebuvo užrakintos.

Juodame skersgatvyje pasislėpusio milžino lūpas perkreipė šypsena: šalta ir plėšrūniška, atšiauri ir negailestinga, kaip bausmės, kuriomis Sėlis švaistydavosi lengva ranka.

Donalas pašoko prakaitu permirkusioje lovoje, nuo plikos krūtinės nuslydo antklodė. Praplėšęs vokus, kurį laiką tematė blėstančias košmarų nuotrupas. Miegamasis pasirodė besąs tuščias, Loros — nė kvapo.

— O, Tanate, — suniurzgė.

Jis virptelėjo vokais, išsitiesė ant čiužinio, kartelį sudrebėjo ir vėl užsnūdo. Sykį nusišypsojo, bet nelinksmai; nors leitenantas gulėjo užsimerkęs, vypsnis tarytum priklausė grobuoniui ir buvo stebėtinai panašus į išraišką, beveik tuo pačiu metu sudarkiusią Viktoro veidą.

Donalas kietai įmigo.

Viktoras tebestypsojo skersgatvyje, suvokdamas, jog privalo imtis veiksmų, bet nenutuokdamas, kodėl jam nesinori išnirti iš tamsos. Vis dėlto gatvėse išdirbo užtektinai, kad pasikliautų savo pasąmone, kuri užfiksuodavo gerokai daugiau detalių, nei jų įstrigdavo paviršiniuose sąmonės lygmenyse.

Po kelių minučių viskas paaiškėjo.

Akies krašteliu patebėjo, jog, penktame lyg ir apleisto namo aukšte, šmėkštelėjo šešėlis.

Snaiperiai.

Na, bent jau vienas, šiame pastate.

Net jeigu šaulys veikė savarankiškai — labai tikėtina, — teritoriją neabejotinai sergėjo daugiau ginkluotų, kituose statiniuose tūnančių sargybinių, kurie iš išorės stebėjo komplekso tvorą ir vietines gatves.

Kas žino, gal Sėlį Žnyplių sekė priešas iš policijos arba nusikaltėlių pasaulio, besidairantis į kompleksą, puoselėjantis tokius pačius tikslus, kaip ir Viktoras… ne, vargu bau.

Snaiperis budės be jokios draugijos, nes, vienam sėdint tamsoje, toji pakursto baimę bei priverčia įsitempti. Detektyvas nutarė išnaudoti netikėtą šansą ir lėtai, vos pakeldamas kojas virš sueižėjusio grindinio, nuslinko siaura gatvele.

Sykį bato nosimi palietė plytos nuoskalą. Užuot pastūmęs ją betoniniu paviršiumi, Viktoras atsargiai apėjo kliūtį šonu ir vėl tyliai žengė į priekį. Štai taip palengva, užtrukęs visą amžinybę, nusigavo iki užpakalinės namo dalies.

Už pastato išvydo metalines, rūdžių dėmėmis nusėtas, tačiau tvirtas duris.

Panaršęs kišenėje, Viktoras sužvejojo kerų raktus, kuriuos visada nešiojosi. Juos užliejo blyškiai melsvas, fosforescuojantis žvilgesys.

Durys buvo apsaugotos.

Ties slenksčiu nušvito grandinėlė miniatiūrinių septyniakampių, išplitusių per visą rūdžių pagraužtą sąramą. Į pirmąją užkardą susitelkęs Viktoras įniko braižyti figūrėles, kurių virtinė neutralizuodavo geometrines žabangas. Dirbti reikėjo itin atidžiai. Užtektų vienos klaidos, kad visos pastangos nueitų perniek.

Įdomu, ar tokiu atveju pavyktų užfiksuoti lemtingąjį, mirtį lydintį žybsnį? Galbūt pasaulis prieš akis jau būtų amžiams aptemęs?

Viktoras, plušėdamas ties tarpdurio pakraščiais, leido įgūdžiams užvaldyti ranką. Kai ant betoninio slenksčio išraižė mazgelį, raktas užsižiebė melsvai balta šviesa, nudegino, podraug sušaldė odą…

Po šimts, kaip skauda.

…o grandinė ir ją nukenksminanti struktūra susivijo į pynę; šioji skaisčiai blykstelėjo…

Prakeikti diegliai.

…ir išblėsusi pranyko.

Pirmoji užtvara įveikta.

Liko dar trys, kurias Viktoras aptiko. Viduje, ko gero, atras daugiau, bet šioje srityje jis buvo nepralenkiamas ir savo darbu mėgavosi.

Sušana. Aš ateinu.

Jis ėmė narstyti antrąjį saugumo lygį.

Vilhelmina d'Alkarnė, negausiam draugų rate dar žinoma Minos vardu, žingsniavo ilgu akmeniniu koridoriumi, kuris vedė į laboratorijas, įrengtas giliai po žeme, dviem koncentriniais, centrinius morgus supančiais septyniakampiais.

Šiek tiek anksčiau jaunesnysis kaulų klausytojas Padrajus, perspektyvus darbuotojas, užsiminė, jog Feora Karin domėjosi vienu iš lavoninės saugykloje esančių kūnų, įsuptų į sąstingio lauką, kuris užkirsdavo kelią puvimo procesui, kol ateidavo eilė autopsijai arba būdavo nusprendžiama jais atsikratyti.

Žmonės iš energijos valdybos neretai spausdavo vyriausiąją medikę-klausytoją, anaiptol ne subtiliomis užuominomis pranešdami apie senkančias kaulų atsargas, klausdami, ar būtų galima gauti naujų siuntų, ir pageidautina kuo greičiau? Tačiau jų prašymus Mina dažniausiai praleisdavo pro ausis.

Ji bjaurėjosi nekrosintezės jėgaine, nes apie šią išmanė kur kas daugiau negu eiliniai asmenys. Puikiai žinojo, kokios kančios — sustiprėjusios tiek, kad gyvas žmogus jų neištvertų, — įsiviešpataudavo reaktoriuose, užpildytuose nekrosrautu… kuris tiekdavo šilumą bei energiją kiekvienam Tristopolio piliečiui.

Tokiu būdu mirusieji sumokėdavo už gyvenimo patogumus, vis dėlto savotiška pusiausvyra Minai neatrodė teisinga.

Šįsyk netikėtą pageidavimą atsiuntė leitenantas Riordanas, kurį Feora vadino Donalu (nors familiarus elgesys jai nebūdingas). Pasiaiškinęs Padrajus sužinojo, kad palikti kūną sąstingio lauke ir prie jo nekišti nagų įsakė pats komisaras Vilanaras.

Panašių prašymų pasitaikydavo ir anksčiau, bet ne itin dažnai. Miną labiau domino, kodėl vienam iš policijos viršenybės sukėlė abejonių komisaro nurodymas.

Keista aplinkybė gal ir nebūtų paskatinusi asmeniškai ištirti šio reikalo — ji vadovavo VMKŽ, turėjo rūpintis ne vien skrodimais, bet ir algomis, moraline personalo būkle, tikrinti, ar užtenka valytojų, sužiūrėti, ar gerai veikia santechnika, vykdyti gausybę biurokratinių užduočių, kaip ir priklausė viršininkei.

Tačiau Minos dėmesį patraukė dar viena neįprasta smulkmena: negyvėlio asmenybė.

Sąstingio lauke tysojo Melfaksas Kortindas, žuvęs nuo leitenanto Donalo Riordano rankos, energijos valdybos direktorius. Nemalonus manipuliacijų meistras kontroliavo Centrinį kompleksą, kuriame, tarp agoniškai aimanuojančių nekrosintezės reaktorių, buvo įsirengęs savo biurą.

Kodėl reaktoriuje neatsidūrė jo palaikai?

Du uniformuoti pareigūnai įsitempė kaip stygos išriesdami nugaras, įbesdami žvilgsnius pirmyn. Mina jautė pasąmoningos jų baimės feromonus — noradrenalinas jai atsidavė saldžiarūgščiu prieskoniu, kurį nežymiai papildė migdolų dvelktelėjimas, — tačiau nė nešyptelėjo. Tiek daug metų išdirbusi morge, nebekvaršino galvos, ką apie ją manė eiliniai žmonės.

Vilhelmina d'Alkarnė buvo teismo medicinos ekspertė, geriausia kaulų klausytoja iš savo kartos. Ir to užteko.

— Man reikia vidun.

— Taip, mem.

Porelė stovėjo priešais apvalias, plienines duris, kurios iš pažiūros atrodė nepralaužiamos — veikiausiai tokios ir buvo. Laimei, niekas nebandė įveikti čionykštės apsaugos. Augų, kaulėtą Minos kūną persmelkė blyškios bangos. Žvalgybinės šmėklos užbaigė patikrinimą ir suteikė jai leidimą įeiti.

Ant durų skirtingomis kryptimis pajudėjo įmantrūs septyniakampiai krumpliaračiai — vienas jų, regis, sukosi neįmanomu, normalioms geometrijos taisyklėms nepaklūstančiu lanku. Metalo plokštei atsiveriant į vidaus pusę, Miną nutvilkė skersvėjis, tarpdurio pusėn patimpčiojęs glotnius, tiesius jos plaukus; iš koridorių į žemesnio slėgio aplinką plūstelėjo oras.

Moteris akimirkai sudvejojo, nežinia kelintą kartą pagalvodama, kokia ji laiminga, jog dirba šiuose požemiuose, kurie kitiems kėlė siaubą. Apie geresnes sąlygas kaulų klausytojas nė negalėtų svajoti.

Mina smuko pro ertmę, ir didžiosios durys užsitrenkė, generuodamos oro spaudimą, kuris privertė paspartinti žingsnį. Ji nukulniavo kiaurai ploną, raibuliuojančią šaltos ugnies drobulę — antrąjį apsaugos lygį, galintį išsprogti novos liepsnomis — ir įėjo į prieškambarius.

Administracinėje zonoje dirbo du jaunesnieji kaulų klausytojai (nė vienas jų nebuvo Padrajus), skirstantys korteles po metalines dėžes, kurios keliaus į saugyklas, paskui bus dar sykį rūpestingai peržvelgtos ir išsiųstos į archyvą. Porelė vilkėjo purpurines mantijas, šen bei ten paterliotas juodomis dėmėmis — skrodžiant lavonus, iš pjūvių kartais ištrykšdavo puvėsių skysčiai.

Čionykštis personalas didesnę reikšmę teikė darbui su griaučiais, o ne juos dengiantiems audiniams. Vienaip ar kitaip, įprasti užkratai kaulų klausytojams beveik nekenkė: nieko nuostabaus, kad jie gan dažnai vaikštinėdavo ištepliotomis mantijomis.

— Kaip sekasi? — kreipėsi Mina į du jaunuolius.

— Mem, — atsiliepė blyškiaveidis bejausme išraiška, — mes registruojame vakarykštės dienos rezultatus. Iš viso devyniolika naujų kūnų.

— Mums einasi nuostabiai, — atsiliepė kitas, ir jo pailgą, liesą fizionomiją perkreipė šypsnis, dėl ko vyrukas tapo panašus į rupūžę.

— Žaltvykslės susvilintoje mergaitėje užfiksavome rezonuojančius pėdsakus. Jie galvojo, jog kaulus sunaikino, bet mudu… — klausytojas dirstelėjo į porininką, — įstengėme išgriebti reikalingus jutimus.

— Gerus? — pasitikslino Mina, turėdama omenyje, ar jiems pavyko išgauti vaizdinį žudiko portretą.

— Užduotį jau atlikome, mem, — atsiliepė rimtaveidis kolega.

Tačiau balse skambančios gaidelės išdavė, jog su darbu susidorojo entuziastingasis vaikinas, o ne krapštukas, dalį nuopelnų pasiglemžęs sau. Nuo tųdviejų derėtų nenuleisti akių, — tarė sau Mina.

— Aš ketinu patikrinti saugyklą, — pareiškė. — Pagalbos nereikės,

— pridūrė, kai nuo kėdės ėmė kilti energingasis jaunuolis. — Norėčiau pavaikštinėti viena.

Jis bemat išsišiepė, ir moteris suvokė, kad vyrukas elgdavosi lygiai taip pat: klaidžiodavo aplink morgo laboratorijas bei talpyklas, leisdavo kauluose įkalintų atsiminimų vibracijoms kutenti sąmonės paribius. Tokiu būdu įsijausdavo į vietinę atmosferą, pastebėdavo neįprastas detales, pasiruošdavo skrodimui.

— Tu esi Leksaras, teisingai? — paklausė Mina.

— Hmm… taip, mem.

— Puikiai pasirodei. Taip ir toliau dirbk. — Raginimas skambėjo taip banaliai, kad ji mintyse iš savęs pasijuokė. — Aš kalbu rimtai.

— Dėkui.

Numygusi vidiniu tuneliu, vyriausioji klausytoja prisiminė, jog kitas jaunuolis vardu Briksanas, atmintyje išniro ir tai, kaip, jai pasišalinant, vaikinas susiraukė. Nejau tikėjosi, kad viršininkė nieko nepastebės?

Apsaugok Tanate nuo tokių pavaldinių… Bet įsigyti priešų, netgi tarp jaunesniųjų specialistų, būtų neišmintinga, ypač jeigu planuoji nusižengti įstatymams, nors pati priklausai teisėsaugos pajėgoms.

Po kurio laiko ji įžengė į metalu išklotą, Koriu pramintą sektorių. Plieninėse septyniakampėse kamerose gulėjo analizėms paruošti lavonai. Kiekvienos galuose tarsi mirguliavo miglelė: pašalinis sąstingio lauko, užpildžiusio visas talpyklas, poveikis.

Sąstovio kerai neleisdavo iširti interferencinėms, į griaučius įsigėrusioms struktūroms, toms pačioms, kurias kvalifikuoti, įgūdžių nestokojantys kaulų klausytojai gebėdavo suardyti ir atkurti, išgyvendami priešmirtines galvą padėjusio asmens akimirkas.

Minėtos procedūros dažniausiai patvirtindavo medikų diagnozę, kokią valiodavo pateikti eilinis gydytojas, tačiau požemiuose plušantys klausytojai žinojo, jog didžiąją medicinos mokslų dalį sudarė prielaidos.

Iš esmės Mina ir jos kolegos susitikdavo su pacientais tik tada, kai jie išleisdavo paskutinį kvapą.

Nuožulnokos metalinės grindys staigiais zigzagais vingiavo į Korio gelmes. Nusileidusi per penkis lygius, Vilhelmina d'Alkarnė

Vilhelmina d'Alkarnė buvo teismo medicinos ekspertė, geriausia kaulų klausytoja iš savo kartos. Ir to užteko.

— Man reikia vidun.

— Taip, mem.

Porelė stovėjo priešais apvalias, plienines duris, kurios iš pažiūros atrodė nepralaužiamos — veikiausiai tokios ir buvo. Laimei, niekas nebandė įveikti čionykštės apsaugos. Augų, kaulėtą Minos kūną persmelkė blyškios bangos. Žvalgybinės šmėklos užbaigė patikrinimą ir suteikėjai leidimą įeiti.

Ant durų skirtingomis kryptimis pajudėjo įmantrūs septyniakampiai krumpliaračiai — vienas jų, regis, sukosi neįmanomu, normalioms geometrijos taisyklėms nepaklūstančiu lanku. Metalo plokštei atsiveriant į vidaus pusę, Miną nutvilkė skersvėjis, tarpdurio pusėn patimpčiojęs glotnius, tiesius jos plaukus; iš koridorių į žemesnio slėgio aplinką plūstelėjo oras.

Moteris akimirkai sudvejojo, nežinia kelintą kartą pagalvodama, kokia ji laiminga, jog dirba šiuose požemiuose, kurie kitiems kėlė siaubą. Apie geresnes sąlygas kaulų klausytojas nė negalėtų svajoti.

Mina smuko pro ertmę, ir didžiosios durys užsitrenkė, generuodamos oro spaudimą, kuris privertė paspartinti žingsnį. Ji nukulniavo kiaurai ploną, raibuliuojančią šaltos ugnies drobulę — antrąjį apsaugos lygi galintį išsprogti novos liepsnomis — ir įėjo į prieškambarius.

Administracinėje zonoje dirbo du jaunesnieji kaulų klausytojai (nė vienas jų nebuvo Padrajus), skirstantys korteles po metalines dėžes, kurios keliaus į saugyklas, paskui bus dar sykį rūpestingai peržvelgtos ir išsiųstos į archyvą. Porelė vilkėjo purpurines mantijas, šen bei ten paterliotas juodomis dėmėmis — skrodžiant lavonus, iš pjūvių kartais ištrykšdavo puvėsių skysčiai.

Čionykštis personalas didesnę reikšmę teikė darbui su griaučiais, o ne juos dengiantiems audiniams. Vienaip ar kitaip, įprasti užkratai kaulų klausytojams beveik nekenkė: nieko nuostabaus, kad jie gan dažnai vaikštinėdavo ištepliotomis mantijomis.

— Kaip sekasi? — kreipėsi Mina į du jaunuolius.

— Mem, — atsiliepė blyškiaveidis bejausme išraiška, — mes registruojame vakarykštės dienos rezultatus. Iš viso devyniolika naujų kūnų.

— Mums einasi nuostabiai, — atsiliepė kitas, ir jo pailgą, liesą fizionomiją perkreipė šypsnis, dėl ko vyrukas tapo panašus į rupūžę.

— Žaltvykslės susvilintoje mergaitėje užfiksavome rezonuojančius pėdsakus. Jie galvojo, jog kaulus sunaikino, bet mudu… — klausytojas dirstelėjo į porininką, — įstengėme išgriebti reikalingus jutimus.

— Gerus? — pasitikslino Mina, turėdama omenyje, ar jiems pavyko išgauti vaizdinį žudiko portretą.

— Užduotį jau atlikome, mem, — atsiliepė rimtaveidis kolega.

Tačiau balse skambančios gaidelės išdavė, jog su darbu susidorojo entuziastingasis vaikinas, o ne krapštukas, dalį nuopelnų pasiglemžęs sau. Nuo tųdviejų derėtų nenuleisti akių, — tarė sau Mina.

— Aš ketinu patikrinti saugyklą, — pareiškė. — Pagalbos nereikės,

— pridūrė, kai nuo kėdės ėmė kilti energingasis jaunuolis. — Norėčiau pavaikštinėti viena.

Jis bemat išsišiepė, ir moteris suvokė, kad vyrukas elgdavosi lygiai taip pat: klaidžiodavo aplink morgo laboratorijas bei talpyklas, leisdavo kauluose įkalintų atsiminimų vibracijoms kutenti sąmonės paribius. Tokiu būdu įsijausdavo į vietinę atmosferą, pastebėdavo neįprastas detales, pasiruošdavo skrodimui.

— Tu esi Leksaras, teisingai? — paklausė Mina.

— Hmm… taip, mem.

— Puikiai pasirodei. Taip ir toliau dirbk. — Raginimas skambėjo taip banaliai, kad ji mintyse iš savęs pasijuokė. — Aš kalbu rimtai.

— Dėkui.

Numygusi vidiniu tuneliu, vyriausioji klausytoja prisiminė, jog kitas jaunuolis vardu Briksanas, atmintyje išniro ir tai, kaip, jai pasišalinant, vaikinas susiraukė. Nejau tikėjosi, kad viršininkė nieko nepastebės?

Apsaugok Tanate nuo tokių pavaldinių… Bet įsigyti priešų, netgi tarp jaunesniųjų specialistų, būtų neišmintinga, ypač jeigu planuoji nusižengti įstatymams, nors pati priklausai teisėsaugos pajėgoms.

Po kurio laiko ji įžengė į metalu išklotą, Koriu pramintą sektorių. Plieninėse septyniakampėse kamerose gulėjo analizėms paruošti lavonai. Kiekvienos galuose tarsi mirguliavo miglelė: pašalinis sąstingio lauko, užpildžiusio visas talpyklas, poveikis.

Sąstovio kerai neleisdavo iširti interferencinėms, į griaučius įsigėrusioms struktūroms, toms pačioms, kurias kvalifikuoti, įgūdžių nestokojantys kaulų klausytojai gebėdavo suardyti ir atkurti, išgyvendami priešmirtines galvą padėjusio asmens akimirkas.

Minėtos procedūros dažniausiai patvirtindavo medikų diagnozę, kokią valiodavo pateikti eilinis gydytojas, tačiau požemiuose plušantys klausytojai žinojo, jog didžiąją medicinos mokslų dalį sudarė prielaidos.

Iš esmės Mina ir jos kolegos susitikdavo su pacientais tik tada, kai jie išleisdavo paskutinį kvapą.

Nuožulnokos metalinės grindys staigiais zigzagais vingiavo į Korio gelmes. Nusileidusi per penkis lygius, Vilhelmina d'Alkarnė pasiekė savo tikslą. Ji sulėtino žingsnį, bet tebetraukė pirmyn, pakeliui tikrindama informacinių kortelių numerius.

Vietinio sektoriaus kamerose, apkerėtose ilgalaikio sąstingio laukais, kūnai tysodavo ne vienerius metus, netgi dešimtmečius, laukdami, kol teisminiai procesai nustatys, kam turėtų atitekti palaikai. Vienas lavonas, meiliai vadinamas storuliu Fredu, čia pragulėjo ilgiau nei šimtą dvidešimt metų, o tolimame Zuriname dėl jo kivirčijosi ištisos juristų kartos.

Fredas, kažkoks žemo rango diplomatas, žuvo susipešęs bare, tačiau jo padėtis komplikavosi dėl Tristopolio mero dukters, kuri tapo muštynių priežastimi, ir įtarimų, esą amžinatilsis naudojosi savo galiomis, idant neteisėtai paveiktų tam tikrus verslo sandėrius. Susipynusių bylų nagrinėjimas užsitęsė taip ilgai, kad jų kaltininkai seniai buvo atsisveikinę su gyvybėmis.

Pagaliau Mina rado reikiamą kamerą. Perskaitė etiketės užrašą, suraitytą tokiu įmantriu šriftu, jog šio neįstengtų iššifruoti dauguma Tristopolio gyventojų.

Kortelė skelbė: Melfaksas Kortindas.

Kelias sekundes ji žvelgė į raibuliuojantį lauką mąstydama, ką ketina daryti. Didžiuma kaulų klausytojų, užsiimančių teismo medicinos ekspertizėmis, galėdavo normaliai dirbti tiktai gerai rezonuojančiose autopsijos patalpose.

Nė kiek savęs neaukštindama, Mina vis dėlto puikiai žinojo, kokiais gabumais ji pasižymi. Su atitinkamais instrumentais, skalpeliu, kaulų pjūkleliu, galbūt platininiu burtoskopu pajėgtų ištirti Kortindo kaukolę čia pat, Korio kameroje.

Įdomu, ar įtakingieji šulai, nurodę lavoną įgrūsti į sąstingio lauką, norės, kad jis amžinai ten tūnotų — tokiu atveju jai negrėstų jokie pavojai, nes taip saugojami palaikai niekam nerūpėdavo. Iki to momento, kai ateidavo laikas kūnus išskrosti.

Faktai apie neteisėtą analizę paaiškės, jei sprendimą dėl autopsijos priims artimiausiu metu. Ir kaltės pėdsakai atves tiesiai prie vyriausiosios medikės-klausytojos.

— Mėšlas.

Kolegos nustebtų ją išgirdę. Mina garsėjo tuo, kad sudėtingomis aplinkybėmis išsaugodavo šaltakraujiškumą ir nepakęsdavo burnojimo, net jeigu keiksmai skambėdavo tiktai lavonų draugijoje.

Moteris priglaudė delną prie plieninio kameros apvado, tarsi trokšdama iš metalo pasisemti stiprybės. Galiausiai atšlijo ir nuožulniomis, vingiuotomis grindimis užkopė atgal iki laboratorijų skyriaus, kur laikė asmeninį instrumentų bei įtaisų rinkinį.

Mitrios ir lanksčios katės šmirinėjo pastatų stogais, mėgavosi nakties tamsa bei savo gebėjimais. Gaudė ore mirksinčius mažutėlius, sidabrinius drugius. Pasklidusios po miestą akylai dairėsi asmenų, kurių ieškojo Lora Styl, pėdsakų.

Kartais žinią perduodavo pakeliui sutiktiems kniaukliams, tarpusavyje užmegzdavo ryšį žmonėms nepastebimu būdu (dalinai pajusti fenomeną galėtų nebent komandore, jei tik vieni su kitais bendraujantys katinai atsidurtų jos akivaizdoje).

Štai kodėl vienas iš jų padermės, mažutis, prakaulus, sidabro atspalvio rainis, kurį retsykiais maitinantys žmonės vadindavo Spygliumi, kiūtojo ant šlapios mūrinės sienelės, netoli dokų, ir stebėjo augalotą vyriškį odiniu švarku, mėginantį atidaryti užpakalines, apkerėtas beveik tuščio pastato duris.

Beveik, o ne visiškai tuščio. Katino juslės pagavo gaižius, aitrius, oru sklindančius šautuvo ir name pasislėpusio snaiperio kvapus, perėmė emocijų dvelksmą — vos tramdomą, savidrausmės slopinamą norą smurtauti ir baimę, jog šaulį gali nubausti už jį galingesnis, nuožmesnis piktadarys.

Ties tarpduriu sublyksėjusios išsisklaidė švieselės, sykiu pranyko apsauginiai įtvirtinimai. Odiniais drabužiais apsirengęs vyras, Viktoras, iš po kairiosios pažasties išsitraukė „Bubį“ ir laisvąja kairiąja ranka pastūmė duris.

Mažylis Spyglius buvo įsismelkęs į Loros Styl sąmonę ne kartą, todėl neabejojo, kad ji pateisintų Viktoro veiksmus. Išgalvotuose, komandorės mintyse slypinčiuose vaizdiniuose — rainis juos regėjo netiesiogiai lyg sapnus, kuriuos pavojinga perkelti į tikrą pasaulį, — policininkai eidavo pro duris laikydami pistoletą ištiestose rankose. Viskas užsibaigdavo tuo, kad iš tamsos kažkas čiupdavo ir perkreipdavo atėjūno plaštakas, tarytum svertu pasinaudodavo šaudykle, kad sulaužytų ją gniaužiančius pirštus. Tuomet nematomas užpuolikas išplėšdavo ginklą ir paleisdavo šūvį.

Pro tarpdurį Viktoras nuslinko šonu, sulenkęs kojas, atkišęs kairiąją ranką, o „Bubį“ prie krūtinės spausdamas dešiniąja. Pistoleto iš jo nebūtų atėmęs niekas.

Daugumą policininkų, kuriuos suvarpydavo kulkos, pražudydavo jų pačių ginklai.

Kai aukštaūgis vyriškis pranyko pastate, Spyglius susikūprino ant sienelės, virto pūkų kamuoliuku ir ėmė tyliai murkti.

Donalas pakirdęs nusirideno nuo lovos. Kluptelėjo ant grindų, išsitiesė į vertikalią padėtį ir energingai pasirąžė, traškindamas stubūro slankstelius bei sausgysles. Paskui basas apėjo miegamąjį, pasidairė Loros, nors ir suvokė, kad jos niekur neras.

Jis iššlepsėjo į virtuvę, kurios taip ir neaprūpino maisto produktais. Apartamente vyraujančią tylą prasklaidė tiktai vidinių sistemų, užtikrinančių Dumsiojo bokšto funkcionalumą, šnypštimas. Pakvietus Lorą vardu, leitenantui viso labo atsiliepė jo balso mikroaidas.

Taip, jos tikrai nėra namuose.

Visai įmanoma, kad būsto šeimininkė išsinešdino seniai, nes Donalas atsiminė tik tiek, jog prieš užmigdamas matė, kaip Lora išėjo į koridorių. Galbūt, privertusi jį atsipūsti, grįžo atgal į štabą.

— Kad tu nusprogtum, — suniurnėjo leitenantas. — Vardan Tanato. — Po akimirkos atsiduso ir leido sau nusišypsoti. Bent tiek gerai, kad Lora jam neabejinga.

Nuo grindų pakėlęs švarką Donalas išnaršė kišenes, kol vienoje aptiko laiškinio popieriaus skiautę su sąrašu telefonų (netgi namų) numerių, kuriais jis galėjo bet kada susisiekti su specialiojo būrio nariais.

Jis pažvairavo į plienines laikrodžio, kabančio ant sienos, rodykles: jau vienuolika minučių po devintos ryto. Tačiau naktį visi dirbo: kas žino, gal jie tebemiega.

Donalas nutarė surizikuoti, todėl atsisėdo prie telefono, stovinčio ant lovos spintelės, ir surinko Aleksos numerį.

Ragelis du kartus supypsėjo, tuomet pasigirdo spragtelėjimas ir moters balsas:

— Alio?

— Labas, čia Donalas. Gerai, kad jau atsikėlei.

— Taip, taip, — kimiai atsiliepė Aleksa. — Važiuosi į štabą?

— Norėčiau, bet… — jis nukreipė akis į suglamžytas lovos, ant kurios miegojo vienas, paklodes, — …nujaučiu, jog ten nieko nerasiu. Netgi Loros.

— Kodėl? Ar judu ne?.. — Aleksa atsikrenkštė. — Atleisk. Nekreipk dėmesio. Tai ne mano reikalas.

— Gal ir ne. — Donalas nusijuokė be jokios įtampos, dėl ko pats nustebo. — Aš esu jos namuose. Bet Lora kažkur prapuolusi. Turbūt tenorėjo, kad griūčiau į lovą ir numigčiau.

— O pati išėjo laukan?

— Greičiausiai. Numanai, kur galėjo iškeliauti?

— Minutėlę.

Donalui besiklausant, kitame laido gale moteris pakosėjo, atsuko čiaupą, į stiklinę prisipylė vandens. Netrukus prašneko kur kas aiškesniu balsu:

— Du variantai. Arba ji išlėkė pas Haroldą, prisijungė prie seklių komandos, arba…

— Kas?

— Užsiima kitokia veika. Ieško informacijos savais kanalais. Ji… Na, ji tokia.

— Tanatas rautų.

— Aha, būtent. Kaip tavo savijauta?

— Neypatinga. Pasimatysime prie liurio ambasados?

— O, taip. Iki.

Donalas nuleido ragelį, susirado „Magnusą“ ir jį patikrino — ištraukė užtaisus, įstūmė juos atgal į savo vietą ir tik tuomet ginklą paslėpė dėkle.

Metas kibti į darbą.