Kaulų daina

30

Įpusėjus antram veiksmui, keletas žiūrovų eilių įniko sutartinai alsuoti, o Donalo krūtinę nusvilino amuletas.

— Po šimts.

Kažkas atsisuko prie lūpų spausdamas pirštą.

Velnias, velnias, velnias.

Leitenantas nuo kaklo nusiplėšė amuletą, ir tuomet įvykiai ėmė rutuliotis sparčiau. Scenoje stovinčios trynukės dainavo taip įspūdingai, jog Donalo sąmonę baudėsi užlieti atsiminimai apie primadoną

Ar jauti kaulus?

O, Mirtie, taip.

Ant kilimo gulinčio amuleto švytėjimas bluko. Prie Donalo kūno jis nebesiglaudė, todėl apsauginiai kerai pamažu blėso ir nebeįstengė priešintis galingoms tamsiosioms jėgoms.

Prožektoriai užtvindė sceną auksine šviesa (pagal operos siužetą artimiausiu metu užburtame Brismangidoro krašte turėjo prasidėti kaimo šventė). Donalas pastebėjo baltą mirgėjimą — tarytum žaibo tvyksnius. Palubės žibintuose, nukreiptuose į žiūrovų akis, blykčiojo runos, pasąmonę veikiantys stimulai, kuriuos jam kažkaip pavyko užfiksuoti.

Demaskavęs leitenantą Juodasis Ratas vėl galės jį išnaudoti.

Tanatas rautų, aš pats įpuoliau į jų glėbį.

Kaip paaiškėjo, užuot sergėjęs Donalą nuo išorinių jėgų, amuletas nuo pasaulio slėpė vidinę jo tamsą Bet dabar apsaugos nebeliko.

Ar jauti kaulus?

NE!

Kai kurie žiūrovai suglumę atsisuko į leitenantą tačiau daugumą apžavėjo žybsinčios runos. Masiniai parazombiniai kerai suveikė, kita vertus, Juodasis Ratas nesitikėjo, kad operą žiūrės Donalas Riordanas. Tik ne čia, ne šį vakarą. Antraip auditorija būtų apkerėta lygiai taip pat, kaip Myriovilkio teatre. Nes masinių burtų židinį įkūnijo ne primadona — Juodojo Rato magai, žinoma, siekėją prigriebti, tačiau stebuklinėmis bangomis užliejo salę pasitelkę kitą tarpininką kuris atliko savotiško lęšio funkciją

Ar jauti muzikos skonį?

— Taip! Taip, jaučiu.

Tarpininką… lęšį atstojo Donalas.

Jis tapo ginklu, kuris atėmė primadonos gyvybę.

Leitenantas stovėjo nekrutėdamas, raumenys įsitempė ir suakmenėjo lyg apimti katatonijos. Į sąmonės paviršių išniro reabilitacijos procedūros, pastangos atgaivinti prisiminimus, visos kančios. Donalas taip vargo, kad susigrąžintų senąją savo esybę, kuri egzistavo prieš tai, kai jis atsidūrė kaulų įtakoje.

Salėje sūkuriavo keisti harmoningi garsai: aimanos ir dejonės, neturinčios nieko bendra su orkestro muzika.

Ar girdi kaulus?

Nuolat.

Ar…

Kiekvieną prakeiktą akimirką.

Priešingoje pusėje, svečių ložėje, ne mažiau ištaigingoje negu toji, kurioje įsitaisė Donalas su donų Mentrasoriu, du vyrai įdėmiai stebeilijosi į auditoriją. Ne… kongreso nario Finroso žvilgsnis šmaižė tarp žiūrovų, vis giliau grimztančių į kerų liūną ir trynukių ant scenos.

Užtat jo bendro akys žvilgėjo, užtvindydamos teatrą stebukline energija.

Gelbtornas.

Donalas kone fiziškai juto žemyn vilnijančias juodas bangas, nors suprato, kad jos tėra iliuzija, tam tikra metafora: energijos srautai niekaip nesusiję su šviesa. Žmogaus tinklainės nepajėgios pastebėti nekronus.

Lora.

Pasistenk. Vardan Loros.

Senajam bokso treneriui Melui O'Brajenui kartą teko kelti Donalą nuo ringo grindų. Kova turėjo būti treniruotės pobūdžio, bet gerokai sunkesnis priešininkas dėl kažkokių savų priežasčių užsiplieskė neapykanta, ir suktas, pro akis prasprūdęs smūgis įskėlė Donalui šonkaulius, negana to, nuo trinktelėjimo į kietą ringo pagrindą lūžo dilbis.

Melas pasakė: „Žaizdos sugis, berniuk. O tavo narsa? Ji niekur nedingo.“

Ir Donalas sušuko priešininkui, ketinančiam apleisti ringą: „Ei, jau bėgi?“

Tolimesni įvykiai pakurstė tūžmingą džiugesį — jis puolė pirmyn keldamas ranką į šią sutelkęs visas jėgas, kaip niekad galingai voždamas iš apačios. Sunkiasvoris šunsnukis išsitiesė ant nugaros ir nebepajudėjo.

Bet dabar Donalo mintyse nuskambėjo žodžiai, kuriuos Melas ištarė vėliau, šilkaverpio raiščiais pančiodamas įtvarus.

“Nesijaudink. Kai lūžę kaulai sugyja, jie tampa dar tvirtesni.“

Čia, teatro salėje, plūdo ir slūgo šešėlių bangos. Staiga tarybos narys Gelbtornas, magas bei tikrasis priešas, pažiūrėjo į leitenantą ir suvokė regįs asmenį, instrumentą, kurį burtininkas galėtų išnaudoti.

Gelbtornas susitelkė.

Ar girdi kaulus?

Donalas įsivėlė į vidinę kovą stengėsi išsaugoti blaivų protą nes privalėjo išlikti žmogumi: neprarasti sąsajų su realybe, neleisti, kad jo nervų sistemą magas paverstų filtru.

Kai lūžę kaulai sugyja, jie tampa dar tvirtesni.

Ar jauti muziką? —

Nors leitenantas suvokė matąs iliuziją, bet jam rodės, tarsi Gelbtorno akys ėmė ryškėti, išaugo iki prožektoriaus apimčių, smigdamos į indą, galintį sukaupti perduodamą energiją.

Į Donalą.

Kai lūžę kaulai…

Ar…

Sugyja…

..Jauti…

Jie tampa… dar tvirtesni.

…muziką?

Kiekviena neapykantos sekundė, išgyventa našlaičių prieglaudoje, kiekviena akimirka meilės, kuri persmelkdavo širdį Loros akivaizdoje, suteikė papildomų jėgų, ir Donalas pajuto, kaip iš jo gilumos kyla keistas juokas.

Ne.

Aš esu muzika.

Kerų tinklas sueižėjo.

Donalas ištrūko iš jų pančių.

Po pirmojo burtų pliūpsnio dalis auditorijos liko apžavėta. Scenos prožektoriai į žiūrovų akis tebeplieskė pasąmonę veikiančias, elgseną koreguojančias runas. Kai kurie stokojo imlumo, kad paklustų Gelbtorno persiųstiems nurodymams, tačiau salėje nestigo ir jautresnių, mago įtakai lengvai pasidavusių žmonių.

Donalui teks susiremti su šimtais priešininkų. Visame teatre į jį nukrypo žvilgsniai.

Greta vieno iš atsarginių pirmojo aukšto išėjimų spietėsi būrelis vyrų medikų uniformomis. Jie nenuleido akių nuo trynukių Tringulijan. Sulaukę tinkamo momento, čiups merdinčias (arba jau pasimirusias) trynes ir išsinešdins laukan.

Įdomu, ar kaulus nuo mėsos apvalys patys? O gal kūnus su pasitenkinimu išskros Gelbtornas, kuriam turbūt pagelbės Finrosas?

Aš esu muzika.

Išėjimai… Donalas prisiminė koridoriuje pastebėjęs gaisro signalo mygtuką: nūnai atmintis veikė be priekaištų.

Ko lauki? Nestovėk kaip įkaltas.

Jis atbulas persivertė per krėslą į šoną nutrenkdamas dono rankas — šiuo metu Mentrasorio veiksmus kontroliavo Gelbtornas,

— trimis milžiniškais žingsniais išlėkė į koridorių ir kumščiu vožė per raudoną trikampį mygtuką

Sustugo sirena.

Iš purkštuvų, įmontuotų lubose, plūstelėjo vandens čiurkšlės. Tolėliau, įstiklintoje spintelėje, jis išvydo žarną, smėlio kibirėlį ir ugniagesio kirvį. Stvėręs pastarąjį, grįžo į ložę.

Salėje pylė liūtis — atlikėjai sustingo lyg įbesti, instrumentų garsai disonuodami nutyko. Apkerėti žiūrovai krūptelėjo ir išniro iš transo.

Nuskambėjo moters riksmas, sukėlęs paniką.

— Gaisras!

Priešingoje ložėje sėdintis Gelbtornas sekundei įsispoksojo į Donalą. Susikoncentravęs siekė užvaldyti jo sąmonę.

— Užsikrušk, — palinkėjo leitenantas.

Iš užnugario į fraką įsikibo dono ranka, bet Donalas alkūne trenkė Mentrasoriui į veidą ir sulaužė nosį, kuri bemat pasruvo krauju. Tuomet, sugniaužęs kirvį, išlėkė į koridorių.

Jis nukūrė sprinterio greičiu. Gelbtornui išsisukti nepavyks.

Aš esu muzika.

Bet iš salės jau veržėsi panikuojantys žmonės.

Donalas nusigavo iki durų, vedančių į sceną. Iš kitos pusės jas kažkas lėtai vėrė. Leitenantas įsikibo į rankeną, trūktelėjo ją į save ir nėrė palei vyriškį, iš netikėtumo net priklupusį.

Nepaleisdamas iš rankų kirvio, Donalas nuskuodė į užkulisius. Žiūrovų salėje viešpatavo chaosas, todėl jis neabejojo, kad Gelbtorno ložę greičiausiai pasieks būtent šituo keliu.

Ir Finroso. Nederėtų užmiršti kongreso nario Finroso.

Leitenantas vingiais driuokė tarp atlikėjų bei darbininkų, kol pripuolė prie atsarginio išėjimo. Ten stovintis pečiuitas vyras policininko uniforma vadovavo kitiems trims pareigūnams, kurie prižiūrėjo persigandusius, laukan garmančius žmones. Vieną iš uniformuotųjų Donalas atpažino: automobilį vairavusį Railį.

Gelbtorno — nė ženklo.

Tačiau akiratyje pasirodė Temesinas, įsisupęs į tamsiai mėlyną apsiaustą, stebėtinai ramiai rūkantis cigaretę, nors iš viršaus kliokė vanduo, o pro šalį bildėjo šimtai civilių.

Donalas nutarė juo pasikliauti.

Nepaisydamas pliaupiančio lietaus, leitenantas prasibrovė iki detektyvo ir sušuko:

— Jis sėdėjo ten, viršuje. Savo ložėje. Žmones apkerėjęs magas. Matyt, burtai atsigręžė prieš jį patį.

— Gal ir taip. — Temesinas sekundę padėbsojo į kirvį, paskui nukreipė akis aukštyn. — Jūs kalbate apie tarybos narį Gelbtorną. Jam draugiją palaikė svečias.

— Iš Tristopolio. Kongreso narys Kinlis Finrosas.

— Nuostabu. Dar vienas politikas. Beje, apie kokius kerus mes kalbame?

Medikai, laukę trynukių mirties, jau buvo surakinti antrankiais. Juos supo penki uniformuoti pareigūnai.

— Aš siūlyčiau…

— Kol dar nepratęsėte, turiu pranešti, kad Gelbtornas pabėgo.

— Kitaip tariant, jūsų žmonės lauke bandė jį susekti?

— Galbūt. — Užgesusią, peršlapusią cigaretę Temesinas nuspriegė ant žliugino kilimo. — Mums trūksta įkalčių, todėl orderio negausime.

— Arešto? — pasitikslino Donalas. — Ar kratos?

— Nei vieno, nei kito. — Netikros, bet neslūgstančios liūties merkiamas detektyvas pašnairavo į leitenantą. — Apmaudu.

— Aha…

Donalas atsigrįžo į ložę, kurioje neseniai sėdėjo. Dono neišvydo.

— Ar kada pastebėjote, jog nelaimingi įvykiai linkę kartotis?

Temesinas susigrūdo rankas į kišenes.

— Ką turite galvoje?

— Na, jei išties kiltų gaisras ar kažkas panašaus, tarkim, Gelbtorno namuose, jūs drauge su pareigūnais be baimės įsilaužtumėte į pastatą ir pamėgintumėte išgelbėti šaunųjį tarybos narį… argi ne taip?

— Galimas daiktas. — Detektyvas dirstelėjo į Railį, tebeginantį žmones pro atsarginį išėjimą. — Ne, privalau pasitaisyti — neabejotinai.

Tokius veiksmus reikėtų deramai suplanuoti… bet Donalas žinojo, jog kongreso narys Finrosas priklausė kinkadrebių padermei, ir po nesėkmingo pasikėsinimo, po nenusisekusio bandymo pagrobti trynukių kaulus, jis išskris į Tristopolį pirmuoju reisu.

Du tūkstančiai sutartinai alsuojančių vaikų…

Prisiminimus apie mažylius, įkalintus Energijos centre, ko gero, atgaivino sinchroniškas žiūrovų, išsivaduojančių iš Gelbtorno kerų, atodūsis.

O gal energijos tiekėjus jėgainėse augindavo nuo kūdikystės? Donalas nė nebuvo tikras, ar jų akyse įžiūrėjo nors lašelį sąmoningumo. Kita vertus, nežinia, kas bjauriau — naudotis gyvomis esybėmis ar mirusiųjų kaulais.

Jis atminė pokalbį energijos valdybos komplekse ir Kortindo žodžius:

— Iš tiesų jų sankaupa nieko nemąsto ir nejaučia.

— Netgi skausmo? — paklausė Donalas.

— Netgi jo. Bent taip atsakau visiems, kurie į mane kreipiasi oficialiais klausimais.

Leitenantas išpūtė orą.

— Kaip energija patenka į namus? Į didžiuosius?

— Kaip Gelbtorno? Jis netgi turi savo… generatorius, jei galima taip sakyti.

— Aš lankiausi jūsiškiame Energijos centre.

— Taip, taip… mes bent jau laidojame velionius.

— Velnias.

— Taigi. Pagalbinius generatorius prie centrų jungia ilgos šachtos. Tam atvejui, jeigu įvyktų nelaimė, ir nutrūktų energijos tiekimas. Jei pažinotumėte kokį įtakingą asmenį iš korporacijos, gal net gautumėte sistemos schemą.

Purkštuvų lietus susilpnėjo iki dulksnos.

— Jei tik pažinočiau… — nutęsė Donalas.

— Mm-hmm.

Teisėjas Prioras atsilošė krėsle.

— Panele, — kreipėsi į Lorą, — mudu su tavo tėvu artimai bendravome daugybę metų. Pamenu visus gimtadienius, kuriuose tu su kitais mažuliais…

— Kitų turtuolių atžalomis.

— Tebūnie. Bet tavo prašymo išpildyti negaliu.

— Meldžiu, jūsų kilnybe. Tai labai svarbu.

— Kaip ir teisingumas. — Teisėjas nusiėmė skaitymui skirtus akinius, į šoną pastūmė orderį, pasitrynė nosį. — Atleisk, Lora.

Aleksa žengtelėjo manydama, jog komandore ketina pasišalinti iš kabineto, ir sustojo.

— Minutėlei atsiprašysiu. — Lora iš rankinės išgriebė nedidelį objektą. — Ar mudu galėtume pašnekėti akis į akį?

— Čia apsauginis kūgis? — Prioras pažvairavo į Aleksą. — Ką gi, brangioji, kaip nori. Bet aš nepersigalvosiu…

Lora aktyvavo talismano kerus, ir virš teisėjo bei komandorės nusileido apverstas, orą virpinantis kūgis, pro kurio sieneles neištrūkdavo jokie garsai.

Perregimas sieneles.

Aleksa stypsojo nekrutėdama, įdėmiai žvelgdama į porą vildamasi, kad Lora ir Prioras užmirš esantys ne vieni. Stebėjo juodu kokias dvi minutes.

Galų gale izoliacinis laukas išsisklaidė, o komandore įsikišo talismaną atgal į rankinę. Užsegusi ją palaukė, kol teisėjas virpančia ranka atsuks brangaus plunksnakočio kamštelį ir orderio apačioje brūkštelės savo pavardę.

— Štai. Patenkinta? —

— Taip. Dėkui, sere. — Lora stvėrė orderį. — Mes išeisime pačios.

Teisėjas palydėjo moteris žvilgsniu ir, joms priartėjus prie kabineto durų, tarė:

— Tu pasikeitei, Lora Styl. Anksčiau buvai kitokia.

— Aha. Taip nutinka, kai miršti.

Kai porelė išniro laukan ir nusileido laiptais, ryškiai užsižiebė prešakiniai „Žiežulos“ žibintai. Abidvi tylėdamos sėdo į saloną bei nuriedėjo įvažiavimo taku.

Automobiliui pasiekus vieškelį, Aleksa atsiduso.

— Negaliu tuo patikėti.

— Dokumentas pasirašytas, — atšovė Lora. — Visa kita neturi reikšmės. Tikiuosi, skaityti iš lūpų neatpratai?

— Dar sugebu. Nejau tėvas iš tikrųjų tau pasakojo davęs kyšį teisėjui? Senajam, nepaperkamajam Priorui?

— Pasakojo, bet ne man. Aš jo klausiausi per rakto skylutę.

— O.

“Žiežulai“ braukiant palei tamsų, grėsmingos išvaizdos parką Aleksa pasiteiravo:

— Ką ten kalbėjai apie pasiryžimą aukotis? Kuo čia dėtas teisėjas?

— Niekuo… šįvakar priešą įsigijau aš.

— Prakeikimas.

— Galvoji, man nenusispjaut?

Falvinas Mentrasoris, nosį apsiklijavęs žaliu šilkaverpio tvarsčiu, visa savo esybe spinduliuodamas įtūžį, — niršo ne ant Donalo,

— ne vien suteikė informaciją Hiksui (ne Riksui) sėdus už limuzino vairo, donas asmeniškai nuvežė leitenantą į Energijos centrą kur jiedu apėjo vaikus, įkalintus generatorių salėje, aplinkiniu keliu.

Leitenantas paklausė savęs, ar elgiasi teisingai šitų įvykių sūkuryje persekiodamas vieną konkretų žmogų, bet po akimirkos prisiminė, kas nutiko primadonai ir jam pačiam.

Uniformuoti technikai padavė suvyniotus, ant purpurinio popieriaus atspausdintus planus bei masyvų prožektorių.

— Didžiąją kelio dalį įveiksite vežimėliu, — tarė vienas iš jų.

Puošnų fraką tebedėvintis donas kinktelėjo Donalui.

— Mano amžiaus žmogui tokia iškyla pernelyg rizikinga, — pasakė. — Bet aš linkiu jums sėkmės.

— Taip, ačiū. — Leitenantas palinksėjo galva — šilčiau atsisveikinti su Mentrasoriu neprisivertė — ir pamojavo popieriniu ritinėliu. — Dėkui už pagalbą

Nuo tada, kai Riksas bandė jį nužudyti, praėjo jau penkios valandos. Galbūt vėliau dėl pasikėsinimo Donalas ims kaltinti Haraldą, o ne doną.

— Prašom eiti čia.

Sekdamas paskui du technikus, jis smuko pro liuko ertmę, metalinėmis kopėtėlėmis nusileido į siaurą remontininkų tunelį, kuriame driekėsi vienas vienintelis bėgis. Apačioje, kaip ir buvo žadėta, pamatė vežimėlį, nedidelę platformą su dviem ratukais, sumontuotais vienas greta kito. Donalas neįsivaizdavo, kaip šioji transporto priemonė gebėjo išlikti stačia ir kas jai tiekė energiją

— Jis veikia nekromagnetinės indukcijos principu, — paaiškino vienas technikas. — Pažvelkit aukštyn.

Leitenantas pakluso. Viršuje, šalia liuko, įžiūrėjo oranžinį skaičių 327.

— Jūs važiuosite, kol pasieksite Nr. 201. Paskui kopėčiomis užlipsite į tunelius, kurie šakojasi ir veda į nuosavus namus. Pasirinkite Nr. 5. Eikite juo iki antro pastato.

— Supratau. 201, 5, antras namas.

— Ir jums prireiks šitų. — Technikas įteikė sunkius apsauginius akinius. — Transporteris lekia gana spėriai.

Donalas juos užsismaukė virš akių, įsitaisė ant vežimėlio pagrindo sukryžiuodamas kojas, sykiu prisimindamas bejausmius, visai netoliese tokiomis pačiomis pozomis sėdinčius vaikus.

— Ką man daryt?..

Ratuotoje platformoje, šalia dešiniosios jo rankos, nušvito blyškiai oranžinis stačiakampis.

— Paspauskite dėmelę…

Leitenantas delnu primygo oranžinį švytėjimą ir vežimaitis pajudėjo.

— …ir patraukite ranką kai norėsite sustoti.

Technikams nė nereikėjo sakyti, kad jis spaudžia automatinį jungiklį.

Greitis nenumaldomai augo, bet nukristi nuo horizontalaus pagrindo neleido kažkoks laukas.

Pasivažinėjimas patiktų vaikams.

Et, jei dabar jį matytų našlaičių prieglaudos gyventojai (su sąlyga, kad nekreiptų dėmesio į gąsdinančią šimtų, ne, tūkstančių vietinių mažylių būseną). Jei tik čia būtų sesuo Merė Ana Stiks…

Tunelis vingiu pasuko kairėn ir nudriko žemyn; dabar užnugaryje vietoj Energijos centro komplekso tebuvo matyti plikos sienos ir virtinės išskydusių avarinių šviesų.

Aš esu muzika.

Kairiąja ranka Donalas vėl pačiupinėjo prie strėnų prigludusį ginklą

Tristopolyje grupelė A ir V detektyvų sekė paskui Viktorą kuris trumpu takeliu traukė link juodo mūro namo, priklausančio komisarui Vilnarui. Milžino manymu, Lora elgėsi nesąžiningai, prašydama Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus bent kuo nors prisidėti prie operacijos — mėginimai įsibrauti į policijos vadovo rezidenciją niekaip nesiderino su pastangomis siekti karjeros aukštumų.

Jis bent jau galės už visus pakalbėti, nusprendė Viktoras. Rankoje laikydamas orderį, pabeldė į duris. Jos atsivėrė maždaug už penkių sekundžių. Policininką rūsčiai nužvelgė raukšlėta moteris.

— Vardan prakeikto Tanato, ko jums prisireikė tokiu metu?

Viktoras parodė orderį.

— Ar komisaras namie, mem?

— Ne. Kažko išlėkė į nelemtą kontorą Jūs vedęs, detektyve?

— Eee… ne, mem. Ne visai.

— Pabandykite įsijausti į vargšės savo moters kailį ir paklauskite savęs, ar ji trokšta ištekėti už viso sumauto departamento. Ką man atkišot? Kratos orderį?

— Taip…

— Nežinau, kas čia vyksta, bet jūs, vyručiai, kaip reikiant įsiutinsite Arenijų. Kavos išgersite?

— Arenijų?

— Veržiatės į namus ir nė nežinote, kuo vardu jų šeimininkas?

Viktoras pasitrynė veidą

— Apgailestauju, mem.

— Abejoju. Bet įtariu, jog dar gailėsitės.

Tuo pat metu Lora su Aleksa vedėsi kitą būrį A ir V pareigūnų, iš viso šešis, liftų pusėn. Pro vieną tarpdurį išniro ir juos mostu pašaukė Gertės ranka.

Vyrai bei moterys susižvalgė ir vieningai nėrė į šachtas. Informacinės rodyklės jose neveikė.

Visi kilo tylėdami, 187-ajame aukšte išėjo į koridorių, kurį juosė ledinio šalčio bei deginančios kaitros žiedai. Jiems žygiuojant per laukiamąjį, Lora nepratarė nė žodžio.

Žvitriaakė kaip įprastai sėdėjo už stalo; juodus, ilgus plaukus pablizgino šviesa, atsispindinti nuo sidabrinių kabelių, kurie jos akiduobes jungė su prietaisų skydu ir stogo veidrodėliais… tiksliau sakant, komisaro kontroliuojama, virš gatvių iškilusia ryšio bei stebėjimo sistema.

Galbūt sekretorė kažką žinojo apie arešto orderį, nes Aleksa pastebėjo, kaip ji kyštelėjo ranką po stalu ir nuspaudė mygtuką. Į šoną nuslydo durys; vedančios į Vilnaro kabinetą.

Detektyve nusekė paskui Lorą, žengusią į komisaro valdas, vyrai iš A ir V skyriaus traukė įkandin.

— Kas atsitiko? — Vilnaras gestu apramino svečių kėdę, kuri ėmė transformuotis į ilganagę, pulti pasirengusią baidyklę. — Kas yra?

Patalpoje nestigo ir kitokių, subtilesnių, nelauktų apsaugos priemonių, panašių kaip peleninė, atstojanti sprogstamąją granatą.

— Juodasis Ratas, — atsiliepė Lora taip laikydama orderį, kad komisaras neįžiūrėtų savo pavardės, — įsisuko į neįtikėtinai aukštus miesto valdžios sluoksnius.

— Turite įrodymų?

— Užtektinai.

— Jūs įsitikinusi? — Komisaras sugniaužė kumščius. — Garantuota?

— Tiek, kad teisėjas sutiko pasirašyti orderį.

Kone kvadratinis Vilnaro veidas pražydo grobuonišku vypsniu.

— Tuomet pričiupkime ją, — tarė policijos vadas. — Neįsivaizduojate, kaip ilgai šito laukiau.

Lora suakmenėjo, tebegniauždama popieriaus lapą.

— Ką jūs pasakėte?

— Aš… vardan Tanato, o ką jūs manote? Gal esate kurčia?

— Ne, bet…

Kabinete nugriaudėjo dundesys — vibracija, kuri perrėžė orą arba visų akių obuolius. Žmonės susmuko ant grindų. Iš komandorės rankos išslydęs orderis nupleveno prie bukų komisaro pirštų. Jis pasikėlė, atsisėdo ant kilimo, įbedė žvilgsnį į popierių.

Po sekundės pažiūrėjo į Lorą.

— Na, ir kvaiša, — iškošė.

Komandore atgavo balsą po ilgos, užsitęsusios pauzės.

— Sere? — jos ryžtas susvyravo. — Mes turime įrodymų, gautų iš patikimų šaltinių. Žinome telefono numerį, kuriuo naudojotės, kad užmegztumėte ryšį su… — Lora užsičiaupė, neužbaigusi sakinio.

— Kokį numerį?

Atsiliepė Aleksa:

— Septyni-septyni-septyni, du-devyni, trys-penki-vienas, septy-ni-du-nulis. Be jokių abejonių.

Mėgindamas atsistoti, komisaras sušvokštė:

— Jis priklauso telefonui, stovinčiam ant Marnės stalo.

Tarpdurio nebeliko. Pareigūnai iš A ir V skyriaus jau tupėjo greta sienos, kur anksčiau buvo durys. Pora nugrimzdo į gilų transą, idant atsektų, kokius kerus priešininkas pasitelkė. Vienas jų kolegų sudirgęs kumščiu tvojo į vientisą mūrą

— Kieno? — paklausė Lora.

— Marnės, mano sekretorės.

— O, jūs kalbate apie Žvitriaakę, — įsiterpė Aleksa.

Vilnaro lūpos virptelėjo.

— Taip, Marnę Finros, kongreso nario dukterėčią kurią kaip maniau, akylai stebėjau, kol jūs viską sumovėte.

Lora stengėsi suprasti, kas čia vyksta. Visi žinojo, jog komisaras buvo griežtas ir sunkiai sukalbamas, bet jis puikiai sugebėdavo išsisukti iš nemalonių akistatų.

— Neblogas bandymas, komisare. Bet greitosiomis sukurptas pramanas nenustelbs įrodymų.

— Negalvojate, jog dėl jūsų skubotų veiksmų Marnė paspruks?

Komandore išsižiojo, ketindama atšauti, bet ją aplenkė viena iš A ir V skyriaus pareigūnių.

— Mem, jis sako tiesą

— O jūs esate…

— Petrą Halsted. Manęs prašė pagelbėti.

— Lora, man teko apie ją girdėti, — tyliai pratarė Aleksa. — Prie mūsų prisijungė tiesąskelbė. Kurią atestavo federaliniai kerėtojai.

— Mėšlas.

Komisaras atsikrenkštė.

— Abipusiais kaltinimais lai švaistosi idiotai. Gal verčiau pamąstykime, kaip išbristi iš prakeikto jovalo.

Donalas laikė ginklą rankoje ir pasilenkęs slinko siauru tuneliu. Pagrindiniame koridoriuje šmėklos kontroliuojamas vežimėlis pasišalino, vos tik leitenantas nulipo nuo platformos. Taigi, jeigu kils pavojus, žaibiškai pabėgti nepavyks.

Jei tik jis nesuklydo, visi atsišakojimai užsibaigdavo didžiulių, prabangių namų požemiuose: nė vienas nevesdavo laukan, į atvirą erdvę. Matyt, saugumo sumetimais.

Prisiartinęs prie antrų durų, Donalas sustojo. Nekromagnetinė spyna atrodė milžiniška, ir jis tik dabar suvokė deramai neapmąstęs, ką darys, jei susidurs su tokia problema.

Staiga suūžė energinės ritės, užgriaudėjo atšaunamos velkės.

Durys atsilapojo.

— Velnias.

Į leitenantą nukrypo kulkosvaidžiai — „Bubiai Staugūnai“ su disko formos dėtuvėmis, — kuriuos spaudė du gigantiški vyrai blyškiais zombių veidais. Jeigu jų pirštai bent nežymiai pajudėtų, šūvių papliūpa sudraskytų Donalą pusiau, ir po akimirkos dvi kruvinos kūno dalys žnektelėtų ant grindų.