Kaulų daina

7

Kitas tris dienas ir naktis Donalas praktiškai nemiegojo. Protarpiais, kai vis dėlto prinūsdavo, keistuose sapnuose išvysdavo primadoną, jam dainuojančią arijas, stovinčią ant neįtikėtinai balto smėlio, greta gyvsidabrio jūros, išnirusios iš negyvo menininko, Džemikso Holandsono, kurio kaulą teko liesti energijos valdybos komplekse, atsiminimų.

Bet nūnai jam draugiją palaikė primadona vaiskia, spinduliuojančiai balta oda, išsitiesusi ant pailgo stalo, po žemomis lubomis.

Gražuolė.

Donalas apiplovė žaizdas, virtuvėje susiradęs mentelę nuo tobulo kūno nugremžė kraujo krešulius, nudrėskė kruvinus suknelės lopinius — o, Tanate, kokia tobulybė, — tada palaikus įvyniojo į baltą paklodę.

Paskui prisitraukė ir atlošu į stalą atsuko vienintelį kotedže esantį fotelį, atsiklaupė ant jo, sunėrė dilbius virš atkaltės. Mąsliai įsispitrijo į džiūstantį, tobulą troškimų objektą.

Neilgai trukus ji bus paruošta skrodimui.

Ar girdi kaulus?

Kartkartėmis apmąstymus tekdavo nutraukti. Norint atsidėti nuostabiam, tamsiam procesui reikėjo, jog primadonai — ir pačiam Donalui, žinoma, — niekas netrukdytų. Taigi jis prisivertė nusiūbuoti į virtuvę; iš skardinės gerdamas šaltą sriubą panaršė seną instrumentų dėžę ir įrankių skrynią.

Tokioje girioje senelis Džekas turėjo būti pasirengęs bet kokiems pavojams. Donalas surado trylika geležinių sargybinių: laibų, svarių, maždaug dilbio ilgio objektų, užsibaigiančių grublėtais smaigais, kuriuos galima nesunkiai įgrūsti į žemę.

Įranga, apsauganti nuo myriovilkių rujų, atstumdavo ir kitus gyvus, už augmeniją sudėtingesnius organizmus.

Donalas išvilko sunkius sargybinius laukan. Smailes nesunkiai įspraudė į kietą dirvą — pasviręs virš kiekvienos stumtelėdavo ją giliau. Užtruko valandą (bent taip atrodė: laiko tėkmė čia sruvo keistokai), kol visas sustatė žiedu, supančiu kotedžą.

Kai į žemę įsiskverbė paskutinis smaigas, namelį apgaubė didingas, raibuliuojantis, nuo įsibrovėlių sergėjantis pusrutulis.

Ką gi, dabar jie saugūs.

Leitenantas grįžo vidun pamąstyti apie primadoną.

Donalas ilgai skendėjo kerinčiose godose. Pagaliau atsipeikėjęs suvokė, jog klūpo ant fotelio. Kai pabandė atsistoti, sustingusias sausgysles pervėrė diegliai.

Jis ranka apsišluostė veidą, užčiuopė seniai neskustos barzdos šerius. Nukėblino į vonios kambarį, nors žingsniai kėlė agonišką skausmą.

Nusilengvinęs iš čiaupo atsigėrė sūroko vandens ir perėjo į virtuvę. Sopuliai tebedegino kojas, bet, laimei, nebe taip aršiai. Donalas atsidarė dar vieną sriubos skardinę, nurijo tris gurkšnius, padėjo ją ant spintelės.

Žinojo privaląs atlikti kažkokią svarbią užduotį.

Kokią?

Įrankių dėžė.

Leitenantas išjos iškrapštė surūdijusį dalgį, kuriuo senelis Džekas pjaudavo aukštas, ilgas žoles. Sužvejojęs galąstuvo akmenėlį, ant šio nuvarvino septynis drugių aliejaus lašelius ir užsiėmė ilgu, kruopščiu darbui — įniko šveisti ir pustyti ašmenis.

Gana greitai jos kūnas suminkštės.

Gražuolė. Tokia…

Tiktai tada jis pradės skrodimą, pasitelks visus savo įgūdžius, idant vieną po kito nublizgintų brangiuosius kaulus.

Donalas akmenėliu pustė dalgį, kol nebepajėgė ištverti tobulybės, gulinčios kitame kambaryje, traukos.

Grįžęs į svetainę vėl atsiklaupė ant fotelio, mąstingą žvilgsnį įbedė į negyvą, tobulą, ant stalo išsitiesusią primadoną.

Tokia tobula…

Jis klūpėjo sustingęs, užvaldytas pasigėrėjimo, kai netikėtai nugriaudėjo driokstelėjimas, ir laukujės durys virto šipuliais, o langai išsprogo į kambarių pusę.

Ne…

Į kotedžą įsiveržė tamsiai apsirengę, antikerų sluoksniu apsišarvavę kareiviai. Vieni pritūpė, kiti nusirideno ir pašoko, į Donalą atstatydami ginklus.

Jūs negalit…

Leitenanto pirštai nuslydo link perpetės dėklo.

…jos atimti!

Suspaudė „Magnuso“ buožę, pabandė iškrapštyti pistoletą.

Staiga pro tarpdurį, traiškydama medines suniokotų durų nuoplaišas, įžengė moteris pilkšva eilute. Ji pakėlė masyvų strėlinį ginklą, nusitaikė Donalui į širdį.

Pasaulis apmirė.

— Per vėlu.

Atėjūne iššovė.

Palei akis prašvilpė lubos, ir jis suakmenėjęs, paralyžiuotas, vos prakvėpuodamas plojosi ant grindų. Akiračio pakraščiuose ėmė sūkuriuoti tamsos verpetai.

— Kaip?.. — liežuvis vos krutėjo. — Sargybiniai…

— Nusprendęs juos susmaigstyti, padarei klaidą.

Moteris palinko virš leitenanto, pirštinėta ranka atmetė šviesių, bemaž baltų plaukų sruogą. Donalas sudrebino lūpas, norėdamas pateikti dar vieną klausimą, bet iš gerklės teišsprūdo švokštimas.

— Tavo apsauga… — ji šyptelėjo, — …nubaido tik gyvas būtybes.

Donalas nukreipė akis į kareivius.

— O, jie gyvi. — Nepažįstamoji smiliumi pabarbeno jam į kaktą.

— Tu neatsižvelgei į mane.

Tamsa išplito.

— …paimkit primadoną ir… — ausis pasiekė įsibrovėlių balsai.

Šurmuliai pamažu slopo.

Ne. Ji mano.

Atrodė, kad sutirštėjo netgi oras. Tąsią masę sunkiai sekėsi įtraukti į plaučius.

Ar girdi…

Tyla.

Šešėlis apglėbė ir sugniaužė pasaulį nelyginant kumštis.