Kaulų daina

20

Procesas priminė skrodimą

įžengus į kvotos kambarį, Donalo laukė anaiptol ne toks reginys, kokį jis tikėjosi pamatyti. Vietoj klykiančio, besirangančio, prakaitu bei krauju pasruvusio pavidalo, leitenantas išvydo blyškų nykštuko kūną kurį beveik užgožė ryškiaspalviai, erdvėje kybantys vaizdai. Įtariamasis, rodės, skendėjo komoje, jo veidas buvo sustingęs.

Tuo tarpu Kijušenas sėdėjo prie tolimosios sienos, už staliuko, ir valdė įmantrius, Donalui anksčiau nematytus įrengimus.

Vis dėlto leitenantui susidarė įspūdis, kad jis stebi vivisekciją: bet ne kūno, o sąmonės arba veikiau sielos. Ore pleveno auksu žvilgantys rėmeliai su keistais užrašais:

[[vaizdas mokykla kasdienė kelionė [

užkl. sąrašas [trukmė: kintam. numat. vert. — 30min, skausmo sąsaj.: Mušimas* numat. vert. = naujas mušimas (stiprumas:=3.2), adrenalino išskyr.: seka = nauja seka (numat. ilg.=5)

šabl. sąrašas: seka= išmestas (išmetimo tipas, apgaul. manev. pirmas lygis).

]

intarp. sąrašas [bėgti (aplinkos įvestis: min. geštaltas, riksmo įvestis: garsiniai duom.)

[bėgimo pradžia (greitis:=dabartinė būsena. maks. fiziol. susitel. ()), pastangos [vykdyti apgaul. manev.(beveik atitink. (šabl. sąrašas))]

klotis [laukti (22), stebėti (kiek įman.), tęsti]

priešingu atveju [bėgimo pradžia (greitis:=perskaič. ())] asm. palinkimas lankstumas:= sub.l

]

] vaizdo pabaiga]]

Donalas ničnieko nesuprato. Vaiskių ekranų gretas jungė šviesos puslankiai, pažymėti runomis, kurios reiškė „suvaldymą-materializavimą“, „pranašišką ženklą“ ir „būrimą“.

— Velniai griebtų.

Atminęs savo vaikystę jis pagaliau iššifravo blizgančių ekranėlių reikšmes.

Prakeikta našlaičių prieglauda.

Kalinys atkūrė, kaip jį mušė pakeliui į mokyklą ir grįžtant namo. Prisiminė elgesį, kuris nulėmė jo ateitį.

Kijušenas atsilošė ir nuo veido nusišluostė prakaito lašus.

— Atleiskit, leitenante. Darbas nelengvas. Jis užburtas apsauginiais kerais.

— Sakot, kad negalit prasiskverbti į nykštuko sąmonę? — Donalas pamojo į vaizdus. — O kas čia?

— Taip, čia dalis Dilvokso sielos.

— Dilvokso?

Jaunuolis dūrė pirštu į surištą belaisvį.

— Toks jo vardas.

Iš Kijušeno akių sklido švytėjimas, neturintis nieko bendra su ugniniu raštu, kuris atsispindėjo ragenose. Žinių troškimas jam tapo savotišku narkotiku.

— Taigi… — Donalas apžvelgė tviskančius rėmelius. — Ar jau nusigavote iki slapčiausių minčių?

— O, ne, — nustebęs atsakė stebukladarys. — Darbas pareikalaus ne vienos valandos. Iš pradžių privalau įveikti pasikartojančios elgsenos sluoksnius. Nugramzdinti jį į gilų transą.

Kijušeno pirštai perbėgo jungikliais ir apskritosiomis skalėmis. Liepsninguose ekranuose nušvito nauji, sudėtingi, tamsiai mėlyni ir sodriai žali geometriniai raštai.

— Mes aptiksime konkrečių akimirkų pėdsakus ir atseksime, kokios mintys galėjo suktis jo galvoje tais momentais.

— Galėjo?

— Tiksliau, kokios išliko.

Nušvito papildomi ekranėliai, Kijušeno pirštai vėl šastelėjo per įrangą ir šįsyk pančiuose įkalintas nykštukas sujudėjo. Paskui užstaugė, riksmu spinduliuodamas agoniją — Donalas nė neįsivaizdavo, jog žmogaus gerklė geba išgauti kažką panašaus.

Leitenantas norėjo paprašyti jaunuolio, kad šis liautųsi kėlęs belaisviui skausmą bet Kijušeno veide pastebėjo sardonišką išraišką anot kurios, taip reaguodavo visi žmonės, neišmanantys stebukladarystės subtilybių. Donalas užgniaužė emocijas.

— Nieko daugiau neparodysite? — paklausė. — Tik padilginsite įtariamąjį peršuliais? Taip apdoroti jį sugebėčiau plikomis rankomis.

— Palūkėkite. — Kijušenas pasuko tris apvalius jungiklius. — Dabar jis prisimins, kas įvyko prieš tris dienas.

Šįkart nykštukas ėmė taip griausmingai klykti, jog teko delnais užsispausti ausis. Rėksmas stiprėjo, kol tapo nebepakeliamas. Leitenantas nusvyravo link durų, kurios, jam artėjant, atsilapojo. Kai Donalas smuko per slenkstį, jos užsidarė.

Apkerėtos spynos pačios užsirakino. Koridoriuje viešpatavo tyla.

— O, Tanate, — panosėje murmtelėjo jis.

Sienoje, ties akipločio pakraščiu, lyg ir kažkas suribėjo. Donalas kietai užsimerkė, po sekundės praplėšė vokus.

— Velniava, — sumurmėjo žinodamas, jog privalo grįžti.

Neaišku kodėl, bet įkišo ranką į užantį ir išsitraukė „Magnusą“.

Atšovė skląstį, išpurtė apkabą, patikrino užtaisus ir juos sugrūdo į buožę.

Tuomet čiupo už durų rankenos bei nėrė į kvotos kambarį.

Ksalija tūnojo tamsoje, kilo kiaurai šaltą mūrą, fiksuodama statmenus kažkokio gausmo, nepanašaus į tikrą garsą srautus, apie kuriuos bylojo pavadinimo neturintis, lytėjimą nežymiai primenantis jutimas: ji tarytum užčiuopė žvarbius, metalinius, už kelių jardų nudrikusius vamzdžius.

Materialiuose matmenyse šmėklos tankis kone prilygo nuliui — mažai trūko, kad jos pavidalas visiškai išsisklaidytų. Ksalija svyravo ant bedugnės krašto, prie kurio prisiartinti neįstengtų joks žmogus: dar truputį nutolus nuo mirtingųjų visatos, turbūt nebepavyktų rasti kelio atgal.

Ji ne sykį lankėsi Dumsiajame bokšte; gavusi Loros leidimą lakiojo šachtomis ir bendravo su tenykštėmis šmėklomis. Dangoraižis atrodė kaip senovinis, gigantiškas labirintas, bet jis nublankdavo prieš gūdžią policijos štabo istoriją ir klaidžius vietinius takus.

Ksaliją atstūmė apsauginiai laukai.

Jei ne ligoninėje atsidūrusi Sušana, jei ne Minos mirtis, ji nė nemėgintų čia skverbtis.

Siame aukšte apsauginiai laukai horizontaliai driekėsi per visą policijos štabą Kerų bangų sluoksniai akmeninėse grindyse užkimšo rezonuojančias ertmes dėl vienintelio tikslo: kad neleistų kvazi-materialioms būtybėms kaip Ksalija prasibrauti į viršutinius pastato lygius.

Ten, kur aukščiausio rango pareigūnai — komisaras Vilnaras ir kiti — buvo įsirengę kabinetus bei slaptas saugyklas.

Toli apačioje, pradedant minus penkiasdešimtuoju aukštu, kiti laukai trukdė šmėkloms (ir fėjoms bei ektomiglelėms) nusigauti iki tamsiųjų kankinimo kamerų. Jau nekalbant apie palaidotus anksčiau tarnavusių komisarų kaulus.

Ksalija niekuomet nebandė pakilti į tokias aukštybes. Nūnai itin atsargiai pleveno ir vinguriavo tarp apkerėtų aukštos įtampos tinklų bei įmantrių trimačių, mirtinos energijos kupinų labirintų. Jei dėmesys bent akimirkai išsiblaškytų, jos egzistavimas nutrūktų visose visatose.

Vilnaras liepė Donalui šnipinėti komandorę ir, kas dar bjauriau, ją suvilioti. Ksalija tiksliai žinojo, kaip susiklostys įvykiai, jei tik ji aptiks įrodymus, kuriuos galės pateikti Lorai.

Donalas patirs kančias, gal net mirs kokiame apleistame skersgatvyje, bergždžiai laukdamas pastiprinimo.

Šmėkla skverbėsi pro trečią apsauginį sluoksnį, kai jos sąmonę pervėrė ugninis klausimas.

+ Kas tu?+

Ksalija liovėsi kilusi. Sekundės dalį slinko į šoną tačiau turėjo sustingti, nes vos neįsirėžė į apkerėtus aukštos įtampos laidus.

*Kas klausia?*

Jai atsakė šaltai ir griausmingai.

+Ar kada mąstei apie amžinybės prigimtį?+

*Apie ką?*

+Apie laiko tarpą, kuris tęsis, kai užsibaigs tavo egzistencija.+

Ksalija tik po akimirkos susiprotėjo, kad jai grasina. *Atsiknisk.*

Sekundei kitai akmeninėse sienose įsivyravo tyla. Galop kiaurai mūrą ir pačią Ksalija nuvilnijo šalti raibuliai, o ji pagaliau suvokė, kokia esybė sergėjo viršutinius sluoksnius — mozaika šmėklų, kurias aukščiausios klasės specialistai iš tamsiausių sąmonę kontroliuojančių magų mokyklų sudraskė į skutus, transformavo ir sulipdė į vieną kvazisielą +Aš tave suėsiu.+

*Per daug neįsisvajok.*

+Suplėšysiu ir prarysiu.+

Ksalija jau judėjo.

*O kas tau padės?*

+Man nereikia pagalbos…+

Abi esybės atsidūrė netoli skaisčiai ryškių mirtinos energijos tinklų, prie kurių galingoji mozaika nedrįso artintis. Pajutę, kad ji kupina rezonansinių pajėgumų, liepsnojantys bukapročiai laidai nuslinko potencialios aukos kryptimi.

Prisivertusi ištįsti, Ksalija smuko tarp ugninių tinklų.

Ir dabar jai grėsė išties rimtas pavojus.

*Prakeikimas.*

Užnugaryje blykstelėjo sargybinio žodžiai.

+Ak, mažyle, kokia kvaila klaida. Dabar tau galas.+

Ksalija mėgino nusklęsti pirmyn, bet išbadėję energijos tinklai nuginė ją atgal, ir šmėklą užvaldė įsitikinimas, kad jai lemta mirti.

Donalas grįžo į kvotos kambarį. Auksinius ekranėlius ir žvilgančius raštus pritemdė šviesos srautai, kuriuose krutėjo simboliniai ženklai bei piktogramos.

Kijušenas tebesėdėjo prie stalo ir buvo vos įžiūrimas už spindesio sienos. Įkalintas nykštukas, kurio sielą stebukladaris draskė, visiškai pranyko iš akių, pasislėpęs už banguojančio, akmeninį kambarį užtvindžiusio švytėjimo.

— O, varge… Kijušenai, kąjam darote?

— Jūs regite kalinio sielą. — Jaunuolio balsą beveik nustelbė ausį rėžiantys instrumentų spragsėjimai bei dejonės. — Mintis, kurias generavo atitinkamos schemos ir vaizdiniai. Matot: štai polinkis, sužadinantis savybę, kuri siejama su…

— Man rodos, jūs išprotėjęs.

— Priešingai. Pažiūrėkit. — Kijušenui pamojus į vaizdų verpetus, jo rankovę nudažė kaleidoskopiniai atspalviai. — Ana ten. Toji struktūra visiškai nesiderina su protingos ar bent žmogiškos minties sąvoka.

— Anot jūsų, mes suėmėme ne žmogų?

— Ne, aš noriu pasakyti, jog čia guli tikras psichinis ligonis. Siekiant įveikti jo bėdas, pagalbos ranką turėtų ištiesti galingi magai-terapeutai.

Donalas pažiopsojo į šviesos sūkurius.

— Bet jo bėdos mums nerūpi.

— Teisingai.

— Deja, aš negaliu jums leisti…

— Ša. Pagaliau. O, prakeikta Mirtie, man pavyko.

— Ką radot?

— Minutėlę. Privalau pasekti tais pėdsakais, apeiti iškilusias kliūtis…

Leitenantas žiojosi, ketindamas pateikti dar vieną klausimą, bet

persigalvojo ir užsičiaupė.

— Telefono numeris, — sumurmėjo Kijušenas.

— Juokaujat?

— Užfiksavau rezonansinį poveikį. — Vaikinas pakėlė galvą. — Informaciją kalinys gavo netiesiogiai. Man teks nustatyti, ką jis pastebėjo, ir iš nuotrupų sukurpti visumą.

— Iš prielaidų, o ne atsiminimų?

— Jeigu surinksiu visus iki vieno fragmentus, vaizdas bus tikslus.

Donalas norėjo pasiteirauti, iš kur Kijušenas tai žino, bet nutarė

neaušinti burnos. Stebukladaris įniko spūsčioti ir sukioti jungiklius.

— Tuojau, tuojau…

Pirštai ėmė dar greičiau lakstyti per prietaisų skydelį.

— Ne, velniai rautų…

Leitenantas nenutuokė, ką pasakyti ir kuo padėti.

— O… Hade.

— Nepavyko? — spėjo Donalas.

— Anaiptol. — Kijušenas į jį nukreipė akis. — Aš galiu tiksliai nurodyti skambinusio asmens numerį: septyni-septyni-septyni, du-de-vyni, trys-penki-vienas, septyni-du-nulis.

Donalas sekundę stebeilijosi į jaunuolį, galiausiai linktelėjo.

— Užsirašykite viską ką atrasite.

— Be abejo. — Kijušenas palingavo galva. — Nejau iš manęs tikėjotės kažko kito?

Leitenantas nutylėjo, bet jo galvoje mintys sūkuriavo verpetu. Štai ir antras įrodymas.

Aš tikėčiaus, kad numerį nuslėptum, jei tik žinotum bedąs pirštu į Vilnarą.

Nes sunku įsivaizduoti pavojingesnį priešą nei policijos komisaras.

Ksalija bandė išsivaduoti, bet ugnis nustūmė ją atgal — pseudo-ugnis, gebanti sunaikinti šmėklos formą sykiu pakurstyti skausmą kuris subjektyviu požiūriu nesilpnės ištisą šimtmetį: dėl to kaltas laiko išsiplėtimo faktorius. Liepsnų tinklas ją spaudė ir degino gramzdindamas į nebūtį.

*Sumauta skylė.*

Staiga energijos sroves perliejo ir praskyrė šalta banga.

*Kas?..*

*Mane vadina Gerte.*

Ksalija žinojo, kas ji tokia. Nors pati liftais nesinaudodavo, kartais palaikydavo Lorai draugiją kai komandore kildavo į viršutinius aukštus, ir susipažino su kai kuriomis šachtose įkalintomis esybėmis.

*Gertė? Argi tu nesi prikaustyta prie lifto Nr.7?*

*Na… pančių esti įvairių, ar ne?*

Nenumanydama, kaip suprasti repliką Ksalija pasistengė, kad jos ir Gertės kryptingo sukimosi dažniai sutaptų: materialūs žmonės tiesiog paduotų vienas kitam rankas. Drauge jos nėrė kiaurai mūrą — traukė ten, kur galbūt pavyks atskleisti tiesą.

Į komisaro Vilnaro kabinetą.

Haraldas sustabdė kaulaspalvį motociklą, bet variklio kol kas neišjungė. Į tvirtą pagrindą „Fantomas“ įsirėmė dviem išriestais stovais, o detektyvas permetė koją per balnelį ir nušoko ant žemės.

— Būk pasirengęs, — sumurmėjo. — Ir atidžiai žvalgykis.

Žmogui užnugaryje palikus motociklą šis, rodės, ėmė trykšti budrumu. Haraldas paskubomis nužingsniavo siaura gatvele, kurią skersai kirto vora žemų, smailių stulpelių, idant tarp grafitu išpaišytų sienų nelakstytų motociklai bei automobiliai.

Šiąnakt lauke buvo per šalta, kad rajono jaunikliai šėliotų visu pajėgumu. Vis dėlto uždarytus langus nušvietė raudonos ir auksinės šviesos pliūpsniai, orą perskrodė serija driokstelėjimų: aplinkui nugriaudėjo fejerverkai ir petardos, kurias svaidė jauni, kvailiojantys idiotai.

Tik įsidarbinęs policijoje, pirmaisiais tarnybos metais, Haraldas vos nenupylė keturiolikmečio, pykštelėjusio saliutą nes įtempti nervai į sprogimą sureagavo kaip į pistoleto šūvį. Dabar garsus jis atskirdavo instinktyviai — įgūdžius suformavo ne vien darbas gatvėse, bet ir jūrų pėstininkų gretose praleistas laikotarpis, po kurio Haraldas grįžo į teisėsaugos pajėgas.

Kartą, „Karinguose septintukuose“ išsitarnavus iki seržanto laipsnio, jam teko vesti savo būrį į saugų prieglobstį, brautis per Kongalo Uolos mišką Furilio slėnyje, ginčijamoje, iš karto už Zurinamo sienos plytinčioje teritorijoje. Haraldui padėjo vedlys, kartu su „septintukais“ gyvenęs karinėje bazėje, netgi jiems gaminęs maistą Tą tipą visi pažinojo Gemo Sintilo vardu.

Suknisti šnipeliai ir išdavikai.

Niekas nenumanė, kad Gemas Sintilas iš tiesų prijautė separatistams. Niekas to nenutuokė, kol tarp akmeninių kolonų pasipylė apsauginius kerų sluoksnius varstančių kulkų kruša, ir pusė Haraldo būrio prarado gyvybę anksčiau, nei susigaudę, jog pateko į spąstus.

Žudyk šunsnukius.

Haraldas su trimis sužeistais bendražygiais išsiveržė iš pasalos zonos. Tegalėjo pasidžiaugti tuo, kad Bilis, dar žinomas kaip kapralas Bilkenas Flevoras, paleido šūvįGemui Sintilui į nugarą. Prakeiktas išpera paraitė kulnus ir vos nepaspruko.

Po sekundės Bilio kaukolė išsprogo tamsiai raudonu fontanu, nes iš kažkokios slėptuvės į jį iššovė snaiperis. Haraldui pavyko išnešti sveiką kailį.

Žudyk visus.

Lygiai tokia pati lemtis laukė Donalo Riordano, jeigu paaiškės, jog šunkara atsakingas už nelaimes, nutikusias Sušanai.

Haraldas naudojosi šnipeliais. Su jais elgėsi maloniai bei švelniai, kai to reikalavo aplinkybės. Bet nė vienu nepasitikėjo ir visų nekentė.

Jis atsidūrė imigrantų rajone, kuriame naujus namus rado pabėgėliai iš llurio. Detektyvas žinojo, kur pirmiausia turėtų apsilankyti — „Stelto” kavinėje, nes Bitrilas Kondalis ten lankydavosi aštuonis vakarus per savaitę (devintadienius paaukodavo maldoms Ksitroso šventykloje).

Iš „Stelto“ kaip įprastai sklido gūdžios melodijos. Haraldas praskyrė metaliniais karoliukais nusagstytas užuolaidas, į šoną pastūmė sunkias, medines, runomis išraižytas duris. Šios lengvai ir be garso nuslydo suteptais bėgeliais. Policijos pareigūnas paniro į opijumi kvepiančią atmosferą.

Tolimajame kampe spiralines pypkes čiulpė trys vyrai pailgais veidais. Jų galvos pakrypo į atėjūną, bet vyzdžiai buvo visiškai susitraukę, žvilgsniai varstė svajų pasaulį, kuriame Haraldas neegzistavo: trijulė paprasčiausiai sureagavo į judesį.

Dešinėje pusėje, kur už staliuko vakarieniavo šeima, apvaliaveidis vyriškis kavos atspalvio gymiu — Bitrilas — užsimerkė ir nugurkė seiles. Po sekundės atsimerkė, prisivertė nusišypsoti.

— Sveikas, seržante, — pasilabino.

— Bitrilai, ką įdomaus man išklosi?

— ^Ką?…

— Kalbu apie informaciją. Juk žinai, kas man patinka. — Švelnios

Haraldo akys, rodės, išsiplėtė. Per pigų linoleumą jis prisitraukė kėdę ir įsitaisė už Bitrilo staliuko. Linktelėjo prakauliai moteriai ir dviem, šalia jos sėdintiems berniukams.

— Ponia Kondalis, malonu jus matyti, — pridūrė Haraldas. — Ir sūnelius, be abejo.

Apvaliaveidžio žmona Laksara kinktelėjo galva, tačiau į atvykėlį žvelgė budriai. Jiedu su Bitrilu pernelyg gerai žinojo, kokios trapios, teisiniu požiūriu, buvo jų vedybos. Tikroji ir pagal įstatymus vienintelė Kondalio žmona tebegyveno Silvekso mieste, Iluryje.

Triukšmo ji nekėlė tiktai dėl grynųjų, kuriuos kas savaitę atsiųsdavo vyras. Jeigu Bitrilo bosai iš ambasados išgirstų apie dvipatystę, diplomatinė jo karjera būtų sužlugdyta amžiams, ir tuomet pinigų niekas nebegautų.

— Mūsų, hmm… — Bitrilas pakėlė galvą, kai pro vidinį tarpdurį pažiūrėjo kavinės šeimininkas Zegrolis (Steltas, pirmasis savininkas, atsisveikino su gyvybe susikivirčijęs su gretimu naktiniu klubu, kurio apsaugininkai nešiojosi riestus kardus ir jais mokėjo naudotis), — …apylinkėse nieko nevyksta.

— O kaipgi vairuotojas? Kuriam priklauso automobilis, numeriu XSA899-omega-beta-delta?

— Kas?

— Limuzino vairuotojas. Aukštas, blyškus juodaplaukis. Nagi, Bitrilai. — Detektyvas pasviro arčiau jo. — Susitelk.

— Eee… taip, seržante.

Haraldas pažvairavo į porelę atžalų tikrindamas, ar tuodu užsiplieskė pykčiu, bet Kondalių sūnūs buvo per jauni, kad suvoktų, kaip policininkas supančiojo jų šeimyną, ir pajustų neapykantą, kurią tėvai jam puoselėjo. Laksara savo emocijas slėpė giliai širdyje.

— Na, kuo jis vardu? Vairuotojas.

Bitrilas nukreipė akis kairėn.

— Iksilas Deltrasolis. Anksčiau tarnavo armijoje. Tikras vienišius.

— Ir?

— Ar mes galėtume pasivaikščioti, seržante? — dirstelėjęs į žmoną, paklausė Bitrilas.

— Žinoma, — nusišypsojo Haraldas. — Eime. — Skubiai atsistojo ir padėjo informatoriui atsiplėšti nuo kėdės, tarytum šiam būtų verkiant reikėję pagalbos. Tiesiog norėjo parodyti, kas valdo padėtį. Traukdamas link laukujų durų, į opiumo rūkalius ir Bitrilo šeimą — antrąją šeimą — nesižvalgė, bet visus stebėjo akies krašteliu.

Į šaltą gatvę jiedu ištrūko be jokių incidentų. Ties namo kampu mindžikavo du berniokai, vienas jų rankoje laikė nepridegtą petardą. Pamatę detektyvą abu pranyko Raksmano alėjoje. Šiose vietose Haraldą pažinojo.

Kas jį tenkino.

— Kalbėk, Bitrilai.

— Aš neįsivaizduoju, ką jis iškrėtė. Deltrasolis neturi draugų. Nei priešų, nei bičiulių — supranti, ką turiu omenyje?

— Jei tik šnekėsi paprastais žodžiais.

— Ką?

— Tiek to. Ką slepi?

— Aš ne… velnias. — Bitrilas sustojo prie vieno iš metalinių stulpelių. — Klausyk, apie nusikaltimą kurį jis galėjo įvykdyti, nieko nežinau.

— Aišku. Jeigu Detrasolis su niekuo nedraugauja, gal esi girdėjęs apie jo pažįstamus?

— Ne… jis daug laiko praleidžia sero Alvano biure, kita vertus, tam žmogui dirba. Viskas.

— Ir?

Haraldas, pasitelkęs psichologinį spaudimą, tebevarstė pašnekovą žvilgsniu.

— Sklando gandai… na, Detrasolio automobilį man teko regėti ten, kur, anot paskalų, jis neretai stovėdavo.

— Aha. Tęsk, Bitrilai. Iki pat pabaigos.

— Mačiau, kaip jis išėjo iš „Žiūrėk ir mėgaukis“.

— Tikrai?

— Taip. O durininkas Detrasoliui palinkėjo labos nakties, kreipėsi vardu, lyg jis būtų nuolatinis lankytojas.

— Gerai.

Bitrilas su palengvėjimu atsiduso.

— Daugiau nieko nežinau, bose. Seržante.

— Aš tavimi tikiu. — Haraldas išsitraukė piniginę, atskaičiavo tris trylikos florinų kupiūras. — Imk. Nupirk žmonai naują apsiaustą.

Informatorius skubiai paslėpė pinigus kišenėje.

— Dėkoju, seržante.

Jis sustingo, tarytum lūkuriuodamas leidimo grįžti į kavinę.

— Keliauk. — Haraldas pakreipė galvą į „Steltą“. — Tavęs laukia žmona.

— Ačiū.

Luktelėjęs, kol Bitrilas pasieks kavinės duris, Haraldas sušuko:

— Ir aš Laksarai neminėsiu…

Bitrilas suakmenėjo.

— …kad lankeisi Mėnulio Pjautuvo alėjoje, — pridūrė detektyvas.

— Man nesinorėtų spėlioti, ką ten veikei. Supranti, apie ką kalbu?

Stypsodamas priešais „Stelto“ tarpdurį, informatorius nukorę galvą. Šviesų fonas aptemdė veidą todėl buvo neįmanoma įžiūrėti, ar jis verkia. Galų gale šiek tiek atsitiesęs Bitrilas atšovė duris, smuko vidun ir su trenksmu jas uždarė.

Kurį laiką Haraldas spoksojo į kavinę. Staiga mintyse išvydo sutalžytą Sušanos veidą ir jo paties fizionomija virto ledine kauke.

Šaižiai cypdama į viršų šovė raketa, kuri po akimirkos išspjovė sidabrines ir juodas žvaigždutes.

Detektyvas nužygiavo iki savo motociklo, permetė koją per balnelį, patogiai atsisėdo.

— Jei viską sumąstė Detrasolis, — tarė „Fantomui“, — aš jam nuplėšiu kiaušus. Bet jeigu jis tėra marionetė…

Motociklas atgijo, suurzgė ir, Haraldui įsikibus į rankenas, padidino variklio sūkius. Įtraukęs abu stovus, nuriedėjo pirmyn.

— tuomet pasirūpinsiu, kad sėklidžių netektų prakeiktas Donalas Riordanas. Ir ne vien jų. Vardan Sušanos bei Loros.

“Fantomas“ didėjančiu greičiu nurūko gatve.