Kaulų daina

4

Po devynių dienų Donalas sėdėjo savo kabinete, Levisono draugijoje, vis žvilgčiojo į laikrodį ir svarstė, ar primadonos lėktuvas sugebės nusileisti laiku. Vakar Tristopolis skendėjo tirštame rūke, dėl kurio sustojo praktiškai bet koks judėjimas. Šiandieną padėtis į gerąją pusę nepasikeitė.

— Jei mūsų žmonėms teks praleisti viešbutyje papildomą naktį, o primadona šį vakarą nespės jame apsigyventi, — prabilo leitenantas, — valdžia, gavusi sąskaitas, man nudirs kailį.

— Nesijaudink, spės. — Levisonas pakėlė akis nuo kryžiažodžio sulankstytame laikraštyje. — Garantuoju.

— Hmm… gerai. — Donalas pasviro į šoną įbesdamas žvilgsnį laukan. Iš savo krėslo įžiūrėti dangaus nepajėgė, tačiau matė švytėjimą, išplitusi pastatų tarpeklyje, ir sidabrinius-alyvinius langų atspindžius. — Man netgi norėtųsi surengti lažybas.

— Klausyk, bose, pastaruoju metu neveikei kažko tokio, kuo neturėtum užsiimti? — pasiteiravo Levisonas.

— Visą gyvenimą tik tą ir darau, — leitenantas pastebėjo, jog detektyvas nusiteikęs rimtai. — Bet įstatymų niekada nelaužiau. Ką bandai pasakyti?

— Nieko.

— Kurgi ne…

— Žinai, kalbėjausi su Helvena iš registrų skyriaus…

— Kaip Helvena laikosi? Dar nepasiūlei jai kur nors pasivaišinti kava? O ji tavęs nekvietė? Ar tavo pačiutė apie jus žino?

— …ir tarp asmens bylų pastebėjau moterį.

— Nors dėmesį privalėjai sutelkti į pašnekovę. Susimildamas, Levai.

— Donalai, tavo dosjė. Štai, ką žavi blondinė laikė rankose.

— O… — leitenantui grįžus į pradinę padėtį, jo krėslas sugirgždėjo. — Tikrai?

— Paukštytė turėjo ginklą ir, iš pažiūros, nebuvo biurokrate. —Levisonas prakalbo gatvėse įprasta maniera. Ir jis pats, ir Donalas taip pliurpdavo jaunystėje. — Aišku? Man susidarė įspūdis, kad ji iš vidaus saugumo.

— Bičiuli, žmogėnai iš pragaro skylės neturi jokios priežasties manimi domėtis.

— Puiku. — Detektyvas linktelėjo.

— Jei neminėtume milijonų, kuriuos nudžioviau…

— Donalai, kad tu nusprogtum. Apie tokius dalykus verčiau nejuokauk.

— Gerai jau, gerai. Ratus suorganizavai?

— Į oro uostą? Aha. — Levisonas pažvelgė į laikroduką, kėpsantį ant knygų spintelės. Dvilizdžiame mechanizme iš apatinio skyrelio į viršutinį varvėjo tamsiai žalias skystis, kurio lašai priversdavo judėti sekundinę rodyklę. — Lauks apačioje po penkiasdešimt penkių minučių.

— Nuostabu. Tu gerk kavą. — Donalas atsiplėšė nuo krėslo. — Aš turiu reikalų.

— Tvarka, bose.

Leitenantas stvėrė švarką ir išeidamas iš kabineto apsirengė. Tam atvejui, jei prieš grįžtant tektų šnektelėti su civiliu: paslėpus ginklą, pokalbių eiga būdavo sklandesnė. Tik ne per kvotas, žinoma.

Lifto šachta atsivėrė, kai iki durų liko dešimt pėdų.

*Ei, branguti, aš tavęs pasiilgau.* Jis peržengė slenkstį. *Kiek laiko mudu nesimatėme?*

— Ištisą valandą.

*O atrodo, kad ilgiau.*

— Gerte, prašom į šaudyklą.

Jo liemenį paglostė nematomi pirštai.

*Kur man tave pykštelėti?*

Bet Donalas jau skriejo žemyn.

— Elkis, kaip pridera.

*Gerai.* Neregimos rankos pristabdė leitenanto nusileidimą. *Būti gerute ar nedorėle?*

— Kad tu nugarmėtum į Hadą.

*Nustok burnoti.* Gerte horizontaliu spaudimu pastūmė Donalą į nugarą. *Negeras berniūkštis.*

Jėgos laukas išspyrė žmogų į koridorių. Jis atsigręžė pasirengęs mestelėti repliką, bet šachta užsivėrė. Sąmojingą atkirtį reikės pataupyti kitam kartui.

Šaudykloje aidėjo duslūs šūviai. Kažkas energingai treniravosi.

Pasiekęs tarpdurį Donalas išvydo Brajaną, labiau nei įprastai pamėlusį, sėdintį už savo stalo, pasipuošusį dabitiškais marškiniais ir kaklaraiščiu. Jo užnugaryje pora vyrų bejausmėmis veido išraiškomis vartė aplankus ir į dėžes sugrūstus dokumentus, pagal parašus tikrino, kas išdavė amuniciją.

— Sveikas, Brajanai, kaip gyvenimas?

— Pas mane vieši draugai iš vidaus saugumo. Ar ne, vyručiai? Šiaip nieko naujo.

Pareigūnas mirktelėjo Donalui, lyg dėkodamas už tai, kad šis perspėjo apie gresianti patikrinimą. Nors būtent leitenantas pakvietė žmones iš vidaus saugumo ir jų paprašė išnaršyti šaudyklą. Jeigu Brajanas neatsikratė idiotiškų taikinių — su Tristopolio politikų ir kitų svarbių asmenų paveikslais, — jis neabejotinai praras darbą.

Donalas pasviro virš stalo. Porelė iš vidaus saugumo pakėlė galvas.

— Neleiskite, kad Brajanas jums dumtų akis, gerai?

— Neleisime, leitenante. — Atsakymas nuskambėjo kaip elementarus fakto konstatavimas, be jokių linksmų gaidelių.

Nė vienas iš tųdviejų neatitiko apibūdinimo, kurį pateikė Levisonas — neturėjo nieko bendra su miela blondine, rankose laikiusia Donalo asmens bylą.

— Duokš dvi šimtines šovinių, — kreipėsi leitenantas į Brajaną. —Ir šūsnį taikinių. Tiek su vampyrais, tiek su žmonėmis.

— Klausau.

— Atleiskit, leitenante. — Vienas iš poros, tylesnis, kilstelėjo aplanką. — Iš jūsų parašo matau, kad šaudmenis ėmėte ir vakar. Gal pamenate, kiek tiksliai?

Melsvas plikio veidas išblyško. Donalas papurtė galvą. Brajanas, matyt, visai sukvailiojo, jeigu ryžosi pakoreguoti amunicijos ataskaitas, išpūsti sąnaudas ir pasisavinti perteklių.

— Atleiskit, neprisimenu.

Leitenantas paleido du šimtus šūvių ir nužygiavo atgal prie išdavimo stalo. Vyrai iš vidaus saugumo tarnybos tebesisukiojo aplinkui, žvilgčiojo į stalčius bei archyvų spinteles. Donalas paprašė dar šimtinės šovinių, nubraukė į šaudyklą ir visus taikinius supleškino į skutus.

Kai grįžo antrą sykį, Brajaną rado vieną.

— Tavo draugai iš vidaus saugumo… savo darbą jau baigė?

— Eee… žinoma. Kąjiems čia veikti?

— Esu tikras, jog inventorius tvarkingas. Tiesa, Brajanai?

— T-taip.

— Tu daug metų plušėjai gatvėse. Aš vertinu tavo atsidavimą…

— Dėkui, leitenante.

— …bet jeigu paaiškėtų, kad amunicija arba ginklai papuola ne į tas rankas, pats suvaryčiau kulką tau į tarpuakį. Aišku?

Brajanas nukorę žandikaulius. Suregzti atsakymo neįstengė.

— Velnias. — Donalas pakreipė riešą ir dirstelėjo į laikrodį. — Dabar dėl tavęs pavėluosiu.

— A-atsiprašau.

Leitenantas išrūko iš šaudyklos ir patraukė lifto kryptimi. Gertės durys čežėdamos atsivėrė, ir ji pakėlė žmogų iki garažo lygio kažką žaismingai, tylutėliai niūniuodama — lyg ir senos, beveik negirdėtos dainos nuotrupas.

Bėgte įsiveržęs į aidintį, betonu išklotą garažą, Donalas pastebėjo patrulinį automobilį pradarytomis užpakalinėmis durelėmis. Priešakyje kiurksojo du uniformuoti pareigūnai, jų užnugaryje, tolimajame kampe, sėdėjo Levisonas.

— Į oro uostą, — įsitaisęs salone, vairuotojui sumurmėjo leitenantas. — Kiek įmanoma greičiau, — pridūrė ir pabrėžtinai energingai užtrenkė duris.

Policininkai užuominą suprato. Mašina įsiliejo į eismo srautą žybčiodama juodais-baltais šviesos signalais. Vairuotojas perjungė sireną iš „kaukimo“ į „maksimalaus griausmo“ režimą.

Mitriai prasibrauti pro keletą užkimštų kvartalų nepadėjo jokios pagalbinės priemonės. Galiausiai ketvertukas nusikapstė iki gatvių, kur automobiliai vis dėlto judėjo — vėlyvą rytą piko valanda jau buvo pasibaigusi, — o kitų vairuotojų gąsdinimas pasiteisino kaip vertinga, laiką taupanti taktika.

Patrulinei mašinai didinant tempą, vingiuojant puspilniu keliu, nuo pastatų atsispindėjo juodi blyksniai. Jie prašvilpė pro tris šviesoforus, kol pasiekė Grėsmingosios Akies autostradą.

Visos devynios juostos driekėsi link dviejų tūkstančių pėdų aukščio, rytinį centro pakraštį žyminčios kaukolės. Kelias kilo aukštyn, krypo į kairiąją gigantiškos struktūros — kas žino, gal ir relikto,

— akiduobę, įsiskverbė į apvalų, mylios ilgio tunelį, kurį apšvietė tik bekūnės, palubėje raibuliuojančios šmėklos-žaltvykslės.

Pastaruoju metu, augant eismo sukeltai įtampai, švytinčios pamėklės kiauromis dienomis nesidarbuodavo, nes visi puikiai prisiminė 93-iaisiais Dešiniosios Akies tunelyje įvykusią katastrofą. Anuomet žaltvyksles, dauguma iš kurių jau tarnavo antrą šimtmetį, apėmė savotiška masinė isterija. Šmėklos viena po kitos pratrūko šaudyti kibirkštimis; priblokšti vairuotojai metėsi į šalis. Į avariją papuolė šimtai transporto priemonių, grūstyje užgeso tuzinai gyvybių.

Netrukus patrulinis automobilis išniro į atvirą erdvę. Danguje kybojo storas pilkšvai purpurinių debesų sluoksnis, ir Donalas niekaip neatsikratė jausmo, kad jį tebesupa tunelio sienos, Įveikę komercinį Prizminio Transo rajoną, pilną vaivorykštės spalvų reklamų ir iliuzinių vaizdų, jie nusigavo iki šalutinio kelio, vedančio oro uosto linkme. Vairuotojas pasuko mašiną į greitąją juostą ir iki dugno nuspaudė akceleratoriaus pedalą.

Kai pareigūnai prisiartino prie Brodžio oro uosto (taip pavadintą Kumštūno Brodžio, geriausio mero, kokį miestas turėjo, vardu) ir pralėkė pro tviskančius dviejų panterų formos vartus, rūkas sutirštėjo. Netoli įvažiavimo, skirto vien tik policijai, jie sumažino greitį, ir neilgai trukus jau riedėjo nuožulniu taku, į Alefo terminalo gelmes.

— Gerai padirbėjote, vyručiai, — tarė Levisonas ir atsisuko į Donalą.

— Aha, šaunuoliai.

— Ačiū, sere, — padėkojo vairuotojas. Automobilis grakščiai nučiuožė į stovėjimo vietą.

— Kaip manot, ar lėktuvas nusileis laiku? — paklausė kitas uniformuotas pareigūnas.

— Kai aplinkui tokia migla? — sumurmėjo Levisonas. — Abejoju. Bent jau bus laiko apsižvalgyti. Ar ne, bose?

— Taip. — Kelias sekundes Donalas sėdėjo nekrutėdamas. Jo dirglumą, ko gero, sužadino pasąmoningai užfiksuotos smulkmenos…

— Kaip jautiesi?

— Normaliai. — Leitenantas mintyse atkūrė kelionę į oro uostą, suvokė, kad už lango matyti vaizdai nekurstė jokių konkrečių reakcijų.

Velniava.

Nerimą kėlė pati operacija. Žudikas galėjo pulti iš bet kur.

— Keliaujame.

Detektyvai išniro iš patrulinio automobilio.

Nors komisaras Vilnaras įspėjo apriboti viršvalandžius ir taip taupyti departamento lėšas, išvengti antpuolio pavyktų tik tuo atveju, jeigu policija neatsitrauktų nuo primadonos nė per žingsnį. Tuomet, įgyvendinant pasikėsinimą, žudikui tektų paaukoti savo gyvybę, ir niekas negalėtų pagrobti kūno.

Jiedu žengė ant eskalatoriaus, kurio pagrindą sudarė stiklinės pakopos su tviskančiomis levitacijos runomis. Porelei kylant septynių aukštų atriumu, Donalas stovėjo laiptu žemiau nei Levisonas.

Leitenantas akimis permetė minią. Pastebėjo vyrus, virš akių užsitraukusius fetrines skrybėles, į apsiaustų kišenes susikišusius rankas, stypsančius kampuose, prie kolonų ir kitose žvalgybai tinkamose vietose.

— Ten mūsiškiai, — tarstelėjo Levisonas.

— Gerai.

— Bet tau norėtųsi, kad vėliau pasivaikščiočiau. Teisingai, bose? Ir asmeniškai juos patikrinčiau?

Donalas pažiūrėjo į detektyvą.

— Kaip bjauru, kad esu toks nuspėjamas.

— Nujaučiau, jog taip pasakysi.

— Atsiknisk, Levai.

— Žinojau ir tai…

— Aš kalbu rimtai.

Tačiau, jiems pasišalinant iš lifto, Levisonas plačiai šypsojosi. Abudu suprato, kad šitą raundą laimėjo jis.

Orlaivis nutūpė pavėlavęs. Kai ketursraigtis lėktuvas, priklausantis „Durklo“ oro linijoms, sustojo šalia terminalo pastato, lauke tebetvyrojo klampus, pilkšvas rūkas.

Uosto darbininkai prie durų atvairavo laiptelius ir išvyniojo ilgą, purpurinį kilimą. Žurnalistai bei fotografai spietiesi kaip galima arčiau, juos prilaikė pareigūnai iš 1005-osios nuovados. Pasitikti primadoną atėjo ir keletas vietinių aukštų šulų, įskaitant kongresmeną Aleksejų Brauną.

Propelerių mentės sukosi vis lėčiau, kol pagaliau viena po kitos sustingo.

Vos tiktai daLivnova pasirodė atvirame tarpduryje ir stabtelėjo ant viršutinės pakopos, baltai sublykčiojo magnio lemputės. Negausios minios pakraštyje stovintis Donalas pakėlė galvą ir išvydo trikampį veidą švelniais bruožais — šiuos ne kartą regėjo žurnalų nuotraukose, pridėtose prie straipsnių, kuriuos teko skaityti per pastarąją savaitę.

Jis iki šiol nesuvokė, kokia Marija daLivnova graži. Žemyn besileidžianti moteris spinduliavo šaltą eleganciją. Kai apačioje vėl trumpam sustojo, jos išvaizda kauste prikaustė visų dėmesį. Primadona dairėsi plačiai, maloniai šypsodamasi, tarytum sakydama: aš neapsakomai džiaugiuosi čia atvykusi.

Viešnios žvilgsnis nuslydo leitenantu, tačiau ties juo neužkliuvo.

Būtų visiškai suprantama, jeigu primadonos netenkintų kažkokios organizacinės smulkmenos, bet šitai kur kas blogiau — ji nė nenutuokė, jog Donalas egzistuoja.

Tiesą sakant, koks skirtumas? Jis privalėjo atlikti savo pareigą, saugoti Mariją daLivnovą kaip eilinę vertybę. Jeigu reikės įsiterpti tarp jos ir žudiko kulkos… ką gi, juk tam ir tapo policininku, už tai jam ir moka.

— Kaip jums patinka Tristopolis? — sušuko kažkoks korespondentas, užsimaukšlinęs tamsią skrybėlę, išsitraukęs šratinuką ir bloknotą, pasirengęs užsirašyti primadonos atsakymą.

— Jūsų kraštuose mane pasitiko žavus rūkas.

Tarp žurnalistų nuvilnijo juoko banga.

Aukštus postus užimantys žmonės paspaudė jai ranką, ir prie lėktuvo pririedėjo trys limuzinai juodais priekiniais stiklais. Kongresmeno padėjėjai nuvedė viešnią prie vidurinio. Ji įsitaisė salone, tačiau smailiakulnį batelį nuo purpurinio kilimo atitraukė tik po užsitęsusios akimirkos — fotografams suteikė paskutinį šansą pašaudyti blykstėmis.

Galų gale primadona įkėlė koją vidun, o Aleksejaus Brauno pagalbininkas uždarė dureles. Donalas beveik nepastebimai atsiduso. Terminalo apylinkės galėjo tapti pirmąja pasalos vieta, bet, laimei, su netikėtumais apsauga nesusidūrė. Jei per kitas aštuoniolika dienų jie sugebės išlikti įsitempę ir budrūs, nieko baisaus nenutiks.

Dvi savaitės.

Jos turėtų prabėgti greitai, nes laiko poilsiui nebus. Bent taip manė Donalas. Jis sėdo į privažiavusį patrulinį automobilį, likusieji išsirikiavo priešais limuzinus ir jiems iš paskos.

Leitenantas atsigrįžo į lėktuvą. Žurnalistai jau sklaidėsi, valdžios žmonės sulipo į limuzinus, ir nūnai iš orlaivio leidosi eiliniai keleiviai.

Niekas nesiruošė kitų atvykėlių fotografuoti arba kamantinėti, kaip jiems čia patinka.

Kavalkadą iš šonų apsupo žemi motociklai, kuriuos vairavo šalmuoti, į odines striukes įsisiautę, prie kuro bakų automatinius ginklus pritvirtinę pareigūnai.

Procesija pajudėjo iš vietos. Donalas dairėsi visomis kryptimis.

Jam norėjosi, kad prie palydos prisijungtų sraigtasparnis, antra vertus, nuo bet kokių snaiperių, galbūt tūnančių ant stogų, daug geriau apsaugos miglos marška: ne tiek oro uoste, kiek centrinėje miesto dalyje, kur stūksojo dangoraižiai.

Bėda ta, jog architektūriniuose tarpekliuose rūkas praretės.

Velniai griebtų.

Kad ir kur pažiūrėtum, antpuoliui tinkamų vietų nestigo.

Primadonos limuzinas priartėjo prie „Pavyzdžio“ viešbučio. Šįkart jos laukė ne vien žurnalistų, bet ir gerbėjų būriai. Sudirgęs Donalas išlipo iš automobilio, aukštyn pakelė savo ženkliuką, idant uniformuoti policininkai jį praleistų.

— Malonu jus matyti, leitenante, — prabilo žilaplaukis, iš matymo pažįstamas veteranas. — Berods, visiems maga gauti jūsų autografą.

— Ne, jie veržiasi nufotografuoti tave. — Pasisveikindamas Donalas kilstelėjo ranką, podraug nužvelgė langus, iškilusius kitapus gatvės.

Marija daLivnova išniro iš limuzino salono, atokiau stovintys žiūrovai pabandė prasigrūsti arčiau, ir pareigūnai turėjo susikibo už rankų, kad atlaikytų stiprėjantį, chaotišką minios spaudimą. Primadona, kurią virš laiptų virpančios liepsnelės nudažė gintariniu atspalviu, pamojavo aplinkiniams — po galais, traukis iš atviros erdvės — ir užkopusi iki paradinių durų pradingo po dekoratyviniu kupolu.

Visgi net ir čia ją galėjo pakirsti kulka-ieškiklė, kuriai atsekti taikinį nesutrukdytų jokios kliūtys. Donalas mostu liepė šveicoriams palydėti viešnią vidun. Vienas iš jų nusilenkė, pusbalsiu pasilabino ir gestu pasiūlė daLivnovai įeiti. Primadona, rodės, nusklendė į fojė, kojomis nesiekdama žemės.

Viešbutyje savo pozicijas jau buvo užėmę Donalo pavaldiniai. Jis lengviau atsipūtė.

Kol daLvinova kilo liftu, kurį valdė žmogus, deramai kukliomis manieromis pasižymintis viešbučio tarnautojas, leitenantas lipo laiptais, vienu metu įveikdamas po tris pakopas. Trečiame aukšte jis jau griausmingai švokštė, o kūnas apsipylė prakaitu — taip sureagavo į energingo pasilakstymo perspektyvą.

Bet primadona ketino įsikurti keturiasdešimt septinto aukšto apartamentuose. Visu greičiu iki jų užbėgti Donalas niekaip neįstengs. Todėl koridoriumi numygo iki skalbinių lifto, kuriame lūkuriavo Levisonas, prisistatęs į viešbutį anksčiau už palydą. Detektyvas atvėrė žalvarines duris, kone mieguistai pasiteiravo:

— Į kurį aukštą, sere?

Tačiau jis nuspaudė mygtuką, pažymėtą skaičiumi 47, ir ėmė daryti duris, vos tik leitenantas įkėlė koją į kabiną. Šioji sudrebėjo, pakilo per porą pėdų, barkštelėjo ir didindama greitį nurūko viršun.

— Džiugu, kad esi ramus, — pastebėjo Donalas.

— Jeigu komisaras Vilnaras tavimi taip pasitiki, — nutaisęs rimtą išraišką atsiliepė detektyvas, — kas aš toks, kad jam prieštaraučiau?

— Gryna teisybė. — Leitenantas jau ruošėsi išsitraukti „Magnusą“, kyšantį iš perpetės dėklo, bet persigalvojęs įgrūdo ginklą atgal. Ne, čia problemos jiems negresia. — Tavimi dėtas, aš irgi nesijaudinčiau.

— Kaip pats jautiesi?

— Siurpstu iš baimės. Nekantrauju sulaukti to momento, kai viskas užsibaigs, o primadona išskris į Rio Egzotiką ar kitokią vietą.

— O… — Levisonas palinksėjo. Ciferblato adatėlė įveikė 40-to aukšto atžymą, ir liftas sulėtino tempą. — Štai, kodėl mes atsipalaidavę. Jei tu įsitempęs kaip styga, padėtis kontroliuojama.

— Malonu žinoti.

Kabina žvangėdama sustojo, ir Levisonas atstūmė žalvarines duris.

— Regis, visi pasirengę.

Koridoriuje budėjo dvylika uniformuotų vyrų. Viršutiniame ir apatiniame aukštuose apsistojo detektyvai. Pora pareigūnų iš Donalo būrio atidarė kambario, esančio priešais primadonos apartamentus, duris ir išsišiepė.

— Ei, bose. Levai. Gal paskambinti kambarių aptarnavimui ir ko nors užsakyti?

— Vardan Hado…

— Tiesiog juokauju.

— Kur prima…

— Tuoj pasirodys. — Levisonas palietė leitenanto ranką. — Tenai.

Jiedu prisiartino prie pagrindinių liftų kaip tik tada, kai viešnios

kabina pasiekė 47-tą aukštą, ir į šoną nuslydo auksinės durys. Ji žengė laukan. Marija daLivnova, genialioji primadona.

Prie moters pataikūniškai glaustėsi Vitrouzas, viešbučio administratorius.

— Eee… panele daLivnova, jūs susipažinusi su leitenantu, hmm, Riordanu? Atsakingu už… organizacinius jūsų viešnagės reikalus.

— Ne, dar neturėjau tokios garbės. — Jos žvilgsnis, įbestas į leitenantą, viso labo bylojo apie pakilų ūpą.

Tuo tarpu Donalui, žiūrinčiam tiesiai į primadoną, užkando žadą, o krūtinėje tarytum nustojo plakti širdis.

Kokia gražuolė…

Kuri taps žudiko auka, jeigu jis nesugebės tinkamai atlikti darbo.

— Jaučiuosi pagerbtas, mem, — prisivertė išsižioti leitenantas. —Jei tik mes galėtume aptarti saugumo priemo…

— Mane globos žavingas detektyvas. Vaje, aš sujaudinta.

DaLivnova praplaukė pro šalį, įkandin jos sekė dvi asistentės.

Abi moteris į tarnybą paskyrė Myriovilkio teatro, kuriame jos dirbo, direkcija (porelė laukė primadonos limuzine). Donalas asmeniškai apklausė ir vieną, ir kitą; vėliau su kiekviena pašnekėjo Levisonas, gerokai lengviau užmezgantis santykius su nepažįstamaisiais. Porelė saugumui nekėlė jokios grėsmės; sprendžiant iš laikysenos, šiuo metu jas slėgė įtampa, ne ką silpnesnė nei toji, kuri Donalą graužė iš vidaus.

Žavingas detektyvas.

Nenuleisdamas akių nuo apartamentų durų, leitenantas palaukė, kol jos užsivers, ir atsiduso.

O, taip, aš toks ir esu.

Viską pakeitė pirmasis pasirodymas scenoje.

Donalas stovėjo nugrimzdęs į šešėlius, viršutinėje ložėje, kurioje buvo susodinti šeši aukštus postus užimantys žmonės, įskaitant komisarą Vilnarą.

Pačioje salėje žiūrovų akivaizdoje budėjo ginkluoti pareigūnai. Priešingoje ložėje įsitaisė du departamento snaiperiai, apsirengę civiliais drabužiais, prie kojų pasidėję šautuvus. Levisonas susirado vietą parteryje. Likusieji komandos nariai įsiliejo į publiką.

Aiškiai regimi sargybiniai įkūnijo pirmąjį apsaugos lygį, privalantį atbaidyti potencialius užpuolikus. Donalo manymu, patyręs žudikas nesunkiai pastebėtų porą snaiperių, niauriais žvilgsniais šukuojančių auditoriją. Nors tuodu vilkėjo frakus, nė vienas nepriminė operos gerbėjų.

Jie priklausė antrajam, taip pat matomam saugumu lygmeniui. Trečiąjį sudarė Donalo operatyvinė grupė. Jei Levisonas nebūtų pasakęs, leitenantas nė už ką nebūtų atspėjęs, jog žilaplaukės, apkūnios, deimantais ir kailine šerpe pasipuošusios turtuolės vaidmenį atliko seržante Mirijama Delveter, viena iš geriausių departamento šaulių.

Didžiausio atgarsio sulauktų būtent per premjerą įvykdytas antpuolis, jei tik kam nors išties magėjo pasikėsinti į primadonos gyvybę.

Šviesos ėmė gesti, salėje pamažu sutirštėjo šešėliai, Donalas savo ruožtu akylai dairėsi, stebėjo atspindžius — štai ten, — prisivesdavo atsipalaiduoti — tai tik teatriniai žiūronai, — įdėmiu žvilgsniu ieškojo bet kokios užuominos į pakeltą ginklą.

Scena atgijo. Periferinį leitenanto regėjimą mažne spigino spalvingi, ryškūs kostiumai: prasidėjo įžanginė „Alankino mirties“ dalis, kurios veiksmas vyko prašmatniuose karališkuose rūmuose.

Žvilgesys, be abejo, nepadėjo Donalo akimis prisitaikyti prie tamsos. Jis nesiliovė tyrinėjęs auditorijos.

Leitenantas probėgšmais užfiksavo, kaip scenoje ėmė šokti operos veikėjai. Kuo toliau, tuo dažniau jie aprimdavo užleisdami vietą giedoriams. Kai iš kairės pusės, pro rūmų vartus įėjo primadona, Donalo žvilgsnis įniko šmaižyti po salę: šovė į parterį, balkonus, ložes, atgal į sceną, vėl į apatines sėdimąsias vietas.

Ir tuomet ji išsižiojo.

O, mano Mirtie…

Primadona pavergė visus klausytojus, tyru, krištoliniu balsu kreipdamasi į dvariškius: ar čia didis valdovas priima sprendimus?

Atlikusi solo ji nulenkė galvą, ir salę užtvindė aplodismentai. Donalas delnu pasitrynė veidą, ūmai sumojo, jos pastarąsias kelias minutes, kol skambėjo arija, spoksojo tiktai į daLivnovą.

Minutes, užsitęsusias iki amžinybės.

Susitelk, velniai griebtų.

Pavojus kilo ne vien primadonai. Jei salėje sušvilps kulkos, jei policija ims šaudyti, atsakomybė kris ant jo pečių. Ir jeigu žus koks svarbus šulas, kurio giminaičiai pareikalaus kraujo, mokėti reikėsi ne komisarui Vilnarui, o Donalui.

Tačiau leitenantas nesiliovė dirsčiojęs į sceną ir per antrą solinį primadonos numerį — nors stengėsi nukreipti žvilgsnį kitur, — tarytum išsekęs žmogus, smakru bilsnojantis sau į krūtinę, kad ir kaip dažnai jis kresteldavo galvą atgal mėgindamas neužmigti.

Štai tau ir apsauga.

Per pertrauką Donalas išsmuko iš ložės, nusileido laiptais ir patraukė į užkulisius, iš pradžių apėjęs du augalotus, uniformuotus sargybinius — brolius Brodovskius. Sunkumų kilnojimo salėje kolegos juos vadindavo barbarais.

— Tvarka, vyručiai?

— Aha, tik man rodos, per aną dainą Elas apsižliumbė.

— O tu — ne?

O, švenčiausias Hade, tuodu ne ką geresnį už jį patį. Leitenantas užlipo mediniais laipteliais ir prasmuko pro sunkias užleistas portjeras.

Gremėzdiškas dekoracijas — dantytas pilies sienas — ant masyvių platformų stumdė vyrai rudais kombinezonais. Tarpusavyje murmėjo atlikėjai, rampų šviesoje praleidę ne tiek jau daug laiko. Likusieji persirengimo kambariuose mėgavosi gaiviaisiais gėrimais.

Pro šalį nulingavo liekna, pusnuogė mergina, per galvą besitempianti valstietės palaidinę. Donalas nurijo seiles ir tik tada šnypšdamas iškvėpė orą.

— Kuo galėčiau jums padėti? — paklausė scenos darbininkas.

— Niek… hmm, gal pastebėjote kokius žmones, kurie šiai vietai nepriklauso?

— Lyg ir ne. — Vyrukas pašnairavo į jaunąją aktorę, kuri suglostė palaidinukės klostes, vėl atsigrįžo į detektyvą. — Neskaitant jūsų, pareigūne. Kiti prie tokių vaizdų įpratę.

— Gyvenimas nelengvas, ar ne? Tenka kietai paplušėti?

— Apie kietą verčiau nekalbėkite. — Darbininkas mirktelėjo. —Antraip kai kurie vaikinai gali susijaudinti.

Kad juos į Hadą nutrenktų.

Donalas paskutinį sykį apsidairė po sceną. Už viršutinių prožektorių kabėjo tiltelis, nuo kurio beveik nematomais kabeliais nuleisdavo objektus. Aukštybėse kiurksojo stambus vyriškis, rankoje spaudžiantis scenarijaus lapus, pasirengęs sušukti: per kitą veiksmą jis dudens vaiduoklio balsu.

Netoliese buvo matyti pora pareigūnų civiliais drabužiais; vienas jų pasilabino link kaktos kilstelėdamas pirštą. Donalas atsakė tuo pačiu.

Aplinkui viešpatavo ramybė.

Leitenantas grįžo prie brolių Brodovskių.

— Bičiuliai, gerai, kad jūs budite čia. Užkulisiuose — tikras pragaras.

— Kodėl?

— Na, žiūrint į nuogas, persirengiančias aktores, prieš akis siūbuojančias krūtis… Mano kraujo spaudimas išaugo iki padebesių.

— O, varge…

Trečias veiksmas.

Spektaklio fabulos Donalas nesuprato, tačiau algą gavo ne už tai, kad sektų siužeto vingrybes. Vis dėlto jis nuolat žvilgčiojo į sceną.

Reginys užbūrė ir komisarą Vilnarą. Tiek atlikdama solo, tiek dainuodama duetu kaip dabar, kai priekaištavo princui dėl bjauraus elgesio su savo krašto gyventojais, primadona pakerėdavo kiekvieną.

Ketvirtas, paskutinis veiksmas.

Visi veikėjai užplūdo sceną, iš pradžių jie dalyvavo mūšyje, paskui susivienijo gedėdami žuvusiųjų. Primadonai užgiedojus sielvartingą, nukautam princui skirtą atsisveikinimo dainą, Donalas pasijuto taip, tarsi iš jo kūno plėštų nervus, o sielą draskytų nagai.

Leitenanto skruostais tekėjo nebylūs ašarų upeliai.

Šūviai nenugriaudėjo. Niekas neužlėkė ant scenos ir nesuvarė durklo daLivnovai į širdį. Visa laimė, nes Donalas, kiti pareigūnai, apstulbinti, priešingoje ložėje sėdintys snaiperiai nebūtų įstengę susidoroti su iškilusiais pavojais ar bent pajudėti, kol pro tobulas primadonos lūpas liejosi tyri, didingi garsai.

Galų gale arija pasibaigė.

Donalas tylėdamas palenkė galvą. Iš ložės traukėsi atbulas, tuo pat metu atžagaria ranka braukė ašaras. Pirmą aukštą pasiekė jau apsišluostęs. Du detektyvai, budintys prie įėjimo į salę, tebestovėjo paraudusiomis, drėgnomis akimis.

— Nepamirškit savo pareigų, — metė leitenantas eidamas pro šalį.

— Sere.

Prisiglaudęs prie sienos Donalas klausėsi griaudėjančių aplodismentų — šių bangos atslūgdavo, bet po akimirkos dar stipriau įsišėldavo. Aktoriai paeiliui nusilenkė, tačiau skambiausių plojimų sulaukė primadona (antras pagal populiarumą tapo princas, tiksliau, jo partiją atlikęs dainininkas, kurio pavardės nežinojo trys ketvirčiai publikos ir niekas iš policijos.)

Entuziastingi operos gerbėjai svaidė gėles ant scenos, ir Donalas krūptelėdavo kiekvieną sykį, kai ložėje pajudėdavo kuris nors iš snaiperių. Visgi nė vienas jų nepakėlė ginklo virš balkono krašto.

Prie daLivnovos atbėgo mergaitė, nešina puokšte, kuri savo aukščiu pranoko ją pačią. Primadona paėmė gėles ir pabučiavo mažylę į skruostą, tokiu būdu nusipelnydama papildomų aplodismentų bei pritarimo šūksnių.

Pagaliau uždanga nusileido ir nebepakilo. Užsižiebė šviesos, tokios ryškios, jog Donalui teko prisimerkti. Laimingi, šurmuliuojantys žmonės tarpueiliais nuslinko išėjimų pusėn, o leitenantas įsitempęs juos stebėjo.

Kai nutyko baigiamosios arijos garsai, jį užvaldė palengvėjimas.

Tačiau per didelis, visus apėmęs atsipalaidavimas buvo pavojingas. Juk primadoną galėjo nužudyti nebūtinai ant scenos.

— Velniai griebtų, nepraraskit budrumo, — lipdamas į užkulisius, broliams Brodovskiams įsakė Donalas.

— Ką? Gerai.

— Aišku, leitenante.

Primadonos persirengimo kambaryje grūdosi lankytojai, sidabriniame, runomis išgraviruotame ir septyniakampėmis mėlynų orchidėjų bei žydrų rožių pynėmis nuspalvintame kibirėlyje šalo šampanas, patalpoje skambėjo sveikinimų kakofonija. Kukliai prisišliejęs prie sienos Levisonas rinko puokštes.

— Labai jums ačiū, — sumurmėjo jis išsipusčiusiam gerai žinomo verslininko, „Juodosios angies“ prekybos centrų savininko, sūnui. Pastarasis nė nesiteikė žvilgtelėti detektyvo kryptimi.

Tarpduryje stovintis Donalas pakėlė antakį, kai jo kolega perėmė eilinę puokštę. Levisono veide sušmėžavo šypsenėlė, bylojanti, esą niekas į jį nekreipė dėmesio, nes nenutuokė, kad gėlių surinkėjas iš tiesų rūpinosi daLivnovos saugumu.

Leitenantas nužvelgė palaižūniškus turtuolius, kuriems žadą atėmė galimybė prisiartinti prie žvaigždės… ir, žinoma, tikras talentas. Gal todėl antipatijos jie nekėlė. Platininiai, į kaukoles panašūs rankogalių segtukai, balto aukso apyrankės su deimantais… bet jokių, atvirai demonstruojamų ginklų. Arba gestų, liudijančių, kad juos rodantiems asmenims knieti ne vien pasimėgauti primadonos draugija.

Sekundei dainininkės žvilgsnis sustingo ties Donalu, ir moteris bemaž nepastebimai linktelėjo. Leitenantą užliejo jausmas, tarsi per jo nugarą būtu perbėgusi daugybė fėjų pirštų. Tačiau žavi akimirka praėjo, vos tik daLivnova nukreipė akis į ją sveikinančią, baltutėle suknele pasidabinusią storulę.

Donalas prasispraudė atgal į siaurą koridorių. Grįžo į sceną, išžvalgė visas pakampes ir šešėlius. Nieko įtartino neįžiūrėjo. Broliai Brodovskiai saugojo šoninį išėjimą, Elas, aukštesnysis, priešais leitenantą atidarė metalines duris.

Lauke, prie parengto limuzino, stypsojo pora vyrų iš operatyvinės grupės, Petrovas ir Dūkesnis, apsirengę išeiginiais kostiumais. Jie dairėsi aplinkui ir nuolat dirsčiojo į pastatų kraigus.

— Visur ramu, — pranešė Dūkesnis. — Ant stogo budi Avramas. Su problemomis jis nesusidūrė.

— Tik neatsipalaiduokit.

— Aišku. — Petrovo akys trumpam nukrypo į Donalą. — Ir kiek laiko tai tęsis?

Leitenantas neatsiliepė. Klausimas skambėjo retoriškai, be to, pareigūnas kalbėjo švelniu tonu: ne tiek suniurzgė, kiek pasakė pastabą.

Velnias, velnias, velnias.

Amžinai būdrauti nevaliotų niekas.

Per oficialų priėmimą svečiai vaišinosi sumuštinukais, įvairiais užkandžiais ir pikantiškais, nežinia iš kokių produktų pagamintais gardėsiais. Apsijuosęs platų diržą komisaras Vilnaras atrodė prašmatniai, netgi pagyrė Donalą, jog šis kol kas tvarkosi puikiai.

— Ačiū, sere, — viso labo atsakė leitenantas, žodelius „kol kas“ nuleidęs negirdomis.

Jeigu apsauga susidoros su savo užduotimi, komisaras pasidžiaugs padėkų liūtimi, kuria jį aplies miesto politikai; bet jei primadonai kas nutiktų, pliūptelėtų šaltas dušas. Ir garantuotai ant Donalo galvos.

Jis suko ratus salės pakraščiais, kartą sustojo pašnekėti su Levisonu, kramsnojančiu kažkokius piršto dydžio dalykėlius, kiekvienas iš kurių, rodės, užsibaigdavo juoda akimi.

— Ką valgai, Levai?

— Neįsivaizduoju. Bet skanu. Paragausi?

— Nė už ką.

Donalui nužingsniavus pirmyn, jį pastebėjo ir mostu pakvietė daLivnova. Moterį glaudžiu pusračiu supo įtakingos išvaizdos individai.

— O čia, — tarė primadona, — mano žavingas asmeninis detektyvas. Matot, kaip miestas mane globoja?

— Mums labai malonu jumis rūpintis, — atsiliepė Tristopolio kongresmenas, kurio pareigas išdavė platininė grandinė, pridengianti marškinius klostėtais apsiuvais. — Jūs kapitonas…

— Leitenantas Riordanas. Džiaugiuosi galėdamas pasitarnauti, kongresmene.

— Tokį talentą ir grožį… — jis pašvytavo glebnais pirštais, — būtina išsaugoti bet kokiomis priemonėmis.

— Ach, Edvardai, jūs man meilikaujate.

Donalas nežymiai kinktelėjo ir žengė atbulas. Primadona į jį pakėlė tamsias, tobulos formos akis, kuriose, kaip leitenantui pasirodė, sužioravo ironijos kibirkštys. Po akimirkos daLivnova vėl atsisuko į kongresmeną ir pratęsė bereikšmį, skambiomis frazėmis pasižymintį pokalbį.

Žavingas detektyvas.

Pobūvio periferijoje jis sukiojosi iki antros nakties, kai svečiai galiausiai ėmė skirstytis. Tuomet palydėjo primadoną į limuziną. Iki „Pavyzdžio“ viešbučio važiavo gatvėmis, virtusiomis nykiais, tuščiais kloniais.

Tokiu paros metu prie paradinio įėjimo užžiebtos liepsnelės virpėjo vangiai tarytum praradusios jėgas. Užtat duris pravėrę šveicoriai atrodė ganėtinai žvalūs. Laipteliais lipančias daLivnovą ir dvi asistentes iš šonų supo Petrovas bei Dūkesnis. Pats Donalas sekė iš paskos.

Naktinė pamaina jau budėjo savo vietose, todėl leitenantas darbą galėjo baigti. Vis dėlto jis paskutinį sykį apėjo ištuštėjusius koridorius, į tamsą panirusį restoraną ir tyloje skendintį vietinį barą (kuriame, beje, gėrimais vaišinosi vienas kitas lankytojas). Viešbutyje vyravo ramybė.

Namo leitenantas grįžo metro, stengėsi nekreipti dėmesio į girtuoklį, visą kelią nenuleidusį nuo jo akių. Kulniuojant daugiabučio linkme, prie Donalo niekas nelindo.

Atsirakinęs lauko duris jis užlipo į penktą aukštą ir nėrė į savo butą. Nors buvo gili naktis, o pasenusi santechnika nepaliaujamai dejavo, Donalas įsirabždino į skardinę dušo kabiną. Vandens tiekimas nutrūko anksčiau, nei jis spėjo nuo kūno nuplauti visas muilo putas.

Išsišluostęs rankšluosčiu čiupo butelį „Žako Dofeno“ viskio ir prisėdo prie paprasto medinio stalo. Atsuko dangtelį, atidavė pagarbą šešėliams, nurijo gurkšnį.

Skystis apsvilino gomurį nelyginant ugnis.

Donalas išlenkė dar porą maukų ir užsuko dangtelį. Jautėsi apšepęs bei nešvarus, tačiau prisivertė išsitiesti ant lovos. Įsmeigė akis į lubas laukdamas, kol atslinks miegas.

O, taip, jis tryško žavesiu.

Penktą ryto už dviejų kvartalų nuo „Pavyzdžio“ viešbučio tuščiu šaligatviu aukštielninkas slinko kūnas. Galva kabėjo ore, kulnai braukė žemę.

Tamsoje suraibuliavo blausūs atspindžiai. Sąmonę praradusį vyriškį kažkas tempė.

Esybė paleido žmogų, kai užsuko už kampo. Jo pakaušis pokštelėjo į asfaltą. Nosis buvo sutraiškyta, skruostą vagojo gilios pjautinės žaizdos.

Šalia viršugalvio sužvilgo pora juodų, brangių, elegantiškų batelių. Blyškiaodė, šviesiaplaukė jų savininkė vilkėjo pilką kostiumėlį.

— Kas čia? — paklausė moteris.

*Pastebėjau jį tykantį prie „Pavyzdžio“.*

— Tik tiek?

*Ne. Panaršyk kišenes.*

Blyškiaveidė pažvairavo į šešėlius. Tada priklupo ant vieno kelio, pirštinėtą ranką įkišo į sumušto vyro kišenes, vienoje sužvejojo strėlinį ginklą. Pauostė tamsiame skystyje išmirkytą užtaiso galvutę ir kaipmat atpažino kvapą.

— “Mėnulio šešėlis“. Mirtina dozė.

Be to, sužeistas žmogus nešiojosi vielinę kilpą-smaugikę, kuri, užmesta ant aukos kaklo, veržtųsi savaime, kol susitrauktų iki kumščio skersmens… labai pamažu. Taip mirti nemalonu.

Rankose laikydama ginklus moteris išsitiesė. Vyriškis krustelėjo, suvirpino vokus ir vėl nurimo.

— Na, Ksalija, gal pasiūlysi, ką su juo daryti?

Tamsa sumirgėjo.

*Visiškai nieko.*

— Ką turi omenyje?

*Tai, ką girdėjai.*

Moteris pasižvalgė po gatvę ir galų gale sumojo, ką Ksalija nori pasakyti: juoduose šešėliuose sužybčiojo dvi poros gintarinių akių.

— Palikti jiems?

*Susimildama, Lora. Jis ruošėsi nužudyti primadoną.*

— Žinau. Bet Juodajam Ratui nepriklauso. Tu pričiupai iškrypėlį vienišių.

*Būtent.* Žodis tarsi nupleveno kartu su vėjo dvelksmu.

Moteris, Lora, vėl nudūrė akis į sužeistąjį.

— Tau derėjo apsiriboti keliais smūgiais, užuot įgyvendinus liguistas savo fantazijas.

Ji atsitraukė nuo kūno, ir tamsos raibuliai po akimirkos nusklendė pavymui.