Kaulų daina

18

— Aš nepajėgsiu. — Leksaras į šoną padėjo pjūklelį. — Niekuo negaliu…

— Jūs sugebėsite. — Haraldo balsą prislopino veidą dengianti chirurginė kaukė. — Pabandykit dar kartą.

— Ne… — vis dėlto sudrebėjęs jis vėl įkišo rankas į prapjauto Minos lavono vidurius. — Ooo…

Leksaro akių vokai virptelėjo.

— Po šimts. — Detektyvas spėjo pastverti virstantį jaunuolį. —Vardan Tanato.

Kaulų klausytojas pasimuistė, atšlijo nuo Haraldo. Nors ir svyruodamas, ant kojų išsilaikė.

— Du kresni vyrai, — pasakė. — Nykštukai.

Haraldas atsipūtė. Naujiena patvirtino tai, ką Lora perdavė telefonu — apie du kalinius, kuriuos sugavo Donalas ir Aleksa. Bet įrodymai teisme galios tik tuomet, jeigu autopsijai bus suteiktas oficialus, atgaline data taikomas leidimas.

— Kirvis, — pridūrė Leksaras. — Jie turėjo kirvį.

Detektyvas palingavo galva.

Nuostabu. Dabar teks iškvosti kiekvieną Tristopolyje dirbantį metalo dirbinių tiekėją

Iš tokios informacijos menka nauda.

Vargu ar jų daugiau nei pora tūkstančių.

Jaunojo klausytojo akys prašviesėjo ir smigo į Haraldą.

— Ne paprastas kirvis, — pratarė. — Vienas iš nuoseklių kerų bangų rezonatorių. O jie ant medžių neauga.

— Aišku. — Policijos pareigūnas nukreipė žvilgsnį į lavoną — Gerai. Jau įdomiau.

— Rodos, iluriškas. Na, Minai… — Leksaro balsas skambėjo keistai skausmingai, ir Haraldas įtarė, kad jis išgyvena kančias, kurias įvertinti bei suprasti pajėgus tiktai kaulų klausytojas. Staiga į durų langelį sucaksėjo nagai. Kitapus slenksčio stypsojo Lora.

Pro uždarytą tarpdurį prasismelkė miglotas pavidalas.

— Kas čia? — paklausė Leksaras, instinktyviai siekdamas chirurginių ašmenų.

— Mano kolegė. — Haraldas linktelėjo. — Ksalija, čia Leksaras. Geras žmogus.

Šmėkla nusklendė per šešias pėdas į šalį ir pakilo arčiau lubų.

*Gražiai mane pasitikote, Leksarai.*

— Aš… malonu su jumis susipažinti. Atleiskit dėl mano reakcijos.

Bet Ksalija jau kybojo virš palaikų, beveik neįžiūrimo jos veido

šešėliuose atsispindėjo širdgėla, ne ką menkesnė nei kaulų klausytojo išraiškoje.

*Ji buvo puiki asmenybė.*

— Gryna tiesa.

Ksalija atsigrįžo į Haraldą.

*Viktoras užsukti nenori.*

— Kas jį galėtų kaltinti?

*Taip…*

Po akimirkos detektyvas tarė:

— Aš nueisiu pas Viktorą. Leksarai?

— Liksiu laboratorijoje. Nieko daugiau nenuveiksiu, tik… norėčiau ją aptvarkyti.

— Suteikti deramą išvaizdą?

— Taip. — Jaunuolis palietė negyvą bet pjūviais nesubjaurotą Minos veidą — Deramą išvaizdą

Kairiojoje Haraldo akyje sužvilgo ašara.

*Ar tu…*

— Gal ne.

Tylėdama Ksalija nupleveno kone iki lubų, žvilgsniu palydėjo Haraldą žygiuojantį iš laboratorijos, mėginantį sutramdyti jausmus. Nors galėdavo nepastebimai smelktis kiaurai sienas, ji nežinojo, ar ganduose apie meilės trikampį buvo tiesos.

Todėl, kad savo draugų niekas nešnipinėja.

*Mes juos suseksime.* Šmėkla kreipėsi į Leksarą kuris stovėjo palinkęs virš lavono ir kol kas nesiryžo perpjauti viso Minos liemens. *Galų gale pričiupsime visus, įskaitant ir žmogžudystės užsakovus.*

— Greičiausiai.

Jaunuolis atsiliepė bejausmiu balsu, ir Ksalija suprato, ką tai 186 reiškė: iš keršto arba atpildo, kurio nusikaltėliai sulauktų teismo salėje, jokios naudos, nes teisingumas būtų įvykdytas tik tada, jei Minai pavyktų sugrąžinti gyvybę. Deja, tokios užduoties nevaliotų atlikti joks kaulų klausytojas ar stebukladaris.

*Galbūt jie atsidurs čia. Ant jūsų stalo.*

Tai išgirdęs Leksaras pažiūrėjo į šmėklą.

— Taip. Svarbiausia, kad nebūtų visiškai numarinti.

Ksalija mintyse paspėliojo, kaip kaulų klausytojas sugebėtų paveikti gyvo asmens — priešo — jausmus bei nervų sistemą.

*Pasistengsiu ką nors sumąstyti.*

Ji nulenkė galvą, prasiskverbė kiaurai lubas ir išnyko.

Lora pasinaudojo Minos kabinete esančiu telefonu. Iš pradžių paskambino į ligoninę, bet turėjo keletą minučių laukti, kol ją sujungs su reikiamu žmogumi — vienai vyresniajai seselei aukštas pareigūnės rangas nepadarė nė menkiausio įspūdžio, — ir tik tada sužinojo, kad Sušanos būklė „patenkinama“. Komandore bandė sugalvoti atsakymą kuris išreikštų jos nuomonę apie tokį įvertinimą tačiau nieko doro neišmąstė ir padėjo ragelį.

Į kambarį įžengusi Aleksa uždarė duris.

— Kas atsitiko? — paklausė Lora.

— Hmm… aš turbūt kišuosi ne į savo reikalus. — Detektyve nutilo.

— Arba ne.

— Nesupratau?

— Kol kas, Aleksa, tu niekur nesikiši, nes paprasčiausiai nekalbi. Kas yra?

— Judu su Donalu… — ji nurijo seiles ir po pauzės skubiai pridūrė: — Ar jį užverbuoti nusprendei pati?

— Kur suki?

— Aš žinau, kad jūs palaikote artimus santykius. Mes… visi manome, jog tai nuostabu…

— O, Tanate, ar pagaliau išklosi, kas tavo galvoje?

— Tiesiog… man kilo klausimų dėl keistai pasirinkto laiko. Iki Juodojo Rato prisikasėme kaip niekad arti, kažką užkliudėme ir sukėlėme audringą reakciją. Paskatinome priešininkus čia įsibrauti. —Detektyve gestu aprodė plienines sienas. — Nemanai, kad privertėme juos išnirti į viešumą?

Lora sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Kuo čia dėtas Donalas? Neskaitant priemonių, kurias jis pasitelkė, tirdamas bylą.

— Ei, negalvok, kad jam pavyduliauju sėkmės. — Aleksa pasitrynė akis, ir Lorai teko sau priminti, jog paprastiems, gyviems žmonėms reikia miego.

— Ir ką? Tavo manymu, aš sumaišiau priežastis su pasekmėmis?

— komandorės balse netikėtai pasigirdo įtampa. — Narplioti gijas pradėjome po to, kai Donalas prie mūsų prisijungė.

— Bet tyrimo ėmėmės anksčiau. — Aleksa nejaukiai pamindžikavo. — Atleisk. Todėl ir norėjau pasiteirauti apie leitenantą. Priežastys ir pasekmės…

Lora pasėdėjo sustingusi. Galop:

— Mudvi su Ksalija praktiškai išvilkome Donalą iš ligoninės lovos. Turėjome jį apdoroti. Įtikinti.

— Ačiū… hmm, kad neliepei man atsiknisti ir žiūrėti savų reikalų.

— Vos susivaldžiau. — Komandore šyptelėjo, palaukė, kol nusišypsos Aleksa. — Klausi, ar Donalas mane apmulkino, ar aš tapau jo manipuliacijų auka? Atsakymas būtų neigiamas.

— Aišku.

Po pauzės Lora pamojo į tuščią kėdę.

— Gal prisėsi?

Kolegė pakluso.

Lora sulaikė kvapą. Negyvėliams alsuoti nebūtina.

— Po velnių, — galiausiai suniurnėjo Aleksa ir panaršė savo švarko kišenę. — Štai. Imk.

Komandorei ji įteikė perlenktą rožinę kortelę su žinute, parašyta purpuriniu rašalu, įmantriu gotikiniu stiliumi: Paguldyti į sąstingio lauką įsako kom. A. Vilnaras, 6607-ieji, penktojo mėn. 3-ioji.

Apačioje kita ranka brūkštelėjo porą bordo spalvos žodžių. Neribotam laikui.

Lora nuleido kortelę ant stalo.

— Tikslintis, kokie palaikai turimi omenyje, neverta, ar ne?

Aleksa prikando lūpą.

— Tu pasitiki Donalu.

— Judu drauge vijotės kūno grobikus. — Komandore susiraukė, jos akyse pašmėžavo keistas žvilgsnis. — Sakai, jog Donalas būtų galėjęs juos sugauti?

— Aš… — Aleksa atsiduso. — Niekam iš mūsų nepavyko taip prie jų priartėti. Manau, leitenanto pasirodymas pranoko bet kokius lūkesčius.

— Ką gi. Gerai.

— Dar vienas dalykas…

— Koks?

— Didžiosios kaukolės šachtoje mėgindama vytis Donalą stebėjau, kaip jis lekia laiptais.

— Ir?

— Pasturgalį turi prakaulų, tačiau fizinė forma — velniškai puiki.

— Aleksa išsišiepė. — Sakyčiau, bose, tau labai pasisekė.

— Tanatas rautų. — Lora nejučia nusijuokė. — Gal pagaliau atsiknistum?

Detektyve jau stojosi, kai į duris kažkas pabeldė. Joms atsilapojus, į kambarį pažvelgė Donalas.

— Sveikos, — pasilabino. — Nesutrukdžiau?

— Ne. — Sutartinai atsiliepusios moterys pratrūko prunkšti.

— Atleisk, — pridėjo Lora.

Leitenantas akimirką į jas paspoksojo, krestelėjo galva ir nėrė atgal. Bet duris uždarė šypsodamasis.

Donalui kulniuojant koridoriumi, vypsnis išblėso. Jis džiaugėsi, jog Lora ir Aleksa draugavo; pastaroji, regis, buvo neblogas žmogus, bent jau gera policininkė. Klausimą ar tos dvi sąvokos sutapo, derėtų svarstyti laisvadieniais, kai nėra kuo užsiimti.

Vis dėlto kambario atmosfera užuominomis bylojo, kad juokas tapo atsaku į anksčiau tvyrojusią įtampą o šią akivaizdžiai pakurstė rožinė, ant stalo padėta kortelė.

Nors užrašas buvo pasuktas į kitą pusę, leitenantui dėl to problemų nekilo: jis atsiminė, kaip sesuo Merė Ana Stiks griežtai tardė trimetį Donalą kuris tvirtino, esą perskaitė, kas parašyta laikraštyje, gulinčiame kitame kambario gale, ir vėliau įrodė savo žodžius išvardindamas antraštes.

Taigi komisaras Vilnaras įsakė Kortindo lavoną perkelti į sąstingio lauką.

Tau reikės peržvelgti dokumentus, — sakė Lora.

Bėda ta, jog Vilnaras prašė Donalo šnipinėti specialios paskirties būrį. O Lora į komisarą žvelgė kaip į įtariamąjį.

Pajutęs, kaip dygčioja nugara, jis atsisuko. Nuo tarpdurio leitenantą stebėjo blyškiaveidis kaulų klausytojas.

— Kuo galėčiau jums padėti? — pasiteiravo Donalas.

— Hmm, aš dėl daktarės d'Alkarnės.

— O jūs esate?..

— Briksanas Drektolis. Nesu garantuotas, bet, rodos, vienas iš mano kolegų skrodžia daktarę.

— Juk čia VMKŽ, ar ne? Kur atliekamos autopsijos.

— Žinoma, bet… — Briksanas nuraudo. — Su operacija susijęs asmuo neturi atitinkamų įgaliojimų ir, man regis, daktarei d'Alkamei puoselėja tam tikrus jausmus.

— O, varge.

— Taip, jis aiškiai pažeidė profesinę…

— Tik pamanykite. Beje, mano kolegei, detektyvei Sirling, padėjote jūs? Aleksai Sirling?

Briksanas sumirksėjo.

— Taip, atrakinau dokumentų kambarį…

— Ir patikrinote… — Donalas jau žiojosi pasakyti „korespondenciją“, bet apsigalvojo, — …ar įrašai sutampa su etiketėmis iš Korio? Įsitikinote, kad mums kliuvo reikiamas kūnas?

— Mes neklystame. — Briksano kaktoje įsispaudė raukšlė. Jis, matyt, norėjo parodyti nestokojąs kompetencijos. — Į apskaitas visada įtraukiame tikslius duomenis.

— Be abejo. Jūs šauniai darbuojatės. — Leitenantas leido savo žvilgsniui nuklysti į tolumą — Kaip pats nesusiprotėjau.

— Panašiai reaguoja dauguma žmonių, — manieringai atsiliepė Briksanas. — Bet mes puikiai apmokyti.

— Mums išties praverstų genialūs teismo medicinos ekspertai. —Donalas kilstelėjo antakį. — Ir asmenys, gebantys elgtis profesionaliai. Guldau galvą kad jūsų laukia šviesi ateitis.

— O, dėkui, leitenante Riordanai.

Taigi Briksanas žinojo, su kuo bendrauja, nors pašnekovas ir neprisistatė.

— Galbūt, — tarė Donalas, nukreipdamas akis į plieninę sieną, kuri juodu skyrė nuo autopsijos laboratorijų, — atėjus laikui netgi užimsite daktarės d'Alkarnės vietą

Kaulų klausytojo lūpos suvirpėjo, bet jokio atsakymo jis neišstenėjo.

— Raminkitės. — Tai pridūręs Donalas atmetė švarko skverną, sekundei pademonstravo „Magnuso“ buožę — Briksanas nevalingai žengtelėjo atbulas, — apsisuko ir nudrožė savo keliu. Jam nerūpėjo, kokias išvadas padarys blyškiaveidis.

Nemalonus avigalvis.

Tačiau padlaižūniškas būdas neturėjo nieko bendra su rimtu nusikaltimu, veikiau priminė įgimtą ligą. Nuo tų laikų, kad Donalas kvaršindavo galvą dėl Briksano tipo bjaurybių, nutekėjo daug vandens.

Kita vertus, jeigu jo priešu taps komisaras, menkus rūpesčius teks užmiršti: tokiu atveju Donalui grės žiaurūs padariniai. Vilnarą leitenantas gerbė. Bet jei policijos vadas palaikė ryšį su Juoduoju Ratu, kažkam reikės jį sudoroti.

Greta laboratorijų sektoriaus buvo įrengtas savotiškas prieškambaris, kuriame paprastai lūkuriuodavo civiliai, privalantys atpažinti kūną arba suteikti kitokią pagalbą Donalas porą sykių čia lankėsi su aukų giminaičiais, kartą draugiją palaikė apkūniai, pagyvenusiai poniai. Moteris gumbuotu pirštu dūrė į išpurtusį lavoną neva jos sūnaus, ir tarė: „Atrodo mėšlinai, tiesa? Pernelyg išvaizdus, kad būtų mano berniukas. Bet dėkui, jog stengiatės, leitenante.“

Jis nusigavo į priimamąjį atsiminęs, jog ten matė sienoje įmontuotą garsams nepralaidžią telefono būdelę. Kambaryje nerado nė gyvos dvasios, tad nieko nelaukdamas iš kišenės iškrapštė septynšones monetas, kilstelėjo ragelį ir jas sumetė į plyšį.

Į skambutį atsiliepė moters balsas.

— Komisaro Vilnaro biuras.

— Sveiki. — Donalas nenutuokė, koks sekretorės vardas, pažinojo ją tik kaip Žvitriaakę. — Ar jis kabinete? Čia Riordanas.

— Minutėlę. — Žvitriaakė pernelyg pasikliovė savimi, kad meluotų, esą jai būtina patikrinti. Galėjo tiesiog atšauti, jog šiuo metu bosas užsiėmęs. — Tuojau sujungsiu, leitenante.

Ausis pasiekė spragtelėjimas bei girgždesys, ir Donalas mintyse išvydo, kaip prietaisų skyde ji nuspaudžia jungiklį. Įdomu, ar pokalbių klausydavosi?

Greičiausiai, jei tik Vilnaras ja pasitikėjo; priešingu atveju jis imtųsi atsakomųjų priemonių.

— Riordanai.

— Sere, aš esu VMKŽ, iš kur pagrobė Kortindo lavoną

— Manote, pasakėte naujieną?

— Apie vagystę? Ne, sere. Ir jūs, aišku, jau žinote, jog įsibrovėliai nužudė daktarę d'Alkarnę.

Stojo tylos pauzė. Donalas nė nesitikėjo, kad ji bus tokia ilga.

— Kaip sekasi žmogžudystės tyrimas?

— Mes sulaikėme du įtariamuosius, kurie veikiausiai atsakingi užjos mirtį. Patvirtinimo turėčiau sulaukti netrukus.

— Patvirtinimo?

— Sere, daktarė d'Alkarnė buvo kaulų klausytoja. Ko gero, pasistengė įsidėmėti priešmirtines akimirkas, kad jas… atkurtume. Vėliau.

— Kitaip tariant, ją jau skrodžia.

— Kreiptis į magistratą ir gauti leidimą autopsijai neturėjome laiko, — atsakė Donalas.

— Ir? — Vilnaro balsas skambėjo abejingai. Jis seniai nebedirbo gatvėse, tačiau buvo puikiai perpratęs biurokratines sistemas ir žinojo, kaip jas apeiti.

— Šiuo metu kai kas atlieka skrodimą Neoficialiai.

Iš kito laido galo pasigirdo keistas garsas — galbūt statinių trikdžių, o gal komisaro atodūsis.

— Gerai. Vėliau man pranešite rezultatus. Puikiai pasidarbavote, Riordanai.

— Eee… dar viena smulkmena, sere. Kortindo kūnas gulėjo sąstingio lauke.

— Tikrai? Bet jis gavo galą prieš savaites, kai jūs…

— Kai aš jį nužudžiau. Taip.

Donalas norėjo pridurti dar kelis žodžius, bet jautė, jog dabar tam ne metas. Todėl pasakė:

— Spėju, kad viskuo kalti biurokratiniai nesusipratimai. Mūsų nuomone, vertingiausios informacijos galėtų pateikti nykštukai.

— Kas?

— Du įtariamieji, kuriuos uždarėme kameroje. Keturių pėdų ūgio, bet galingi.

— Aha. — Leitenantas išgirdo popieriaus čežėjimą: Vilnaras vartė ant stalo sukrautus dokumentus. — Aišku.

Vadinasi, komisarui jau atsiuntė kardomojo arešto protokolų kopijas.

— Kaip sekasi specialiajam būriui? Padarė kokią pažangą, apie kurią man derėtų žinoti?

Donalas padvejojo.

— Komandorei Styl įgūdžių nestinga, — galiausiai atsakė. — Vieną iš komandos narių pagrobė, bet mes ją išgelbėjome. Tie įvykiai, regis, niekaip nesusiję su įsiveržimu į VMKŽ. Sakyčiau, specialiojo būrio dėmesys… išblaškytas.

Lai Vilnaras tiki, kad pėdsakai nutrūko, užuot vedę į jo kontorą.

— Gerai. — Komisaras atsikosėjo. — Praneškite, kai sužinosite ką nors naujo.

— Taip…

Jis nespėjo užbaigti sakinio, nes ryšys nutrūko. Akimirką tebuvo girdėti statinių trikdžių šnaresys, panašus į bangų mūšos ošimą. Donalas nuleido ragelį ir pasišalino iš priimamojo nepastebėjęs miglotų, mažne neįžiūrimų, ties telefono būdelės siena virptelėjusių kontūrų, nepamatęs, kaip susirietė pamėkliški pirštai.

Tiesdama ranką delnu į viršų, šmėkla iškėlė vidurinįjį pirštą ir juo pamojavo link tarpudurio, pro kurį pranyko leitenantas.

*Užsikrušk, meiluti.*

Ksalija nugrimzdo atgal į sieną

Haraldas kreipėsi į likusius komandos narius (išskyrus Sušaną kurią iš ligoninės išleis dar negreitai) bejausmiu balsu, švelniomis akimis spinduliuodamas šaltesnį nei įprastai žvilgsnį. Jaunojo kaulų klausytojo, Leksaro, atlikta autopsija suteikė reikšmingos, įtikinamos informacijos, bent jau specialiajam būriui.

Tik neaišku, kaip rezultatus įvertintų teismas.

Donalas stovėjo atsirėmęs į sieną ant krūtinės sunėręs rankas, nelabai suprasdamas kodėl, kai įžengė į kambarį, nuo jo atokiau pasitraukė Ksalija.

— Mes, be abejo, nesunkiai galėtume bjauriuosius dvynukus…

— Aleksa kalbėjo apie įkalintus nykštukus, — …susieti su nusikaltimu. Vardan Tanato, aš mačiau juos ant stogo, kai į dangų pakilo niekur neužregistruotas pterašikšnosparnis.

— Kuris niekam nepateikė oficialaus maršruto plano ir nesileido, kad jį susektų žvalgybinės sistemos. Bėglio neužfiksavo nė vienas iš mūsų sraigtasparnių.

— Velniai griebtų.

— O, taip. Tiksliai neidentifikavome ir žaliojo nykštukų furgono. Teturime vieną užtikrintą sąsają. — Lora linktelėjo Haraldo pusėn. —Priešmirtinius daktarės d’Alkarnės atsiminimus, kuriuose išliko ją užpuolę bjaurieji dvynukai. Jei pavyks iš magistrato gauti įgaliojimą atgaline data leidžiantį Leksarui atlikti skrodimą galėsime pateikti nors kažkokį įrodymą

Aleksa pakėlė abi rankas.

— To užtektų, ar ne?

— Kad pričiuptume eilinius samdinius, — suniurzgė Viktoras. — O ne žmogžudystės užsakovus.

Haraldas lėtai pakinksėjo galva.

— Mėšlas, — burbtelėjo Aleksa.

Kelioms sekundėms kambaryje pakibo tyla. Galų gale į sieną atsišliejęs Donalas pasimuistė.

— Haraidai, tu kažką minėjai apie ginklą Apie kirvį.

Detektyvas pagūžčiojo.

— Anot Leksaro, jis iluriškas.

— Dar viena sąsaja su Iluriu, — sumurmėjo Lora. — Su kai kuriais iš tenykščių esi užmezgęs vertingas pažintis, tiesa?

Donalo antakiai pašoko viršun.

— Ten gyvenau beveik porą metų, — atsiliepė Haraldas. — Kai po tarnybos jūrų pėstininkų dalinyje perėjau į karinę policiją.

— Lyg kirvis, — iškošė Viktoras, — galėtų mus nuvesti iki krautuvėlės, kuri jį pardavė. Vienos iš daugybės jų, pasklidusių po visą šalį. Ir dar nežinia, ar ginklas išties iluriškas. Vargu ar Leksaras tuo įsitikinęs šimtu procentu.

— Jis buvo kažkaip apkerėtas, — pasakė Haraldas. — Nuoseklaus srauto… nepamenu, kaip tiksliai tai vadinasi.

— Tu neužsirašei parodymų? — pusiau juokais ir dalinai kaltinančiu tonu paklausė Aleksa.

— Ne, oficialų protokolą pildė šmėkla-raštininkė.

— Tikiuosi, datos nepažymėjo, — tarė Lora.

Dokumentuose brūkštelėjusi datą šmėkla paliudytų, jog autopsija atlikta, negavus oficialaus leidimo. Ir aptiktų įrodymų teismas nepriimtų.

Skystos bangos, vilnijančios per tirpstantį žmogaus pavidalą…

Donalo mintis ūmai pervėrė vaizdas, kurį jis pasistengė išvyti iš galvos — leitenantas prisiminė pacientą, vardu Endis, vyriškį, nepajėgusį sutramdyti savo kūno transformacijų. Nedaug trūko, kad raibuliuojanti jo forma būtų sprogusi, kai iš rikiuotės išėjo gydomojo lauko generatorius.

— Gali būti, jog aš atsitiktinai įjungiau žėručius, — suniurnėjo Haraldas, žvelgdamas į Ksaliją. — Nepyk.

*Nejuokinga.*

— Žinau.

*Abejoju. Tu nesi šmėkla.*

— Girdėjau, kad žėručiai kelia skausmą.

Ksalija nusklendė virš grindų nieko neatsakiusi. Aiškiai pasipiktino tuo, jog Haraldas naudojosi žėručiais, norėdamas išvaryti šmėklą-raštininkę iš autopsijos laboratorijos.

Lora atsiduso.

— Bičiuliai, mums tai niekuo nepagelbės.

— Atleisk.

— Gal ir padės, — paprieštaravo Donalas, nepaisydamas keisto žvilgsnio, kuriuo jį varstė Ksalija. — Haraidai, pasak tavęs, kirvis apdorotas neįprastais kerais? Ir galingais?

— Hmm… taip leido suprasti Leksaras.

— Vadinas, bjauriųjų dvynukų aurose jie paliktų ryškius pėdsakus?

Detektyvas kinktelėjo galva.

— Teisybė. Reikia pasikviesti Leksarą…

— Ne. — Lora delnu tvojo per stalą. — Kaulų klausytojų neprašysime kankinti gyvų žmonių.

— Galbūt mums nė neprisireiks. — Donalas atšlijo nuo sienos. —Panaršyti kalinių auras ir susekti pėdsakus galėtų kas nors kitas.

Iš jo pasąmonės išniro atsiminimai apie nelaimėlį Endį, tirpstantį ligoninės lovoje. Kai sugedo gydomasis laukas, sesuo Felicija iškvietė ekspertus.

Kuo vardu tas jaunasis genijus? Kijušolas? Kijušenas? Kažkaip panašiai.

Prie leitenanto atpleveno Ksalija.

*Aš dalyvausiu kvotoje.*

Donalas mėgino įžiūrėti šmėklos kontūrus, bet šie mirgėjo vis išskysdami.

— Gerai, — pagaliau atsiliepė jis. — Jei labai nori.

*Noriu.*

— Tuomet einu kai kam skambtelėti.

Akimirką jam dingojos, jog Ksalija pasakys dar kažką tačiau bekūnė esybė tik palingavo beveik neįžiūrima galva, paniro į grindis ir pranyko.

— Nepakenčiu, kai ji taip elgiasi, — sumurmėjo Aleksa.

Lora stebeilijosi į leitenantą.

Kas dabar, — mintyse paspėliojo Donalas.

— Grįšiu po minutės, — tarė ir nužygiavo paskambinti į ligoninę.