Kaulų daina

16

Jie dūmė gatvėmis, bet kol kas į atviras persekiojimo lenktynes nesivėlė. Tiesą sakant, žmogų, vairuojantį automobilį žaliais priešakiniais žibintais, turėjo stebinti policininkų stoka. Jis porą sykių prašvilpė pro raudoną šviesoforo signalą.

Antra vertus, laikrodis rodė po vidurnakčio, ir dabar visa kompanija kirto anaiptol ne patį maloniausią Vulkano Slėnio rajoną,dar žinomą Kraujo alėjos vardu. Šiose apylinkėse patrulinės mašinos važinėdavo konvojumi arba išvis čia nelįsdavo.

— Man tai nepatinka, — sumurmėjo Aleksa, sėdinti Donalui iš kairės.

— Ralfinkas žino, ką daro, — iš priekio atsiliepė seržantas.

— Aha. — Leitenanto veidą iškreipė vypsnis, kuris po pusės sekundės pranyko. — Bet kodėl anas tipas lekia taip sparčiai?

— Nes gali, — paaiškino Ralfinkas. — Veikiausiai, apsirūpinęs diplomatiniais ženklais.

— Arba…

Donalas neužbaigė minties, nes po prietaisų skydeliu cyptelėjo radiotelefonas. Seržantas pastvėrė mikrofoną.

— Nulis-septyni-devyni klauso. Kas yra?

— Leitenantas Riordanas su jumis?

— Taip.

— Galima su juo pakalbėti?

Leitenantui pasvirus pirmyn, seržantas jam perleido ryšio įrenginį. Išsivyniojęs laidas nutįso iki keleivio sėdynės atlošo. Donalas nuspaudė mikrofono mygtuką.

— Čia Riordanas.

— Sere, kaulų klausytoja Karin liepė jums pranešti, kad buvo įsilaužta į VMKŽ.

— Ką? — išsižiojo seržantas.

— Neįmanoma, — suniurnėjo Ralfinkas.

— Žuvo keturi asmenys, įskaitant daktarą d'Alkarnę.

— Kaip sakėt? — Donalas dirstelėjo į Aleksą. — Vilhelmina d'Alkarnė?

— Teisingai. Mes užfiksavome nuo lavoninės pusės nuvažiuojantį žalią furgoną. Greičiausiai su vogtu kroviniu.

— Pavogtu? Iš morgo?

— Sere, kaulų klausytoja Karin prašė jums pasakyti, jog pradingo direktoriaus Kortindo kūnas.

— Po velnių, — suniurzgė Donalas.

Mikrofonas tebeveikė signalo priėmimo režimu. Leitenantas vėl paspaudė mygtuką kad pašnekovas išgirstų jo balsą. — Ar galite susisiekti su komandore Styl?

— Deja, ne, sere. Bet mes bandome.

Už lango praskriejo statiniai. Kraujo alėja staiga nutolo apačion, nes limuzinas stačiu įvažiavimo keliu užlėkė ant dešimtjuosčio padangių greitkelio. Donalas suvokė, jog Ralfinkas mygo akceleratorių iki dugno, kol variklis ėmė kaukti.

— Kas atsitiko?

— Priekyje matau jūsų žmogų iš ambasados.

— Taip, bet…

— Ir jis prisigretino prie žalio furgono.

Leitenantas padėbsojo į vairuotoją, vėl spragtelėjo mikrofonu.

— Centre, ar galite apibūdinti žalią furgoną? Kuris pasišalino nuo VMKŽ?

— Ne, sere.

— Mėšlas.

— Privalome suderinti veiksmus su kitais mūsų automobiliais, — tarė Aleksa. — Ar sugebėtume kelią užtverti?

Nors ir retas, eismo srautas judėjo spėriai. Pakeliui iki sankryžos — kaukolės, ištįsusios į tūkstančio pėdų aukštybes, nasrų, — tebuvo vienas atsišakojimas.

— Centre, — prabilo Donalas, — skelbiama visuotinė parengtis. Klausykit, ar atsirastų pora laisvų mašinų, kurios užblokuotų šiaurinį keturiasdešimt septintą nuvažiavimą? Mums reikia užkardos.

— Sere. — Balsą palydėjo griausmingas traškesys. Galop: — Nurodymas Įvykdytas. Du automobiliai tuojau uždarys kelią.

Greitkelis nudriko viražu, o leitenantas sekundei įžiūrėjo baltai purpurinius švyturėlius, tvyksinčius priešakyje ir toli apačioje: žemutiniame gatvių lygyje iškilo patrulių barjeras.

— Centre, šauniai padirbėjote. Mes matome, kaip prie įtariamojo prisijungia žalias furgonas, galbūt tas, kurį minėjote.

— Perduosiu informaciją kitiems.

Baltai purpuriniai švyturėliai sumirgėjo ir tuščioje dešiniojoje gigantiškos kaukolės akiduobėje. Į pagalbą skubėjo dar daugiau patrulinių mašinų. Tačiau Ralfinko trasoje nebuvo regėti jokių kliūčių. Žaliasis furgonas ir Ilurio ambasados limuzinas padidino tempą, sprukdami nuo persekiotojų.

Staiga greitąja juosta praūžė pailgas kaulų spalvos motociklas. Žiūrint, kaip jis rūksta, atrodė, kad automobiliai stovi vietoje. Ralfinkas krūptelėjo.

— Tanatas griebtų, kas ten?..

— Tai Haraldas, — nuramino vairuotoją Aleksa.

Dokų komplekso pakraštyje prie vielų tvoros privažiavo žemagrindė, prašmatni „Žiežula“, kuri artėdama link aptvaro tarytum susigūžė.

Virš vielinio tinklo nuvilnijo sidabriškos bangos, kurios išnyko, vos tik atsilapojo „Žiežulos“ durelės. Lora išlipo laukan, nuleido kojas ant degutbetonio, išraižyto trūkio linijomis.

— Ji apkerėta, sesute, — murmtelėjo komandore. — Ar galėtum kaip nors pagelbėti?

Priešakiniai žibintai sužvilgo ryškiau. Mašina pariedėjo pirmyn ir šonu, iš keleivio pusės prigludo prie vielų. Sidabriniai impulsai, kurie vėl šovė per tinklą, puslankiu smigo žemyn tarytum paklusdami traukos jėgai. Tiesiai virš „Žiežulos“ pajuodavo dalis tvoros: kerų srovę automobilis nukreipė per savo važiuoklę.

— Kapotas saugus? — Lora vilkėjo darbinį kostiumėlį, tačiau apdaras nesutrukdė užsiropšti ant variklio dangčio, nes smailūs batelių kulniukai pakeitė formą ir susiplojo į tvirtus, storus puspadžius.

— Šaunuolė, sesute.

Komandore apgraibomis užčiuopė pistoletą, kyšantį ties juosmeniu, patikrino, ar jis prisegtas dėkle, per petį įstrižai persimetė rankinę ir mitriai šoko ant tvoros. Prilipo prie jos kaip katė, pasirengusi sliuogti aukštyn, į tinklą įsikibo rankomis bei kojomis.

Virš vielų užtvaros rangėsi ir sukinėjosi it skustuvas aštrus laidas. Tačiau Lora iki jo nusigavo susitelkusi, pasiruošusi akistatai. Moteris sugriebė laidą abiem rankomis. Tas įniko spurdėti bei blaškytis, bet galų gale tarp pirštų įkalinta atkarpa suglebo.

Po akimirkos Lora persiropštė per vielinį tinklą ir nusileido kitoje pusėje.

Štai dar vienas darbelis, kurio gyva nebūčiau pajėgusi atlikti.

Kai jos kulnai palietė žemę, aštrusis laidas vėl ėmė krutėti, bet kol kas vangiai.

— Jei aš negrįšiu…

“Žiežula“ blykstelėjo priekinėmis šviesomis.

— Taip, taip, būtinai. — Komandore atidarė rankinę, įbedė akis į stambesnį, viduje glūdintį ginklą: trisdešimt penkto kalibro „Bubį“. Šiek tiek smulkesnį už šaudyklę, kurią nešiojosi Viktoras, bet pakankamai galingą, kad mirtinai suvarpytų aukas.

Automobilio salone į kamuoliuką susisuko pūkuotas pavidalas. Išskėtęs ūsus Spyglius užsimerkė ir prisnūdo.

Jis padarė, ką galėjo — perdavė žinią kitiems katinams, pamatė, kaip Viktoras įžengė į aptvertą teritoriją. Išklojo Lorai, kokiame name dičkis lankėsi. Dabar viskas priklausė nuo jos.

Mašinoje tvyrojo malonus, šiltas oras. Po kelių sekundžių Spyglius ėmė alsuoti lėčiau, patrūkčiojo letenėles, sapnuodamas gaudynes, dar labiau atsipalaidavo. O „Žiežula“ budrumo neprarado. Stebėjo, kaip Lorai sekasi, kol toji smuko tarp krovininių padėklų ir dingo iš akiračio.

Užblokavus nuvažiavimą, žaliasis furgonas bei limuzinas buvo priversti likti padangių greitkelyje. Niekas nesumąstė užtverti kitos aukštyn vedančios atšakos, antra vertus, persekiotojams stigo patrulinių automobilių. Po kurio laiko, išvydus antrą milžinišką vilkiką, Donalui tapo akivaizdu, kad jiems kils keblumų.

Šešetas masyvių transporterių lėkė neįtikėtinai sparčiai, nors ir tempė didžiules priekabas. Matyt, tuščias.

— Paskubėk, — vairuotojo paprašė leitenantas. — Aplenk tuo prakeiktus vilkikus.

— Aš juos matau, bet pro tarpus neprasisprausiu, — suniurnėjo Ralfinkas. — Tik ne tuomet, kai… velnias.

Pirmieji trys griozdai, bildantys greitosiomis juostomis, susigretino ir ėmė važiuoti lėčiau. Įkandin burzgiantis Haraldo motociklas netruko juos pasivyti.

Vos tiktai „Fantomas“ pamėgino prasmukti pro plyšį, skiriantį du vilkikus, pastarieji suartėjo šonais, užkirsdami kelią, ir Haraldui teko atsitraukti.

Pravažiavimą užblokavo dar pora gremėzdiškų transporto priemonių. Šeštoji, atskubėjusi į pagalbą, sekė pavymui kitų penkių, nenumaldomai mažinančių greitį.

— Po šimts.

Prabilęs į mikrofoną, seržantas valdymo centrui nupasakojo padėtį. Aleksa nenuleido akių nuo Donalo, kuris išsitraukė „Magnusą“, patikrino, ar ginklas užtaisytas, grąžino atgal į dėklą. Ji prikando lūpą.

— Kas yra? — paklausė leitenantas.

— Jie gerai organizuoti. — Moteris įsistebeilijo pirmyn. — Iki šiol veikė nepriekaištingai. Įdomu, ką toliau planuoja daryti?

Seržantas nuleido mikrofoną.

— Už kaukolės kiekvienąjuostą užtverėme barikadomis. Įvažiavę į tunelį, laukan jie neišsigaus.

Tuo pat metu Donalas kai ką pastebėjo: aukštai danguje šmėkštelėjo šešėlis.

— Abejoju, kad jie ketina pasprukti keliu.

— Gal juokau…

— O, štai ir Haraldas, — įsiterpė Aleksa.

Motociklas šovė pro siaurėjančią ertmę ir po kelių sekundžių išsiveržė priešais vilkikus. Šešetuko užnugaryje važiuojantys civiliai pristabdė automobilius, nusuko juos į kelkraščius. Priekyje viena mašina riedėjo aiškiai per lėtai, kitų trijų vairuotojai, kiek Donalas įžvelgė, pasistengė nutolti nuo didžiųjų, padangių greitkelį blokuojančių transporterių, vis žvilgčiodami į užpakalinio vaizdo veidrodėlius.

Vienas iš vilkikų pirmagaliu dunkstelėjo į lėtaeigio automobilio bagažinę. Už vairo sėdintis žmogus supanikavo, nučiuožė per dvi juostas, veikiai išlygino ratus ir iki dugno įspaudė akceleratoriaus pedalą. Tolumoje žaliąjį furgoną bei limuziną vijosi „Fantomas“.

Staiga nakties tamsą pervėrė serija ryškių žybsnių.

— Kokio velnio Haraldas šaudo? — pasviręs arčiau seržanto, Donalas pabandė įžiūrėti, kas vyksta kelyje.

— Verčiau neklausk, — atsiliepė Aleksa. — Esu tikra, kad jis elgiasi pagal taisykles.

— Žinoma, — suprunkštė Ralfinkas. — Na, gal kas pasiūlys, kaip juos aplenkti?

Vilkikai burzgė taip lėtai, jog civilių mašinoms teko visiškai sustoti. Seržantas susižvalgė su leitenantu; abu vyrai linktelėjo ir nuleido salono langus. Ralfinkas, kurio veidas virto įtampos kauke, artinosi prie taikinių, sykiu stengėsi neiškrypti iš tiesaus kurso.

Lygiagrečiai pliekiantiems Donalui bei seržantui prisireikė ištuštinti visą apkabą, kol pavyko susprogdinti užpakalinę padangą. Kai toji pagaliau driokstelėjo, reginys žiūrovams atėmė žadą. Ralfinkas žaibiškai pasuko vairą į kairę, nes vilkikas išslydo iš juostos ir atsitrenkęs į kaimyną sukėlė grandininę reakciją.

Ralfinkas kulnu tvojo per stabdžio pedalą, bemat užtraukė rankinį, ir limuzinas nučiuožė šonu. Vilkikai savo ruožtu įniko talžytis vieni į kitus. Avarija užsibaigė tikra katastrofa, nes į vieną krūvą susigrūdo keturi iš šešių gremėzdų, o penktasis pasvyravęs apsivertė. Nenukentėjo tiktai šeštas, spėjęs pristabdyti, neįsisprausti tarp ketvertuko, kuris su trenksmais pralaužė centrinę tvorelę ir išsiveržė į priešingas juostas.

Iš vilkiko, riogsančio ant šono, plūstelėjo liepsnos.

Policininkų limuzinas sustingo.

— Sugebėsi pravažiuoti? — Donalas pamojo į taką, atsivėrusį tarp nuolaužų. — Ana ten?

— Aišku. — Ralfinkas padidino variklio apsukas. — Nenorit trumpam stabtelėti?

— Tiesiog žiūrėk į kelią. — Leitenantas jau grūdo atsarginę apkabą į „Magnusą“.

Aleksa nutylėjo, kietai sučiaupė lūpas: ji sumetė, jog Ralfinkas norėjo pagelbėti į spąstus pakliuvusiems vilkikų vairuotojams; bet Donalas ir seržantas buvo sutelkę dėmesį į persekiojimą.

Ties Haraldo motociklu baltai sublykčiojo šūviai, tamsusis limuzinas nukrypo nuo tiesios linijos, bet jo vairuotojas mikliai išlygino mašiną. Dabar nuo oranžine spalva apšviestų, milžiniškoje kaukolėje žiojinčių nasrų juos skyrė mažiau nei minutė kelio. Gaudynės įsibėgėjo.

Donalas iškišo galvą pro atvirą langą ir persisvėręs, primerkęs akis, kurias svilino sūkuringi šuorai, įsižiūrėjo į dangų. Nieko. Negi pasivaideno…

O, štai.

— Prakeikimas. — Jis nėrė atgal į saloną. — Toji baidyklė didelė. Turbūt pterašikšnosparnis.

— Vardan Mirties, kąjie sumąstė? — burbtelėjo seržantas.

— Nežinau, — atsiliepė leitenantas, — bet mes privalome pasistengti, kad savo kėslų bėgliai neįgyvendintų.

Griebęs mikrofoną seržantas paprašė valdymo centro atsiųsti sraigtasparnius, deja, įvykiai klostėsi pernelyg greitai: visi suvokė, kad laiko praktiškai nebeliko.

Priešakyje orą vėl perskrodė balta ugnis; šįsyk tamsus limuzinas žviegdamas padangomis nuslydo skersai greitąją juostą, trenkėsi į centrinę tvorelę ir atšoko. Donalas kone įtikėjo, kad vairuotojui pasisekė suvaldyti automobilį, tačiau tas palingavo, Haraldas dar du kartus iššovė, ir užpakalinės padangos subliuško.

Sumėtyta mašina čiūžtelėjo iki asfaltuoto kelkraščio, visa jėga įsirėžė į baliustradą.

Betoninę turėklų sienelę ištaškęs į skeveldras, limuzinas nuskriejo į bedugnę. Donalas užsimerkė, laukdamas smūgio į žemę, bet tegirdėjo variklio riaumojimą, vėjo gausmą ir priblokštų Aleksos bei Ralfinko šūksnius.

— Neįmanoma!

— Kas per?..

— Limuzinas aprūpintas moliskarabėjaus šarvais, — paaiškino seržantas. — Man jau teko su jais susidurti. Bet kokias kliūtis skrodžia kiaurai.

Žaliasis furgonas įsmuko į tunelį, didžiosios kaukolės burną, ir oranžinėje natrio garų šviesoje pajuodavo.

— Tik nesakykit, kad jis atlaikė skrydį apačion. — Aleksa pasuko galvą atgal ir įsispoksojo į ertmę baliustradoje.

— Galbūt karkasas, — tarė seržantas. — Bet tikrai ne važiuoklė. O vairuotoją greičiausiai sutraiškė įkoš…

— Artėja lemiamas momentas, — įsiterpė Ralfinkas, mygdamas akceleratorių.

— Pačiu laiku, — suniurzgė Donalas. Spragtelėjo „Magnuso“ saugiklį. Nors piršto nelaikė ant gaiduko, pistoletas galėjo atsitiktinai iššauti dėl netikėto sukrėtimo.

— Laikykitės.

Ralfinkui susukus vairą, svylančios padangos degutbetonį nudažė juodu puslankiu. Iš po ratų parūko melsvai pilki dūmai, ir po kelių sekundžių automobilis sustingo išsikėtojęs įstrižai juostos. Žaliasis furgonas dunksojo nekrutėdamas, visos jo durelės buvo atlapotos. Ties saugiąja pėsčiųjų zona griausmingai užsitrenkė metalinės avarinio išėjimo durys.

Donalas pirmas nėrė laukan, pakeliui išsitraukdamas „Magnusą“. Už šimto jardų stovintis apkūnus vyriškis, kuris išlipo iš savo mašinos pažiūrėti, kas vyksta, taip žaibiškai stryktelėjo atgal, kad net sutirtėjo jo pagurklis, įpuolė atgal į saloną ir paskubomis uždarė dureles.

Netoliese, už kelių jardų, Donalas matė akmeninius laiptelius, bet, žinodamas, jog šiuo metu svarbi yra kiekviena sekundė, pasinaudojo furgono kapotu kaip tramplinu, viena ranka įsikibo į geležinį turėklą, persirito per apsauginę tvorelę ir nusileido ant betoninio lako. Jei čia kildavo avarija, pėsčiųjų keliuku evakuodavosi žmonės, vadinasi, laiptai už metalinių durų vedė ne vien apačion, bet ir į viršutinius tunelius.

Iki padangių greitkelių, iškilusių per porą šimtų pėdų, smingančių į tuščias milžiniškos kaukolės akiduobes.

Donalo užnugaryje nuskambėjo Ralfinko šūksnis:

— Furgonas tuščias. Radau tiktai geltoną tandemą.

— Ką tokį?.

— Dvivietį dviratį.

— Velniai griebtų.

Jeigu įtariamieji nešėsi Kortindo lavoną, greitai skuosti jie nepajėgs. Donalas spyriu pravėrė metalines duris ir atšoko. Laiptinėje šešėlius prasklaidė įprastas blausiai gintarinis apšvietimas.

Ant sienos raudonavo pavojaus signalo mygtukas. Leitenantas per jį smogė „Magnuso“ drūtgaliu.

— Ei!

Atgijus laistyklėms — tiksliau, galingiems purkštuvams, — tunelį užliejo dirbtinis lietus. Ėmė žybsėti purpurinės lemputės. Bet svarbiausia, kad laiptus nutvieskė magnio baltumo šviesa.

Donalas įkišo nosį pro tarpdurį ir vėl atsitraukė

— Kur bėgam? — negarsiai paklausė Aleksa. — Aukštyn ar žemyn?

Jis pakratė galvą. Galbūt bėgliai tykojo persekiotojų pasirengę

šaudyti, bet leitenantas neįžiūrėjo jokių ginklų vamzdžių ir iki šiol priešininkų šūvių negirdėjo. Be to, buvo devyniasdešimčia procentų įsitikinęs, kad iš automobilio salono matė pterašikšnosparnį. Tokia diversija velniškai brangiai atsieitų.

Donalas dūrė pirštu viršun. Linktelėjo, kai seržantas nukreipė smilių apačion. Dėl visa ko ten reikėtų pasiųsti vieną žmogų.

Pasiruošk…

Susikūprinęs jis smuko į laiptinę.

Šūviai nenuaidėjo.

O, Tanate.

Delne gniauždamas ginklą, Donalas užlipo ant pirmojo laiptelio ir po akimirkos nurūko tekinas.

Viktoras gūžėsi septintame kontorų korpuso aukšte, klausėsi tylių balsų, sklindančių iš už dvigubų uždarytų durų. Žalvarinė plokštelė skelbė, esą čia įrengtas valdybos posėdžių kabinetas, bet, sprendžiant iš dejonių, kambaryje esantys žmonės dalyvavo anaiptol ne eiliniame susirinkime.

Nieko nuostabaus, žinant, kad jau trečia nakties.

Įsigauti į statinį pasirodė tiek lengviau, tiek sunkiau, nei jis tikėjosi. Išorinių durų lyg ir nesaugojo jokie sargybiniai ar įmantrus užrakto mechanizmai. Bet žengus kitapus slenksčio, padėtis pasikeitė.

Pirmąjį rutulėlį, kybantį palubėje, detektyvas pastebėjo ties pirmuoju kampu. Omai suvokė, kad akys skrajūnės plevena visose kertėse.

Tačiau akistatai su jomis Viktoras buvo pasirengęs. Iš kišenės išsitraukė didelę nosinę, ją apžiūrėjo, susiraukė, ir apsirišo apatinę veido dalį. Iš odinio švarko užančio iškrapštė du pilkus purkštuvų balionėlius ir porą sykių giliai įkvėpė.

Iš pradžių migdomųjų papurškė į koridorių, luktelėjo, kol jie išblaškys akių skrajūnių dėmesį. Tuomet ryžtingai žengė į priekį ir paleido čiurkšlę į pirmąją sargybinę.

Virš blizgančio obuolio nusileido membrana, akis užmigo bei nugrimzdo į sapnus.

Slinkdamas į korpuso gilumą Viktoras pasinaudojo balionėliais ne vieną kartą. Ties stikline gardelio siena vogčiomis nužvelgė kontorą, kurioje nuvargę, prie faktūrų ir važtaraščių palinkę darbuotojai tvarkė teisėtus Sėlio Žnypliaus verslo reikalus.

Viktoras nusigavo iki laiptatakio, įveikė keletą tamsoje skendinčių aukštų, kol galiausiai pasiekė septintąjį. Šiuo momentu glaudėsi prie durų.

Valdybos posėdžių kabinete vėl pasigirdo aimana.

Sušana.

Neabejotinai.

Apžiūrėjus duris paaiškėjo, kad iš jų kyšo ne bumbulas, o žalvarinė, pailga rankena. Gerai. Detektyvas sukryžiavo rankas ant krūtinės, iš perpetės dėklų išgriebė „Bubius“, pritūpė ir kairiąja alkūne lėtai palenkė rankeną.

Ji neužsikirto.

Visi kiti įvykiai klostėsi žaibiškai.

Milžinas įsiveržė pro tarpdurį, nusirideno per dešinįjį petį ir pašoko atstatęs ginklus.

Savo šaudyklių jau siekė septyni, ne, aštuoni vyrai. Tolimajame kambario gale stiebėsi stambi, pilkai perlamutriniu kostiumu pasipuošusi figūra. Kruvina Sušana sėdėjo pririšta prie kėdės, jos drabužiai virto draiskanomis, du pirštai buvo išlenkti ir perkreipti pasišlykštėjimą keliančiais kampais.

Viktoras ėmė šaudyti: sukdamasis visu kūnu, spusčiodamas abiejų „Bubių“ gaidukus, paleido seriją kurtinančių šūvių. Tačiau lavonai, sudribę aplink pasitarimų stalus, daugumos nebegirdėjo.

Tikslą pasiekė gal viena iš trijų kulkų, bet kiekviena apkaba turėjo po septyniolika šovinių, ir to kuo puikiausiai užteko. Viktoras skubiai apžiūrėjo patalpą, kurioje įsivyravo bedūmio parako kvapas, sykį iššovė, kai merdėjantis tipas krustelėjo bei pabandė suimti numestą, kruviną ginklą. Visi sudoroti.

Atsitiktinė kulka perrėžė kairįjį Sušanos petį; nuo sukrėtimo jos akys išsprogo, daug kraujo praradęs kūnas išbalo. Deja, jai padėti detektyvas negalėjo, nes prie užpakalinės kabineto sienos rėmėsi augalotas individas prabangiu kostiumu, pats Sėlis Žnyplius, kuris dabar įrodė, kodėl nusipelnė tokios pravardės.

Dešinioji jo ranka buvo normali, o kairiosios plaštaką atstojo masyvūs, blizgantys gnybtai. Pastarieji šastelėjo į priekį, ir Viktoras, sureagavęs į judesį, paleido kelis šūvius. Tačiau kulkos rikošetu atšoko nuo šarvinio sluoksnio, saugojančio galūnę. Toji savo ruožtu išmušė abu „Bubius“ iš policininko gniaužtų.

Detektyvas mėgino išsisukti nuo puolimo, bet Sėlis pasirodė mitresnis. Užteko dešimtosios sekundės dalies, kad žnyplės prasiskirtų ir įkalintų neprašyto svečio kaklą. Viktoras suprato, jog pasipriešinti nebeįstengs.

— Kas tu? — paklausė Sėlis Ž.

Donalas dundėjo aidinčia laiptatakio šachta. Porą kartų sustojo švokšdamas, jausdamas, kaip įtampa svilina šlaunų raumenis. Po drabužiais kūnas apsipylė prakaitu, nors kol kas pavyko sukarti tiktai tris šimtus pakopų — kažkuri sąmonės dalis niekaip nesiliovė jų skaičiavusi.

Priešakyje buvo girdėti čežėjimas, bet iš viršaus niekas nešaudė, įtariamieji, žinoma, ketino užkopti ant didžiosios kaukolės stogo.

— O, Tanate. Judinkis.

Sunkiai šnopuojantis leitenantas nukurnėjo aukštyn. Jo veidą nejučia perkreipė šypsenos atitikmuo, pirmykštė reakcija į varginantį fizinį darbą ir mirtinos grėsmės pojūtį: Donalas atsidūrė savo stichijoje, nusikratė bet kokių dvejonių.

Jis paspartino žingsnį.

Lora tupėjo prie kanalizacijos vamzdžio; kai ausis nutvilkė susišaudymo garsai, o septintame artimiausio pastato aukšte žaliuzes pervėrė serija tvyksnių.

Ji nėrė į priedangą, pasislėpė šalia krovininių padėklų ir atsisegusi rankinę, įstrižai permestą per pečius, patikrino, ar viduje tebeglūdi ginklas.

Staiga kažkas perskrodė orą, sudraskė dirželį, ir žmogaus rankos išplėšė rankinę iš Loros pirštų. Moteris metėsi į priekį, bet iš už kilnojamos platformos iššoko ir ją už dilbių sugriebė du pečiuiti pavidalai.

Priešais komandorę išdygo dar vienas stambus, šautuvą atstatęs individas.

— Ką gi mums daryti? — paklausė vienas iš užpuolikų.

— Siūlyčiau, — sumurmėjo Lora, — eiti po vėl…

— Ką čia nešiojies? — nuskambėjo gūdus balsas. Jo savininkas — tik neaišku, ar žmogus, — pilkšvo gymio, septynių pėdų ūgio tipas kvadratine fizionomija, kurią įstrižai vagojo randas, varstė moterį visiškai bejausmiu žvilgsniu.

— Automatas, — tarė rankinę prasegęs žaliūkas. — Mažutis… ir asmens pažymėjimas. Ji iš policijos.

Link pastato artėjo kita sargybinių grupė. Jei Viktoras ir Sušana nežuvo, tikimybė, kad jie praras gyvybes, nenumaldomai didėjo.

— Komandore, — pilkaodis apžiūrėjo Loros ženkliuką, įsimetė jį į kišenę. — Jaučiamės pagerbti.

— Jūs ne…

— Nudėkit ją. — Gigantas nusigręžė. — Tučtuojau.

Lora kietai užsimerkė.

Donalai…

Staiga ji pajuto trūktelėjimą ir išgirdo šniokštimą. Praplėšusi vokus pamatė miglotus kontūrus, kylančius iš suraižyto degutbetonio.

Bekūnes savo rankas esybė įkišo į šaulio galvą bei krūtinę…

— Ksalija!

…privertė galūnes įgauti materialumą ir suspaudė pirštus.

Iš visų jėgų.

Tuo momentu, kai žmogus išmetė ginklą bei agoniškai sušvokštė, Lora stryktelėjo į šoną, atmetė švarkelio skverną ir nugaros dėkle sužvejojusi pistoletą paleido tris šūvius. Anksčiau, nei sargybinių smegenys apdorojo jos judesius.

Galų gale būrys išsibarstė į šalis; bėgdami atsišaudė tik du vyrai. Tačiau Lora, pratęsdama taktinius manevrus, spėjo pasilenkti. Ksalija vėl virto nematerialia, todėl kiaurai smingančios kulkos jai niekaip nepakenkė.

Šmėkla pripuolė prie šaulių porelės. Jai traiškant širdis, abu sargybiniai atsiraugėjo krauju ir negyvi sudribo ant žemės.

Pilkaveidis skuodė tolyn, tačiau savo bėgseną akivaizdžiai kontroliavo, nesileido užvaldomas baimės. Lorai teko priimti svarbų sprendimą. Milžinas lėkė pagalbos, užuot bandęs pasprukti, dėl to nekilo nė menkiausių abejonių. Ant kortos pastatytos policijos pareigūnų gyvybės, tad jokios kitos išeities ji neturėjo.

Lora nuspaudė gaiduką, ir nedidelis, dvidešimt trečio kalibro pistoletas nuo atatrankos šoktelėjo viršun. Iš žmogaus sprando ištryško tamsaus skysčio purslai; sukniubęs jis apmirė.

Komandorei tebegrėsė rimtas pavojus, todėl ji nusirideno iki kito lavono, stvėrė savąjį automatą. Likusieji sargybiniai išsilakstė, neskaitant vieno, nutarusio susiremti su Ksalija, bet dėl to labai pasigailėjusio — šmėkla šniojo pirštais, kurie pavirto kaip plienas aštriais nagais.

Žmogus gokčiodamas nuvirto ant degutbetonio; dėl perplėštų sausgyslių nebeįstengė pakrutinti nė vienos galūnės. Tegalėjo mėšlungiškai virpčioti, stebėti, kaip iš sudraskytų arterijų pliūpčioja kraujas, ir laukti neišvengiamos mirties.

Kol Ksalija prie jos prisiartino, Lora įdėmiai žvalgėsi po apylinkes. Artimiausiu metu su mirtinomis grėsmėmis veikiausiai nesusidurs. Patenkinta, kad išgyveno, puse lūpos nusišypsojo.

— Iš kur atsiradai? — paklausė kolegės. — Kaip sužinojai, jog būsiu čia?

Šmėkla pleveno artyn tarytum nešama vėjelio, nors šio dvelksmas oro nedrumstė.

*Taip pat, kaip ir tu.*

— Ką tai turėtų reikšti? — komandore priklupo ant vieno kelio, iš naujo užtaisė automatą. — Kaip aš? Ką nori pasakyti?

Ksalija pakilo aukštyn per porą pėdų, lyg ir pauostė orą, vėl nusileido.

*Manai, esi vienintelė, gebanti bendrauti su katėmis?*

Pastate pokštelėjo dar vienas šūvis. Abi pareigūnės nuskubėjo link tarpdurio, toliau nuo ginkluotų, atbėgančių žmonių.