Kaulų daina

10

Kalbant apie gotikinę, įspūdingų apimčių buveinę, žodis „apartamentas“ skambėjo aiškiai per švelniai. Lorai Styl priklausė visas 227-as Dumsiojo bokšto aukštas, virš kurio tebuvo techninės priežiūros patalpos gerokai žemesnėmis lubomis ir didžiuliai septynių pastato liftų varikliai bei cilindrai.

Niūriuose, bet didinguose kambariuose vyravo toks šaltis, kad iš Donalo burnos veržėsi garas. Nūnai jis stovėjo erdviame miegamajame, išklotame tviskančiomis obsidiano grindimis, greta lovos su baldakimu, kurią dengė sidabriški apklotai, išsiuvinėti tamsiai purpurinėmis, jam iki šiol neregėtomis runomis.

Ant žemų stalų dunksojo juodos, vazas primenančios konstrukcijos. Kai Lora ties kiekviena spragtelėjo pirštais, virš jų užsižiebė melsvos, drebančios liepsnelės.

— Ne žaltvykslės. — Donalas susiraukė. — Aš nejaučiu… tavo namuose nėra susaistytų šmėklų, tiesa? Jokių?

— Manai, jų turėtų būti? Tavo nuomone, dvasias man derėtų įkalinti buitiniuose prietaisuose?

Leitenantas prisiminė dejones, aidėjusias tarp požeminių reaktorių, sruvenusias nuo nekrosrauto bangų, kurios vilnijo kiaurai mirusiųjų kaulus.

Ar jauti?..

Ne, jau nebe.

— Nenustebčiau, — burbtelėjo Donalas, — jei tokia lemtis būtų priimtinesnė už tai, kas laukia mūsų visų.

Lora nutaisė neišskaitomą veido išraišką.

— Man reikėtų tave nuvesti į virtuvę, — po pauzės pratarė moteris. — Galėsi sau pasigaminti kokią vakarienę. Miegosi čia. Tualetą rasi ten.

Ji pamojo į sieną, uždengtą dešimties pėdų pločio plokštėmis — kas antra iš jų buvo nudažyta pilkai arba juodai.

— I vonios kambarį veda trečios durys.

Keturios kartoninės dėžės su Donalo manta jau stovėjo kampe. Vežimėlis — kuriame vis dėlto slypėjo šmėkla — veikiausiai pasuko kitu keliu, turbūt pakilo į miegamąjį techninio aptarnavimo šachta. Dabar patalpoje jis nesišlaistė.

Matyt, priklausė ne Lorai, o pastato administracijai.

Leitenantas nusekė paskui moterį į ledinę virtuvę. Paklusdamos namų šeimininkei, spintelės atsidarė, parodė sąstingio lauku apsaugotas maisto dėžutes ir porcelianinius indus, kuriais niekas nesinaudojo ištisą amžinybę.

— Vaišinkis, — tarė ji. — Pasimatysime iš ryto.

— O… gerai. Ačiū.

Donalas pasijuto nusivylęs, nors suprato, jog taip reaguoti kvaila.

Ar tu…

Niekada.

Žinant, kiek Lora dėl jo padarė, nevertėtų tikėtis, kad ji sutiks drauge pavakarieniauti. Ko gero, keliaus užkąsti turtingų draugų kompanijoje, įsilies į visiems paprastiems policininkams svetimus sluoksnius.

— Aš tau labai dėkingas, — pridūrė, komandorei išeinant iš virtuvės.

— Nėra už ką.

Kai Loros kulniukai nucaksėjo per koridoriaus grindis, toldami už girdimumo ribų, durys — tiesiog apkerėtos, be jokios šmėklos — užsidarė pačios.

— Ką gi, — panosėje murmtelėjo Donalas, — pažiūrėkim, ko yra valgyti.

Alkis skrandžio nebegraužė, tačiau mintyse leitenantas išgirdo sesę Feliciją, kuri ligoninėje aiškino, esą gerai maitindamasis jis greičiau sveiks. Kol kas visų jėgų neatgavo.

Iš spintelės Donalas išsitraukė į vyniojamąjį popierių įsuptą rausvojo Alkadijos sūrio plytelę ir kartoninę juodųjų kopūstų sriubos dėžutę. Aptiko juodų krekerių. Tik tiek. Jis paieškojo prikaistuvio.

Bet nieko nerado.

— Tanatas griebtų.

Galų gale apsiribojo tuo, kad iš pakelio atsigėrė šaltos sriubos. Sūrio ir krekerių skonis pasirodė… įdomus.

Ant vyniojamojo sausainių popieriaus perskaitė pagaminimo datą: 6604 šeštojo mėn. 22 d. Na, juos bent jau galima valgyti: spintelė, regis, aprūpinta aukščiausios klasės sąstingio lauku, veiksmingai užkertančiu kelią dūlėjimo procesui.

Vis dėlto kas čia per prabangūs apartamentai, kurių kambariuose viešpatauja šaltis, o virtuvėje nėra šviežio maisto, tik sušalęs sūris ir prieš trejus metus pirkti krekeriai?

Donalas valgė lėtai, užkrimtęs surinko pabirusius trupinėlius, lėkšteles nuleido į plautuvę — čiaupas iškosėjo rūdžių spalvos skystį lyg neįpratęs veikti. Kai vandens srautas paskaidrėjo, plautuvė praskalavo indus, iš jos šonų išnirusios trumpos rankos švariai nuplovė lėkštes ir padėjo jas džiūti.

Aidinčiu koridoriumi jis grįžo į tamsų miegamąjį aukštomis lubomis. Ilgą laiką žiūrėjo į lovą su baldakimu, pagaliau išsirengė iki apatinių, vienoje iš aptalžytų dėžių sužvejojo knygą nuplėštais viršeliais. „Žmogaus: keršto“ egzempliorių, kurį pradėjo skaityti prieš saugodamas primadoną.

Ar?..

Ne.

Pasiėmęs knygą Donalas įsitaisė ant lovos, įsirėmė į šilkines, tarsi gyvsidabris blizgančias pagalves. Mirgančioje blausiai melsvų liepsnelių šviesoje vertė puslapius, su džiaugsmu pasinėrė į išgalvotą istoriją. Tikras gyvenimas bei pasaulis nutolo, išsivadavo iš logikos ir kasdienės veiklos apribojimų.

Kažkuriuo momentu jis nuleido knygą ant kelių, užsimerkė, idant pailsėtų akys, ir nugrimzdo į šiltus oranžinius sapnus.

Atsibudo ištroškęs. Vienais apatiniais patraukė į virtuvę…

Ūmai sustingo kaip įkaltas.

Ar jauti?..

O taip, vardan Mirties.

Lora stovėjo koridoriuje visiškai nuoga. Priešais atvertus aukštus langus, už kurių juodavo šalta naktis. Galinguose vėjo šuoruose beveik horizontaliai pliaupė gyvsidabrio liūtis.

Nuostabi blyški moters oda žvilgėjo sidabru. Tarytum ji būtų ką tik grįžusi iš lauko.

— Tu toks šiltas, — sukuždėjo Lora. Akių vokai virptelėjo. — Aš neketinau…

Donalas jautė, kaip iš sąmonės gilumos mėgina ištrūkti perspėjimas susitvardyti, tačiau, žengus arčiau komandorės, abejones nustelbė geismas, nuo kurio vibravo visas kūnas.

— Kiaurą dieną darbe, taip arti gyvųjų…

— Tu esi tobula, — kimiai atsiliepė jis.

…jauti dainą?

Leitenanto esybę užliejo kažkokia galinga jėga.

Nežinau.

Visai įmanoma, kad sekundę kitą Donalas grūmėsi su užplūstančia trauka; arba tiktai įsivaizdavo kovojąs ir be menkiausių dvejonių pasidavė įvykių eigai.

Jo delnas apglėbė šaltą krūtį. Prigludo prie standaus ir kaip plienas žvarbaus spenelio.

— O, Tanate.

Jiedu puolė vienas kitam į glėbį, desperatiškai sulipo kūnais; kai abu nuklupčiojo į miegamąjį, laiko apmąstymams nebeliko.

Lora, blyški bei stipri moteris, apžergė jį ir, Donalui į ją įsiskverbus, nusikvatojo. Suėmęs abi stangrias krūtis leitenantas pajuto, kaip viduje išsprogsta balta pasitenkinimo nova. Pasirideno ant šono, privertė komandorę išsitiesti ant nugaros, pabučiavo ledinius spenelius, podraug piršto galiuku kuteno ją iš vidaus. Po akimirkos Lora ėmė griausmingai vaitoti, netrukus sudrebėjo ir vėl prajuko.

Ar jauti…

Ne dabar.

Donalas lūpomis palytėjo blyškią, švelnią, žvarba atsiduodančią odą, bučiniais nusėjo visą kūną. Po kelių minučių moteris antrąsyk susijaudino, išsirietė, kai leitenanto liežuvis nuslydo žemiau jos pilvo; galų gale jis įsmuko į Lorą, ir šįkart kulminacinį driokstelėjimą abu patyrė vienu metu.

— Ak, Mirtie…

— Tu nuostabi, — išspaudė Donalas, staiga atgavęs amą.

— Ir tu, mano mielas meiluži.

Jie pagulėjo, nepaleisdami kits kito iš rankų.

— Prakeikimas. — Jausdamas, jog šonkaulius pervėrė spazmas, leitenantas nusirideno šalin. — Atleisk.

— Kaip jautiesi?

— Normaliai. — Donalas pasirąžė, nors judesiai kėlė skausmą. —Tik palūkėk, kol man sugrįš jėgos. — Jis prisiglaudė prie Loros, pabučiavo į šaltas lūpas.

— Taip… brangusis, tau derėtų pamiegoti. Antraip rytą iš tavęs man nebus jokios naudos.

Darbe ar lovoje? Jis išsišiepė ir pagalvojo, kad klausimą reikia ištarti balsu, bet nūnai gulėjo lovoje, patogiausioje iš visų, kokiose teko išsitiesti, po traumos ir pasimylėjimo iki galo neatsigaivelėjęs.

Ar?..

Velniai žino. Nepamenu. Kam tai rūpi?

Donalas paniro į keistą būseną, galbūt miegą, o gal transą — svarbiausia, jog atsijungė nuo įprasto pasaulio. Nugrimzdo į palaimą, ne itin dažną gyvenimo palydovę.

Jis ėmė snūduriuoti.

Pabudo stingdamas nuo šalčio, kuris vėl įsiviešpatavo kambaryje. Tamsią patalpą teapšvietė melsvos virpančios liepsnelės. Lora iš lovos dingo.

Ką mes padarėme?

Juos užvaldė aistra. Bet kaip tai įvyko?

— Lora? — Donalas sumirksėjo, atsisėdo pusiau stačias. — Ar tu…

Taip, ji čia.

O, prakeiktas Tanate..

Nuogutėlė moteris sėdėjo ant žemės sukryžiavusi kojas. Juodas plonas kabelis, pakibęs po kontaktiniu tinklu, jungė ją su sienoje įmontuotu lizdu. Nuo nekrotoninės energijos laidas pulsavo. O kairiosios krūties oda…

Ne, aš nė nenutuokiau.

…trikampis lopinys tobulos odos, kuriąjis bučiavo, glamonėjo liežuviu ir pirštais, kadarojo atplėštas…

Ar tikrai?

…o krūtinės ertmėje reguliariu, niekuomet nekintančiu ritmu tvinksėjo juoda, gliti, artimiausiai parai įkraunama masė.

Į sąmonės paviršių išniro slopinti prisiminimai.

Tavo apsauga nubaido tik gyvas būtybes. Štai ką Lora sakė, kai drauge su kareiviais užgriuvo kotedžą.

Dabar moters akys, įsmeigtos į Donalą, kuris savo ruožtu žvelgė į ją, glūdėjo šešėliuose.

— Kas yra? — atšiauriu balsu paklausė komandore. — Anksčiau niekada nesidulkinai su zombiu?

Jis bandė išsižioti, bet kažkas sugniaužė gerklę — tarsi užsmaugti mėginanti kilpa. Leitenantas norėjo pasakyti, kad jam nerūpi, kas ji tokia, tačiau nepajėgė pratarti nė žodžio. Taip ir sėdėjo praradęs amą, kol Lora atsistojo, iš juodos, glotnios, plakančios širdies ištraukė kabelį, nutrenkė jį šalin, uždarė krūtinės ląstos ertmę, pakėlė ir prisiklijavo krūties lopinėlį.

Plyšelių pakraščiai susiliejo, ėmė blėsti, pagaliau pranyko. Oda vėl tapo vientisa.

— Aš…

— Neaušink burnos, Donalai.

Numestus drabužius Lora paliko ant grindų, iš kambario išėjo nuoga, siūbuodama tobulų išlinkių sėdimąja, kurios raumenys ritmiškai įsitempdavo ir vėl atsipalaiduodavo. Jai pradingus tarpduryje, leitenantas save išplūdo.

— O, Mirtie…

Nuleidęs kojas nuo lovos, mitriai pašoko.

Ji gailisi neatsispyrusi aistrai. Pati irgi neįstengė užgniaužti geidulio…

Donalas buvo įpratęs prie energingų, staigių, atletams įprastų judesių, bet šįsyk į galvą plūstelėjo kraujas, ir kūnas susverdėjo. Paklodė, rodės, ėmė kilti artėdama prie veido — Hade, aš alpstu, — o jis savyje neberado jėgų išsilaikyti stačias. Aplinkui viskas…

…pajuodo.

Lora stypsojo didžiojoje svetainėje ir drebėjo, bet ne dėl žvarbaus oro. Argi negyvėliai galėtų jausti šaltį? Ji spiginosi į koridorių ir savo miegamojo — šiuo metu perleisto Donarlui — duris.

Miegamojo, kuriame nenakvojo nuo tada… nuo tų nelemtų įvykių.

Apartamente buvo šeši svečių kambariai, septintuoju naudojosi ji pati: sąmoningai mylėtis su leitenantu neplanavo, bet, matyt, iš pat pradžių nujautė, jog taip nutiks.

Tanatas rautų. Velnias.

Palūkuriavusi dar kelias sekundes su viltimi, jog Donalas išlėks atsiprašyti — o Mirtie, jis toks šiltas, — Lora pasidavė — juk aš esu jo komandore — atsisuko į aukštus, atvirus langus ir užsikorė ant palangės.

Galų gale susiradau tikrą vyrą.

Nuo gatvės ją skyrė du šimtai dvidešimt septyni aukštai. Purpurinį dangų atmiešė sidabro atspalviai: už aklino debesų sluoksnio slėpėsi mėnulis.

Tik apmaudu, kad nesu tikra moteris.

Lora įsikibo į kaukolę, išraižytą sienoje, ir prisitraukė aukščiau, Įsistverdama į kitus bareljefus — Zurinamo komodo, Balkrano plėšriojo vulkano, pavaizduoto šalia vampyrinio erelio — ji kopė aukštyn, nuoga nakties tamsoje.

Žaliomis, už automobilius didesnėmis akimis į komandorę žiopsojo milžiniškos akmeninės demonų galvos, priklausančios antžeminei Dumsiojo bokšto daliai. Jos stebėjo, kaip Lora kilo smailėjančiu pastatu.

Pagaliau moteris užsiropštė ant stogo, kurio centre į naktį stiebėsi didis špilis.

Pliką sėdimąjąji nuleido ant vieno iš keturių gigantiškų demonų kaklo, visai netoli gerklės. Įbedė žvilgsnį pirmyn, bet nematė nieko, išskyrus savo kvailybės gelmes.

Prie Loros atitipeno tamsiai pilkas katinas.

— Labas, — sumurmėjo komandore.

Gyvūno akys nušvito skaisčiu raudoniu.

— Ar pasėdėsi su manimi?

Atsakymas pasigirdo po pauzės:

*Taip.*

Katinas pritūpė greta, mirksėdamas blizgančiomis raudonomis akimis.

Prie tamsos prisitaikęs Loros žvilgsnis nuslydo per žmonių bei dvasių sukurtą tarpeklį, kuris įkūnijo gatvę, į priešingus bokštus ir siaurus akmeninius, juos jungiančius skersinius: nekrotoninių kabelių bei telefono linijų kanalus.

Tais ankštais tuneliais nepajėgtų prasiskverbti joks žmogus — užtat jais plevendavo šmėklos, keliaujančios tarp statinių. Išoriniais skersinių paviršiais, jei tik nepabūgdavo aukštybėse audringai sūkuriuojančių vėjo šuorų, galėjo pėdinti (arba retsykiais šliaužti) kiti padarai, taip įveikdami po kojomis atsiveriančias bedugnes.

Šiuo metu ant artimiausių stogų supratingai mirksėjo raudonos kačių akys, jos spitrėjosi į nuogą Lorą, sėdinčią prie Dumsiojo bokšto špilio, žvelgiančią į naktį.

Į naktį, kuriai ji priklausė.

Donalas atsipeikėjo. Nulingavęs į vonios kambarį, iš čiaupo atsigėrė pridvisusio vandens, paliko jį bėgantį. Po kelių minučių švaresniu skysčiu pripildė antrą stiklinę.

Loros — nė ženklo.

Jis grįžo į miegamąjį, panaršė kartonines dėžes, iš vienos išgriebė senąją savo šokdynę. Juodą, per daugelį metų nugludintą, iš mantikoros ketguto standžiai nupintą virvę.

Užsitempęs vien tik trumpikes, Donalas ėmė lėtai strykčioti, pradėjo nuo šuoliukų abiem kojomis, paskui įniko liuoksėti nuo vienos galūnės ant kitos. \ ritmišką aerobinį ritmą įterpdavo žaibiško trepsėjimo pliūpsnius. Melas O'Brajanas, senasis bokso treneris, būtų juo didžiavęsis.

Po pusvalandžio, leitenantui baigiant treniruotę, į kambarį įėjo Lora, vilkinti vieną iš mėgstamų griežto stiliaus kostiumėlių, šįsyk tamsiai mėlyną, avinti tokios pačios spalvos smailiakulnius batelius. Prie bendro fono puikiai derinosi vaivorykštės atspalviais žvilgantys lūpų dažai.

— Kaip matau, esi neblogos formos, — pratarė moteris.

— Pasirengęs bet kokiems išbandymams… — Donalas teatrališkai apsivijo šokdyne, po sekundės numetė ją ant lovos, — …kuriuos man paskirtum.

— Nesupratau?

— Dabar jaučiuosi daug geriau.

— Ne.

Leitenantui išsprūdo pratisas atodūsis.

— Aš…

Ne. Jis neatsiprašinės.

Ar jauti?..

Nuolat, velniai griebtų.

Donalui magėjo pasakyti, kad ją myli, nors sveikoji proto dalis plyšavo, esą dėl tokių jausmų kalti kerų padariniai, esminių kūniškų poreikių perprogramavimas.

— Apie tai kalbėti neverta.

— Ne, — sutiko jis.

Abiejų žvilgsniai susikirto.

Ar?..

Jie vienu metu gurktelėjo seiles.

Lora atsisegė švarkelį ir marškinėlius, čiupo dešiniąją jo ranką, kurią priglaudė prie juodų liemenėlės nėrinių, dengiančių kairiąją krūtį ir širdį.

— Ar jauti, kaip manyje… pulsuoja… juodas siurblys?

— Taip. — Leitenantas užsimerkė ir sudrebėjo. — Taip, jaučiu.

— O, Tanate.

Donalas ir Lora traukte įtraukė vienas kitą į glėbį, tarytum kiekviena dviejų kūnų ląstelė būtų užsigeidusi susijungti į vientisą organizmą, tarytum jie būtų galėję tapti viena esybe, užtvindyta džiaugsminga aistra bei meile, sūriu, tarpusavyje sumišusiu prakaitu; jis išrengė moterį, pats nusispyrė trumpikes, bet šį kartą pora glamonėjosi švelniai, be jokios karštligiškos skubos kaip praėjusį sykį.

Aukščiausią malonumo tašką — pirmą, antrą, trečią sykį — jie pasiekė sutartinai, kliegdami ir kvatodami, mėgaudamiesi gerokai sodresniais, ryškesniais pojūčiais. Galiausiai nuogi išsitiesė ant sidabrinių paklodžių, prajuko gomuriniais, pasitenkinimo sklidinais balsais.

— Vis dėlto nesusilaikėme, — prabilo Lora.

— Aha. Tu suviliojai pavaldinį, o aš…

— …susidėjai su asmeniu, neturinčiu žmogaus teisių, bent jau senatoriaus Blanco įsitikinimu.

— Ką tas išpera nutuokia.

Jie pažvelgė kits į kitą.

— Ar taip bus visada? — paklausė moteris.

Donalas papurtė galvą.

— Nežinau.

— Aš taip pat.

Leitenantas galėjo nuspėti, kas sužadino jo geidulį. Bet kodėl trauką naujai iškeptam savo darbuotojui jautė Lora?

Neįsivaizduoju.

Svarbiausia, kad jautė, dėl ko abejonių nekilo.

Alkūne įsirėmęs į lovą, Donalas atsiplėšė nuo paklodės, pirštų galiukais perbraukė šaltą, nepriekaištingos išvaizdos odą. Reaguodami į prisilietimus, sustangrėjo tamsoki, lediniai jos speneliai.

— O… patinka? Na. Lora, kodėl užsiimi senatoriumi? Kodėl Blancas — tavo priešas?

— Neskaitant akivaizdžios priežasties? Beje, aš neminėjau, kad žiūriu į jį kaip į priešą. — Moteris išrietė lūpas, kilstelėjo galvą, idant pabučiuotų Donalą, vėl ją nuleido. — Aišku, tu teisus… bet aš taip nesakiau. Blancas priešiškai nusiteikęs mūsų, mano ir Ksalijos, padermės atžvilgiu.

— Ksalija yra išmoningoji šmėkla. Vargu ar ją įmanoma priskirti tai pačiai kategorijai kaip tave…

— Ir todėl ji prastesnė už žmogų?

— Ne, po velnių. Kaip gali to klausti?

Lora krestelėjo galvą, ir ant sidabriškų atlasinių pagalvėlių išsiplaikstė šviesūs plaukai.

— Atleisk, aš neįpratusi… šiaipjau pasaulis nepasikeičia per akimirką.

— Ko tik nepasitaiko.

Ar ji numanė, kas atsitiks? Galbūt viską suplanavo?

Man nusispjaut, net jei ir taip.

— Taigi. — Nusiridenusi į šoną Lora atsisėdo, pašnairavo į spintelę, virš kurios tiksėjo adatėlės, rodančios laiką: 11:07. — O Mirtie, ar žinai, kaip mes vėluojame?

— Aha… į štabą verčiau važiuokime atskirai.

— Ne.

— Arba išlaipink mane kokioje nuošalioje vietoje, kai iki departamento liks penki kvartalai. Pakeliui nupirksiu kavos. Kertu lažybų, kad ji bus geresnė, nei Viktoro verdamas bizalas.

— Nieko nebus.

— Tik nesakyk, jog tau patinka Viktoro kava.

— Niekada nesujos ragavusi, — atsakė Lora. — Tiesiog nenorėjau. Ir dabar, mano karštas meiluži, nejaučiu jokio poreikio tavęs išsižadėti.

Ji palietė Donalo krūtinę, ir nuo pirštų galiukų ūmai parūko vos įžiūrimos garų sruogelės.

— Klausyk… aš tavęs neskaudinu? — leitenantas pirmą sykį sąmoningai suvokė, kaip smarkiai skiriasi jųdviejų kūno temperatūros. —Tai yra mano oda tavęs nedegina?

— Dar ir kaip kaitina, mano žavingas meiluži. Bet maloniai.

— Tu sakei… — Donalas atsakė įjos bučinius jausdamas, kaip į vyriškumą suplūsta kraujas, — …kad mes vėluojame į darbą.

— Mm-hmm. Laimei, aš esu viršininkė.

Jie vėl susiliejo į visumą.

— Laimei, laimei…

Ir pajudėjo keliu, vedančiu link novos sprogimo.

Lorai „Žiežula“ idealiai tiko. Prie jos rankų puikiai derėjo netgi pusračio formos vairas, kuris priversdavo automobilį įveikti staigiausius posūkius reaguodamas iš pažiūros į menkiausius spustelėjimus.

Jie važiavo perpus užpildytomis gatvėmis, džiaugėsi, jog piko valanda jau praėjo. Į grūstį pateko tiktai netoli policijos štabo. Komandorė įjungė stroboskobinį švyturėlį — kaukiant sirenai, aplinkui sušmėžavo šešėliai — ir nuriedėjo kelkraščiu, du ratus užkėlusi ant šaligatvio. Priešais „Žiežulą“ žingsniuojantys pėstieji mitriai nerdavo šalin.

Prie sankryžos plieskė raudona šviesoforo lemputė, tačiau kiti vairuotojai, pastebėję švyturėlį, sustojo ir praleido atūžiančius Loros ratus.

— Noriu, kad pasektum primadonos pėdsakais. — Ji susuko vairą į dešinę, nepaisydama signalų pypsėjimo kirto iš karto tris juostas. — Gerai?

Užfiksavusios artėjančią „Žiežulą“, į dvi puses prasiskyrė plieniniai, drakonų galvomis išraižyti vartai — masyvios konstrukcijos judėjo neįtikėtinai greitai.

— Siūlai pasiblaškyti už miesto? — kai jie prašvilpė palei akmenines kolonas su stilizuotomis mąsliu erelių galvomis, Donalas liepė sau atgniaužti pirštus, kuriuos buvo suspaudęs į kumščius. — Ar ką?

— Galbūt, jei tie pėdsakai tave išves į užmiestį. — Lorai padarius eilinį staigų posūkį, tuo pat metu išgąsdinus uniformuotą vairuotoją, kuris ketino užvesti didžiulį šarvuotą limuziną, užstaugė ir sucypė „Žiežulos“ padangos. — Bet aš turėjau omenyje nuobodų, nykų popierinį darbą.

— Na, gerai, primadona… nuo ko pradėti? — Donalas nuoširdžiai nustebo, kad paminėjęs jos vardą, tiksliau, titulą, nepajuto jokios širdperšos. Tik dabar ėmė suprasti, jog Marijos daLivnovos visiškai nepažinojo.

Ir dėl to nebekvaršino galvos.

— Nuo Melfakso Kortindo. — Lora pagaliau pristabdė automobilį, aplenkė bronzines kolonas, įsuko į raudoną, metalinį taką, nuožulniai nutįsusį į dubens formos aikštelę.

Spinduliniu būdu išdėstytos stovėjimo vietos priminė ašaros formos įdubimus, kokius molyje palieka puodžius; tris iš jų buvo okupavusios tuščios, prabangios mašinos.

— Tau reikės peržvelgti dokumentus. Išsiaiškinti, kodėl kongreso narys Finrosas siekė, kad su juo susitiktum.

— Juk tu nenori, kad šnekėčiaus su Finrosu?

— Kol kas ne, Donalai. Dabartinėje tyrimų stadijoje verčiau neatskleiskime, ką įtariame. Tas išpera turbūt įsitikinęs, jog išnešė sveiką kailį… o aš nė nenumanau, kuo jis kaltas. Gal sudarė sandėrį… nežinau.

— Kortindas atliko tarpininko vaidmenį. — „Žiežulai“ pagaliau sustingus, Donalas užsimerkė, nepastebimai atsiduso ir vėl praplėšė vokus. — Bet tai nereiškia, jog klysti dėl Finroso… Tarkim, jis irgi kažkam atstovavo. Taigi nusikaltimą ir jo organizatorių skiria du aplinkkeliai.

— Hmm. Kaip sakiau, brangusis, štai tau darbas. — Pasvirusi link keleivio sėdynės Lora jį pabučiavo, mirktelėjo, atšovė dureles ir vieną koją nuleido ant garažo grindinio. — Eime, leitenante, užteks delsti.

Donalas pakėlė lūpų kamputį kreivai nusišypsodamas ir išniro laukan. Jam atsistojus šalia automobilio, durelės išslydo iš pirštų ir užsitrenkė. Griausmingai sutrekšėjo spynos mechanizmas.

— Ei… — jis nė nenujautė, jog „Žiežulą“ kontroliuoja šmėkla.

— Nekreipk dėmesio. Ji gana rami. — Lora paplekšnojo per užsivėrusias vairuotojo duris. — Ar ne, sesute?

— Kas tokia?

Komandore patraukė pečiais.

— Šią istoriją papasakosiu kada nors vėliau… bet mes tik pusseserės — padėtis nėra tokia keista, kaip tau rodos.

Tanatas griebtų.

Galima sakyti, jog Donalo gyvenimas visiškai netikėtai iškrypo iš tiesios vagos. Tačiau ką galvoja, leitenantas nepasakė, nes dabar palei juos praėjo prabangiai apsirengę vyrai, kurie išsipuošusių žmonų draugijoje kulniavo link trijulės limuzinų.

— Mes dar ne štabe, — pastebėjo jis, nukreipęs akis į rusvas, skliautuotas lubas, nuo kurių šiepėsi papūgų bareljefai. — Koks čia pastatas? Redberno centras?

— Aha, atspėjai. „Penkiuose ratuose“, už dviejų šimtų aukštų į viršų, gali pavakarieniauti su senatoriais, kongreso nariais ir panašiomis esybėmis iš vietinių politikierių akvariumo.

— Žavus apibūdinimas. Bet abejoju, ar mane į restoraną įleis. — Donalas žingsniavo šalia Loros, petys į petį, tačiau už rankos jos nelaikė. — Neturiu atitinkamo kostiumo ir kaklaraiščio.

— Spėju, jog aš būčiau sutikta dar šalčiau. Mielai tave ten nusivesčiau. Šiaip, vardan naujų potyrių.

Donalas mintyse pamatė stuomeningą administratorių, mėginantį užkirsti jai kelią, išgirdo ledinį Loros klausimą: „Kas yra, anksčiau niekuomet neaptarnavai zombio?“

Bet tas reginys viso labo užgimė jo vaizduotėje; nūnai porelė traukė sidabriškai baltu, į aukštutinius lygius vedančiu tuneliu, kuris, anot ženklų, vadinosi „Požeminiu greituoju taku Nr. 17“. Papildomos lentelės skelbė sąrašą statinių, įskaitant ir policijos štabą, su kuriais koridorius jungėsi.

Aplinkui netrūko krautuvėlių bei nedidelių užkandinių, tačiau kainos privertė Donalą krūptelėti.

— Atrodo, nuo šiol sukinėsiuos kitame sluoksnyje.

— Cha. — Komandore palingavo galva. — Susidėjęs su manimi?

— Štai kaip? Mes susidėjome?

Kurį laikąjie žygiavo tylėdami. Leitenantas troško paimti ją už rankos, bet žinojo, jog taip elgtis nedera. Lora vadovavo komandai, į kurią jis įsiliejo, ir tuo viskas pasakyta.

Abu sustojo ties požeminiu, sidabriškai pilku įėjimu į policijos štabą — prie vilko snukio, kurio aukštis siekė trisdešimt pėdų, pražiotų nasrų iltys kabėjo viršum galvos, o ilgas liežuvis įkūnijo taką. Abipus vartų budėjo tikri myriovilkiai.

— Ei. — Donalas jiems linktelėjo, lėtai išsitraukė piniginę, atvertė ją, parodydamas savo ženklelį. — Riordanas.

— Tavęs-s-s… nepažįstam. — Kairėje pusėje tupintis myriovilkis į žmogų įsmeigė gintarines akis. — Leitenante.

— Aš bičiuliaujuos su FenSeptintuku. — Jis ištiesė ranką, leido mikroskopiniams kvapų likučiams nupleventi šiltu oru. — Užuodžiat?

— O… t-a-aip.

Kitas sargybinis jau žiopsojo į Lorą, kuri savo ruožtu pažiūrėjo į jį, lyg kažką nebyliai atsakydama. Myriovilkis suurzgė, panarino galvą ir nuturseno į pastatą. Atgal grįžo kartu su pora vilkų.

— Čia Donalas. — Moteris kryptelėjo smakru į bendražygį, pakartojo judesį iš eilės pažvelgusi į kiekvieną padarą. — Jis mano…

— Patinas. — Stambiausias myriovilkis, sena kalė pilkšvu kailiu, atvėpė viršutinę lūpą — vilkiškai išsišiepė. — Mes žinome.

Ruja prasiskyrė, po du nuslinko į šonus, nė vienas nenuleido akių nuo Donalo ir Loros, kol tie pranyko statinio gilumoje. Palydėjo lyg dalyvaudami keistoje ceremonijoje.

\ komandorę jis nė nedrįso pažvairuoti.

Dar po keliolikos sekundžių jiedu jau kilo lifto šachta (bet ne Gertės), keliavo į kontorą, kur abiejų laukė nauja darbo diena.

Donalą užvaldė pažįstamas, bet ne visai įprastas jaudulys — nors ir ne itin keistas, atsižvelgiant į netikėtus gyvenimo pokyčius. Virpulį žadinantis jausmas apimdavo, kai prasidėdavo nauji mokslo metai arba kažkoks nuotykis. Jie drauge įžengė į komandos kambarį ir patraukė link Loros kabineto.

Viktoras sėdėjo už stalo, pirštus įkalinęs metalinėse pirštinėse, kurios užsibaigė ilgais nagais, ir kamavosi prie rinkimo karkaso, panašaus į trimatį skaičiuotuvą, gerokai sudėtingesnio nei rašomoji mašinėlė. Akiratyje pasirodė blyškaus gymio rimtaveidė moteris.

— Aleksa, — prabilo Lora, — noriu tave supažindinti…

— Sušanos niekas nematė jau trylika dienų, — nutraukė ją Aleksa. — Vakar turėjo pasimatyti su pussesere, bet į susitikimą neatėjo.

— Velnias. — Komandore nusigręžė. — Mėšlas.

— Mes bandome atsekti pėdsakus, kiek įmanydami apdairiau, bet pati žinai, kaip tai nelengva.

Donalas paeiliui nužvelgė moteris.

— Kas ji tokia?

— Burtininkė-slaptoji agentė. — Lora į aiškinimus neįsiterpė, todėl Aleksa pridūrė: — Buvo įsiliejusi į mišrų būrį kerėtojų, kurie su trisdešimt septyniais patarnautojais rengdavo sąlėkius panaudotų padangų garaže, šiaurinėje miesto dalyje. Sklinda kalbos, kad jis priklausė Sėliui Z., dar žinomam Sėlio Znypliaus vardu.

— Kas? Būrys ar garažas?

— Ir vienas, ir kitas. Tu pažįsti Sėlį?

— Kartą teko susidurti su jo broliu. Elu Klausvicu.

Aleksa lėtai pamirksėjo.

— Aš nežinojau, jog Sėlis turi brolį.

Prieš atsakydamas Donalas padarė pauzę, kuri užtruko vieną širdies tvinksnį.

— Jau nebe.

Šaltas Loros lūpas iškreipė vypsnis.

— Man rodos, šį darbą reikės paskirti tau.

— Privalėsiu surasti Sušaną?

— O kaipgi Haraldas? — paklausė Aleksa. — Jeigu ieškoti Sušanos lieps savo informatorių tinklui, ji būtinai atsiras. Vienaip ar… kitaip.

— Klausyk, mūsų bičiulė veikia slaptai. Vos tik prijaukinti Haraldo suteneriai ir būrėjai paskleis žinią, visi supras, kad jai rodome išskirtinį dėmesį. Gerai, jeigu nutars, jog Sušana domimės kaip pasiturinčia moterimi iš Selvikino miesto, anot jos legendos. Bet jei padarys išvadą, kad ji skundikė…

— Arba policininkė. — Donalas pagūžčiojo. — Bet kuriuo atveju ją pribaigs.

— Nuo praleisto pasimatymo praėjo diena, — pasakė Aleksa. —Bet Sušanos niekas akyse neregėjo jau trylika parų.

Lora patylėjo. Donalas žinojo, ko pats imtųsi, ir ketino pasiūlyti veiksmų planą, jei tiktai komandore pasiteiraus jo nuomonės.

— Gerai, — pagaliau atsiliepė ji. — Į paieškas įkinkyk kiekvieną. Jei kas nors iš mums nepažįstamų asmenų turės bent menkiausių informacijos nuotrupų apie Sušaną, nedvejodami juos pričiupsime ir iškvosime.

Aleksa apsisuko ant kulno, pripuolė prie savo stalo, stvėrė telefoną.

— Leidimas duotas, — pareiškė ir nutėškė ragelį. Pakėlusi akis į Lorą, džiugiai, vaikiškai nusišypsojo. — Viskuo pasirūpinau iš anksto, nes nujaučiau, ką įsakysi.

— Negaliu pakęsti, kai mane permato kiaurai, — suniurnėjo komandore.

Donalas kreipėsi į Aleksą:

— Primink, jog vėliau tave supažindinčiau su savo draugu Levu.

— Šmaikštaudamas, žinoma, tesiekė užgniaužti nerimą. Dar tik pirma diena naujoje komandoje, o jau teks dairytis pražuvusios, slaptai veikiančios policininkės… visa laimė, kad leitenantas netikėjo pranašiškais ženklais.

Ar girdi?..

O, vardan Mirties, tik ne dabar.