Kaulų daina

1

Iš neįžvelgiamos, už akmeninių laiptelių tvyrančios tamsos spiginosi gintarinės akys. Donalas pasisveikino, piršto galiuką kilstelėdamas prie smilkinio. Tuomet rankas susikišo į apsiausto kišenes ir nužvelgė policijos štabo pastatą — tamsų, rūstų, besistiebiantį per du šimtus aukštų. Buvo šaltas vakaras, apniukusį dangų paįvairino tik sodraus purpuro atspalviai.

Kažkur netoli pastogės, savo kabinete laukė komisaras Vilnaras. Ryte su juo šnekėdamas telefonu, Donalas iš užuominų suprato, kad komisaras paskirs naują darbą — kuris, iš visko sprendžiant, didelio džiaugsmo nesuteiks.

— Kalės vaikas, — sumurmėjo.

Iš šešėlių atsklido tylus urzgimas.

— Neįsižeisk, turėjau omenyje ką kitą, — paskubomis pridūrė.

Donalas atsisegė apsiaustą, lengvu žingsniu ėmė lipti laiptais, kaskart įveikdamas po dvi pakopas, pagaliau praėjo pro aukštas akmenines kolonas, apvainikuotas oranžiniu švytėjimu, ir sustojo prie gigantiškų, iš bronzos ir plieno nukaltų durų.

— Leitenantas Donalas Riordanas, — aiškiai ištarė. — Ženkliuko numeris — du-trys-omikron-devyni.

Kūną perliejo dilgsėjimas, milžiniškų spynų mechanizmai atgijo ir sužvangėjo, vidun prasivėrė durys. Įveikęs slenkstį jis atsidūrė erdviame, į skliautuotą rūsį panašiame priimamajame.

Dešinėje, virš masyvaus granito luito, žyminčio registratūros vietą, šmėžavo miglotas budinčio seržanto, Eduardo, pavidalas. Be jo, aplinkui nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Donalas nudundėjo pirmyn, link virtinės cilindrinių liftų; jo apsiausto klostes lyg peleriną plaikstė tarpusavyje sumišę šalti ir šilti vėjelio gūsiai.

Leitenantas įžengė į tuščią šachtą.

— Ei, Gerte, prašyčiau į 187 aukštą.

Akimirkai pakibo tyla. Galop:

*DėI tavęs, širduk, padaryčiau viską.*

Žodžiai sušildė tarsi švelnios glamonės.

Šovęs aukštyn Donalas pajuto, kaip skrandis sminga priešinga kryptimi.

Po dešimties sekundžių jis išniro į blausiai apšviestą koridorių.

*Dar pasimatysime, branguti.*

— Iki.

Vilnaro sekretorė, visų policininkų vadinama Žvitriaake, sėdėjo komisaro laukiamajame nusigręžusi nuo Donalo. Aplink jos prietaisų skydą, primenantį komutatorių, kybojo plonyčiai sidabriniai kabeliai. Moteris neatsisukdama pamojo blyškia ranka, ir jis suvokė esąs raginamas kulniuoti tiesiai į kabinetą.

— Dėkui.

— Nėra už ką, leitenante.

Atvykėlis nupėdino palei dokumentų spinteles, iš pažiūros, eilinės išvaizdos, tačiau paženklintas miniatiūriniu, kumščio formos atspaudu, o tai reiškė, kad jos deramai apsaugotos. Donalas mintyse paklausė savęs, kas ten galėtų slypėti. Turbūt komisaro išlaidų ataskaitos.

Juodos durys prasidarė, ir leitenantas žengė į Vilnaro kabinetą. Priešais impozantiškos apimties stalą dunksojo svečiui skirta, iš juodos geležies nulieta kėdė. Už nugaros cyptelėdamos užsivėrė durys.

Kitapus rašomojo stalo pasisuko didžiulis krėslas, akiratyje pasirodė komisaro plikė ir platūs juodo švarko pečiai.

— Sėskitės.

— Ačiū.

— Riordanai, ar kada lankėtės operoje?

— Sere?

— Būtent… — bejausmis komisaro veidas virptelėjo: lūpas pabandė perkreipti šypsenėlė, —…tokio atsakymo ir tikėjausi. Perskaitykit.

Vilnaras atidarė stalčių ir iš jo išgriebė laikraštį. Šiltai gelsvas vaškinis popierius su įmantriu violetiniu šriftu priklausė prabangiam „Fortinium Times“ leidiniui. Sumaketuotam panašiai, kaip „Tristopolitan Gazette“, bet neturinčiam nieko bendra su plebėjiška, per kelias valandas sudrykstančia versija, kurią paprastai skaitydavo Donalas.

— Hmm…

Pirmojo puslapio apačioje jis pamatė straipsnį apie gangsterių pjautynes. Melsvoje nuotraukoje išvydo nekaltą auką — tarp žudikų automobilio ir taikinio, Bagso Landerio, įsiterpusią seselę.

— Užmeskit akį į „Kultūros“ skyrių, — tarė komisaras. — Kur rašo apie teatrą.

— Juokaujat. — Donalas pervertė sunkius puslapius. — Čia? Apie operos dainininkę?

Jam skaitant apie Marijos daLivnovos pasirodymą „Baltojoje kaukėje“, suraibuliavo purpurinis rašalas.

— Nesuprantu… O, ji atvyksta į Tristopolį. Dainuos Myriovilkio operos teatre.

Įsikūrusiame netoli Lobių gatvės, puošniame pastate, pro kurį leitenantui teko eiti daugybę kartų.

— Teisingai. Kol primadona čia viešės… — komisaras Vilnaras ištiesė ranką ir atsiėmė laikraštį, —…jai nenutiks nieko blogo. Aš teisus?

Donalas užsimerkė, po sekundės praplėšė vokus.

— Siūlote pasirūpinti apsauga, sere?

— Man nieko nereikia siūlyti.

— Hmm… aišku, sere.

Iš kito stalčiaus komisaras ištraukė atskirus vaškinio popieriaus lapus. Nusikaltimų suvestines, užrašytas indigo spalvos šriftu. Kiekvieno pranešimo viršuje buvo pažymėta vieta ir data. Pirmasis įvykis užfiksuotas Fortiniume. Kitus du puslapius užpildė iš laikraščio perspausdinti straipsniai.

— Prieš šešis mėnesius, — pastebėjo Donalas.

— Pasigilinkit į smulkmenas.

Anot vienos iš ataskaitų autoriaus, vaidindamas scenoje garsus aktorius krito negyvas; nustebę, nesuvokdami, jog tapo belaikės mirties liudininkais, kai kurie žiūrovai netgi paplojo.

— Lavoną išvežė apsimetėliai sanitarai, — pridėjo komisaras Vilnaras, leitenantui nespėjus užbaigti pastraipos. — Penkiomis minutėmis anksčiau, nei atvyko tikri medikai.

— Tanatas griebtų, — sumurmėjo Donalas.

Komisaras susiraukė: į burnojimą jis žiūrėjo kreivai. Donalas peržvelgė pranešimus, atsiųstus iš kitų Transifikos šalių, ir žinutę iš Zurinamo.

— Nusikaltimus vienija kūnai. — Jis pakėlė galvą. — Kažkas medžioja atlikėjų palaikus.

— Teisingai. — Vilnaras dūrė pirštu į trečią raportą. Apie asmens sargybinius, budėjusius prie šeimos mauzoliejaus, ne ką lengviau prieinamo negu tvirtovė. Tie vyrai ėmė šaudyti nieko neklausinėdami. Du įsibrovėlius nupylė, kitus pabaidė. — Išvogti bandė Trelvėjų Boskiną trečiąjį, bet jo kūnas liko sarkofage.

Vienas iš mirusių aktorių, seras Eilinas Konrolis, netgi sugebėjo pasiekti miesto morgą. Tai nutiko Lorgonėje, drėgnoje ir šaltoje pietų pakrantėje. Tenykščiai teismo medicinos aiškiaregiai odoje rado mikroskopines skylutes, kurias pragręžė apnuodytos, kraujotakoje tirpstančios strėlytės.

Bet kitą rytą po skrodimo, kai aiškiaregio pagalbininkas žvilgtelėjo į švinu padengtą Konrolio stalčių, paaiškėjo, jog lavonas pradingo.

— Mes kalbam apie žmogžudystes, — pratarė Donalas. — Ne vien apie kūnų grobimus.

— Teismo salėje nagrinėjant kitus atvejus, jūsų išvados tebūtų tuščios spėlionės.

— Taip. Suprantu.

Pranešimai skelbė apie dvylika nužudymų.

Mirtis užklupo ir Zuriname viešinčią, populiarią užsienio dainininkę Šalariją — tiesiog Šalariją, be pavardės. Bet pagal vietinius papročius, jai padėjus galvą, miesto tarnautojai palaikus sušėrė žvilgančioms, didžiausioje katedroje gyvenančioms gyvatėms-albinosėms.

Melsvoje nuotraukoje fotografas įamžino akmenines kolonas apsivijusius šliužus ir besimeldžiančius parapijiečius. Suvirškinto kūno — nė padujų.

Perspausdintame straipsnyje Tristopolio žurnalistas gyrė miesto tėvus už tai, kad Šalarijąjie nedelsdami perleido gyvatėmis ir „ceremonijos neatidėjo dėl varginančių medicininių tyrimų“. Laimei, vietinė valdžia žadino pasitikėjimą, tvirtino autorius, antraip „būtų kilusios abejonės, ar per laidotuvių apeigas žmonės atsisveikino tikrai su Šalarijos palaikais“.

Donalas nustūmė lapus į šoną.

— Gal čia sutapimas.

— Aha. O kas dar?

— Per du žemynus išplitęs sąmokslas. Kruopščiai suplanuota akcija, kurios organizatoriai nestokoja išteklių.

— Ir dega noru pasiekti laimingą skaičių trylika? — pridūrė komisaras.

— Galbūt. — Donalas patapšnojo per puslapius. — Net jei ir ne, primadonai prisireiks sargybinių komandos. Tik man įdomu, apie kokio lygio apsaugą mes šnekame?

Kitaip tariant, jam rūpėjo, kokias lėšas departamentas pasiryžęs skirti. Vienai sekundės dalelei Vilnaro akyse kažkas šmėkštelėjo, lyg ir užuomina į pašaipą.

— Mūsų mieste jai negrės jokie pavojai.

Donalas suprato, ką komisaras turėjo galvoje.

— Kada įsakysite imtis darbo, sere?

— Jūs ką tik jo ėmėtės.

Laukiamajame leitenanto laukė ant stalo gulintis aplankas. Donalas jį atsegė ir iš vidaus iškratė laišką.

— Jūs privalote perskaityti, kas čia parašyta.

— Taip. — Donalas linktelėjo Žvitriaakei. — Dėkui.

Norint išgyventi departamente, visų pirma derėjo mandagiai elgtis su komisaro sekretore.

Jis nužvelgė firminį blanką su reljefine medvarlės emblema, kuri priklausė Savivaldų federacijai, ir federaliniu salamandros-erelio herbu.

Ksoramo savivaldos taryba

Fosforo kelias 99

Ksoramo apylinkė

Tristopolis TS 66A-298-omega-2

Tristopolio policijos štabui

Basiliskų aveniu 1

Tristopolis TS 777-000

6607-ieji ketvirtojo mėn. 42-oji

Ats.: Dėl susitikimo su Melfaksu Kortindu, miesto energijos valdybos direktoriumi

Gerbiamas komisare Vilnarai,

Aš nepaprastai džiaugiuosi galėdamas suorganizuoti susitikimą tarp vieno iš jūsų pareigūnų ir direktoriumi Kortindu iš miesto energijos valdybos. Pastaroji organizacija, žinoma, daro garbę mūsų miestui, o direktorius be jokių dvejonių mane užtikrino mielai suteiksiąs reikalingą pagalbą.

Atsižvelgdamas į jūsų prašymą, išsiųstą praėjusio mėnesio 40-ąją dieną, direktoriui Kortindui pranešiau, jog leitenantas Donalas Riordanas su juo pasimatys penktojo mėnesio 37-ąją, devynioliktą valandą vakaro, Centrinėje jėgainės stotyje. Leitenanto žinioje bus visa infrastruktūra.

Su geriausiais linkėjimais

K. Finrosas

Kongresmenas Kinlis Finrosas

P.S. Perduokite nuo manęs labų dienų savo garbiajai žmonai. Mudu su Sale tikimės, kad atsidėkoti už paslaugą galėsime per Stikso pokylį.

Donalas pažiūrėjo į laikrodį, kurį nešiojo kaip kariškiai, ciferblatą nusukęs į vidinę riešo pusę. Iki susitikimo, numatyto šiam vakarui, liko mažiau nei valanda.

— Mirtie švenčiausioji! Kaip aš ten suspėsiu nuvykti?

Nepasukdama žvilgsnio nuo prietaisų skydo Žvitriaakė gūžtelėjo.

— Atleiskit. Transportu nepasirūpinau.

— Taip, akivaizdu. — Leitenantas įdėjo laišką atgal į aplanką. — Šitą palikti čia?

— Prašyčiau.

— Ką gi, man metas keliauti.

Gerte nuleido Donalą į dvidešimt septintą aukštą nepratardama nė žodžio: jautė, kad keleivis nusiteikęs prastai. Jis numygo per skyrių, nė nedirstelėjo į Levisoną, mojuojantį popiergaliu. Pokalbiams neturėjo laiko.

Įpuolęs į savo kabinetą, kulnu užtrenkė duris.

— Prakeikimas.

Leitenantas prie ausies prispaudė ragelį, rinkdamas vietinį numerį keturis kartus suktelėjo telefono diską, palaukė, kol jį sujungs.

— Garažas.

— Ei, Semai. Čia Donalas. Ar man atsirastų laisvas patrulinis automobilis?

— Atleiskit leitenante. Paskutiniu išvažiavo O’Doilas ir Začinovas. Kiti tebėra prijungti prie…

— Mėšlas.

Jis padėjo ragelį. Kaip?..

Už lango kybojo tamsus kabelis, kurį pastebėjęs Donalas atsiminė, kad šią savaitę pastato išorę švarino valytojai.

Man turbūt pasimaišė protas.

Tačiau leitenantas taip skubėjo, kad kitos išeities nematė. Rašomojo stalo stalčiuje sužvejojo juodas, iš skysto metalo nulietas pirštines ir jas užsitempė ant rankų. Atšovęs lango skląsčius persisvėrė laukan.

Iki žemės toloka.

Velnias.

Jis palankstė pirštus, įkalintus metalinėse pirštinėse, pastypsojo, mąstydamas apie šuolį, galiausiai užsikorė ant palangės ir stryktelėjo iš kabineto.

Pirštinės pačios įsikibo į lyną; joms slystant, šaltame ore vilnijo kvapas, panašus į degančios alyvos tvaiką. Beprotiškai lėkdamas apačion, Donalas kas penkiasdešimt pėdų atsispirdavo nuo mūro… už vieno lango, į kambario gilumą atšoko plačiai išsižiojusi moteris, kurios riksmą nustelbė stora siena.

Stipriau gniauždamos kabelį pirštinės pristabdė leitenantą. Dėl Tanato meilės. Pačiu laiku, nes netrukus jo kojos prisilietė prie tvirto horizontalaus pagrindo.

Purpurinis taksi automobilis sumažino greitį, tačiau, įsižiūrėjęs į pareigūną, vairuotojas bemat nuspaudė akseleratoriaus pedalą.

— Ei! — sušuko Donalas.

Iš po paradinių valdybos laiptų į kelią šovė miglotas pavidalas. Tamsoje blykstelėjo gintarinės akys, ir taksi sustojo spiegdama padangomis. Taip žaibiškai, kad virš pakabos susiūbavo kėbulas. Leitenantas leido sau kelias sekundes pasigrožėti reginiu, galų gale įsikišo pirštines į kišenę ir nubraukė link automobilio. Nuo adrenalino ir įtampos, krūtinėje tebespurdėjo širdis.

Atvėręs keleivio dureles jis trumpam sustingo.

— Dėkui, FenSeptintuke!

Stambus myriovilkis, tupintis priešais transporto priemonę, prašiepė iltis, kinktelėjo galva ir nuturseno atgal į šešėlius. Donalas savo ruožtu įsitaisė salone ir uždarė duris.

— Svarbus policijos reikalas, — pasakė.

— Mmm… taip?

— Tūkstantis septintoji gatvė. Ir paskubėkit.

Vairuotojas, sukandęs nepridegtą juodą cigarą, atsisuko.

— Policijos?

— Gal norit pamatyti mano antrankius? Arba ginklą?

— Eee… ne, viršininke. — Taksistas įjungė variklį, ir automobilis pajudėjo iš vietos. — Nebūtina.

— Na, ir gerai, — sušvelnėjusiu balsu tarė Donalas.

Nuriedančią taksi žvilgsniu palydėjo blyškiaodė moteris pilkšvu kostiumėliu, stovinti ties Basiliskų aveniu ir Tartaro bulvaro kampu. Jai patiko, kaip leitenantas išlėkė iš pastato. Kaip jis nėrė žemyn nekvaršindamas galvos, ką pamanys žmonės.

— Tokia savybė gali praversti.

Kitoje gatvės pusėje stabtelėjęs juodašvarkis šlavėjas mintyse paspėliojo, kodėl baltaveidė, simpatiška panelė šnekasi su savimi. Staiga ore užfiksavo virptelėjimą ir mėšlungiškai sukrūpčiojęs atsitraukė. Į kai kuriuos dalykus nedera taip atvirai stebeilytis.

Iš savo vežimėlio jis čiupo šluotą ir įniko kuopti nutekamąjį griovį. Į moterį nebežiūrėjo. Nė akies krašteliu.

*Galvoji, jis sąžiningas?* — ore pasigirdo kuždesys.

Moteris šviesiai pilku kostiumėliu iš rankinės iškrapštė pudrinę ir ją atšovė. Viena trečioji veidrodėlio žvilgėjo sidabru, du trečdaliai buvo juodi, bet šviesą atspindėjo: laiko dar užteko su kaupu.

Ji uždarė pudrinę, padėjo atgal, greta platina aptrauko pistoleto, užsimetė rankinuką per petį.

*Na?*

— Nežinau. Tavo nuomone, mes galėtume pasinaudoti leitenantu, jeigu jis nebūtų doras?

*Ne.*

— Sutinku. — Moteris trumpam įbedė žvilgsnį į tamsią aveniu, stebėdama purpurinį taksi, kuri šastelėjo į kairę ir pagaliau pradingo iš akiračio. — Bet tai neturės jokios reikšmės, jei jis neišgyvens.

*Maniau, kad skeptikė esu aš.*

Ji pasisuko ir nukulniavo link artimiausios juodos vandens kolonėlės. Savo tamsų automobilį — „Žiežulos“ modelio, — buvo pastačiusi šalia. Orą virpino nė per žingsnį neatsiliekantis, vos įžiūrimas raibulys.

*O gal būgštauji, kad jį įsižiūrėsi?*

Pirštais liesdama „Žiežulos“ durų rankenėlę, moteris sustojo ir pakėlė galvą.

— Ar mane taip lengva perprasti?

Erdvę vėl sudrebino mirgėjimas, pakeitęs užnugaryje stūksančios meno galerijos kontūrus.

*Čia sąmojis?*

— Ei, mane jis prajuokino. — Moteris sėdo už vairo, užtrenkė dureles, po kelių sekundžių atvėrė kitas, iš keleivio pusės, palaukė maždaug pusę minutės ir jas uždarė.

— Pratęsim budėjimą. Jei leitenantas Riordanas nepasirodys, turėsime, ką apkaltinti jo žmogžudyste. Kaip matai, Ksalija, naktį visada lydi šviesa.

*Lora, man labiau patinka tamsa.*

— Nenuostabu.

*O tau ne?*

Automobilis atsitraukė nuo šaligatvio krašto.

Priešakyje dunksojo pora didžiulių akmeninių stulpų. Atvertęs galvą, purpurinio dangaus fone išvystumėte kaukoles, prislėgusias kolonų viršūnes, pasipuošusias Uroboro juostomis — plokščiomis Mėbijaus formos gyvatėmis, kurios rijo savo uodegas.

Šiek tiek nuleidęs akis pamatytumėte gigantiškus, neapsakomai sunkius, iš juodo geležies nukaltus vartus ir milžiniškas, akmenines sienas, supančias Centrinį energijos kompleksą.

Impozantiškų struktūrų aplinkoje virtusi menku taškeliu, taksi sustingo ant juodo įvažiavimo tako, kuris nutrūko ties vartais. Už automobilio, anapus gatvės, plytėjo plikų senų namų kvartalai.

Ten, kur anksčiau, prieš masiškai pasišalindamos, kiūtojo chimeros, nūnai žiojėjo tuščios nišos.

— Vaje, — sumurmėjo vairuotojas. — Šita vieta…

— Nuspauskit garso signalą, — paliepė Donalas.

— O, aš ne…

— Nagi, pirmyn.

Iš po purpurinio gaubto išsiveržė pratisas kauksmas.

— Štai. Paten…

Ausis pasiekė džerškėjimas, automobilio kėbulą persmelkė vibracija — dvi vartų dalys prasiskyrė. Donalas abejingai lūkuriavo, o vairuotojas paeiliui tris sykius gurktelėjo ir nuvairavo taksi į priekį.

Jiems įvažiavus į nepaprastai erdvų kiemą, taksistas kone užsimerkė, leitenantas savo ruožtu tyrinėjo aplinką, atkreipdamas dėmesį į ginklams skirtus, sienas suraižiusius plyšius ir laiptelius, vedančius į sargybos bokštus.

Aikštės viduryje automobilis sustojo ant žalvarinio disko, kurio skersmuo turbūt dvigubai pranoko furgono ilgį.

— PRAŠOM IŠJUNGTI VARIKLĮ, — nuskambėjo griausmingas balsas.

— O, varge…

— Vykdykite reikalavimą.

Vos tiktai taksi liovėsi burzgusi, kėbulas vėl sudrebėjo. Kiemo siena nuslydo į šoną…

— Švenčiausias Hade.

…tačiau judėjo ne siena, o pats automobilis, po kuriuo ėmė lėtai suktis žalvarinė, skridinio pavidalo plokštė.

— Rankinį stabdį užtraukėte? — pasiteiravo Donalas.

— Aha. — Dėl visa ko vairuotojas dar kartelį trūktelėjo svirtį. — Taip, tvarka.

Siena įniko šliuožti sparčiau, ir leitenantas pajuto grimztąs — besisukdamas žalvarinis diskas leidosi apačion. Taksistas delnais užsidengė veidą, stengėsi nežiūrėti į ringiuotus, už langų iškylančius mūrus.

Apvalioji platforma sriegėsi žemyn, kartu su taksi slinko į gelmes.

Pagal Donalo laikrodį, nusileidimas užtruko septynias minutes. Galop šachtos sienas pakeitė beribė požeminė erdvė, o didis sraigtas netrukus prisiplojo prie milžiniško, olą primenančio komplekso grindų.

Vietinės infrastruktūros apimtys atimdavo žadą. Kampuotus akmeninius gremėzdus skyrė į šešėlius panirę praėjimai. Čionykštė tamsa, rodės, mirgėjo, ir dėl tokio įspūdžio, visai įmanoma, kalta ne vien Donalo vaizduotė.

Nes masyviuose kauburiuose vyko nekrosintezės procesas, jie atliko reaktorių funkcijas, miestui tiekė energiją ir palaikė piliečių gyvybę.

Žalvarinis diskas pagaliau suakmenėjo, tačiau vairuotojas niekaip nesiliovė burblenęs maldelės:

— Šventasis Magnusai, blogio naikintojau, nukirsk galvas mano priešams ir apsaugok mane. Šventasis Magnusai, blogio…

Leitenantas kišenėje sugraibė piniginę, atskaičiavo trisdešimties florinų sumą, kurią prietaisų skydelyje rodė taksometro adatėlė.

— Man reikės kvito.

— …naikintojau… ko? Ką sakėt?

— Duokit kvitą. Prašau.

— Taip, taip. — Taksistas iš dėklės ištraukė kvitų knygelę ir ėmė dairytis rašiklio.

— Už jūsų ausies, — pagelbėjo Donalas.

— Ką? Oi. — Vairuotojas stvėrė šratinuką, nuplėšė gaubtelį. Pabandė rašyti, vis šnairuodamas pro priekinį ir šoninius langus, tačiau jo rankos virpėjo. — Klausykit…

— Taip?

— Imkit tą kvitą. Pats įrašykit sumą, gerai?

Donalas atidavė kupiūras ir paėmė neužpildytą popieriaus lapelį.

— Tiek to. Jei palauksit manęs gatvėje — kur nors už komplekso sienų, — ir nuvešite atgal į miestą, gausite dar penkias dešimtines.

Vairuotojas pro veidrodėlį padėbsojo į keleivį ir energingai su-kinksėjo galva. Link automobilio artinosi kombinezonais apsirengusios figūros.

— Aš jūsų neberasiu.

— Kąjūs…

— Verčiau nemeluokit. — Donalo laukė darbas. Jis atidarė dureles ir nuleido koją ant žalvarinės plokštės. — Ir pakeliui atgal neviršykite leistino greičio.

Užtrenkęs purpurines duris, nudrožė per diską ir veikiai pasiekė akmenines grindis. Užnugaryje atgijęs skridinys pajudėjo aukštyn.

Donalo dėmesį prikaustė trys vyrai pilkais kombinezonais. Jam į akis krito kaukolės ir Uroboro simboliai, padabinę visų krūtines, ramūs žvilgsniai… apsauginiai, platininiai ausų kamštukai ir skysto gintaro liemenės, įspraustos į darbinių drabužių audinį.

— Atvažiavau susitikti su Melfaksu Kortindu.

Žalvarinė apvali plokštė įsiskverbė į olos lubas, ir dabar tebuvo matyti besisukanti kolona, kuri kėlė taksi automobilį kiaurai akmeninę šachtą.

— Taip, sere. Direktoriaus Kortindo kabinetą rasite toje pusėje.

— Iš kur žinote, kad jis mane priims?

— Leitenante Riordanai, pokalbį su jumis direktorius įtraukė į dienotvarkę, — atsakė stambiausias iš trijulės.

Savo asmens pažymėjimo Donalas jiems nerodė.

— Nuostabu.

Žaliūkas pamojo.

— Sere?

— Veskite mane.

Tačiau vyrai apsupo atvykėlį iš šonų, o vienas nužygiavo iš paskos. Drauge su juo patraukė plačiu juodu taku, abipus kurio stiebėsi eilės nekrosintezės reaktorių. Nors pastaruosius dengė švino ir anglies sluoksniai, leitenantas pajuto, jog oras tapo troškesnis. Jo krūtinė kilnojosi vis tankiau.

— Ar čia pasitaiko nuotėkių? — Donalas prabilo tylesniu balsu, nei ketino.

Nė vienas iš palydovų neatsiliepė; visi pėdino netardami nė žodžio. Aplinkui ūžė reaktoriai (juos papildė ikigarsinis, skrandį traukiantis gausmas), šnerves rietė ozono tvaikas, širdį spaudė keistas šalčio ir drėgmės pojūtis… atrodė, tarsi odą glostė nuodingame tirpale išmirkytas šilkas.

Būtent čia mirusieji atsilygindavo už gyvenimo patogumus.

Grąžindavo skolas.

— Prašom lipti laiptais sere. Direktoriaus padėjėja jūsų lauks viršuje.

Mokėdavo jas ištisą amžinybę.

— Dėkui.

Donalas ėmė kopti geležine, eilinės išvaizdos spirale.