Skaičiuojantis Dievas

8

Kai buvau mažas, trejus metus priklausiau Karališkojo Ontarijo muziejaus šeštadienio ryto klubui. Tai buvo neįtikėtinas patyrimas tokiems vaikams kaip aš, kuriuos žavėjo dinozaurai ir gyvatės, šikšnosparniai, gladiatoriai bei mumijos. Kiekvieną mokslo metų šeštadienį mes vykdavome į muziejų, atsirasdami ten anksčiau nei muziejus atverdavo duris lankytojams. Mes rinkdavomės KOM teatre — taip jis buvo vadinamas tol, kol kažkoks per brangiai apmokamas konsultantas nusprendė, kad jį reikėtų vadinti teatru prie KOM. Tais laikais teatras atrodė gana bjauriai ir visas buvo išklijuotas juodais apmušalais; vėliau jam buvo padaryta „plastinė operacija”.

Rytai prasidėdavo poniai Berlin, kuri vadovavo klubui, rodant 16 mm juostos filmą, paprastai kokį nors trumpametražį, gautą iš Kanados nacionalinės filmų tarybos. Po to mes dumdavome pusdienio užsiėmimams muziejuje, ne tik galerijose, bet ir užkulisiuose. Man patiko kiekviena ten praleista akimirka ir nusprendžiau, jog kada nors dirbsiu KOM.

Prisimenu tą dieną, kai dailininkas, atsakingas už daugelį muziejaus dinozaurų rekonstrukcijų, rodė savo darbus. Mūsų susirinkusios grupės jis paklausė, kokio dinozauro aštrų, pjūklišką dantį mums rodo.

— Kamozauro, — kaipmat atsakiau.

Mano atsakymas dailininkui padarė įspūdį.

— Teisingai, — pritarė jis.

Tačiau kitas vaikas mane vėliau iškoneveikė.

— Tai kamivoras, — aiškino jis, — o ne kamozauras.

Žinoma, jog teisingas pavadinimas buvo kamozauras: tai buvo specialusis terminas apibrėžti dinozaurų grupę, kuriai priklausė tiranozaurai ir jų giminaičiai. Dauguma vaikų šito nežino; po velnių, dauguma suaugusiųjų šito nežino.

Tačiau aš žinojau. Šį pavadinimą buvau perskaitęs Dinozaurų galerijoje kabančiame plakate.

Tai yra ankstesnėje Dinozaurų galerijoje.

Vietoje dabartinių dioramų anoje galerijoje stovėjo pavyzdžiai, tad buvo galima juos apeiti aplink; velvetinės virvės neleisdavo lankytojams prieiti per arti. Prie kiekvieno pavyzdžio buvo išsamus spausdintas aprašymas mediniuose rėmeliuose, kurį perskaityti reikėjo keturių penkių minučių.

Svarbiausias senosios galerijos eksponatas buvo koritozauras — didžiulis stovintis hadrozauras. Tai, kad KOM simbolizuojantis dinozauras yra taikus vegetaras, o ne godūs karališkieji tiranozaurai ar niršūs triceratopsai, kurie yra svarbiausi daugumos JAV muziejų eksponatai, buvo nuostabiai kanadietiška, nors tuo metu aš šito nesupratau; tik 1999 metais KOM vaikų Atradimų galerijoje išstatė karališkojo tiranozauro kopiją. Tačiau senoji koritozauro kopija buvo klaidinga. Dabar beveik užtikrintai žinome, kad hadrozaurai negalėjo šitaip atsistoti; jie tikriausiai didžiąją laiko dalį praleisdavo kaip keturkojai.

Vaikystėje kiekvieną kartą ateidamas į muziejų iškėldavau sau tikslą apžiūrėti šiuos bei kitus griaučius, perskaityti plakatus, kamuotis su sudėtingais žodžiais ir kuo daugiau sužinoti.

KOM tebėra tie griaučiai, paslėpti už kreidos periodo Albertas provincijos dioramos, tačiau nebeliko aiškinamojo teksto. Tėra mažytė organinio stiklo plokštelė, nenuoširdžiai spindinti virš klaidingai stovinčio dinozauro ir tesakanti tik tiek:

Corythosaurus Excavatus Gilmore

Stačias skiauterėtasis hadrozauras. Kreidos laikotarpio pabaiga, Oldmano darinys (maždaug 75 milijonai metų), iš Liti Sendhil Kryk vietovės netoli Stevevilio, Alberta.

„Naujajai” Dinozaurų galerijai jau buvo dvidešimt penkeri metai. Ji atsidarė prieš Kristinai Dorati ateinant į valdžią, tačiau Kristina šią galeriją laikė kitų ekspozicijų modeliu: jos privalo nekelti nuobodulio lankytojams ir neužversti jų faktais. Tiesiog leisti jiems žioplinėti.

Kristina turėjo porą dukrų; dabar jos jau suaugusios. Tačiau aš dažnai spėliojau, ar Kristina, kai dukros buvo mažos, patirdavo keblumų muziejuje. Galbūt ji sakydavo: „Meri, štai karališkasis tiranozauras. Jis gyveno prieš dešimt milijonų metų.” Ir jos dukra — arba, dar blogiau, koks nors gudrus kaip aš vaikas — ją pataisydavo, perskaitęs informaciją išsamiame plakate. „Tai ne tiranozauras, ir jis gyveno ne prieš dešimt milijonų metų. Čia alozauras, ir jis gyveno prieš 150 milijonų metų.” Kad ir kokia būtų priežastis, Kristina Dorati nekentė teikiančių informaciją užrašų.

Būtų gerai, jei atsirastų pinigų iš naujo pertvarkyti Dinozaurų galeriją; aš ją paveldėjau tokią, kokia yra dabar. Tačiau pinigų šiais laikais trūko; dėl jų stygiaus buvo panaikintas ne tik planetariumas.

Tačiau vis tiek spėliojau, kiek vaikų mes įkvepiame dabar.

Spėliojau…

Tai nebus mano Rikis; šito norėti būtų per daug. Be to, Rikis buvo to amžiaus, kai dar norima būti gaisrininku ar policininku ir mokslas ne itin domina.

Tačiau žiūrėdamas į dešimtis tūkstančių mokyklinio amžiaus vaikų, kasmet atvykstančių į muziejų, spėliojau, ar kuris nors jų užaugęs paseks mano pėdomis.

Mudu su Holusu atsidūrėme aklavietėje interpretuodami „Gyvybės” žaidimą, tad aš atsiprašiau ir nuėjau į tualetą. Kaip visada atsukau visų trijų prausyklių čiaupus, kad sukelčiau triukšmą; viešuose KOM tualetuose čiaupus kontroliavo fotodavikliai, tačiau personalo patalpose mums nereikėjo taikstytis su šiuo pažeminimu. Šniokščiantis vanduo užgožė garsus, kai aš atsitūpęs prie vieno iš tualetų ėmiau vemti; dėl chemoterapijos vaistų kartą per savaitę ištuštindavau viską, ką suvalgiau. Man tai buvo sunku, nes krūtinė bei plaučiai ir taip buvo įtempti. Kelias minutes klupėjau prie klozeto, kad atgaučiau jėgas, tada atsistojau, nuleidau vandenį ir patraukiau prie prausyklių, kur nusiploviau rankas ir užsukau visus čiaupus. Muziejuje laikiau skysčio burnai skalauti buteliuką, kurį atsinešiau čia; paskalavau burną, kad panaikinčiau šlykštų skonį. Galiausiai grįžau į paleobiologijos skyrių ir, tarsi nieko neįprasto nebūtų atsitikę, nusišypsojau Mušeikai. Atidariau savo kabineto duris ir įėjau vidun.

Mano nuostabai, kai įėjau, Holusas skaitė laikraštį. Jis nuo mano rašomojo stalo paėmė bulvarinį ‘‘Toronto Sun ” ir laikė jį savo dviejose rankose su šešiais pirštais. Holusui skaitant, jo akių stiebeliai sutartinai judėjo iš kairės į dešinę. Tikėjausi, kad Holusas iš karto pajus, jog aš grįžau, tačiau, matyt, atvaizdas nebuvo toks jautrus. Atsikosėjęs burnoje pajutau šlykštaus skonio likučius.

— „Svei” „ki” „su” „grį” „žę”, — tarė Holusas, savo akis nukreipdamas į mane.

Jis sulankstė laikraštį ir atsuko man pirmąjį puslapį. Vienintelė antraštė, užimanti beveik visą puslapį, skelbė: „Nužudytas abortų daktaras”.

— Jūsų žiniasklaidoje mačiau dažnai minint abortus, — pastebėjo Holusas, — tačiau turiu prisipažinti, jog ne visiškai tiksliai suprantu, kas tai yra; šiuo terminu svaidomasi, tačiau nė karto nemačiau jo apibrėžto — net ir šiame straipsnyje, kuris aiškiai yra susijęs su pavadinimu.

Nuėjau prie savo kėdės ir giliai įkvėpiau rikiuodamas mintis bei svarstydamas, nuo ko pradėti. Rytą pakeliui į darbą aš pats perskaičiau šį straipsnį.

— Na, hm, moterys kartais pastoja netyčia. Yra procedūra, leidžianti sunaikinti vaisių ir nutraukti nėštumą; ji vadinama abortu. Tai, a, kelia tam tikrų prieštaravimų, todėl dažnai ji atliekama specializuotose klinikose, o ne paprastose ligoninėse. Religiniai fanatikai labai nepritaria abortams — jie tai laiko žmogžudystės forma, — o kai kurie ekstremistai net sprogdino klinikas, kuriose atliekami abortai. Praėjusią savaitę buvo susprogdinta klinika Bufale — tai pasienio miestas Niujorko valstijoje. O vakar buvo susprogdinta klinika Etobikoke, kuris yra Toronto dalis. Gydytojas, kuris yra klinikos savininkas, tuo metu buvo joje ir žuvo.

Holusas labai ilgai žiūrėjo į mane.

— Šie — kaip jūs juos vadinate? Ekstremistais? Šie ekstremistai mano, kad negerai žudyti net negimusį vaiką?

— Taip.

Sunku atspėti Holuso kalbos toną, kai jo balsas šokinėja tarp dviejų burnų, tačiau bent jau man pasirodė, kad ateivis negali patikėti.

— Ir savo nepritarimąjie demonstruoja žudydami suaugusiuosius?

Nežymiai linktelėjau.

— Matyt.

Holusas dar kurį laiką patylėjo, o jo sferinis kūnas kilojosi aukštyn ir žemyn.

— Mes turime sąvoką, kuri vadinama… — jo dviguba burna sudainavo dvi rėžiančias ausį gaidas. — Ji reiškia nesuderinamumą, kai įvykiai ar žodžiai turi priešingą prasmę.

— Mes taip pat turime panašią sąvoką. Ją vadiname ironija.

Ateivio akys vėl nukrypo į laikraštį.

— Matyt, ne visi žmonės ją supranta.