Skaičiuojantis Dievas

31

Tą vakarą galiausiai pavyko parvykti į namus; besislepiančius metro kažkokiu būdu pasiekė žinia, kad nelaimės pavyko išvengti. Apie aštuntą valandą vakaro pavyko įsigrūsti į traukinį, važiuojantį į pietinę Sąjungos stotį; įlipau į jį, nors visą kelią iki namų teko stovėti. Norėjau kuo greičiau pamatyti Siuzaną ir Rikį.

Siuzana taip stipriai mane apkabino, kad net subraškėjo kaulai, Rikis taip pat mane apkabino, mes visi nuėjome prie sofos, Rikis atsisėdo man ant kelių ir mes visi dar kartą apsikabinome — buvome šeima.

Galiausiai kartu su Siuzana paguldėme Rikį į lovą, karštai pabučiavau savo berniuką, sūnų, kurį mylėjau visa širdimi. Pastaruoju metu berniuką buvo užgriuvę daug nelaimių, be to, jis buvo per jaunas suprasti, kas įvyko šiandien.

Kartu su Siuzana vėl įsitaisėme ant sofos ir 10:00 vakare per televiziją stebėjome „Merelko” teleskopais gautus atvaizdus, kuriuos „Nacionalinis” kanalas transliavo kaip svarbiausią vakaro žinią. Piteris Mensbridžas, pasakodamas, kaip arti žūties Žemė buvo šiandien, atrodė labai paniuręs. Baigus rodyti filmuotą medžiagą, Donaldas Čenas iš KOM pasirodė kaip studijos svečias, — „CBC” transliacinis centras buvo maždaug į pietus nuo muziejaus, — kad išsamiai paaiškintų, kas įvyko, ir patvirtintų, jog juodoj i anomalija (tokį žodį pavartojo Donaldas) tebėra tarp Žemės bei Betelgeizės ir saugo mus tarsi skydas.

Mensbridžas interviu baigė žodžiais:

— Manau, jog kartais mums tiesiog sekasi, — po to atsisuko į kamerą: — Toliau šio vakaro žiniose…

Tačiau kitų žinių nebuvo — niekas nebebuvo svarbu ir nė iš tolo negalėjo prilygti tam, kas įvyko šią popietę.

„Kartais mums tiesiog sekasi”, — pasakė Mensbridžas. Apkabinęs Siuzaną, prisitraukiau ją arčiau savęs, jausdamas jos kūno šilumą ir užuosdamas šampūno aromatą. Mąsčiau apie Siuzaną ir pirmą kartą galvojau ne apie tai, kiek mažai mums liko laiko, o apie visas mūsų nuostabias praeities akimirkas.

Mensbridžas buvo teisus. Kartais mums iš tiesų sekasi.

Kitą dieną, važiuodamas metro į muziejų, staiga viską supratau; netikėtai viskas pasidarė aišku.

Atvykęs į savo kabinetą, laukiau daugiau nei valandą, kol pasirodė Holuso atvaizdas. Visą tą laiką jos laukdamas negalėjau nustygti vietoje.

— Labas rytas, Tomai, — pasisveikino ji. — Norėčiau atsiprašyti už vakardienos šiurkščius žodžius. Tai buvo…

— Nesikrimskite, — nuraminau ją. — Mes visi truputį kraustomės iš proto, kai pirmą kartą suvokiame, jog netrukus galime mirti. — Kalbėjau nesustodamas, nes nenorėjau leisti, kad ji pradėtų vadovauti pokalbiui. — Pamirškite tai. Tačiau klausykite, šį rytą, važiuojant prisigrūdusiu žmonių metro, man į galvą netikėtai atėjo mintis. Kaip su tuo gelbėjimosi laivu? Turiu omenyje erdvėlaivį, iš Grumbridžo 1618 išskridusį į Betelgeizę.

— Laivas be jokios abejonės sudegė, — atsakė Holusas. Jos balsas buvo nusiminęs. — Tai turėjo įvykti per pirmąjį mirštančios žvaigždės spazmą.

— Ne, — paprieštaravau. — Buvo ne taip. — Papurčiau galvą, vis dar apstulbintas didybės to, ką supratau. — Po velnių, turėjau tai suprasti anksčiau — jis taip pat.

— Kas? — paklausė Holusas.

Neatsakiau jai — kol kas.

— Grumbridžo gyventojai neapleido savo planetos, — tęsiau. — Jie persikėlė į virtualią karalystę, kaip ir kiti.

— Jų planetoje neradome jokių perspėjančių ženklų, — paprieštaravo Holusas. — Be to, kodėl jie tada išsiuntė erdvėlaivį į Betelgeizę? Negi norite pasakyti, kad jame buvo atsiskyrėlių grupė, nesutikusi pereiti į virtualų pasaulį?

— Niekas neišvyko į Betelgeizę gyventi; kaip sakėte, sąlygos ten tiesiog netinka gyvybei. O keturi šimtai šviesmečių yra per daug tolimas atstumas, kad jį kas nors keliautų vien norėdamas padidinti gravitacinę jėgą. Ne, esu tikras, jog jūsų aptiktame laive nėra keleivių ar įgulos; visi Grumbridžo čiabuviai tebėra savo planetoje įsikrovę į virtualios tikrovės pasaulį. Grumbridžo čiabuviai į Betelgeizę išsiuntė nepilotuojamą laivą, kuris turėjo atlikti tam tikro katalizatoriaus vaidmenį — sužadinti supernovos sprogimą.

Holuso akių stiebeliai sustingo.

— Sužadinti? Kodėl?

Man svaigo galva; negalėjau susitaikyti su atėjusia mintimi. Pažvelgiau į forhilnorą.

— Kad sterilizuotų visus šioje galaktikos dalyje esančius pasaulius, — atsakiau. — Išnaikintų juose gyvybę. Ko labiausiai baimintumėtės, jei ketintumėte palaidoti kompiuterius ir įjuos perkelti savo sąmonę? Na, kad kas nors gali atvykti ir šiuos kompiuterius atkasti bei sugadinti. Daugelyje pasaulių, kuriuos aplankėte savo erdvėlaiviu, buvo sukurtas grėsmingas kraštovaizdis, kad atbaidytų atvykėlius ir jie nebandytų kasinėti. Tačiau Grumbridže buvo nuspręsta dar labiau apsisaugoti. Jie norėjo užsitikrinti, kad niekas, net artimų žvaigždžių sistemų gyventojai, negalėtų atvykti ir jiems trukdyti. Jie žinojo, kad Betelgeizė — didžiausia žvaigždė jų galaktikos dalyje — galiausiai virs supernova. Tad nusprendė paankstinti įvykius keliais tūkstantmečiais, pasiųsdami katalizatorių, bombą, įrenginį, sukėlusį supernovos sprogimą vos tik atvykus erdvėlaiviui. — Nutilau. — Tiesą sakant… tiesą sakant, būtent dėl tojus tebegalėjote matyti erdvėlaivio kuro pėdsakus, nors jis jau buvo beveik pasiekęs Betelgeizę. Žinoma, laivas neapsisuko, kad sulėtėtų, nes tokio tikslo ir nebuvo. Jis trenkėsi tiesiai į žvaigždės širdį, sukeldamas supernovos sprogimą.

— Tai… tai siaubinga, — baisėjosi Holusas. — Labai vienašališka.

— Velnioniškai, — sutikau. — Žinoma, Grumbridžo čiabuviai galėjo tvirtai nežinoti, kad kažkur kitur taip pat egzistuoja gyvybė. Juk jie intelektą sukūrė izoliuotai — sakėte, jog gelbėjimosi laivas keliavo penkis tūkstančius metų. Jiems tai galėjo atrodyti tiesiog išmintinga apsisaugojimo priemonė; jie galėjo nežinoti, kad išnaikins kitas civilizacijas. — Nutilau. — O gal jiems tai visiškai nerūpėjo. Galbūt jie save laikė Dievo išrinktaisiais ir manė, jog Dievas jiems pakišo Betelgeizę būtent toje vietoje, kad galėtų ją panaudoti taip, kaip panaudojo.

— Jie galėjo tuo tikėti, — sutiko Holusas, — tačiau jūs juk žinote, kad tai netiesa.

Ji buvo teisi. Aš iš tiesų tai žinojau. Mačiau rūkstantį pistoletą. Išvydau tiek įrodymų, jog jų pakako net man. Giliai įkvėpiau, stengdamasis nusiraminti ir suvaldyti galvoje šėlstančias mintis. Žinoma, tai galėjo padaryti kuri nors toliau pažengusi rasė, tai galėjo būti dirbtinis novų detektorius; tai galėjo būti…

Tačiau ateina metas, kai tenka priimti paprasčiausią teoriją, siūlančią mažiausią elementų skaičių. Ateina metas, kai privalote liautis uždavinėję šį klausimą — vieną iš visų kitų — liautis reikalavę švaresnių įrodymų, nei būtina bet kuriai kitai teorijai. Ateina metas — galbūt pačioje gyvenimo pabaigoje — kai tenka su tuo taikstytis. Ateina metas, kai ant jūsų pradeda griūti sienos.

— Norite, kad tai pasakyčiau? — paklausiau.

Nejučia gūžtelėjau pečiais, tarsi mintis būtų buvusi megztinis, kurį, norint patogiai dėvėti, reikia truputį timptelėti.

— Taip, tai buvo Dievas; kūrėjas.

Nutilau, leisdamas žodžiams sklandyti ore ir svarstydamas, ar noriu juos pakartoti.

Tačiau taip nepadariau.

— Neseniai jūs, Holusai, sakėte, jog manote, kad Dievas yra būtybė, kažkaip išlikusi po ankstesnio didžiojo sprogimo, kuriai kažkaip pavyko toliau egzistuoti po ankstesnio sukūrimo ciklo. Jei tai tiesa, Dievas iš tiesų turėtų būti kosmoso dalimi. Arba, jei jis iki šiol nebuvo, galbūt turi gebėjimą — kokį žodį vartoja teologai? — persikūnyti. Dievas įgijo fizinį pavidalą ir įsiterpė tarp sprogstančios žvaigždės ir mūsų trijų pasaulių.

Staiga man šovė dar viena mintis:

— Tiesą sakant, jis tai padarė ne pirmą kartą! — sušukau. — Prisimenate 1320 metų Vėlos supernovą? Ji buvo beveik taip pat arti kaip Betelgeizė, jos likučius galima aptikti ir dabar, tačiau niekas nematė, kaip tai įvyko, niekas neužfiksavo, nei kinai čia, Žemėje, nei kas nors kitas čia, nei kas nors jūsų ar rydų pasaulyje. Si esybė ir tada įsikišo, uždengdama mus nuo supernovos spinduliavimo. Jūs pati tai sakėte, kai mes pirmą kartą kalbėjome apie Dievą: supernovos formavimosi greitis turi būti rūpestingai apskaičiuotas. Na, jei nepavyksta visiškai išvengti supernovų, tada tai yra geriausia, ką galima rinktis.

Holuso akių stiebeliai suartėjo. Atrodo, kad ji truputį susmuko, tarsi šešios kojos būtų nepajėgusios išlaikyti svorio. Nėra abejonių, jog mintis, kad ta būtybė buvo Dievas, jai atėjo anksčiau nei man, tačiau Holusas, matyt, anksčiau nepagalvojo, kokį tai turi ryšį su Vėlos supernova.

— Dievas nesukelia masinio išnykimo, — pareiškė forhilnoras.

— Dažniausiai jis stengiasi jų išvengti, jei tai sutampa su jo tikslais.

— Neįtikėtina, tiesa? — pasakiau, jausdamasis toks pat netvirtas, kaip ir Holusas.

— Gal dabar vertėtų nuvykti pamatyt, — svarstė Holusas. — Jei dabar žinome, kur yra Dievas, gal vertėtų nuvykti jį aplankyti. — Ši mintis mane visiškai pribloškė. Vėl pajutau, kaip širdis dunksi tarsi atskeliamasis kūjis.

— Tačiau… tačiau tai, ką matėme, prie Betelgeizės iš tiesų įvyko prieš ketverius šimtus metų, — pastebėjau. — Ir prireiks dar ketverių šimtų, kol jūsų erdvėlaivis ten pateks. Kodėl Dievas ten turėtų būti beveik tūkstantį metų?

— Būdinga žmogaus ar forhilnoro gyvenimo trukmė yra maždaug šimtas metų arba apytikriai penkiasdešimt milijonų minučių, — aiškino Holusas. — Dievas tikriausiai yra to paties amžiaus kaip ir visata, kuri jau egzistuoja 13,9 milijardo metų; net jei jis yra savo gyvenimo pabaigoje, tūkstantis metų jam prilygtų mūsų keturioms minutėms.

— Tačiau jis vis tiek negaištų laiko, laukdamas mūsų.

— Gal ir ne. O gal jis žino, kad mes jo veiksmus stebėsime, jog jie atkreips mūsų dėmesį. Galbūt jis padarys taip, kad ir vėl ten atsidurtų — vienintelėje jo buvimo vietoje, kurią mums pavyko nustatyti, — jog atitinkamu laiku įvyktų pasimatymas. Šiuo metu jis gali išvykti pasirūpinti kitais reikalais, o vėliau grįžti. Atrodo, jog Dievas yra gana judrus; tikriausiai, jei jis būtų žinojęs, kad Grumbridžo erdvėlaivis ketina susprogdinti Betelgeizę, būtų tiesiog sunaikinęs erdvėlaivį, jam dar nepasiekus žvaigždės. Tačiau kai prasidėjo sprogimas, Dievas atvyko labai greitai — ir gali taip pat greitai grįžti, kai mes ten pateksime.

— Jei jis nori su mumis susitikti. Tai labai abejotina, Holusai.

— Be jokios abejonės. Bet mano įgula susiruošė į šią kelionę, siekdama rasti Dievą; kol kas tai yra apčiuopiamiausia, ką mums pavyko aptikti, todėl privalome ieškoti šia kryptimi, — Holuso akių stiebeliai nukrypo į mane. — Jūs kviečiamas prisijungti prie mūsų šioje kelionėje.

Širdis vėl ėmė daužytis, net tankiau nei prieš tai. Tačiau ši kelionė ne man.

— Man neliko tiek daug laiko gyventi, — tyliai tariau.

— „Merelkas” mažiau nei per metus gali išvystyti artimą šviesos sklidimui greitį, — atsakė Holusas. — O kai pasieksime šį greitį, didžiąją kelio dalį įveiksime per laiką, kuris atrodys labai trumpas; žinoma, prireiks antrų metų sulėtėjimui, tačiau truputį ilgiau nei per dvejus subjektyvius metus mes galėtume pasiekti Betelgeizę.

— Man neliko dvejų metų.

— Žinoma, ne, — sutiko Holusas, — jei visos kelionės metu būsite sužadintos būsenos. Atrodo, jog jums sakiau, kad rydai keliauja sulaikyto gyvumo būsenoje; galėtume tą patį padaryti ir jums, o atvykus į kelionės tikslą, atšildyti.

Man ėmė raibuliuoti akyse. Pasiūlymas buvo neįtikėtinai gundantis, nuostabus, tokia dovana būtų tiesiog neįsivaizduojama.

Tiesą sakant…

Tiesą sakant, galbūt Holusas mane galėtų užšaldyti iki to laiko…

— Ar galėtumėte mane užšaldyti neribotam laikui? — paklausiau. — Kada nors vis tiek vėžys bus išgydomas ir…

— Deja, ne, — atsakė Holusas. — Šio proceso metu vyksta irimas; nors metodas yra saugus kaip bendroji anestezija laikotarpiui iki ketverių metų, mums nėra pavykę sėkmingai atgimti, jei buvome užšaldyti ilgiau nei dešimt metų. Tai patogus būdas keliauti, bet ne persikelti į ateitį.

Na, gerai; kad ir kaip ten būtų, niekada savęs neįsivaizdavau žingsniuojančio užšalusiais Volto Disnėjaus pėdsakais. Tačiau vis tiek vykti į šią kelionę su Holusu, skristi „Merelko” erdvėlaiviu, pamatyti tai, kas iš tiesų gali būti Dievas… būtų buvę nepaprasta.

Ir staiga supratau, jog Siuzanai su Rikiu tai galėtų būti geriausia išeitis, jiems nereikėtų matyti mano paskutiniųjų gyvenimo mėnesių agonijos.

Pasakiau Holusui, jog turiu apie tai pagalvoti, pasitarti su šeima. Tai žadinanti neįgyvendinamas mintis galimybė, nepaprastai gundantis siūlymas… tačiau privalau atsižvelgti į daugybę veiksnių.

Sakiau, jog Kuteris iškeliavo susitikti su savo kūrėju, bet iš tiesų tuo netikėjau. Jis tiesiog mirė.

Tačiau aš galbūt susitiksiu su savo kūrėju… ir dar būdamas gyvas.