Skaičiuojantis Dievas

33

— Sveikas, šaunuoli, — pasisveikinau, įėjęs į Rikio kambarį.

Rikis sėdėjo prie savo rašomojo stalo, kurio paviršius buvo laminuotas pasaulio žemėlapiu. Jis kažką piešė spalvotais pieštukais, iškišęs liežuvį per burnos kamputį ir nepaprastai susikaupęs.

— Tėti, — atsakė jis, leisdamas suprasti, jog mane išgirdo.

Apsidairiau. Kambarys buvo netvarkingas, tačiau nelabai baisiai. Nešvarūs drabužiai voliojosi ant grindų; paprastai vaiką už tai subardavau, bet šiandien taip nedarysiu. Rikis turėjo kelis plastikinius dinozaurų griaučius, kuriuos jam buvau nupirkęs, ir kalbančią Kvi-Gon Džino figūrėlę iš veiksmo filmo, gautą per Kalėdas. Ir knygų, daugybę vaikiškų knygų: užaugęs mūsų Rikis bus skaitytojas.

— Sūnau, — tariau ir kantriai laukiau, kol jis man skirs visą savo dėmesį.

Vaikas užbaiginėjo savo piešinio detalę — atrodo, jog tai buvo lėktuvas. Leidau jam baigti; žinojau, kokie apmaudūs gali būti neužbaigti reikalai. Galiausiai vaikas pakėlė galvą. Atrodo, jog jis buvo nustebęs, kad aš vis dar čia. Berniukas klausiamai kilstelėjo antakius.

— Sūnau, — pakartojau, — žinai, kad tėtis siaubingai serga.

Supratęs, jog pokalbis bus rimtas, Rikis padėjo spalvotą pieštuką į šalį. Jis linktelėjo.

— Ir, — tęsiau, — na, manau, jog žinai, kad aš nepasveiksiu.

Berniukas sučiaupė lūpas ir drąsiai linktelėjo. Man atrodė, jog plyš širdis.

— Ketinu išvykti, — pasakiau, — kartu su Holusu.

— Ar jis gali tave išgydyti? — paklausė Rikis. — Jis sakė, kad negali, tačiau…

Žinoma, Rikis nežinojo, jog Holusas yra moteriškos lyties, ir aš dabar nenorėjau nukrypti nuo temos.

— Ne, ne, jis man negali padėti. Tačiau, na, jis išvyksta į kelionę, ir aš noriu vykti kartu.

Anksčiau daug keliaudavau — į kasinėjimus, konferencijas. Rikis buvo prie mano kelionių pripratęs.

— Kada grįši? — paklausė vaikas ir nekaltu tarsi cherubino veidu pridūrė: — Ar man ką nors parveši?

Trumpam užsimerkiau. Skrandį tampė spazmai.

— Aš, a, negrįšiu, — tyliai atsakiau.

Rikis kurį laiką tylėjo, gromuluodamas mano žodžius.

— Nori pasakyti… nori pasakyti, kad išvyksti mirti?

— Man taip gaila, — atsakiau, — labai gaila, kad palieku tave.

— Nenoriu, kad mirtum.

— Aš taip pat, tačiau… tačiau kartais negalime rinktis.

— Ar aš… aš noriu keliauti kartu.

Liūdnai nusišypsojau.

— Negali, Riki. Privalai likti čia ir lankyti mokyklą. Turi likti čia ir padėti mamytei.

— Tačiau…

Laukiau, kol Rikis išsakys prieštaravimą iki galo. Bet jis to nepadarė. Tiesiog pasakė:

— Neišvyk, tėti.

Tačiau aš vienaip ar kitaip jį paliksiu. Ar šį mėnesį, iškeliaudamas Holuso erdvėlaiviu, ar po poros mėnesių, gulėdamas ligoninės lovoje su vamzdeliais rankoje, nosyje, delne, tyliai pypsinčiais EKG monitoriais, bėgiojančiomis ten ir atgal seselėmis bei gydytojais. Vienaip ar kitaip aš turėjau iškeliauti. Negalėjau rinktis, bet galėjau nuspręsti kada ir kaip.

— Nieko man nėra sunkiau, — pasakiau, — kaip išvykti.

Nebuvo prasmės aiškinti Rikiui, kad noriu, jog jis mane prisimintų štai tokį, nors iš tiesų norėjau, kad prisimintų tą, kuris buvau prieš metus, septyniasdešimčia svarų sunkesnis ir beveik visais plaukais ant galvos. Tačiau vis tiek dabar atrodžiau geriau, nei atrodysiu netrukus.

— Tai neišvyk, tėti.

— Man labai gaila, šaunuoli. Tikrai.

Rikis, kaip ir bet kuris kitas jo amžiaus vaikas, moka išprašyti ir prisigerinti, kad galėtų neiti miegoti, gautų pageidaujamą žaislą ar saldainių. Bet atrodo, jog jis suprato, kad meilikavimas čia nepadės, ir dėl to šis šešerių metų išminčius man buvo dar mielesnis.

— Myliu tave tėti, — pasakė jis.

Pamačiau, kaip vaiko akyse tvenkiasi ašaros.

Pasilenkiau, iškėliau Rikį iš kėdės, priglaudžiau prie krūtinės ir apkabinau.

— Aš taip pat tave myliu, sūnau.

Holuso erdvėlaivis „Merelkas” buvo visiškai nepanašus į tą, kokį aš įsivaizdavau. Įpratau prie kino filmų erdvėlaivių su įvairiausiomis korpuso puošmenomis. Tačiau šio laivo paviršius buvo visiškai lygus. Jį sudarė stačiakampis kubas viename gale ir statmenas diskas kitame, sujungti dviem ilgais vamzdiniais statramsčiais. Visas erdvėlaivis buvo nudažytas švelnia žalia spalva. Negalėjau atskirti, kuris galas yra priekis. Tiesą sakant, buvo neįmanoma įvertinti laivo dydį; nemačiau elementų, kuriuos galėčiau atpažinti — net langų. Laivas galėjo būti vos kelių metrų arba kelių kilometrų ilgio.

— Kokio dydžio šis erdvėlaivis? — paklausiau greta manęs besvorėje erdvėje sklandančios Holuso.

— Maždaug kilometro ilgio, — atsakė ji. — Kubo formos dalis yra varantysis modulis; statramsčiuose įsikūrusi įgula — viename forhilnorai, kitame rydai. O diskas gale yra bendro naudojimo patalpos.

— Dar kartą dėkoju, kad mane pasiėmėte.

Iš susijaudinimo man virpėjo rankos. Devintajame dešimtmetyje buvo užsiminta, jog kada nors į Marsą bus pasiųstas paleontologas, ir aš svajojau, kad ši laimė nusišypsos man. Tačiau, žinoma, jie norės paimti bestuburių specialistą; niekas rimtai netikėjo, jog stuburiniai kada nors būtų gyvenę Raudonojoje planetoje. Jei, kaip teigė Holusas, Marse kada nors ir buvo ekosistema, ji tikriausiai egzistavo kelis šimtus milijonų metų ir išnyko, kai per daug atmosferos ištekėjo į kosminę erdvę.

Tačiau yra grupė, pasivadinusi „Svajonių įgyvendinimo fondu”, kuri stengiasi patenkinti paskutinius mirtinai sergančių vaikų pageidavimus; nežinau, ar yra panaši grupė, besirūpinanti mirtinai sergančiais suaugusiaisiais, ir, atvirai sakant, nežinau, ko būčiau pageidavęs, jei man būtų suteikta tokia galimybė. Bet tokia kelionė tiktų. Tikrai!

Ekrane erdvėlaivis vis didėjo. Holusas paaiškino, jog laivas daugiau nei metus buvo kažkaip užmaskuotas, kad stebėtojai Žemėje jo nepamatytų, tačiau dabar nebuvo reikalo erdvėlaivį slėpti.

Norėjau, jog būtų iliuminatoriai — ir čia, kosminiame kelte, ir „Merelke”. Bet jų nebuvo nė viename; abiejų aparatų korpusai buvo vientisi. Išorės vaizdai buvo perduodami į sienos dydžio ekranus. Prisiartinęs prie ekrano, nepastebėjau jokių taškų, skenavimo eilučių ar mirgėjimo. Ekranai buvo tarsi tikri stiklo iliuminatoriai — tiesą sakant, daugeliu požiūrių jie buvo pranašesni. Nuo ekranų paviršiaus nebuvo jokių atspindžių, ir, žinoma, juose buvo galima priartinti objektą, parodyti kitos kameros vaizdą ar pateikti bet kurią pageidaujamą informaciją. Galbūt kartais imitacija yra geriau už tikrą dalyką.

Vis artinomės prie pagrindinio erdvėlaivio. Galiausiai pajėgiau kažką įžiūrėti žaliame erdvėlaivio korpuse — kažkokį geltoną užrašą. Jį sudarė dvi eilutės: viena buvo geometrinių figūrų — trikampių, kvadratų ir apskritimų su juos supančiais taškais — sistema, o kita — truputį panašūs į arabiškus rašmenis išraitymai. Panašius į pirmosios eilutės ženklus buvau matęs ant Holuso holoforminio projektoriaus, tad spėjau, jog tai forhilnorų raštas; antroje eilutėje tikriausiai buvo rydų rašmenys.

— Kas ten parašyta? — paklausiau.

— „Šia puse į viršų”, — atsakė Holusas.

Išsižiojęs pažvelgiau į ją.

— Atleiskite, — atsiprašė ji. — Tai nedidelis pokštas. Ten parašytas laivo pavadinimas.

— Ak, — tariau, — „Merelkas”, tiesa? Ką tai reiškia?

— „Kerštinga masinio naikinimo pabaisa”, — atsakė Holusas.

Sunkiai nurijau seiles. Manau, jog slapta tikėjausi išgirsti:

„Valgių knyga”. Tačiau netrukus Holuso akių stiebeliai suvilnijo iš juoko.

— Atleiskite, — pakartojo ji. — Negalėjau atsispirti. Iš tiesų tai reiškia „Žvaigždžių keliautojas”.

— Truputį nuobodokas, — pasakiau, vildamasis, kad mano žodžiai jos neįžeis.

Holuso akių stiebeliai maksimaliai nutolo vienas nuo kito.

— Tokį pavadinimą nusprendė duoti komitetas.

Nusišypsojau. Kaip ir mūsų „Atradimų galerijos” pavadinimą. Vėl pažvelgiau į erdvėlaivį. Kol mano dėmesys buvo nukreiptas kitur, laivo šone atsivėrė anga; nežinojau, ar ją dengiantis skydas buvo pakeltas į viršų, ar atstumas į šoną. Anga buvo apšviesta gelsvai baltos šviesos, ir joje pamačiau dar tris pleišto formos nusileidimo laivus.

Mūsų kosminis keltas vis labiau artėjo.

— O kur žvaigždės? — paklausiau.

Holusas klausiamai pažvelgė į mane.

— Tikėjausi kosmose išvysti žvaigždes.

— Ak, — suprato ji. — Saulės ir Žemės švytėjimas jas užgožia.

— Holusas dainingai ištarė kelis žodžius savo kalba, ir sieniniame ekrane pasirodė žvaigždės. — Kompiuteris dabar padidino kiekvienos žvaigždės tariamą ryškumą, kad jos taptų matomos. — Kaire ranka ji parodė į vieną sritį. — Ar matote šį zigzagą? Tai Kasiopėja. Centrinės žvaigždės apačioje yra Miu ir Eta Kasiopėjos, dvi žvaigždės, kurias aplankiau prieš atvykdama čia. — Kompiuteris kaipmat nubrėžė apskritimus apie nurodytas žvaigždes. — Matote šią žemiau jų esančią dėmę? — Klusniai atsirado dar vienas apskritimas. — Tai Andromedos galaktika.

— Labai gražu, — žavėjausi.

Tačiau netrukus „Merelkas” užėmė visą matymo lauką. Matyt, viskas čia buvo automatizuota; nuo tos akimirkos, kai įlipome į kosminį keltą, Holusas nieko neveikė, tik retkarčiais dainingai ištardavo kokią nors komandą.

Kai jungėmės su švartavimosi sekcija, esančia tolimoje nišos sienoje, kosminio kelto korpusu atsklido žvangesys. Holusas šešiomis kojomis atsispyrė nuo pertvaros ir sklandžiai nuplaukė durų link. Bandžiau sekti jai iš paskos, tačiau supratau, jog per daug nutolau nuo sienos; negalėjau nuo nieko atsispirti ar atsistumti.

Holusas pastebėjo mano vargus, ir jos akių stiebeliai vėl suvilnijo iš juoko. Ji grįžo atgal ir ištiesė man ranką. Sučiupau ją. Tai iš tiesų buvo Holusas, iš kūno ir kraujo; nepajutau jokio elektrostatinio dilgčiojimo. Ji trimis kojomis vėl atsispyrė nuo pertvaros, ir mes kartu nuplaukėme durų, kurios paklusniai atsivėrė mums priartėjus, link.

Ten mūsų laukė dar trys forhilnorai ir du rydai. Forhilnoras buvo nesunku atskirti — kiekvienas savo liemenį buvo apsivyniojęs skirtingos spalvos audeklu — tačiau rydai buvo siaubingai panašūs vienas į kitą.

Tris dienas tyrinėjau erdvėlaivį. Šviesa čia sklido netiesiogiai; niekur nesimatė instaliacijos. Sienos ir dauguma įrengimų buvo žalsvai mėlynos. Spėjau, kad rydai ir forhilnorai šią spalvą, kuri buvo panaši į jų dangų, laikė neutralia; jie ją naudojo visur, panašiai kaip žmonės naudoja smėlio spalvą. Kartą apsilankiau rydų gyvenamajame modulyje, tačiau jame tvyrojo puvenų kvapas, kuris man buvo nemalonus; daugiausia laiko praleisdavau bendrojo naudojimo modulyje. Jame buvo dvi koncentrinės centrifūgos, sukuriančios dirbtinę gravitaciją; išorinė atitiko sąlygas Betoje Hydri III, o vidinė — Deltoje Pavonis II.

Visi keturi Žemės keleiviai — aš; Keizer, šizofrenikė; Žu, senolis ryžių augintojas kinas; ir Hunas, sidabranugarė gorila — žavėjomės pasakišku Žemės vaizdu, didingu poliruoto sodalito rutuliu, tolstančiu nuo mūsų, kai „Merelkas” pradėjo kelionę — nors, žinoma, Hunas nesuprato, ką mato.

Mėnulio orbitą kirtome greičiau nei po vienos dienos. Aš ir mano bendražygiai dabar buvome nukeliavę į kosmosą toliau nei buvo iki šiol pavykę kam nors iš mūsų planetos, tačiau mes įveikėme mažiau nei vieną dešimtmilijardinę dalį viso atstumo.

Kelis kartus bandžiau užmegzti pokalbį su Žu; iš pradžių su manimi jis buvo gana nepatiklus, — vėliau Žu paaiškino, jog aš esu pirmasis jo sutiktas vakarietis, — bet vėliau man pavyko pralaužti ledus, nes mokėjau mandarinų kalbą. Tačiau įtariu, jog mums šnekantis ne kartą pademonstravau savo neišmanymą. Man buvo nesunku suprasti, kodėl aš, mokslininkas, noriu keliauti į Betelgeizės žvaigždės sritį; bet sunkiau buvo suvokti, kodėl to paties nori senas valstietis. O Žu buvo iš tiesų senas — jis net pats gerai neprisiminė, kuriais metais buvo gimęs, tačiau nenustebčiau, jei jis būtų gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje.

— Vykstu, — aiškino Žu, — ieškoti Žinojimo. — Jis kalbėjo iš lėto ir tarsi šnibždėdamas. — Ieškau pradžnos, tikrojo ir besąlygiško žinojimo. — Žu pažvelgė į mane traiškanotomis akimis. — Dandartas, — tai buvo su juo susidraugavęs forhilnoras, — sako, kad visata kelis kartus gimė ir mirė. Vadinasi, ir žmogus gimsta bei miršta kelis kartus, kol pasiekia Žinojimą.

— Vadinasi, čia esate dėl religijos? — paklausiau.

— Dėl visko, — paprastai atsakė Žu.

Nusišypsojau.

— Tikėkimės, kad kelionė pasiteisins.

— Esu tikras, jog taip ir bus, — ramiu veidu užtikrino Žu.

— Ar jūs tikra, kad tai saugu? — paklausiau Holuso, kai plaukėme į patalpą, kurioje mane turėjo kriogeniškai užšaldyti.

Jos akių stiebeliai suvilnijo.

— Skrendate kosmine erdve greičiu, kurį pavadintumėte nutrūktgalvišku, link būtybės, turinčios beveik neįsivaizduojamą galią— ir nerimaujate dėl to, ar ilgalaikis miegas yra saugus.

Nusijuokiau:

— Na, kai taip pateikėte…

— Tai nepavojinga; nesijaudinkite.

— Nepamirškite pažadinti, kai pasieksime Betelgeizę.

Kai norėdavo, Holusas galėdavo nutaisyti visiškai bejausmį veidą.

— Užsirašysiu, kad nepamirščiau.

Siuzana Džericho, dabar sulaukusi šešiasdešimt ketverių, sėdėjo savo namo Elerslyje terasoje. Nuo to laiko, kai išvyko Tomas, prabėgo beveik dešimt metų. Žinoma, jei jis būtų likęs Žemėje, jau būtų praėję beveik dešimt metų nuo jo mirties. Tačiau jis tikriausiai buvo gyvas, užšaldytas, keliavo ateivių erdvėlaiviu ir bus atgaivintas tik po 430 metų.

Siuzana visa tai suprato. Sis suvokimas kėlė galvos skausmą, bet šiandien reikėjo galvoti ne apie skausmą, o švęsti. Šiandien buvo Ričardo Bleino Džericho šešioliktasis gimtadienis.

Siuzana jam padovanojo tai, ko vaikas troško labiausiai — pažadėjo sumokėti už vairavimo pamokas, o kai Rikis gaus vairuotojo pažymėjimą, nupirkti automobilį. Draudimo išmoka buvo didelė; automobilio kaina daug rūpesčių nekėlė. Draudimo bendrovė „Great Canadian Life” kurį laiką bandė priešintis mokėti; Tomašas Džerichas nebuvo iš tiesų miręs, — tvirtino jie. Tačiau kai apie tai sužinojo žiniasklaidą, „GCL” sulaukė tokios pylos, kad bendrovės prezidentas viešai atsiprašė ir asmeniškai įteikė Siuzanai bei jos sūnui pusės milijono dolerių čekį.

Gimtadienis visada būna ypatingas, bet Siuzana su Diku — kas galėjo pagalvoti, jog Rikis panorės, kad jį šitaip vadintų[7] — po mėnesio švęs dar kartą. Diko gimtadienis niekada Siuzanai nesukeldavo gilesnių jausmų, nes kai vaikas gimė, jos nebuvo šalia. Tačiau po mėnesio, liepą, bus šešioliktoji Diko įsūnijimo sukaktis, ir šį prisiminimą Siuzana brangino.

Kai Dikas iš mokyklos grįžo namo — jis tik ką baigė dešimtą Nortvju Haito vidurinės mokyklos klasę — Siuzana įteikėjam dar dvi dovanas. Pirmoji buvo tėvo dienoraštis, pasakojantis apie kartu su Holusu praleistą laiką. Antroji — vaizdajuostė, kurią Tomas įrašė savo sūnui; Siuzana jos formatą iš VHS pakeitė į DVD.

— Tai bent, — apsidžiaugė Dikas. Jis buvo aukštas ir raumeningas. Siuzana nepaprastai juo didžiavosi. — Nė nežinojau, kad tėtis sukūrė videofilmą.

— Jis manęs paprašė palaukti dešimt metų ir tik po to tau atiduoti, — paaiškino Siuzana. Ji gūžtelėjo pečiais. — Manau, kad tėtis norėjo, jog būtum pakankamai suaugęs tai suprasti.

Dikas pakilojo rankoje papuošalų dėžutę, tarsi šitaip galėtų atspėti jos paslaptis. Matėsi, kad jaunuolis nekantrauja pamatyti, kas ten įrašyta.

— Ar galime pasižiūrėti dabar? — paklausė jis.

Siuzana nusišypsojo:

— Žinoma.

Jie nuėjo į svetainę, ir Dikas įdėjo diską į leistuvą.

Abu atsisėdo ant sofos ir stebėjo, kaip atgyja sulysęs, ligos išsekintas Tomas.

Dikas buvo matęs kelias to meto Tomo nuotraukas — jos buvo Siuzanos iškarpų albume, kuriame ji laikė spaudos pranešimus apie Holuso lankymąsi Žemėje ir paskesnį Tomo išvykimą. Tačiau vaikinas niekada taip detaliai nebuvo matęs, ką vėžys padarė jo tėvui. Siuzana pastebėjo, kaip Dikas loštelėjo atgal, kai ekrane pasirodė pirmieji vaizdai.

Bet netrukus Diko veide tegalėjai įžvelgti pilną susižavėjimo dėmesį, kai jis gaudyte gaudė kiekvieną žodį.

Baigę žiūrėti, jie abu nusišluostė ašaras, ištryškusias dėl vyro, kurį mylės amžinai.

Visiška tamsa.

Ir karštis, laižantis mane iš visų pusių.

Ar tai pragaras? Ar…

Ne. Žinoma, ne. Skeliamai skaudėjo galvą, tačiau protas pamažu ėmė blaivėti.

Garsus spragtelėjimas, ir…

Ir kriogeninio užšaldymo įrenginio dangtis ėmė slinkti į šalį. Pailgas karstas, pagamintas rydams, buvo lygiai pastatytas ant grindų, o Holusas sėdėjo jį apžergusi. Šešios forhilnoro pėdos kyšojo balnakilpėse, kad nenuplauktų šalin, jos priekinės kojos buvo pakeltos, o nuleisti akių stiebeliai žvelgė į mane.

— „Metas” „pabusti”, „drauge”, — tarė ji.

Žinojau, ką panašiais atvejais reikia sakyti; mačiau, kaip tai darė Chanas Nunjenas Singas.

— Kaip ilgai? — paklausiau.

— Daugiau nei keturis šimtmečius, — atsakė Holusas. — Žemėje dabar 2432-ieji.

„Štai kaip”, — pagalvojau. Prabėgo daugiau nei keturi šimtai metų, o aš to net nepajutau. Štai kaip.

Buvo išmintingai pasielgta sumontuojant kriogenines kameras ne centrifūgose; kažin ar dabar pajėgčiau išlaikyti savo paties svorį. Holusas ištiesė man savo dešinę ranką, o aš ją sugriebiau kaire. Užšaldymas ir prabėgę metai nė kiek nepakeitė paprasto auksinio žiedo ant mano piršto. Holusas padėjo man išsiropšti iš juodo keraminio karsto; tada ji ištraukė pėdas iš balnakilpių, ir mes nevaržomai nusklendėme tolyn.

— Erdvėlaivis liovėsi mažinęs greitį, — paaiškino Holusas. — Mes beveik atvykome į tai, kas liko iš Betelgeizės.

Aš buvau nuogas; kažkodėl varžiausi, kad ateivė mato mane tokį. Tačiau drabužiai manęs jau laukė; greitai apsirengiau — mėlynus „Tilley” marškinius ir minkštas chaki spalvos kelnes, kartu su manimi dalyvavusias daugelyje kasinėjimų.

Sunku buvo sutelkti žvilgsnį ir burna buvo išdžiūvusi. Matyt, Holusas to tikėjosi, nes turėjo man paruošusi skaidrų butelį vandens. Forhilnorai neatšaldo vandens, tačiau dabar tiko būtent toks — visiškai nenorėjau nieko šalto.

— Ar man reikėtų pasitikrinti sveikatą? — paklausiau, baigęs iš butelio spausti vandenį į burną.

— Ne, — atsakė Holusas. — Čia viskas automatizuota; jūsų sveikatos būklė buvo nuolat stebima. Jūs esate… — ji nutilo; buvau tikras, kad Holusas žiojosi sakyti „puikios būklės”, bet mes abu žinojome, jog tai netiesa. — Jūs esate tokios pačios būklės, kokios buvote prieš užsaldant.

— Man skauda galvą.

Holusas keistai pajudino savo galūnes; netrukus supratau, jog ji jas sulenkė, ir jei nebūtume nesvarumo būklėje, ateivė būtų toptelėjusi.

— Dar dieną kitą būtinai patirsite įvairius skausmus; tai natūralu.

— Kaip laikosi Žemė? — paklausiau.

Holusas kažką dainingai ištarė artimiausiam sienos dydžio monitoriui. Netrukus išdygo padidintas vaizdas: maždaug ketvirčio dolerio monetos, laikomos ištiestos rankos atstumu, dydžio geltonas diskas.

— Tai jūsų saulė, — paaiškino Holusas ir parodė į dulksvesnį objektą maždaug šešis kartos mažesnio nei Saulės skersmens. — O tai Jupiteris, kuris žvelgiant šiuo kampu yra priešpilnio fazėje.

— Ji nutilo. — Iš šio atstumo matomoje šviesoje sunku įžiūrėti Žemę, tačiau jei žiūrėsime į radijo atvaizdą, jūsų Žemės radijo spinduliavimas daugelyje dažnių yra intensyvesnis už Saulės.

— Vis dar? — paklausiau. — Po tiek laiko mes vis dar skleidžiame radijo signalus?

Tai būtų nuostabu. Tai reikštų…

Kurį laiką Holusas tylėjo, matyt, nustebusi, kad aš to nesupratau.

— Nežinau. Žemė yra už 429 šviesmečių nuo mūsų; dabar mus pasiekianti šviesa rodo, kaip atrodė jūsų saulės sistema netrukus po to, kai mes išvykome.

Liūdnai linktelėjau. Žinoma. Mano širdis ėmė dunksėti, o akyse truputį labiau raibuliuoti. Iš pradžių pagalvojau, kad atsitiko kažkas negera mane gaivinant, bet taip pasijutau ne dėl to.

Buvau sukrėstas; nebuvau pasirengęs tokiai savijautai.

Tebebuvau gyvas.

Prisimerkęs žiūrėjau į mažytį geltoną diską, po to nuleidau akis ir pažvelgiau į auksinį žiedą ant savo piršto. Taip, tebebuvau gyvas. Tačiau mano mylimoji Siuzana ne. Tikrai ne.

Spėliojau, kaip ji susitvarkė savo gyvenimą po to, kai išvykau. Vyliausi, kad Siuzana buvo laiminga.

O Rikis? Mano sūnus, mano nuostabusis sūnus?

Na, juk buvo gydytojas, interviu su kuriuo girdėjau per „CTV” kanalą, sakęs, jog pirmasis žmogus, galėsiantis gyventi amžinai, galbūt jau gimė. Gal Rikis tebėra gyvas ir dabar jam — ką? — 438 metai.

Bet manau, jog tokia tikimybė nedidelė. Greičiausiai Rikis užaugo toks vyras, kokiu jam buvo lemta tapti, dirbo ir mylėjo, o dabar…

O dabar jo nėra.

Mano sūnus. Beveik tikrai nugyvenau ilgiau už jį. Neturėtų taip būti, kad tėvas pergyvena sūnų.

Jaučiau, kaip akyse tvenkiasi ašaros; ašaros, kurios buvo sušalusios į ledą ne prieš valandą, ašaros, kurios tiesiog susikaupė prie latakų ir neištekėjo, nes nebuvo gravitacijos. Nusišluosčiau jas.

Holusas suprato, ką reiškia žmonių ašaros, tačiau nepaklausė, kodėl verkiu. Jos pačios vaikai, Pyldon ir Kasoldas, dabar tikrai taip pat yra mirę. Ji kantriai sklendė šalia manęs.

Spėliojau, ar Rikis paliko vaikų, anūkų ir proanūkių; mane pritrenkė mintis, jog dabar be vargo galiu turėti penkiolika ar daugiau palikuonių kartų. Galbūt Džericho pavardė vis dar tebeaidi…

Taip pat spėliojau, ar tebėra Karališkasis Ontarijo muziejus, ar vėl atidarė planetariumą, o gal, tiesą sakant, pigūs kosminiai skrydžiai, prieinami visiems žmonėms, pavertė šią instituciją nereikalinga.

Dar spėliojau, ar tebėra Kanada, puiki šalis, kurią labai mylėjau.

Žinoma, dar labiau domino, ar tebėra žmonija, ar mums pavyko išvengti kančių Dreiko lygties pabaigoje, ar nesusisprogdinome branduoliniais ginklais. Mes juos turėjome daugiau nei penkiasdešimt metų prieš man išvykstant; ar per aštuonis kartus ilgesnį laiką pajėgėme atsispirti pagundai juos panaudoti?

O gal…

Būtent tai pasirinko Epsilon Indi čiabuviai.

Ir Tau Ceti.

Ir Miu Kasiopėja A.

Ir Eta Kasiopėja A.

Ir Sigma Drakonis.

Ir net tos amoralios Grumbridžo 1618 būtybės, arogantiški šunsnukiai, susprogdinę Betelgeizę.

Jei aš neklydau, jie visi persikėlė į mašinų karalystę, virtualų pasaulį, kompiuterių sukurtą rojų.

Tad dabar, po keturių šimtmečių technikos pažangos, homo sapiens tikrai turėjo galimybę padaryti tą patį.

Gal jie taip ir padarė. Galbūt.

Pažvelgiau į šalia manęs sklendžiančią Holusą — tikrąją Holusą, ne jos atvaizdą. Mano draugę, tikrą.

Galbūt žmonija net pasekė Miu Kasiopėjos A pavyzdžiu ir susprogdino Mėnulį, kad aplink Žemę atsirastų žiedai, konkuruojantys su Saturno; žinoma, mūsų mėnulis yra palyginti mažesnis už Kasiopėjos, tad mažiau prisideda prie Žemės mantijos maišymo. Tačiau galbūt dabar geologiškai stabilioje Žemės dalyje driekiasi perspėjantis kraštovaizdis.

Ir vėl pajutau, kad sklendžių laisvai — per daug nutolau nuo bet kurios sienos; matyt, turėjau polinkį šitaip daryti. Holusas manevruodama priartėjo prie manęs ir paėmė už rankos.

Vyliausi, kad mes neįkrovėme savęs į kompiuterius. Tikėjausi, jog žmonija vis dar tebėra, na, žmogiška — šilta, biologiška ir tikra.

Tačiau nebuvo jokių galimybių tuo įsitikinti.

Ar po keturių šimtmečių būtybė vis dar buvo čia ir laukė mūsų?

Taip.

Na, galbūt ji čia buvo ne visą laiką; gal ji iš tiesų apskaičiavo, kada mes atvyksime, ir trumpam išlėkė kitur pasirūpinti kitais reikalais. Kol „Merelkas” kirto 429 šviesmečius greičiu, per plauką besiskiriančiu nuo šviesos, priekyje esantis vaizdas persislinko į mėlynąją spektro sritį, virsdamas nematomu ultravioletiniu; didžiąją šio laiko dalį būtybė galėjo būti išvykusi kitur.

Ir, žinoma, galbūt tai nebuvo tikras Dievas; gal tai tiesiog buvo nepaprastai pažengusi į priekį gyvybės forma, kažkoks senovinės, bet visiškai natūralios rasės atstovas. O gal tai iš tiesų buvo mašina, milžiniškas nanotechnologiškų esybių būrys; nebuvo jokios priežasties, dėl kurios pažangi technologija negalėtų atrodyti organinė.

Tačiau kur nubrėžti takoskyrą? Kažkas juk nustatė šios visatos pagrindinius parametrus.

Kažkas per 375 milijonus metų, du milijonus kartų ilgesnį laiko tarpsnį nei pora šimtmečių, kuriuos protingos rasės pajėgios išlikti kūniškoje būsenoje, buvo įsikišęs bent trijuose pasauliuose.

Ir kažkas išgelbėjo Žemę, Delta Pavonis II ir Beta Hydri III nuo milžiniškos žvaigždės sprogimo, per kelias akimirkas sugerdamas daugiau energijos, nei jos išskyrė visos galaktikos žvaigždės, paimtos kartu, ir tai darydamas nežuvo.

Kaip apibrėžti Dievą? Ar jis arba ji privalo būti visažinis? Visagalis? Kaip sako rydai, tai tėra abstrakcijos, todėl jos nepasiekiamos. Ar Dievas privalo būti apibrėžtas taip, kad atsidurtų už mokslo sferos?

Visada tikėjau, jog už mokslo sferos nieko nėra.

Ir dar tebetikiu.

Kur nubrėžti takoskyrą?

Štai čia. Man atsakymas buvo štai čia.

Kaip apibrėžti Dievą?

Maždaug taip. Dievas, kurį galėčiau suprasti, bent jau potencialiai, yra nepalyginamai įdomesnis ir aktualesnis nei tas, kuris nesileidžia suprantamas.

Sklendžiau priešais vieną sieninių ekranų, man iš kairės slinko Holusas, šalia jos dar šeši forhilnorai, o iš dešinės — virtinė rydų, ir mes visi dairėmės, ieškodami jo, būtybės. Paaiškėjo, kad mūsų ieškomoji būtybė yra 1,5 milijardo kilometrų pločio — maždaug Jupiterio orbitos skersmens dydžio. Ir ji buvo tokia juoda, kad, kaip man sakė, „Merelko” fakelas, kuris du šimtmečius buvo į ją atsuktas, pradėjus stabdyti, visiškai nuo jos neatsispindėjo.

Esybė tebebuvo uždengusi Betelgeizę — tiksliau, tai, kas iš jo liko — kol mes visiškai prie jos nepriartėjome. Tada esybė nusirito į šalį, jos šešios galūnės sukosi tarsi rato stipinai, atidengdama susiformavusi užjos didžiulį rausvą ūką su mažyčiu pulsaru, Betelgeizės lavonu, centre.

Tačiau tai buvo vienintelis, bent jau kiek aš mačiau, patvirtinimo, kad mus pastebėjo, ženklas. Ir vėl man norėjosi, kad erdvėlaivyje būtų tikri iliuminatoriai: jei esybė pastebėtų mus mojuojant rankomis, galbūt ji kaip nors į tai reaguotų, pavyzdžiui, lėtai, didingu lanku pajudintų vieną iš milžiniškų obsidiano lukštų.

Dėl to, kas vyko, buvo galima išeiti iš proto: štai aš visiškai arti to, kas gali būti Dievas, o jis, atrodo, nekreipia į mane dėmesio kaip ir tada, kai mano plaučiuose pradėjo formuotis augliai. Kartą bandžiau kalbėtis su Dievu, tačiau neišgirdau jokio atsakymo, bet dabar, po velnių, bent jau iš mandagumo jis privalėjo atsakyti; mes įveikėme didesnį kelią, nei prieš tai yra nukeliavęs bet kuris žmogus, forhilnoras ar rydas.

Tačiau esybė nė nebandė su mumis bendrauti — bent jau aš ar Žu, mano senasis bendrakeleivis kinas, ar šizofrenikė Keiser, ar net sidabranugarė gorila Hunas nepastebėjome jokio ženklo. Atrodo, jog ir forhilnorams nepavyko su ja užmegzti ryšio.

Tačiau rydai…

Rydai su jų radikaliai skirtingais protais, kitaip matantys, kitaip mąstantys…

Ir tvirtai tikintys…

Rydai akivaizdžiai telepatiškai bendravo su būtybe. Jie daugybę metų bandė pasikalbėti su Dievu, ir atrodo, jog Dievas dabar kalbėjosi su jais taip, kad tik rydai galėjo tai suprasti. Rydai nepajėgė žodžiais išreikšti to, kas jiems buvo sakoma, lygiai kaip ir negalėjo suprantamai paaiškinti jų suvokiamą gyvenimo prasmę, kuri rydams teikė ramybę, tačiau jie kažką pradėjo konstruoti savo centrifūgoje.

Dar rydams neužbaigus savo darbo, „Merelko” gydytoja forhilnorė Lablok pagal bendruosius sandaros principus atspėjo, kas tai yra: didelė dirbtinė gimda.

Rydai paėmė vyriausios savo kontingento narės, vardu K’t’ben, ir seniausio forhilnoro, inžinieriaus, vardu Gydąs, genetinius pavyzdžius, tačiau…

Ne, mano pavyzdžių nepaėmė, nors norėjau, kad paimtų; tada viskas būtų užbaigta.

Jie paėmė Žu, senojo kinų ryžių augintojo, genetinius pavyzdžius.

Žmonės turi keturiasdešimt šešias chromosomas.

Forhilnorai turi trisdešimt dvi chromosomas.

Rydai turi penkiasdešimt keturias chromosomas… bet nemoka jų suskaičiuoti.

Rydai paėmė forhilnorų ląstelę ir iš branduolio išsiurbė visas DNR. Tada jie atsargiai įterpė į šią ląstelę diploidinius Gydo, K’t’beno ir Žu chromosomų, kurios buvo pasidalijusios tiek daug kartų, kad beveik neliko jų telomerų, rinkinius. Ir šią ląstelę su 132 trijų skirtingų rasių chromosomomis atsargiai įterpė į dirbtinę gimdą, kur ji plūduriavo skystyje, turinčiame purino ir pirimidino šarmų.

Ir tada įvyko stulbinantis dalykas, privertęs mano širdį suspurdėti, o Holuso akių stiebelius maksimaliai atitolti vienas nuo kito. Pasirodė ryškios šviesos blyksnis; „Merelko” davikliai užfiksavo, kad dalelių pluoštas išlėkė tiksliai iš juodos būtybės centro ir perskrodė dirbtinę gimdą.

Atlikus skenavimą didinančiu skeneriu, buvo pastebėta stulbinanti sąveika.

Atrodė, jog chromosomos iš trijų pasaulių ieško viena kitos ir jungiasi į ilgesnes gijas. Kai kurias grandines sudarė dvi susijungusios forhilnorų chromosomos ir rydų chromosoma gale; Holusas pasakojo apie analogišką Dauno sindromui sutrikimą, kai neturinčios telomerų chromosomos susijungia galais. Šis įgimtas gebėjimas atrodė bevertis, net pragaištingas, tačiau dabar…

Kitas grandines sudarė žmogaus chromosomos, įsiterpusios tarp forhilnorų ir rydų. Dar kitose žmogaus chromosomos buvo abiejuose rydų chromosomos galuose. Kelios grandinės buvo sudarytos tik iš dviejų chromosomų; dažniausiai žmogaus ir forhilnoro. O šešios rydų chromosomos išliko nepakitusios.

Dabar buvo aišku, kad DNR gijos chromosomoms suteikė daugiau — kur kas daugiau — galimybių nei paprasčiausiai žūti ar suformuoti auglius, pašalinus telomerus. Tiesą sakant, chromosomos be telomerų buvo pasirengusios žengti seniai lauktą kitą žingsnį. Ir dabar, kai daugelio pasaulių protingos gyvybės formos pagaliau, truputį pabaksnojus, pradėjo egzistuoti vienu metu, šios chromosomos galėjo jį žengti.

Dabar supratau, kodėl egzistuoja vėžys — kodėl Dievui reikėjo ląstelių, galinčių dalytis net tada, kai išsieikvoja jų telomerai. Augliai pavienėse gyvybės formose tebuvo nevykęs pašalinis poveikis; kaip sakė T’kna: „Tariamai nepageidaujamas konkretus tikrovės realizavimas, įskaitant vėžį, savyje taip pat privalo turėti kažką labai pageidaujamą.” O šis labai pageidaujamas dalykas yra toks: gebėjimas sujungti chromosomas bei rūšis, surišti gyvybės formas — biocheminės galimybės sukurti kažką nauja, kažką daugiau.

Jungtines chromosomas pavadinau supersomomis.

Šios chromosomos elgėsi taip pat kaip ir įprastos: jos reprodukavosi, per visą savo ilgį persiskirdamos į dvi dalis, ir iš maitinimo mišinio ėmė atitinkamus šarmus — citozino molekulė poravosi su kiekviena guanino molekule, o timinas su adeninu — kad pripildytų dabar jau nesamas puses.

Kai supersomos reprodukavosi pirmą kartą, atsitiko nuostabus dalykas: jos sutrumpėjo. Kopijavimo proceso metu išnyko didelės nereikalingos DNR dalys. Nors supersomose buvo trigubai daugiau aktyvių DNR nei įprastose chromosomose, naujai atsiradusios grandinės buvo kur kad kompaktiškesnės. Supersomos neperžengė teorinio biologinių ląstelių dydžio ribų; jos netgi pajėgė mažesnėje erdvėje sutalpinti daugiau informacijos.

Ir, žinoma, supersomoms reprodukuojantis, jas turinti ląstelė dalydavosi, sukurdama dvi dukterines ląsteles.

O šios ląstelės vėl dalydavosi.

Ir taip toliau.

Iki kambro laikotarpio vidurio gyvybės raidą labai varžė tai, kad apvaisintos ląstelės negalėjo dalytis daugiau nei dešimt kartų, todėl atsirandantys organizmai negalėjo būti sudėtingi.

Tada įvyko kambro sprogimas, ir gyvybė staiga tapo įmantresnė.

Tačiau vis tiek buvo ribos. Vaisius galėjo augti tik iki tam tikro dydžio — ir žmonių, ir rydų, ir forhilnorų kūdikiai svėrė maždaug penkis kilogramus. Didesniems kūdikiams būtų prireikę neįmanomai plačių gimdymo kanalų; taip, jei nuo gimimo kūnai būtų didesni, juose tilptų didesnės smegenys, bet didžioji papildomų smegenų masės dalis būtų skirta kontroliuoti didesnį kūną. Galbūt, tik galbūt, banginis yra toks pat protingas kaip žmogus — tačiau ne protingesnis. Matyt, gyvybė buvo pasiekusi optimalų sudėtingumo lygį.

Tačiau turintis supersomų embrionas be paliovos didėjo dirbtinėje gimdoje. Tikėjomės, jog kažkuriuo metu jis pats nustos augęs: na, forhilnoras su dvigubo ilgio chromosoma gali gyventi; žmogaus kūdikis su trimis dvidešimt vienos grandinės chromosomomis taip pat kurį laiką išlieka gyvas. Bet šis derinys, šis pašėlęs genetinis mišinys, šis kratinys aiškiai peržengė visas įmanomas ribas. Prasidėjus nėštumui — ar tai būtų rydai, ar forhilnorai, ar žmonės — anksti įvyksta persileidimas, jei embriono vystymasis sutrinka, paprastai motinai net nespėjus suvokti, jog pastojo.

Tačiau mūsų vaisius, šis neįsivaizduojamas trigubas hibridas, vystėsi toliau.

Atrodo, jog visose trijose rūšyse ontogenezė — vaisiaus vystymasis — kartoja filogenezę — to organizmo evoliucinę istoriją. Žmonių embrionams atsiranda ir vėliau išnyksta žiaunos, uodega bei kiti akivaizdūs evoliucinės praeities atgarsiai.

Šis vaisius taip pat vystėsi fazėmis, keisdamas savo morfologiją. Tai buvo neįtikėtina — tarsi stebėčiau kambro sprogimą, vykstantį tiesiai man prieš akis — buvo bandomi ir atmetami šimtai kūno sandaros variantų. Radialinė simetrija, ketursienė simetrija, dvišalė simetrija. Atsirasdavo kvėpuojamosios angos, žiaunos ir plaučiai, ir daugybė kitų dalykų, kurių nė vienas iš mūsų negalėjo atpažinti. Uodegos ir nežinomos ataugos, sudėtinės akys ir akių stiebeliai, sudalyti į segmentus ir susiliečiantys kūnai.

Niekam nėra pavykę ištirti, kas iš tiesų yra ontogenezė akivaizdžiai kartojanti filogenezę, tačiau iš tiesų tai nebuvo organizmo evoliucinės istorijos kartojimas — tai buvo aišku, nes formos nesutapo su rastomis fosilijose. Bet dabar jos tikslas tapo aiškus: DNR privalo būti užkoduota optimizavimo paprogramė, leidžianti išbandyti visus įmanomus variantus, prieš pasirenkant, kurį adaptacijų rinkinį išreikšti. Mes matėme ne tik Žemės, Beta Hydri ir Delta Pavonis sprendimus, bet ir visų trijų derinius.

Galiausiai, po keturių mėnesių, vaisiaus kūno sandara nusistovėjo, jo fundamentalioji architektūra skyrėsi nuo žmogaus, forhilnoro ar rydo. Vaisiaus kūną sudarė pasagos formos vamzdis, apjuostas audinio lanku, iš kurio kyšojo šešios galūnės. Pro skaidrų kūno audinį matėsi vidiniai griaučiai, tačiau jie buvo ne iš lygių kaulų, o supinto audinio gumulų.

Mes embrionui parinkome vardą. Pavadinome ją Vibadale — forhilnorų kalbos žodžiu „taika”.

Vibadalė — tai dar vienas vaikas, kurio aš nematysiu užaugant.

Tačiau buvau tikras, kad ją, kaip ir mano Rikį, įvaikins, ja rūpinsis ir maitins, jei ne „Merelko” įgula, tai išsidriekęs danguje didžiulis plaštakiškas juodulys.

Dievas buvo programuotojas.

Fizikos dėsniai ir pagrindinės konstantos buvojo pirminis kodas.

Visata buvo taikomoji programa, veikianti 13,9 milijardų metų ir atvedusi iki šios akimirkos.

Tai, kad gebėjimas įsikelti į kompiuterį atmesti biologiją, atsirado per anksti, buvo programavimo klaida, nenumatytas painumas. Tačiau galiausiai, atidžiai manipuliuodamas, programuotojas ištaisė klaidą.

O Vibadalė?

Vibadalė buvo išvestis. Viso to esmė.

Linkėjau jai sėkmės.

Tokia seka, evoliucijos variklis, buvo nuo senų senovės. Viena gyvybė baigiasi, kita prasideda.

Mane vėl užšaldė, ir mano kūno degeneracija vienuolika mėnesių buvo sustabdyta. Tačiau Vibadalės gestacija galiausiai baigėsi, Holusas vėl mane pažadino, ir mes abu žinojome, jog tai paskutinis kartas.

Rydai paskelbė, kad tai turi įvykti būtent šiandien; kūdikis jau buvo išsivystęs, ir jį reikėjo išimti iš dirbtinės gimdos.

— Tegul ji išreiškia geriausias mūsų visų savybes, — palinkėjo T’kna, rydas, su kuriuo pirmuoju per atstumą susipažinau prieš tuos prabėgusius mėnesius — ir šimtmečius.

Holusas susiūbavo savo kūnu.

— „A”, — ištarė viena jos burna, — „men”, — užbaigė kita.

Ilgą laiką praleidęs nejudėdamas, jaučiausi apsvaigęs, tačiau susižavėjęs stebėjau, kaip iš gimdos išima Vibadalę. Ji į visatą atėjo verkdama, lygiai kaip ir aš, ir kaip milijardai kitų, gimusių prieš mane.

Mudu su Holusu ištisas valandas žiūrėjome į ją, į tą keistą, įmantrią būtybę, kuri jau dabar buvo pusės mano ūgio.

— Įdomu, kiek ji gyvens, — kreipiausi į savo draugę forhilnorę; galbūt klausimas buvo ir keistas, tačiau aš labai dažnai galvodavau apie gyvenimo trukmę.

— „Kas” „žino”? — atsakė ji. — Tai, kad neturi telomerų, jai, matyt, nėra defektas. Jos ląstelės galėtų amžinai reprodukuotis ir…

Holusas nutilo.

— Ir taip bus, — truputį pasvarsčiusi užbaigė ji mintį. — Taip ir bus. Toji esybė, — Holusas mostelėjo į vieno sienos dydžio ekrano centre esantį juodulį, keliaujantį per kosminę erdvę, — išliko po paskutinio didžiojo susitraukimo ir po didžiojo sprogimo. Manau, jog Vibadalė išliks po kito sprogimo ir taps visatos Dievu.

Tai buvo sukrečianti mintis, nors galbūt Holusas buvo teisi. Tik aš negyvensiu tiek ilgai, kad tai sužinočiau. Vibadalė buvo už stiklinės pertvaros specialiai įrengtoje motinystės palatoje, kurioje tebuvo vienas apvalus lopšys. Pabarbenau į stiklą kaip mano planetoje yra darę milijonai tėvų. Pabarbenau ir pamojavau ranka.

Vibadalė sujudėjo ir pamojavo man savo kresna, putlia atauga. Galbūt dabartinis Dievas niekada nepripažino mano buvimo, — net kai atvykau visai prie pat jo, jis vis dar buvo man abejingas, — tačiau ši busimoji deivė mane pastebėjo, bent jau akimirką.

Ir tą akimirką nejutau jokio skausmo.

Bet netrukus agonija vėl sugrįžo; ji darėsi nuožmesnė, o mano jėgos vis seko.

Laiko liko nedaug.

Parašiau paskutinį ilgą laišką Rikiui, jei per stebuklą jis dar būtų gyvas. Holusas už mane persiuntė jį į Žemę; laiškas ten nukeliaus beveik po pusės tūkstantmečio. Papasakojau sūnui, ką čia mačiau, ir parašiau, jog labai jį myliu.

Tada paprašiau Holuso paskutinės paslaugos. Paprašiau tokio dalyko, kokio galima prašyti gero draugo. Paprašiau, kad ji padėtų mane išlaisvinti, padėtų man iškeliauti Anapilin. Iš Žemės be vaistų nuo vėžio ir nuskausminamųjų tablečių pasiėmiau tik kelis dalykus. Tarp jų — biochemijos vadovėlį, kuriame buvo pakankamai informacijos, kad „Merelko” gydytoja galėtų susintetinti tai, kas be skausmo ir greitai baigtų mano gyvenimą.

Holusas pati suleido injekciją ir atsisėdo šalia mano lovos, vienoje savo rankų laikydama mano išsekusį delną. Paskutinis dalykas, kurį pajutau, buvo jos pūslėtą pakavimo plėvelę primenanti oda.

Paprašiau Holusą užrašyti mano paskutinius žodžius ir perduoti juos į Žemę, kad Rikis, ar kas kitas, ten tebesantis, žinotų, ką pasakiau. Kaip jau svajojau anksčiau, galbūt Rikis, o gal kuris mano proproprovaikaitis, parašys knygą apie pirmąjį, man atrodo, labai žmogišką, ateivio iš kosmoso ir Žemės gyventojo kontaktą.

Nustebino mano paskutinės mintys.

— Žinote, — kreipiausi į Holusą, kurios akys siūbavo pirmyn bei atgal, — prisimenu, kada pirmą kartą susižavėjau fosilijomis.

Holusas klausėsi.

— Buvau paplūdimyje, — pasakojau, — žaidžiau su akmenėliais ir nustebau viename jų išvydęs įstrigusią suakmenėjusią kriauklę. Tada radau, ko net nenumaniau ieškąs.

Skausmas mažėjo; viskas traukėsi šalin. Suspaudžiau forhilnoro ranką.

— Manau, jog esu laimingas, — pasakiau, jausdamas, kaip mane apima ramybė. — Tai atsitiko antrą kartą.