Skaičiuojantis Dievas

6

— Sveiki, Tomašai, — kreipėsi į mane daktaras Nogučis tą lemtingą praėjusių metų spalio dieną, kai atėjau aptarti testų, kuriuos jis paskyrė, rezultatus. Nogučis visada mane vadino ne Tomu, o Tomašu. Mes pakankamai ilgai pažinojome vienas kitą, kad galėtume kreiptis sutrumpintais vardais, tačiau gydytojui patiko oficialumas, jis tarsi norėjo išlaikyti atstumą, bylojantį: „Aš esu gydytojas, o jūs pacientas”. — Prašom sėstis.

Taip ir padariau.

Daktaras Nogučis negaišo laiko įžangai.

— Tai plaučių vėžys, Tomašai.

Mano pulsas padažnėjo. Žandikaulis atvėpo.

— Atleiskite, — sumurmėjau.

Galvoje pynėsi milijonai minčių. Gydytojas tikriausiai suklydo; jis, matyt, paėmė kažkieno kito ligos istoriją; ką pasakysiu Siuzanai? Staiga mano burna išdžiūvo.

— Ar esate tikras?

— Užaugintos iš jūsų skreplių kultūros buvo absoliučiai diagnostinės, — atsakė Nogučis. — Nekyla jokių abejonių, kad tai vėžys.

— Ar galima jį operuoti? — pagaliau išspaudžiau.

— Turėsime tai nustatyti. Jei ne, bandysime švitinti ir taikyti chemoterapiją.

Akimirksniu pridėjau ranką prie galvos ir paliečiau plaukus.

— Ar… ar tai bus veiksminga?

Nogučis raminamai nusišypsojo.

— Tai gali būti labai veiksminga.

Ką reiškė „gali būti”, aš nenorėjau išgirsti „gali būti”, man reikėjo tikrumo.

— O kaip dėl… persodinimo?

Nogučio balsas tapo tylesnis.

— Kasmet nedaug atsiranda plaučių persodinimui. Per mažai donorų.

— Galėčiau nuvykti į Valstijas, — bandžiau siūlyti.

Apie tai galima kasdien perskaityti laikraštyje „Toronto Star”, ypač po to, kai prasidėjo Hariso sveikatos priežiūros finansavimo apkarpymai: kanadiečiai vyksta gydytis į JAV.

— Jokio skirtumo. Visur trūksta plaučių. Beje, tai gali nieko nepadėti; privalėsime patikrinti, ar vėžys neišplito.

Norėjau paklausti: „Ar mirsiu?”, tačiau klausimas man atrodė per daug tiesmukiškas.

— Išsaugokite teigiamą nuostatą, — tęsė Nogučis. — Jūs dirbate muziejuje, tiesa?

— Aha.

— Tada jūsų sveikatos draudimas tikriausiai yra puikus. Ar pagal jį apmoka už receptinius vaistus?

Linktelėjau.

— Gerai. Štai vaistai, kurie bus naudingi. Jie nėra pigūs, tačiau jei moka draudimas, jums nereikia rūpintis. Bet, kaip sakiau, privalome patikrinti, ar vėžys neišplito. Nusiųsiu jus pas onkologę Šventojo Mikalojaus ligoninėje. Ji jumis pasirūpins.

Linktelėjau jausdamas, kaip byra mano pasaulis.

Kartu su Holusu grįžome į mano kabinetą.

— Jūs įrodinėjate, — tariau, — kad kosmose žmonėms ir kitoms gyvybės formoms yra skirta ypatinga vieta.

Panašus į vorą ateivis persislinko į kitą kabineto pusę.

— Mes iš tiesų užimame ypatingą vietą, — atsakė jis.

— Na, nežinau, kaip vystėsi mokslas Beta Hydri III, Holusai, tačiau čia, Žemėje, mokslo raida nuolatos mus išstumdavo iš bet kokios išskirtinės padėties sosto. Mano kultūra kadaise galvojo, kad mūsų pasaulis yra visatos centre, tačiau paaiškėjo, jog tai klaida. Mes taip pat manėme, kad esame sukurti tiksliai pagal Dievo atvaizdą, bet tai taip pat buvo klaida. Kiekvieną kartą, kai pagalvodavome, jog esame kažkuo ypatingi — arba mūsų planeta ar saulė — mokslas parodydavo, kad klydome.

— Tačiau tokios kaip mes gyvybės formos iš tiesų yra ypatingos, — ginčijosi forhilnoras. — Pavyzdžiui, mūsų visų masė yra to paties laipsnio. Nė vienos protingos rūšies, įskaitant ir tas, kurios paliko savo pasaulius, vidutinė suaugusio kūno masė nebuvo mažesnė už penkiasdešimt kilogramų ar didesnė už penkis šimtus. Mes visi esame maždaug dviejų metrų, matuojant ilgiausia kryptimi — tiesą sakant, civilizuota gyvybė negalėtų egzistuoti gerokai trumpesniame nei pusantro metro kūne.

Vėl pamėginau kilstelėti antakius.

— Kodėl tai turėtų galioti Žemėje?

— Tai galioja visur, ne tik Žemėje, nes mažiausias ilgai degantis laužas yra penkiasdešimties centimetrų skersmens, o norint manipuliuoti laužu, reikia būti už jį šiek tiek didesniam. Suprantama, jog be ugnies negali būti metalurgijos, o bejos ir sudėtingos technikos. — Jis vėl nutilo ir pasiūbavo. — Suprantate? Mes visi išsivystėme tokio dydžio, kad galėtume naudoti ugnį — ir šis dydis yra tiksliai visatos logaritminiame viduryje. Didžiausias visatos matmuo yra maždaug dešimt keturiasdešimtuoju laipsniu didesnis už mus, o mažiausia jos sudėtinė dalis yra dešimt keturiasdešimtuoju laipsniu mažesnė. — Holusas pažvelgė į mane ir pasiūbavo aukštyn bei žemyn. — Mes iš tiesų esame kūrinio centre, jei tik žinote, kaip į šį kūrinį žiūrėti.

Kai pradėjau dirbti KOM, visa antrojo aukšto priekinė dalis buvo skirta paleontologijai. Šiauriniame sparne, tiesiai virš suvenyrų parduotuvių ir užkandinių, visada būdavo stuburinių paleontologijos ekspozicijos — vadinamoji „Dinozaurų galerija”, — o pietiniame sparne iš pradžių buvo bestuburių paleologinė galerija; tiesą sakant, žodžiai „Paleontologijos muziejus” tebėra ten iškalti sienos viršuje.

Tačiau bestuburių galerija buvo uždaryta kažin kada, o 1999 metais šie plotai buvo iš naujo atverti publikai kaip „Atradimų galerija” — būtent tokios pramogos patinka racionaliajai Kristinai Dorati: vaikams įrengti interaktyvūs displėjai, iš kurių nieko rimta neišmoksi. Naujosios galerijos reklaminiai plakatai metro skelbė: „Įsivaizduokite, kas būtų, jei muziejui vadovautų aštuonmetis.” Kaip kartą yra pasakęs Džonas Lenonas, lengva, jei bandai.

Mūsų pasididžiavimas ir džiaugsmas stuburinių paleontologijos skyriuje — parazaurolofo griaučiai su didinga metro ilgio skiautere. Visi pavyzdžiai bet kuriame kitame pasaulio muziejuje yra mūsų dinozauro kopijos. Tiesą sakant, net Atradimų galerijoje yra mūsų parazaurolofo, gulinčio ant dirbtinės senovinės uolienos, kopija. Vaikai su mediniais plaktukais ir kaltais stebi dinozaurą ištisas dienas, dažniausiai užkėlę savo sėdynes ant didingos kaukolės.

Tiesiai priešais stuburinių paleontologijos galeriją yra vidinis balkonas, išeinantis į rotondą, kurios marmurines grindis puošia subtilus sprogstančios žvaigždės piešinys. Priešingoje pusėje, Atradimų galerijoje, yra kitas balkonas. Tarp šių balkonų, virš pagrindinio įėjimo su stiklinėmis durimis, yra trys vertikalūs tamsinto stiklo langai.

Prieš muziejui atveriant duris lankytojams, pravedžiau Holusą per stuburinių paleontologijos galeriją. Mes turime geriausią pasaulyje hadrozauridų kolekciją. Mes taip pat turime įspūdingą albertozaurą, grėsmingą čazmozaurą, dvi dinamiškas alozauro kopijas ir puikų stegozaurą, be to, pleistoceno periodo žinduolių ekspoziciją — sieną, nukabinėtą primatų bei hominidų liekanų kopijomis, La Bri deguto nuotėkų eksponatą, standartinę arklio evoliucijos seką ir nuostabią vėlyvojo kreidos laikotarpio povandeninio pasaulio dioramąsu pleziozaurais, mozazaurais ir amonitais.

Taip pat nusivedžiau Holusą į nekenčiamą Atradimų galeriją, kur karališkasis tiranozauras stūkso virš nelemtojo parazaurolofo, sumontuoto ant grindų. Holusą pakerėjo visos fosilijos.

Be to, jam parodžiau daugybę dinozaurų piešinių, kuriuose jie pavaizduoti tokie, kokie galėjo atrodyti gyvi, ir paprašiau, kad Abdusas įrašytų Holusui į vaizdajuostę „Juros periodo parko” kopiją.

Taip pat daug laiko praleidome su irzliu senuoju Džonsiu, apžiūrinėdami bestuburių paleontologines kolekcijas; Džonsis turėjo be galo daug trilobitų.

Nusprendžiau, jog atėjo metas teisingumui. Pačioje pradžioje Holusas pažadėjo pasidalyti informacija, kurią surinko jo gentainiai. Laikas pradėti ją kaupti. Paprašiau, kad Holusas papasakotų apie gyvybės formų evoliucijos istorijąjo pasaulyje.

Maniau, jog Holusas atsiųs man knygą. Tačiau jis padarė daugiau.

Kur kas daugiau.

Holusas paaiškino, kad, norint tai deramai padaryti, jam reikia tam tikros erdvės, tad mes palaukėme, kol muziejus užsidarys. Atvaizdas trumpam pašmėžavo mano kabinete ir išnyko. Paaiškėjo, jog yra paprasčiau man nešiotis holoforminį projektorių iš vienos vietos į kitą nei atvaizdui vaikščioti kartu su manimi muziejaus koridoriais, nes beveik visi — saugotojai, doktorantai, valytojos, lankytojai — rasdavo priežastį mus sustabdyti ir pasišnekučiuoti su ateiviu.

Liftu nusileidau į pagrindinį aukštą, prie plačių akmeninių laiptų, supančių Nisgos totemo stulpą ir einančių į rūsį. Tiesiai po pagrindine rotonda buvo mūsų vadinamoji žemutinė rotonda. Didelė atvira erdvė, nudažyta uždarytos grietine pomidorų sriubos spalva, buvo KOM teatro, įsikūrusio po antrame aukšte esančiomis suvenyrų parduotuvėmis, vestibiulis.

Paprašiau pagalbinio personalo pastatyti ant trikojų penkias vaizdo kameras, kad galėčiau įrašyti tai, ką Holusas ketina man parodyti — žinojau, jog jis nenori, kad žmonės žiūrėtų per aštuonis pečius, kai ateivis dirbs; tačiau Holusas suprato, jog gaudami iš jo informaciją kaip užmokestį, privalome ją įrašyti. Pastačiau holoforminį projektorių plačių grindų viduryje ir pabeldžiau į jį kviesdamas forhilnoro džiną. Holusas ir vėl pasirodė, ir aš pirmą kartą išgirdau forhilnorų kalbą, kai ateivis dalijo nurodymus projektoriui. Jie skambėjo tarsi daina, ir Holusas harmonizavo pats su savimi.

Staiga vestibiulį pakeitė neįtikėtinas, nežemiškas vaizdas. Negalėjau atspėti, ar reginys tikras, panašiai kaip ir su Holuso atvaizdu; jaučiausi tarsi būčiau perkeltas per kelias dešimtis šviesmečių į Beta Hydri III.

— Suprantama, jog tai imitacija, — paaiškino Holusas, — tačiau mes manome, kad ji tiksli, nors gyvūnų spalvos yra spėjamos. Šitaip mano pasaulis atrodė prieš septyniasdešimt milijonų metų, prieš pat naujausią masinį išnykimą.

Ausyse pajutau širdies tvinksnius. Sutrepsėjęs kojomis, pajutau raminantį žemutinės rotondos grindų kietumą — vienintelį įrodymą, jog dar tebesu Toronte.

Dangus buvo toks pat žydras, kaip ir žemėje, ir jame tvyrojo audros debesys; matyt, azotodeguonies atmosferos, prisotintos vandens garų, fizika yra universali. Landšaftą sudarė švelniai banguojančios kalvos, taip pat matėsi apsuptas smėlio tvenkinys, telkšantis maždaug toje vietoje, kurioje iš tiesų yra Nisgos totemo stulpas. Saulė buvo tokia pat blyškiai geltona kaip mūsiškė, ir atrodė tokio paties dydžio, kaip mums iš Žemės atrodo mūsų saulė. Žinyne paskaičiau apie Beta Hydri: ji yra 1,6 karto didesnė ir 2,7 karto ryškesnė už saulę, tad forhilnorų gimtosios planetos orbita turėtų būti labiau nutolusi nei Žemės orbita nuo Saulės.

Visa augmenija buvo žalia — chlorofilas, dar vienas junginys, Holuso teigimu įrodantis intelektualaus projekto požymius, buvo geriausiai savo paskirtį atliekanti cheminė medžiaga, kad ir kokiame pasaulyje jis būtų. Lapų funkciją atliekančios augalų dalys buvo idealiai apvalios ir iš apačios paremtos centriniu stiebeliu. Ir to, kas buvo medžių ekvivalentai, kamienus dengė ne žievė, o skaidri medžiaga, panaši į Holuso akis dengiančius kristalus.

Vis dar matėsi greta manęs stovintis Holusas. Atrodė, jog kelių gyvūnų, kuriuos mačiau, kūno sandara buvo tokia pati kaip Holuso, nors jų aštuonios galūnės buvo nediferencijuotos: visos naudojamos judėti, o ne manipuliuoti. Tačiau dauguma gyvybės formų turėjo ne aštuonias, o penkias galūnes — matyt, tai buvo ektoterminiai penkiakojai, kuriuos Holusas minėjo anksčiau. Vienų penkiakojų kojos buvo nepaprastai ilgos ir laikė liemenis labai aukštai iškeltus. Kitų galūnės buvo tokios trumpos, kad jų kūnai vilkosi žeme. Apstulbęs stebėjau, kaip vienas penkiakojis spardė aštuonkojį tol, kol šis neteko sąmonės, ir tada palinko liemeniu, kurio apačioje, matyt, buvo burna virš gulinčio gyvūno.

Žydrame danguje niekas neskraidė, nors mačiau penkiakojus, kuriuos pavadinau „skėčiais”: su membranomis, besidriekiančiomis tarp visų penkių galūnių. Jie tarsi parašiutai leisdavosi iš medžių, matyt, gebėdami valdyti savo nusileidimą suartindami ar atitolindami specialias galūnes; atrodo, kad jie taikėsi nutūpti ant penkiakojų arba aštuonkojų nugarų ir juos nužudyti nuodingais pilve esančiais smaigaliais.

Nė vienas mano matytų gyvūnų neturėjo tokių kaip Holuso akių stiebelių; spėliojau, ar jie vėliau neišsivystė būtent todėl, kad gyvūnai galėtų matyti sklendžiančius jų link „skėčius”. Kad ir kaip ten būtų, evoliucija — tai ginklavimosi varžybos.

— Neįtikėtina, — tariau. — Visiškai nematyta ekosistema.

Įsivaizduoju, kad mano žodžiai pralinksmino Holusą.

— Būtent taip jaučiausi ir aš pirmą kartą čia atvykęs. Nors jau buvau matęs kitų ekosistemų, nieko nėra nuostabiau kaip susidurti su kitų gyvybės formų rinkiniu ir stebėti, kaip jos sąveikauja.

— Jis trumpam nutilo. — Kaip sakiau, tai mano pasaulis, koks jis būtų atrodęs prieš septyniasdešimt milijonų jūsų metų. Kai įvyks kitas masinis išnykimas, visi penkiakojai bus išnaikinti.

Stebėjau, kaip vidutinio dydžio penkiakojis puola šiek tiek mažesnį aštuonkojį. Kraujas buvo visiškai toks pat raudonas kaip ir žemiškasis, o mirštančio gyvūno kupiname kančios riksme, nors ir dvitoniame, sklindančiame pakaitomis iš dviejų burnų, girdėjosi tas pats siaubas.

Atrodo, jog nenoras mirti yra dar viena universali konstanta.