Skaičiuojantis Dievas

15

— Pacientas gali norėti chemoterapijos dėl dviejų priežasčių, — aiškino Katarina Kol Siuzanai ir man netrukus po to, kai paaiškėjo mano diagnozė. — Pirmoji yra viltis sunaikinti vėžį. — Gydytoja pažvelgė į mane, į Siuzaną, po to vėl į mane. — Tačiau pasakysiu tiesą: tikimybė pašalinti jūsų, Tomai, vėžį yra maža. Išgydyti plaučių vėžį pavyksta labai retai.

— Na, tada aš nenoriu chemoterapijos, — iš karto pareiškiau. — Nenoriu, kad likusią gyvenimo dalį praleisčiau kankindamasis per šias procedūras.

Daktarė Kol sučiaupė lūpas.

— Žinoma, spręsti privalote jūs, — sutiko ji. Po to linktelėdama galvą Kol kreipėsi į Siuzaną: — Jūs abu. Daug kas yra susidaręs klaidingą nuomonę apie chemoterapiją. Ji taip pat gali būti paliatyvi — švelninanti. Tai antroji priežastis, dėl kurios verta pagalvoti apie šią procedūrą.

Tik lūpomis ištariau žodį „paliatyvi”. Daktarė Kol linktelėjo.

— Ateinančiais mėnesiais, Tomai, jūs galite patirti daug skausmo. Chemoterapija gali jį sušvelninti sumažindama auglius.

— Ką jūs mano vietoje darytumėte? — paklausiau.

Kol nežymiai gūžtelėjo pečiais.

— Jei gyventumėte JAV, jei neturėtumėte medicininio draudimo ir pats turėtumėte mokėti už chemoterapijos procedūras, galbūt jų atsisakytumėte ir kęstumėte skausmą — nors, žinoma, aš vis tiek išrašyčiau nuskausminamųų, kad jums būtų lengviau. Gydydama nemažų ląstelių plaučių vėžį, aš dažnai skiriu platinos junginius, kurie yra gana brangūs. Tačiau kadangi Ontarijo sveikatos draudimas sumokės visą gydymo kainą, patarčiau šiuos junginius vartoti. Mes vartosime platinos medikamentus kartu su vinblastinu, etopozidu arba mitomicinu-C. Platinos vaistus reikia leisti ligoninėje, tačiau jie yra veiksmingiausi gydant plaučių vėžį.

— O kaip dėl pašalinio poveikio? — paklausiau.

— Gali pykinti. Tikriausiai nuslinks dalis ar visi plaukai.

— Noriu kuo ilgiau būti darbingas, — pareiškiau.

— Chemoterapija gali padėti; ji ženkliai neprailgins jūsų gyvenimo, tačiau gali padaryti jį produktyvesnį.

Rikis dabar mokykloje būdavo visą dieną, Siuzana dirbo. Jei nors kelis mėnesius galėčiau tęsti savo darbą, tai būtų geriau nei likti namie, kur kažkas nuolat turėtų mane slaugyti.

— Neprivalote nuspręsti dabar, — patarė daktarė Kol. — Pasvarstykite.

Ji mums davė paskaityti brošiūrų.

Holusas tiki Dievą.

T’kna tiki Dievą.

O aš?

— Gal aš per įkyriai įsikirtęs į žodį „Dievas”, — pasakiau Holusui, kai vėl grįžome į mano kabinetą. — Žinoma, jei norite pasakyti, kad į evoliucijos eigą Žemėje buvo įsikišusi išorinė jėga, negaliu teigti, kad jūs klystate. Galų galėjus pats man sakėte, jog prieš tris milijardus metų šioje galaktikos dalyje buvo protingi ateiviai.

— Taip, protinga gyvybės forma iš Eta Kosiopėjos A III.

— Ar ne jie susprogdino savo mėnulį?

— Ne; tai buvo Miu Kasiopėjos AI, esančios už 5,5 šviesmečio nuo Eta Kasiopėjos, protingos būtybės.

— Gerai. Na, būtybės iš Eta Kasiopėjos — pavadinkime juos etanais — prieš tris milijardus metų, tuo metu, kai mano pasaulyje tik pradėjo rastis gyvybė, jau buvo sukūrusios technologinę civilizaciją. Visai tikėtina, kad tuo metu etanai galėjo atvykti čia.

— Jūs peršokate didelį laiko tarpsnį, — pastebėjo Holusas, — nes sakėte, kad gyvybė čia egzistavo ne mažiau kaip aštuoniais šimtais milijonų, jei ne visu milijardu, metų anksčiau nei prieš tris milijardus.

— Na, taip, bet…

— Ir, žinoma, mano saulė, Beta Hydri, tuo metu net nebuvo susiformavusi; kaip sakiau anksčiau, jai tik 2,6 milijardo metų, tad niekas iš Eta Kasiopėjos negalėjo jos aplankyti.

— Gerai, galbūt tai buvo ne etanai, tačiau būtybės iš kurios nors kitos žvaigždės galėjo atvykti čia ar nukakti į jūsų arba rydų pasaulį. Visus veiksmus, kuriuos jūs priskiriate Dievui, galėjo padaryti labiau išsivystę ateiviai.

— Šis jūsų argumentas susijęs su dviem problemomis, — mandagiai pastebėjo Holusas. — Pirma, žinoma, jei jūs neatmesite Dievo poreikio aiškindami naujesnius kelių pastarųjų milijardų metų įvykius, kurie vyko po to, kai šioje visatoje atsirado kiti sąmoningi stebėtojai, tai neturės jokio poveikio poreikiui turėti kūrėją, nustačiusį santykines penkių pagrindinių jėgų reikšmes, sukūrusį temperatūrines bei kitas vandens savybes ir taip toliau. Todėl tai, ką jūs darote, prieštarauja Okamo skustuvo principui, apie kurį kalbėjote: jūs ne mažinate, o didinate skaičių veiksnių, turėjusių įtakos jūsų egzistavimui — neišvengiamai lieka vienas Dievas, sukūręs visatą, ir jūs dar įvedate alternatyvias mažiau galingas būtybes, kurios vėliau susidomėjo gyvybės raidos manipuliavimu.

— Antra, — tęsė Holusas, — privalote prisiminti masinių išnykimų datas, kurios akivaizdžiai buvo suderintos taip, kad vienu metu vyktų trijuose mūsų pasauliuose: seniausiajam jų 440 milijonų metų, o naujausiam — 65 milijonai. Tarp jų — 375 milijonų metų laiko tarpsnis, tačiau, kaip pastebėjome, protingų būtybių gyvavimo trukmė nuo to laiko, kai ji sukuria radiją, iki tol, kol ji arba susinaikina, arba išnyksta, yra ne daugiau nei pora šimtų metų.

Mano mintys sukosi kaip patrakusios.

— Gerai, — galiausiai sutikau, — galbūt svarbiausi parametrai buvo pareguliuoti, kad būtų sukurta visata, kurioje galėtų atsirasti gyvybė.

— Čia nėra jokių prielaidų, — pareiškė Holusas. — Visata akivaizdžiai buvo sukurta tokia, kad būtų biogeneruojanti.

— Gerai. Tačiau jei su tuo sutiksime, gyvybės sukūrimas negali būti vienintelis tikslas. Tada privalote tikėti, kad jūsų tariamasis kūrėjas norėjo ne šiaip sau, o protingos gyvybės. Neprotinga gyvybė iš tiesų tėra sudėtinga chemija. Gyvybė yra įdomi tik tada, kai ji tampa protinga.

— Keista girdėti šitaip sakant žmogų, kuris tyrinėja dinozaurus, — pastebėjo Holusas.

— Nelabai. Galų gale dinozaurai juk išnyko prieš šešiasdešimt penkerius milijonus metų. Tik dėl to, kad atsirado protingos būtybės, mes žinome, jog jie apskritai egzistavo. — Trumpam nutilau. — Tačiau jūs palietėte mintį, kurią aš noriu išreikšti. — Vėl nutilau ieškodamas tinkamos metaforos. — Ar jūs verdate?

— Verdu? Turite omenyje maisto gaminimą iš produktų?

— Taip.

— Ne.

— O aš verdu, bent jau virdavau. Yra patiekalų, kurių tiesiog neįmanoma pagaminti paprasčiausiai iš pat pradžių sumetant į puodą visus ingredientus. Norėdami juos pagaminti, privalote įsikišti proceso viduryje.

Holusas susimąstė.

— Norite pasakyti, kad kūrėjas niekaip negalėjo sukurti protingos gyvybės tiesiogiai neįsikišdamas? Daugelis religingų asmenų nepritartų šiai minčiai, nes atsitiktinis kišimasis reikštų, kad tokio Dievo paprastai nebūna visatoje.

— Neperšu jokių išvadų, — atsakiau. — Tiesiog analizuoju prielaidą, kuria grindžiami jūsų įsitikinimai. Klausykite, dinozaurai, kurie šioje planetoje vyravo kur kas ilgiau nei žinduoliai, niekada nepasiekė to, kas bent iš tolo būtų panašu į intelektą. Nors, laikui bėgant, jų smegenys šiek tiek padidėjo, net intelektualiausias kada nors gyvenęs dinozauras, — paėmiau nuo lentynos, esančios už mano rašomojo stalo, Filo Kiuri rastą trojodono kaukolę — buvo nė kiek ne protingesnis už bukiausią žinduolį. Tiesą sakant, nebuvo jokios galimybės jiems apskritai kada nors tapti iš esmės protingesniais. Ropliai neturi tos žinduolių sniegenų dalies, kurioje yra intelektas. — Nutilau. — Sakėte, jog būtybės, vyravusios jūsų planetoje prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų — tie penkiakojai — irgi buvo buki gyvuliai, taip pat minėjote, jog ir Delta Pavonis buvo panaši padėtis.

— Taip.

— Ir kad tuo metu jūsų protėviai buvo panašūs į mano ir rydų protėvius: maži padarai, gyvenantys ekosistemos pakraštyje.

— Teisingai, — pritarė Holusas.

— Tačiau šie protėviai turėjo smegenis, kuriose galėjo atsirasti intelektas, — pareiškiau. — Mano protėviai buvo naktiniai: sutemų metu jie būdavo aktyvūs. Todėl jiems išsivystė didelės akys ir sudėtingos smegenų žievės regos sritys. Ir, žinoma, išaugo smegenų galia, kad būtų galima apdoroti žievėje susiformavusius atvaizdus.

— Norite pasakyti, kad intelektui reikalinga infrastruktūra gali atsirasti tik tiems gyvūnams, kurie yra — kokius jūs pavartojote žodžius? — ekosistemos pakraštyje? Tik tiems gyvūnams, kurie yra priversti ieškoti maisto naktį?

— Galbūt. Ir jei tai tiesa, tai intelektas gali atsirasti tik tada, kai išnyksta vyraujantys, buki gyvūnai.

— Galbūt, — atsakė Holusas. — Tačiau — ak, suprantu. Suprantu. Jūs sakote, jog sąlygas, kuriomis gali atsirasti gyvybė ir net intelekto užuomazgos, galima užkoduoti pačiame visatos projekte, tačiau be tiesioginio įsikišimo neįmanoma intelektui iškilti, suklestėti ir vystytis.

Savo paties nuostabai, atsakiau:

— Taip. Šitaip aš manau, taip.

— Tai leidžia paaiškinti išnykimą prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų. Tačiau kaip su ankstesniais išnykimais?

— Kas žino? Galbūt ir jie buvo reikalingi, kad ekosistemoje galiausiai atsirastų protas. Žemėje išnykimai, vykę permo periodo pabaigoje, padėjo išlaisvinti kelią panašiems į žinduolius ropliams — žinduolių protėviams. Jų gebėjimas reguliuoti kūno temperatūrą galbūt buvo neaktualus esant švelniam klimatui, kuris visame pasaulyje buvo iki apledėjimo, sukėlusio šiuos masinius išnykimus. Tačiau, prasidėjus apledėjimui, net primityvus gebėjimas reguliuoti kūno temperatūrą buvo vertybė — ir įtariu, kad tikras šiltakraujiškurnąs, kilęs iš šio gebėjimo, yra dar viena būtina proto atsiradimo sąlyga. Tad išnykimas permo periode iš esmės buvo būdas pastebimai padidinti atsiradusių endoterminių gyvūnų skaičių, užtikrinant, kad jie nebus nurungti ir pašalinti iš genofondo.

— Tačiau kaip kūrėjas galėjo priversti ledynmetį ateiti? — paklausė Holusas.

— Na, jei tarsime, kad jis kreidos periodo pabaigoje ant kiekvieno mūsų pasaulio numetė po asteroidą, kūrėjas taip pat galėjo permo laikotarpio pabaigoje išvesti vieną ar du asteroidus į orbitą, kad jie apie kiekvieną planetą suformuotų žiedus. Toks žiedas, atitinkamai pakreiptas, galėjo pakankamai uždengti planetą, pažemindamas jos temperatūrą tiek, kad prasidėtų masyvus apledėjimas. Arba jis galėjo sukurti dulkių debesį, kuris vienu metu uždengė visas galaktikos dalis, mesdamas šešėlį ant visų planetų — jūsiškės, manosios ir rydų.

— O kaip kiti masiniai išnykimai? — paklausė Holusas.

— Toliau vyko tikslus derinimas. Pavyzdžiui, išnykimas triaso periode leido trijuose pasauliuose atsirasti dinozaurams ar jų analogams. Jei dinozaurai nebūtų vyravę ekosistemoje, žinduoliai — endoterminiai aštuonkojai Beta Hydri III, ir tokios būtybės kaip T’kna iš Delta Pavonis II — niekada nebūtų buvę priversti tapti naktiniais gyvūnais, kas paskatino atsirasti didesnėms smegenims. Jei nesi vyraujanti gyvybės forma, reikia sumanumo, kad išliktum.

Buvo keista, kad milžiniškas voras vaidina velnio advokato vaidmenį.

— Tačiau vienintelis tiesioginis įrodymas, — dėstė Holusas, — kad kūrėjas manipuliavo gyvybės evoliucija, kai ji prasidėjo, yra sutampančios masinių išnykimų datos Beta Hydris III, Delta Pavonis II ir Sol III. Taip, gali būti, kad kūrėjas panašiai manipuliavo gyvybės raida šešiuose apleistuose pasauliuose, kuriuos mes aplankėme, tačiau mes negalėjome rasti tvirtų tokio manipuliavimo įrodymų.

— Na, gal protas šioje visatoje gali atsirasti atsitiktinai, — pasakiau. — Net atsitiktinai asteroidai atsitrenkia į planetas maždaug kas dešimt milijonų metų. Tačiau neįmanoma, kad vienu metu egzistuotų kelios protingos rūšys, nepareguliavus šių susidūrimų grafiko — ir ne vieną kartą, o kelis. Prisimenant valgio gaminimo metaforą, žinoma, mišrainė galbūt gali ir pati atsirasti atsitiktinai — sakykime, vėjas supūs į vieną krūvą pakankamai daržovių. Ir galbūt kepsnys gali atsirasti pats savaime, jei žaibas atitinkamai trenks į karvę. Taip pat ir vynas — susikaupusios vienoje vietoje vynuogės gali pradėti fermentuotis. Tačiau niekaip neįmanoma, kad visa tai — stiklas vyno, salotos ir kepsnys — be daugybės intervencijų tuo pat metu atsirastų savaime. Tas pat pasakytina ir apie daugelio protingų gyvybės formų atsiradimą vienu metu.

— Tačiau tada kyla klausimas, kodėl Dievas nori tuo pačiu metu turėti daugelį protingų būtybių, — pastebėjo ateivis.

Pasikasiau smakrą.

— Tai įdomus klausimas.

— Tikrai, — sutiko Holusas.

Kurį laiką abu mąstėme, tačiau nė vienas neradome tinkamo atsakymo. Buvo beveik penkta po pietų.

— Holusai, — kreipiausi į ateivį.

— Taip?

— Ar nepadarytum man paslaugos?

Jo akių stiebeliai liovėsi judėję.

— Kokios?

— Norėčiau, kad atvyktumėte pas mane į namus. Turiu omenyje tai, jog leistumėte pasiimti į namus holoforminį projektorių, ir jūs ten pasirodytumėte.

— Kokiu tikslu?

— Taip… taip mes, žmonės, darome. Kviečiamės draugus pavakarieniauti. Susipažintumėte su mano šeima.

— Draugus… — pakartojo Holusas.

Staiga pasijutau tarsi idiotas. Palyginti su Holusu, buvau primityvi būtybė; net jei jo fiziologija leido jausti simpatiją kitiems, Holusas, be jokios abejonės, nejautė man jokių šiltų jausmų. Tai tiesiog buvo priemonė pasiekti tikslą.

— Atleiskite, — atsiprašiau, — nenorėjau būti įkyrus.

— Jūs nesate įkyrus, — nuramino Holusas. — Man malonu, kad jaučiate man tą patį, ką ir aš jums. — Jo akių stiebeliai pradėjo šokti savo šokį. — Labai norėčiau susipažinti su jūsų šeima ir apsilankyti jūsų namuose.

Nustebau, kad mano akys sudrėko.

— Ačiū, — padėkojau. — Labai ačiū. — Trumpam nutilau. — Žinoma, galėčiau juos atsivežti čia, jei jums taip patogiau. Mes neprivalome vykti į mano namus.

— Ne, — atkirto Holusas. — Norėčiau tai padaryti. Jūsų šeimą sudaro jūsų partnerė Siuzana, teisingai?

Holusas kelis kartus buvo girdėjęs, kaip kalbėjau su ja telefonu.

— Taip. Ir mano sūnus Rikis.

Apsukau mažą įrėmintą nuotrauką ant mano rašomojo stalo, kad Holusas pamatytų Rikį.

Ateivio akių stiebeliai nukrypo į įrėmintą nuotrauką.

— Jo veidas nepanašus į jūsų.

— Jis įvaikintas, — paaiškinau, nežymiai gūžtelėjęs pečiais. — Rikis nėra mano biologinis vaikas.

— Ak, — atsakė Holusas. — Mielai susipažinsiu su abiem. Ar šįvakar nebus per greitai?

Nusišypsojau. Rikiui tai nepaprastai patiks.

— Šįvakar bus tiesiog puiku, — atsakiau.