Skaičiuojantis Dievas

26

KOM lankytojams užsidarė 6:00 po pietų; Holusas ir aš dabar kalbėjomės vienu du Burgeso skalūnų ekspozicijoje.

— Pastebėjau, — tarė ateivė, — kad daugelis čia eksponuojamų fosilijų yra modeliai.

— Na, štai šios visos yra tikros, — atsakiau, parodydamas į aplink mus esančias fosilijas. — Tačiau, žinoma, mes keičiamės su kitais muziejais, pateikdami jiems pageidaujamos fosilijos modelį mainais į mūsų pageidaujamą fosiliją arba tiesiog nusiperkame iš jų modelį. — Nutilau ir ranka parodžiau tiesiai į priekį. — Anas karališkasis tiranozauras Atradimų galerijoje yra modelis. O parazaurolofas yra mūsų populiariausia prekė; tik ką baigėme gaminti jo modelį Helsinkio muziejui.

— Mane žavi šios fosilijos, — pagyrė Holusas. — Mes nedarome fizinių modelių, tačiau kuriame mus dominančių objektų didelės skiriamosios gebos holografinius skenus. — Ji nutilo. — Ar man būtų galima nuskenuoti šias fosilijas?

— Nuskenuoti Burgeso skalūnų pavyzdžius?

— Taip, prašau, — prašė Holusas. — Procesas nėra invazinis; fosilijos bus nepaliestos.

Pasikasiau tą vietą, kurioje anksčiau buvo mano dešinė žandena.

— Manau, kad būtų galima, tačiau… — pirmą kartą pasielgiau kaip sumanus verslininkas, — tačiau, kaip sakiau, paprastai mes savo fosilijų modelius į ką nors mainome. Ką jūs galėtumėte pasiūlyti?

Holusas kurį laiką svarstė.

— Siūlau jums panašiai nuskenuotą kambro laikotarpio sprogimo Betoje Hydri fosilijų biblioteką.

Derėjimasis yra trečiasis iš Elizabetos Kiubler-Ros suformuluotų penkių etapų. Toks derėjimasis dažniausiai būna bergždžias, tačiau jis išmokė mane lengvai nepasiduoti.

— Taip pat noriu ir lyginamųjų skenų, atitinkančių kambro sprogimą, bibliotekos iš Delta Pavonis.

Holuso akių stiebeliai suvirpėjo, ruošdamiesi prieštarauti. Buvau jau perpratęs kai kuriuos jų judesius. Tačiau nutariau spausti iki galo.

— Juk jūs tikrai pasidalysite šiais duomenimis su rydais, tad jie taip pat privalo užsimokėti. Man tereikia dviejų jų skenų egzempliorių, nes vieną turėsiu duoti Smitsonian institutui.

Holusas dar kurį laiką svarstė mano žodžius, po to vilnydama akių stiebeliais sutiko:

— Sutarta.

— Kaip jūs skenuosite? — pasidomėjau.

— Keli mūsiškiai turės čia fiziškai atvykti su įranga, — paaiškino Holusas.

— Tikrai? Puiku. — Nusišypsojau. — Bus šaunu ir vėl jus pamatyti — turiu omenyje, tikrą. Kiek užtruks šis procesas?

Ji apžvelgė dėžes, tarsi įvertindama užduoties mastą.

— Maždaug vienąjūsų dieną. Skenuojant tokia skiriamąja geba, reikia nemažai laiko.

Suraukiau kaktą.

— Na, kad ir kaip ten būtų, turėsime tai atlikti tada, kai muziejus bus uždarytas. Būtų per daug pavojinga, kad jūs čia pasirodytumėte, kai muziejus atvertas lankytojams. Ir jei tai užtruks taip ilgai, privalėsime pradėti sekmadienį vakare ir tęsti pirmadienį kai muziejus yra visą dieną uždarytas.

Dėl Maiko Hariso paskutiniųjų finansavimo apkarpymų buvome priversti įsileisti lankytojus tik šešias dienas per savaitę.

— Manau, jog nėra jokio reikalo laukti. Ar bus gerai, jei pradėsime šį sekmadienio vakarą?

— Kada tai bus? — paklausė Holusas.

— Po dviejų dienų.

— Taip, — sutiko ateivė. — Bus tiesiog puiku.

Man maudytis duše tiesiog reiškė greitai apsišvarinti — o dabar, kai nebereikėjo trinkti plaukų, šis procesas buvo dar spartesnis. Tačiau Siuzanai tai buvo tikras malonumas. Šiokiadieniais ji privalėjo maudytis greitai, tačiau sekmadienio rytais ji duše praleisdavo maždaug pusvalandį, mėgaudamasi šiluma bei drėgme ir leisdama vandeniui ją masažuoti. Kol Siuzana maudėsi, gulėjau lovoje spoksodamas į gipso ornamentus, puošiančius mūsų miegamojo lubas, ir mąsčiau. Bandžiau viską sudėlioti į savo vietas.

Vienas mano mėgstamiausių filmų yra „Paveldėti vėją” — originalusis variantas su Spenseriu Treisiu, Frederiku Marču ir Džynu Keliu, kurie vaidino Klarensą Derou, Viljamą Dženingsą ir H. L. Menkeną. Taip pat buvo sukurta pora šio filmo televizinių variantų; niekaip negaliu suprasti, kodėl iš naujo kuriami geri filmai. Kodėl niekam nešauna į galvą iš naujo pastatyti blogus, ištaisant klaidas? Man labai patiktų pažiūrėti padorų „Kopos” ar „V. L. Varšavskio” variantą arba, jei jau apie tai prakalbome, „Iliuzinės grėsmės”. Tačiau buvo sumanyta iš naujo pastatyti „Paveldėti vėją”, iš pradžių su Džeisonu Robardsu, Kirku Duglasu ir mielu senuoju Darenu MakGavinu, pačiu Karlu Kolčaku iš „Naktinio persekiotojo” — tiesą sakant, kai pagalvoji, Menkenas ir Kolčakas yra pašėlusiai panašūs… jei nekreipsime dėmesio į vampyrus.

Bet ir vėl nukrypau. Kristau, norėčiau, kad pajėgčiau labiau susikaupti.

Norėčiau, kad išnyktų skausmas.

Norėčiau — po velnių, kaip norėčiau — kad galėčiau būti tikras, jog tai, apie ką mąstau, yra nuoseklu, logiška, mano tikrosios mintys, o ne skausmo ar nuskausminamųjų vaistų, sujaukiančių mąstymą, išdava.

Kai pirmą kartą žiūrėjau „Paveldėti vėją”, smagiai juokiausi iš to, kaip Spenseris Treisis sudoroja Frederiką Marčą, liudininkų pakyloje paversdamas fundamentalizmo šalininką niekus paistančiu idiotu. Še tau, tada pagalvojau. Še tau.

Jau sakiau, kad Toronto universitete dėsčiau evoliucijos kursą, tiesa? Kai Darvinas pirmasis pasiūlė savo teoriją, mokslininkai manė, jog duomenys apie fosilijas ją patvirtins: kad išvysime laipsnišką perėjimą iš vienos formos į kitą, lėtus pokyčius, besikaupiančius laikui bėgant, kol atsiranda nauja rūšis.

Tačiau duomenys apie fosilijas šito neparodė. Taip, yra pereinamosios formos: ichtiostega, kuri, atrodo, yra tarpinė tarp žuvų ir amfibijų; caudipteryx’as, dinozauro ir paukščio mišinys; net austrolapitekas, turintis beždžionės ir žmogaus esmines savybes.

Tačiau laipsniški pokyčiai? Nežymių mutacijų kaupimasis laikui bėgant? Ne. Rykliai beveik keturis šimtus milijonų metų buvo rykliai; vėžliai du šimtus milijonų metų buvo vėžliai; gyvatės šliaužioja jau aštuoniasdešimt milijonų metų. Tiesą sakant, duomenyse apie fosilijas trūksta laipsniškos sekos ir nuolat augančio tobulėjimo; vienintelė patenkinama stuburinių seka yra arklio raida, todėl beveik kiekviename dideliame muziejuje yra arklių evoliucijos ekspozicija, panaši į mūsiškę čia, KOM.

Stefenas Džėjus Gouldas ir Nailas Eldredžas į tai reagavo sukurdami pertrauktos pusiausvyros teoriją — mes, evoliucijos tyrinėtojai, ją vadiname „niekam tikusia E”. Rūšys būna ilgą laiką stabilios ir staiga, kai pasikeičia aplinkos sąlygos, sparčiai evoliucionuoja į naujas formas. Devyniasdešimčia procentų norėjau tikėti Stefenu ir Nailu, tačiau dešimčia procentų jaučiau, kad čia yra kažkoks semantinis triukas, žodžių žaismas, panašus į Gouldo sukurtą religijos ir mokslo „nepersidengiančią magisteriją”, nesuprantamų žodžių kratiniu užtušuojantis keblų klausimą — šiuo atveju tai, jog duomenys apie fosilijas neatitinka Darvino prognozių — tarsi įmantrus problemos pavadinimas pats savaime ją išspręstų. (Gouldas buvo ne pirmas, taikantis šią taktiką: Herberto Spenserio frazė, apibūdinanti evoliucijos variklį, „išlieka stipriausias” — buvo ne kas kita kaip aptakus apibrėžimas, nes stiprumas niekada nebuvo suformuluotas tiksliau nei tai, kas padidina išlikimo tikimybę.)

Ilgalaikis aplinkos pastovumas? Vasario mėnesį Toronte dažnai būna dvidešimt laipsnių pagal Farenheitą, o sniegas dengia žemę žmogui iki klubų. Oras būna toks sausas, kad pleiskanoj a oda ir skilinėja lūpos. Be šilto megztinio ir pūkinės striukės, šaliko ir megztos vilnonės kepurės, nesunku mirtinai sušalti.

Po šešių mėnesių, rugpjūtį, dažnai būna devyniasdešimt laipsnių pagal Farenheitą, o kad termometro stulpelis pakiltų virš šimto laipsnių, nėra negirdėtas dalykas. Oras būna toks drėgnas, kad net ramiai stovint žliaugia prakaitas; saulė būna tokia ryški, jog net kelias minutes pabuvus be akinių nuo saulės ir kepurės ima skelti galvą, o per radiją vyresnio amžiaus žmonės ir sergantieji širdies ligomis yra raginami neiti iš namų.

Pertrauktos pusiausvyros teorija teigia, kad aplinka ilgą laiką išlieka nekintanti. Didžiojoje pasaulio dalyje aplinka net kelis mėnesius nepajėgia išbūti nepakitusi.

Tačiau aš atkakliai dirbau toliau; mes visi, kurie dėstėme evoliuciją, šitaip elgėmės. Mes įtraukėme „niekam tikusią E teoriją” į savo paskaitų planus ir globėjiškai lingavome galvas, kai naivūs studentai klausinėdavo apie trūkstamas grandis.

Tai buvo ne pirmas kartas, kai mes elgėmės pasipūtėliškai. Evoliucinės teorijos šalininkai arogantiškai susikryžiavo rankas ant krūtinės 1953 metais, kai Haroldas Jurėjus ir Stenlis Mileris sukūrė aminorūgštis sukeldami elektros iškrovą „pirmapradėje sriuboje” — aplinkoje, kuri, jų nuomone, galėjo būti panaši į ankstyvąją Žemės atmosferą. Mes manėme, jog jau esame pusiaukelėje į gyvybės sukūrimą stiklainyje; tai buvo evoliucijos teorijos triumfas, įrodymas, kad viskas prasidėjo paprastais, natūraliais procesais. Jei tik teisingai sumaišysime „sriubą”, gali atsirasti visaverčiai save kopijuojantys organizmai.

Tačiau taip neatsitiko. Mes vis dar nežinome, kaip nuo aminorūgščių pereiti prie reprodukavimosi. O mes dabar į ląsteles žiūrime pro elektroninius mikroskopus ir matome tokius dalykus, apie kuriuos Darvinas nė svajote nesvajojo, atradome žiuželius, kurie yra labai sudėtingi, tad beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip jie galėjo atsirasti palaipsniui, kaip aiškina evoliucija. Tikėtina, jog ląstelės buvo sukurtos išbaigtos, su visomis savo sudėtingomis judančiomis dalimis.

Na, mes taip pat puikuodamiesi nepaisėme biocheminių argumentų. Prisimenu, kaip senasis Džonsis kartą man davė straipsnį iš savo žurnalo „Skeptiškasis tyrinėtojas”, kuriame Martinas Gardneris bandė sudoroti Maiklą Behą, Lehigo universiteto profesorių, parašiusį knygą „Darvino „juodoji dėžė”: biocheminis iššūkis evoliucijai”, įtaigiai ginančią protingo kūrėjo hipotezę. Gardneris negaišdamas laiko išjuokė Behą, sakydamas, kad į jo argumentus negalima rimtai žiūrėti. Tik todėl, jog tuo metu mums nepavyko atrasti raidos sekos, dėl kurios galėjo atsirasti žiuželiai — ar kaskadinės sekos, dėl kurios kreša kraujas arba atsiranda sudėtinga žmogaus akis ar adenozino trifosfato skatinama ląstelių medžiagų apykaitos sistema — nereiškia, kad tokių raidos sekų nebuvo.

Žinoma, mes be paliovos įrodinėjome, jog visatoje knibždėte knibžda gyvybė, jog Žemė nėra niekuo ypatinga, tiesą sakant, ji yra vidutinė, tokių planetų yra gausu kaip ir žemės, kurios vardu mes pavadinome savo planetą.

Ir tada, 1988 metais, buvo atrasta pirmoji už Saulės sistemos ribų esanti planeta, skriejanti orbitoje apink žvaigždę HD 114762.

Žinoma, tada mes nemanėme, jog tai planeta; galvojome, kad čia rudoji nykštukinė žvaigždė. Juk ji buvo devynis kartus sunkesnė už Jupiterį ir skriejo aplink HD 114762 orbita, kuri buvo artesnė nei Merkurijaus orbita aplink Saulę. Tačiau 1995 metais buvo atrasta kita planeta už Saulės sistemos ribų, ji buvo ne mažesnė kaip pusė Jupiterio ir skriejo aplink žvaigždę 51 Pegasi orbita, artesne nei Merkurijaus orbita aplink Saulę. Vėliau buvo atrastos dar kelios planetos, ir visos jos buvo iš nepanašių į mūsiškę saulių sistemų.

Mūsų Saulės sistemoje dujiniai milžinai — Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas — skrieja toli nuo centrinės žvaigždės, o vidinės planetos yra mažos ir uolingos. Mūsų planetų sistema ėmė atrodyti nebe normali, o keista. Tačiau atrodė, jog dangaus kūnų išsidėstymas mūsų sistemoje turėjo lemiamą reikšmę gyvybei atsirasti ir išlikti. Be mūsų milžiniško mėnulio — beveik planetos-sesers, susiformavusios anksti, kai asteroidas trenkėsi į mūsų dar išsilydžiusį pasaulį — gravitacinio poveikio Žemė nestabiliai svirduliuotų, o mūsų atmosfera būtų triuškinamai tanki kaip Veneros. O be Jupiterio, patruliuojančio vidinės ir išorinės saulės sistemos pasienyje ir savo milžiniška gravitacine jėga nušluojančio neklusias kometas bei asteroidus, šie objektai atsitrenktų į mūsų pasaulį kur kas dažniau. Matyt, bolidas, atsitrenkęs į Žemę prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų, beveik visiškai išnaikino joje gyvybę; dažnesnių bombardavimų mes neištvertume.

Žinoma, Holuso saulės sistema, matyt, buvo panaši į mūsiškę, taip pat ir rydų. Tačiau nors panašios į Saulės sistemos yra ypatingos, tai išimtis, o ne taisyklė. Ir ląstelės nėra paprastos; jos labai sudėtingos. Ir fosilijų duomenys, žavintys, tačiau keliantys neviltį, rodo, kad evoliucija vyko šuoliais, o ne kaupiantis laipsniškiems pokyčiams.

Visą savo brandų gyvenimą buvau bekompromisinis neodarvinistinės evoliucijos teorijos šalininkas. Tikrai nenoriu paskelbti, jog mirties patale išsižadu savo pažiūrų.

Tačiau…

Tačiau galbūt, kaip mano Holusas, gyvybės mįslėje iš tiesų yra kažkas daugiau.

Žinau, kad vyksta evoliucija, tikrai žinau. Mačiau fosilijas, mačiau DNR tyrimus, teigiančius, jog 98,6 procento mūsų ir šimpanzių genetinės medžiagos sutampa, todėl mes privalome turėti neseną bendrą protėvį.

Vyksta šuoliais…

Gal… kvantiniais šuoliais.

Septynioliktojo amžiaus Niutono fizikos dėsniai daugiausia yra teisingi; jais galima patikimai remtis prognozuojant įvairiausius dalykus. Mes jų neatmetame; priešingai, dvidešimtajame amžiuje mes juos įtraukėme į naują, platesnę, reliatyvumo fiziką ir kvantinę mechaniką.

Evoliucija yra devynioliktojo amžiaus sąvoka, apibūdinta 1859 metais išleistoje Darvino knygoje „Apie rūšių kilmę ir natūraliosios atrankos būdus arba išrinktųjų rasių išlikimą kovoje už gyvybę”. Tačiau juo daugiau sužinome, tuo labiau natūrali atranka atrodo netinkama kaip naujų rūšių sukūrimo mechanizmas; net geriausios mūsų dirbtinės, intelektualiai kreipiamos selekcijos pastangos neduoda laukiamo rezultato — visi šunys iki šiol tebėra canis familiaris.

Prasidėjo dvidešimt pirmasis amžius. Žinoma, nėra nelogiška manyti, kad Darvino idėjos, kaip prieš tai Niutono, bus įtrauktos į platesnę visumą, išsamesnį supratimą.

Po velnių!

Viešpatie, po velnių.

Mane ima siutas, kai šitaip užeina skausmas — tarsi kas raižytų peiliu.

Ištiesiau ranką užgriozdinto naktinio stalelio link. Kur mano tabletės? Kur jos?