Skaičiuojantis Dievas

19

Daugelis darbuotojų nė nenutuokia, kiek uždirba jų viršininkai, tačiau aš iki cento žinojau, kiek susižeria Kristina Dorati. Ontarijo įstatymai reikalavo viešai skelbti visas valstybės tarnautojų algas, sudarančias daugiau nei šimtą tūkstančių Kanados dolerių per metus; KOM buvo tik keturi darbuotojai, patenkantys į šią kategoriją. Praėjusiais metais Kristina uždirbo 179 952 dolerius plius gavo 18 168 dolerių apmokestinamų priedų — ir turėjo kabinetą, atspindintį šią padėtį. Nors skundžiausi Kristinos vadovavimo muziejui metodais, supratau, jog jai būtina turėti tokį kabinetą. Ji čia turėjo linksminti potencialius aukotojus bei vyriausybės šulus, kurie mūsų biudžetą galėjo padidinti arba apkarpyti priklausomai nuo užgaidų.

Sėdėjau savo kabinete, laukdamas, kol pradės veikti skausmą malšinančios tabletės, kai man paskambino ir pasakė, kad kviečia Kristina. Einant tabletės geriau įsisavinamos, tad aš nesispyriojau. Patraukiau Kristinos kabineto link.

— Sveika, Kristina, — pasisveikinau, kai Indira įleido mane į šventovę. — Kvietei?

Kristina naršė po internetą; ji pakėlė ranką, prašydama, kad dar truputėlį kantriai palaukčiau. Ant kabineto sienų kabėjo gražūs gobelenai. Už Kristinos rašomojo stalo stovėjo šarvai: kai mūsų šarvų ekspozicija — kuri, mano nuomone buvo gana populiari — buvo panaikinta, atlaisvinant vietą „firminiams” Kristinos menkaverčiams eksponatams, atsirado tiek šarvų, kad nežinojome, ką su jais veikti. Kristina taip pat turėjo pašto balandžio iškamšą (KOM bio-įvairovės ir išsaugomosios biologijos centre — anksčiau buvusių ichtiologijos, herpetologijos, žinduolių ir ornitologijos skyrių kratinyje — jų buvo apie dvidešimt). Kristina dar turėjo krūvą mikrobangų krosnelės dydžio kvarco kristalų, išsaugotų iš senosios Geologijos galerijos; maždaug krepšinio kamuolio dydžio Budos statulėlę iš nefrito; egiptietišką vazą; ir, žinoma, dinozauro kaukolę — lambeozauro modelį iš stiklo pluošto. Skustuvo formos skiauterė ant hadrozauro galvos viename kabineto gale harmoningai derėjo su dvigubu kirviu, įstatytu į šarvus, kitame gale.

— Sveikas, Tomai, — pasisveikino ji. Kristina nutaisė susirūpinusį veidą. — Kaip jautiesi?

Nežymiai gūžtelėjau pečiais; ne kažin ką galėjau atsakyti.

— Manau, jog taip gerai, kaip būtų galima tikėtis.

— Ar labai kankina skausmai?

— Užeina ir praeina, — atsakiau. — Turiu tablečių, kurios numalšina.

— Gerai, — pasidžiaugė Kristina. Kurį laiką ji tylėjo; tai buvo nebūdinga Kristinai, kuri paprastai keldavo įspūdį, jog labai skuba. Pagaliau ji prabilo: — Kaip sekasi Siuzanai? Kaip ji visa tai pakelia?

— Susidoroja. Ričmond Hilo viešojoje bibliotekoje yra įsikūrusi paramos grupė; Siuzana kartą per savaitę lanko jos susirinkimus.

— Esu įsitikinusi, kad ši grupė suteikia jai paguodos.

Nieko neatsakiau.

— O Ričis? Kaip jis laikosi?

— Jo vardas Rikis, — pataisiau.

— Ak, atleisk. Kaip jis laikosi?

Vėl gūžtelėjau pečiais.

— Jis išsigandęs. Tačiau Rikis — drąsus berniukas.

Kristina mostelėjo manęs link, tarsi tik tai būtų leidę suprasti, kas yra Rikio tėvas. Linktelėjau galvą, padėkodamas už garsiai neišsakytą komplimentą. Kristina dar patylėjo ir vėliau tarė:

— Kalbėjausi su Petrovu iš personalo skyriaus. Jis sako, kad tavo draudimas apmoka visas išlaidas. Gali išeiti ilgų nedarbingumo atostogų ir gauti aštuoniasdešimt penkis procentus algos.

Sumirksėjau ir rūpestingai pagalvojau, ką jai atsakyti.

— Nemanau, kad tau derėtų su kuo nors aptarinėti mano draudimą.

Kristina pakėlė abi rankas.

— Na, neaptarinėjau būtent tavo draudimo; tik apskritai paklausiau apie darbuotoją, sergantį mir… sunkia liga.

Žinoma, jog Kristina buvo prasižiojusi sakyti „mirtina”, tačiau neprisivertė ištarti šio žodžio. Tada ji nusišypsojo.

— Draudimas dengia visas tavo išlaidas. Neprivalai toliau dirbti.

— Žinau. Tačiau aš noriu dirbti.

— Ar nenorėtum leisti laiką su Siuzana ir Rič… Rikiu?

— Siuzana dirba, o Rikis lanko pirmą klasę; jis mokykloje būna ištisą dieną.

— Vis tiek, Tomai, manau… Ar neatėjo metas pažvelgti tiesai į akis? Tu jau nebepajėgi dirbti šimtaprocentiniu pajėgumu. Ar neatėjo metas išeiti atostogų?

Mane kaip visada kankino skausmai, todėl buvo sunkiau tramdyti savo emocijas.

— Nenoriu jokių atostogų, — atšoviau. — Noriu dirbti. Po velnių, Kristina, mano onkologė sako, jog man patartina kasdien eiti į darbą.

Kristina papurtė galvą, tarsi būtų nusiminusi, jog nesugebu plačiau pažvelgti į padėtį.

— Tomai, aš privalau galvoti apie tai, kas yra geriausia muziejui, — ji giliai įkvėpė. — Privalai pažinoti Lilijaną Kong.

— Žinoma.

— Na, žinai, jog ji buvo priversta palikti Kanados gamtos muziejaus stuburinių fosilijų skyriaus saugotojos darbą, nes…

— Nes protestavo prieš vyriausybės mažinamą finansavimą muziejams; taip, žinau. Ji išvyko į Indianos universitetą.

— Būtent. Išgirdau gandus, kad Lilijana ten nėra labai patenkinta. Manau, jog galėčiau ją prikalbinti dirbti čia, KOM, jei veiksiu greitai. Žinau, kad Roki muziejus taip pat nori ją prisikalbinti, tad ji ilgai nebus laisva ir…

Kristina nutilo, laukdama, kad aš užbaigsiu jos mintį. Įsitempiau ir nieko neatsakiau. Kristina buvo nusivylusi, kad pati privalo tai pasakyti.

— Na, Tomai, o tu mus paliksi.

Į galvą atėjo nuvalkiotas pokštas: seni saugotojai nemiršta; jie tampa savo kolekcijų dalimi.

— Aš vis dar galiu būti naudingas.

— Tikimybė, kad po metų rasiu tokią kvalifikuotą darbuotoją kaip Kong, yra menka.

Lilijana Kong buvo velniškai puiki paleontologe; ji atliko stulbinamus keturpėdžių dinozaurų tyrimus ir sulaukė milžiniško spaudos dėmesio, jos nuotrauka buvo išspausdinta žurnalų „Newsweek” ir „Maclean ’s” viršeliuose, pažymint Kong indėlį tiriant prieštaravimus dėl dinozaurų-paukščių. Tačiau, kaip ir Kristina, Lilijana Kong buvo primityvistė: jai vadovaujant, Kanados gamtos muziejaus ekspozicijos tapo populistinės ir nelabai informatyvios. Ji, be abejonės, taptų Kristinos sąjungininke siekiant paversti KOM „atrakcionu” ir tikrai sutiktų priversti Holusą pasirodyti per visuomeninę televiziją, ką aš atkakliai priešinausi daryti.

— Kristina, nevaryk manęs.

— Nebūtinai privalai palikti muziejų. Galėtum likti ir dirbti mokslinį darbą. Mes tau esame skolingi.

— Tačiau tada turėčiau užleisti skyriaus vedėjo vietą.

— Na, Roki muziejus jai siūlo labai aukštas pareigas; nepajėgsiu prikalbinti Lilijanos, siūlydama jai mažiau nei… nei…

— Mano pareigas, — užbaigiau už Kristiną. — Ir tu negali mums abiem mokėti.

— Galėtum naudotis nedarbingumo išmokomis ir ateiti čia, kad parodytum Lilijanai mūsų „virtuvę”.

— Jei iš tiesų kalbėjai su Petrovu, turėtum žinoti, jog tai netiesa. Draudimo bendrovė man mokės tik tuo atveju, jei paskelbsiu, kad dėl ligos negaliu dirbti. Žinoma, jie aiškiai leido suprasti, jog esant mirtinai ligai dėl to nesiginčys. Jei pasakysiu, kad dėl ligos nebegaliu dirbti, jie manimi patikės — tačiau negaliu eiti į darbą ir tuo pat metu gauti draudimo išmokas.

— Muziejui būtų puiku gauti tokio lygio mokslininkę kaip Lilijana, — priešinosi Kristina.

— Vargu ar ji yra vienintelė, galinti mane pakeisti, — ginčijausi. — Kai turėsiu palikti muziejų, galėsi paaukštinti Darlynąarba pasiūlyti šią vietą Ralfui Cepmenui; paprašyti, kad jis čia perkeltų savo taikomosios morfometrijos laboratoriją. Tai būtų tikras perversmas.

Kristina išskėtė rankas. Tai buvo daugiau, nei ji pajėgė aprėpti.

— Apgailestauju, Tomai. Nuoširdžiai apgailestauju.

Susikryžiavau rankas ant krūtinės.

— Tai neturi nieko bendra su geriausio antropologo paieškomis. Tai susiję su mūsų nesutarimu dėl to, kaip tu vadovauji šiam muziejui.

Kristina sėkmingai suvaidino įsižeidusią.

— Tomai, darai man meškos paslaugą.

— Abejoju, — atšoviau, — ir… ir, beje, kaip bus su Holusu.

— Na, esu tikra, kad jis tęs savo tyrimus, — atsakė Kristina.

— Mes dirbome kartu. Holusas manimi pasitiki.

— Jis taip pat puikiai dirbs su Lilijana.

— Ne, — atrėžiau. — Mes esame… — pasijutau kvailai, tardamas šiuos žodžius, — komanda.

— Jam tiesiog reikia kompetentingo paleontologo ir, Tomai, atleisk, tačiau tikrai privalai sutikti, jog tai turėtų būti žmogus, pajėgsiantis dirbti dar daug metų ir užfiksuoti viską, ką sužinojo iš ateivio.

— Stropiai vedu žurnalą, — atrėžiau. — Viską užrašinėju.

— Tačiau vis tiek muziejaus labui…

Ėmiau labiau pykti ir tapau drąsesnis.

— Galėčiau nuvykti į bet kurį muziejų ar universitetą, turintį padorią fosilijų kolekciją, ir Holusas keliautų kartu su manimi. Galėčiau gauti siūlymą iš kur tik panorėčiau ir, kadangi drauge atsivesčiau ateivį, niekam nerūpėtų mano sveikata.

— Tomai, būk protingas.

„Neprivalau būti protingas”, — pagalvojau. Niekas, kenčiantis tai, ką kenčiu aš, neprivalo būti protingas.

— Dėl to nesiderėsime, — išpyškinau. — Jei išeisiu aš, išeis ir Holusas.

Kristina ėmė apsimestinai tyrinėti savo rašomojo stalo medžio tekstūrą, vedžiodama ją savo smiliumi.

— Įdomu, kaip reaguotų Holusas, jei pasakyčiau, kad tu šitaip juo naudojiesi.

Pakėliau smakrą aukštyn.

— Įdomu, kaip jis reaguotų, jei pasakyčiau, kaip elgiesi su manimi.

Kurį laiką abu tylėjome. Galiausiai tariau:

— Jei daugiau neturi ką pasakyti, grįšiu prie savo darbo.

Pasistengiau ypač pabrėžti paskutinį žodį.

Kristina sėdėjo nejudėdama. Aš pakilau ir išėjau raižomas skausmo, nors, žinoma, stengiausi šito neparodyti.