Skaičiuojantis Dievas

17

Vėlai vakare, po to, kai Holusas grįžo į savo erdvėlaivį, sėdėjau mūsų svetainėje. Išgėriau dvi skausmą malšinančias tabletes ir prieš eidamas gulti palaukiau, kol organizmas jas pasisavins — dėl pykinimo kartais būdavo sunku nuryti vaistus.

Galbūt, svarsčiau, Holusas ir teisus. Galbūt nėra tokio rūkstančio pistoleto, kurį aš priimčiau. Ateivis aiškino, jog visi įrodymai yra tiesiai prieš mano akis.

Nėra aklesnių už tuos, kurie nenori matyti', Dvidešimt Devintasis Laiškas ir ši sentencija buvo mano mėgstamiausi religiniai aforizmai.

Tačiau, po velnių, aš nebuvau aklas. Aš žvelgiau kritiškomis, skeptiškomis, mokslininko akimis.

Mane apstulbino tai, jog skirtinguose pasauliuose esančios gyvybės genetinis kodas yra vienodas. Žinoma, Fredas Hoilas iškėlė mintį, jog Žemė — ir galbūt kitos planetos — buvo užsėta iš kosmoso atsklidusiomis gyvybės bakterijomis; jei visi pasauliai, kuriuos aplankė Holusas, buvo užsėti iš to paties šaltinio, tada ir genetinis kodas turėtų būti vienodas.

Tačiau net jei Hoilo teorija nebūtų teisinga, — o ji iš tiesų nėra labai vykusi, nes gyvybės atsiradimą tiesiog nustumia kažkur į tolimesnę vietą, kurios negalime lengvai ištirti, — galbūt yra svarių priežasčių, dėl kurių tik šios dvidešimt aminorūgščių tinka gyvybei.

Kaip jau esame su Holusu aptarę, DNR savo alfabete turi keturias raides: A, C, G ir T, žyminčias adeniną, citoziną, guaniną ir timiną — bazes, sudarančias šios rūgšties spiralinių kopėčių skersinius.

Gerai — keturių raidžių alfabetas. Tačiau kokio ilgio yra genetinės kalbos žodžiai? Na, kalbos tikslas yra apibrėžti aminorūgščių, baltymų statybinių blokų, seką ir, kaip sakiau, gyvybėje sutinkama dvidešimt skirtingų aminų. Akivaizdu, jog neįmanoma vienareikšmiai apibudinti kiekvieną šių aminų žodžiu, kurį sudaro tik viena raidė: keturių raidžių alfabetas leidžia sudaryti tik keturis vienos raidės žodžius. Taip pat šito negalima padaryti ir su dviejų raidžių žodžiais: kalboje, turinčioje tik keturis ženklus, įmanomos tik šešiolika dviejų raidžių kombinacijų. Tačiau jei vartosite trijų raidžių žodžius, na, tada keblumų sukels gausa, turėsime Viljamo F. Baklio tipo biochemijos žodyną su šešiasdešimt keturiais žodžiais. Atidėkime dvidešimt žodžių kiekvienai aminorūgščiai pavadinti ir dar du skyrybos ženklams — vieną transkripcijos pradžiai, o kitą pabaigai pažymėti. Tai reikš, jog DNR veiklai tereikia dvidešimt dviejų žodžių iš galimų šešiasdešimt keturių. Jei Dievas sukūrė genetinį kodą, jis privalėjo pamatyti perteklinį žodyną ir spėlioti, ką su juo veikti.

Man atrodo, jog tokia būtybė būtų nagrinėjusi dvi galimybes. Viena — palikti keturiasdešimt dvi raidžių sekas neapibrėžtas, kaip yra realiose kalbose, kuriose ne visos raidžių sekos reiškia žodžius. Tada, jei viena tokių sekų užsisėtų DNR plaušelyje, būtų aišku, jog kopijuojant įvyko klaida — genetinė spausdinimo klaida, kai geras kodas A-T-A parašomas, tarkime, nesuprantamu A-T-C. Tai būtų aiškus, naudingas signalas: kažkas įvyko ne taip.

Antroji alternatyva būtų susitaikyti su mintimi, kad kopijavimo klaidų nepavyks išvengti, tačiau stengtis sumažinti jų poveikį į genetinę kalbą įvedant sinonimus. Tada vietoje vieno žodžio, apibrėžiančio kiekvieną aminorūgštį, galima turėti tris žodžius, reiškiančius tą patį. Šitaip būtų panaudota šešiasdešimt galimų žodžių; du žodžiai galėtų reikšti pradžią ir du pabaigą, ir DNR žodynas būtų užbaigtas. Grupuojant sinonimus logiškai, būtų galima apsisaugoti nuo rašybos klaidų: jei A-G-A, A-G-C ir A-G-G reikštų tą patį, ir galėtumėte aiškiai perskaityti tik pirmąsias dvi raides, pakankamai sėkmingai būtų galima spėti, ką reiškia šis žodis, net nežinant trečios raidės.

Tiesą sakant, DNR iš tiesų vartojami sinonimai. Ir jei kiekvieną rūgštį būtų galima apibūdinti trimis sinonimais, tada galėtume pažiūrėti į kodą ir pagirti: „Taip, kažkas kruopščiai viską apgalvojo.” Tačiau dvi aminorūgštys — leicinas ir serinas — apibrėžiamos net šešiais sinonimais, kitos — keturiais, trimis, dviem ar tik vienu: vargšą tritofaną apibrėžia tik vienas žodis T-G-G.

Tuo tarpu kodas A-T-G gali reikšti arba aminorūgštį metioniną (ir jai apibrėžti nėra jokių kitų genetinių žodžių), arba priklausomai nuo konteksto jis gali būti skyrybos ženklas, reiškiantis transkripcijos pradžią (kuris taip pat neturi jokių sinonimų). Kodėl Žemėje — ar kur nors kitur — protingas kūrėjas sugalvojo tokį kratinį? Kodėl reikia atsižvelgti į kontekstą, norint apibrėžti prasmę, jei buvo pakankamai žodžių, kad būtų išvengta tokios painiavos?

O kaip dėl genetinio kodo variacijų? Kaip sakiau Holusui, mitochondrijų DNR kodas truputį skiriasi nuo to, kurį naudoja branduolio DNR.

Na, 1982 metais Linas Margulis pasiūlė mintį, kad mitochondrijos — ląstelinės organelės, atsakingos už energijos gamybą — atsirado kaip atskiros bakterinės formos, gyvenančios simbiozėje su mūsų ląstelių protėviais, ir kad galiausiai šios atskiros formos buvo papildomai įtrauktos į mūsų ląsteles, tapdamos jų dalimi. Galbūt… Dieve, kaip seniai rimtai studijavau biochemiją… tačiau galbūt mitochondrijų ir branduolio genetiniai kodai iš pradžių iš tiesų buvo identiški, bet, kai prasidėjo simbiozė, evoliucija teikė pirmenybę toms mutacijoms, kurios leido nedidelius mitochondrijų genetinio kodo pokyčius; kai du DNR rinkiniai egzistavo toje pačioje ląstelėje, galbūt šie keli pokyčiai padėdavo atskirti dvi formas ir neleisti, kad jos susimaišytų.

Holusui to nesakiau, tačiau žiuželėtųjų protozojų genetiniai kodai taip pat nežymiai skiriasi — jei teisingai prisimenu, trys kodonai jiems turi skirtingas prasmes. Tačiau… aš atitrūkau nuo tikrovės; žinojau, kad… bet kažkas sakė, jog žiuželiai, tos nepaprastai sudėtingos organelės, kurių žūtis sukėlė mano plaučių vėžį, taip pat atsirado kaip diskretiški organizmai. Galbūt tie žiuželėtieji protozojai, kurie turėjo kitokį genetinį kodą, kilo iš žiuželių, praeityje buvusių simbiozėje su kitomis ląstelėmis, ir sukūrė genetinio kodo variacijas dėl tų pačių saugumo sumetimų, kuriais vadovavosi mitochondrijos, tačiau, kitaip nei žiuželiai, kuriuos mes dar tebeturime, vėliau nutraukė simbiozę ir grįžo į autonominę gyvybės formą.

Bent jau taip galėjo būti.

Kai vaikystėje gyvenau Skarbore, mūsų galinio kiemo tvora buvo bendra su moters, pavarde ponia Lansberi. Ji buvo labai religinga — tėtis ją vadino „davatka” — ir be paliovos stengėsi įtikinti mano tėvus, kad jai leistų sekmadieniais nusivesti mane į bažnyčią. Žinoma, aš nė karto nenuėjau, tačiau prisimenu jos mėgstamiausią frazę: Viešpaties keliai nežinomi.

Galbūt. Bet man buvo sunku patikėti, kad Dievas veiktų nevykusiai, be sistemos.

Tačiau…

Tačiau ką Holusas sakė apie rydų kalbą? Kad joje taip pat kontekstas yra labai svarbus ir neįprastai vartojami sinonimai? Galbūt mano smegenų sandara tiesiog neleidžia įžvelgti genetinio kodo elegancijos. Gal T’kna ir jo gentainiams šis kodas atrodo visiškai logiškas bei paprastas.

Galbūt.

Netikėtai yla išlindo iš maišo.

Niekam nė žodeliu neprasitariau apie tai, kad „Merelko” misija, bent jau iš dalies, buvo Dievo paieškos. Taip pat buvau įsitikinęs, jog niekas nežino apie Burundžio gorilas. Tačiau staiga visi sužinojo.

Prie įėjimo į Šiaurinio Jorko centro metro stotį stovėjo eilė laikraščių pardavimo dėžių. Šios dienos „Toronto Star” antraštė skelbė: „Ateiviai turi Dievo buvimo įrodymų”. „Globė and Mail” tvirtino: „Dievo buvimas — mokslinis faktas, sako ateivis iš kosmoso”. „NationalPost” skelbė: „Visata turi kūrėją”. Beveik visą pirmąjį „Toronto Sun ” puslapį užėmė du žodžiai: „Dievas gyvas!”

Paprastai nutverdavau „Sun ”, kad pakeliui į darbą paskaitinėčiau neįmantrią lektūrą, tačiau išsamiais aprašymais niekas negali pralenkti „Mop and Pati”', įmečiau monetas į pilką dėžę ir paėmiau laikraštį. Stovėdamas vaiskiame balandžio ore pradėjau skaityti viską paeiliui.

Indė moteris Briuselyje uždavė Salbandui, forhilnorų atstovui spaudai, kuris periodiškai susitikinėjo su žiniasklaidą, paprastą, tiesų klausimą, ar jis tiki esant kokius nors dievus.

Ir Salbandas atsakė, išsamiai.

Žinoma, skubiai buvo apklausti visos planetos kosmologai, tarp jų ir Stefenas Hokingas bei Alanas Gutas, siekiant išsiaiškinti, ar logiška yra tai, ką teigia forhilnorai.

Religiniai lyderiai visokiais būdais stengėsi išsikovoti naudingą poziciją. Vatikanas — pagarsėjęs tuo, kad moksliniuose debatuose palaikydavo klystančiuosius — susilaikė nuo komentarų, pareikšdamas tik tiek, kad netrukus popiežius imsis šio klausimo. Vilajatas al-Fakihas iš Irano pasmerkė ateivio pareiškimą. Patas Robertsonas ragino daugiau aukoti jo organizacijai, kad ji galėtų ištirti šiuos teiginius. Vieningosios Kanados bažnyčios atstovas parėmė sensacingus pareiškimus, tvirtindamas, jog mokslas ir religija yra iš tiesų suderinami. Induistų lyderis, kurio pavardė, kaip pastebėjau, tame pačiame straipsnyje du kartus buvo parašyta skirtingai, pranešė, jog ateivio teiginiai visiškai sutampa su induistų tikėjimu. O Kalebas Džounsas iš KOM, kalbėdamas POPRMTK vardu, nurodė, jog forhilnoro žodžiuose nėra reikalo ieškoti ko nors mistiško ar antgamtinio.

Atvykęs į KOM, pastebėjau, jog prie įprastų NSO fanatikų prisijungė kelių skirtingų religijų atstovų grupelės — vieni dėvėjo ilgus laisvus drabužius, kiti laikė žvakes, treti giedojo, o keli atsiklaupę meldėsi. Buvo ir policijos pareigūnų, kurie rūpinosi, kad personalas — tarp jų ir aš — saugiau patektų į muziejų; kai paradinės durys atsivėrė lankytojams, policininkai ėmė rūpintis ir šių saugumu.

Šaligatviu skraidė lazeriniu spausdintuvu atspausdinti lapeliai; mano žvilgsnis užkliuvo už vieno, kuriame Holusas ar kažkuris kitas forhilnoras buvo pavaizduotas su perdėtai padidintais akių stiebeliais, kad tie būtų panašūs į velnio ragus.

Įėjęs į muziejų, patraukiau savo kabineto link. Netrukus pasirodė Holuso atvaizdas.

— Mąsčiau apie žmones, susprogdinusius abortų kliniką, — pasakė jis. — Sakėte, jog jie yra religinio fundamentalizmo šalininkai.

— Na, taip spėjama, taip. Tačiau jų dar nesulaikė.

— Nerado rūkstančio pistoleto? — paklausė Holusas.

Nusišypsojau.

— Būtent.

— Tačiau jei šie žmonės, kaip jūs įtariate, yra religingi, kodėl tai svarbu?

— Aborto klinikos susprogdinimas yra bandymas protestuoti prieš veiklą, tariamai keliančią moralinį pasipiktinimą.

— Ir kas toliau? — paklausė Holusas.

— Na, Žemėje Dievo sąvoka yra neatskiriamai siejama su moralumu.

Holusas sukluso.

— Tiesą sakant, trims mūsų pagrindinėms religijoms yra bendri Dešimt įsakymų, kuriuos tariamai yra davęs Dievas.

Kažkada Siuzana pasišaipė, kad vienintelė ištrauka iš Šventojo Rašto, kurią aš žinau, yra Dvidešimt devintasis įstatymų leidėjo laiškas:

Saugokitės žvėries Žmogaus, nes jis yra velnio tarnas. Vienintelis iš Dievo kūrinių jis žudo iš malonumo, geismo ar godumo. Taip, jis nužudys savo broli, kad užvaldytų jo žemę. Neleiskite jam gausiai daugintis, nes jis savo ir jūsų namus pavers dykuma. Venkite jo. Nuvykite jį atgal į jo irštvą džiunglėse, nes jis yra mirties pranašas.

Tokį laišką Kornelijus skaitė Teilorui filmo „Beždžionių planeta” pabaigoje. Prasmingi žodžiai ir, panašiai kaip daktaras Zajusas, aš visada stengiausi gyventi jiems paklusdamas. Tačiau Siuzana ne visai teisi. Prieš daugelį metų, kai buvau Toronto universiteto studentas, kartais lankydavausi Nortropo Frajaus, puikaus anglų kalbos dėstytojo, paskaitose; taip pat įslinkdavau į paskaitas Maršalo MakLuhano ir Robertsono Deiviso — kitų dviejų tarptautinę šlovę pelniusio Toronto universiteto humanitarinių mokslų triumvirato narių. Klausantis šių stulbinančių intelektualų, svaigdavo galva. Frajus teigė, kad neįmanoma suprasti anglų literatūros nežinant Biblijos. Galbūt jis buvo teisus; kartą įveikiau beveik pusę Senojo Testamento ir permečiau akimis spalvomis pažymėtus „tikruosius Kristaus žodžius” karaliaus Jokūbo Biblijos variante, kurį nusipirkau universiteto knygyne.

Tačiau iš esmės Siuzana sakė tiesą. Gerai nežinau Biblijos, o su Koranu ar bet kuria kita šventa knyga apskritai nesu susipažinęs.

— Ir kokie yra tie Dešimt įsakymų? — paklausė Holusas.

— Hm, na, nežudyk. Nesvetimoteriauk. Ne… hm, kažkas susiję su subine.

— Suprantu, — pasakė Holusas. — Tačiau kiek mums pavyko išsiaiškinti, kūrėjas niekada nėra su niekuo tiesiogiai bendravęs. Net rydai — kurie, kaip žinote, pusę savo gyvenimo praleidžia aktyviai ieškodami šio ryšio — teigia, kad jiems nėra pavykę. Neįsivaizduoju, kaip šie įsakymai galėjo būti perduoti bet kuriai gyvybės formai.

— Na, jei teisingai prisimenu filmą, Dievas juos ugnies pirštu išrašė akmeninėse plokštėse.

— Apie šį įvykį sukurtas filmas? Ar tai nebus jūsų rūkstantis pistoletas?

Nusišypsojau.

— Filmas yra drama, pasakojimas. Dešimt įsakymų tariamai buvo duoti prieš tūkstančius metų, o filmas sukurtas maždaug prieš penkiasdešimt.

— Štai kaip.

— Tačiau vis tiek daugelis žmonių tiki, jog tiesiogiai arba netiesiogiai bendrauja su Dievu, kuris išgirsta jų maldas.

— Jie klysta, — pareiškė Holusas. Jo akių stiebeliai nustojo judėję. — Atleiskite, — tarė jis, — žinau, kad jūs mirštate. Ar jums kilo noras melstis?

— Ne. Tačiau mano žmona Siuzana meldžiasi.

— Ir jos maldos nebuvo išgirstos.

— Ne, — tyliai patvirtinau, — nebuvo.

— Kaip jūsų rūšies atstovai derina maldą su tikrove — juk dauguma maldų lieka neišgirstos?

Nežymiai gūžtelėjau pečiais.

— Sakome kažką panašaus į „viskas turi savo priežastį”.

— Ak, rydų filosofija, — pastebėjo Holusas.

— Mano sūnus paklausė, ar padariau kažką negera — galbūt dėl to susirgau vėžiu.

— Ar jūs iš tiesų padarėte ką nors negera?

— Na, niekada nerūkiau, tačiau, manau, galėjau sveikiau maitintis.

— Bet ar padarėte ką nors moraliai bloga? Ar pažeidėte kurį nors iš Dešimties įsakymų, kuriuos minėjote?

— Atvirai sakant, visų dešimties net nežinau. Tačiau nemanau, jog kada nors būčiau padaręs ką nors siaubinga. Niekada nieko nežudžiau. Nebuvau neištikimas savo žmonai. Niekada nieko nepavogiau — bent jau būdamas suaugęs. Niekada… — Prisiminiau Gordoną Smolą ir trijų dešimtmečių senumo įvykius. — Be to, negaliu patikėti, jog rūpestingas Dievas ką nors nubaustų tokiomis kaip mano kančiomis, kad ir koks būtų nusižengimas.

— Rūpestingas Dievas, — pakartojo Holusas. — Taip pat girdėjau sakant „mylintis Dievas” ir „gailiaširdis Dievas”. — Jo akių stiebeliai nukrypo į mane. — Manau, kad jūs, žmonės, kūrėją apibūdinate vartodami per daug būdvardžių.

— Tačiau juk būtent jūs tikite, kad Dievas mums yra numatęs tikslą, — atšoviau.

— Tikiu, kad kūrėjas gali turėti ypatingą priežastį norėti visatos sujoję esančia gyvybe ir iš tiesų, kaip jūs sakote, trokšti, jog vienu metu atsirastų daug protingų būtybių. Tačiau neginčijamai aišku, kad kūrėjo nedomina konkretūs individai.

— Ir tai yra jūsų rasės daugumos nuomonė? — paklausiau.

— Taip.

— Tada kas yra forhilnorų moralumo šaltinis? Kaip jūs atskiriate gėrį nuo blogio?

Holusas nutilo arba ieškodamas atsakymo, arba svarstydamas, ar apskritai nori atsakyti. Galiausiai jis tarė:

— Kitaip nei jūsų, mano rasės praeitis smurtinga. Mes galime būti labai žiaurūs — tiesą sakant, mums nereikia ginklų, kad be vargo nužudytume vienas kitą. Tad gėris yra tramdyti mūsų smurtingumą, o blogis — leisti jam pratrūkti. — Jis pamindžikavo savo šešiomis kojomis. — Mūsų rasėje tris kartas nebuvo karų; tai gerai, nes mes galime sunaikinti savo pasaulį.

— Įdomu, ar smurtas yra įgimtas visoms protingoms rūšims, — svarsčiau. — Evoliuciją skatina siekis viešpatauti. Girdėjau teigiant, kad žolėdžiams negali išsivystyti intelektas, nes norint nusirauti lapą nereikia jokio sumanumo.

— Tai sukuria keistą dinamiką, — įsiterpė Holusas. — Smurtui reikia intelekto, intelektas suteikia gebėjimą naikinti savo rūšies atstovus ir tik intelekto dėka galima įveikti smurtą, suteikusį galimybę šiam intelektui atsirasti.

— Mes tai pavadintume užburtu ratu, — pastebėjau. — Galbūt mes sukuriame rūpestingo Dievo ir moralumo idėją, kad skatintume savisaugą. Galbūt bet kuri rasė, neturinti moralumo, neužgniaužianti smurto potraukio troškimu įsiteikti Dievui, yra pasmerkta susinaikinti, kai tik sukuria galinčią tai padaryti techniką.

— Įdomi mintis, — pagyrė Holusas. — Pripažinti, jog tikėjimas Dievą suteikia pranašumą išlikti. Tada evoliucija turėjo tai pasirinkti.

— Ar jūsų rasė vis dar nuogąstauja, kad gali susinaikinti? — paklausiau.

Holusas susiūbavo, tačiau manau, jog tai buvo neigimo, o ne patvirtinimo gestas.

— Mes turime vieningą planetos vyriausybę ir esame labai tolerantiški įvairovei. Įveikėme badą ir nepriteklių. Mums beliko mažai priežasčių konfliktuoti vieniems su kitais.

— Gerai būtų, jei tą patį galėčiau pasakyti apie savo pasaulį, — atsidusau. — Šiai planetai pakankamai pasisekė, kad joje atsirastų gyvybė, todėl būtų apmaudu, jei dėl mūsų kvailumo ji išnyktų.

— Gyvybė atsirado ne čia, — pareiškė Holusas.

— Ką? — paklausiau visiškai sutrikęs.

— Esu įsitikinęs, kad Žemės praeityje nebuvo biogenetinio įvykio; netikiu, jog gyvybė prasidėjo čia.

— Norite pasakyti, kad ji atsklido iš tolimo kosmoso? Pritariate Fredo Hoilio panspermijos hipotezei?

— Galbūt. Tačiau įtariu, jog labiau tikėtina, kad gyvybė prasidėjo palyginti netoli, Sol IV planetoje.

— Sol… turite omenyje Marsą?

— Taip.

— Kaip ji iš ten galėjo patekti čia?

— Su meteoritais.

Suraukiau kaktą.

— Na, čia buvo rasta pora meteoritų, nukritusių iš Marso, kuriuose buvo fosilijų. Tačiau jais buvo gana smarkiai suabejota.

— Norėčiau paimti tik vieną iš jų.

— Manau. Tačiau kodėl jūs galvojate, kad gyvybė atsirado toje planetoje?

— Sakėte, jog manote, kad gyvybė šiame pasaulyje atsirado jau prieš keturis milijardus metų. Tačiau tokioje ankstyvoje jūsų saulės sistemos istorijoje šioje planetoje vis dar nuolat vyko masinio išnykimo lygio įvykiai, nes didelės kometos bei asteroidai dažnai į ją atsitrenkdavo. Labai neįtikėtina, kad tuo laikotarpiu galėjo būti išsaugotos tinkamos gyvybei sąlygos.

— Na, Marsas nė kiek ne senesnis už Žemę, ir jis taip pat buvo bombarduojamas.

— Na, žinoma, be abejonės, — pritarė Holusas. — Tačiau nors Marse anksčiau tikrai buvo tekantis vanduo — šiandien stovint ant jo paviršiaus kyla gana stiprus įspūdis; erozijos formos yra tiesiog neįtikėtinos — jame niekada nebuvo tokių didelių ar gilių vandenynų kaip čia, Žemėje. Jei asteroidas atsitrenkia į Žemę, smūgio sukelta šiluma gali keliems mėnesiams pakelti temperatūrą. Tačiau jei jis nukrenta į vandenį, kuris dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį dabar ir prieš kelerius milijardus metų, šiluma išlieka, pakeldama planetos temperatūrą dešimtmečiams ar net šimtmečiams. Marse galėjo atsirasti stabili aplinka, tinkama gyvybei atsirasti, ne mažiau kaip puse milijardo metų anksčiau nei Žemėje.

— Ir tada meteoritai pernešė gyvybę čia?

— Būtent. Maždaug viena trisdešimt šeštoji visų medžiagų, kurias iš Marso išmuša į jį atsitrenkdami meteoritai, turėtų galiausiai praskristi pro Žemę, o daugelis mikrobų formų gali išlikti užšalimo temperatūroje. Tai gerai paaiškina, kodėl čia seniausiose uolienose rasta visavertės gyvybės, nors aplinka jai čia atsirasti buvo per daug nepastovi.

— Nieko sau, — nusistebėjau, puikiai suvokdamas, kad mano reakcija nevykusi. — Manau, jog vienas meteoritas su jame esančia gyvybe galėjo patekti į Žemę. Galų gale juk visų šios planetos gyvybės formų protėvis yra bendras.

Atrodė, jog Holusas nustebo.

— Visų šios planetos gyvybės formų protėvis yra bendras?

— Žinoma.

— Iš kur jūs tai žinote?

— Mes lyginame skirtingų gyvybės formų genetinę medžiagą ir pagal tai, kiek ji skiriasi, galime pasakyti, prieš kiek laiko šios formos turėjo bendrą protėvį. Pavyzdžiui, ar matėte Senąjį Džordžą, šimpanzės iškamšą, mūsų Budongo tropinio miško dioramoje?

— Taip.

— Taigi žmonės ir šimpanzės genetiškai skiriasi tik 1,4 procento.

— Jei atleisite tokius mano žodžius, man atrodo netinkama padaryti tokio artimo giminaičio iškamšą ir ją eksponuoti.

— Daugiau to nebedarome, — užtikrinau. — Tai iškamšai per aštuoniasdešimt metų.

Nusprendžiau neužsiminti apie Australijos aborigeno iškamšą, kadaise buvusią Amerikos gamtos istorijos muziejuje.

— Tiesą sakant, būtent dėl genetinių tyrimų buvo pripažinta beždžionių teisių koncepcija.

— Ir tokie tyrimai rodo, jog visos gyvybės šioje planetoje protėvis yra bendras?

— Žinoma.

— Neįtikėtina. Ir Betoje Hydri ir Deltoje Pavonis mes tikime, jog buvo ne vienas biogeneracijos įvykis. Pavyzdžiui, mano pasaulyje per pradinį 300 milijonų metų laikotarpį gyvybė atsirado bent šešis kartus. — Holusas nutilo. — Koks yra aukščiausias jūsų hierarchinės biologinės klasifikacijos sistemos lygis?

— Gyvūnija, — atsakiau. — Paprastai mes skiriame penkis lygius: animalia (gyvūnai), plantae (augmenija), fungi (grybai), monera (protoplazmos gumulėliai, neturintys branduolio) ir protista (vienaląsčiai).

— Ar animalia — gyvūnija, o plantae — augmenija?

— Taip.

— Visi gyvūnai priskiriami vienai grupei? Ir visi augalai taip pat?

— Taip.

— Nuostabu, — jo sferinis liemuo giliai pritūpė. — Mano pasaulyje yra dar vienas, aukštesnis, lygis, kurį sudaro šeši — na, matyt, „domenai” bus tinkamas vertinys — šeši domenai iš šešių skirtingų sukūrimo įvykių; kiekviename jų yra skirtingos gyvūnų ir augalų rūšys. Pavyzdžiui, mūsų penkiakojai ir aštuonkojai iš tiesų yra visiškai nesusiję; tyrimai pagal evoliucijos laiko skalę rodo, kad jie neturi bendro protėvio.

— Tikrai? Vis dėlto manau, kad jūs turėtumėte gebėti taikyti DNR metodą, kurį apibūdinau, siekdami nustatyti evoliucinius ryšius tarp to paties domeno narių.

— Per tūkstantmečius domenai susimaišė, — atsakė Holusas.

— Mano rūšies genome yra visų šešių domenų genetinė medžiaga.

— Kaip tai įmanoma? Juk pats sakėte, kad Špoko mintis, jog skirtingų rūšių atstovai — nors ir iš to paties domeno — gali turėti bendrų palikuonių, yra absurdiška.

— Manome, jog per milijonus metų virusai suvaidino svarbų vaidmenį, pernešdami genetinę medžiagą per domenų ribas.

Holuso žodžiai paskatino susimąstyti. Žemėje buvo teigiama, kad dėl virusų į gyvybės formas perneštos nereikalingos medžiagos susiformuoja didžioji dalis nereikalingos DNR — devyniasdešimt procentų žmonių genomo, neužkoduoto baltymų sintezei. Be to, šiandienos genetikai sąmoningai perkelia karvių genus į bulves ir taip toliau.

— Ar visi šeši domenai yra grindžiami DNR? — paklausiau.

— Kaip sakiau, kiekviena mūsų atrasta sudėtinga gyvybės forma yra pagrįsta DNR, — atsakė Holusas. — Tačiau kadangi mūsų istorijoje DNR kirsdavo domenų ribas, jūsų siūlomi lyginamieji tyrimai mums nebuvo itin sėkmingi. Aiškiai ir labai artimai susiję pagal pagrindines kūnų formos detales gyvūnai gali turėti ženklias neseniai atsiradusias DNR intarpus iš kito domeno, ir tai gali apgaulingai padidinti dviejų rūšių nukrypimo viena nuo kitos procentą.

— Įdomu, — pasakiau.

Man kilo mintis, kuri buvo per daug beprotiška, kad galėčiau pagarsinti. Jei, kaip sakė Holusas, DNR yra universaliai naudojama visose gyvybės formose, o genetinis kodas visur buvo tas pats ir net skirtingų domenų gyvybės formos galėjo perimti viena kitos DNR, tai ar negalėtų skirtingų pasaulių gyvybės formos padaryti to paties?

Galbūt Špoko samprotavimai nebuvo tokie neįtikėtini.