Tai mane aplankė miegant, be abejo, dėl Rikiui padaryto vaizdo įrašo: tas aš, kuris gyvens po to, kai mano kūnas mirs. Taip susijaudinau, kad nusileidau žemyn kelis kartus pabarbenti į holoforminį dvylikasienį, tikėdamasis išsikviesti Holusą. Tačiau jis nepasirodė; turėjau laukti, kol kitą dieną forhilnoras pasirodys mano kabinete savo noru.
— Holusai, — kreipiausi, vos tik vaizdas stabilizavosi, — manau, jog žinau, kas palaidota grėsmingame landšafte tuose visuose negyvuose pasauliuose.
Holusas įbedė savo žvilgsnį į mane.
— Tai ne branduolinės atliekos, — pareiškiau. — Kaip sakėte, nėra jokių branduolinių atliekų ženklų, ir nėra reikalo dėl jų jaudintis, kai kalbame apie milijonus metų. Ne, ten palaidota tai, ką norėta išsaugoti amžiams, o ne tai, kuo norėta atsikratyti. Štai kodėl Kasiopėjos gyventojai net sustabdė geologinių platformų tektoniką susprogdinę savo mėnulį — jie norėjo būti tikri, kad požeminis rūsys išliks nepaliestas.
— Galbūt, — sutiko Holusas. — Tačiau ką jie norėjo taip rūpestingai išsaugoti, tuo pat metu stengdamiesi visus atgrasinti nuo kasinėjimo?
— Save, — atsakiau.
— Norite pasakyti, jog ten savotiškos slėptuvės nuo bombų? Seisminių matavimų duomenys rodo, jog Miu Kasiopėjos AI rūsyje tegali tilpti tik nedaug asmenų.
— Ne, — atsakiau. — Manau, jog jie visi yra ten. Milijonai, milijardai, visa populiacija. Manau, jog jie nuskenavo savo smegenis ir įkrovė save į kompiuterinį pasaulį, o tikroji įranga, sukurianti šį pasaulį — mašinos, kurių jie nenorėjo niekam leisti liesti, saugomos šių siaubingų kraštovaizdžių gelmėse.
— Nuskenavo, — pakartojo mano žodį Holusas kaire burna, po to dešine. — Tačiau mes radome tik tris pasaulius su dirbtiniu kraštovaizdžiu, skirtu išgąsdinti smalsuolius, — svarstė jis. — Kiti mūsų aplankyti pasauliai — Eta Kasiopėja A III, Sigma Draconis II ir Grumbridžas 1618 III — buvo tiesiog palikti.
— Tuose pasauliuose kompiuterinę įrangą galėjo tiesiog paleisti į kosmosą. Arba šios rasės galėjo nuspręsti, jog geriausias būdas pasislėpti yra tiesiog nieko nedaryti. Nes perspėjantis ženklas traukia smalsuolius; galbūt jie nusprendė paslėpti savo kompiuterinę įrangą, nepalikdami jokių ženklų kur ji.
— Tačiau kodėl ištisos rasės turėtų šitaip pasielgti? — svarstė Holusas. — Atsisakyti fizinio egzistavimo?
Man tai buvo visiškai aišku.
— Kiek jums metų? — paklausiau.
— Matuojant subjektyviais Žemės metais? Keturiasdešimt septyneri.
Tai mane nustebino. Kažkodėl tikėjausi, kad Holusas bus vyresnis už mane.
— Ir kiek ilgai gyvensite?
— Gal dar aštuoniasdešimt metų, jei neatsitiks kokia nors nelaimė.
— Tad forhilnorai paprastai gyvena šimtą trisdešimt metų?
— Moteriškos lyties — taip. Vyriškos lyties forhilnorai gyvena maždaug dešimčia metų ilgiau.
— Tai, hm, — o Dieve, — tai jūs — moteriškos lyties?
— Taip.
Buvau apstulbęs.
— Aš to nesupratau. Jūsų balsas… gana žemas.
— Tokie yra forhilnorų balsai — ir vyriškos, ir moteriškos lyties.
— Jei nieko prieš, aš į jus ir toliau kreipsiuos kaip į vyriškos lyties atstovą.
— Manęs tai nežeidžia, — atsakė Holusas. — Galite ir toliau taip kreiptis.
— Kad ir kaip ten būtų, — tęsiau, — jūs gyvenate maždaug šimtą trisdešimt metų. Man dabar penkiasdešimt ketveri; jei ne adenokarcinoma, gyvenčiau dar dvidešimt su trupučiu, o gal trisdešimt ar keturiasdešimt metų.
Holuso akių stiebeliai sujudėjo.
— Tačiau tai yra viskas. Net jei nesirgčiau vėžiu, didžiąją šio likusio laiko dalį mano sveikata blogėtų. — Nutilau. — Ar forhilnorai sensta gražiai?
— Mano pasaulio poetas kartą yra pasakęs: „Viskas yra mėnulio užtemimas” — tai metafora, reiškianti maždaug tą patį ką jūsiškė „Viskas ritasi į pakalnę” — nuo to momento, kai gimėte. Laikui bėgant forhilnorų kūnai bei protai taip pat nyksta.
— Tada, jei būtų įmanoma egzistuoti virtualiai — jei būtų galima gyventi kompiuterio viduje — nuo pat žydinčios jaunystės, pavyktų gyventi amžinai ir nesenti.
— Nemirtingumas visada buvo mano tautos svajonė, — pripažino Holusas.
— Mano taip pat. Tiesą sakant, daugelis pamokslininkų naudojasi amžino gyvenimo, tik kitoje karalystėje, pažadu kaip pagrindiniu akstinu gerai elgtis. Tačiau, nors mes gerokai prailginome gyvenimo trukmę, pagerinę sveikatos priežiūrą, nė kiek nepriartėjome prie nemirtingumo.
— Mes irgi, — pritarė Holusas, — ar rydai. Tačiau ir vieni, ir kiti viliamės, kad amžinas gyvenimas taps įmanomu.
— Manėme, jog prieš kelerius metus mums pavyko padaryti mokslinį perversmą, kai atradome būdą vėl pritvirtinti DNR galiukus. Chromosomų galuose yra mažos apsauginės dalelės, panašios į plastikinius batų raištelių galų apvalkalus; kiekvieną kartą, kai chromosoma dalijasi, galiukai — vadinami telomerais — sutrumpėja. Įvykus pakankamam dalijimusi skaičiui, galiukai visiškai išnyksta, ir chromosomos daugiau nebesidalija.
— Mes tą taip pat atradome, — pastebėjo Holusas. — Maždaug prieš šimtą metų. Tačiau nors pakeitus telomerus laboratorinėmis sąlygomis atskiros ląstelės gali dalytis amžinai, integruotame organizme tai nebegalioja. Kai organizme atsiranda kritinė ląstelių masė, jų dalijimasis po tam tikro pasikartojimų skaičiaus arba liaujasi, kaip ir tada, kai telomerai sumažėja, arba reprodukavimasis tampa nebevaldomas, ir susidaro augliai. — Holuso akių stiebeliai nusviro. — Kaip žinote, netekau motinos dėl vostirarlo — organo, kuris atlieka beveik tokią pačią funkciją kaip jūsų kaulų čiulpai, vėžio.
— Leukemijos, — tyliai pasakiau. — Kaulų čiulpų vėžį mes vadiname leukemija.
Holusas kurį laiką tylėjo.
Taip, aš tikrai galėjau suprasti, kas čia žavi.
Galimybė įsikrauti į kitą kompiuterį.
Atsiskirti nuo fizinio kūno.
Gyventi be auglių ir be skausmo.
Jei man atsivertų tokia galimybė, ar taip pasielgčiau?
Tą pačią akimirką.
— Žinoma, jog atsisakyti fizinio egzistavimo — tai didelė pagunda, — tęsiau savo mintį. — Gyventi amžinai būnant jaunam ir geros sveikatos. — Pažvelgiau į Holusą, kuris stovėjo tik ant penkių kojų; atrodo, kad šeštai kojai jis leido pailsėti. — Tada jūsų rasei galbūt nėra ko baimintis. Galbūt pakankamai greitai jūsų rasė susikurs tą galimybę — matyt, ir visos kitos rasės. Tada, jei tik jūsų gentainiai panorės, jie… jie pereis į kitą egzistavimo formą.
Kelias sekundes Holusas nepratarė nė žodžio.
— Abejoju, ar to norėčiau, — prisipažino jis.
— Tai turėtų kelti didelę pagundą, jei viena rasė po kitos pasirinktų šį kelią.
— Tikriausiai, — sutiko Holusas. — Mano tautai pavyko padaryti didelę pažangą smegenų skenavimo technikos srityje — mums buvo sunkiau nei bus jums, nes mūsų smegenys yra kūno viduryje, be to, neabejotinai kyla sunkumų, stengiantis sujungti dvi pusės. Tačiau vis tiek manau, jog po kelių dešimtmečių mes pajėgsime jungtinę forhilnorų sąmonę įkrauti į kitą kompiuterį. — Jis nutilo. — Tačiau tai nepaaiškina reiškinio, kurį stebėjau jūsų parodytuose mokslinės fantastikos videofilmuose: kodėl ateivių rasės, gyvai susiduriančios viena su kita, visada būna maždaug to paties techninio lygio. Atrodo, jog tarpžvaigždinių skrydžių atsiradimą ir rūšių kūniško egzistavimo išnykimą skiria trumpas laikotarpis. Tai taip pat leidžia paaiškinti, kodėl dažniausiai nepavyksta radioteleskopais aptikti nežemiškąjį protą; radijo sukūrimą ir nustojimąjuo naudotis skiria trumpas laiko tarpas.
— Tačiau, kiek jums pavyko išsiaiškinti, nė viena jums žinomų rasių, išskyrus tris mūsiškes, neegzistavo vienu metu. — Nutilau.
— Mūsų trys rasės galbūt pirmą kartą teikia galimybę šioje galaktikoje sukurti… planetų federaciją.
— Įdomi mintis, — pagyrė Holusas. — Ar manote, jog būtent dėl to Dievas įsikišo į mūsų pasaulius? Kad padėtų mums vienu metu pasiekti tą patį technologinį lygį, leidžiantį sudaryti tarpžvaigždinę sąjungą?
— Galbūt, — atsakiau. — Tačiau nežinau, ką tai galėtų duoti. Turiu omenyje tai, jog mūsų rasėms tai gali būti naudinga, tačiau kokia nauda kūrėjui?
Holusas nuleido savo šeštą pėdą.
— Tai labai įdomus klausimas, — galiausiai ištarė jis.
Vėliau tą vakarą, po to, kai paguldėme Rikį į lovą ir aš jam truputį paskaičiau, su Siuzana sėdėjome svetainėje ant sofos. Buvau ją apkabinęs per pečius, o Siuzana padėjusi galvą man ant krūtinės.
— Ar kada nors galvojai apie ateitį? — paklausiau jos, truputį pakeldamas ranką. — Turiu galvoje ne netolimą ateitį, — esu tikras, kad apie ją Siuzana galvodavo dažnai, — o tolimą, už tūkstančių ar net milijonų metų.
Nemačiau Siuzanos veido. Tikėjausi, kad ji šypsojosi.
— Tada manęs nebus, kad galėčiau pamatyti.
Kurį laiką tylėjau; nežinojau, ar tikrai noriu paliesti šią temą.
— Tačiau jei būtų įmanoma, — pasakiau, — gyventi amžinai?
Siuzana kaipmat viską suprato; tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ją vedžiau.
— Ar Holusas tau įpiršo šią mintį? Nemirtingumo?
Papurčiau galvą.
— Ne, jis nė kiek ne geriau už mus išmano, kaip tai pasiekti. Tačiau jo rasė rado įrodymų, jog šešios rūšys galbūt atrado nemirtingumą… tam tikrą.
Siuzana truputį paslinko galvą ant mano krūtinės.
— Tikrai?
— Atrodo, kad jie… na, mes vartojome žodį „persikėlė”, į kitą egzistavimo lygį… matyt, įkeldami save į kompiuterius.
— Vargu ar tai galima pavadinti „amžinu gyvenimu”. Taip pat sėkmingai galima būti lavonu formaldehido tirpale.
— Mes manome, kad įkrautos į kompiuterį būtybės jame egzistuoja veikdamos, reaguodamos ir sąveikaudamos tarpusavyje. Tiesą sakant, jos galbūt net gali pasakyti, jog materialiai nebeegzistuoja; jutiminį patyrimą galbūt galima palyginti su tuo, prie kurio mes esame įpratę, arba jis yra galbūt net pranašesnis.
Siuzana negalėjo patikėti.
— Sakai, kad šitaip pasielgė ištisos rasės?
— Taip, tokia yra mano teorija.
— Ir tu manai, jog individuali sąmonė kompiuteriuose tęsiasi amžinai?
— Gali būti.
— Tai reiškia… tai reiškia, jog tau nereikės mirti?
— Na, mano kūnas ir kraujas, žinoma, mirs, ir nuskenavus mano sąmonę, į kompiuterį įkrautas variantas nebebus mano tęsinys. Tačiau kompiuterinis variantas prisimins, kad buvo manimi, ir toliau egzistuos po to, kai aš mirsiu. Tiek šiai esybei — tiek ir su ja sąveikaujančioms — tai būsiu aš. Taigi, jei mes galėtume pasinaudoti šia technologija, labai realia prasme man nereikėtų mirti. Manau, jog viena svarbiausių priežasčių žmonėms įkelti save į kompiuterį yra senatvės ar ligos keliami suvaržymai.
— Ar tai jau įmanoma? — paklausė Siuzana. Jutau, kaip smarkiai daužosi jos širdis. — Ar iš tiesų šito tau dar niekas nepasiūlė?
— Ne, — atsakiau. — Nei forhilnorai, nei rydai nežino, kaip padaryti — ir, tiesą sakant, mes tik spėjame, kad būtent šitaip atsitiko kitoms rasėms. Atrodo, jog visos protingos rūšys netrukus po to, kai atranda branduolinį ginklą, arba susinaikina, arba išlieka dar maždaug šimtą penkiasdešimt metų, tačiau vėliau nusprendžia įsikelti į kompiuterį.
Siuzana kilstelėjo pečius.
— Jei tai būtų įmanoma, jei tau jau dabar kažkas panašaus būtų pasiūlyta, mano atsakymas galbūt būtų kitoks. Zinai, kad…
Jos balsas užlūžo, tačiau aš žinojau, kad Siuzana norėjo pasakyti, jog padarytų bet ką, kad tik manęs neprarastų. Suspaudžiau jos ranką.
— Tačiau, — tęsė Siuzana, — jei ne tai, kas mūsų laukia, atsakyčiau „ne”. Neįsivaizduoju, jog galėčiau to norėti.
— Tu gyventum amžinai, — paaiškinau.
— Ne, amžinai egzistuočiau. Tai nėra tas pats.
— Juk viską būtų galima imituoti. Kiekvieną gyvenimo aspektą.
— Jei tai netikra, — atšovė Siuzana, — tai nėra tas pats.
— Negalėtum atspėti, jog tai netikra.
— Galbūt, — sutiko Siuzana, — tačiau tai žinočiau, ir tai keistų viską iš esmės.
Nežymiai gūžtelėjau pečiais.
— Atrodo, jog Rikis būna vienodai laimingas, kai žaidžia krepšinį „Nintendo” ir tikrą žaidimą — tiesą sakant, kompiuterinį variantą jis žaidžia dažniau; nemanau, kad jo kartai kils konceptualių problemų dėl to, kas kamuoja mus. — Nutilau. — Virtualus egzistavimas taip pat yra patrauklus. Nereikia užaugti. Nereikia mirti.
— Man patinka augti ir keistis, — susiraukė Siuzana. — Žinoma, kartais kyla noras turėti tokį kūną, koks buvo aštuoniolikos metų, tačiau dažniausiai esu savimi patenkinta.
— Atrodo, jog viena civilizacija po kitos nusprendžia šitaip pasielgti.
Siuzana suraukė antakius.
— Turi omenyje, kad jos nusprendžia arba įsikrauti į kompiuterį, arba susisprogdinti?
— Matyt. Holusas sakė, jog jo gentainiai buvo susidūrę su ta pačia branduoline krize, kurią mes vis dar bandome įveikti.
— Galbūt jie nusprendė, kad nėra kitos alternatyvos kaip tikrovę iškeisti į imitaciją. Jei, sakykime, JAV ir Kinija pradėtų karą, mes visi tikriausiai žūtume, ir žmonių rasė išnyktų. Tačiau jei visa tai būtų tik imitacija, ir reikalai pakryptų į blogąją pusę, galėtume iš naujo perkrauti imitavimo programą ir egzistuoti toliau. Galbūt smurtingoms rasėms nerealus egzistavimas yra vienintelė ilgalaikė viltis.
Tai tikrai buvo įdomi mintis. Galbūt neįmanoma augant pamiršti savo troškimą susprogdinti vieniems kitus. Gal neįmanoma išvengti, kad kuri nors tauta, teroristų grupė ar tiesiog koks nors beprotis ims ir tai padarys; kaip sakė Holusas, galimybė masiškai išnaikinti gyvybę laikui bėgant tampa pigesnė, mobilesnė bei prieinamesnė. Jei nėra galimybės grąžinti džiną į butelį — ar tai būtų atominės bombos, biologinis ginklas ar kita masinio naikinimo priemonė — gal rasės tada persikelia į kompiuterius, kai tik tampa įmanoma, nes tai yra vienintelis saugus dalykas.
— Įdomu, ką pasirinks žmonija, kai ateis toks laikas? — pasakiau. — Šią technologiją mes galime turėti maždaug per šimtmetį.
— Nebuvo reikalo dramatizuoti padėties; šiame laiko tarpsnyje mes su Siuzana buvome tame pačiame laive. — Tu ir aš tiek negyvensime, kad pamatytume, tačiau Rikis gali sulaukti. Įdomu, ką žmonės nuspręs.
Kurį laiką Siuzana tylėjo. Po to ji pradėjo lėtai linguoti galvą pirmyn ir atgal.
— Man labai patiktų, kad mano sūnus gyventų amžinai, tačiau… tačiau tikiuosi, jog jis ir visi kiti nuspręs egzistuoti normaliai.
Susimąsčiau apie tai — apie nubrozdintų kelių skausmą, sudaužytas širdis ir sulaužytus kaulus; apie pavojus, kuriems kūnas nėra atsparus; apie tai, ką tenka kęsti man.
Abejojau, ar kaip nors galima pakeisti šį sprendimą. Jei tai, kas esi, nukopijuoji ir perkeli į kompiuterį, matyt, nebeįmanoma grįžti atgal. Jei tavo biologinis variantas išliktų, jis egzistuotų atskirai nuo tos akimirkos, kai buvo atliktas skenavimas. Turėtų būti neįmanoma vėliau vėl sujungti abu variantus; tai būtų panašu į pastangas tapačius dvynius jėga apgyvendinti viename kūne.
Nė viename iš tų šešių pasaulių, kuriuos ištyrė Holuso erdvėlaivis, nebeliko protingų gyvybės formų. Matyt, visos rasės sunaikino savo biologines formas, kai tik buvo sukurtos elektroninės. Galbūt tai buvo vienintelis protingas sprendimas, siekiant užtikrinti, kad teroristai neturėtų jokių galimybių sunaikinti virtualų pasaulį. Žinoma, bent jau Žemėje, yra tokių, kurie niekada nesutiks savanoriškai būti įkelti į kompiuterį — amišai, luditai bei kiti. Tačiau juos būtų galima nuskenuoti slapčia ir perkelti į virtualų pasaulį kartu su biologine forma, o ne palikti realias būtybes, kurių palikuonys galėtų vandališkai sunaikinti kompiuterius.
Spėliojau, ar kuri nors iš rasių, įsikėlusių į kompiuterius, gailėjosi dėl savo sprendimo.
Mudu su Siuzana pasirengėme eiti lovon. Ji galiausiai nugrimzdo į miegą, o aš gulėjau atmerktomis akimis ir spoksojau į tamsias lubas, pavydėdamas rydams.
Netrukus po to, kai man buvo diagnozuotas vėžys, nuėjau į už kelių kvartalų nuo KOM Biuro gatvėje esantį pagrindinį „Cepters” leidyklos knygyną ir nusipirkau Elizabetos Kiubler-Ros knygą „Apie mirtį”. Autorė išskyrė penkis susitaikymo su mirtimi etapus: neigimas ir užsisklendimas, pyktis, derybos, depresija bei pripažinimas; aš manau, jog tvirtai esu penktajame etape, nors kartais būdavo dienų, kai jausdavausi vis dar įklimpęs ketvirtajame. Tačiau beveik visi ta pačia seka pereina šiuos penkis etapus. Tad ar stebėtina, kad ištisa rūšis prieš išnykdama taip pat pereina tam tikrus etapus.
Medžioklės ir augalų rinkimo.
Žemdirbystės ir gyvulininkystės.
Metalurgijos.
Miestų.
Monoteizmo.
Atradimų amžiaus.
Logikos amžiaus.
Atominės energijos.
Kosminių skrydžių.
Informacinės revoliucijos.
Flirto su tarpžvaigždiniais keliautojais.
Ir tada…
Ir tada…
Ir tada dar kažkas.
Būdamas darvinistas, praleidau daugybę valandų aiškindamas neišprususiems žmonėms, kad evoliucija neturi tikslo, jog gyvybė yra amžinai besišakojantis medis, besikeičiančių prisitaikymų karnavalas.
Tačiau dabar manau, jog galbūt yra tikslas, galutinis rezultatas.
Biologijos pabaiga.
Skausmo pabaiga.
Mirties pabaiga.
Tam tikru visceraliniu[6] lygiu — tinkama metafora apibūdinti vidaus organus, biologiją ir žmoniją — buvau griežtai nusistatęs prieš mintį atsisakyti kūniškojo egzistavimo. Virtuali tikrovė buvo dar blogiau nei oro pilis. Mano gyvenimas turėjo prasmę, nes buvo tikras. Žinoma, galėčiau pasinaudoti virtualios tikrovės įranga, kuri mane perkeltų į imitacinę kasybvietę, ir ten rasčiau imitacines fosilijas, net darančių perversmą moksle pavyzdžių (pavyzdžiui, na, nežinau, tarkime, seką, tūkstančiu laipsniškai pereinančių iš vieno į kitą laiptelių parodančią vienos rūšies tapsmą kita…). Tačiau tai neturėtų nei prasmės, nei tikslo; būčiau tarsi paleistas tuščias šovinys. Nepatirčiau jokio atradimo jaudulio — fosilijos būtų tiesiog todėl, jog aš norėčiau, kad jos būtų. Ir jos nė kiek nepraturtintų mūsų tikrų žinių apie evoliuciją.
Kasybvietėje niekada iš anksto nežinau, ką atrasiu — niekas nežino. Tačiau, kad ir ką atrasčiau, tai privalo derėti su didžiule faktų mozaika, kurią atrado Baklendas ir Kiuvjė, Mantelas ir Dolas, fon Hiuenas ir Koupas, Maršas ir Stembergsas, Lambė ir Parkas, Endriusas ir Kolbertas, vyresnysis bei jaunesnysis Raselai, su jais nesusijęs Raselas ir Ostromas, Jensenas ir Bekeris, Horneris ir Vaishampelis, Dodsonas ir Dongas, Ženas ir Serenas, Šateijė ir Kiuri, Bretas-Surmanas ir kiti, pionieriai bei mano amžininkai. Tai buvo tikra; tai buvo bendros visatos dalis.
Bet dabar aš daugiausia laiko praleisdavau su virtualios tikrovės imitacija. Kažkur buvo tikras Holusas, iš kūno ir kraujo, ir, taip, aš net buvau su juo susitikęs. Deja, dažniausiai bendraudavau su kažkokiu kompiuterio sukurtu kibemetiniu vaiduokliu. Labai lengvai galima tapti įsiurbtam į dirbtinį pasaulį. Tikrai.
Apkabinau savo žmoną, mėgaudamasis tikrove.