Skaičiuojantis Dievas

29

Policininkai ištisas valandas klausinėjo Kristiną ir mane, tačiau keturiems ateiviams leido nedelsiant grįžti į pagrindinį laivą pasirūpinti Barbulkano žaizda. Galiausiai parvažiavau namo taksi— už trisdešimt dolerių, įskaitant arbatpinigius — ir dar dvi valandas neužmigau, nes pasakojau Siuzanai viską, kas įvyko.

— O Dieve, — kartojo ji be paliovos, — o Dieve, tave galėjo nužudyti.

— Holusas mane išgelbėjo. Ji visus išgelbėjo.

— Jei tik pasitaikys proga, aš nuoširdžiausiai apkabinsiu tą didelį vorą, — šypsodamasi pažadėjo Siuzana.

Aš taip pat nusišypsojau ir pabučiavau žmoną. Tačiau jaučiausi visiškai išsekęs. Akyse raibuliavo, svaigo galva.

— Atleisk, brangioji, — atsiprašiau, — bet aš privalau pamiegoti.

Siuzana linktelėjo, pabučiavo mane dar kartą, ir mes patraukėme į savo kambarį.

Miegojau iki dešimtos valandos ryto. Susišaudymas įvyko per vėlai, kad jį aprašytų rytiniai laikraščiai, tačiau Siuzana pasakė, kad ir „Pusryčių televizijos”, ir „Rytinės Kanados” laidose ši žinia buvo svarbiausia. Siuzana nevažiavo į darbą ir liko namie, kad būtų šalia, kai atsibusiu. Kai išsiropščiau iš lovos, Rikis jau buvo išvykęs į mokyklą.

Į KOM pavyko nukakti tik maždaug vidudienį. Laimei, kadangi tai buvo pirmadienis, muziejus buvo uždarytas lankytojams, ir ūkio skyrius galėjo viską sutvarkyti; kai atvykau, skyriaus darbuotojai dar tebeplovė marmurines rotondos grindis. Tuo tarpu Džonsis ir visi jo preparatoriai buvo Garfildo Vestono salėje gelbėdami tai, kas liko iš suskaldytų skalūnų. Į pagalbą skrido ir keli paleontologai iš Smitsonian muziejaus; jų buvo tikimasi sulaukti dienos pabaigoje.

Nukeliavau į savo kabinetą ir susmukau kėdėje, trindamas smilkinius bei bandydamas atsikratyti galvos skausmo, su kuriuo pabudau. Netrukus po to, kai atsisėdau, supypsėjo holoforminis projektorius, ir išdygo Holuso atvaizdas.

Pakilau iš kėdės. Galvoje dunksėjo.

— Kaip jaučiatės? — susirūpinęs paklausiau.

Forhilnoro kūnas sulingavo.

— Esu pavargusi. Blogai miegojau, nors laivo gydytoja ir davė vaistų.

Užjausdamas palingavau galva.

— Aš taip pat blogai miegojau; galvoje be paliovos girdėjau šūvių aidą, — susiraukiau ir vėl atsisėdau. — Sako, jog vyks tyrimas. Policininkams tikriausiai buvo nebūtina nušauti Kuterį.

Holuso akių stiebeliai sujudėjo taip, kaip dar nebuvau matęs.

— Nejaučiu jam didelės užuojautos, — pasakė ji. — Jis sužeidė Barbulkaną ir bandė nužudyti mane. — Holusas nutilo. — Kiek žalos padaryta Burgeso skalūnams?

Lėtai palingavau galva.

— Pirmose penkiose dėžėse viskas sunaikinta, — atsakiau, — įskaitant ir tą, kurią jūs skenavote.

Pagalvojus apie netektį, mane supykino; tai buvo ne tik svarbiausios pasaulyje fosilijos, bet ir geriausiai išsilaikiusios, vaiduokliškai gražios būtybės, beveik nežemiškos išvaizdos. Jų žalojimas buvo barbarizmas, šventvagystė.

— Žinoma, fosilijos buvo apdraustos, — tęsiau, — tad ir KOM, ir Smitsonian muziejus gaus daugybę pinigų, tačiau pavyzdžių neįmanoma pakeisti.

— Tam tikra prasme mums pasisekė, — tarė Holusas. — Tikriausiai jie pradėjo šaudyti į dėžę, kurią skenavome, būtent todėl, kad jos stiklinis dangtis buvo pakeltas. Skenavimas buvo dalinai baigtas, tad bent kelis pavyzdžius bus galima atkurti. Aš pasirūpinsiu, kad jums būtų pagamintos kopijos.

Linktelėjau, žinodamas, jog kopijos, kad ir kokios tikroviškos bei tikslios būtų, niekada neatstos originalų.

— Ačiū.

— Tai baisus praradimas, — apgailestavo Holusas. — Tokių kokybiškų fosilijų neteko matyti jokiame kitame pasaulyje. Jos buvo iš tiesų…

Ji nutilo, nebaigusi sakinio, o atvaizdas sustingo vietoje, tarsi kažkokie įvykiai būtų atitraukę tikrojo Holuso, esančio sinchroniškoje orbitoje pagrindiniame laive, dėmesį.

— Holusai? — kreipiausi ne per daug jaudindamasis; matyt, kuris nors įgulos narys jos kažko paklausė.

— Minutėlę, — atsakė atvaizdas, vėl sujudėdamas.

Holusui su kažkuo kalbant, išgirdau kelias dainingas frazes forhilnorų kalba, o po to atvaizdas vėl sustingo.

Nekantriai atsidusau. Tai buvo blogiau nei laukti, kol kas nors paims telefono ragelį: prakeiktas atvaizdas užėmė didžiąją kabineto dalį. Nuo savo rašomojo stalo paėmiau žurnalą — paskutinį „Naujojo mokslininko” numerį; skyriui užsakytas egzempliorius pirmiausia patekdavo pas mane, o vėliau keliaudavo pagal rangą žemyn. Vos tik jį atsiverčiau, Holuso atvaizdas vėl ėmė judėti.

— Siaubinga žinia, — pranešė ji, ištardama po žodį kiekviena burna. Jos balsas buvo keistai prislopintas. — O Dieve, tai siaubinga žinia.

Padėjau žurnalą.

— Ką?

Holuso akių stiebeliai siūbavo pirmyn ir atgal.

— Mūsų pagrindiniam laivui netrukdo jūsų planetos atmosferos išsklaidyta šviesa; net dienos metu „Merelko” davikliai aiškiai mato žvaigždes. Ir viena jų…

Palinkau savo kėdėje į priekį.

— Taip? Taip?

— Viena tų žvaigždžių pradėjo virsti — vėl pamiršau tą žodį. Kai didžiulė žvaigždė sprogsta?

— Supernova, — pasufleravau.

— Taip.

— Tai bent.

Pamenu 1987 metais planetariume kilusį susižavėjimą, kai Janas Šeltonas iš Toronto universiteto Didžiajame Magelano Debesyje atrado supernovą.

— Nuostabu.

— Tai nėra nuostabu, — paprieštaravo Holusas. — Pradėjusi sprogti žvaigždė yra Alfa Orionis.

— Betelgeizė? — pasitikrinau. — Betelgeizė pradėjo virsti supernova?

— Teisingai.

— Ar esate tikra?

— Nėra jokių abejonių, — atsakė gana drebančiu balsu, sklindančiu iš abiejų burnų, forhilnorė. — Ji jau dabar šviečia daugiau nei milijoną kartų ryškiau negu normaliai, ir žvaigždės ryškumas tebedidėja.

— O Dieve, — sudejavau, — aš… aš turiu paskambinti Donaldui Čenui. Jis žinos, kam reikia pranešti. Yra centrinis astronominių telegramų biuras ar kažkas panašaus…

Paėmiau telefoną ir surinkau Čeno vidaus numerį. Jis atsiliepė po trečio skambučio, dar vienas, ir būtų įsijungęs atsakiklis.

— Donai, — kreipiausi į jį, — čia Tomas Džerichas. Holusas man sako, jog Betelgeizė ką tik virto supernova.

Ragelyje kurį laiką tvyrojo tyla.

— Betelgeizė yra — buvo — rimčiausia kandidatė virsti supernova, — atsakė Donas, — tačiau niekas tiksliai nežinojo, kada tai įvyks. — Jis nutilo ir vėliau pridūrė, tarsi tik ką būtų kažką suvokęs: — Ar Holusas sakė, jog tai Betelgeizė? Alfa Orionis?

— Taip.

— Klausyk, ar Holusas įsitikinusi? Absoliučiai įsitikinusi?

— Taip, ji tvirtina, jog yra dėl to tikra.

— Po velnių, — tarė Čenas į ragelį, tačiau nemanau, jog šie žodžiai buvo skirti man. — Po velnių.

— Kas yra? — paklausiau.

Čeno balsas buvo įsitempęs.

— Nagrinėjau Holuso atsiųstus duomenis apie supernovas, ypač tuos, kuriuose kalbama apie gama spinduliavimą. Mes turėjome nepatikimus duomenis apie paskutinę supernovą, atrastą 1987 metais; ji susikūrė prieš mums pradedant naudoti specializuotus gama spindulių stebėjimo palydovus — Komptono palydovas buvo paleistas tik 1991 metais. Vieninteliai duomenys apie supernovos 1987 A gama spinduliavimą buvo gauti iš „Maksimaliosios Saulės misijos” palydovo, kuris nebuvo skirtas stebėti už galaktikos ribų.

— Na, ir kas?

— O tas, kad supernovos gama spinduliavimas yra kur kas intensyvesnis, nei manėme; tą patvirtina Holuso duomenys.

— Ir? — paklausiau. — Ką tai reiškia?

Pažvelgiau į Holusą kuri itin smarkiai siūbavo; dar nebuvau matęs jos tokios nusiminusios.

Čenas giliai atsiduso, ir šis garsas nudundėjo telefono linija.

— Tai reiškia, jog mūsų atmosfera bus jonizuota, ir ozono sluoksnis išnyks, — jis trumpam nutilo. — Tai reiškia, jog mes visi žūsime.

Rikis Džerichas buvo už daugelio kilometrų į šiaurę nuo KOM Čerčilio viešosios mokyklos žaidimų aikštelėje. Buvo įpusėjusi devyniasdešimties minučių pietų pertrauka; kai kurie klasės draugai išvažiavo pietauti į namus, tačiau Rikis valgydavo mokykloje, salėje, kur vaikams per „CFTO” kanalą buvo leidžiama žiūrėti „Flinstounus”. Suvalgęs sumuštinį su virta dešra bei obuolį, Rikis išbėgo į žole apaugusį kiemą. Čia vaikštinėjo mokytojai, išskirdami peštukus, pūsdami nubrozdintus kelius ir darydami visa kita, ką mokytojai privalo daryti. Rikis pažvelgė į dangų. Kažkas jame ryškiai švietė.

Jis prabėgo pro vaikams laipioti sumontuotą konstrukciją ir susirado savo mokytoją.

— Panele Kohan, — kreipėsi vaikas, timptelėdamas mokytojai už sijono, — kas ten?

Mokytoja prisidengusi delnu akis pažvelgė ten, kur rodė Rikis.

— Tai tik lėktuvas, Riki.

Rikis Džerichas buvo ne iš tų, kurie kaipmat puola ginčytis su savo mokytojomis. Tačiau berniukas papurtė galvą.

— Ne, — paprieštaravo Rikis, — čia ne lėktuvas. Jis nejuda.

Mano mintys sukosi kaip pašėlusios, o skrandį kamavo spazmai. Aušo nauja diena, ne tik Torontui, bet ir visam Paukščių Takui. Tiesą sakant, net stebėtojai tolimose galaktikose būtinai pastebės stiprėjantį ryškumą kai prabėgs pakankamai laiko, kad juos pasiektų šviesa. Tai pralenkė net lakiausią vaizduotę. Betelgeizė iš tikrųjų ėmė virsti supernova.

Paskambinęs Donui, įjungiau mikrofoną, ir jie su Holusu ėmė aptarinėti padėtį, o aš retkarčiais įsiterpdavau, užduodamas man keliančius nerimą klausimus. Štai kas, mano supratimu, vyko: kiekvienoje labai aktyvioje žvaigždėje vyksta vandenilio ir helio sintezė, kurios metu susikuria vis sunkesni elementai. Tačiau jei žvaigždė yra pakankamai didelė, sintezės reakcijų grandinei pasiekus geležį, energija pradedama ne išskirti, o sugerti, dėl ko susiformuoja geležies branduolys. Žvaigždė tampa per tanki, kad išlaikytų pusiausvyrą: vidinės sintezės sukeltas sprogstamas atostūmis nebepajėgia atsverti milžiniškos tempimo jėgos, kurią sukelia pačios žvaigždės gravitacija. Branduolys sprogsta, o atomų branduoliai sutraiškomi, ir susidaro tik dvidešimties kilometrų skersmens, tačiau kelis kartus didesnis už Saulės masę tūris. Ir kai vandenilis bei helis iš išorinių žvaigždės sluoksnių staiga atsitrenkia į šį naują, kietą paviršių, akimirksniu įvyksta sintezė. Sintezės sukeltas sprogimas ir susidūrimo smūgio banga sklinda atgal, suardo dujinę žvaigždės atmosferą ir sukelia radijo triukšmų audrą, šviesą, karštį, rentgeno spindulius, kosminius spindulius bei neutrinus — ši mirtį nešanti šlapdriba sklinda visomis kryptimis, besiplečiantis sferinis mirties ir naikinimo kamuolys ima šviesti ryškiau nei visos galaktikos žvaigždės paimtos kartu — atsiranda supernova.

Ir tai, matyt, kaip tik dabar vyko Betelgeizėje. Žvaigždės skersmuo sparčiai plėtėsi; po kelių dienų jis bus didesnis nei visa Saulės sistema.

Kurį laiką Žemė bus apsaugota: mūsų atmosfera neleis, kad pradinė banga pasiektų paviršių. Tačiau mums teks patirti daugiau. Kur kas daugiau.

Savo kabinete įsijungiau tik žinias transliuojančią „CFTR” radijo stotį. Kai per Žemės televizijos ir radijo stotis pradėjo skelbti šią žinią, kai kurie žmonės puolė slėptis olose ir kasyklų šachtose, Tačiau tai nepadės. Artinosi pasaulio pabaiga — ir ji ateis triukšmingai, o ne patyliukais.

Šiuo metu besilankantiems forhilnorams bei rydams, galbūt su keliais keleiviais žmonėmis, gal ir pavyks jos išvengti, bent kurį laiką; jie galės savo erdvėlaivį manevruoti taip, kad didžioji planetos dalis būtų tarp erdvėlaivio bei Betelgeizės ir taptų trylikos tūkstančių kilometrų storio akmenų bei geležies skydu. Tačiau jiems nepavyks pabėgti nuo besiplečiančio mirties kamuolio; „Merelkui” prireiks ištisų metų, kad priartėtų prie šviesos greičio.

Bet net jei laivui pavyktų išsigelbėti, forhilnorų ir rydų planetoms tai nepavyks; netrukus jas užklups ta pati naikinanti banga. Prieš šešiasdešimt penkerius milijonus metų susidūrusių su Sol III, Beta Hydri III ir Delta Pavonis II asteroidų smūgiai buvo palyginti nedideli, tarsi plėštinės žaizdos, kurias ekosistemos užgydė per kelis dešimtmečius.

Tačiau šį kartą nebus laiko žaizdoms gydyti. Tai bus šeštasis masinis išnykimas, kurį patirs visi trys pasauliai. Ir visiškai nesvarbu, ar šioje Saulės sistemoje biologinė gyvybė atsirado ne Žemėje, o Marse, ar ji tikrai daugelį kartų buvo atsiradusi forhilnorų pasaulyje ir ar rydai apskritai žino, kad tai bus šeštasis masinis išnykimas.

Nes šiam pasauliui tai bus taip pat paskutinis masinis išnykimas, baigiamasis skyrius, visiškas rašymo lentelės ištrynimas, paskutinis posūkis Gyvybės žaidime.